2022-12-28 Nr. AB-171-3-62-3-01472-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4173-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01472-2022-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.5; 8.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 21S36673 (toliau – ir Sprendimas), Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 6K-1794 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad, gavęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra konvencinių priežasčių prieglobsčiui suteikti. Pareiškėjo išvykimą iš kilmės valstybės nulėmė ekonominė situacija, siekiant įsitvirtinti ekonomiškai stipresnėje valstybėje, jis nurodė tik socialines bei bendravimo problemas dėl tikėjimo. Tyrimo metu nebuvo nustatyta jokios realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsakovo teigimu, turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudarė pagrindo tokiai prielaidai.

5. Atsakovo teigimu, pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Įvertinęs pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad jo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nebuvo nustatyta, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Atsakovas pabrėžė, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. teismas pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, juos išdėstydamas taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos Sprendimo dalis dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktų. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

7. Remiantis į bylą pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad:

7.1. pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo patvirtino, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 30 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

7.2. Migracijos departamento specialistas 2021 m. gruodžio 15 d. atliko pareiškėjo apklausą. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad: nuo (duomenys neskelbtini) studijavo turizmą; (duomenys neskelbtini) liko motina, penki broliai ir viena sesuo; kilmės šalyje turi sužadėtinę ir mažametį sūnų; (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo labai sunku finansiškai, negalėjo gauti darbo, pamatė, kad pinigų prasme tai nelabai tinkama šalis.

7.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) , uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

7.4. Nesutikdamas su Sprendimu, pareiškėjas jį apskundė ikiteismine tvarka. Komisija sprendimu konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinių ar faktinių pagrindų jį naikinti, todėl nusprendė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7.5. Nesutikdamas su Sprendimu ir Komisijos sprendimu, pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą

8. Apžvelgęs bylai aktualų teisinį reguliavimą (Įstatymo 86 str. 1 d., 86 str. 2 d., 87 str. 1 ir 2 d., Konvencijos 1 str. A d., Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 ir 116 p.) ir teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; 2022 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1316-520/2022 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo prašymą suteikti prieglobstį grindžia aplinkybėmis, jog savo kilmės valstybėje jis, (duomenys neskelbtini), tačiau neįvardijo jokių konkrečių persekiotojų, dėl kurių persekiojimo kilmės valstybėje būtų kilusi grėsmė jo gyvybei ar sveikatai, tik abstrakčiai nurodydamas, jog tai buvo (duomenys neskelbtini) Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė ir jokių kilmės valstybėje jo atžvilgiu dėl (duomenys neskelbtini).

9. Teismas įvertino, kad pareiškėjo nurodomi, nors ir konkrečiai neįvardijami, (aplinkiniai gyventojai) persekiotojai nėra valstybiniai subjektai. Be to, pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas paaiškino, kad į kilmės valstybės teisėsaugos institucijas dėl jam tariamai kilusios grėsmės nesikreipė. Byloje nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo jo nurodomo persekiojimo, ir kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas konvencinėmis priežastimis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento surinkta informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai. Pareiškėjo pasakojimas apie kilmės valstybėje patirtą persekiojimą dėl tikėjimo prieštarauja surinktai kilmės valstybės informacijai, todėl teismas įvertino kaip nepatikimą.

10. Remiantis kilmės valstybės informacija, teismas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) santykiai iš esmės yra taikūs, joje nerasta informacijos apie konfliktus tarp (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis galėtų būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl jo individualių savybių, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tuo labiau, kad pagal paties pareiškėjo pateiktą informaciją jo gyvenamoji vieta, (duomenys neskelbtini) kaimas, yra netoli (duomenys neskelbtini), kuris yra (duomenys neskelbtini) veikiančios vienintelės katalikų vyskupijos centras, todėl, teismo vertinimu, tikėtina, jog šioje teritorijoje gyvena didesnė (duomenys neskelbtini) gyventojų dalis.

11. Pareiškėjas nei Migracijos departamento atlikto tyrimo metu, nei teisme neįvardijo ir jokios realios grėsmės, dėl kurios jis negalėtų grįžti į kilmės valstybę. Savo negalėjimą grįžti ar būti grąžintam į (duomenys neskelbtini) siejo išimtinai tik su ekonominėmis priežastimis, nurodydamas, jog negali grįžti į (duomenys neskelbtini), kol finansiškai nebus įsitvirtinęs ir negalės padėti (duomenys neskelbtini) likusiems savo šeimos nariams. Remiantis kilmės valstybės informacija, teismas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta ginkluotas konfliktas ar karo veiksmai.

12. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo nurodoma baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualių aplinkybių, padidinančių tokią grėsmės riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Todėl, kaip nurodė teismas, Sprendimu pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose. Migracijos departamentas išsamiai įvertino pareiškėjo pasakojimą, aktualią Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) skelbiamą informaciją, kitų Europos valstybių institucijų surinktą informaciją bei kitus šaltinius apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, jos vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, kadangi jis neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismo vertinimu, atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, prieglobsčio prašytojo situacija įvertinta individualiai.

14. Tačiau teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas, darydamas tokią išvadą, atsižvelgė į tai, kad iš byloje surinktų įrodymų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką pakeista, terminą sumažinant iki dviejų metų, teismas priėjo prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejų metų laikotarpį.

15. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos. Atitinkamai teisėta ir pagrįsta laikytina Komisijos sprendimo dalis, kuria palikta nepakeista minėta Sprendimo dalis. Tačiau, teismo vertinimu, parinkus nepagrįstai ilgus laikotarpius dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, sumažinant aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. keičiant Sprendimo rezoliucinės 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos sprendimo dalį. Likusi pareiškėjo skundo dalis teismo atmesta kaip nepagrįsta.

III. 16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, pripažinus, jog būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, užtikrinti vertėjo dalyvavimą.

17. Pareiškėjo vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas turėjo pripažinti, jog pateiktas pasakojimas apie prievartą atsiversti iš (duomenys neskelbtini) yra patikimas įrodymas ir šis pasakojimas turi būti vertinamas kaip nustatytas faktas.

18. Pažymi, kad Sprendime nurodyta informacija patvirtina, jog tik apie 4 proc. (duomenys neskelbtini), dėl ko pareiškėjui gali būti nesaugu kilmės valstybėje. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų apie tai, jog atsakovas Sprendime netyrė aplinkybių, ar tarp (duomenys neskelbtini) išpažįstančių asmenų nėra diskriminacinio pobūdžio neapykantos. Sprendime apsiribota vienu apibendrinančiu sakiniu, kad „remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) santykiai iš esmės yra taikūs“. Teigia, kad atsakovas Sprendime iš esmės analizavo ir vertino duomenis, gautus iš vieno ir jau galimai neaktualaus (2017 m.) šaltinio.

19. Pasisakydamas dėl papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, jog atsakovo surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų ir nepaneigia pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas surinko tik informacija apie (duomenys neskelbtini) populiacijos, nedarbo bei bendro vidaus produkto rodiklius. Atsakovo Sprendime nurodyta informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

20. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei Sprendimo dalį dėl prieglobsčio nesuteikimo, turi būti panaikintos likusios teismo sprendimo dalys ir išvestinėmis laikytinos Sprendimo 2-4 dalys.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas teigia, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde suformulavo prašymą, teismui pripažinus, kad yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, teismo posėdžio metu užtikrinti vertėjo dalyvavimą. Vertinant šį prašymą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

25. Pareiškėja prašymo apeliacinės instancijos teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka nemotyvavo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Atsižvelgdama į tai, kad bylos šalims buvo sudaryta galimybė pirmosios instancijos teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

26. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

27. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

29. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

30. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

31. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – pareiškėjas kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, pabrėžia, kad pareiškėjas nei Migracijos departamentui apklausų metu, nei teismo procesiniuose dokumentuose nenurodė konkrečių aplinkybių dėl jam kilusios individualios grėsmės. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas neįvardijo grėsmės savo gyvybei, saugumui ar asmens laisvei, taip pat neįvardijo konkrečių persekiotojų ar kitų žalos darytojų. Pareiškėjas pasakojo apie bendrą atmosferą ir situaciją savo kilmės valstybėje, kuri jam nepatinka. Pažymėtina, kad pareiškėjo pasakojimas buvo gana abstraktus ir deklaratyvaus pobūdžio, todėl Migracijos departamentas nusprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

33. Byloje esantys duomenys nepatvirtina faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina sąlyga norint gauti prieglobstį Lietuvoje. Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nepateikė nei Migracijos departamentui, nei pirmosios instancijos teismui jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą ir persekiojimo priežastis yra bendro pobūdžio, neišsamus, pareiškėjas nepateikė jokių pasakojimą patvirtinančių įrodymų.

34. Pateiktų argumentų kontekste paminėtina, kad aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

35. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

36. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Nenustačius realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės bei pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, negalėjo būti suteikta ir papildoma apsauga Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindu. Remiantis atsakovo surinkta informacija, pareiškėjo kilmės šalyje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas).

37. Atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, jog Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų ir nepaneigia pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija pažymi, kad pats pareiškėjas nepateikia jokių duomenų apie tai, jog surinkta informacija nėra aktuali ir neatitinka esamos padėties. Be to, tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę ir tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko informaciją pagal pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokia konkrečiai naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija paneigia bendrą saugumo padėtį pareiškėjo kilmės šalyje ir jo gyvenamojoje vietoje. Teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo spręsti, kad Migracijos departamentas pažeidė pareigą individualiai, objektyviai ir nešališkai išnagrinėti prašymą suteikti tarptautinę apsaugą ir įvertinti individualias atvejo aplinkybes. Byloje esantys duomenys apie situaciją kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis.

38. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius