2013-06-12 Nr. AB-2695-3-61-3-01234-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-1201/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01234-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą Nr. 1D-3707(12); 2) įpareigoti atsakovę nuo 2011 m. balandžio 1 d. mokėti pareiškėjai paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. po 1 184,62 Lt; 3) pripažinti neišmokėtą pensijos dalį valstybės skola ir priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pareiškėja nesutiko su jai nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažinta valstybine pensija. Paaiškino, kad nuo 2005 m. balandžio 22 d. pareiškėjai buvo paskirta 1 184,62 Lt valstybinė pensija, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas mokėjo sumažintą 984,18 Lt dydžio pensiją. Pareiškėja kreipėsi į atsakovą dėl sumažintos pensijos grąžinimo, tačiau VRM nurodė, kad neišmokėtos valstybinės pensijos dalis jai nebus grąžinta ir toliau jai bus mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas) perskaičiuota valstybinė pensija. Pareiškėja teigė, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo mažinamos valstybinės pensijos ir nenustatytas kompensavimo mechanizmas, prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, pareiškėjos teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja pareiškėjos konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 24-26) su pareiškėjos skundu nesutiko.

Nurodė, kad VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjos valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl pareiškėjos skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodė, kad pareigūnų ir karių pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 23 d. sprendimu pareiškėjos T. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kėlė ginčą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažintos jos valstybinės pensijos. VRM 2005 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 2/17-1945 (b. l. 30) pareiškėjai nuo 2005 m. birželio 22 d. neterminuotai buvo paskirta 824,62 Lt valstybinė pensija. Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos grąžinimo pareiškėja 2011 m. balandžio 26 d. skundu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą (b. l. 35-40), prašydama mokėti nuo 2005 m. birželio 22 d. paskirtą valstybinę pensiją ir grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. VRM 2011 m. gegužės 24 d. rašte Nr. 1D-3707(12) atsakė pareiškėjai, kad jos pensija sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas nenumatytas (b. l. 41).

Pareiškėjos pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. VRM pateikė teismui 2012 m. lapkričio 14 d. pažymą Nr. 11D(P)-5364 apie pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtą valstybinę pensiją ir paaiškino, kad pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančios Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakciją nebuvo ribojama (b. l. 56-57). Teismui nebuvo pagrindo abejoti pateiktos pažymos duomenimis, nes institucijos atsakingi darbuotojai pateiktų duomenų teisingumą patvirtino savo parašais, pareiškėja ir neginčijo jai mokėtos valstybinės pensijos dydžio.

Teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą sprendė, jog pareiškėjos valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėja pati patvirtino, kad pensija jai buvo ribojama ne dėl to, kad ji dirbo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ir valstybinės pensijos, ir valstybinės senatvės pensijos skiriamos griežtai laikantis įstatymų ir juos įgyvendinančių kitų teisės aktų reikalavimų. Jokie šiuos klausimus reguliuojantys teisės aktai nenumatė, kad skiriant pensiją galima būtų atsižvelgti į asmens turtinę ir socialinę padėtį. Atsižvelgdamas į tai, spręsdamas šį ginčą teismas negalėjo vadovautis pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis apie jos sunkią turtinę padėtį. Pažymėjo, kad valstybėje teisės aktais yra nustatytos ir kitos paramos rūšys. Teismas sprendė, kad nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir VRM 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo Nr. 1D-3707(12) panaikinimo.

III. Pareiškėja T. M. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi netinkamai pritaikė atitinkamuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktus išaiškinimus ir galiojančias materialinės teisės normas. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio atitikimo Konstitucijai. Nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, tariamai jai sumažinta paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija yra sumažinta nedideliu mastu ir dėl to nebuvo numatytas jos kompensavimo mechanizmas. Atkreipia dėmesį, jog jai paskirta pensija buvo sumažinta daugiau nei 20 procentų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja ir pažeidžia Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsnį bei Konstitucijos ginamą teisę į nuosavybę.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija padavė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog nesutinka su apeliantės argumentais ir mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialinės teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad Konstitucinis Teismas, vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, aiškiai pasisakė, jog pagal nustatytą formulę valstybinė pensija esant valstybėje itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti mažinama ne daugiau nei 20 procentų, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai T. M. valstybinė pensija nebuvo mažinama daugiau nei 20 procentų, skundžiamas ministerijos atsakymas į apeliantės prašymą ir atitinkami veiksmai įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuojant ir išmokant valstybinę pensiją yra teisėti ir pagrįsti, nepažeidžiantis nei apeliantės teisių ir jos teisėtų interesų, nei tuo metu galiojusių teisės aktų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai T. M. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją, jos 23, 29, 52 str., konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 str. 1 d. nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 str., konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją (Kjartan Ásmundsson prieš Islandiją, Nr. 60669/00, § 39, ECHR 2004-IX). Pensijos sumažinimas arba jos mokėjimo nutraukimas gali būti pripažintas trukdymu naudotis nuosavybe, jei jis nėra grindžiamas teise (Rasmussen prieš Lenkiją, Nr. 38886/05, § 71, 2009 m. balandžio 28 d.). Principai, kurie paprastai taikomi Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo atvejais, yra vienodai svarbūs, sprendžiant teisės į pensiją klausimus (Stummer prieš Austriją, Nr. 37452/02, § 82, 2011 m. liepos 7 d.). Pirmasis ir pats svarbiausias Konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio taikymo imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t. y. siektų teisėto tikslo. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, jog ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos neprieštaravo Konstitucijai, siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingos. Tai reiškia, kad pareiškėjai valstybinė pensija galėjo būti teisėtai perskaičiuojama, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių įrodymų matyti, kad perskaičiuotas pareiškėjos pensijos dydis pagal Įstatymo 1 priede nurodytą formulę 2010-2012 metais sudarė 984,18 Lt (1184,62 x 0,8308), t.y. sumažėjo apie 17 procentų. Kitoks pensijos dydžio ribojimas pareiškėjai taikytas nebuvo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad būtų ištirtas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio atitikimas Konstitucijai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šios teisės normos konstitucingumas jau buvo tirtas Konstituciniame Teisme, naujų teisinių argumentų pareiškėja nenurodė, todėl jos prašymas netenkintinas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino teisės normas, todėl naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos T. M. apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan