2017-12-29 Nr. AB-7-3-61-3-01402-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2877-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01402-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.2.3.2;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. 2016 m. balandžio 4 d. su skundu (I t., b. l. 1–35) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), 42 947,71 Eur turtinės ir 91 123 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., t. y. 490 dienų, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios dažnai prilygo kankinimui. Tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeistos pareiškėjo teisės, įtvirtintos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje.

3. Pareiškėjas teigė, kad jis Lukiškių TI-K buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normą. Pareiškėjas, remdamasis Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą rekomendacijomis, nurodė, kad minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas turi būti 7 kv. m. Jo nuomone, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, turėtų būti išskaičiuojamas kameroje esančių baldų bei sanitarinio mazgo plotas. Be to, Lukiškių TI-K kamerose buvo mažai vietos, nes jose pristatyta per daug baldų, taip pat buvo naudojamos metalinės lovos, kurių eksploatavimo terminas jau yra pasibaigęs.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis nepagrįstai į lauką buvo išvedamas tik 1 val. per parą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdomo kodekso (toliau – ir BVK) 89 straipsnį, jam turėjo būti suteikiami bent 2 val. trukmės pasivaikščiojimai.

5. Lukiškių TI-K gausu higienos normų pažeidimų: sanitarinio mazgo įrengimas, pareiškėjo teigimu, neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma) 21 punkto reikalavimų (sanitariniuose mazguose nebuvo įrengti veidrodžiai, juose nėra atskiros oro šalinimo sistemos, jie nebuvo atskirti nuo likusio kameros ploto). Be to, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas vėdinimas, buvo drėgna ir tamsu. Be to, kamerose nuo lubų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K nebuvo sudaromos galimybės valyti kamerų sienas ir lubas, valymo ir dezinfekavimo priemonės nebuvo išduodamos. Kamerose veisėsi tarakonai. Lukiškių TI-K nėra sanitarinės švaryklos, vietoj to vieną kartą per savaitę ne ilgiau kaip 15 min. suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, tačiau nei muilas, nei rankšluostis nebuvo išduodami. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo išduodamos tokios higienos priemonės kaip tualetinis popierius, muilas, dantų šepetėlis, dantų pasta bei vienkartiniai skustuvai, taip pat nebuvo išduoti antra patalynė ir rankšluostis. Lukiškių TI-K nėra galimybės skalbti ir džiovinti rūbus.

6. Nors BVK 94 straipsnis nustato galimybę nuteistiesiems gauti iki 4 val. trukmės trumpalaikius pasimatymus ir iki 2 parų trukmės ilgalaikius pasimatymus, pareiškėjas turėjo galimybę gauti tik 2 val. trukmės trumpalaikius pasimatymus. Tokią situacija pareiškėjas vertino kaip diskriminaciją.

7. Pareiškėjas pažymėjo, kad viso kalinimo laikotarpiu jis buvo nuolat alkanas, t. y. jis intensyviai sportavo, todėl jo maisto poreikiai buvo maždaug dvigubai didesni, tačiau Lukiškių TI-K į individualią pareiškėjo situaciją neatsižvelgė. Be to, nustatyti valgiaraščiai yra diskriminuojantys, kadangi numatyti skirtingi maisto daviniai dirbantiems ir nedirbantiems asmenims, vyrams ir moterims. Pareiškėjas buvo uždarytas į kameras kartu su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais.

8. Pasak pareiškėjo, jis Lukiškių TI-K buvo kalintas neleistinomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žmogaus orumą žeminančiomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis, dėl ko pablogėjo jo sveikata, sutriko visavertis gyvenimas, jis buvo priverstas nuolat kęsti alkį, jautėsi diskriminuojamas, todėl patyrė 91 123 Eur neturtinę žalą. Turtinę žalą dėl neišduotų higienos, buities ir kitų priemonių pareiškėjas įvertino 42 947,71 Eur.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 61–75) prašė pareiškėjo skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo 6,72 Eur bylinėjimosi išlaidas.

10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, o dalį laikotarpio pareiškėjo įstaigoje nebuvo.

11. Lukiškių TI-K administracija, kiek įmanydama, stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

12. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus; nuo 2013 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutartį sudarė su UAB „Dezinfa“.

13. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

14. Atsakovo teigimu, Lukiškių TI-K įrengti sanitariniai mazgai visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus, įrengtas tinkamas dirbtinis apšvietimas.

15. Pagal Higienos normos 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims 1 kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitinka Higienos normos reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais išvedimo į dušą tvarkos nepažeidė.

16. Atsakovas pažymėjo, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta ir vienkartiniai skustuvai, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, todėl pareiškėjo teiginiai dėl higienos priemonių neišdavimo ir galimybės išsiskalbti drabužius nesuteikimo, atsakovo nuomone, nepagrįsti.

17. Pagal teisinį reguliavimą suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 val. pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Be to, pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, o ne pareiga. Atsakovas teigė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems pagal nustatytą tvarką suteikiama galimybė į trumpalaikius pasimatymus, tačiau Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių.

18. Atsakovas akcentavo, kad valgiaraščiai Lukiškių TI-K yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 57–59) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

20. Pareiškėjas išreiškė abejones dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymų teisėtumo, kuriuose nustatyti, pareiškėjo nuomone, per maži 3,1 kv. m ir 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normatyvai, tačiau pareiškėjas nenurodė, kokiems teisės aktams prieštarauja minėti normatyvai ir koks konkrečiai yra teisėtas minimalus gyvenamasis plotas, skirtinas vienam nuteistajam. Taigi, samprotavimus apie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymuose pažeidžiamas pareiškėjo teises atsakovas vertino kritiškai. Teisingumo ministerija pažymėjo, kad pagal esamą teisinį reglamentavimą tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas neturi įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teisės aktuose neįtvirtintas baldų užimamo ploto išskaičiavimas iš kameros ploto. Atsakovo nuomone, atmestinas pareiškėjo teiginys dėl teisės aktuose nustatyto naudojimosi dušu dažnumo. Jokiuose Lietuvoje galiojančiuose teisės aktuose nenustatyta prievolė valstybei reglamentuoti dažnesnį negu kartą per savaitę prausimąsi duše. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl nustatytų mitybos normų, sudarančių sąlygas diskriminuoti pagal lytį ir socialinę padėtį, neturi jokio pagrindo; vyrai ir moterys turi daug fiziologinių skirtumų, todėl natūralu, kad jų mityboje galima nustatyti skirtumus, taip pat akivaizdu, kad dirbantys naudingą darbą asmenys išnaudoja daugiau energijos ir turi daugiau maitintis. Pasak pareiškėjo, dėl draudimo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis jis patyrė žalą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jam būtų buvęs grąžintas kitam laisvės atėmimo vietoje laikomam asmeniui rašytas laiškas ir tuo sukliudyta pasinaudoti susirašinėjimo galimybe, taigi, vien tik ribotą laiką galiojantis nustatytas reglamentavimas, draudęs susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais nuteistaisiais, negalėjo pareiškėjui sukelti žalos.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime (I t., b. l. 187–191) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

22. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų, higienos, materialinio, buitinio aprūpinimo normų pažeidimų ir neaprūpinimo pajamomis bei trukdymą palaikyti socialinius ryšius į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 49 straipsnio 1 dalį, BVK 183 straipsnį darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatyto privalomo bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos.

23. Atsakovo teigimu, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi sujos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, bei nustačius, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais, darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.

24. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, t. y. kreipėsi į teismas praėjus beveik 3 metams po to, kai jis buvo pradėtas laikyti Lukiškių TI-K.

II. 25. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimu (II t., b. l. 6–36) pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui M. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo netinkamą laikymą Lukiškių TI-K nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d. Likusią skundo dalį teismas atmetė.

26. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas patirtą žalą kildino iš netinkamo Teisingumo ministerijos ir Kalėjimo departamento nustatyto teisinio reguliavimo bei netinkamos Lukiškių TI-K veiklos kontrolės, teismo vertinimu, tokie veiksmai nesudarė priežastinio ryšio kilti žalai, be to, ir žalos, padarytos būtent Teisingumo ministerijos ir Kalėjimo departamento veiksmais pareiškėjas nepagrindė, todėl šią skundo dalį teismas atmetė.

27. Pareiškėjas M. K. nurodė, kad jis turtinę žalą patyrė dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kuomet pareiškėjui buvo nesuteiktos higienos priemonės, neskirta socialinė pašalpa, taip pat kai Lukiškių TI-K sutaupė nedarydamas remonto arba, priešingai, švaistė biudžeto lėšas investuodamas per daug (pareiškėjo nuomone, pavyzdžiui, į per daug grotų). Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, taip pat nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas patirtos turtinės žalos visiškai nepagrindė, pareiškėjo argumentus laikė teoriniais, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti turtinę žalą atmetė.

28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas M. K. į Lukiškių TI-K atvyko 2013 m. balandžio 18 d., o 2014 m. birželio 21 d. išvyko. Atsižvelgęs į kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas M. K., teismas nustatė, jog 279 paras pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punkte nustatytą reikalavimą, kad laikomam Lukiškių TI-K asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismo nuomone, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtų veiksmų buvimo faktą laikė įrodytu.

29. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Kartu atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K stengiamasi palaikyti tvarką: Lukiškių TI-K ir UAB „Dezinfa“ 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį, pagal kurią UAB „Dezinfa“ įsipareigojo Lukiškių TI-K patalpose teikti kenkėjų kontrolės paslaugas. Be to, teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, pabrėžė, kad vėdinimo sąlygos, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra, dirbtinis apšvietimas tikrinamose kamerose atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatyta, kad dušo patalpos, minkštasis inventorius prižiūrimi tinkamai, kad yra sudarytos sąlygos išsimaudyti, išsiplauti tiek apatinius, tiek viršutinius drabužius. Todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl tarakonų, vėdinimo, drėgmės ir apšvietimo teismas atmetė. Be to, teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, susijusius su pasivaikščiojimų netinkamu organizavimu, nes pagal SVĮ nuostatas 1 val. trukmės pasivaikščiojimai yra laikomi tinkamais.

30. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas daug dėmesio skunde skyrė argumentams, susijusiems su diskriminacija (jis buvo blogiau traktuojamas negu nuteistieji, laikomi pataisos namuose), tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K režimas pagal teisės aktus yra griežčiausias, todėl šiuos argumentus teismas atmetė kaip nepagrįstus.

31. Teismas, nurodęs, kad valgiaraščiai Lukiškių TI-K atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, pareiškėjo teiginius netinkamo maitinimo taip pat atmetė.

32. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui nevisiškai uždaros kamerų sanitarinių mazgų erdvės galėjo sukelti nepatogumų, taip pat pareiškėjui nepatogumų galėjo sukelti kamerose esantys gultai. Teismas pripažino, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję su ploto trūkumu, tačiau kompleksiškai vertino ir kitus nustatytus pažeidimus, kurie turi įtakos nustatant žalos dydį. Įvertinęs visas bylos aplinkybes, teismas konstatavo, jog šiuo atveju pagrįstas neturtinės žalos dydis pareiškėjui yra 3 500 Eur.

III. 33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 40–44), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K taip pat prašo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

34. Lukiškių TI-K teigia, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai arba neveikimas. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

35. Lukiškių TI-K pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, Lukiškių TI-K buvo įpareigotas teismui pateikti su ginču susijusią medžiagą. Ruošiant dokumentinę medžiagą ir formuojant administracinę bylą pagal pareiškėjo gautą skundą, Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti tam tikras kopijas iš esančių dokumentą, kurie laikomi įstaigoje popierine forma, todėl atsakovas Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

36. Pareiškėjas M. K. taip pat pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 52–53), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi arba skundą grąžinti nagrinėti kitos sudėties pirmosios instancijos teismui.

37. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmai nesudarė priežastinio ryšio žalai kilti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo skundo argumentų dėl neteisėtų Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veiksmų, tokiu būdu pažeisdamas pareiškėjo teisę į teisingą teismą. Taip pat pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepagrindė patirtos turtinės žalos. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas apskritai nenagrinėjo jo skundo argumentų dėl turtinės žalos atlyginimo.

38. Pareiškėjas pažymi, kad teismas netinkamai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinimas pažeidžiant minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi neteisingais atsakovo pateiktais duomenimis.

39. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teigimu, visiškai ignoravo jo skundo argumentus dėl neteisėto draudimo susirašinėti, trukdymo palaikyti šeimos ir socialinius santykius, neaprūpinimo pajamomis, pasityčiojimui prilygstančio ir žmogaus orumą žeminančio materialinio aprūpinimo.

40. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime (II t., b. l. 57–59) į atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą prašo jį tenkinti visa apimtimi.

41. Pareiškėjas nurodė, kad jis patyrė turtinę žalą dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kuomet pareiškėjui buvo nesuteiktos higienos priemonės, neskirta socialinė pašalpa, taip pat kai Lukiškių TI-K sutaupė nedarydamas remonto arba, priešingai, švaistė biudžeto lėšas investuodamas per daug. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, taip pat nustatytas faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad patirtos turtinės žalos visiškai nepagrindė, argumentai šiuo aspektu yra teoriniai, todėl ši pareiškėjo skundo dalis pagrįstai buvo atmesta. Taip pat, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl drėgmės, oro temperatūros bei apšvietimo.

42. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas Lukiškių TI-K nebuvo. O tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

43. Kalėjimų departamentas pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsakovas mano, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

44. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepime (II t., b. l. 61–63) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

45. Atsakovo Kalėjimų departamento atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą.

46. Pareiškėjas M. K. atsiliepime į atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą (II t., b. l. 66–67) prašo jį atmesti bei priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

47. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina, teigia, jog atsakovas Lukiškių TI-K siekia išvengti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios prievolės atlyginti piliečiui padarytą žalą ir vilkindamas bylą elgiasi nesąžiningai. Pareiškėjas pažymi, kad yra daug įsiteisėjusių teismo sprendimų, kuriais pripažinta, jog Lukiškių TI-K pažeidinėja kalinamų asmenų teises.

48. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime (II t., b. l. 69–70) į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

49. Teisingumo ministerija pažymi, kad prisideda prie Lukiškių TI-K apeliacinio skundo ir mano, kad šiuo atveju 3 500 Eur neturtinės žalos priteisimas pareiškėjui laikytinas nepagrįstu.

50. Teisingumo ministerija mano, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos, be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

51. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (II t., b. l. 73–77) į pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

52. Atsakovo Lukiškių TI-K atsiliepimas grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir jo apeliacinis skundas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 53. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

54. Ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui, jo teigimu, padarytos neteisėtomis Lukiškių TI-K, Teisingumo ministerijos ir Kalėjimų departamento veikomis, atlyginimo.

55. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, o kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą. Šalys, nesutikdamos su tokiu sprendimu, padavė apeliacinius skundus, kuriuose pareiškėjas ir atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pareiškėjas prašo jo skundą tenkinti pilnai, atsakovas – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

56. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

58. Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie sudarytų pagrindą pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, atsakovas neįvardija aspektų, kurių nebūtų nustatęs ar netinkamai įvertinęs šis teismas, o tik iš esmės deklaratyviai reikalauja panaikinti sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas, priešingai, nei tvirtina apeliantas, išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas.

59. Pareiškėjas teismui teiktame skunde neturtinės žalos, padarytos Lukiškių TI-K administracijos ir pareigūnų veiksmais (neveikimu), atsiradimą siejo, visų pirma, su kamerų, kuriose jis buvo laikomas, perpildymu, bei su tuo susijusiais pažeidimais.

60. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

61. Iš pateiktų šalių nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų (I t., b. l. 61–75) pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d., pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,43 kv. m iki 8,09 kv. m; kamerose buvusių asmenų skaičius svyravo nuo 1 iki 4, vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,6 kv. m iki 7,94 kv. m, dėl ko 279 paras Lukiškių TI-K buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, neatitinkančiose kamerose.

62. Šalys apeliaciniuose skunduose nenurodė argumentų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas „vadovavosi akivaizdžiai melagingais Atsakovo atstovo pareiškimais neva kažkuriais laikotarpiais LTIK kamerose aš buvau laikomas vienas“, jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų, išskyrus abstraktų patikinimą, kad „kamerose asmenys po vieną nelaikomi iš principo“ nenurodė ir nepateikė, nors, pažymėtina, duomenys apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K kamerose jam buvo pateikti iki pirmosios instancijos teismo posėdžio, kuriame byla išnagrinėta iš esmės (I t., b. l. 61-75, 193, 199).

63. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

64. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos 21 punktą, sanitarinis mazgas turi būti įrengtas atskirose patalpose, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi būti atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Atkreiptinas dėmesys į Higienos normos 2 punktą, kuriame įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia Lukiškių TI-K nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas. Pažymėtina, jog, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sanitarinių mazgų erdvės nevisiškas uždarumas galėjo pareiškėjui sukelti nepatogumų, kurie buvo įvertinti nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

65. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl kitų pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų (dėl pareiškėjo nusiskundimų, susijusių su tarakonų buvimu, pasivaikščiojimų netinkamu organizavimu, nepakankamu apšvietimu, ventiliacija ir šildymu, per didele drėgme kamerose ir kt.), todėl nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisakys. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip.

66. Pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrįstas: CK 6.249 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu atsakingas asmuo iš savo neteisėtų veiksmų gavo naudos, tai gauta nauda kreditoriaus reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, viena vertus, nėra pagrindo manyti, kad valstybė dėl Lukiškių TI-K veikų, kurios pripažintos neteisėtomis, gavo naudos, o kita vertus, su tokiomis Lukiškių TI-K veikomis siejamas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atsiradimas, kuris yra priteistas.

67. Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo atmesti skundą dalyje, kurioje atlygintinos žalos atsiradimas yra siejamas su, kaip buvo teigiama, netinkamomis Teisingumo ministerijos ir Kalėjimo departamento veikomis, nėra pagrįsti: nors pirmosios instancijos teismas motyvai, kuriais atmestas skundas šioje dalyje iš tiesų yra lakoniški, jie, atsižvelgiant į šios pareiškėjo skundo dalies pagrindimo abstraktumą, vertintini kaip pakankami, juo labiau, kad pats pareiškėjas apeliaciniame skunde, be keleto itin apibendrinto turinio pareiškimų, nenurodo jokių argumentų, kurie būtų pagrindas manyti tokius pareiškėjo reikalavimus esant pagrįstais, t. y. esant sąlygoms valstybės civilinės atsakomybei atsirasti.

68. Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su jo, kaip teigiama, diskriminavimu yra abstraktūs, nesusieti su jo individualia situacija, nenuoseklūs ir neaiškiai suformuluoti (pavyzdžiui, teigiama, kad jis, suimtasis, buvo diskriminuojamas lyginant su asmenimis, kurie yra nuteisti, tuo pačiu teigiama, turint nuteistojo statusą, jo teisė į 2 valandų pasivaikščiojimą buvo ignoruojama). Pažymėtina, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Iš pareiškėjo skundo argumentų šiuo aspektu nėra pagrindo manyti, kad Lukiškių TI-K jis buvo išskiriamas iš kitų asmenų, turėjusių tokį pat statusą, todėl jo teiginiai dėl diskriminavimo nėra pagrįsti.

69. Pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su, kaip teigiama, netinkamu ar net diskriminuojančiu suimtųjų maitinimo organizavimu, nėra pagrįsti: ginčui reikšmingos redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 dalys (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1660 redakcija) nustatė, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Nepilnamečių maitinimui per mėnesį turi būti skiriama ne mažesnė kaip 1,5 MGL dydžio pinigų suma. Suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Iš esmės analogiškas reglamentavimas buvo nustatytas ginčui reikšmingos redakcijos Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje, nustačiusioje, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Minėtos fiziologinės mitybos normos, kurios yra skirtingos dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams, dirbančioms moterims, nedirbančioms moterims ir nepilnamečiams, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, pareiškėjas, be deklaratyvaus teiginio, kad jos turėtų būti vienodos, nenurodė jokių argumentų, kad tarp minėtų asmenų grupių nėra skirtumų, kad nevienodų fiziologinių mitybos normų nustatymas būtų objektyviai pateisintas. Pažymėtina ir tai, kad nors pareiškėjas nurodė, jog asmeninių fiziologinių mitybos normų niekas nenustatinėjo ir jis jautė alkį („buvau kankinamas alkiu“), tuo pačiu jis neteigė, kad su atitinkamo turinio prašymu kreipėsi Lukiškių TI-K ir kad jo prašymai dėl asmeninės fiziologinės mitybos normos nustatymo ir jo mitybos koregavimo būtų nesvarstyti ar netenkinti.

70. Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pažymėtina, teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes.

Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-107/2013). Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo būdas bei priteistinos sumos dydis, jei pasirenkamas atlyginimo būdas pinigais, iš esmės priklauso nuo aplinkybių daugeto: pažeidimo trukmės, sukeltų neigiamų pasekmių sunkumo, besikreipusio teisminės gynybos asmens elgsenos siekiant išvengti neigiamų faktorių, pažeistų teisių gynimo laiko požiūriu, t. y. ar pažeistas teises stengtasi apginti jau pažeidimo darymo metu, ar betarpiškai pastarajam pasibaigus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

71. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, į vienam asmeniui tekusį kameros plotą, kai buvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma (pareiškėjui 279 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas kamerose), į pareiškėjo nurodytus nepatogumus, patirtus dėl ploto trūkumo ir privatumo neužtikrinimo, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 3 500 Eur suma laikytina pagrįsta ir adekvačia dėl padarytų pažeidimų jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

72. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės bei materialinės teisės normas, nenukrypęs nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo ir pareiškėjo apeliaciniai skundai atmetami.

73. Netenkinus atsakovo, atstovaujamo Lukiškių TI-K, apeliacinio skundo, nėra pagrindo iš pareiškėjo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, kurių pagrįstumas, atsižvelgiant į tai, kad dokumentai buvo pateikti elektronine forma, nėra įrodytas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan