2020-06-03 Nr. AB-11456-3-61-3-03824-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1278-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03824-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad į Lukiškių TI-K buvo perkeltas iš Ispanijos kalėjimo, nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 24 d. Lukiškių TI-K buvo kalinamas blogesnėmis sąlygomis negu Ispanijos kalėjime. Kameroje Nr. 258 buvo 10 miegamųjų vietų, 5 dviaukštės lovos, pareiškėjui nebuvo užtikrintas Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintas minimalus plotas – 3,6 kv. m. Be to, pareiškėjo teigimu, ši nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta ploto norma prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai dėl kalinamam asmeniui turinčios tekti ploto normos, į kurią negali būti įskaičiuotas baldų, sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pasak pareiškėjo, kameroje buvo tamsu, gulint lovos pirmajame aukšte, nebuvo įmanoma skaityti, rašyti, lango matmenys buvo apie 110×90 cm, langai buvo nešvarūs, dėl įrengtų grotų nebuvo galimybių juos nuvalyti. Kameros, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs fizinių nepatogumų, neigiamus dvasinius išgyvenimus, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, kamerų plotus, asmenų skaičių kamerose, pažymėjo, kad įstaigos administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K nurodė, jog nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti švarą ir tvarką kamerose, tam išduodamas inventorius ir priemonės. Kameros įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į materialinius, finansinius ir darbo resursus. Įstaigoje nėra registruota pareiškėjo skundų ar prašymų dėl kalinimo sąlygų.

5. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nepagrįstas įrodymais. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 20 d. kamerose Nr. 105 (plotas – 7,38 kv. m, kameroje buvo 2 asmenys) ir Nr. 258 (plotas – 34,71 kv. m, kameroje buvo 5–7 asmenys). Remdamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerose teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas; ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, o nagrinėjamu atveju iš EŽTT aiškinimo kilęs 3 kv. m minimalaus ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

8. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo – pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, nes jis visą laiką buvo laikomas ne vienas. Lukiškių TI-K nepaneigė, kad kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 10 parų.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nešvarių kamerų langų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kameras ir jų langus valo kamerose apgyvendinti asmenys, visos Lukiškių TI-K kameros yra aprūpintos valymo priemonėmis, todėl nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

10. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo patirtiems išgyvenimams atlyginti priteistina 30 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma.

III. 11. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

12. Pareiškėjas nurodo, kad po priverstinio perkėlimo iš Ispanijos kalėjimo į Lukiškių TI-K jis patyrė emocinį šoką, pažeminimą, neturėjo privatumo naudodamasis sanitariniu mazgu, nes jis nuo likusio kameros ploto nebuvo tinkamai atskirtas, dėl to pareiškėjas nuolat patyrė neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo teigimu, šių neigiamų išgyvenimų jis nebūtų patyręs, jei iš Ispanijos kalėjimo būtų perkeltas į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI). Todėl pareiškėjas dėl patirtos žalos kaltina Lietuvos valstybę ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pareigūnus, kurie pareiškėją perkėlė į Lukiškių TI-K.

13. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims tik vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikta teisė nusiprausti duše po šiltu vandeniu, dėl to pareiškėjas jautėsi negerai prieš kitus nuteistuosius, o kitomis dienomis galėjo praustis tik šaltu vandeniu. Pareiškėjo įsitikinimu, tai yra šiurkštus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

14. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad minimali kamerų ploto norma (3,6 kv. m) buvo pažeista, nes kamerų plotas buvo pakankamai mažas ir jame nebuvo galimybės įrengti papildomų baldų. Be to, pagal EŽTT praktiką, minimalus asmeniui tenkantis plotas turi būti nemažesnis kaip 4 kv. m, į jį negali būti įskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas.

15. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra nesuderinamas su Konvencijos 14 straipsnio nuostatomis, pareiškėjui turi būti priteista visa jo prašoma suma – 9 000 Eur.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretūs, nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota, kuo būtent pareiškėjui pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje ginčas kilo dėl 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. J. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2018 m. balandžio 10 d. iki 2018 m. balandžio 20 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog pareiškėjas 10 parų buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, ir priteisė pareiškėjui 30 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintos kitos jo skunde nurodytos kalinimo sąlygos.

20. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, laikosi pozicijos, kad visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma bei privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog Lukiškių TI-K jam buvo sudaryta galimybė tik kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, pažymi, kad neigiamų išgyvenimų nebūtų patyręs, jei iš Ispanijos kalėjimo būtų perkeltas ne į Lukiškių TI-K, o į Kauno TI, dėl to kaltina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pareigūnus. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo jam priteistas neturtinės žalos dydis yra per mažas, jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta, priteisiant 9 000 Eur.

21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

23. Kaip minėta, pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui, be kita ko, nurodo, kad Lukiškių TI-K jam buvo sudaryta galimybė tik kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, taip pat pažymi, kad neigiamų išgyvenimų nebūtų patyręs, jei iš Ispanijos kalėjimo būtų perkeltas ne į Lukiškių TI-K, o į Kauno TI, dėl to kaltina Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pareigūnus. Dėl šių pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, pirmiausia pažymėtina, jog skundą teismui pareiškėjas teikė dėl Lukiškių TI-K kalinimo sąlygų, neturtinę žalą prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, o skunde nereiškė jokių argumentų ir reikalavimų, susijusių su Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos veiksmais, vykdant ekstradiciją ir perkeliant pareiškėją į konkrečią įkalinimo įstaigą (šiuo atveju Lukiškių TI-K). Taigi pareiškėjo perkėlimas iš Ispanijos kalėjimo ir su tuo susiję Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos (jos pareigūnų) veiksmai ir (ar) neveikimas nėra šios administracinės bylos dalykas. Pareiškėjas skundo pirmosios instancijos teismui taip pat negrindė aplinkybėmis, susijusiomis su Lukiškių TI-K nustatyta prausimosi duše tvarka, iš šių aplinkybių nekildino prašomos priteisti neturtinės žalos.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, šie pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai nurodyti argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini (ABTĮ 134 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; kt.).

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui turintį tekti kameros plotą ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad vienam asmeniui tenkančią minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto normą tardymo izoliatoriuje reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, kuriame nustatyta, jog minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma – 3,6 kv. m.

26. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

27. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

28. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017; kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017; kt.).

29. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose Nr. 105 ir Nr. 258 ginčo laikotarpiu teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto).

30. Pareiškėjas apeliacinį skundą taip pat grindžia argumentais, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu jau nustatė, kad pareiškėjo privatumas sanitarinio mazgo patalpoje nebuvo užtikrintas ir pripažino, kad ginčo laikotarpiu (t. y. 10 parų) dėl to buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas.

31. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo priteisto neturtinės žalos dydžiu (30 Eur), pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

32. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

33. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir trukmę, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas (30 Eur) yra adekvatus pareiškėjo patirtai žalai.

34. Pareiškėjas prašo priteisti jam 9 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui vadovaujantis CK 6.250 straipsniu turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/99)) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, spęsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, pažeidė Konvencijos nuostatas.

36. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė