2015-12-02 Nr. AB-23547-3-61-3-05108-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1377-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05108-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gruodžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. skundą atsakovui Audito ir apskaitos tarnybai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai UAB „Auditorių profesinė bendrija“ (toliau – ir Bendrija) ir A. K. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“. Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ vykdymą, kol įsiteisės teismo sprendimas, išnagrinėjus pareiškėjų skundą dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ panaikinimo.

Pareiškėjai paaiškino, kad jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o jų skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, kiltų šios neigiamos pasekmės: pareiškėjų dalykinė reputacija būtų sumenkinta negrįžtamai, dėl ko tolesnis audito paslaugų vykdymas būtų neįmanomas ar labai apsunkintas; pareiškėjų klientai nutrauks galiojančias audito ar kitų paslaugų teikimo sutartis, bus priversti ieškoti naujų audito paslaugų teikėjų, dėl ko susigrąžinti prarastus klientus itin konkurencingoje paslaugų rinkoje bus neįmanoma; nutraukus viešųjų pirkimų procedūrų pagrindu sudarytas sutartis, bus pažeidžiamas viešasis interesas dėl valstybės lėšų tinkamo ir atsakingo panaudojimo; Bendrija negaudama pajamų negalės mokėti nei mokesčių į valstybės biudžetą, nei darbo užmokesčių, bus priversta atleisti darbuotojus; Bendrijai iškils reali likvidavimo ar bankroto grėsmė; atsižvelgiant į audito paslaugų teikimo specifiką bei kilusią žalą dėl dalykinės reputacijos sumenkinimo, padarytos žalos vėlesnis atlyginimas gali būti objektyviai neįmanomas; auditorė A. K., negalėdama teikti paslaugų kaip auditorė, praras kvalifikaciją, jai gali tekti ieškoti naujo mažiau apmokamo darbo, kadangi dėl rinkos konkurencingumo ir vyresnio amžiaus gauti darbą šioje srityje būtų itin sunku.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi priėmė UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. skundą, o prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčijamu įsakymu yra sustabdytas pareiškėjos auditorės A. K. pažymėjimo galiojimas iki 2016 m. birželio 1 d. ir pareiškėjo UAB „Auditorių profesinė bendrija” pažymėjimo galiojimas iki 2016 m. birželio 1 dienos. Nurodyta audito įmonei UAB „Auditorių profesinė bendrija” parengti priemonių, skirtų kokybės kontrolės sistemos trūkumams ištaisyti planą, ir ne vėliau, kaip iki 2015 m. gruodžio 15 d. jį suderinti su audito ir apskaitos tarnyba, o šio plano įgyvendinimo įrodymus Lietuvos auditorių rūmams pateikti ne vėliau kaip iki 2016 m. gegužės 1 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad tik esant realiai grėsmei, t. y. konstatavus konkrečias aplinkybes, faktus, leidžiančias daryti prielaidą, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, jos gali būti taikomos.

Pasisakydamas dėl žalos reputacijai teismas pažymėjo, kad apie pareiškėjui paskirtą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta Audito ir apskaitos tarnybos internetiniame puslapyje, kadangi, skundžiamo atsakovo akto galiojimas (vykdymas) nebuvo automatiškai sustabdytas, apskundus jį teismui, jis buvo įvykdytas. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjų pateiktų įrodymų negalima išvada, jog galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai gali būti laikoma ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Teismas iš pateiktų paaiškinimų ir byloje esančių įrodymų nenustatė realios grėsmės jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, ar pareiškėjams būtų padaryta itin didelė žala.

Teismas pažymėjo, jog šioje byloje pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdžius įsakymo galiojimą, o teismui priėmus pareiškėjams nepalankų sprendimą (hipotetiškai pasibaigus pažymėjimų sustabdymo galiojimui t. y. po 2016 m. birželio 1 d.) t. y. atmetus jų skundą, pareiškėjai nepatirtų jokių pasekmių, o nuobauda siekiami tikslai nebūtų pasiekti. Teismas darė išvadą, kad įsakymo galiojimo sustabdymas pažeistų proporcingumo principą. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pridedamus įrodymus dėl galimos žalos ir teismų praktiką, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog teismui priėmus palankų pareiškėjams sprendimą, jo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, todėl pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones atmetė.

III. Pareiškėjai UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. atskiruoju skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir tenkinti pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą iki kol nagrinėjamoje byloje įsiteisės sprendimas dėl priimto įsakymo teisėtumo.

Pareiškėjų manymu, teismas nepagrįstai nevertino individualios pareiškėjų padėties ir jų pateiktų įrodymų, neįvertino jų pateiktų argumentų apie jiems kilsiančią žalą ir jos dydį, galimybių pašalinti neigiamus drausminių nuobaudų padarinius nebuvimo ir neigiamų padarinių neproporcingumo, jei pareiškėjų skundas būtų pripažintas pagrįstu. Pareiškėjų teigimu, teismas nevertino, kad sustabdžius Bendrijos teisę teikti audito paslaugas ir Bendrijoje nedirbant kitiems auditoriams, Bendrija negaus ir neturės galimybės gauti jokių pajamų.

Pareiškėjai nurodo, kad Bendrija neturės pajamų, turės nutraukti veiklą / pradėti bankroto / likvidavimo procedūras, darbo sutartys su visais Bendrijos darbuotojais bus nutrauktos. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-761/2014, kad teismas nevertino aplinkybės, jog auditorė A. K. yra vienintelė Bendrijos akcininkė ir vienintelė joje dirbanti auditorė. Pareiškėjai remiasi Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, 40 straipsniu ir daro išvadą, kad Tarnyba apie drausminę nuobaudą savo internetiniame puslapyje paskelbė neteisėtai, nesuėjus nuobaudos apskundimo terminui.

Pareiškėjai remiasi Audito įstatymo 36 straipsnio 8 dalimi, Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. VAA-19 patvirtintos Atlikto audito tyrimo metodikos (toliau – ir Metodika) 83 punktu ir daro išvadą, kad informacija apie skirtas drausmines nuobaudas suėjus atitinkamam terminui skelbiama Lietuvos auditorių rūmų tvarkomuose auditorių ir audito įmonių sąrašuose, Audito įstatymas nenumato jokios kitos vietos, kur dar būtų skelbiamos paskirtos drausminės nuobaudos ar įstaigos, kuri galėtų tai padaryti.

Pareiškėjų manymu, Tarnyba Metodikoje nustatė Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam reguliavimui prieštaraujančią drausminių nuobaudų paskelbimo tvarką. Pareiškėjai pažymi, kad Tarnyba, nenustatydama termino, po kurio gali būti skelbiama apie paskirtą drausminę nuobaudą ir nesuderindama paskelbimo termino su Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalimi, nustatė pareiškėjų teises siaurinantį teisinį reguliavimą. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad skundą ir prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo teismui pateikė 2015 m. spalio 22 d., t. y. kai Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas nuobaudos viešo paskelbimo terminas dar nebuvo suėjęs. Pareiškėjai pabrėžė, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo turi nutraukti jau sudarytas ir vykdomas paslaugų sutartis su visais savo klientais, kurie tokią neigiamą informaciją perduos kitiems subjektams ir rinkoje susiformuos neigiamas požiūris pareiškėjų atžvilgiu.

Pareiškėjai nurodo, kad palankus teismo sprendimas savaime nepakeis buvusių pareiškėjų klientų neigiamos nuomonės apie pareiškėjus. Priėmus pareiškėjams palankų teismo sprendimą, jų galimybės reikalauti žalos atlyginimo dėl dalykinės reputacijos pažeidimo būtų itin apsunkintos, nes pareiškėjai turėtų įrodyti negautas pajamas. Pareiškėjų teigimu, tai, kad drausminių nuobaudų neigiamos pasekmės pareiškėjams kiltų vėliau, labiau atitinka proporcingumo principo turinį, nei tai, kad neigiamos pasekmės pareiškėjams kiltų nepagrįstai ir vėliau jų pašalinti nebūtų įmanoma.

Atsakovas Audito ir apskaitos tarnyba atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi ABTĮ 71 straipsniu, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pabrėžia, kad pareiškėjai nurodo argumentus, susijusius tik su neigiamu Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. VAA-27 galiojimo poveikiu pareiškėjų interesams – reputacijai, darbinei veiklai, pajamoms, bet ne su būsimo teismo sprendimo vykdymo pasunkėjimu ar negalimumu. Atsakovas daro išvadą, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – skundžiamo įsakymo galiojimo sustabdymo, galimos neigiamos pasekmės pareiškėjams būtų susijusios tik su laikinu reputacijos pablogėjimu ar laikinais finansiniais sunkumais, galimai kilsiančiais dėl pajamų iš auditoriaus veiklos praradimo.

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjai neįrodė, jog jų padėties pablogėjimas yra tokio pobūdžio, kad sudaro pagrindą stabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą. Atsakovo manymu, reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nėra adekvatus siekiamam tikslui. Tarnybos nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjams būtų nepagrįstai ir neteisėtai sudaromos sąlygos atlikti auditą ir daryti naujus įstatymų pažeidimus. Atsakovo manymu, pareiškėjos amžius nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra pagrįstos prielaidomis. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėja ir praras galimybę užsiimti konkrečia veikla, tačiau tai savaime nekliudys jai susirasti kitą, jos kvalifikaciją atitinkantį darbą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad A. K. yra kitos įmonės direktorė. Atsakovas daro išvadą, kad neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjų finansinei padėčiai ar asmeniniai nepatogumai, susiję su darbine veikla, neįrodo, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas taps neįmanomas ar bus iš esmės apsunkintas.

Atsakovas pažymi, kad Metodikos nuostatos nenumato jokio termino, kuris turėtų sueiti prieš Tarnybos interneto svetainėje skelbiant informaciją apie paskirtas drausmines nuobaudas. Atsakovas nurodo, kad Audito įstatymas reglamentuoja informacijos paskelbimą auditorių ir audito įmonių sąrašuose, o Metodika – Tarnybos interneto svetainėje. Atsakovas pabrėžia, kad Audito įstatymas nedraudžia paskelbti informacijos apie paskirtas drausmines nuobaudas Tarnybos interneto svetainėje ir kituose šaltiniuose. Kadangi pareiškėjų pažymėjimų galiojimo sustabdymui nesuteikiamas suspensyvinis efektas, jiems paskirtos drausminės nuobaudos įsigaliojo nuo skundžiamo įsakymo priėmimo dienos, todėl Tarnyba, nepažeisdama Audito įstatymo ir Metodikos nuostatų, savo interneto svetainėje paskelbė apie pareiškėjams paskirtas galiojančias drausmines nuobaudas.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad informacija apie drausminę nuobaudą jau yra paviešinta ne tik Tarnybos internetinėje svetainėje, bet ir auditorių ir audito įmonių sąrašuose, todėl laikino pobūdžio reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas neturėtų jokios reikšmės pareiškėjų reputacijai. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad reputacijos praradimas nėra aplinkybė, kuri leistų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjų pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas konkrečiam laikotarpiui, todėl pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, o vėliau priėmus galutinį pareiškėjams nepalankų teismo sprendimą, paskirtos drausminės nuobaudos gali netekti prasmės.

Pareiškėjai UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. paaiškinimuose dėl atskirojo skundo prašo atskirąjį skundą tenkinti ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti skundžiamo įsakymo galiojimą iki kol nagrinėjamoje byloje įsiteisės sprendimas dėl priimto įsakymo teisėtumo.

Pareiškėjai pabrėžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtinas dėl to, kad jiems bus padaryta materialinė žala, kurios realus atlyginimas neįmanomas; pareiškėjų dalykinei reputacijai daroma žala dar gali būti suvaldyta; reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas negali sukelti neigiamų pasekmių, o jos netaikymas tokias pasekmes neabejotinai sukels. Pareiškėjų manymu, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas turėtų vertinti ne tik tai, ar pareiškėjų reputacijai žala jau yra daroma, tačiau ir tai, ar pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę net ir po skundžiamo įsakymo paskelbimo pareiškėjams daroma žala gali būti sumažinta, ar ne. Pareiškėjų teigimu, negalėjimas įvykdyti anksčiau su klientais sudarytų sutarčių ir jų nutraukimas sukels esminę žalą pareiškėjų reputacijai ir finansinei padėčiai, lyginant su ta, kuri pareiškėjams daroma apie nuobaudas paskelbus internetiniuose Tarnybos ir Lietuvos auditorių rūmų tinklalapiuose. Pareiškėjų manymu, Bendrijos bankrotas ir A. K. pragyvenimo šaltinio praradimas nesant teismo sprendimu patvirtinto skirtos nuobaudos teisėtumo yra itin neproporcingas. Pareiškėjai atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-761/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjų A. K. ir UAB „Auditorių profesinė bendrija“ prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“ vykdymą, kol įsiteisės teismo sprendimas, išnagrinėjus pareiškėjų 2015 m. spalio 21 d. skundą dėl Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjų nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., 2005 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjai savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, suformulavo reikalavimą panaikinti Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 29 d. įsakymą Nr. VAA-27 „Dėl privalomo vykdyti nurodymo ir drausminės nuobaudos skyrimo“, kuriuo Audito ir apskaitos tarnyba, konstatavusi atliktų auditų trūkumus ir nustačiusi, jog jie yra reikšmingi, lėmė pakankamais tinkamais audito įrodymais nepagrįstų auditoriaus nuomonių apie auditorių įmonių finansines ataskaitas pateikimą, ir tai, kad audito įmonės UAB „Auditorių profesinė bendrija“ sukurta ir palaikoma kokybės kontrolės sistema neužtikrina, jog audito įmonės ir užduoties partnerių pateikiamos ataskaitos būtų tinkamos pagal aplinkybes, sustabdė A. K. ir UAB „Auditorių profesinė bendrija“ pažymėjimų galiojimą iki 2016 m. birželio 1 d.

Pareiškėjai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę grindžia iš esmės tuo, kad nepritaikius šių priemonių, jie patirs finansinių nuostolių, nes audito paslaugas teikia daugeliui asmenų, kurie turės pagrindą šias sutartis nutraukti, be to, bus padaryta neigiama įtaka pareiškėjų dalykinei reputacijai.

Dėl pareiškėjų teiginių, susijusių su būsimais finansiniais nuostoliais, pažymėtina, kad pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taigi galimi finansiniai nuostoliai savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl šios aplinkybės analizuojamos ir vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Pažymėtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011). Taigi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjų nurodytos aplinkybės, susijusios su galimų finansinių nuostolių susidarymu, yra nekonkrečios, nedetalizuotos, pagrįstos prielaidomis (t. y., kad klientai sutartis nutrauks). Be to, pareiškėjų nurodomos aplinkybės nėra pagrįstos pakankamais įrodymais, nors pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011, 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodyti argumentai dėl finansinių nuostolių nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pažymėtina, kad paaiškėjus, jog pareiškėjų pažymėjimų galiojimas buvo sustabdytas nepagrįstai, jie turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo užsiimti tam tikra veikla, prisiteisti teisme. Teismo įsitikinimu, pareiškėja A. K. nepagrįstai teigia, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių nepritaikymas lems jos pragyvenimo šaltinio praradimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad A. K. pažymėjimo sustabdymo metu negalės užsiimti atestuoto auditoriaus veikla, kuriai pagal Audito įstatymą yra taikomi specialūs kriterijai, t. y. nors ji ir praras galimybę užsiimti konkrečia veikla, tačiau tai savaime nekliudys jai susirasti kitą, jos kvalifikaciją atitinkantį, darbą, todėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nepažeis bendrųjų teisingumo ar protingumo principų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjų finansinei įtakai ar asmeniniai nepatogumai, susiję su darbinės veiklos pakeitimu, nagrinėjamu atveju neįrodo, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas tapsiąs neįmanomu ar bus iš esmės apsunkintas.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai nepagrindė, jog jų nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS492-761/2014, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, esančios faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Dėl žalos pareiškėjų reputacijai pasisakytina, kad apie jiems paskirtą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta tiek Tarnybos internetiniame puslapyje, tiek ir Lietuvos auditorių rūmų internetiniame puslapyje. Taigi atitinkama įtaka pareiškėjų reputacijai jau yra daroma. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašymas dėl reikalavimo priemonių užtikrinimo paprastai nėra tenkintinas tuo atveju, jeigu aplinkybės, dėl kurių suinteresuotas asmuo prašo laikinosios apsaugos, jau yra įvykusios. Toks prašymas prieštarauja reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirčiai, kadangi pagal savo esmę reikalavimo užtikrinimo priemonės yra taikomos tik esant grėsmei, jog atitinkamos aplinkybės kils ateityje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-381/2009). Taigi šiuo pagrindu taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones taip pat nėra pagrindo. Esant nustatytai aplinkybei, kad apie pareiškėjams pritaikytą drausminę nuobaudą jau yra paskelbta viešai, Audito įstatymo 39 straipsnio 3 dalies ir 40 straipsnio nuostatų taikymo aiškinimas, taip pat pareiškėjų nurodomo Metodikos nuostatų galimo prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktui tyrimas sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą tapo nebeaktualus, todėl teisėjų kolegija šiais klausimais nepasisako.

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjų teiginiais, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas konkrečiu atveju pažeis proporcingumo principą. Pabrėžtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų. Teisėjų kolegija pažymi, jog auditas, kurio metu inter alia tikrinama ir vertinama ūkio subjektų atskaitomybė, yra veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai (Audito įstatymo 3, 4 ir 5 str.) bei kurios netinkamas vykdymas gali lemti reikšmingas ekonomines ir teisines pasekmes. Skundžiamo įsakymo galiojimo nesustabdymas, kaip minėta, nors ir galimai sukels pareiškėjams finansinių sunkumų ar asmeninių nepatogumų, tačiau nesukurs nepagrįstai neadekvačios situacijos. Todėl spręstina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas labiau nei jų taikymas nagrinėjamu atveju užtikrina viešąjį interesą, o ginčijamo įsakymo galiojimo nesustabdymas šiuo atveju nepažeis proporcingumo principo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nepritaikė pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas.

Pažymėtina ir tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų UAB „Auditorių profesinė bendrija“ ir A. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius