2019-05-15 Nr. AB-11474-3-61-3-01715-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-574-822/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01715-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (11.1)1-2366 (toliau – ir Sprendimas Nr. (11.1)1-2366) ir įpareigoti Valdybą išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. vasario 2 d. skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus 2015 m. vasario 2 d. sprendimo Nr. 8.13-456 (toliau – ir Sprendimas Nr. 8.13-456).

2. Pareiškėja skunde nurodė, jai nuo 2015 m. sausio 23 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos. Valdybos Kauno skyrius Sprendimu Nr. 8.13-456 pareiškėjai paskyrė motinystės pašalpą, kurios dydį už ginčo laikotarpiu apskaičiavo remiantis ne jos dienos kompensuojamuoju uždarbiu, o nepagrįstai iki 65,68 Eur sumažinta jo suma. Pareiškėja pateikė skundą Valdybai, kuri Sprendime Nr. (11.1)1-2366 netenkino pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo ir atsisakė nagrinėti skundą. Skunde pareiškėja pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2016 m. kovo 15 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 daliai, tačiau po šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo valstybė nesiėmė jokių veiksmų teisėtumui ir teisingumui pareiškėjos atveju atkurti, nenustatė jokio aiškaus teisinio mechanizmo. Pažeistą pareiškėjos teisę šiuo atveju turėtų apginti teismas, priešingu atveju bus pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys dirbančioms motinoms mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, o pareiškėjos teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi ir neįgyvendinama. Pareiškėjos teigimu, 20 darbo dienų apskundimo terminas neproporcingai apsunkina teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą. Pareiškėjos veiksmai, kai ji iš karto po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo kreipėsi į Valdybos Kauno skyrių, o 2017 m. vasario 2 d. kreipėsi į Valdybą, negali būti laikomi kaip nepateisinamas delsimas paduoti skundą.

3. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Valdyba paaiškino, kad pareiškėjos skundas pateiktas žymiai praleidus skundo padavimo terminą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės (Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, priėmimas, pareiškėja buvo suklaidinta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 14 d. rašte pateiktos informacijos, 2017 m. sausio 5 d. kreipimasis į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, 2017 m. sausio 16 d. kreipimasis į Valdybos Kauno skyrių) įvyko iki apskundimo termino pradžios arba jau pasibaigus apskundimo terminui, todėl negalėjo būti vertinamos kaip aplinkybės, galinčios pateisinti skundo padavimo termino praleidimą. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą buvo vertintos aplinkybės, egzistavusios apskundimo termino laikotarpiu (nuo 2015 m. vasario 3 d. iki 2015 m. kovo 3 d.). Pareiškėjos paaiškinimai, kad ji neturi teisinio išsilavinimo, pasitikėjo galiojančiu teisiniu reguliavimu, o savo laiką bei pajėgumus skyrė šeimos ir darbo derinimui, nepripažinti svarbiomis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti aplinkybėmis, todėl pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

6. Valdybos Kauno skyrius nurodė, kad Sprendimas Nr. 8.13-456 buvo visiškai įvykdytas. Pareiškėja skundą dėl šio sprendimo Valdybai pateikė žymiai praleidusi skundo padavimo terminą. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vien ta aplinkybė, kad nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nelaikytina svarbia priežastimi sprendžiant kreipimosi teisinės gynybos termino atnaujinimo klausimą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Ligų ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatomis pažymėjo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų), (be kita ko) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagal kurią skundai Valdybai dėl jos teritorinių skyrių sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Jeigu skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti, skundas yra nenagrinėjamas. Teisė spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra suteikta Valdybos direktoriui arba direktoriaus pavaduotojui. Teismas atkreipė dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios asmeniui laiku kreiptis į teismą dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo.

9. Dėl pareiškėjos argumento, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 dėl motinystės pašalpos skyrimo gavo tik 2017 m. sausio 17 d., kai jai sprendimo nuorašas įteiktas Valdybos Kauno skyriuje, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja apie motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą turėjo sužinoti 2015 m. kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2015 m. sausio-vasario mėnesius į jos banko sąskaitą. Teismas darė išvadą, kad gavus pirmą sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą pareiškėjai pagal apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus atsirado pagrindas tą patį mėnesį ar per kitą protingą laiko tarpą kreiptis į pašalpą mokantį Valdybos teritorinį skyrių, reikalaujant suteikti informaciją apie pašalpos sumažinimo priežastis ir pagrindą bei pateikti atitinkamus administracinius aktus, kuriais sumažinta paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, o gavus atitinkamus duomenis ir nesutinkant su Valdybos teritorinio skyriaus veiksmais ar sprendimais, neatidėliojant kreiptis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka į Valdybą.

10. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos praleidimo priežastys, dėl kurių ji niekur nesikreipė siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises beveik dvejus metus, rodo, jog šios aplinkybės (nežinojimas, nesuvokimas, pasitikėjimas) priklausė nuo jos valios, o subjektyvios aplinkybės (subjektyvus elgesys) nelaikomos svarbiomis ir pateisinančiomis įstatyme nustatyto termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjai buvo žinoma apie Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 ir jame nurodytas aplinkybes, todėl teigti, jog apie šį sprendimą pareiškėja sužinojo tik 2017 m. sausio 17 d. nėra pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nei atsakovui, nei teismui nepateikė įrodymų, taip pat nepaaiškino individualaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių praleido terminą skundui dėl Valdybos Kauno skyriaus sprendimo paduoti. Pareiškėjos delsimas ir reikalavimas nagrinėti skundą nepaisant skundo padavimo terminų neatitinka ne tik rūpestingumo, atidumo ir operatyvumo standartų, bet ir sąžiningumo bei protingumo principų.

III. 11. Pareiškėja V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

12. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad terminas negali būti laikomas praleistu, kadangi Valdybos Kauno skyriaus pažeidimas yra tęstinis ir dalis motinystės išmokos pareiškėjai nėra išmokėta iki šiol. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra motyvuotas, nes teismas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kad neteisėtas reguliavimas lėmė pareiškėjos teisių pažeidimą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakyme pareiškėjai pateikė klaidinančią informaciją. Teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kad valstybė antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises išvengtų pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu patirtą žalą.

13. Atsakovas Valdyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsiliepime į apeliacinį skundą Valdyba pažymi, kad teismas galėtų patenkinti pareiškėjos reikalavimus tik tuo atveju, jeigu atnaujintų praleistą skundo padavimo terminą, kurio neatnaujino Valdyba, tačiau teismas negali atlikti veiksmų, kuriuos turi teisę atlikti Valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas. Termino atnaujinimas yra Valdybos teisė, o ne pareiga, todėl Valdybai palikta diskrecija spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį, kad Valdybos informacinės sistemos duomenimis pareiškėja Valdybos Kauno skyriaus Sprendimą Nr. 8.13-456 gavo į asmeninę paskyrą Elektroninėje gyventojų aptarnavimo sistemoje. Prisijungusi prie asmeninės paskyros 2015 m. vasario 2 d. pareiškėja susipažino su šiuo sprendimu ir su informacija apie kompensuojamojo uždarbio apskaičiavimą. Todėl pareiškėja nuo 2015 m. vasario 2 d. žinojo, kad jos atžvilgiu yra pritaikytas maksimalus kompensuojamojo uždarbio dydis, tačiau per įstatymo nustatytą terminą pretenzijų dėl to nepareiškė ir į Valdybą nesikreipė. Be to, Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2016 m. kovo 15 d., o oficialiai teisės aktų registre paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Po jo įsigaliojimo visiems asmenims, kurie kreipėsi nepraleidę termino skundui paduoti, buvo perskaičiuotos motinystės pašalpos pagal Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių praleistas skundo padavimo terminas, laikytinos subjektyviomis priežastimis.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdybos Kauno skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Dėl pareiškėjos argumento, kad pažeidimas yra tęstinis, Valdybos Kauno skyrius nurodo, kad asmenys savo teises turi ginti nepraleisdami teisės aktuose nustatytų terminų bei protingumo ir sąžiningumo principų. Tuo atveju, jeigu būtų pritarta pareiškėjos pozicijai, susidarytų situacija, kai asmenys teiktų skundus dėl institucijų sprendimų, nepaisydami jokių terminų, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat būtų pažeisti teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo principai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjos argumentą, kad ji apie pažeistas teises sužinojo tik po Konstitucinio Teismo nutarimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valdybos Sprendimo Nr. (11.1)1-2366, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta nagrinėti jos skundą, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė nustatęs, kad apie motinystės pašalpos sumažinimą pareiškėja turėjo sužinoti 2015 m. kovo mėnesį, t. y. gavusi pirmąją sumažintą pašalpą, išmokėtą už 2015 m. sausio–vasario mėnesius į jos banko sąskaitą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytos Valdybos Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.13-456 apskundimo termino praleidimo priežastys, dėl kurių ji niekur nesikreipė siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises beveik dvejus metus, yra subjektyvios ir laikytinos delsimu.

19. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, teigia, kad teismas nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog neteisėtas reguliavimas lėmė pareiškėjos teisių pažeidimą, o Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakyme pareiškėjai pateikė klaidinančią informaciją. Pareiškėjos teigimu, teisinėje valstybėje negali būti pateisinama situacija, kad valstybė antikonstituciniais sprendimais pažeidusi asmens teises išvengtų pareigos teisingai ir tinkamai kompensuoti tokiu pažeidimu patirtą žalą.

20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantė naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Kaip minėta, pareiškėja teigia, kad Valdybos Kauno skyriaus įvykdytas pažeidimas yra tęstinis, nes dalis motinystės išmokos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį jai nėra išmokėta iki šiol, o skundą Valdybai pareiškėja pateikė iš karto po to, kai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas.

24. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas ir Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintos Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklės (toliau – ir Taisyklės).

25. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1395 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 25 straipsnyje įtvirtinta, kad ginčai dėl šio įstatymo taikymo sprendžiami įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1393 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 1 d.) nuostatomis, draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Valdybai, kuri yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija (37 str. 1 d.). Skundai Valdybai dėl Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Valdyboje nustato Valdybos direktorius (37 str. 2 d.). Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos Taisyklių 6, 20 ir 31 punktuose.

26. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas termino paduoti skundą pradžios momento nustatymas (sužinojimas arba turėjimas sužinoti) yra siejamas su suinteresuoto asmens sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie kurį nors iš jo teises ar įstatymų saugomus interesus galbūt pažeidžiančių viešojo administravimo subjekto veikimo variantų, t. y. atitinkamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos sužinojimu (turėjimu sužinoti) apie jos teises galbūt pažeidžiantį Valdybos teritorinio skyriaus sprendimą, kuriuo jai paskirta per maža motinystės pašalpa, laikytina ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iš kurios pareiškėja gavo (turėjo gauti) informaciją apie tokios pašalpos paskyrimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo institucijai – Valdybai – yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232-2013, taip pat nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, 2014 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-790/2014, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-721-146/2016 ir kt.).

27. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Valdybos Kauno skyriaus Sprendimas Nr. 8.13-456 pareiškėjai 2015 m. vasario 2 d. buvo įteiktas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (tai patvirtina ir byloje pateiktas šios sistemos išrašas). Vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio nuostatomis, motinystės pašalpa nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu yra mokama visa iš karto. Pareiškėja neneigia gavusi 2015 m. sausio 23 d. – 2015 m. gegužės 28 d. laikotarpiu Kauno skyriaus Sprendimu Nr. 8.13-456 jai apskaičiuotą motinystės pašalpą už minėtą nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, tačiau nurodo, jog Valdybos Kauno skyrius vis dar nėra išmokėjęs dalies jai priklausančios pašalpos ir šį pažeidimą laiko tęstiniu. Kaip minėta, motinystės išmokos mokėjimas nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu nėra Valdybos teritorinio skyriaus pareiga, vykdytina kiekvieną dieną – ši išmoka yra išmokama visa iš karto, todėl dalies šios išmokos neišmokėjimas (mažesnės išmokos apskaičiavimas ir išmokėjimas) yra vienkartinis veiksmas ir negali būti laikomas tęstiniu pažeidimu.

28. Vertinant pareiškėjos argumentus, kad į Valdybą dėl Kauno skyriaus Sprendimo Nr. 8.13-456 panaikinimo ji kreipėsi netrukus po Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo paskelbimo (nutarimas paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.), pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju teisės aktai nustato aiškią Valdybos teritorinių skyrių priimtų sprendimų ar veiksmų apskundimo tvarką, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjų bendro pobūdžio teiginiai dėl nežinojimo apie savo teisių pažeidimą iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo (paskelbimo) nepripažįstami termino praleidimą pateisinančia priežastimi, nes kiekvienu konkrečiu atveju terminą paduoti skundą praleidęs asmuo termino praleidimo priežastis turi pagrįsti individualiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais svarbias termino praleidimo priežastis (žr., pvz., 2014 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1522/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1401/2014, 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-143/2015).

29. Pareiškėja nei Valdybai, nei teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jai buvo kilusios objektyvios kliūtys paduoti skundą per įstatymo nustatytą 20 darbo dienų terminą. Asmens apsisprendimas, ar kreiptis įstatymų nustatyta tvarka per nustatytą terminą dėl galbūt pažeistų teisių gynimo, ar pasirinkti laukimo poziciją viliantis tikėtino valdžios institucijų sprendimo, yra subjektyvi aplinkybė, priklausiusi nuo asmens (šiuo atveju – pareiškėjos) pasirinkto elgesio varianto, kuri teismo negali būti vertinama kaip svarbi termino paduoti skundą praleidimo priežastis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas paprastai patys savaime taip pat nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., 2015 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2294-602/2015, 2017 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-55-602/2017).

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kadangi ji yra neatsiejama nuo asmens pareigos įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų. Įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai, be kita ko, yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties. Šiuo atveju pareiškėja į Valdybą su skundu kreipėsi akivaizdžiai ir žymiai praleidusi teisės aktuose nustatytą terminą skundui paduoti, nenurodė objektyvių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jai per įstatymo nustatytą terminą kreiptis dėl galbūt pažeistų teisių gynimo. Nors pareiškėja tvirtina, kad termino paduoti skundą dėl Valdybos Kauno skyriaus sprendimo atnaujinimas yra vienintelis būdas apginti pažeistas jos teises, tokie teiginiai jos neatleidžia nuo pareigos laikytis materialiosios ir proceso teisės normų. Be to, pareiškėja tokią poziciją grindžia tik subjektyvia savo nuomone ir nepaaiškina, ar ji iš tiesų įvertino galimybes pasinaudoti visais savo galbūt pažeistų teisių gynimo būdais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-881-552/2018, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-220-502/2019).

31. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė