2022-03-16 Nr. AB-6430-3-61-3-04594-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1616-525/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04594-2021-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 21S34791 (toliau – ir Departamento sprendimas); 2) panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1826 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas teigė, kad negali grįžti į kilmės valstybę, nes ten jį persekioja jo tėvas, dėl to, kad pareiškėjas atsisakė (duomenys neskelbtini) religijos. Pareiškėjas akcentavo, kad dėl to, jog pareiškėjas tapo (duomenys neskelbtini) ir atsisakė būti (duomenys neskelbtini), tėvas melagingai apkaltino pareiškėją išžaginus pareiškėjo pusseserę ir pranešė apie tai policijai.

3. Pareiškėjas akcentavo, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą, nes Komisija netenkino pareiškėjo prašymo nagrinėti jo skundą žodinio proceso tvarka. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, jog (duomenys neskelbtini) yra paplitę nužudymai dėl religijos ir kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Šiuo atveju atsakovas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti į Lietuvos Respubliką.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad žodinis bylos nagrinėjimas numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir pats pareiškėjas.

7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė jokių jo prieglobsčio prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl Departamentas pagrįstai tikėjosi nuoseklaus ir detalaus jo paaiškinimo apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis. Jo paaiškinimas nebuvo detalus, į papildomus klausimus pareiškėjas nepateikdavo detalizuojančių ir smulkmeniškų atsakymų, kai kurie atsakymai buvo prieštaraujantys, todėl pasakojimas pagrįstai buvo laikomas su trūkumais. Departamentas, atsižvelgęs į surinktą kilmės valstybės informaciją, nurodė, kad egzistuojantis stiprus šeimyninis spaudimas atgraso nuo atsivertimo iš (duomenys neskelbtini), todėl tikėtina, kad pareiškėjo tėvas galėjo nepritarti jo atsivertimui į (duomenys neskelbtini), tačiau jo istorija apie baimę grįžus į kilmės valstybę patirti persekiojimą iš savo tėvo ar policijos nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo.

8. Departamentas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad neva policija jo atžvilgiu tiria bylą dėl melagingo apkaltinimo nebuvo patvirtintos jokiais įrodymais ir pasakojimas dėl to nebuvo taip pat laikomas pagrįstu įrodymu. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjo individuali situacija naujausios kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nebuvo nustatytos ir pareiškėjas neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjui dėl jo asmeninių savybių šiuo metu (duomenys neskelbtini) kyla pavojus patirti realią rimtą žalą dėl to, kad jis pakeitė religiją. Priešingai nei skunde teigia pareiškėjas, surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) Konstitucija draudžia religinę diskriminaciją ir numato asmenų teisę pasirinkti ir išpažinti savo religinį tikėjimą.

9. Departamentas akcentavo, kad pareiškėjo pasakojimas savaime turi vidinių trūkumų, keliančių abejonių dėl jo tikrumo. Pabėgėlių teisės nuostatos nenustato pareigos sprendžiančiai institucijai įrodinėti neiginius (kad pareiškėjas ateityje nesusidurs su grėsmėmis, grasinimais), nes tai būtų neįveikiama užduotis ir pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas.

10. Departamentas pabrėžė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, todėl 5 metų draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką taip pat yra proporcingas ir protingas, nustatyto draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Be to, iki Departamento sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Nors ir pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Departamentas laikėsi pozicijos, kad šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, jog jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Departamento sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

12. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

12.1. (duomenys neskelbtini).

12.2. (duomenys neskelbtini).

12.3. Departamentas, įvertinęs faktines aplinkybes, Departamento sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Teismas vadovavosi 1951 m. liepos 28 d. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Įstatymo 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 1, 2 dalimis, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Įstatymo 86 ir 87 straipsnių taikymo aspektais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika prieglobsčio bylose.

14. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, apklausos metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

15. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjo padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog tiek (duomenys neskelbtini), tiek (duomenys neskelbtini) yra sudaromos pakankamai vienodos sąlygos (duomenys neskelbtini) visuomenėje. Taip pat (duomenys neskelbtini) yra įsteigta organizacija, kuri yra atsakinga už gerų santykių tarp religinių grupių skatinimą. Teismas konstatavo, kad, tikėtina, jog asmenys, kurie atsiverčia į (duomenys neskelbtini) (anksčiau buvę (duomenys neskelbtini)) susiduria su grasinimais ar pavojumi, tačiau, atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarė pagrindo manyti, kad (duomenys neskelbtini) jis yra persekiojamas ir / ar jam yra grasinama.

16. Teismas akcentavo, kad byloje surinkti, ištirti ir įvertinti įrodymai galimai leidžia pripažinti tikimybę, kad pareiškėjas, kaip vienišas vyras, priskirtinas socialinėms grupėms, kurios galimai labiau pažeidžiamos tiek ekonomiškai, tiek socialiai, tačiau pareiškėjo pasakojimo abstraktumas ir neįtikinamumas lemia, kad individualiai prieš pareiškėją diskriminaciniai ar panašaus pobūdžio pažeidimai nenustatyti.

17. Teismas vertino, kad pareiškėjo istorija apie tėčio persekiojimą (dėl to, kad pareiškėjas buvo (duomenys neskelbtini) ir nesutiko atvirsti (duomenys neskelbtini)) prieš pareiškėją savaime nelemia pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos jam suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nei Departamentui, nei teismui nepateikė jokių duomenų, kad kreipėsi į kilmės valstybės institucijas dėl nurodyto fizinio smurto, dėl diskriminacijos, dėl grasinimų, ir kad kilmės valstybės institucijos atsisakė suteikti jam pagalbą. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Duomenų pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo grasinimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas Konvencijoje įtvirtintomis prieglobsčio suteikimo priežastimis dėl ko asmeniui grėstų valstybės institucijų persekiojimas (dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepateikė.

18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nurodė, jog jo tėvas jį apkaltinto išžaginimo bei įskundė policijai, tačiau nei Departamentui, nei teismui nepateikė duomenų (policijos šaukimo, arešto orderio ar kt.), kurie pagrįstų šias nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat negalėjo pasakyti kokius dokumentus gavo, kuriais neva jis yra ieškomas policijos dėl pusseserės išžaginimo.

19. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas pritarė Departamento išvadoms, kad vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

20. Vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu, teismas nurodė, kad teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių, be to, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos metu ir teismo posėdyje. Visų žodinių paaiškinimų metu pareiškėjo pozicija buvo atskleista ir įvertinta. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) buvo visiškai užtikrinta.

21. Pasisakydamas dėl Departamento sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiųstas į (duomenys neskelbtini), teismas apžvelgė 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) nuostatas (6 str. 1 d., 7 str. 1 d., 4 d.). Departamento sprendime Direktyvos 7 straipsnio 4 dalies taikymo būtinybė nustatyta įvertinus tai, kad pareiškėjo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo pagrįstai buvo atmestas, taip pat įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos–Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas pareigūnų). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė prašymo leisti jam savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

22. Teismas nesutiko su Departamento išvada, jog pareiškėjui pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga ir adekvati priemonė jo padarytam pažeidimui. Vadovaudamasis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) nuostatomis (5 p., 44.4.1 p., 44.3 p.) ir Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keistina ir nustatytina, jog pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

23. Atsižvelgęs į tai, kad Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, teismas konstatavo, jog yra pagrindas keisti ir Departamento sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 24. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą tenkinti visiškai.

25. Pareiškėjas teigia, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas netyrė ir nenagrinėjo pareiškėjo motyvo – priklausymo (duomenys neskelbtini) bendruomenei fakto. Atsakovas pats pripažįsta, kad (duomenys neskelbtini) buvo sudeginta (duomenys neskelbtini), vienas žmogus net įkalintas dėl savo tikėjimo ((duomenys neskelbtini)). Šiuos faktus atsakovas ir teismas ignoruoja.

26. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nepagrįstai gretino pareiškėjo apkaltinimą pusseserės išprievartavimu ir jo atsivertimą į (duomenys neskelbtini), todėl nedarė faktų atskyrimo dėl tapimo (duomenys neskelbtini) ir išprievartavimo, todėl tapimo (duomenys neskelbtini) nenagrinėjo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gavo laišką iš tėvų, kurį jie nusiuntė pastoriui.

27. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas nesikreipė į religinę organizaciją ir konkretaus atvejo nesiekė ištiri, todėl teigti, jog vien pareiškėjas turėjo surinkti visus įrodymus nėra pagrindo. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pareiškėjo situacija nėra iki galo ir sąžiningai ištirta ir neįvertintos visos aplinkybės.

28. Atsakovas Departamentas, atsiliepime į apeliacinį skundą pakartodamas argumentus, nurodytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Departamentas nurodo, kad tiek Departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti Departamento sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 21S34791. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1826, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl Departamento sprendimo panaikinimo ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prieglobsčio prašymą išnagrinėti iš naujo.

31. Pareiškėjas pateikė prašymą jo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Nenustačiusi išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, atsižvelgusi į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, bylos šalių pozicija yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, o byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus byloje nagrinėjamais klausimais, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, tačiau parinko nepagrįstus ir neproporcingus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pirmosios instancijos teismas minėtus laikotarpius sumažino iki 2 metų, atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog prieglobstis ir papildoma apsauga jam nesuteikta nepagrįstai, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo kilmės valstybėje esančia situaciją. Pareiškėjas akcentuoja, kad jo situacija nėra iki galo ir sąžiningai ištirta, nebuvo įvertintos visos aplinkybės.

36. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

37. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

38. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

39. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

40. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

41. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

42. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

43. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

44. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė dėl savo religiniais įsitikinimais. Apklausos Departamente metu pareiškėjas pakartojo nurodytą argumentą, papildomai pažymėdamas, kad jis atsivertė į (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini), todėl jo tėvas supyko ir neteisingai apkaltino pareiškėją pusseserės išžaginimu, todėl pareiškėjui gresia kalėjimas.

45. Iš Departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie jo individualią situaciją. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar Departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs visus įrodymus ir jų visumą.

46. Departamento sprendime nurodyta, kad pareiškėjo tėvas galėjo nepritarti jo atsivertimui į (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjo istorija apie baimę grįžus į kilmės valstybę patirti persekiojimą iš savo tėvo nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Departamento sprendime akcentuota, kad persekiotojas (tėvas) nėra valstybinis subjektas, taip pat pažymėta, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Departamento sprendime nurodyta, kad duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), prieglobsčio prašytojas (pareiškėjas) nepateikė, pareiškėjo pasakojimas apie tėvo grasinimus buvo nenuoseklus ir nedetalus, o prielaidos apie persekiojimą buvo hipotetinio pobūdžio, pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, kad jis yra apkaltintas išžaginimu bei, kad jį dėl to persekiotų policija. Iš Departamento sprendimo matyti, kad buvo įvertinta (duomenys neskelbtini) padėtis (duomenys neskelbtini) – Departamentas rėmėsi (duomenys neskelbtini) Konstitucija ir kitais teisės aktai, pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) veikia organizacija, atsakinga už gerų santykių tarp religinių grupių skatinimą.

47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3426-1062/2021; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

48. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis. Kaip matyti iš Departamento sprendimo, atsakovas įvertino prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, atsižvelgė į surinktą kilmės valstybės informaciją, t. y. įvertino nustatytų faktinių aplinkybių visumą, o ne pavienius duomenis, kuri nepatvirtino, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė jo kilmės šalyje. Pareiškėjo teiginiai, kad jo situacija nėra iki galo ir sąžiningai ištirta yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini.

49. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

50. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

51. Įvertinus pareiškėjo šioje byloje nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepatvirtina, kad pareiškėjui (prieglobsčio prašytojui) asmeniškai kyla grėsmė kilmės šalyje. Konstatuotina, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, t. y. situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą pareiškėjui. Pažymėtina, kad tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami klausimą, susijusį su pareiškėjo visiškai pagrįstos baimės nustatymu, atliko išsamų tiek faktinių aplinkybių, galinčių būti prašymą pagrindžiančiais įrodymais, įvertinimą, tiek ir šių įrodymų teisinį įvertinimą.

52. Taigi nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjo atvejo individualiai, objektyviai ir nešališkai), t. y. neatsižvelgė į tikslią ir naujausią informaciją apie prieglobsčio prašytojo kilmės valstybę, prieglobsčio prašytojo paaiškinimus, įskaitant informaciją apie tai, ar jis patyrė ar gali patirti persekiojimą arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

54. Pareiškėjas argumentus dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai, vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jam nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Departamento sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), tačiau tyrimo metu duomenų, kad po (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vyksta veiksmai, dėl kurių šalyje yra beatodairiškas smurtas, vien dėl kurio buvimas teritorijoje keltų grėsmę asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, nerasta. Pažymėtina, kad tokių duomenų nenurodė ir pareiškėjas. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka ne tik papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

55. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kuriomis remiantis turėtų būti daroma išvada, kad jis (pareiškėjas) kilmės šalyje patirs elgesį, kuris prilyginamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui, nes tokios aplinkybės konstatacijai nepateikti įrodymai, atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją.

56. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

57. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Gintaras Kryževičius