A-525-732-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-732/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00628-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei Aistei Giruckienei,

atsakovo atstovui Vidui Vanagui,

trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokatei Tatjanai Kočegarovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens J. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ skundą atsakovui Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. J. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus (toliau – Inspekcija) 2012 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 12-33 „Dėl mokesčio už karšto vandens temperatūros palaikymą“ (toliau – Skundžiamas sprendimas).

Paaiškino, kad Skundžiamu sprendimu Inspekcija, išnagrinėjusi trečiojo suinteresuoto asmens J. J. skundą, nepagrįstai įpareigojo pareiškėją perskaičiuoti J. J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. O3-5 patvirtintos Atskirų energijos ir kuro rūšių sąnaudų normatyvų būstui šildyti ir karštam vandeniui ruošti nustatymo bei taikymo metodikos (toliau – Metodika) 8 punkte nustatytą 10 kWh vidutinį energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį.

Paaiškino, kad mokesčiai už karštą vandenį skaičiuojami teisės aktų nustatyta tvarka pagal pareiškėjui pateikiamą (pranešamą, nurodomą) informaciją ir duomenis. Pareiškėjas sutiko pagal nustatytą faktinę situaciją (patikrinimo metu nustatyta, kad J. J. priklausančiose patalpose karšto vandens ir cirkuliacijos stovų nėra), nuo daugiabučiame name (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Inspekcijos atlikto patikrinimo dienos vartotojui J. J. ištaisyti taikomą 80 kWh vidutinių energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį, faktinę situaciją atitinkantį 10 kWh normatyvą, tačiau nesutiko retrospektyviai, atgręžtine tvarka, perskaičiuoti už visą laikotarpį (nuo 2004 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. sausio mėnesio) šilumos kiekio paskirstymą visam daugiabučiam namui.

Pabrėžė, kad (duomenys neskelbtini) name suvartota šiluma butų (patalpų) savininkams paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr.

4. Minėto metodo nustatyta tvarka mokestis už butų šildymą apskaičiuojamas už faktiškai suvartotą šilumą pagal įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis, atėmus šilumos energijos kiekį, suvartotą karštam vandeniui ruošti ir šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui, o likusią šilumos dalį padalinus proporcingai butų bendram (naudingam) plotui, t. y sudaromas bendras pastato suvartoto šilumos kiekio balansas, kuris paskirstomas tarp bendraturčių. Nurodė, kad už Skundžiamame sprendime nurodomą laikotarpį (nuo 2004 m. balandžio iki 2012 m. sausio) pastato (duomenys neskelbtini)) suvartotas šilumos energijos kiekis jau yra išskirstytas (ataskaitinis laikotarpis – mėnuo), todėl, keičiant J.

J. normatyvinį gyvatuko priskaitymą iš vidutinių šilumos energijos sąnaudų šildymui 80 kWh į 10k Wh, t. y. atitinkamai J. J. mažinant, o kitiems bendraturčiams didinant, reikėtų revizuoti ir kitų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendraturčių šilumos energijos priskyrimus ir, atsižvelgiant į šiuos pakeitimus, keisti mokėjimus už atitinkamu ataskaitiniu laikotarpiu priskirtą šilumos energijos kiekį konkrečiam vartotojui. Tam, dėl civilinės apyvartos (būtų pirkimo-pardavimo, mainų) reikia revizuoti nekilnojamo turto registro duomenis.

Tai didelis rankinis darbas, kurio neįmanoma automatizuoti, be to, VĮ „Registrų centras“ pareiškėjui neteikia nekilnojamojo turto išrašų su istorija. Todėl, jeigu vartotojas J. J. siekia susigrąžinti permokėtas sumas už didesnio vidutinių energijos sąnaudų normatyvo būstui per mėnesį priskyrimą, tokią teisę jis turi CK nustatyta regresinio reikalavimo tvarka pateikęs ieškinį (duomenys neskelbtini) namo bendraturčiams. Taip pat pabrėžė, jog ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikoma sutrumpinta trejų metų ieškinio senatis, atsižvelgiant į tai, Skundžiamas sprendimas prieštarauja įstatymui.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nėra kaltas, kad vartotojui J. J. buvo klaidingai priskirtas vidutinių šilumos energijos sąnaudų normatyvas, pareiškėjas neturėjo motyvo ar tikslo klaidingai apskaičiuoti normatyvą J. J. patalpoms. Atkreipė dėmesį, kad Šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis (LR CK 6.161 straipsnis), todėl šilumos tiekėjas, teikdamas paslaugas ir sudarydamas viešąsias sutartis, neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus imperatyviai įstatymų nustatytus atvejus. Teigė, kad individualus administracinis sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, jame turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, tačiau Inspekcija šioje byloje netinkamai įvertino, išaiškino bei pritaikė materialines teisės normas, taip pat neatsižvelgė į visas faktines aplinkybes, todėl padarė klaidingas išvadas, kas daro Skundžiamą sprendimą neatitinkančiu imperatyvių Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio reikalavimų.

Be to, Skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – VAĮ) įtvirtintiems viešojo administravimo bei ūkio subjektų veiklos priežiūros principams – proporcingumui ir objektyvumui, kadangi Skundžiamo sprendimo nurodymų mastas ir jo įgyvendinimo priemonės neatitinka būtinų ir pagrįstų administravimo tikslų, be to, priimant administracinį sprendimą, Inspekcija turėjo objektyviai įvertinti visas teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes, tačiau to nepadarė.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 22−26), prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad nagrinėjant vartotojo J. J. skundą, buvo remtasi ne tik vartotojo pateiktais dokumentais, bet ir Inspekcijos pareigūno atliktu faktinių aplinkybių patikrinimu, kurio metu buvo nustatyta, kad vartotojui priklausančiose patalpose karšto vandens ir cirkuliacijos stovų nėra. Inspekcija konstatavo, kad vartotojui turi būti taikomas Metodikos 8 punkte numatytas normatyvas, pareiškėjas su tuo sutiko. Pareiškėjas nesutiko tik su Skundžiamo sprendimo dalimi, kurioje yra numatytas įpareigojimas iki 2012 m. kovo 15 d. perskaičiuoti J.

J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti pagal Metodikos 8 punkte nustatytą 10 kWh normatyvą. Toks pareiškėjo nesutikimas yra nepagrįstas. Teigė, kad atsakovo pozicija yra grindžiama teisės aktų nuostatomis, o taip pat teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais. Rėmėsi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 12 straipsniu ir Metodikos 8 punktu. Darė išvadą, kad Metodikos 8 p. nuostatos taikytinos J. J. atveju, o didesnio normatyvo taikymas reikštų ne ką kitą, kaip reikalavimą apmokėti už tas paslaugas (prekes), kurių vartotojas negavo.

Atkreipė dėmesį, jog bendras atsiskaitymo už karštą vandenį principas, įtvirtintas įstatymuose, yra tas, jog vartotojas turi atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energiją. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, Inspekcija ir priėmė Skundžiamą sprendimą. Inspekcija laikosi pozicijos, kad vartotojas, kuriam buvo neteisingai skaičiuojamas didesnis normatyvas, turi teisę prašyti perskaičiuoti sumokėtas sumas pagal vartotojui taikytiną normatyvą, todėl, nesuformulavus įpareigojimo, koks buvo numatytas Skundžiamame sprendime, nebūtų tinkamai, teisingai ir sąžiningai išspręsta susidariusi situacija ir apginti vartotojo interesai.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad sutinka pagal nustatytą faktinę situaciją nuo Inspekcijos atlikto patikrinimo įforminto aktu dienos vartotojui ištaisyti taikytą 80 kWh vidutinį energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį į faktinę situaciją atitinkantį 10 kWh normatyvą, tačiau, Inspekcijos manymu, taikant mažesnį normatyvą tik būsimoms sąskaitoms, situacija tinkamai nebus išsprendžiama, kadangi iš J. J. jau buvo reikalaujama sumokėti didesnes sumas, nei jam priklauso, ir jis yra sumokėjęs už tas paslaugas (prekes), kurių faktiškai negavo.

Tik perskaičiavus normatyvą pagal faktines aplinkybes, būtų tinkamai išspręsta susidariusi situacija. Pabrėžė, kad Skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, jog įpareigoja pareiškėją perskaičiuoti J. J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (už visą laikotarpį, kai taikomas 80 kWh normatyvas) pagal Metodikos 8 punkte nustatytą 10 kWh vidutinį energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį. Atkreipė dėmesį, jog Inspekcija Skundžiamu sprendimu neįpareigojo pareiškėjo perskaičiuoti mokėtinas sumas pagal normatyvą už laikotarpį nuo 2004 metų.

Pabrėžė, kad Skundžiamame sprendime nenustatytas laikotarpis už kurį turi būti taikomas normatyvas ar perskaičiavimo bei kompensavimo procedūros. Jame nurodyta, kad perskaičiavimas turi būti atliktas už laikotarpį, kada Vartotojui turėjo būti taikomas 10 kWh normatyvas. Pažymėjo, kad Inspekcija nesprendė ir nenustatinėjo procedūros, faktinio Skundžiamo sprendimo įgyvendinimo būdo pasirinkimo, kadangi Inspekcijai nėra suteikta kompetencija spręsti kompensacijos, išskaitų ar permokų išdėstymo, perskaičiavimo įgyvendinimo būdo klausimų.

Inspekcija tik konstatavo faktą dėl neteisingo normatyvo taikymo ir įpareigojo šį pažeidimą pašalinti. Tik nustačius aplinkybę, kad normatyvas buvo taikomas netinkamai, Inspekcijos manymu, nebūtų apginti vartotojo interesai ir pareiga mokėti tik už tą, ką jis faktiškai gavo. Be to, pareiškėjo pozicija taikyti tinkamą 10 kWh normatyvą tik nuo to momento, kai buvo priimtas Skundžiamas sprendimas ir konstatuota apie netinkamą normatyvo skaičiavimą, neatitinkanti tikrovės, nes pareiškėjas apie netinkamai J. J. skaičiuojamas sumas sužinojo anksčiau nei buvo priimtas ginčijamas Skundžiamas sprendimas, J.

J. 2011 m. rugsėjo 30 d. pateikus pretenziją pareiškėjui, kuri buvo gauta 2011 m. spalio 10 d. Teigė, kad pareiškėjo argumentai dėl perskaičiavimo negalimumo dėl daugiabučio namo savininkų pasikeitimo ir didžiulio darbo negali nulemti vartotojo teisės į tinkamą ir sąžiningą paslaugų gavimą ir apmokėjimą už faktiškai gautas pasaugas. Teigė, kad Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra priimtas objektyviai ir išsamiai įvertinus faktines aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. J. atsiliepimu į skundą (b. l. 35−36) teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Teigė, kad pareiškėjo nesutikimas įstatymų nustatyta tvarka perskaičiuoti pažeidžiant galiojančių teisės aktų tvarka atliktus mokėjimus nelaikytinas tinkamu pagrindu naikinti teisėtą Skundžiamą sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad perskaičiuotinas laikotarpis yra nuo 2004 metų. Tokių duomenų nėra ir Skundžiamame sprendime. Teigė, kad Skundžiamo sprendimo įvykdymo būdai negali daryti įtakos jo teisėtumui ir pagrįstumui, o teisėto ir pagrįsto Skundžiamo sprendimo galimas įvykdymo sudėtingumas negali lemti Skundžiamo sprendimo panaikinimo. Nurodė, kad pritaria pareiškėjo motyvams, jog šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, todėl šilumos tiekėjas, teikdamas paslaugas ir sudarydamas viešąsias sutartis, neturi teisės kam nors suteikti privilegijų, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kad bendraturčių tarpusavio santykiai reglamentuojami ir LR CK 4.76 straipsnio, kuriame nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Tai yra bendri prievolių paskirstymo tarp bendraturčių principai, tačiau, nagrinėjamu atveju, skaičiuojant kiekvienam bendraturčiui už suvartotą energiją tenkančią mokėti mokesčių dalį, taikomos specialios imperatyvios normos, nustatytos atitinkamuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir kt. Taigi, šis motyvas nesudaro pagrindo Skundžiamą sprendimą naikinti. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo motyvai dėl Skundžiamo sprendimo neatitikimo VAĮ yra abstraktūs, o skunde paminėti įstatyme įtvirtinti viešojo administravimo principai nagrinėjamojoje byloje taip pat nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Skundžiamą sprendimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė nei vienos imperatyvios teisės normos, taikytinos Skundžiamu sprendimu nustatant normatyvą J. J. priklausiančiam būstui karštam vandeniui ruošti, pažeidimo (jų tiesiog nėra), o tai reiškia, kad Skundžiamas sprendimas priimtas teisėtai ir pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 54−59) pareiškėjo skundą tenkino. Skundžiamą sprendimą panaikino

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir išanalizavęs teisinį individualaus administracinio sprendimo priėmimo reguliavimą, darė išvadą, kad Inspekcijos Skundžiamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl, vertinant jo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma būtina nustatyti, ar Skundžiamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, bei tai, ar nėra ABTĮ 89 straipsnyje nurodytų Sprendimo panaikinimo pagrindų. Išanalizavęs Inspekcijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Inspekcijos viršininko 2011-09-08 įsakymu Nr. 1V-83 patvirtintą Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir aptarnavimo Valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos tvarką (toliau – ir Tvarka) ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011-03-15 įsakymu Nr. 1-63 (pakeistas 2012-02-27 įsakymu Nr. 1-38) patvirtintus Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai)) nuostatomis įtvirtintą teisinį reguliavimą, teismas darė išvadą, kad Inspekcija turi teisę nagrinėti fizinių ar juridinių asmenų skundus dėl jos kompetencijai priskirtų klausimų ir duoti privalomus nurodymus dėl nustatytų teisės aktų pažeidimo, tačiau nei įstatymai nei poįstatyminiai Inspekcijos veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia jai teisės įpareigoti nustatytus pažeidimus pašalinti.

Atsižvelgiant į tai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, Inspekcija, išnagrinėjusi J. J. skundą, kuriame buvo prašoma pripažinti, kad UAB „Vilniaus energija“ neteisėtai skaičiuoja jam mokestį už karštą vandenį ir atitinkamai imtis atitinkamų reagavimo priemonių šios pareiškėjo atžvilgiu, vadovaudamasi Tvarkos nuostatomis, procedūros prasme teisėtai ir pagrįstai jį išnagrinėjo, tačiau, nustatydama įpareigojimą pareiškėjui perskaičiuoti J. J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (už visą laikotarpį, kai taikomas 80 kWh normatyvas) pagal Metodikos 8 punkte nustatytą 10 kWh vidutinį energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį, viršijo savo kompetencijos ribas, t. y.

įpareigojo atlikti veiksmus, kuriuos įpareigoti atlikti nėra Inspekcijos kompetencija. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog byloje nėra ginčo dėl fakto, jog (duomenys neskelbtini), Vilniuje, esančiame name, t. y. name, kuriame yra J. J. priklausančios patalpos, suvartota šiluma butų (patalpų) savininkams paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Šio metodo nustatyta tvarka mokestis už butų šildymą apskaičiuojamas už faktiškai suvartotą šilumą pagal įvadinio šilumos skaitiklio rodmenis, atėmus šilumos energijos kiekį, suvartotą karštam vandeniui ruošti ir šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui, o likusią šilumos dalį padalinus proporcingai butų bendram (naudingam) plotui.

Vertinant šią nuostatą, akivaizdu, kad įpareigojimas pareiškėjui perskaičiuoti J. J. permokėtas sumas už taikytą per didelį energijos sąnaudų normatyvą atgaline tvarka yra perteklinis ir gali būti nustatytas tik teismo J. J. dėl permokėtų sumų LR CK nustatyta regresinio reikalavimo tvarka pateikus ieškinį (duomenys neskelbtini) namo bendraturčiams. Teismas padarė išvadą, kad Skundžiamas sprendimas nėra aiškus ir konkretus, jame nėra aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, kaip tai imperatyviai viešojo administravimo subjektui administraciniame akte nurodo numatyti VAĮ 8 straipsnio 2 dalis.

Skundžiamame sprendime Inspekcija tik įpareigojo pareiškėją perskaičiuoti J. J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti „už visą laikotarpį, kai taikomas 80 kWh normatyvas“, tačiau toks įpareigojimas nėra išbaigtas ir aiškus, nes nenurodytas konkretus laikotarpis, už kurį Bendrovė įpareigojama atlikti perskaičiavimą, be to, Skundžiamame sprendime taip pat nėra įvardinta, nuo kada J. J. priklausančiose administracinėse patalpose nėra dviejų karšto vandens ir cirkuliacijos sistemos stovų, todėl iš tokio Inspekcijos Skundžiamame sprendime suformuluoto įpareigojimo pareiškėjui nėra aišku, už kokį laikotarpį mokesčio perskaičiavimą reikėtų atlikti.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Skundžiamas sprendimas prieštarauja VAĮ įtvirtintiems viešojo administravimo bei ūkio subjektų veiklos priežiūros principams, nes yra priimtas viršijant viešojo administravimo subjektui (šiuo atveju Inspekcijai) suteiktos kompetencijos ribas ir tinkamai bei visapusiškai neišanalizavus su ginču susijusių teisės aktų, todėl yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo J. J. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 63−66), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti bei palikti galioti Skundžiamą sprendimą.

Taip pat pateikė prašymą priteisti trečiojo suinteresuoto asmens J. J. išlaidas advokato pagalbai apmokėti, patirtas rengiant atsiliepimą į pareiškėjo skundą ir apeliacinį skundą.

1) Teigia, kad teismas nurodė aktualius Nuostatų punktus, juos citavo, tačiau visiškai netinkamai juos interpretavo ir taikė, nustatydamas atsakovo įgaliojimų viršijimą priimant Skundžiamą sprendimą. Remiasi Nuostatų 10.11 ir 12.2 punktais, suteikiančiais atsakovui teisę išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėti skundus dėl energetikos objektų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų ir kita, bei duoti privalomus nurodymus dėl energijos išteklių ar energijos perdavimo, paskirstymo, laikymo tiekimo, vartojimo, energetikos objektų ir įrenginių įrengimo, eksploatavimo bei tinklų apsaugos aktų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, teigia, jog teismo išvada, kad Inspekcijai nesuteikta teisė įpareigoti šalinti nustatytus pažeidimus nepagrįsta. Pastebi, kad tuo atveju jei Inspekcija būtų institucija, galinti tik nustatyti pažeidimo faktą, tačiau negalinti išnagrinėti asmens skundo ir priimti sprendimo šalinti pažeidimus, skundo išankstinio nagrinėjimo administracinė procedūra būtų beprasmė. Inspekcijos įgaliojimai duoti privalomus nurodymus dėl teisės aktų pažeidimo reiškia ne tik pažeidimų konstatavimą be teisinių pasekmių, bet ir įgaliojimus nustačius pažeidimus įpareigoti juos pašalinti. Remiasi taip pat ir Tvarkos 46.4 punktu ir daro išvadą, kad visuose norminiuose aktuose, reglamentuojančiuose atsakovo veiklą, nustatyti aiškūs Inspekcijos įgaliojimai, iš kurių akivaizdu, kad Skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, teisėtas, atitinka teisės aktų reikalavimus, protingumo, sąžiningumo, proporcingumo ir teisingumo principus.

2) Teigia, kad teismo argumentas, jog Inspekcijos įpareigojimas perskaičiuoti permokėtas sumas yra perteklinis ir gali būti nustatytas tik J. J. regresinio reikalavimo tvarka pateikus ieškinį (duomenys neskelbtini) namo bendrabučiams, yra nepagrįstas. Pastebi, kad nėra suprantama kodėl J. J. turėtų kreiptis į teismą su ieškiniu bendraturčiams, kurie nėra atsakingi už pareiškėjo padarytus pažeidimus ir jokių regresinių teisinių santykių tarp jų nėra. Teismo išvada, kad J. J. permokėtos sumos neturi būti jam grąžinamos dėl to, jog pareiškėjas nesurinko pakankamai mokesčių iš kitų bendraturčių dėl savo kaltės, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Nurodo, kad nėra suprantama, kodėl vartotojas negali atgauti neteisėtai išreikalautų sumų, vien dėl tos priežasties, jog pareiškėjas šias pajamas prarastų, nors pats netinkamai taikė tarifą ir netinkamai paskirstė mokesčių naštą.

3) Pastebi, kad teismas Skundžiamą sprendimą panaikino visa apimtimi, nors buvo ginčijama tik jo dalis. Ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas taikė netinkamą tarifą ir pažeidimas konstatuotas pagrįstai, nebuvo.

4) Teismo teiginys, jog Skundžiamame sprendime nėra konkrečiai ir aiškiai nurodytas laikotarpis, už kurį turi būti perskaičiuoti mokesčiai, klaidingas. Sprendime konkrečiai nurodyta mokestį perskaičiuoti nuo 2007 m. sausio 29 d., kai buvo priimtas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2007 m. sausio 29 d. nutarimas Nr. 03-5. Pastebi, kad pareiškėjas skunde pats nurodė ketverių metų perskaičiavimo laikotarpį, todėl nėra teisinga ir protinga panaikinti teisėtą Skundžiamą sprendimą, net jei jame ir nebūtų nurodyta konkreti data, nes, atsižvelgiant į visas aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjui data buvo žinoma.

Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 84−87) prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad:

1) nesutinka teismo išvada, kad Skundžiamas sprendimas nėra aiškus ir konkretus. Pažymi, kad Skundžiamame sprendime atsakovas pagal savo kompetenciją konstatavo: 1) vartotojui priklausančiose patalpose nėra įrengti karšto vandens ir cirkuliacijos stovai; 2) Metodikoje nurodytas normatyvas taikomas netinkamai ir neteisingai; 3) būtinas normatyvo perskaičiavimas pagal tokį, koks privalo būti taikomas; 4) perskaičiavimas turi būti atliktas už visą laikotarpį nuo kada turėjo būti taikomas mažesnis normatyvas;

2) vien nustačius aplinkybę, kad normatyvas taikomas netinkamai, vartotojo interesai nebūtų apginti. Teigia, jog teismo išvada, kad Inspekcija turi teisę nagrinėti skundus, tačiau jai nesuteikta teisė įpareigoti nustatytus pažeidimus pašalinti, prieštaringa. Tokiu atveju Inspekcijos nurodymai būtų nereikšmingi, jų turinys būtų neaiškus, būtų neįgyvendintas Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 9 straipsnio 3 dalies 2 punktas. Pabrėžia, kad teisę duoti privalomus nurodymus Inspekcijai suteikia Nuostatų 12.2 punktas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad jei Inspekcija neturėtų teisės duoti privalomų nurodymų pašalinti nustatytus teisės aktų pažeidimus, nebūtų įgyvendinta svarbiausia Inspekcijos veiklos paskirtis – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę, numatyta Nuostatų 2 punkte. Taip pat remiasi Nuostatų 10.11 punktu ir Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, kad šiuo atveju, vartotojui sumokėjus pareiškėjo reikalautus nepagrįstai didelius mokesčius, Inspekcija šį klausimą turėjo nagrinėti ir priimti privalomus sprendimus pagal jai teisės aktų suteiktą kompetenciją. Priešingu atveju, skundo nagrinėjimo išankstinio nagrinėjimo administracinė procedūra būtų beprasmė;

3) teismo išvada, kad Inspekcijos įpareigojimas perskaičiuoti mokestį atgaline tvarka perteklinis ir gali būti nustatytas tik vartotojui dėl permokėtų sumų regresinio reikalavimo tvarka pateikus ieškinį (duomenys neskelbtini) namo bendrabučiams, nepagrįsta. Pastebi, kad pažeidimą, kurio neginčija, padarė pareiškėjas, todėl nėra aišku, kokiu pagrindu vartotojas turėtų reikalauti jam be pagrindo priskaičiuotą sumą atlyginti iš bendraturčių, kurie dėl tokio pažeidimo nėra kalti. Pabrėžia, kad teismas nepagrindė, kodėl bedraturčiai turėtų būti atsakovais civilinėje byloje dėl pareiškėjo padaryto pažeidimo. Nurodo, kad tokie veiksmai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90−92) prašo apelianto apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1) Remiasi Lietuvos Respublikos šilimos ūkio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir daro išvadą, kad teisės aktų nustatytose kompetencijose Inspekcijai nėra numatyta teisė fiziniams ir juridiniams asmenims duoti privalomus nurodymus dėl perskaičiavimų tarp namo bendraturčių atgręžtine tvarka.

2) Remiasi 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu ir pažymi, jog J. J. pareiškėjo neinformavo apie jam priklausančiose patalpose daromus/padarytus projektinius daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), karšto vandens sistemos pakeitimus, o Inspekcija, Skundžiamu sprendimu nustatydama faktus, netikrino padarytų pakeitimo teisėtumo, nereikalavo iš J. J. teisėtumą įrodančių dokumentų, konstatavo faktą, nenustačiusi visų faktinių, teisines-finansines pasekmes nuo konstatavimo momento tretiesiems asmenims sukeliančių, aplinkybių, neteisėtai nurodė retrospektyvų perskaičiavimą.

Atsakovas Inspekcija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 105−107), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime remiasi iš esmės analogiškais, atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktiems, argumentais.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo Inspekcijos apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistu.

Be skunde ir atsiliepime į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą pateiktų argumentų, nurodo, kad Inspekcijos apeliacinis skundas prieštarauja oficialiai pačios Inspekcijos pozicijai, išdėstytai 2012 m. lapkričio 7 d. rašte Nr. (03)2R-1404 „Dėl Energetikos įstatymo 34 straipsnio taikymo“, kuriame išaiškinta, kad Inspekcijai nėra priskirta spręsti vartotojų klausimų, susijusių su įsiskolinimais už patiektą šilumos ar kitą energiją. Taip pat remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-2908-602/2011, išsakyta pozicija jog kompetencijos, susijusios su mokesčių už energiją perskaičiavimu, kurios, kaip išaiškinta minėtame sprendime, Inspekcija neturi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo trečiojo suinteresuoto asmens J. J. ir Inspekcijos apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą kaip nepagrįstą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti bei palikti galioti Skundžiamą sprendimą.

Nurodo, kad teismo argumentas, kad Skundžiamas sprendimas neaiškus, yra nepagrįstas. Skundžiamame sprendime konkrečiai nurodyta už kokį laikotarpį mokestis turi būti perskaičiuotas. Teigia, kad teismo sprendimas suponuoja išvadą, kad Inspekcija savo veikloje faktiškai negali atlikti realių veiksmų nustatytiems pažeidimams pašalinti. O tai neatitinka šios institucijos veiklos principų, paskirties, veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Pažymi, kad teismo sprendimu buvo įteisinta, kad pareiškėjas, taikydamas netinkamus tarifus ir gaudamas didesnes nei turėtų pajamas, veikė teisėtai ir teisinės pasekmės dėl to negali būti taikomos. Tai iš esmės pažeidžia pamatinius sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

ABTĮ 136 straipsnyje numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina ne tik administracinės bylos proceso šalių apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos pateiktus argumentus, tačiau ir visą bylą.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo priimto Skundžiamo sprendimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas iki 2012 m. kovo 15 d. perskaičiuoti trečiojo suinteresuoto asmens J. J. patalpų mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti (už visą laikotarpį kai buvo taikomas 80 kWh normatyvas) pagal Metodikos 8 punkte nustatytą 10 kWh vidutinių energijos sąnaudų normatyvą būstui per mėnesį. Skundžiamas sprendimas priimtas atsakovui išnagrinėjus trečiojo suinteresuoto asmens J. J. skundą atsakovui Inspekcijai.

Atsakovo Inspekcijos kompetenciją apibrėžia Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (2011 m. liepos 19 d. redakcija) (toliau – ir Energetikos įstatymas) 18 straipsnio 2 dalis, kuri numato, kad valstybinę energetikos kontrolę nustatyta tvarka atlieka Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos. Valstybinės energetikos inspekcijos funkcijas detalizuoja Energetikos įstatymo 18 straipsnio 4 dalis ir Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 1-63 (toliau – ir Nuostatai) (2011 m. kovo 20 d. redakcija), pagal kuriuos inspekcijos veiklos paskirtis – vykdyti valstybinę energetikos kontrolę, neatsižvelgiant į nuosavybės valdymo formą, siekiant užtikrinti patikimą, efektyvią ir saugią energijos išteklių ir energijos gamybą, tiekimą ir vartojimą bei kontroliuoti valstybės ir rezervines energijos išteklių atsargas (Nuostatų 2 p.).

Nuostatų II skirsnis numato inspekcijos tikslus ir funkcijas, tarp kurių, be kita ko, yra numatytos tokios funkcijos kaip: konsultuoti ir teikti informaciją fiziniams ir juridiniams asmenims inspekcijos kompetencijos klausimais (10.8 p.); išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėti skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir mokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, gamtinių sistemų įrengimo, vartotojų sistemų prijungimo sąlygų bei perdavimo, laikymo, skirstymo ar SGD sistemų techninės saugos ir patikimumo, šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo, pagal kompetenciją išankstine neteismine skundų nagrinėjimo tvarka spęsti iškilusius ginčus tarp klausėjo ir teikėjo dėl paklausimo aiškumo ar pagrįstumo arba pateiktos informacijos atitikties paklausimui (10.11 p.).

Įvertinusi byloje esančius duomenis – trečiojo suinteresuoto asmens pretenziją pareiškėjui (b. l. 30), pareiškėjo atsakymą į pretenziją (b. l. 31), J. J. skundą Inspekcijai (b. l. 29) ir Skundžiamą sprendimą (b. l. 7−8), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovas trečiojo suinteresuoto asmens skundą išnagrinėjo išankstine skundų nagrinėjimo ne teisme tvarka (Nuostatų 10.11 p.). Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos tvarką nustato 2011 m. rugsėjo 8 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos viršininko įsakymu Nr. 1V-83 patvirtinta Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybinėje energetikos inspekcijoje prie Energetikos ministerijos tvarka (toliau – ir Tvarka).

Tvarkos taikymo sritis apibrėžta jos 1 punkte, kuriame nurodyta, jog ši Tvarka reglamentuoja fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų, pranešimų, informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą pagal kompetenciją Inspekcijoje.

Nagrinėjamam ginčui aktualios taip pat ir kitos Tvarkos nuostatos. Tvarkos 45 punktas numato, jog jeigu paaiškėja, jog, pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra stabdoma, kol teismas išnagrinės skundą, ir apie tai pranešama asmeniui. Tvarkos 72 punkte nurodyta, kad šalis, nesutinkanti su Inspekcijos sprendimu (atsakymu) į jo prašymą, arba tuo atveju, jeigu per nustatytą prašymo ar skundo nagrinėjimo terminą atsakymas ar sprendimas nepriimtas, turi teisę pasirinkimu apskųsti Administracinių ginčų komisijai arba Administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Atkreiptinas dėmesys, jog Tvarkos 2 punkte nurodyta, jog aptarnaujant asmenis, šios Tvarkos nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Tuo atveju, jeigu atsiranda prieštaravimas tarp šios Tvarkos ir Lietuvos Respublikos įstatymų ar jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų, taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų nuostatos.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas) 20 straipsnio 1 dalis numato, jog vartotojas, manydamas, kad pardavėjas, paslaugų teikėjas pažeidė jo teises ar įstatymų saugomus interesus, pirmiausia turi kreiptis į pardavėją, paslaugų teikėją ir nurodyti savo reikalavimą. Jeigu pardavėjas, paslaugų teikėjas netenkina vartotojo reikalavimų, o vartotojas mano, kad jo teisės pažeistos, vartotojas privalo raštu kreiptis į pardavėją ar paslaugų teikėją ir išdėstyti savo reikalavimus. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 11 dalis, apibrėžianti prekės sąvoką, numato, jog preke laikomas kiekvienas daiktas, siūlomas parduoti arba parduodamas vartotojui. Šilumos ir elektros energija, vanduo, gamtinės dujos taip pat laikomos prekėmis. Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad inter alia vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Valstybinė energetikos inspekcija Energetikos įstatyme numatytose vartotojų teisių apsaugos srityse. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 29 straipsnis numato, jog ginčo šalys turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, prašydamos nagrinėti ginčą iš esmės tiek ginčo nagrinėjimo ginčus nagrinėjančioje institucijoje metu, tiek po šios institucijos sprendimo priėmimo. Kreipimasis į teismą po ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Be to, to paties įstatymo 26 straipsnio 2 dalis numato, jog ginčus nagrinėjančiai institucijai nutraukus ginčo nagrinėjimą, vartotojas neturi teisės pakartotinai dėl to paties dalyko kreiptis į ginčus nagrinėjančią instituciją, tačiau tai nevaržo jo teisės kreiptis į teismą. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 straipsnio 4 dalis taip pat numato, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytos institucijos teismo ar ginčo šalies prašymu duoda išvadą byloje, kai ginčo šalis pagal 29 straipsnį kreipiasi į teismą nagrinėti ginčą iš esmės.

Pagal Energetikos įstatymo 26 straipsnio 2 dalį valstybinė energetikos inspekcija išankstine skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja skundus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Iš esmės panašų reguliavimą numato ir Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2011 m. lapkričio 1 d. redakcija) (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas.

Nurodytų teisės aktų sisteminė analizė bei tai, jog narinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas, pažeisdamas Metodikos reikalavimus, trečiajam suinteresuotam asmeniui taikė netinkamą normatyvą apskaičiuojant mokestį už šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti, leidžia daryti išvadą, jog ginčas iš esmės vyksta dėl tinkamo atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, t. y. sutartinių pareigų tarp trečiojo suinteresuoto asmens − vartotojo ir pareiškėjo – šilumos tiekėjo/pardavėjo.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog nors nekvestionuojama, kad asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali, įtvirtinta Konstitucijoje, be to, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą, ši teisė turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, atsižvelgiama į teismų kompetencijas.

Administracinių teismų kompetencija apibrėžta ABTĮ. ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Teisiniai ginčai, kurie tiesiogiai ABTĮ ar kitu įstatymu (ABTĮ 15 str. 2 d.) nepriskirti administracinių teismų kompetencijai, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teismuose, civilinio ar baudžiamojo proceso tvarka.

Vienas esminių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 3 str. 1 d., (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 22 str.) (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 22 d. nutartį byloje UAB „Kupiškio agrotiekimas“ vs. Kupiškio rajono savivaldybės administracija). Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo spręsti yra pažymėjusi, kad administracinių ir bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcija atribojama ne vien pagal teisiniame santykyje, iš kurio kilo ginčas, dalyvaujančius subjektus, tačiau ir pagal paties teisinio santykio pobūdį. Taip pat ne kartą yra pažymėjusi, jog administracinių teismų kompetencijai paprastai nėra priskirtinas ginčų, kurių išsprendimas siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu, nagrinėjimas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 21 d. nutartį byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus apskrities viršininko administracija).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad remiantis ABTĮ 32 straipsnio 1 dalimi, negalima skųsti administraciniam teismui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, jeigu ginčas iš esmės yra civilinis, nors ginčų nagrinėjimo tvarka institucija ir yra viešojo administravimo subjektas; vien ta aplinkybė, kad civilinį dviejų ūkio subjektų ginčą išnagrinėjo viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijai įstatymas priskiria tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimą išankstine ne teismo tvarka, nekeičia santykių, iš kurių yra kilęs ginčas civilinio teisinio pobūdžio (žr. 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2932/2012 ir 2012 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1469/2012).

Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, ginčas iš esmės kilęs dėl atsiskaitymo už paslaugą – šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti tiekimą. Šiuos santykius reglamentuoja civilinės teisės normos. Ginčus, kylančius iš civilinių teisinių santykių, nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai (CPK 1 str. 1 d., 22 str.). Be to, Skundžiamas sprendimas priimtas nagrinėjant ginčą ikiteismine tvarka.

Atsižvelgusi į bylos aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjo keliamas ginčas nėra nagrinėtinas administraciniame teisme, nes ginčas pagal savo kilusį ginčo pobūdį yra civilinis ir neatitinka administraciniams teismams ABTĮ suteiktos kompetencijos ribų, todėl negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors Inspekcijos viršininko įsakymu patvirtinta Tvarka, kaip minėta, numato, jog nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu asmuo turi teisę kreiptis į administracinių ginčų komisiją ar administracinį teismą, be to, Tvarkoje nurodyta, jog gavusi pareiškėjos skundą Inspekcija vykdo administracinę procedūrą ir priima administracinį sprendimą, šios nuostatos prieštarauja aptartos įstatymo nuostatoms, todėl negali būti taikomos. Kartu pastebėtina, jog ši teisinė problema išsprendžiama remiantis minėtu Tvarkos 2 punktu, numatančiu, kad aptarnaujant asmenis, šios Tvarkos nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Tuo atveju, jeigu atsiranda prieštaravimas tarp šios Tvarkos ir Lietuvos Respublikos įstatymų ar jų pagrindu priimtų kitų teisės aktų, taikomos Lietuvos Respublikos įstatymų ar jų pagrindu priimtų teisės aktų nuostatos. Be to, bylos nagrinėjimo metu ši Tvarka yra netekusi galios, nes pakeista 2012 m. lapkričio 20 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 1V-134 patvirtintu Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo tvarkos aprašu, kuris asmenų po Inspekcijoje išnagrinėto skundo nebenukreipia į administracinius teismus ar administracinių ginčų komisiją, bei yra kitais aspektais suderintas su kitais įstatymais. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, kad pagal ABTĮ 111 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012), neatliko Tvarkos teisėtumo tyrimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino kilusio ginčo pobūdį ir nepagrįstai iš esmės pasisakė dėl proceso šalių pateiktų argumentų. Dėl šios priežasties apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla pagal kompetenciją perduotina bendrosios kompetencijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 4 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetiko ministerijos Vilniaus skyriaus ir trečiojo suinteresuoto asmens J. J. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė