2015-11-02 Nr. AB-21108-3-64-3-02453-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1693-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02453-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 110 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio perpildytose, šaltose, drėgnose kamerose, kuriose buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti, naudotis tualetu kitų akivaizdoje. Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė jo akims, nes daug skaito ir rašo. Buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Asmens apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, t. y. suimtasis asmuo, esant žemai oro temperatūrai, buvo verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus sudėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas, remdamasis Šiaulių TI pareigūnų elgesiu su juo bei kitais laisvės atėmimo vietoje laikomais asmenimis, manė, kad dauguma minėtų pareigūnų turi sadistinį asmenybės sutrikimą. Pabrėžė, kad konfliktinės situacijos dažnai kildavo dėl psichologinių ir fizinių nepatogumų, kurie atsirasdavo dėl per mažo vienam asmeniui tenkančio ploto. Nurodė, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog jei asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m laisvo grindų ploto, tai yra prilyginama šiurkščiam Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimui. Anot pareiškėjo, EŽTT taip pat nurodo, kad nuteistajam ar suimtajam negali tekti mažiau nei 5 kv. m asmeninio ploto. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, todėl ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimams nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Kalinamas netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. vasario 22 d. Pabrėžė, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti, skaičiuojant nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (iš viso 384 dienas), pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 41 ir vienam asmeniui teko nuo 2,87 kv. m iki 5,73 kv. m ploto. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nebūdavo pastovus. Be to, pasivaikščiojimo (1 valandą per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu pareiškėjo nebūdavo gyvenamojoje kameroje. Pažymėjo, kad Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas. Anot Šiaulių TI, kamerų būklė priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio, nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę.

Apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas, kurio išvados išdėstytos 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6. Patikrinimo aktas patvirtina, kad ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo kiek žemesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau temperatūros duomenų užfiksavimo dieną pareiškėjo tikrintoje patalpoje nebuvo. Be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nereiškia, jog tokie patys rodikliai buvo pareiškėjo buvimo patalpoje metu. Patikrinimo aktas paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjo teiginiai dėl oro temperatūros apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, išdėstyti remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Nurodė, kad nuo 2010 metų Šiaulių TI taikoma praktika, kuomet pirmą kartą į laisvės atėmimo įstaigą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas tardymo izoliatoriaus administracijai nėra pateikęs, pats nenurodė esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindė.

Šiaulių TI patikino, kad niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjo patirti nepatogumai buvo periodiški ir trumpalaikiai, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą. Pažeidimo fakto pripažinimas gali būti pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 500 Lt (724,05 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei buvo galima pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus, kamerų būklė ir laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. vasario 22 d., o į teismą kreipėsi tik 2014 m. spalio 9 d., todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2011 m. spalio 8 d. teismas taikė ieškinio senatį. Teismas nustatė, kad 178 dienas, atmetus laikotarpį, dėl kurio praleistas ieškinio senaties terminas, Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų kalinimo plotą.

Įrodymų dėl netinkamos kameros būklės byloje nėra, todėl konstatuoti, kad Šiaulių TI pareigūnai laikė pareiškėją kameroje, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, teismas pagrindo neturėjo. Pareiškėjo teiginys, kad krata atliekama šaltose patalpose, vadovaujantis bylos duomenimis, pasitvirtino, tačiau argumentai, jog pareiškėjo ir daiktų apžiūra buvo daroma antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat teiginiai dėl purvo, teismo vertinimu, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant (išvykstant) iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant nustatytą tvarką. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Taip pat pareiškėjas skunde nenurodė, ar jis pats yra nerūkantis, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis. Taigi pareiškėjo teiginį dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis teismas laikė nepagrįstu.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose bei valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teismas priteisė neturtinę žalą pareiškėjui.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė ieškinio senaties terminą, nes tokio pobūdžio reikalavimams Konvencijos 3 straipsnis nenustato ieškinio senaties instituto. Kadangi ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, skundo paruošimui pirmosios instancijos teismui prireikė 1,5 metų. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo pripažinti, kad minimalus plotas, turintis tekti vienam asmeniui, yra 4 kv. m, atskaičius ir baldų užimamą plotą. Nurodo, kad Šiaulių TI visi langai yra sumažinti, todėl į kameras nepatenka pakankamai oro ir dienos šviesos. Pareiškėjui tardymo izoliatoriuje duodamas maistas buvo nekokybiškas. Pareiškėjui pradėjus skaudėti dantį, jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti odontologo paslaugomis – skaudantis dantis specialisto buvo apžiūrėtas tik po 5 dienų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pabrėžia, kad ne tik už įstatymo pažeidimo, bet ir kankinimo fakto pripažinimą turi būti priteista kompensacija pinigais. Teismas nepaaiškino, kodėl, vertindamas pareiškėjui tekusį plotą Šiaulių TI ir priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo EŽTT praktika. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo argumentais, kuriais grįsdamas teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad jis nežinojo apie jo tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų. Pabrėžia, kad EŽTT praktikoje yra išaiškinta, jog minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasiniai būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos minimalaus žiaurumo laipsnio nesiekė. Nenustatyta, kad pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų akivaizdžiai pablogėjo sveikata ar Šiaulių TI sąmoningai buvo siekiama pažeminti pareiškėją, todėl nukrypti nuo teismų praktikos bei kurti naują precedentą nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pareiškėjas jam padarytą žalą grindžia suteiktomis netinkamomis kalinimo sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje, dėl kurių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises teisme ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteista neturtinė žala už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2009 m. liepos mėnesio iki 2013 m. kovo mėnesio. Šiaulių TI pateikta 2014 m. spalio 23 d. pažyma Nr. 69/06-4911 „Dėl V. Stakės“ (b. l. 20–21) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI su pertraukomis buvo laikomas nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2013 m. vasario 22 d.

Atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau skundą teismui pateikė tik 2014 m. spalio 9 d. (b. l. 8). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino kreiptis į teismą, tačiau ieškinio senaties terminas kyla iš nacionalinio reguliavimo, t. y. šiuo konkrečiu atveju iš CK 1.125 straipsnio 8 dalies, kurios pagrindu senaties terminas gali būti taikomas. Pareiškėjas neneigia, kad jis žinojo apie galbūt daromus jo atžvilgiu pažeidimus. Aplinkybė, kad pareiškėjas ruošėsi gynybai baudžiamojoje byloje, todėl neturėjo laiko kreiptis į teismą ankščiau dėl jo galimai pažeistų teisių kalinimo Šiaulių TI metu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas pagrindas senaties termino atnaujinimui. Pareiškėjas nenurodė kitų priežasčių dėl ko jis nepadavė teismui skundo per įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Šiaulių TI galbūt netinkamomis sąlygomis laikotarpiu iki 2011 m. spalio 8 d. turėjo pagrindą taikyti trejų metu senaties terminą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu minimalią ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui laisvės atėmimo vietose, nustatė (galioja iki dabar) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124). Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. spalio 9 d. iki 2013 m. vasario 22 d., laisvės atėmimo vietoje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka Šiaulių TI. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo Šiaulių TI kalinimo laiką, jo gyvenamųjų kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju kiekį (b. l. 12–13, 20–21), pažymi, kad 175 paras pareiškėjui tenkantis plotas svyravo, todėl pareiškėjas minėtu laiku buvo kalinamas ir tinkamomis, ir netinkamomis tenkančio ploto vienam asmeniui sąlygomis. Kadangi iš minėtų duomenų nėra aišku, kada pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, o kada jų neatitiko, aptariama informacija vertinama pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas iš 382 parų, praleistų Šiaulių TI, 175 paras buvo laikomas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos (207 paras pareiškėjui tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma).

Nors pareiškėjas tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, tačiau įvertinus byloje esančius faktinius duomenis, nėra pagrindo konstatuoti, jog Šiaulių TI padarė kitus pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde (b. l. 62–63) ir paaiškinime dėl Šiaulių TI atsiliepimo taip pat nenurodo argumentų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti kitus Šiaulių TI neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktame paaiškinime nurodomos aplinkybės (t. y., kad Šiaulių TI pareiškėjui duodamas maistas neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjui pradėjus skaudėti dantį, Šiaulių TI jam nebuvo suteikta medicininė pagalba, Šiaulių TI kamerų langai yra sumažinti, todėl į kameras nepatenka pakankamai gryno oro ir dienos šviesos) negali būti teisėjų kolegijos vertinamos, kadangi aptariami teiginiai nebuvo pareiškėjo pateikti ir nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Be to, EŽTT savo praktikoje nuosekliai pabrėžia, kad sukelta kančia ar pažeminimas bet kokiu atveju turi būti didesni už tą kančią ar pažeminimą, kurie yra neišvengiamas konkrečios teisėto elgesio ar bausmės formos elementas. Toks elementas dažnai yra būdingas asmens laisvės atėmimo priemonėms. Ši nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu laikotarpiu iš 382 parų, pareiškėjo praleistų Šiaulių TI, 207 paras jam tenkantis kalinimo plotos buvo didesnis nei 3,6 kv. m minimali ploto norma, o 175 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,87 iki 5,73 kv. m. Nenustatyta, kad būtent dėl per mažo periodiškai pareiškėjui tekusio kalinimo ploto jam būtų kilusios kokios nors sveikatos problemos (b. l. 36–39). Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI administracija, pareiškėją laikydama netinkamomis sąlygomis, būtų sąmoningai siekusi pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskirti jį iš kitų tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuoti, kad nustatyti pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, dėl to būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nors Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nekonstatuotas, tačiau nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto, dėl to Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti. Todėl pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant pirmosios instancijos teismo priteistos sumos dydžio pagrįstumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, būtina atsižvelgti į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo trukmę, intensyvumą ir mastą. Kaip minėta, 175 paras pareiškėjui tekęs plotas svyravo nuo 2,87 iki 5,73 kv. m. Nenustatyta, kad būtent dėl per mažo periodiškai pareiškėjui tekusio kalinimo ploto jam būtų kilę sveikatos sutrikimai. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI administracija būtų sąmoningai siekusi pažeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu pinigų sumos dydžiu pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė