2021-06-30 Nr. AB-13922-3-61-3-00427-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1712-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00427-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo „Lietuvos kaljanų“ asociacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „Lietuvos kaljanų“ asociacijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas „Lietuvos kaljanų“ asociacija kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija) 2019 m. gruodžio 23 d. nutarimą taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus Nr. ĮP/10/2019/Į/VAL (toliau – ir Nutarimas) arba sumažinti pareiškėjui „Lietuvos kaljanų“ asociacijai atsakovo Nutarimu paskirtą ekonominę sankciją.

2. Pareiškėjas manė, kad atsakovas, priimdamas Nutarimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatyme nustatytus reikalavimus, keliamus individualiam teisės aktui priimti. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas Nutarime konstatavo identiškas faktines aplinkybes dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalies, dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusiame Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-438-549/2019.

3. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimas neargumentuotas, nes atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjo pateikto 2019 m. gruodžio 20 d. paaiškinimo (toliau – ir Paaiškinimas), kuriame išdėstyta pozicija dėl jam pateiktų kaltinimų.

4. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnyje vartojama formuluotė „darbdavys ar jo įgaliotas asmuo“, suponuojant išvadą, jog atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti tik darbdavio įgaliotas asmuo, kas, dabartiniu reguliavimu, reiškia tą patį – už įdarbinimą atsakingas asmuo bet kokiu atveju turi būti įgaliotas darbdavio, nes kitaip darbdavio sąvoka praras savo reikšmę. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Pareiškėjas taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-677/2015, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalimi ir padarė išvadą, kad pareiškėjas, kaip darbdavys, yra baudžiamas antrą kartą už tą patį Užimtumo įstatymo pažeidimą, už kurį jau yra patrauktas jo kaip darbdavio įgaliotas asmuo – A. A., todėl tai sudaro teisinį ir faktinį pagrindą pripažinti atsakovo Nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu.

5. Pareiškėjo atžvilgiu buvo padarytas atsakovo teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimas, nes įmonei nuo surašyto Protokolo administracinio nusižengimo byloje (A. A. atžvilgiu) buvo žinoma atsakomybės kilimo aplinkybė, pareiškėjas suvokė, kad jo įgaliotas asmuo savo neatsakingumu įvykdė pažeidimą, kurį pripažino, dėl jo gailėjosi, dėl tokios situacijos pareiškėjas suprato tokios atsakomybės svarbą ir pasekmes, tačiau atsakovas dirbtinai laukė bendrosios kompetencijos teismo sprendimo dėl pažeidimo pripažinimo (A. A. atžvilgiu) ir siekė sužinoti, kas bus traukiamas atsakomybėn kaip tinkamas subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo – ir tik sužinojęs apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, atsakovas priėmė Nutarimą pareiškėjo, darbdavio, atžvilgiu ir pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies reikalavimą.

6. Pareiškėjas manė, kad atsakovas yra saistomas gero administravimo principo imperatyvo, kuris įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje – visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pareiškėjas akcentavo, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų reikalavimų, procedūrą vykdytų nešališkai ir objektyviai. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, priimdamas Nutarimą, pažeidė gero administravimo principą.

7. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, skirdamas 1882 Eur ekonominę sankciją, pažeidė Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalies reikalavimą, nes Nutarime paskirta ekonominė sankcija nemotyvuota. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimais (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimai), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007 ir 2016 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016) ir padarė išvadą, kad atsakovas, veikdamas pagal kompetenciją, privalėjo įvertinti visas pareiškėjo atsakomybę nulemiančias aplinkybes, aiškiai ir motyvuotai išdėstyti paskiriamos sankcijos dydį, kuris atitinka baudos vidurkį, tačiau atsakovas šių veiksmų neatliko. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nurodė, kad toks atsakovo Nutarimas yra naikintinas, teismas turi teisę savo nuožiūra vertinti paskirtos ekonominės sankcijos teisėtumą ir paskirti naują ekonominę sankciją, atitinkančią ne tik teisės aktų nustatytus reikalavimus, bet ir baudos proporcingumą.

8. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti.

9. Atsakovas visų pirma teigė, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas pareiškėjo skundo turėjo nepriimti. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas sąmoningai nurodė, jog jam Nutarimas buvo įteiktas 2020 m. sausio 27 d., nors ir žinojo apie jo įsigaliojimo datą.

10. Atsakovas paaiškino, kad Nutarimu pareiškėjui pagrįstai paskirta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkto sankcijoje numatyto dydžio bauda už 1 nelegaliai dirbusį asmenį (E. P.) lygi vidurkiui, nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

11. Atsakovas pažymėjo, kad Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai, išnagrinėję Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. rugsėjo 26 d. administracinio nusižengimo protokolą Nr. VMI-03-ANR_P-257/2019 (pagal kurį A. A., pagal „Lietuvos kaljanų“ asociacijos 2019 m. birželio 10 d. įgaliojimą ėjęs direktoriaus pareigas, buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį ir 162 straipsnio 1 dalį), 2019 m. lapkričio 15 d. priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-438-549/2019, kuriuo pripažino A. A. kaltę dėl visų jam inkriminuotų administracinių nusižengimų ir paskyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 1 000 Eur baudą (atsakovas pažymėjo, kad pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį paskirta 1 000 Eur bauda).

12. Atsakovas sutiko su pareiškėjo skunde nurodytu teiginiu, jog „Lietuvos kaljanų“ asociacijos vadovas pagal 2019 m. birželio 10 d. įgaliojimą ėjęs direktoriaus pareigas A. A., kaip fizinis asmuo, įsiteisėjusiu Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų nutarimu buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą „Nelegalaus darbo“ nusižengimą, tačiau VMI atkreipė dėmesį, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir, šiuo atveju, patraukimas A. A. (pagal įgaliojimą ėjusio juridinio asmens direktoriaus pareigas) administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes pirmuoju atveju paskirtą baudą moka naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo, o kitu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir analogiškas administracines bylas nagrinėjantys administraciniai teismai (žr., pvz., administracinę bylą Nr. I-1488-402/2019, Nr. I-3673-257/2019 ir kt.).

13. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo nurodytas argumentas dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų yra nepagrįstas, kadangi šio straipsnio nurodytoje dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodekso taikymo fiziniam asmeniui, tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, (pvz., ūkininkas), administracinė atsakomybė taikoma tik pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas. Taigi, atsakovas pažymėjo, kad šiuo atveju VMI negalėjo taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos išimties, kadangi nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį buvo patrauktas fizinis asmuo ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Pažymėjo, kad tokia pati nuomonė dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymo išimties yra išdėstyta ir administracines bylas nagrinėjančių teismų praktikoje (žr., pvz., administracinę bylą Nr. I-1488-402/2019, Nr. I-3673-257/2019).

14. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje, non bis in idem (draudimas dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principas nereiškia, jog už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi, VMI pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra baudžiamas tas pats asmuo, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo (nėra nustatytas asmens tapatumas, kaip vienas iš būtinų požymių). Tai, kad Nutarimu ekonominė sankcija buvo taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, t. y. pareiškėjo pagal įgaliojimą direktoriaus pareigas ėjusiam A. A. (juridinio asmens valdymo organui), negalima daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pakeitė pareiškėjui „Lietuvos kaljanų“ asociacijai atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos Nutarimu paskirtą baudą 1882 Eur, ją sumažinant iki 941 Eur, o kitą skundo dalį atmetė.

16. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumo, būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas, vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.

17. Teismas paaiškino, kad proporcingumo principo esmė ta, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą), o minėtas principas neatskiriamas nuo teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo. Įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Antra vertus, teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, tačiau, skiriant jam bausmę, būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes. Teismas nurodė, kad Nutarimu pareiškėjui pagrįstai buvo paskirta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyto dydžio bauda už vieną nelegaliai dirbusį asmenį (E. P.). Pareiškėjui paskirta 1882 Eur bauda, nenustačius pareiškėjo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, lygi sankcijos (nuo 868 Eur iki 2896 Eur) vidurkiui.

18. Teismas pareiškėjo prašymą sumažinti jam Nutarimu paskirtą ekonominę sankciją patenkino atsižvelgiant į tai, kad įmonės finansinė padėtis yra sudėtinga. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ su visais jo pakeitimais, nuo 2020 m. kovo 14 d. 00.00 val. iki gegužės 31 d. 24.00 val. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas karantinas. Kaip viena iš priemonių, numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 3.2.6. punkte, buvo nustatytas draudimas viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų veiklai, išskyrus, kai maistą galima išsinešti arba kitais būdais jį pristatyti fiziniams ir juridiniams asmenims, laikantis higienos reikalavimų. Teismas iš pareiškėjo į bylą pateiktos 2020 m. gegužės 20 d. pažymos nustatė, kad pareiškėjas teikia kaljano rūkymo paslaugas naktiniuose klubuose, kadangi ši veikla karantino laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. uždrausta, įmonė neuždirbo jokių pajamų. Esant nurodytoms aplinkybėms, kai pareiškėjo finansinė padėtis yra sudėtinga, verslo prasme sunkiai prognozuojama jos perspektyva, atsakovo paskirta ekonominė sankcija –1882 Eur bauda teismo sumažinta iki 941 Eur.

19. Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo bylą Nr. A5.-438-549/2019 2019 m. lapkričio 15 d. nutarimu (Klaipėdos AVMI 2019 m. rugsėjo 26 d. administracinio nusižengimo protokolas Nr. VMI-03-ANR-P-257/2019) pripažino pareiškėjo pagal 2019 m. birželio 10 d. įgaliojimą ėjusio direktoriaus pareigas A. A. kaltę pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalį ir 162 straipsnio 1 dalį bei paskyrė jam 1000 Eur baudą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo, kaip juridinio asmens patraukimas atsakomybėn pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir A. A. (pagal įgaliojimą ėjusio juridinio asmens direktoriaus pareigas) patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, nelaikytina dvigubu nubaudimu, kadangi pirmuoju atveju paskirtą baudą gavęs subjektas – juridinis asmuo (pareiškėjas), o A. A. paskirta bauda pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas.

20. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas, skirdamas baudą, pažeidė non bis in idem principą, nes Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje bei Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už nelegalų darbą, kuri buvo skirta darbdaviui už Lietuvos Respublikos darbo kodekse įtvirtintos darbdavio pareigos netinkamą vykdymą, tačiau administracinė nuobauda buvo skirta per darbdavio įgaliotą asmenį, o ekonominė sankcija – juridiniam asmeniui. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, tačiau pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą praktiką non bis in idem principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime (kuriame atsispindi LVAT praktikos raida dėl non bis in idem principo taikymo) administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Šiuo aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad patraukimas atsakomybėn juridinio asmens ir įmonės vadovo ar įgalioto asmens nelaikytina dvigubu nubaudimu, nes vienu atveju baudą moka pažeidėjas, kuris pažeidė teisės aktus, kitu atveju naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį.

22. Atsižvelgęs į nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl VMI Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 1882 Eur bauda, panaikinimo ar pakeitimo, skiriant mažesnę ekonominę sankciją, tenkinamas iš dalies, sumažinant paskirtą 1882 Eur baudą iki 941Eur. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 23. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skunde išdėstytus reikalavimus, t. y. panaikinti Nutarimą.

24. Pareiškėjas paaiškina, kad teismas, priimdamas sprendimą atmesti skundo dalį dėl dvigubo asmens nubaudimo už tą patį teisės pažeidimą, nepateikė motyvų ir argumentų dėl Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas mano, kad apeliacinės instancijos teismas turi pakartotinai įvertinti šioje administracinėje byloje pateiktus argumentus ir motyvus dėl asmens dvigubos atsakomybės taikymo, pažeidžiant non bis in idem teisės principą.

25. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas Nutarime konstatavo identiškas faktines aplinkybes dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalies, dėl kurių pasisakyta įsiteisėjusiame Plungės apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-438-549/2019. Nutarime, be kita ko, atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjo Paaiškinimo, kuriame išdėstyta pozicija dėl jam pateiktų kaltinimų.

26. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnyje vartojama formuluotė „darbdavys ar jo įgaliotas asmuo“, suponuojant išvadą, jog atsakomybėn traukiamas asmuo gali būti tik darbdavio įgaliotas asmuo, kas, dabartiniu reguliavimu, reiškia tą patį – už įdarbinimą atsakingas asmuo bet kokiu atveju turi būti įgaliotas darbdavio, nes kitaip darbdavio sąvoka praras savo reikšmę. Vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Pareiškėjas taip pat vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-19-677/2015, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 dalimi ir daro išvadą, kad pareiškėjas, kaip darbdavys, yra baudžiamas antrą kartą už tą patį Užimtumo įstatymo pažeidimą, už kurį jau yra patrauktas jo kaip darbdavio įgaliotas asmuo – A. A., todėl tai sudaro teisinį ir faktinį pagrindą pripažinti atsakovo Nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu.

27. Pareiškėjo atžvilgiu buvo padarytas atsakovo teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų pažeidimas, nes įmonei nuo surašyto Protokolo administracinio nusižengimo byloje (A. A. atžvilgiu) buvo žinoma atsakomybės kilimo aplinkybė, pareiškėjas suvokė, kad jo įgaliotas asmuo savo neatsakingumu įvykdė pažeidimą, kurį pripažino, dėl jo gailėjosi, dėl tokios situacijos pareiškėjas suprato tokios atsakomybės svarbą ir pasekmes, tačiau atsakovas dirbtinai laukė bendrosios kompetencijos teismo sprendimo dėl pažeidimo pripažinimo (A. A. atžvilgiu) ir siekė sužinoti, kas bus traukiamas atsakomybėn kaip tinkamas subjektas – darbdavys ar jo įgaliotas asmuo – ir tik sužinojęs apie įsiteisėjusį teismo sprendimą, atsakovas priėmė Nutarimą pareiškėjo, darbdavio, atžvilgiu ir pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies reikalavimą.

28. Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad Inspekcija nepažeisdama įstatymų, teisėtai ir pagrįstai patraukė pareiškėją, kaip darbdavį, kurio naudai darbuotojas atlikinėjo darbo funkcijas nepranešus apie jo įdarbinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, administracinėn atsakomybėn pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir už padarytą pažeidimą paskyrė 1882,00 EUR baudą.

30. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neteisingai supranta ir aiškina Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatų taikymą. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 2921 straipsnį. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodekso taikymo fiziniam asmeniui, tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, (pvz., ūkininkas), administracinė atsakomybė taikoma tik pagal Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas. Taigi, pareiškėjo atveju, Inspekcija negalėjo taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos išimties, kadangi nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn pagal Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnį buvo patrauktas fizinis asmuo A. A. ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Atsakovas pažymi, kad tokia pati nuomonė dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymo išimties yra išdėstyta ir administracines bylas nagrinėjančių teismų praktikoje (žr. administracinę bylą Nr. I-1488-402/2019, Nr. I-3673-257/2019).

31. Pagal teismų praktiką Užimtumo įstatymas – specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Užimtumo įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais, skiriant minėtas ekonomines sankcijas (žr. administracinę byla Nr. I-1488-402/2019). Užimtumo įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad atsakomybė už nelegalų darbą, užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus, nedeklaruotą darbą ir nedeklaruotą savarankišką veiklą taikoma visiems asmenims, veikiantiems Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio statusą.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas savaime nepaneigia galimybės taikyti asmeniui ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normose) sankcijų už tą patį pažeidimą, pvz. pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Taigi, minėtoje administracinėje byloje nėra baudžiamas tas pats asmuo, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo (nėra nustatytas asmens tapatumas, kaip vienas iš būtinų požymių). Tai, kad Inspekcijos Nutarimu ekonominė sankcija buvo taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, t. y. pareiškėjo vadovo pareigas einančiam A. A. (juridinio asmens valdymo organui), neleidžia daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta 1882 Eur bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą pažeidimą, pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo vykdoma veikla karantino laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. uždrausta, įmonė neuždirbo pajamų, atsakovo paskirtą sankciją – 1882 Eur sumažino iki 941 Eur. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

35. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Užimtumo įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį (Užimtumo įstatymo 56 str. 4 d. 3 p.). Šio straipsnio 4 dalies 3 punkte, 5 dalies 4 punkte ir 7 dalyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Administracinių nusižengimų ar Baudžiamojo kodekso (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.).

37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad Nutarimu ekonominė sankcija taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda už Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą paskirta fiziniam asmeniui, t. y. pareiškėjo pagal įgaliojimą direktoriaus pareigas ėjusiam A. A. (juridinio asmens valdymo organui), todėl buvo pažeistas non bis in idem principas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgiant į jos tikslą, aiškintina neatsiejamai nuo non bis in idem principo.

39. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principų įgyvendinimui baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem, reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Taigi šis konstitucinis principas taikytinas ir kitų padarytų teisės pažeidimų atžvilgiu. Pagal minėtą Konstitucinio Teismo praktiką, non bis in idem principas, drausdamas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą, nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šis principas, be kita ko, savaime nepaneigia galimybės asmeniui taikyti ne vieną, bet daugiau tos pačios rūšies (t. y. apibrėžiamų tos pačios teisės šakos normomis) sankcijų už tą patį pažeidimą, pavyzdžiui, pagrindinę ir papildomą bausmę arba pagrindinę ir papildomą administracinę nuobaudą, ar galimybės už tą pačią veiką bausti skirtingus asmenis.

40. Dvigubo baudimo draudimo principas nėra tik Lietuvos nacionalinės teisės konstitucinis principas. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas inter alia (be kita ko) ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), kurios 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės institucijų už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas galutiniu nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, apibendrindama minėtas Konstitucijos ir Konvencijos nuostatas, pažymėjo, kad Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Pastaruoju aspektu sprendžiant, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas, turi būti atsižvelgiama į šias aplinkybes: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y. ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio Konvencijos prasme; 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Nurodyti kriterijai negali būti taikomi formaliai: ar kiekvienu konkrečiu atveju nėra pažeidžiamas aptariamas principas, galima atsakyti tik įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes.

42. Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pažymėti, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, atsižvelgiant į aptartą Konstitucinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją aiškinant non bis in idem principą, aiškintina taip, kad bauda gali būti skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Baudžiamąjį kodeksą ne bet kokiam, o tam pačiam fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuriam svarstoma skirti baudą pagal Užimtumo įstatymo nuostatas.

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. A. pagal „Lietuvos kaljanų“ asociacijos 2019 m. birželio 10 d. įgaliojimą, atlikdamas „Lietuvos kaljanų“ asociacijos vadovo funkcijas, leido dirbti E. P. kaljano meistro-padavėjo pareigose nuo 2019 m. liepos 5 d. apie priėmimą į darbą nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Atsižvelgiant į tai, Plungės apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 15 d. nutarimu, vadovaujantis Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalimi, A. A. paskyrė nuobaudą – 1000 Eur baudą, o Nutarimu pareiškėjui, t. y. „Lietuvos kaljanų“ asociacijai, paskirta 1882 Eur bauda už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą.

44. Taigi, nagrinėjamu atveju pakartotinai nėra baudžiamas tas pats asmuo, t. y., nebuvo nustatytas asmens tapatumas, t. y. vienas iš būtinų požymių, sudarančių sąlygas konstatuoti non bis in idem principo pažeidimą. Bauda pagal Užimtumo įstatymo nuostatas skirta juridiniam asmeniui „Lietuvos kaljanų“ asociacijai, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui A. A.

45. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo „Lietuvos kaljanų“ asociacijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė