2019-11-27 Nr. AB-22383-3-61-3-02274-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2989-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02274-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki skundo teismui padavimo dienos buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose nežmoniškomis sąlygomis. Kamerų, kuriose buvo laikomas, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atitvertas apie 1,5 m sienele, todėl nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Teigia, jog Lukiškių TI-K dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros. Dušuose nebūdavo karšto vandens, o juo naudotis buvo sudaroma galimybė tik kartą per savaitę. Kamerose nebūdavo tinkamos ventiliacijos, todėl jose būdavo drėgna. Nuo drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai. Švaraus oro kiekis kamerose neatitiko reikalavimų. Natūrali šviesa kameras apšviesdavo silpnai, o jose įrengtas dirbtinis apšvietimas būdavo labai stiprus. Į sporto salę pareiškėjas būdavo vedamas tik kartą per savaitę, o į laisvalaikio užimtumo patalpas du kartus per savaitę. Dėl užimtumo nebuvimo patyrė izoliacijos žalą, prarado bendravimo įgūdžius. Pareiškėjo teigimu, jis ne kartą teikė prašymus Lukiškių TI-K administracijai, jog jam būtų suteiktas apmokamas darbas, tačiau į pareiškėjo teikiamus prašymus atsižvelgiama nebuvo. Be to, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, diskomfortą, jautėsi nevisavertis. Lukiškių TI-K administracija į jo teikiamus skundus nereagavo.

3. Papildomai paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 202, kurioje vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei teisės aktų nustatytas minimalus (kameros plotas – 6,9 kv. m, laikomi 2 asmenys).

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K (toliau – ir atsakovas), atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Nurodė, kad Lukiškių TI-K sudaryta galimybė pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, yra galimybė naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.

6. Nurodė, jog sanitarinio mazgo patalpos matmenys apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m), kurioje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos kamerose: nuo Nr. 1 iki Nr. 75, nuo Nr. 226A iki Nr. 244, nuo Nr. 104 iki Nr. 200, nuo Nr. 202 iki Nr. 227, nuo Nr. 356 iki Nr. 370, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 309 iki Nr. 323, nuo Nr. 324 iki Nr. 338, nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Pažymi, kad Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis kamerose: nuo Nr. 252 iki Nr. 257, nuo Nr. 386 iki Nr. 395, nuo Nr. 406 iki Nr. 417, nuo Nr. 418 iki Nr. 426.

7. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

8. Kamerose yra dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, kuris atitinka dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas, kamerose langai pritaikyti vėdinti, jos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dušuose tiekiamas karštas vanduo, todėl visada yra galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengiamos pertvaros, kurių aukštis yra 1,6 m, plotis – 1,2 m.

9. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K nuolat vyksta pozityvus užimtumas. Suimtieji ir nuteistieji, pageidaujantys atlikti mankštą, eilės tvarka išvedami į mankštos kambarį pagal Lukiškių TI-K patvirtintą grafiką, nepažeidžiant suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės. Nurodė, jog dirbti mokamą darbą yra siūloma tik nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K ir esant laisvų vietų skaičiui. Atkreipė dėmesį į tai, jog valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ yra ribotas darbo vietų skaičius, norinčių dirbti taip pat yra daug, todėl pirmenybė yra suteikiama tiems, kas atitinka daugiausia kriterijų. Lukiškių TI-K vertinimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte. Iš Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 4 d. buvo laikomas kameroje Nr. 202 (plotas – 6,9 kv. m) kartu su kitu asmeniu, todėl priėjo išvadą, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą minėtu laikotarpiu.

12. Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, teismas pažymėjo, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 papunktį, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), sanitarinio mazgo įrengimo tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje nereglamentuoja, tačiau 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgdamas į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas vertino, kad nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

13. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešimo teismas nustatė, jog kamerose nuo Nr. 252 iki Nr. 257, nuo Nr. 386 iki Nr. 395, nuo Nr. 406 iki Nr. 417, nuo Nr. 418 iki Nr. 426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Teismas vertino, jog sanitarinio mazgo atitvėrimas tik iš dalies, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, nėra tinkamas asmens minimaliam privatumui užtikrinti, todėl pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. liepos 4 d., naudodamasis tualetu galėjo patirti nepatogumų ir orumo pažeminimą.

14. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebūdavo tinkamos ventiliacijos, nuo drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, švaraus oro kiekis kamerose neatitiko higienos reikalavimų, teismas pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) patikrinimų aktuose nurodoma, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo nustatyta HN 134:2015 17 punkto reikalavimų pažeidimų, santykinė oro drėgmė, ir švaraus oro kiekis atitiko HN 134:2015 reikalavimus. Byloje pateiktos 2015 m. gruodžio 30 d. ir 2016 m. gruodžio 21 d. paslaugų teikimo sutartys, sudarytos su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai Lukiškių TI-K buvo atliekami.

15. Dėl pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K dušo patalpose nebuvo įrengtos pertvaros, dušuose nebūdavo karšto vandens, dušu naudotis galima tik kartą per savaitę, teismas vadovavosi HN 134:2015 44 punktu bei nurodė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad dušo patalpų įrengimas atitinka HN 134:2015 reikalavimus, į dušus nuolat tiekiamas karštas vanduo, byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad dušuose įrengtos pertvaros, suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę, o dušų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.

16. Pareiškėjas teigė, kad kamerose buvo silpna natūrali šviesa, o įrengtas dirbtinis apšvietimas būdavo labai stiprus. Teismas vadovavosi HN 134:2015 15 punktu bei atsižvelgė į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. rugpjūčio mėnesio pranešime pateiktus duomenis, kad gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta ne mažesnė kaip 200 lx. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, pareiškėjas negalėjo dirbti ir sportuoti, teismas rėmėsi Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis, jog pareiškėjas dalyvauja Naujai atvykusių į Lukiškių TI-K nuteistųjų adaptacijos programoje, Integracijos į visuomenę, Kriminalinės subkultūros apraiškų prevencinėje programoje (vyksta individualūs pokalbiai), ŽIV ir (ar) AIDS ir narkomanijos prevencijos programoje (vidutiniškai kartą per savaitę 1 val. 30 min.), Pozityvaus užimtumo priemonėje t. y. fizinio lavinimo (vidutiniškai kartą per savaitę po 1 val., „Biblijos valandoje“ (vidutiniškai 2 val. per savaitę), savaitgaliais ir švenčių dienomis pareiškėjas išvedamas į laisvalaikio užimtumo patalpas (iki 1 val.), kas antrą trečiadienį bei poilsio ir švenčių dienomis išvedamas žaisti stalo tenisą (iki 1 val.), o poilsio ir švenčių dienomis, esant geroms oro sąlygoms, išvedamas į lauką žaisti krepšinį bei tinklinį (iki 1,5 val.) eilės tvarka pagal įstaigos direktoriaus patvirtintą sąrašą. Teismas, įvertinęs, jog nėra pagrindo abejoti atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

18. Taip pat teismas nurodė, jog į pareiškėjo 2018 m. liepos 9 d. prašymą suteikti jam apmokamą darbą, Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 3 d. raštu Nr. 96-3002 informavo pareiškėją bei išaiškino mokamo darbo suteikimo laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems tvarką, teisinį reguliavimą bei suteikė informaciją apie nuteistųjų įdarbinimo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ tvarką. Pažymėjo, jog pareiškėjas neskundė Lukiškių TI-K 2018 m. rugpjūčio 3 d. rašto Nr. 96-3002.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 4 d. (5 paras) nebuvo užtikrinamas minimalus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, o nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. liepos 4 d. (649 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, todėl Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis. Įvertinęs kitas kalinimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti kitų Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų. Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjui ilgą laiką nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais (649 paras) bei 5 paras nebuvo užtikrinamas minimalus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, įvertinęs pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukėlė dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti 3 000 Eur suma yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui.

III. 20. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Lukiškių TI-K administracija negali nulemti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomi teismų sprendimai (nutartys).

20.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais neužtikrino tinkamo sanitarinių mazgų įrengimo ir pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos higienos normoje HN 134:2015, tiek anksčiau galiojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), nėra įtvirtinta, kad kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Pažymi, kad tiek HN 76:2010, tiek HN 134:2015 higienos normos taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

20.3. Visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos. Postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 – Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 – Nr. 395), Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 – Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 – Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymi, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes priešingu atveju, priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę.

20.4. Nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl pareiškėjo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

21. Pareiškėjas prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovo papildomi vieną tūkstantį eurų.

22. Pareiškėjas teigia, jog Lukiškių TI-K vengia prisiimti atsakomybę, negerbia teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2018 m. liepos 4 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, t. y. nustatęs, jog 5 paras nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas ir nustatęs 649 paras trukusį privatumo naudojantis tualetu pažeidimą, priteisė R. K. 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitus pareiškėjo skundo argumentus pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus.

25. Lietuvos valstybės atstovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. K. skundą atmesti. Nurodo, kad byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Taip pat pažymi, jog nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius padarinius arba kitus analogiškus nepatogumus.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu tik nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 4 d., iš viso 5 dienas, pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m. Teismas, įvertinęs vienam asmeniui tenkantį plotą (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto) kameroje Nr. 202 (kameros plotas 6,9 kv. m, laikomi 2 asmenys) nustatė, kad pareiškėjui 5 dienas teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, kas suponuoja teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą.

28. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad ginčo laikotarpiu atsakovo atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), kt.). Pažymėtina, kad EŽTT ne vienoje byloje yra nurodęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinų su atsakovo atstovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui, kuris turi būti įvertintas nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį.

30. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių ir teisės aktų nuostatų, susijusių su skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl tinkamos ventiliacijos nebuvimo, dėl drėgmės, dėl parazitų veisimosi, dėl švaraus oro kiekio kamerose, dėl dušo patalpose pertvarų ir karšto vandens nebuvimo, dėl galimybės pasinaudoti dušu tik kartą per savaitę, dėl silpnos natūralios šviesos ir stipraus dirbtinio apšvietimo, dėl apmokamo darbo suteikimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnų veiksmų apskundimo.

32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo iš esmės yra grindžiami tik bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.

33. Nagrinėjamu atveju byloje iš esmės konstatuotas pareiškėjo teisių pažeidimas dėl laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjui nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2016 m. spalio 4 d. (5 paras) nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, o laikotarpiu nuo 2016 m rugsėjo 23 d. iki 2018 m. liepos 4 d. buvo laikomas kamerose neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

34. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

35. Atsižvelgdama į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę (5 paras teko mažesnis už nustatytą minimalų gyvenamasis plotas ir 649 paras tesėsi privatumo naudojantis sanitariniais mazgais užtikrinimo pažeidimas), teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

36. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir trukmę, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo priteistas 3 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra tinkamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtiems neigiamiems išgyvenimams atlyginti.

37. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė