2022-03-02 Nr. AB-5189-3-61-3-04315-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1460-756/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04315-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. R. A., A. C. M. ir M. A. C., Q. A. C., Y. A. C., Y. A. C., atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – Z. R. A., A. C. M., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. R. A., A. C. M. ir M. A. C., Q. A. C., Y. A. C., Y. A. C., atstovaujamų įstatyminių atstovų – tėvų – Z. R. A., A. C. M., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai Z. R. A., A. C. M. ir M. A. C., Q. A. C., Y. A. C., Y. A. C., atstovaujami įstatyminių atstovų – tėvų – Z. R. A., A. C. M. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21M35257 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 6K-1454 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimas yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas. Pareiškėjai nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Pareiškėjai atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Pareiškėjai nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jie privalėjo bėgti iš kilmės šalies. Pareiškėjus galima priskirti grupei asmenų, kurių atžvilgiu gali būti taikomas Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje įtvirtintos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos. Pareiškėjai priklauso asmenų grupei, kurie patyrė persekiojimą bei smurtą. Pareiškėjas A. C. M. priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip politinės opozicijos aktyvistas ir protestuotojas, nes dalyvavo demonstracijoje (duomenys neskelbtini), tačiau į šią aplinkybę atsakovas neatsižvelgė. Atsakovas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja Z. R. A. yra moteris, o pareiškėjų net (duomenys neskelbtini) vaikai yra nepilnamečiai. Šiuo atveju pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms net pagal tris kategorijas, todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

2.2. Pareiškėjai nesutiko su atsakovo Sprendimo dalimis, kuriomis nutarta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos, Sprendimo vykdymą pavedė Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba), uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacijos sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui. Minėti asmenys visą laikotarpį buvo Lietuvos Respublikoje, nepateikta duomenų apie padarytus kokius nors pažeidimus. Nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies. Vien tai, kad jie atvyko neleistinoje vietoje, nesudaro objektyvaus pagrindo įsitikinimui, kad savo noru į kilmės šalį neišvyktų. Pareiškėjai elgėsi atsakingai ir rūpestingai, nes prieglobsčio prašymą pateikė iš karto, kai sutiko pareigūnus ir gavo galimybę prašymą įteikti. Nėra jokių objektyvių aplinkybių ar įrodymų, kurie rodytų, kad pareiškėjai gali pasislėpti. Iš esmės tais pačiais motyvais atsakovas rėmėsi nustatydamas maksimalų draudimo atvykti laiką. Laikytina, kad šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo - saugaus gyvenimo. Pareiškėjams prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, naujausios ir susijusios informacijos apie kilmės valstybę.

2.3. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Laikytina, kad šis terminas nėra proporcingas. Pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedini siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jų veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo. Pareiškėjai laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

2.4. Pareiškėjai buvo prašę, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pareiškėjai nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodę faktines aplinkybes, pagrindžiančias prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, įrodymų, kurie paneigia Migracijos departamento išvadas.

2.5. Pareiškėjams prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai, nes atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti pareiškėjų skundą, nesurinko visos aktualios kilmės valstybės informacijos, teisingai neįvertino motyvų, nevertino argumentų dėl pareiškėjų išsiuntimo, nesudarė galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos, teisingai neįvertino maksimalaus draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką proporcingumo bei būtinybės.

3. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjų pasakojimai savaime nelaikytini patikimais įrodymais, patvirtinančiais jų nurodytų aplinkybių tikrumą. Tiek prieglobsčio prašytojų nurodytas tariamas persekiotojas (grupuotės nariai), kurie nėra valstybiniai subjektai, tiek jų nurodyta grėsmė savaime nesąlygoja tarptautinės apsaugos poreikio. Prieglobsčio prašytojams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmenims jų gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini) provincijoje gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, asmenys neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojams tikimybės.

3.2. Migracijos departamentas nesutiko su pareiškėjų teiginiais dėl žodinio skundo nagrinėjimo. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojų, jų atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

3.3. Pareiškėjai savo persekiojimą grindė pasakojimu, kuris buvo prieštaringas ir nenuoseklus ir nelaikytinas patikimu įrodymu. Pareiškėjai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie yra persekiojami, vadovavosi bendromis frazėmis ir konkrečiai negalėjo įvardinti kokiu būdu buvo grasinama. Įvertinus prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, jie vertinami kritiškai, kaip, tikėtina, pramanytas, o jų teikiami paaiškinimai laikytini improvizaciniais. Prieglobsčio prašytojams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta, o ir pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dalyvavo demonstracijose (duomenys neskelbtini), ir kad jis buvo aktyvus protestuotojas. Apklausos metu pareiškėjas detaliai nenurodė iš kur tariami persekiotojai galėjo žinoti apie jo priešišką nusiteikimą, į klausimą atsakė bendrai, nepateikdamas jokių konkrečių ir aiškių detalių. Pareiškėjas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, kuri kritikavo (duomenys neskelbtini) Respublikos tuometinę valdžią. Pareiškėjas nekritikavo valdžios socialiniuose tinkluose ir neprisidėjo prie demonstracijų organizavimų, nepateikė patikimų įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojamas dėl dalyvavimo demonstracijose. Europos prieglobsčio paramos biuras (toliau – ir EPPB) išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, tarp kurių yra priskiriamos moterys. EPPB taip pat nurodo, kad žmogaus teisių pažeidimai prieš moteris (duomenys neskelbtini) Respublikoje apima išprievartavimą, smurtą šeimoje, moterų lytinių organų žalojimą, garbės žudymą, laikinas santuokas, seksualinę prievartą ir diskriminaciją. Pareiškėja nenurodė, kad jos atžvilgiu būtų įvykdytas bent vienas EPPB ataskaitoje minimas pažeidimas. Įvertinus surinktą informaciją pagrįstai konstatuota, kad asmenys nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPPB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, prieglobsčio prašytojai taip pat nėra pažeidžiami asmenys.

3.4. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje), pėsčiomis kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje (bei prieglobsčio gavimas) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Pareiškėjai neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjų atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 21M35257 „Dėl prieglobsčio (pagėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ 3 punktą (sumažino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą nuo 5 metų iki 3 metų) bei atitinkamai pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį dėl Sprendimo 3 punkto. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė.

5. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Konvencija, 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo, Įstatymu, Tvarkos aprašu, Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

6. Teismas nurodė, jog pareiškėjas A. C. M. nepateikė duomenų, kad jis buvo persekiojamas būtent dėl to, kad dalyvavo demonstracijoje (duomenys neskelbtini), tuo labiau, pareiškėjas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, kuri kritikavo (duomenys neskelbtini) Respublikos valdžią. Pareiškėjas nepateikė patikimų įrodymų, kad jis individualiai būtų persekiojimas dėl dalyvavimo demonstracijose. Pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Pareiškėja Z. R. A. neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad dėl jos asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) Respublikoje būtų kilęs individualaus pobūdžio pavojus patirti realią rimtą žalą, o vien tai, jog pareiškėja priskiria save pažeidžiamų asmenų grupei (yra moteris), šių išvadų nepaneigia. Teismas, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, taip pat rėmėsi 2021 m. EPPB gairėmis, kurios yra patikimas ir aktualus šaltinis. Vadovaujantis EPPB pateikiamais naujausiais duomenimis, nė vienoje (duomenys neskelbtini) Respublikos provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė.

7. Atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjų situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jų visi nurodyti argumentai. Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjų asmenybes bei į pareiškėjų kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojų pateikto prašymo suteikti jiems prieglobstį. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstai tikimybei, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

8. Teismas sprendė, jog Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjų prieglobsčio prašymą, surinko bei įvertino visą aktualią bei naujausią informaciją apie kilmės valstybės situaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Tai, kad, anot pareiškėjų, (duomenys neskelbtini) nėra saugu gyventi, pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punktą savaime nesudaro teisinio pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Nagrinėjamu atveju, remiantis EPPB duomenimis, nei vienoje iš (duomenys neskelbtini) Respublikos provincijų beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjų teiginiai šioje dalyje buvo atmesti. Pareiškėjai nei atsakovui, nei teismui nenurodė individualių aplinkybių, padidinančių riziką pareiškėjams patirti beatodairiško smurto veiksmus kilmės valstybėje.

9. Sprendime detaliai ir aiškiai išdėstytos bei įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumą. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Pareiškėjų nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta pačių pareiškėjų faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvos Respublikoje nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas.

10. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjams buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Įvertinus įstatymu nustatytą maksimalų 5 metų draudimo atvykti terminą, Migracijos departamento nustatytas 5 metų terminas laikytinas neadekvačiu ir neproporcingu, neatitinkančiu Tvarkos apraše įtvirtintų kriterijų. Migracijos departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Tvarkos aprašo nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjams Z. R. A. ir A. C. M. 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimo dalį teismas pakeitė ir pareiškėjams Z. R. A. ir A. C. M. uždraudė į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Pareiškėjų pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjai savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas, ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų baimė grindžiama išimtinai jų pačių subjektyviu situacijos suvokimu. Jų baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta pripažįstant, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjų nurodyta baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jų pačiu subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė.

13. Atsakovas surinko pakankamai duomenų apie pareiškėjų kilmės valstybę, taip pat vertino pareiškėjų padėtį kilmės valstybėje bei įvertino pareiškėjų pasakojime nurodytas aplinkybes. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Migracijos departamentas, rinkdamas informaciją apie kilmės valstybėje esančią padėtį vadovavosi EPPB 2021 m. gairėmis, kuriose nurodyta, jog pareiškėjo gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini) apskrityje, (duomenys neskelbtini) mieste beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta. Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą tarptautinės apsaugos būtinumui nustatyti, griežtai laikėsi teisės aktuose įtvirtintų nuostatų ir objektyviai, individualiai ir nešališkai įvertino tyrimo metu surinkta informaciją.

14. Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pareiškėjai nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jų kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą.

III. 15. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą visa apimtimi.

16. Apeliaciniame skunde nurodo:

16.1. Skundų dėl Migracijos departamento sprendimų nagrinėjimo proceso metu buvo pažeista asmens teisė į tiesioginį ir teisingą skundo nagrinėjimą. Pateikus skundus dėl Migracijos departamento spendimų, pareiškėjai prašė, kad jiems būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas, prašyta pareišėjų skundo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė pareiškėjams nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime. Migracijos departamento bei Komisijos sprendimai buvo priimti neįvertinus jų paaiškinimų, neišklausius pareiškėjų. Buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Pareiškėjai buvo prašę, kad būtų užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jų išklausymas bei dalyvavimas procese. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra buvo ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negalėjo būti paneigta. Būtinumas sudaryti prieglobsčio prašytojams teisę būti išklausytiems yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija.

16.2. Pareiškėjai negali pasilikti kilmės šalyje nes kyla grėsmė jų visokeriopam saugumui, įskaitant gyvybę ir sveikatą dėl A. C. M. dalyvavimo protestuose prieš valdžią. Sprendime nurodyta informacija patvirtina, kad civilių gyventojų protesto akcijos prieš korupciją ir nefunkcionalią struktūrą yra tapę kasmetiniu (duomenys neskelbtini) Respublikos fenomenu. Šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjų šeima paliko namus dar nespėjusi tiesiogiai patirti susidorojimo ir smurto, nepaneigia tokios grėsmės galimybės. Iš Sprendime pateikiamos informacijos matyti, kad persekiojant, grobiant ir žudant protestuotojus dalyvauja (duomenys neskelbtini) Respublikos valdžios struktūros, kas atitinka pareiškėjo pasakojimą, kad jo namų užpuolimas ir brolio mirtį sukėlęs sužalojimas nebuvo tiriami. Pareiškėjas A. C. M. priskirtinas padidintos rizikos grupei, kaip politinės opozicijos aktyvistas ir protestuotojas, nes dalyvavo demonstracijoje (duomenys neskelbtini), tačiau į šią aplinkybę teismas iš dalies neatsižvelgė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja Z. R. A. yra moteris, o pareiškėjų (duomenys neskelbtini) vaikai yra nepilnamečiai. Šiuo atveju pareiškėjai priskirtini padidintos rizikos asmenų grupėms net pagal tris kategorijas, todėl atsakovas į tai privalėjo atsižvelgti, vertindamas individualią riziką.

16.3. Pareiškėjas pirminės apklausos metu nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) Respublikos išvyko į (duomenys neskelbtini) Respubliką, o pagrindinė to priežastis - politinis persekiojimas. Pareiškėjų pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra susiformavusi nebaudžiama politinių grasinimų, susidorojimo bei nužudymų tendencija, ir dėl to asmenims kyla reali grėsmė sveikatai bei gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjai negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

16.4. Sprendime nėra pakankamai duomenų, kurie būtų surinkti ir pateiktos nuorodos į kompetentingų, tarptautinių institucijų dokumentus, informaciją. Atsakovas nesikreipė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kas buvo privaloma. Atsakovas vadovavosi selektyviai atrinkta kilmės valstybės informacija. Vienareikšmiškai darytina išvada, kad atsakovo surinkta informacija iš internete publikuojamų straipsnių, kurie tendencingai ir išimtinai palaiko (duomenys neskelbtini) Respublikos valdžios režimą, neatspinti tikrosios pareiškėjų kilmės šalies situacijos ir negali būti laikomi išsamiais, patikimais bei aktualiais įrodymais apie kilmės valstybę. Privalomu reikalavimu pripažįstama valstybės institucijos, nagrinėjančios tarptautinės apsaugos prašymą, bendra pareiga surinkti informaciją apie kilmės šalį, šią informaciją valstybės institucija privalo surinkti savo iniciatyva. Ši pareiga yra bendradarbiavimo su prieglobsčio prašytoju, kad būtų galima gauti visą prašymą pagrindžiančią informaciją, pareigos dalis. Jeigu konkrečioje tarptautinės apsaugos prašymo byloje nustatoma, kad surinkta informacija apie kilmės šalį neatitinka esminių kriterijų, kuriuos ji turėtų atitikti pagal minėtus teisės aktus, valstybės institucijos pareiga bendradarbiauti su tarptautinės apsaugos prašymo prašytoju ir surinkti pagrindžiančią informaciją, negali būti laikoma tinkamai įvykdyta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. vasario 7 d. pateikė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą, praleidęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 139 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą. Migracijos departamentas prašo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti, kadangi dėl padidėjusio darbo krūvio neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į pareiškėjos skundą per teismo nustatytą terminą, todėl prašo teismo atnaujinti terminą atsiliepimui pateikti.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių atsiliepimas negalėjo būti pateiktas per nustatytą terminą, vertina, jog yra tikslinga praleistą terminą atnaujinti ir atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą priimti (ABTĮ 66 str. 3 d.).

19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

21. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jie pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausyta, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjų prašymas netenkinamas.

V. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo, kuriais netenkintas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nuspręsta išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką bei uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo, bei įpareigojimo atsakovą nagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

23. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, tačiau nustatė neproporcingą terminą uždrausti pareiškėjams atvykti, skundą tenkino iš dalies ir sutrumpino draudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kadangi pareiškėjai atitinka sąlygas, dėl kurių jiems turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, atsakovas nesurinko naujausios ir aktualiausios informacijos apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybę, politinių oponentų persekiojimą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

25. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

27. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

29. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

30. Pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 4 straipsnio (Faktų ir aplinkybių vertinimas) 3 dalį, tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą. Teisėjų kolegija pažymi, jog nekartoja pirmosios instancijos sprendime nurodyto aktualaus ginčo teisinių santykių reglamentavimo, tačiau priimdama nutartį į jį atsižvelgia.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti (žr., pvz. 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011).

32. Teisėjų kolegija dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kitus byloje esančius ir atsakovo pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjų kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini) Respublikoje) bei konkrečioje vietovėje ((duomenys neskelbtini) provincija) tyrimą, atsižvelgė ir atitinkamai įvertino prašyme nurodytas aplinkybes apie pareiškėjo dalyvavimą protestuose, į tai, kad pareiškėja yra moteris, šeima turi (duomenys neskelbtini) nepilnamečius vaikus.

34. Patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas A. C. M. nepateikė duomenų, patvirtinančių jo persekiojimą būtent dėl to, kad dalyvavo demonstracijoje (duomenys neskelbtini), kad jis priklausytų politinei partijai ar organizacijai, kuri kritikavo (duomenys neskelbtini) Respublikos valdžią. Todėl pareiškėjo A. C. M. nurodoma baimė patirti persekiojimą nėra visiškai pagrįsta. Pareiškėja Z. R. A. neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad dėl jos asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) Respublikoje būtų kilęs individualaus pobūdžio pavojus patirti realią rimtą žalą, o vien tai, jog pareiškėja priskiria save pažeidžiamų asmenų grupei (yra moteris), šių išvadų nepaneigia. Pažymėtina, kad vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, teismas pagrįstai rėmėsi 2021 m. EPPB gairėmis, kaip patikimu ir nagrinėjamai bylai aktualiu šaltiniu ir konstatavo, jog pagal EPPB pateikiamus naujausius duomenis nė vienoje (duomenys neskelbtini) Respublikos provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Šių aplinkybių pareiškėjai jokiais įrodymais nepaneigė.

35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys duomenys buvo pakankami pareiškėjų prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, pareiškėjų nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis atsakovas įvertino tinkamai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos jiems nesuteikimo. Šių išvadų nepaneigia apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Ginčijami Migracijos departamento ir Komisijos sprendimai priimti nepažeidus jų priėmimo procedūrų, yra motyvuoti, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikinti. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų Z. R. A., A. C. M. ir M. A. C., Q. A. C., Y. A. C., Y. A. C. įstatyminių atstovų – tėvų – Z. R. A., A. C. M., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjos Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė