a53d1bb6-d5e4-40ce-8cdf-225ea2dc70f2 · Klaipėdos apygardos teismas

? Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-795/2022 Proceso Nr. 1-01-1-16370-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.5; 1.1.8.6.6; 1.2.25.5; 2.1.14; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.1; 2.4.7 (S) KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2022 m. balandžio 15 d. Klaipėda Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės, sekretoriaujant Aušrai Čybienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Sarpalienei, nuteistojo D.

K. gynėjui advokatui Robertui Skėriui, nukentėjusiosios A. I. atstovei advokatei Virginijai Pargaliauskienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundÄ dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 282 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. K. atidėtas 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant jį per visÄ bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje ir be bausmės vykdymÄ prižiÅ«rinčios institucijos leidimo nekeisti gyvenamosios vietos. Nukentėjusiosios ir civilinės ieÅ¡kovės A. I. civilinis ieÅ¡kinys tenkintas iÅ¡ dalies. Nukentėjusiajai ir civilinei ieÅ¡kovei A. I. iÅ¡ nuteistojo D. K. priteista 1 277,18 Eur (vienas tÅ«kstantis du Å¡imtai septyniasdeÅ¡imt septyni eurai ir aÅ¡tuoniolika euro centų) turtinės žalos ir 4 000 Eur (keturi tÅ«kstančiai eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. I. iš nuteistojo D. K. priteista 550 Eur (penki šimtai penkiasdešimt eurų) jos turėtų proceso išlaidų advokato pagalbai atlyginti. Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo D. K. priteista 3 029,79 Eur (trys tūkstančiai dvidešimt devyni eurai ir septyniasdešimt devyni euro centai) turtinės žalos atlyginimo.

Civilinės ieškovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Civilinei ieškovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai iš nuteistojo D. K. priteista 2 149,25 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas keturiasdešimt devyni eurai ir dvidešimt penki euro centai) turtinės žalos atlyginimo. Valstybei iš nuteistojo D. K. priteista 308,11 Eur (trys šimtai aštuoni eurai ir vienuolika euro centų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : I. Bylos esmė 1. D. K. nuteistas už tai, kad, vairuodamas dviratį, pažeidė transporto eismo tvarkos ir saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: jis, 2019 m. balandžio 11 d., apie 13.40 val., ties (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 57 punkto reikalavimus (važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, Å¡aligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti keliÄ pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiÄ jį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus), važiuodamas dviračiu, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) pr., deÅ¡inės pusės pėsčiųjų ir dviračiu taku, pažymėtu Kelių eismo taisyklėse įtvirtintu kelio ženklu Nr. 413, kuriame pėsčiųjų simbolis pavaizduotas virÅ¡ dviračio simbolio, nepasirinko greičio, kuris bÅ«tų artimas pėsčiųjų judėjimo greičiui, kad eismas bÅ«tų saugus, elgdamasis nerÅ«pestingai, važiuodamas naudojosi rankomis mobilaus ryÅ¡io priemone, todėl nepastebėjo pėsčiųjų ir dviračių taku einančios pėsčiosios A.

I. ir jÄ partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai A. I. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. II. Apeliacinio skundo argumentai 2. Nuteistasis D. K. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys apeliaciniu skundu praÅ¡o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendį panaikinti ir iÅ¡teisinti D. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 282 straipsnio 1 dalyje, padarymo, o civilinius ieÅ¡kinius atmesti. Skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

Dėl priežastinio ryÅ¡io ir nuteistojo psichinio santykio su nusikalstama veika 2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo iÅ¡vada, kad pėsčioji nukentėjusioji, eidama pėsčiųjų ir dviračių taku, neturėjo jokių pareigų. Kelių eismo taisyklėse nustatyta visų eismo dalyvių bendrojo pobÅ«džio pareiga kelyje elgtis rÅ«pestingai ir atsargiai, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams. IÅ¡ nurodyto seka, kad pėsčioji, nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A. I., kirsdama pėsčiųjų ir dviračių takÄ , turėjo pareigÄ elgtis rÅ«pestingai ir atsargiai, įsitikinti, kad kirsti pėsčiųjų ir dviračių takÄ yra saugu, o tai atlikdama ji nesukels pavojaus pėsčiųjų ir dviračių take esantiems eismo dalyviams.

Nurodomas aplinkybes patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados 8 punktas. Nėra abejonių, kad nukentėjusioji, prieÅ¡ žengdama į pėsčiųjų ir dviračių takÄ , neįsitikino, ar kirsti pėsčiųjų ir dviračių takÄ yra saugu, – minėtas aplinkybes patvirtino ne tik nuteistasis, bet ir liudytoja A. G. Be kita ko, Å¡ias aplinkybes patvirtina ir pačios nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, jog ji nepastebėjo, kad eina pėsčiųjų ar dviračių taku.

Tai rodo, kad pėsčioji, kirsdama pėsčiųjų ir dviračių takÄ , nebuvo rÅ«pestinga ir atsargi, todėl pažeidė bendrÄ jÄ rÅ«pestingumÄ pareigÄ , įtvirtintÄ Kelių eismo taisyklių 9 punkte, dėl to, nukentėjusiajai netikėtai įžengus į pėsčiųjų ir dviračių takÄ , dėl susidÅ«rimo su nuteistuoju pastaroji patyrė sužalojimus. Be kita ko, Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžio iÅ¡vada, esÄ pėsčiųjų ir dviračių take pėstieji turi pirmumÄ , yra teisiÅ¡kai nemotyvuota.

PaaiÅ¡kinimus teikęs (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovas V. P. nurodė, kad Å¡iame take pėstieji ir dviratininkai yra lygÅ«s. 2.2. Pažymėta, kad pėsčiųjų bendroji rÅ«pestingumo (atsargumo) pareiga ne kartÄ buvo akcentuota teismų praktikoje. Minėta teismų praktika patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingÄ iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusioji, kirsdama pėsčiųjų ir dviračių takÄ , neturėjo jokių pareigų, tarp jų ir bendrosios eismo dalyvių pareigos elgtis rÅ«pestingai ir atsargiai.

Å ios aplinkybės suponuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios veiksmus ir, kvalifikuodamas nuteistojo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , nepagrįstai neįvertino nukentėjusiosios veiksmų įtakos nusikalstamos veikos kilimo mechanizmui. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigÄ iÅ¡tirti, ar nukentėjusiosios neatsargus elgesys, kai ji išėjo į pėsčiųjų ir dviračių takÄ , neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykis kilo bÅ«tent dėl nukentėjusiosios neatsargumo ar esant abipusei kaltei.

Nuteistojo manymu, nukentėjusiosios apdairus elgesys susidariusioje situacijoje bÅ«tų vienareikÅ¡miÅ¡kai eliminavęs padarinių kilimo rizikÄ . Pirmosios instancijos teismas tinkamai nenustatė eismo įvykio mechanizmo, iÅ¡samiai neiÅ¡tyrė priežastinio ryÅ¡io tarp eismo įvykio dalyvių veiksmų ir pasekmių, netinkamai vertino bÅ«tinÄ jÄ eismo įvykio kilimo sÄ lygÄ , todėl priėmė nuosprendį, kurio iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių. 2.3. Nustatydamas bÅ«tinÄ jį priežastinį ryšį, teismas turėjo įvertinti horizontalųjį ir vertikalųjį kelio ženklinimÄ bei jų neatitikimus.

Vadovaujantis Kelių eismo taisyklių 8 punktu, jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Tuo tarpu eismo įvykio vietoje esantis pėsčiųjų ir dviračių takas yra paženklintas prieÅ¡taringai – vertikalusis kelio ženklinimas pažymėtas kelio ženklu Nr. 413, o horizontalusis kelio ženklinimas yra pažymėtas kaip dviračių takas. Nukentėjusioji, akivaizdu, vertikalaus kelio ženklinimo nematė. Taigi į pėsčiųjų ir dviračių takÄ nukentėjusioji įžengė, turėdama matyti, kad žengia į dviračių takÄ , be to, kerta iÅ¡tisinę linijÄ .

Apeliaciniame skunde pažymėta, kad byloje apklaustas (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovas V. P. pripažino, jog, ženklinant eismo įvykio vietÄ , kelio ženklinime yra padaryta klaidų. Kaip matyti iÅ¡ pačios nukentėjusiosios parodymų, prieÅ¡ iÅ¡eidama į pėsčiųjų ir dviračių takÄ , ji stovėjo kairėje spaudos kiosko pusėje, kuri yra dviratininko, atvykstančio nuo prekybos centro „B.“, „aklojoje zonoje“, todėl nuteistasis A. I. nematė ir objektyviai jos matyti negalėjo.

Nukentėjusioji teikė tikrovės neatitinkančius parodymus dėl jos judėjimo schemos ir sužalojimų, todėl teismas kritiÅ¡kai turėjo vertinti ir kitus nukentėjusiosios parodymus. Atitinkamai, nukentėjusiosios kÅ«no padėtis po eismo įvykio patvirtino nuteistojo nuosekliai teiktus parodymus dėl įvykio aplinkybių, t. y. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vadose nurodyta, kad A. I. parodymų patikrinimo vietoje 2019 m. gruodžio 16 d. protokole nurodyta jos buvimo vieta partrenkimo momentu neatitinka eismo įvykio vietoje esančio dviračio susidÅ«rimo su pėsčiÄ jÄ metu palikto pėdsako. 2.4.

Nors ekspertai nustatė, kad nuteistasis galėjo iÅ¡vengti susidÅ«rimo su nukentėjusiÄ ja, tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kokia buvo reali įvykio vietos faktinė situacija, ar prie spaudos kiosko nestovėjo žmonės, kurie trukdė nuteistajam matyti ir realiai įvertinti įvykio vietos situacijÄ . Prie spaudos kiosko yra horizontalusis ženklinimas, pažymėtas punktyrine linija. Tuo tarpu, pėsčiųjų ir dviračių takui užsisukus, yra iÅ¡tisinė linija. Taigi, turint omenyje, kad nukentėjusioji buvo dviratininko „aklojoje zonoje“ ir išėjo į pėsčiųjų ir dviračių takÄ iÅ¡ kiosko kairiosios pusės tiesiu kampu į Å¡iukÅ¡liadėžės pusę, net tuo atveju, jei dviračiu važiuodamas nuteistasis jÄ ir matė judančiÄ pėsčiųjų taku, tai akivaizdu, kad nuteistasis negalėjo numatyti, jog A.

I. kirs pėsčiųjų ir dviračių takÄ dalyje, kurioje jis pažymėtas iÅ¡tisine linija. 2.5. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ne tik faktinę įvykio vietos situacijÄ , bet ir nuteistojo asmenybę – ar jis, turėdamas (duomenys neskelbtini) sutrikimÄ , buvo pajėgus iÅ¡vengti susidÅ«rimo su nukentėjusiÄ ja. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nuteistojo dėmesio koncentracija yra susilpninta, susiaurinta aktyvaus dėmesio apimtis.

Taip pat nurodoma, kad tiriamasis gali bÅ«ti charakterizuojamas kaip primityvi, infantili, nebrandi, egocentriÅ¡ka asmenybė su žemomis socialinio funkcionavimo bei socialinio prisitaikymo galimybėmis. Taigi nors ekspertizės aktu buvo nustatyta, kad D. K. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo ribotai pakaltinamas, tačiau ekspertizės metu nustatyti reikÅ¡mingi faktai pirmosios instancijos teismo turėjo bÅ«ti įvertinti, nustatant, ar nuteistasis dėl turimo (duomenys neskelbtini) sutrikimo turėjo galimybę iÅ¡vengti susidÅ«rimo su į pėsčiųjų ir dviračių takÄ išėjusia nukentėjusiÄ jÄ .

Nuteistojo reakcija, į pėsčiųjų ir dviračių takÄ išėjus nukentėjusiajai, negalėjo bÅ«ti prilyginta sveiko žmogaus gebėjimui stabdyti dviratį ir taip iÅ¡vengti susidÅ«rimo. Dėl nurodytų priežasčių nuteistasis turėjo bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi dėl savo psichinės sveikatos ypatumų iÅ¡vengti susidÅ«rimo su nukentėjusiÄ ja jis neturėjo galimybės. 2.6. Taigi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma liudija, kad nukentėjusioji, kirsdama pėsčiųjų ir dviračių takÄ , veikė itin neatsargiai.

Jei apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nuspręstų, kad Klaipėdos apylinkės teismas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingÄ priežastinį ryšį nustatė tinkamai, praÅ¡oma taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktÄ , pagal kurį veikos padarymui įtakos turėjęs provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl civilinių ieÅ¡kinių 2.7. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinių ieÅ¡kovų pareikÅ¡tus ieÅ¡kinius, nepagrįstai neatsižvelgė į pačios nukentėjusiosios itin neatsargų elgesį.

NetinkamÄ civilinių ieÅ¡kinių iÅ¡sprendimÄ lėmė teismo neteisingai nustatyta aplinkybė, jog pėstieji neturi bendrųjų atsargumo pareigų. Akivaizdu, kad civilinių ieÅ¡kovų byloje pareikÅ¡ti ieÅ¡kiniai negalėjo bÅ«ti tenkinti visa apimtimi, kadangi bylos duomenys liudija, jog nukentėjusioji buvo itin neatsargi. Dėl nurodytų priežasčių konstatuota, kad, įvertinus nukentėjusiosios didelį neatsargumÄ , proporcingai turėjo bÅ«ti sumažinti ir priteistinos žalos (turtinės ir neturtinės) dydžiai. 2.8.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, o iÅ¡ jo priteistas žalos atlyginimo dydis neatitinka protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo principų. Nuteistasis pažymi, kad jis turi Å¡eimÄ , augina (duomenys neskelbtini) vaikÄ , yra dirbantis. D. K. gaunamos pajamos yra nedidelės, santaupų jis neturi. Nepaisant savo amžiaus, pagerinti finansinės padėties nuteistasis neturi galimybės dėl psichinės sveikatos bÅ«klės. Pirmosios instancijos teismo priteistas žalos atlyginimas nuteistajam yra nepakeliama finansinė naÅ¡ta.

Nusikaltimas padarytas netyčia, iÅ¡ nusikalstamos veikos padarymo vietos nuteistasis nepasiÅ¡alino, nuo pat nusikalstamos veikos padarymo davė iÅ¡samius ir nuoÅ¡irdžius parodymus. Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindÄ sumažinti nukentėjusiajai iÅ¡ nuteistojo priteistos neturtinės žalos dydį.

3. Per teismo posėdį baigiamųjų kalbų metu proceso dalyviai iÅ¡sakė savo pozicijas dėl apeliacinio skundo (ne)tenkinimo ir jas paremiančius argumentus: 3.1. Nuteistojo D. K. gynėjas advokatas R. Skėrys praÅ¡o jo ginamÄ jį iÅ¡teisinti. Advokato įsitikinimu, susiklosčiusioje situacijoje vienareikÅ¡miÅ¡kai yra kalta nukentėjusioji. Žinoma, A. I. nukentėjo ir patyrė sunkų sužalojimÄ , tačiau D. K., turintis tam tikrų sveikatos sutrikimų, negali neÅ¡ti tokių sunkių padarinių, kurie atsiranda priėmus teismo sprendimÄ , taip pat ir tenkinus civilinius ieÅ¡kinius, kadangi jis turi Å¡eimÄ , o galimybės susirasti geriau apmokamÄ darbÄ yra labai ribotos.

Jei apygardos teismas laikysis kitos nuomonės, gynėjas praÅ¡o įvertinti, jog yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė – pačios nukentėjusiosios rizikingas elgesys. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į D. K. kaltės formÄ , jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį. Nuteistasis augina (duomenys neskelbtini) vaikÄ , jo gaunamos pajamos yra nedidelės, santaupų neturi, todėl gynėjas praÅ¡o ženkliai sumažinti priteistÄ Å¾alos atlyginimo dydį. 3.2. Prokurorė J.

Sarpalienė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir detaliai pagrįstas. Buvo atsižvelgta į galimÄ riboto pakaltinamumo klausimÄ , tačiau advokatas galėjo praÅ¡yti spręsti klausimÄ dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės jau anksčiau, bet toks klausimas nebuvo keliamas. Teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes. Prokurorė sutinka, kad (duomenys neskelbtini) yra ydingas dviračių takų ženklinimas Å¡aligatviuose.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡nagrinėjo ir Saugaus eismo įstatymÄ , ir Kelių eismo taisykles, ir pėsčiųjų bei dviratininkų pareigas. VisiÅ¡kai nesutinkama, kad nukentėjusiosios elgesys buvo rizikingas, neprognozuojamas, provokuojantis ir netikėtas kaltinamajam. Anot prokurorės, ne A. I. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryÅ¡yje su įvykiu, o dviratininkas D. K. virÅ¡ijo nustatytÄ leistinÄ greitį. Linijų subraižymas teisiniu aspektu neturi reikÅ¡mės – ar tai iÅ¡tisinė, ar punktyrinė linija.

Å is ženklinimas nėra niekur reglamentuotas, t. y. nenustatyta, jog pėstysis turėtų sustoti, apsižvalgyti, neperžengti. 3.3. Nukentėjusiosios A. I. atstovė advokatė V. Pargaliauskienė praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymų pakankamumÄ . Nukentėjusiosios atstovė pažymi, kad, nors D. K. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), tačiau jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, todėl nėra pagrindo net svarstyti BK 18 straipsnio 2 dalies taikymo galimybės. Atstovė mano, kad Å¡iuo atveju nėra rizikingo nukentėjusiosios elgesio.

Pastaroji nuo spaudos kiosko turėjo kirsti dviračių takÄ . Ar nukentėjusioji bÅ«tų jį kirtusi punktyru pažymėtoje vietoje, ar kitur, tai neturi reikÅ¡mės, nes byloje aiÅ¡kiai nustatyta, kad dviratininkas, virÅ¡ydamas greitį, neturėjo galimybės sustabdyti dviratį. Nukentėjusiosios atstovė teigia, kad nėra pagrindo dar labiau mažinti žalos atlyginimo. III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados 4. Nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato R. Skėrio apeliacinis skundas atmestinas, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rÅ«mų 2021 m. lapkričio 30 d. nuosprendis paliktinas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumÄ ir pagrįstumÄ patikrina tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – iÅ¡aiÅ¡kinti, o nustačius Å¡alinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebÅ«tų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumÄ ir pagrįstumÄ , laikydamiesi apeliacinį procesÄ reglamentuojančių normų reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo apraÅ¡omojoje dalyje privalo iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ argumentÄ . Å ios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigÄ atlikti įrodymų tyrimÄ . Pagal teismų praktikÄ apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimÄ tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neiÅ¡samiai (pvz., neiÅ¡tyrė esminių bylos aplinkybių, nepaÅ¡alino prieÅ¡taravimų tarp iÅ¡tirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikÅ¡mės teismo iÅ¡vadoms įrodymus, kurie yra prieÅ¡taringi ir prieÅ¡taravimų negalima paÅ¡alinti be pakartotinio tų įrodymų iÅ¡tyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014).

Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 4, b. l. 58), iš esmės nenustatęs tam būtinybės, laikydamas, kad nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus.

7. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.).

Apeliaciniame skunde yra keliami nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo ir priteistų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dydžių pagrįstumo klausimai. BÅ«tent Å¡iuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje. I. Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo 8. BK 282 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nevairuojant transporto priemonę padarytÄ transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimÄ , jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

Taigi nusikaltimo, numatyto šiame straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia:

1) veikia – įvairių rÅ«Å¡ių transporto eismo tvarkÄ ir saugumÄ reglamentuojančių specialių teisės aktų pažeidimu, 2) pavojingais padariniais – žmogaus žūtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu;

3) priežastinio ryÅ¡io tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Nustatant priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, bÅ«tina nustatyti, dėl kokių konkrečių transporto eismo tvarkÄ ir saugumÄ reglamentuojančių taisyklių reikalavimų pažeidimų atsirado Å¡iame BK straipsnyje nurodyti padariniai. Aptariamas nusikaltimas gali bÅ«ti padarytas tik dėl neatsargumo. Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 282 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti, jog kaltininko veiksmai yra susieti priežastiniu ryÅ¡iu su įstatyme nurodytais padariniais.

Priežastinis ryÅ¡ys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra apibrėžiamas kaip santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, tačiau iÅ¡aiÅ¡kinimas aktualus ir Å¡ios bylos kontekste, priežastinio ryÅ¡io nustatymas apima du momentus – bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymÄ ir priežastinio ryÅ¡io pobÅ«džio nustatymÄ . BÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos taisyklė įpareigoja iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo bÅ«tina padarinių kilimo sÄ lyga, o priežastinio ryÅ¡io pobÅ«dis parodo, ar priežastinis ryÅ¡ys yra dėsningas (bÅ«tinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-26-648/2019).

Priežastinio ryÅ¡io nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimÄ , iÅ¡ esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga iÅ¡vadai padaryti – ar yra ryÅ¡ys tarp veikos ir padarinių.

9. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju, remiantis baudžiamosios bylos medžiagoje esančia informacija, nustatyta, jog nuteistasis D. K., važiuodamas dviračiu, partrenkė pėsčiÄ jÄ nukentėjusiÄ jÄ A. I. Pėsčiųjų ir dviračių take, pažymėtame kelio ženklu Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, o Pėsčiųjų ir dviračių tako važiuojamoji dalis yra paženklinta ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu), kaip skirta dviračių eismui.

Nors įvykio metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKÄ®) 2 straipsnyje „Pagrindinės Å¡io įstatymo sÄ vokos“ ar atitinkamai Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 3 punkte nėra atskirai apibrėžta sÄ voka „Pėsčiųjų ir dviračių takas“, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , jog iÅ¡ toliau aptariamų (įvykio metu galiojusių redakcijų) SEAKÄ® ir KET nuostatų akivaizdu, kad „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ yra savarankiÅ¡ka savo teisinį režimÄ turinti minėtuose teisės aktuose vartojama sÄ voka, kuri negali bÅ«ti tapatinama su tokiomis sÄ vokomis kaip „dviračių takas“, „dviračių juosta“, „pėsčiųjų takas“ ar „šaligatvis“. 9.1.

KET priedo „Kelio ženklai“ 4 skyriuje yra pateikti du skirtingi kelio ženklo Nr. 413 „Pėsčiųjų ir dviračių takas“ pavyzdžiai, t. y. pirmas, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, ir antras, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu. Šio ženklo paaiškinimo skiltyje nurodyta, kad „Leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiais. Jeigu dviračio ir pėsčiųjų simboliai kelio ženkle yra ne vienas po kitu, o vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle)“.

Remdamasis tokiu paaiÅ¡kinimu, apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad tik antras kelio ženklas Nr. 413 (kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas Å¡alia kito ir skiriami vertikaliu baltu brÅ«kÅ¡niu) nustato pareigÄ pėstiesiems naudotis jiems skirta tako puse, o pirmas kelio ženklas Nr. 413 (kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu) tokios pareigos pėstiesiems nenustato. Pažymėtina tai, kad nei SEAKÄ® 15 straipsnyje „Pėsčiųjų pareigos”, nei KET VI skyriuje (36-48 punktai) „Pėsčiųjų pareigos“ nėra nurodyta jokių pėsčiųjų elgesio taisyklių bÅ«tent Pėsčiųjų ir dviračių take.

Vis dėlto sutiktina, kad pėstiesiems, einantiems „Pėsčiųjų ir dviračių take“, galioja bendroji KET 4 punkte numatyta pareiga, t. y. eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Be to, KET 9 punkte ji yra šiek tiek detalizuota – eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui. 9.2. Tuo tarpu dviračių vairuotojams yra keliami kur kas specifiškesni ir daug labiau detalizuoti reikalavimai.

SEAKĮ 17 straipsnio „Reikalavimai dviračių vairuotojams“ 3 dalyje nurodyta, kad jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Analogiška nuostata yra numatyta ir KET 62 punkte. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems.

KET 57 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, Å¡aligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti keliÄ pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiÄ jį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus. 9.3.

Aptarus aktualų teisinį reglamentavimÄ , negalima visiÅ¡kai sutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, jog, esant pirmam kelio ženklui Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, pėstieji jokių pareigų dviratininkams neturi, greičiau darytina iÅ¡vada, kad pėstieji turi jau anksčiau minėtÄ bendrojo pobÅ«džio pareigÄ elgtis pagarbiai ir atsargiai, tačiau sutiktina, jog aktualus teisinis reglamentavimas nenumato jiems skirtų detalizuotų specifinių pareigų ir pėstieji gali laisvai vaikščioti bet kuria Pėsčiųjų ir dviračių tako dalimi, taip pat ir dviračiams skirta juosta, jei tokia yra nubrėžta.

Tuo tarpu dviratininkų pareigos pėstiesiems yra pakankamai aiÅ¡kiai apibrėžtos – jie privalo duoti keliÄ pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiÄ jį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dviratininkai, galintys judėti ženkliai didesniu greičiu nei pėstieji, aptartame Pėsčiųjų ir dviračių take turi bÅ«ti itin atidÅ«s ir atsargÅ«s, pasirinkti saugų važiavimo greitį, numatyti bei gebėti iÅ¡vengti bet kokių galimų susidÅ«rimų su pėsčiaisiais. 9.4.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad Pėsčiųjų ir dviratininkų take pėstieji neturi pirmumo, bÅ«tina atkreipti dėmesį, jog, nepaisant Å¡io fakto, tai savaime niekaip neįrodo nukentėjusiosios A. I. neatsargaus elgesio įvykio kilimo metu. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovas V. P. parodė, kad vietoje, apie kuriÄ kalba, iÅ¡tisinėmis ir dalinai punktyrinėmis linijomis yra paženklintas dviračių takas. Kaip ir rašė raÅ¡te (2019 m. gruodžio 12 d. elektroninis laiÅ¡kas; t. 2, b. l. 146), Å¡itas žymėjimas buvo gana seniai atliktas ir jie net nerado duomenų, kada ženklai įrengti.

GIS sistemoje įvesti 2015 m., bet tai buvo įvesta, kai buvo registruojami ženklai, tai reiÅ¡kia, kad tie ženklai jau buvo įrengti gana seniai. Jie negali keisti nei ženklo, nei ženklinimo, nes buvo nuspręsta, kad dviratininkai turi važiuoti bÅ«tent tuo Å¡aligatviu. IÅ¡tisinės ir punktyrinės linijos ženklinimÄ reikėtų suprasti taip, kaip jis yra apibrėžtas Kelių eismo taisyklėse, nes taip greičiausiai buvo palikta, kad pėstieji galėtų kirsti dviračių takÄ ir nueiti iki sustojimo ar atgal.

Mano, kad tame take pėstieji ir dviratininkai turėtų bÅ«ti lygiaverčiai. Dviratininko greitis neturėtų labai skirtis nuo pėsčiojo, kaip nurodyta taisyklėse. Pėsčiasis gali kirsti, kur pažymėta punktyrinė linija. Pėstieji ir dviratininkai turėtų bÅ«ti tolerantiÅ¡ki vieni kitiems, nes mieste negalima padaryti taip, kad pėstiesiems bÅ«tų griežtai draudžiama pereiti dviračių takÄ , o dviratininkams pavažiuoti pėsčiųjų taku (t. 3, b. l. 65-67). Taigi matyti, jog liudytojo V.

P. parodymai nesuponuoja iÅ¡vados, kad A. I., kirsdama Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , elgėsi neatsargiai ar nerÅ«pestingai, jai to daryti nedraudė ir galiojantis reglamentavimas, tuo labiau, kad ir pats nuteistasis skunde pabrėžia, jog minėtame take dviratininkai ir pėstieji yra lygiaverčiai, t. y. į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ pėstieji įžengti ir jį kirsti gali. Tik nagrinėjamu atveju bÅ«tina akcentuoti, jog, skirtingai negu pėstiesiems, kuriems yra numatyta tik bendrojo pobÅ«džio pareiga, dviratininkams, kaip jau ir minėta, galioja žymiai daugiau specifinių teisės aktuose aiÅ¡kiai iÅ¡skirtų įpareigojimų, kurių nagrinėjamu atveju D.

K. nesilaikė. 9.5. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai akcentavo, jog D. K. turėjo elgtis pagal KET 57 punkte nustatytas taisykles ir ne tik važiuoti dviračių eismui skirta tako dalimi, kÄ jis ir darė, bet ir nepriklausomai nuo to, kurioje tako dalyje buvo ar judėjo nukentėjusioji, privalėjo jÄ stebėti ir numatyti, kad ji yra ar net staiga gali atsirasti jo judėjimo trajektorijoje, bei duoti jai keliÄ . Nuteistojo ir jo gynėjo tvirtinimas, kad įvykio vietoje esantis vertikalusis kelio ženklas ir horizontalusis kelio ženklinimas vienas kitam prieÅ¡tarauja, niekaip nepaneigia anksčiau padarytos iÅ¡vados.

Visų pirma, pažymėtina, jog pačiame apeliaciniame skunde yra pateikta nuoroda į KET 8 punktÄ , kuris numato, jog, jeigu kelio ženklo ir kelių ženklinimo reikalavimai skiriasi, reikia vadovautis kelio ženklu. Nagrinėjamu atveju jau buvo konstatuota, kad nuteistasis D. K., važiuodamas dviračiu, partrenkė pėsčiÄ jÄ nukentėjusiÄ jÄ A. I. Pėsčiųjų ir dviračių take, pažymėtame kelio ženklu Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, o tai reiÅ¡kia, kad Å¡iuo taku turėjo teisę naudotis kaip dviratininkas ne tik D.

K., bet ir nukentėjusioji pėsčioji A. I. Antra, tvirtinimas, kad nukentėjusioji nematė ir negalėjo matyti vertikaliojo kelio ženklo, nepaneigia galiojančio ir nagrinėjamu atveju aktualaus bei taikytino teisinio reglamentavimo. Net, jeigu nukentėjusioji ir nematė vertikalaus kelio ženklo Nr. 413, tai nereiÅ¡kia, kad ji negalėjo įeiti į ar pereiti Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , be to, Å¡is faktas pats savaime jai nesukėlė daugiau ir / ar specializuotų pareigų bei nesumažino pareigų naÅ¡tos D.

K. Tuo labiau, kaip galima suprasti iÅ¡ apeliacinio skundo, nei nuteistasis D. K., nei jo gynėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja to klausimo, kad nuteistasis, važiuodamas dviračiu, kelio pradžioje matė kelio ženklÄ Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, t. y. jis žinojo, jog į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ gali įeiti ir / arba jį pereiti pėstieji, todėl privalėjo bÅ«ti itin dėmesingas ir atsargus. Å is faktas rodo, jog dviračiu važiuojančiam D.

K. nebuvo nežinoma ir jis galėjo tikėtis, kad jo važiavimo eigÄ gali sutrukdyti pėstieji. 9.6. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, kad nuteistasis D. K. negalėjo numatyti, jog A. I. kirs Pėsčiųjų ir dviračių takÄ dalyje, kurioje jis pažymėtas iÅ¡tisine linija. Tad apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl Pėsčiųjų ir dviračių tako žymėjimo iÅ¡tisine bei punktyrine linijomis. Šį žymėjimÄ savo parodymuose aptarė (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovai.

Taigi V. P. parodė, kad pačiame take yra numatytas tiek pėsčiųjų, tiek dviratininkų eismas. Pagal nuotraukas galima spręsti, kad horizontaliuoju ženklinimu yra atskirtas dviračių takas, kuris praeina už stotelės, o pėsčiųjų takas eina iš dviejų pusių tame pačiame šaligatvyje. Ten toliau dviračių takas eina arčiau gatvės, o pėsčiųjų – dešinėje, pradžioje gatvės, jai einant nuo (duomenys neskelbtini), dviračių takas eina viduryje pėsčiųjų tako, nes tame tarpe yra autobusų sustojimas, todėl per autobuso sustojimo priekį jis nelabai galėtų eiti.

Kai nėra galimybės atskirti šaligatvyje kairės ar dešinės dalies dviračiams ir pėstiesiems, yra pasirenkamas tas ženklas, kurio viršuje pėsčiasis, o apačioje dviratininkas, ir po tuo ženklu konkrečiai nubrėžiama juosta važiuoti dviratininkams. L. A. tvirtino, jog, jeigu yra ištisinės linijos, nereikia kirsti ir nėra kur kirsti dviračių tako. Ten, kur yra punktyrai, iš nuotraukų matyti, kad vienas nagrinėjamu atveju yra prie kioskelio, tai akivaizdu, kad reikia eiti ar pasitraukti nuo kioskelio kažkokioje vietoje, o kitas punktyras, pačioje tako pradžioje, tai ten yra perėja.

Mano, kad punktyrai yra pažymėti, kur kertamas dviračių takas, kad bÅ«tų galima pereiti perėjÄ . Pagal esamÄ reglamentavimÄ turėtų bÅ«ti vertinama taip, kad pėsčiasis, prieÅ¡ kirsdamas dviračių takÄ , turėtų įsitikinti saugumu, kad gali kirsti tam numatytoje vietoje (t. 3, b. l. 65-67). 9.7. Apibendrinant tai, kas buvo pasakyta abiejų savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovų, ir įvertinus bylos medžiagoje esančiose fotonuotraukose užfiksuotas įvykio aplinkybes, darytina iÅ¡vada, kad Pėsčiųjų ir dviračių takas buvo iÅ¡skirtas iÅ¡tisinėmis linijomis tik toje vietoje, kur jis užeina už autobusų stotelės, nes bÅ«tent Å¡ioje vietoje pėstiesiems ir nėra poreikio kirsti takÄ , kuriuo gali važiuoti dviračiai.

Jei toks žymėjimas yra pratęstas ir šiek tiek už autobusų stotelės ribų, tai nereiškia, kad Pėsčiųjų ir dviračių tako jau negali kirsti ir / ar juo pereiti pėstieji, tuo labiau, kad visiškai šalia ant pėsčiųjų tako stovi šiukšliadėžė, spaudos kioskas ir nuo jų pėstiesiems gali reikėti pereiti iki autobusų stotelės ar atvirkščiai. Matydamas, kad toliau Pėsčiųjų ir dviračių takas yra išskirtas ne ištisine linija, o punktyrine linija, dviratininkas D.

K. neturėjo jokio pagrindo tikėtis, kad nė vienas iÅ¡ pėsčiųjų nekirs jo važiavimo trajektorijos, t. y. nekirs Pėsčiųjų ir dviračių tako, nes pėstiesiems nagrinėjamu atveju tai daryti nebuvo draudžiama. Net jeigu A. I. Pėsčiųjų ir dviračių takÄ kirto konkrečiai toje vietoje, kur takas buvo pažymėtas iÅ¡tisinėmis linijomis, tai nereiÅ¡kia, kad ji pažeidė KET reikalavimus ar tai sukėlė įvykį, kurio metu jai buvo sutrikdyta sveikata, nes, visų pirma, visiÅ¡kai Å¡alia jau buvo Pėsčiųjų ir dviračių takas, pažymėtas punktyrine linija, todėl Pėsčiųjų ar dviračių tako kirtimas Å¡iek tiek toliau nuo punktyrinės linijos pradžios negalėjo sÄ lygoti prieÅ¡ingo rezultato, t. y. kad D.

K. bÅ«tų laiku pamatęs nukentėjusiÄ jÄ ir spėjęs sustabdyti dviratį iki atsitrenkimo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog, kaip nurodė pats D. K., jis važiavo nuo prekybos centro „B.“, vadinasi, pirmiausia jis turėjo įveikti tÄ Pėsčiųjų ir dviračių tako ruoÅ¾Ä , kuris pažymėtas punktyrine linija, kas lemia, kad dviratininkas turėjo bÅ«ti itin atidus, sumažinti važiavimo greitį, nes buvo objektyvus pagrindas – galiojantis teisinis reglamentavimas, kuris leido spręsti apie galinčius jo kelyje pasitaikyti pėsčiuosius, ir tik įveikęs šį kelio ruoÅ¾Ä , D.

K. turėjo važiuoti Pėsčiųjų ir dviračių taku, kuris jau pažymėtas ištisine linija. Taigi D. K. privalėjo neviršyti leistino greičio ir stengtis judėti tuo pačiu greičiu, kaip ir pėstieji, tuo labiau, kad jis turėjo važiuoti pro autobusų stotelę, šalia kurios visada yra judėjimas dėl autobusų laukiančių, iš jų išlipančių ir į juos įlipančių žmonių. Visa įvykio situacija ir aplinkybės neleido D. K. manyti, kad jo važiuojamuoju kelio ruožu neis (jo nekirs) pėstieji, net, jeigu Pėsčiųjų ir dviračių takas buvo išskirtas ištisinėmis linijomis šiek tiek ir už autobusų stotelės ribų.

Antra, negalima pamirÅ¡ti, jog bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie tiksliai patvirtintų vietÄ , kurioje A. I. kirto Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , tad nėra ir objektyvaus pagrindo jÄ kaltinti dideliu nerÅ«pestingumu ar neatsargumu.

10. Liudytojos A. G. ir I. G. yra asmenys, turintys duomenų apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes, nes buvo įvykio vietoje, t. y. Å¡ios liudytojos tam tikra apimtimi matė patį eismo įvykį ir turi duomenų apie nukentėjusiosios A. I. sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Liudytojai J. L. ir Ž. M. yra (duomenys neskelbtini) pareigÅ«nai, o D. J., M. Å . ir S. J. yra (duomenys neskelbtini) medikai, kurie atvyko į įvykio vietÄ , t. y. nurodyti liudytojai tiesiogiai paties įvykio ir nukentėjusiosios A. I. sužalojimo momento nematė, bet turėjo duomenų apie aplinkybes, kurios susijusios su situacija, susiklosčiusia jau po to, kai buvo partrenkta nukentėjusioji.

Ekspertai V. P. ir D. V. nagrinėjamoje byloje yra specialių žinių turintys asmenys, kurie pirmosios instancijos teismo posėdžio metu davė parodymus apie ekspertizės aktuose nustatytas eismo įvykio aplinkybes. Liudytojai V. P. ir L. A. yra (duomenys neskelbtini) savivaldybės (duomenys neskelbtini) atstovai, kurie patys įvykio nematė, bet teisiamojo posėdžio metu davė parodymus apie įvykio vietoje esantį kelio ženklinimÄ ir jo reikÅ¡mę, t. y. Å¡ios aplinkybės yra svarbios, sprendžiant dėl įvykio dalyvių veiksmų teisėtumo ar prieÅ¡ingumo teisei.

Pažymėtina, kad asmenų parodymai ir kiti reikšmingi rašytiniai duomenys, esantys bylos medžiagoje, buvo labai išsamiai aptarti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl jų visų apibendrinimo apeliacinės instancijos teismas nekartoja, o apsiriboja tų įrodymų aptarimu, kurie geriausiai (išsamiausiai) leidžia atsakyti į apeliacinio skundo teiginius. 10.1. Teisiamojo posėdžio metu D. K. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jo dviratis turi šešias pavaras, jis važiavo dviračių tako viduriu, nuo prekybos centro „B.“ pusės link „(duomenys neskelbtini)“, nedideliu greičiu, ketvirta pavara.

Prie Å¡viesoforo jam sustoti nereikėjo, pravažiuoti pro žaliÄ Å¡viesoforo signalÄ jam greičio užteko, jo nepadidino. Važiuojant klausėsi muzikos per telefone įjungtas ausines. Kadangi muzika buvo nustojusi groti, todėl nuteistasis persijungė muzikÄ , t. y. kaire ranka laikė vairÄ , o telefonÄ iÅ¡traukė deÅ¡ine ranka. MuzikÄ persijungė, važiuodamas netoli spaudos kiosko, kuris buvo deÅ¡inėje, ir iki jo buvo likę apie 20 metrų. Telefonas buvo rankinėje, o ji buvo ant kaklo, priekyje jo.

IÅ¡ rankinės iÅ¡sitraukė telefonÄ , sulėtino greitį, netoli spaudos kiosko persijungė ir įsidėjo atgal telefonÄ . Kai, persijungęs muzikÄ , įsidėjo telefonÄ Ä¯ rankinę, buvo už kiosko. Prie spaudos kiosko jis, aiÅ¡ku, jau nespaudinėjo telefono. Netoli spaudos kiosko iÅ¡lindo moteris, jis jos nepastebėjo, nes buvo nuleidęs akis nuo dviračių tako, ir į jÄ atsitrenkė. Kokia kryptimi judėjo nukentėjusioji, nuteistasis paaiÅ¡kinti negalėjo. Savo akiratyje nukentėjusiosios nematė.

D. K. negalėjo atsakyti, kiek nukentėjusioji buvo nuėjusi nuo spaudos kiosko, kai jis į jÄ atsitrenkė, taip pat kokį atstumÄ nukentėjusioji nuėjo iki Å¡iukÅ¡liadėžės. Nuteistasis nežino, ar nukentėjusioji girdėjo stabdymo garsÄ . Ä® kokiÄ jos kÅ«no dalį atsitrenkė, parodyti negalėjo, nes viskas vyko staiga (t. 2, b. l. 173-175). IÅ¡ nuteistojo D. K. parodymų teisiamojo posėdžio metu yra matyti, kad jis pats prisipažįsta nesilaikęs bendrosios atsargumo ir rÅ«pestingumo pareigos, neskaitant kitų, t. y., važiuodamas dviračiu, žiÅ«rėjo į telefonÄ , perjunginėjo muzikÄ , o vėliau tiesiog nuleido akis nuo kelio ir nestebėjo, kas vyksta tiesiai prieÅ¡ais jį.

Taigi susiklosto situacija, jog, dviratininkui nestebint prieÅ¡ais jo besitęsiančio kelio, bet joks judėjimas jo trajektorijoje dviratininkui atrodytų kaip staigus ir netikėtas. Apeliaciniame skunde yra keliamas ne vienas argumentas dėl D. K. galėjimo matyti nukentėjusiÄ jÄ Ä¯vykio vietoje. Visų pirma, jis nurodo, jog A. I. stovėjo kairėje spaudos kiosko pusėje, kuri yra dviratininko, atvykstančio nuo prekybos centro „B.“, aklojoje zonoje, o antra, nuteistojo tvirtinimu, nebuvo nustatyta reali įvykio situacija, ar prie spaudos kiosko nestovėjo žmonės, kurie galėjo sutrukdyti nuteistajam pamatyti nukentėjusiÄ jÄ .

Atsakant į Å¡iuos teiginius, bÅ«tina pažymėti, kad nuteistasis prieÅ¡tarauja pats sau, nes, viena vertus, jis kalba apie objektyvias aplinkybes, kurios neva galėjo jam sutrukdyti laiku pastebėti nukentėjusiÄ jÄ A. I., įžengiančiÄ Ä¯ Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , kita vertus, pats, duodamas parodymus, pripažino, jog prieÅ¡ įvykį ir jo metu nestebėjo Pėsčiųjų ir dviračių tako, nes buvo nuleidęs galvÄ . Taigi, hipotetiÅ¡kai vertinant situacijÄ , net, jei ir bÅ«tų buvusios kliÅ«tys, kurios apsunkintų D.

K. galimybę pastebėti nukentėjusiÄ jÄ , tai niekuo nebÅ«tų pakeitę rezultato, kadangi nuteistasis nebuvo atidus ir priekyje einančio kelio apskritai nestebėjo, t. y. viena iÅ¡ pagrindinių kliūčių laiku pamatyti nukentėjusiÄ jÄ buvo paties nuteistojo D. K. neatidus ir neatsargus elgesys, važiuojant Pėsčiųjų ir dviračių taku. Taip pat bÅ«tina pastebėti ir atkreipti dėmesį, jog, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, ekspertas V. P. paaiÅ¡kino, kad, dviratininkui artėjant prie tos vietos, kur įvyko pėsčiosios partrenkimas, kažkokių kliūčių matyti ar stebėti tÄ situacijÄ nebuvo ir jis privalėjo pro visus pėsčiuosius važiuoti pėsčiųjų judėjimo greičiu, esant reikalui, sustoti, todėl tuo pagrindu ir yra duodama iÅ¡vada, kad, vykdydamas tokius reikalavimus, dviratininkas turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti pėsčiosios partrenkimo.

Ekspertas nemano, kad Å¡aligatvyje stovintis kioskelis gali trukdyti dviratininkui apžvalgÄ . Dviratininkas važiuodamas turi sekti situacijÄ , kas darosi ant Å¡aligatvio, kokie žmonės tame Å¡aligatvyje yra, kÄ ir kaip jie veikia, artėjimo prie jų metu turi mažinti greitį ir imtis priemonių, kad tai, kas įvyko, neįvyktų (t. 3, b. l. 116-118). Taigi, akivaizdu, jog nuteistojo D. K. teiginiai, kad jis neturėjo galimybės laiku pamatyti nukentėjusiÄ jÄ A. I. ir užkirsti keliÄ susidÅ«rimui, yra deklaratyvÅ«s, neatitinkantys faktinių įvykio aplinkybių ir situacijos vertinimo, todėl laikytini gynybine nuteistojo versija. 10.2.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji A. I. parodė, kad su kolege atvažiavo į kursus (duomenys neskelbtini). Kadangi buvo laisvo laiko, nuvažiavo iki prekybos centro „B.“. Grįždamos nuėjo į stotelę. Buvo likusios 10 minučių, todėl ji nuėjo iki kiosko. Prie kiosko užtruko apie 2 minutes. ApžiÅ«rėjo arčiausiÄ kiosko pusę, kuri buvo prie stotelės. KiÅ¡enėje turėjo Å¡iukÅ¡lę, todėl, stovėdama prie kioskelio, sugalvojo, kad reikia jÄ iÅ¡mesti. Stovėdama prie kioskelio, prieÅ¡ pradėdama eiti, apsidairė.

PasižiÅ«rėjo į abi puses, kioskelis neužstojo matymo kampo. Nuo kioskelio ėjo link Å¡iukÅ¡liadėžės, kuri buvo prieÅ¡ais jÄ , ne dviračių tako ribose. Ėjo lėtu tempu, nes buvo dar laiko. IÅ¡ pradžių nuo kioskelio ėjo tiesiai, tikrai ėjo brÅ«kÅ¡nine linija, dėl antrosios – negali pasakyti. Eidama prie Å¡iukÅ¡liadėžės, žiÅ«rėjo į dviračių takÄ . Po to, gal ir pasuko, bet to negali tiksliai pasakyti. Neprisimena, ar judėdama prie Å¡iukÅ¡liadėžės, keitė kryptį.

Prie Å¡iukÅ¡liadėžės ji priėjo labai arti, apie 10 cm, joje, kiek atsimena, buvo labai daug Å¡iukÅ¡lių. Kai metė Å¡iukÅ¡lę, veidu stovėjo į (duomenys neskelbtini) prospektÄ , į autobusų stotelę, t. y. į gatvės pusę, ant dviračių tako nestovėjo, į kioskÄ nežiÅ«rėjo. Dviračių takas jai buvo už nugaros, tačiau negali pasakyti, kokiu atstumu. Atvažiavęs dviratininkas jai buvo iÅ¡ kairės, ji galvoja, kad smÅ«gį gavo prie Å¡iukÅ¡liadėžės, t. y., mesdama Å¡iukÅ¡lę, pajuto smÅ«gį ir prarado sÄ monę.

Galvoja, kad dviratininkas kliudė už peties, nes, kur buvo kuprinės susegimas, ten buvo išplėšta (t. 2, b. l. 114). Apeliaciniame skunde yra keliamas nukentėjusiosios parodymų (taip pat užfiksuotų ir parodymų patikrinimo vietoje 2019 m. gruodžio 16 d. protokole ((t. 2, b. l. 121-145, 150-155)) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuris vėliau nutartyje bus aptartas išsamiau, išvadų tarpusavio prieštaravimo klausimas. Savaime suprantama, jog nagrinėjamu atveju bylos baigtimi yra suinteresuota tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis, tačiau tai savaime nesuponuoja išvados, kad kažkurie parodymai turi būti iš anksto vertinami kaip neteisingi ar neatitinkantys įvykio faktinių aplinkybių.

Kai kurie nukentėjusiosios A. I. parodymų prieÅ¡taravimai ir netikslumai nėra pagrindas visiÅ¡kai netikėti tokiais parodymais, juolab, kad neteisėtus nuteistojo D. K. veiksmus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai nėra vienintelis ir absoliutus nuteistojo kaltės įrodymas. BÅ«tina įvertinti tai, jog nukentėjusiosios dėmesys susidÅ«rimo su dviratininku metu pirmiausia buvo nukreiptas į savo sveikatos apsaugojimÄ , be to, viskas vyko labai greitai, nukentėjusiajai A.

I. netikėtai ir atitinkamai esant iÅ¡gÄ sčio (stresinėje) situacijoje, todėl nagrinėjamu atveju nukentėjusioji galėjo tiksliai neįsidėmėti visų įvykio detalių. 10.3. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja A. G. parodė, kad nukentėjusioji yra jos kolegė, įvykio dienÄ buvo atvažiavusios į mokymus (duomenys neskelbtini), kurie turėjo vykti 14 val. Kadangi atvyko anksčiau, nusprendė nuvykti į prekybos centrÄ â€žB.“. Išėjusios iÅ¡ prekybos centro, ėjo į stotelę.

Ji stovėjo stotelėje, o A. I. nuėjo iki spaudos kiosko. ŽiÅ«rint nuo gatvės pusės, A. I. prie kiosko priėjo iÅ¡ kairės pusės. Kelios minutės iki įvykio, liudytoja pažiÅ«rėjo į Å¡vieslentę, kurioje rodė 13.31 val., o kolegė dar buvo prie spaudos kiosko. Nuo 13.31 val. liudytoja matė, kad kolegė jau pareina nuo kiosko, o pareidama kirto dviračių takÄ . Negali už kitÄ asmenį pasakyti, bet, kirsdama takÄ , A. I. galvos gal ir nepasuko. IÅ¡eina, kad A. I. kirto iÅ¡tisinę linijÄ , bet tų linijų nežiÅ«rėjo.

Liudytoja Å¡oniniu žvilgsniu pamatė, kad parvažiuoja dviratininkas, kuris nestabdydamas parbloÅ¡kė A. G. kolegę. Dviratininkas atvažiavo nuo prekybos centro „B.“ pusės. Tuo metu kitų dviratininkų nebuvo, bet buvo daug žmonių, kurie judėjo. Liudytoja patvirtino, kad dviratininko greitis buvo tikrai labai didelis ir nebuvo jokio stabdymo ar signalo. Ä® žymėjimÄ liudytoja tikrai nežiÅ«rėjo, nes (duomenys neskelbtini) bÅ«na retai, todėl negalėjo pasakyti, per kokiÄ linijÄ Ä—jo A.

I. Taip pat liudytoja negalėjo pasakyti, kurioje vietoje A. I. stovėjo, nes nematė pastarosios kojų, kadangi užstojo Å¡iukÅ¡liadėžė. A. I. nuo kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės ėjo normaliu tempu, lėtu žingsniu (t. 2, b. l. 96-98). Taigi iÅ¡ aptartų parodymų matyti, kad liudytoja A. G. patvirtino neatsargų ir neatsakingÄ D. K. elgesį, kai jis, važiuodamas dviračiu Pėsčiųjų ir dviračiu taku, Å¡alia pėsčiųjų važiavo dideliu greičiu ir, esant aplinkui daug žmonių, nesistengė iÅ¡vengti susidÅ«rimo su jais. 10.4.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja I. G. parodė, kad, dirbdama spaudos kioske, per langÄ matė, jog kažkas akimirksniu pralėkė. IÅ¡girdo garsÄ , pasuko galvÄ Ä¯ deÅ¡inę pusę ir pamatė, jog guli moteris, dviratis ir detalės aplinkui. Pro deÅ¡inįjį langÄ liudytoja mato dviračių takÄ tiesiai, bet takas apsuka stotelę. Moteris gulėjo prie Å¡iukÅ¡liadėžės, metras ar pusė metro nuo jos. Ar ji gulėjo ant dviračių tako, ar ne, tiksliai negalėjo pasakyti. Liudytoja paskambino tarnyboms ir iÅ¡bėgo laukan.

Prie kiosko neina prieiti, nekirtus dviračių tako. Norint nuo stotelės prieiti prie kiosko, reikia pereiti dviračių takÄ (t. 2, b. l. 117-118). Aptarti liudytojos parodymai nagrinėjamu atveju patvirtina tokias svarbias aplinkybes, kaip itin didelį, palyginus su pėsčiųjų judėjimo greičiu, dviratininko D. K. važiavimo greitį, judant Pėsčiųjų ir dviračių taku, be to, faktÄ , kad nuo spaudos kiosko ir Å¡alia jo esančios Å¡iukÅ¡liadėžės neįmanoma patekti / pereiti prie autobusų stotelės, nekertant Pėsčiųjų ir dviračių tako, t. y. nagrinėjamu atveju nukentėjusioji A.

I. neturėjo kitos galimybės judėti, kaip tik jį kirsdama.

11. Nusikalstamos veikos kilimo mechanizmÄ ir priežastinį ryšį tarp įvykio dalyvių atliktų veiksmų bei nagrinėjamu atveju kilusių padarinių geriausiai padeda atskleisti specialieji tyrimai, t. y. atliktos specialisto iÅ¡vada ir ekspertizės: 11.1. IÅ¡ Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2019 m. gegužės 8 d. specialisto iÅ¡vados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad A. I. nustatyti sužalojimai: deÅ¡inės akiduobės Å¡oninės, vidinės ir užpakalinės sienelių bei kaukolės priekinės duobės kaulų lūžiai, deÅ¡inio skruostikaulio lūžis, galvos smegenų kairiosios smilkininės skilties sumuÅ¡imas, kraujo iÅ¡siliejimas deÅ¡iniame žandiniame antyje ir akytkaulio celėse, poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke ir galvos skliauto deÅ¡inės pusės smilkininėje-momeninėje srityje, deÅ¡inio peties ir krÅ«tinės lÄ stos sumuÅ¡imas.

Sužalojimai kilo dviratininkui partrenkus pėsčiÄ jÄ . Pagrindiniai sužalojimai padaryti pėsčiajai griÅ«nant – atsitrenkus galvos deÅ¡ine puse. A. I. patirta galvos trauma su kaukolės pamato kaulų lūžiu sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymÄ (t. 1, b. l. 59-60). 11.2. IÅ¡ Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados matyti, kad A. I. kÅ«ne nėra sužalojimų, padarytų dviračiu. A. I. sužalojimus patirti turėjo griÅ«dama iÅ¡ vertikalios padėties ir atsitrenkdama į kietus bukus daiktus galvos deÅ¡ine puse bei deÅ¡iniu petimi.

Duomenų, kurių pagrindu galima būtų nustatyti, ar eismo įvykio metu A. I. judėjo, nėra. Nėra pėdsakų, kurių pagrindu galima būtų tvirtinti, kad A. I. kuprinės kairiojo dirželio karabino lūžis padarytas kontakto su dviračiu metu. Pagal pateiktus duomenis, A. I. esant su įvykio metu avėta avalyne, ant pečių uždėtos kuprinės apačia yra 0,94 m aukštyje, kuprinės dirželių tvirtinimo apatinis metalinis žiedas yra 1,03 m, o odinės kilpos – 1,02 m aukštyje, t. y. panašiame aukštyje kaip ir dviračio vairo rankenų galai – 103 ± 106 cm aukštyje nuo pagrindo.

A. I. striukėje kontakto su dviračiu pėdsakų nėra (t. 3, b. l. 144-149). 11.3. IÅ¡ Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados matyti, kad įvykio vietoje 10,4 m atstumÄ nuo spaudos kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės pėsčioji A. I., eidama ramiu tempu, nuėjo per 7,49 ± 8,91 s, pagal statistinį Å¡io amžiaus pėsčiųjų judėjimo greičio vidurkį – per 8,32 s. Ä®vykio vietoje 10,4 m atstumÄ nuo spaudos kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės 3 km/h greičiu važiuojantis dviratininkas nuvažiuoja per 12,48 s, važiuodamas 7 km/h greičiu – per 5,35 s, važiuodamas 10,5 km/h greičiu – per 3,57 s, važiuodamas 16,6 km/h greičiu – per 2,26 s, važiuodamas 20 km/h greičiu – per 1,87 s. PrieÅ¡ eismo įvykį dviratininkas D.

K., važiuodamas 7 km/h, 10,5 km/h, 16,6 km/h ir 20 km/h greičiu, pėsčiosios A. I. ėjimo nuo spaudos kiosko kampo link Å¡iukÅ¡lių dėžės pradžios momentu turėjo techninę galimybę sustabdyti vairuojamÄ dviratį, neprivažiuodamas pėsčiosios ėjimo pradžios vietos (t. 3, b. l. 150-156). 11.4. IÅ¡ Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados matyti, jog tikėtina, kad dviratis į pėsčiÄ jÄ A. I. atsitrenkė, dviratininkui D.

K. važiuojant dviračių tako viduriu, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) prospekto, pravažiuojant vietÄ , kurioje ties kairėje dviračių tako pusėje esančia Å¡iukÅ¡lių dėže dviračių takas pasisuka į kairę, pėsčiajai esant dviračių take, dviračio važiavimo kryptimi tako iÅ¡ilgine kryptimi apie 0,25 m atstumu už dviračių tako kairės kelio ženklinimo linijos posÅ«kio į kairę vietos ir apie 0,75 m atstumu už deÅ¡inės dviračių tako kelio ženklinimo linijos posÅ«kio į kairę vietos.

A. I. 2019 m. gruodžio 16 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole nurodyta jos buvimo vieta partrenkimo momentu neatitinka eismo įvykio vietoje esančio, tikėtina, dviračio susidÅ«rimo su pėsčiÄ jÄ metu palikto pėdsako. Eismo įvykio vietos apžiÅ«ros schemoje nurodytÄ 0,8 m ilgio stabdymo pėdsakÄ , stabdant galiniu ratu, dviratis galėjo palikti prieÅ¡ pat stabdymÄ , važiuodamas apie 10,5 km/h greičiu, o stabdant abiem ratais – apie 16,6 km/h greičiu. Techniniu požiÅ«riu prieÅ¡ eismo įvykį susidariusioje situacijoje dviračio vairuotojas D.

K. privalėjo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, kitų asmenų ar jų turto saugumui, važiuodamas Å¡aligatvyje esančiu dviračių taku, privalėjo duoti keliÄ pėstiesiems, netrukdyti pėstiesiems ir nekelti pavojaus pėstiesiems, pro pėsčiÄ jį važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), palikdamas tokį tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad eismas bÅ«tų saugus. Techniniu požiÅ«riu prieÅ¡ eismo įvykį pėsčioji A.

I. privalėjo laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, nesudaryti kliūčių jų eismui, pėsčiajai buvo draudžiama eiti dviračių taku, pereidama dviračių takÄ , privalėjo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti keliÄ dviratininkams. Techniniu požiÅ«riu tiesioginį priežastinį ryšį su Å¡io eismo įvykio kilimu bei pagrindine sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti buvo dviračio vairuotojo D. K. veiksmai, kai, važiuodamas Å¡aligatvyje įrengtu dviračių taku ir artėdamas prie pėsčiosios A.

I., važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, o 10,5 km/h ar didesniu greičiu, tikėtina, valdydamas telefonÄ , nekreipė tinkamo dėmesio į eismo situacijÄ ir partrenkė pėsčiÄ jÄ A. I. PrieÅ¡ eismo įvykį susidariusioje eismo situacijoje, pėsčiajai A. I. esant ne dviračių tako važiuojamojoje dalyje, partrenkimo D. K. vairuojamu dviračiu bÅ«tų iÅ¡vengta. PrieÅ¡ eismo įvykį dviratininkas D. K., artėdamas prie ant Å¡aligatvio buvusios A. I., turėjo techninę galimybę savalaikiai sumažinti važiavimo greitį, esant reikalui, sustabdyti vairuojamÄ dviratį ir iÅ¡vengti pėsčiosios A.

I. partrenkimo (t. 3, b. l. 88-98). 11.5. Kaip jau buvo minėta anksčiau, siekiant kvalifikuoti asmens atliktus veiksmus pagal BK 282 straipsnio 1 dalį ir taikyti baudžiamÄ jÄ atsakomybę, bÅ«tina konstatuoti, jog tarp padaryto Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryÅ¡ys. Pagal BK 282 straipsnio 1 dalį priežastinio ryÅ¡io nustatymas apima du momentus: bÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos nustatymÄ ir priežastinio ryÅ¡io pobÅ«džio nustatymÄ . BÅ«tinosios padarinių kilimo sÄ lygos taisyklė įpareigoja iÅ¡siaiÅ¡kinti, ar padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo bÅ«tina padarinių atsiradimo sÄ lyga, o priežastinio ryÅ¡io pobÅ«dis parodo, ar priežastinis ryÅ¡ys yra dėsningas (bÅ«tinasis), ar atsitiktinis.

Baudžiamosios teisės doktrinoje susiformavo nuostata, jog teismas turi įvertinti ne tik asmens padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet ir kitus faktorius, taip pat galėjusius turėti reikÅ¡mės padariniams atsirasti, ir nustatyti, ar minėti pažeidimai buvo įvykio, sukėlusio BK 282 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius, priežastis. Atsižvelgiant į šį iÅ¡aiÅ¡kinimÄ ir anksčiau aptartas ekspertų konstatuotas aplinkybes, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neaptarė nusikalstamos veikos kilimo mechanizmo ir netinkamai įvertino bÅ«tinÄ jÄ eismo įvykio kilimo sÄ lygÄ . 11.6.

Nors nukentėjusiosios A. I. parodymai dėl jos judėjimo trajektorijos nuo kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės viso proceso metu nebuvo nuoseklÅ«s, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog Å¡iuo atveju tai nėra taip reikÅ¡minga, kaip tai, kad ji nuo kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės nuėjo ne mažesnį kaip 10,4 m atstumÄ (10,4 m atstumas užfiksuotas 2019 m. birželio 20 d. autoavarijos vietos plane (t. 1, b. l. 39)). IÅ¡ Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. liepos 1 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados matyti, kad įvykio vietoje 10,4 m atstumÄ nuo spaudos kiosko iki Å¡iukÅ¡liadėžės pėsčioji A.

I., eidama pagal statistinį Å¡io amžiaus pėsčiųjų judėjimo greičio vidurkį (1,25 m/s), nuėjo per 8,32 s (t. 3, b. l. 154). Tuo tarpu iÅ¡ Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vados matyti, kad D. K. važiavo ne mažesniu kaip 10,5 km/h (arba 2,917 m/s) greičiu (t. 3, b. l. 95), o tokiu greičiu per 8,32 s nuvažiuojama 24,27 m. Ä®vertinęs Å¡iuos duomenis, taip pat 2019 m. birželio 20 d. autoavarijos vietos plane užfiksuotus duomenis apie Å¡iukÅ¡liadėžės, kiosko ir dviračių eismui skirtos juostos iÅ¡sidėstymÄ bei 2019 m. gruodžio 16 d. nukentėjusiosios A.

I. parodymų patikrinimo vietoje protokole ir foto lentelėse užfiksuotus duomenis ir vaizdus (t. 2, b. l. 121-145, 150-155), pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai konstatavo, kad D. K. susidariusioje situacijoje turėjo galimybę pamatyti nuo kiosko link Å¡iukÅ¡liadėžės judančiÄ nukentėjusiÄ jÄ , neprivažiavęs jos ženkliai didesniu atstumu nei 4,3 m, kuris reikalingas sustabdyti 10,5 km/h (arba 2,917 m/s) greičiu važiuojantį dviratį pagal Lietuvos teismo ekspertizės centro 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vadÄ (t. 3, b. l. 96).

Ä®vertinus visas aptartas reikÅ¡mingas aplinkybes, yra akivaizdu, jog reikiamu momentu D. K. nepamatė link Å¡iukÅ¡liadėžės judančios nukentėjusiosios A. I. dėl savo neatsakingo elgesio, t. y., kaip matyti iÅ¡ jo paties parodymų, nuteistasis savo dėmesį prieÅ¡ pat susidÅ«rimÄ buvo nukreipęs į telefonÄ , kuriame perjunginėjo muzikÄ , o ir po to nekoncentravo dėmesio bei žvilgsniu nesekė Pėsčiųjų ir dviračių tako. Dėl Å¡ios priežasties, laiku nepamatęs nukentėjusiosios, jÄ iÅ¡vydęs D.

K. jau nebeturėjo galimybės iÅ¡vengti susidÅ«rimo, kadangi dviračiu važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu. 11.7. BÅ«tina tiksliai pažymėti, jog, jeigu D. K., važiuodamas Pėsčiųjų ir dviračių taku, bÅ«tų elgęsis atsargiai ir rÅ«pestingai, sekęs prieÅ¡ jį einantį keliÄ ir stebėjęs jo važiavimo trajektorijoje judančius žmones, jis bÅ«tų laiku pastebėjęs nukentėjusiÄ jÄ A. I., kadangi nuteistasis elgėsi prieÅ¡ingai ir nebuvo atidus, savaime suprantu, kad jis laiku nepastebėjo nukentėjusiosios, įžengusios į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , o tuo metu, kai nuteistasis D.

K. pastebėjo nukentėjusiÄ jÄ A. I., susidÅ«rimo jis iÅ¡vengti jau nebegalėjo, nes nebespėjo sustabdyti dviračio, kadangi važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, o greičiau. Savaime supranta, jog Å¡i situacija nuteistajam atrodė susiklosčiusi staiga ir netikėtai, tačiau tai nulėmė ne nukentėjusiosios neprognozuojami veiksmai, o jo paties elgesys, kuomet kreipė dėmesį ne į tai, kas vyksta Pėsčiųjų ir dviračių take bei Å¡alia jo, o į aplinkinius trukdžius ir nesilaikė jam nustatytų pareigų.

Teisėjų kolegija, iÅ¡analizavusi įvykio situacijÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad aplinkybė, jog nukentėjusioji A. I. į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ galimai įžengė vietoje, kuri buvo pažymėta ne punktyrine, o iÅ¡tisine linija, nėra kilusių padarinių, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, nes, jei nuteistasis D. K. nebÅ«tų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y. jei bÅ«tų atidžiai stebėjęs, kas vyksta Pėsčiųjų ir dviračių take prieÅ¡ais jį ir važiavęs artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, bÅ«tų laiku pastebėjęs nukentėjusiÄ jÄ A.

I. ir spėjęs sulėtinti važiavimo greitį ar sustabdyti dviratį, todėl nebÅ«tų įvykęs susidÅ«rimas ir A. I. nebÅ«tų buvusi sužalota. 11.8. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su 2021 m. sausio 26 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) iÅ¡vada, jog techniniu požiÅ«riu tiesioginį priežastinį ryšį su nagrinėjamo eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti buvo dviratininko D.

K. veiksmai, kai jis, važiuodamas Å¡aligatvyje įrengtu Pėsčiųjų ir dviračių taku ir artėdamas prie pėsčiosios A. I., važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu, o 10,5 km/h ar didesniu greičiu, valdydamas telefonÄ ir nekreipdamas tinkamo dėmesio į susidariusiÄ situacijÄ Pėsčiųjų ir dviračių take bei Å¡alia jo, partrenkė pėsčiÄ jÄ A. I. Teisėjų kolegija visiÅ¡kai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog bÅ«tent tokie nuteistojo veiksmai nulėmė įvykio kilimÄ , nes, jeigu D.

K. bÅ«tų pasielgęs taip, kaip numatyta KET 57 punkte, jis nebÅ«tų susidÅ«ręs su nukentėjusiÄ ja, t. y. nebÅ«tų jos partrenkęs, ir A. I. nebÅ«tų sužalota. Taigi tarp nuteistojo veikos – sukelto susidÅ«rimo tarp dviratininko (jo paties) ir pėsčiosios A. I. – bei kilusių padarinių – nukentėjusiosios sunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatė kaltės formÄ , nurodydamas, kad D.

K. įvykdytas pažeidimas buvo padarytas dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo, t. y. nuteistasis nesuvokė, kad daro pavojingÄ ar rizikingÄ veikÄ , nesuvokė, kad pažeidžia Kelių eismo taisykles, t. y. partrenkė pėsčiÄ jÄ , nes buvo nuleidęs akis nuo Pėsčiųjų ir dviračių tako ir važiavo didesniu nei artimas pėsčiojo judėjimui greičiu, ir dėl to nenumatė, jog dėl pažeidimo gali kilti BK 282 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, nors pagal susidariusios situacijos aplinkybes ir savo asmenines savybes, bÅ«damas pakankamai atidus ir rÅ«pestingas, turėjo ir galėjo numatyti galimus padarinius bei jų iÅ¡vengti.

12. Nukentėjusiosios A. I. veiksmų vertinimas iš dalies jau buvo pateiktas nutartyje anksčiau, tačiau apeliaciniame skunde dar taip pat yra keliamas klausimas, ar nukentėjusiosios neatsargus elgesys neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir, ar tai negalėtų būti pripažinta nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kad pagrindine įvykio kilimo priežastimi buvo ne nukentėjusiosios, o nuteistojo D. K. neteisėti ir pažeidžiantys KET veiksmai, prieš tai jau buvo aptarta, t. y. nesama pagrindo svarstyti klausimo dėl abipusės įvykio dalyvių kaltės, tad apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl D.

K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo. 12.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta baudžiamÄ jÄ atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ji turi reikÅ¡mės skiriant bausmę kaltininkui. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus.

Teismų praktikoje pažymima, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sÄ moningai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali bÅ«ti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininkÄ , tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ prieÅ¡ jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieÅ¡ jį, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ prieÅ¡ jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). 12.2.

Savaime aiÅ¡ku, jog nukentėjusiosios A. I. įžengimas ir buvimas Pėsčiųjų ir dviračių take niekaip neprovokavo nuteistojo D. K. daryti nusikalstamÄ veikÄ jos atžvilgiu, tačiau taip pat nukentėjusiosios veiksmai negali bÅ«ti vertinami kaip rizikingi. Pagal aptartÄ reglamentavimÄ nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai nebuvo uždrausta įžengti į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , o be to, norėdama pasiekti autobusų stotelę, A. I. net ir neturėjo kitos iÅ¡eities. Kadangi takas, kuriuo gali važiuoti dviratininkai, yra įrengtas viduryje pėsčiųjų tako (Å¡aligatvio), pėstieji turi poreikį kirsti šį takÄ , eidami į stotelę, spaudos kioskÄ ir pan., todėl nelogiÅ¡ka bÅ«tų tvirtinti, jog jiems draudžiama pereiti šį takÄ , tuo labiau, kad jis nėra skirtas iÅ¡imtinai dviratininkams, o yra Pėsčiųjų ir dviračių takas, be to, kitaip pėstieji niekaip negalėtų pasiekti norimo objekto.

Mieste, kur dviračių takas nėra visiÅ¡kai atskirtas nuo pėsčiųjų tako ir jame nėra draudžiama judėti pėstiesiems, nukentėjusiosios A. I. veiksmai, pastarajai įžengiant į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , siekiant nuo Å¡iukÅ¡liadėžės judėti tolyn link autobusų stotelės, tikrai negali bÅ«ti laikomi rizikingu elgesiu, neatsargiai skatinančiu kitÄ asmenį pradėti prieÅ¡ jÄ nusikalstamÄ veikÄ . Nukentėjusioji tikrai negalėjo numatyti, kad jos įžengimas į Pėsčiųjų ir dviračių takÄ , kuriame jos judėjimas nebuvo kategoriÅ¡kai teisės aktais uždraustas ir buvo logiÅ¡kai pateisinamas (bÅ«tinas) jos norimam tikslui pasiekti, iÅ¡Å¡auks nusikalstamÄ veiksmÄ ar paskatins jos kilimÄ .

Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo D. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

13. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais yra nustatyta, jog D. K. 2019 m. balandžio 11 d., apie 13.40 val., ties (duomenys neskelbtini) pr. (duomenys neskelbtini) namu, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 57 punkto reikalavimus, važiuodamas dviračiu, kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) pr., dešinės pusės Pėsčiųjų ir dviračių taku, pažymėtu Kelių eismo taisyklėse įtvirtintu kelio ženklu Nr. 413, kuriame pėsčiųjų simbolis pavaizduotas virš dviračio simbolio, nepasirinko greičio, kuris būtų artimas pėsčiųjų judėjimo greičiui, elgdamasis nerūpestingai, naudojosi rankomis mobilaus ryšio priemone ir buvo neatidus, todėl nepastebėjo Pėsčiųjų ir dviračių taku einančios pėsčiosios A.

I. ir jÄ partrenkė, dėl įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai A. I. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi nuteistojo D. K. kaltė buvo konstatuota pagrįstai ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 282 straipsnio 1 dalį. II. Dėl nuteistojo D. K. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės 14. Apeliaciniame skunde yra tvirtinama, jog nuteistasis D. K. turėjo bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi dėl savo psichinės sveikatos ypatumų, važiuodamas dviračiu, įvykio metu neturėjo galimybės iÅ¡vengti susidÅ«rimo su pėsčiÄ ja A.

I. 14.1. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Å¡io kodekso uždraustÄ veikÄ tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiÅ¡kai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobÅ«džio ar valdyti savo veiksmų. Asmuo, padaręs baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , tačiau bausmė jam gali bÅ«ti Å¡velninama remiantis Å¡io kodekso 59 straipsniu, arba jis gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos Å¡io kodekso 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba Å¡io kodekso 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės (BK 18 straipsnio 2 dalis).

BK 18 straipsnyje iÅ¡skirti du riboto pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu bÅ«tini minėti kriterijai. Medicininio kriterijaus iÅ¡raiÅ¡ka baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu. Juridinis kriterijus apibÅ«dinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iÅ¡ jų reiÅ¡kia asmens gebėjimÄ suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimÄ valdyti savo veiksmus.

Taigi pažymėtina, kad medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien toks sutrikimas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokiÄ bÅ«senÄ , dėl kurios asmuo negali visiÅ¡kai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali bÅ«ti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, Å¡ioms abejonėms paÅ¡alinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės bÅ«klės tyrimas reikalauja specialių žinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-417/2012). 14.2.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos (duomenys neskelbtini) teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. birželio 9 – rugpjūčio 14 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog nėra duomenų, kad D. K. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu, t. y. 2019 m. balandžio 11 d., dėl psichikos sutrikimo būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. Šiuo metu D. K. diagnozuotas (duomenys neskelbtini), jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti.

D. K., nepaisant (duomenys neskelbtini), gali adekvačiai suvokti įvykio aplinkybes, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti. Su D. K. galima atlikti procesinius veiksmus ir kviesti jį į teismo posėdį. D. K. priverstinis gydymas nereikalingas (t. 3, b. l. 8-10). Taigi, įvertinę nuteistojo medicininių dokumentų duomenis, jo psichikos bÅ«senÄ ir atlikę psichologinį nuteistojo įvertinimÄ , nors ir nustatę nuteistajam tam tikrÄ psichikos sutrikimÄ , ekspertai konstatavo, kad D. K. gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.

Å ioje nutartyje jau buvo minėta, kad vien psichikos sutrikimo nustatymas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokiÄ bÅ«senÄ , dėl kurios asmuo negali visiÅ¡kai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, apibendrindami psichologinio įvertinimo rezultatus, ekspertai konstatavo, jog D. K., nepaisant (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gali skirti leistinÄ elgesį nuo neleistino, inkriminuojamos veikos padarymo metu jam buvo prieinamas savo veiksmų esmės supratimas.

Taip pat ekspertizės akte pažymima, kad nuteistajam D. K. nustatytas psichikos sutrikimas (duomenys neskelbtini) netrukdė jam suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. 14.3. Esant Å¡ioms aplinkybėms, darytina iÅ¡vada, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti riboto pakaltinamumo instituto taikymui bÅ«tini medicininis ir juridinis kriterijai, todėl pripažinti nuteistÄ jį ribotai pakaltinamu, o tuo pačiu ir Å¡velninti jam skirtinÄ bausmę ar svarstyti klausimÄ dėl jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 18 straipsnio 2 dalimi, pagrindo nėra.

Jeigu, nuteistojo D. K. vertinimu, jo reakcija negalėjo bÅ«ti prilyginta sveiko žmogaus gebėjimui stabdyti dviratį ir taip iÅ¡vengti susidÅ«rimo, jis turėtų apskritai spręsti klausimÄ , ar tokiu atveju gali važinėtis dviračiu, nes susiklosto situacija, kada asmuo savo paties vertinimu, dėl netinkamos reakcijos į aplinkoje besiklostančias situacijas, neva, kelia pavojų aplinkiniams. Vis dėlto, konstatavus, kad asmuo nėra nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, jo paties asmeninis vertinimas, galbÅ«t paremtas vidinėmis baimėmis dėl galimo situacijos pasikartojimo ar siekio iÅ¡vengti griežtos baudžiamosios atsakomybės, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nuteistojo D.

K. atliktus veiksmus, o klausimas dėl nuteistojo veiklos galimybių yra jo asmeninio apsisprendimo reikalas. Teismas, priimdamas sprendimÄ dėl D. K. psichinio – valinio santykio su nusikalstama veika, nagrinėjamu atveju vadovaujasi ekspertų iÅ¡vadomis, o ne kaltininko įrodymais nepatvirtintu asmeninio pobÅ«džio vertinimu. III. Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo 15. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam bÅ«tų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikÅ¡ti civilinį ieÅ¡kinį (BPK 109 straipsnis). 15.

1. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji ir civilinė ieÅ¡kovė A. I. pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį dėl 1 277,18 Eur turtinės žalos, kuriÄ sudaro 1 006, 29 Eur negautos pajamos, 181,99 Eur iÅ¡laidos tyrimams ir med. priemonei, 88,90 Eur kelionės iÅ¡laidos, bei 8 000 Eur neturtinės žalos priteisimo iÅ¡ nuteistojo D. K. (t. 2, b. l. 42-44). Civilinė ieÅ¡kovė ir nukentėjusioji A. I. kartu su civiliniu ieÅ¡kiniu pateikė medicininių priemonių įsigijimo, medicininių tyrimų, kelionės iÅ¡laidų kvitus bei negautų pajamų dokumentus ir paskaičiavimus.

Civilinio ieÅ¡kinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo buvo tenkinta visiÅ¡kai. 15.2. Ikiteisminio tyrimo metu civilinė ieÅ¡kovė (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pareiÅ¡kė civilinį ieÅ¡kinį dėl 3 029,79 Eur turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiosios A. I., kuriÄ sužalojo D. K., gydymu, atlyginimo (t. 1, b. l. 118-124). Å is civilinis ieÅ¡kinys tenkintas visiÅ¡kai, kadangi buvo pagrįstas gydymo paslaugų apskaitos iÅ¡raÅ¡ais, kurių turiniu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti. 15.3.

Ikiteisminio tyrimo metu civilinė ieškovė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba pareiškė civilinį ieškinį dėl 2 149,25 Eur turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiosios A. I. ligos pašalpos išmokėjimu laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. spalio 3 d., atlyginimo (t. 2, b. l. 83-89). Šis civilinis ieškinys tenkintas visiškai, kadangi buvo pagrįstas žalos apskaičiavimo ir išmokėjimo apskaitos išrašais, nedarbingumo pažymėjimais, kurių turiniu pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti. 15.4.

Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiÅ¡kia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grÄ Å¾inti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytÄ Å¾alÄ . Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos iÅ¡laidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu nebÅ«tų buvę neteisėtų veiksmų.

CK 6.283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimÄ sveikatos sužalojimo atveju, 2 dalyje nustatyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu jo sveikata nebÅ«tų sužalota, ir su sveikatos grÄ Å¾inimu susijusios iÅ¡laidos. 15.5. Turtinė žala turi bÅ«ti atlyginama laikantis visiÅ¡ko nuostolių atlyginimo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiÅ¡kia tai, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, teismo turi bÅ«ti nustatytas tikrasis žalos dydis.

Žalos dydis – fakto klausimas, kuris turi bÅ«ti įrodinėjamas objektyviais duomenimis. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nėra pateikta visiÅ¡kai jokių argumentų, kodėl civiliniams ieÅ¡kovams priteisti turtinės žalos atlyginimo dydžiai yra neteisingi ir nepagrįsti, nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie leistų spręsti, jog bylos medžiagoje esantys dokumentai, pagrindžiantys civilinių ieÅ¡kovų patirtÄ turtinę žalÄ , yra neteisingi ar neįrodo jos dydžių. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai iÅ¡ nuteistojo priteisė civilinių ieÅ¡kovų patirtÄ ir įrodytÄ turtinės žalos atlyginimÄ , kadangi jis pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ turi bÅ«ti priteisiamas visa apimtimi, todėl nesama pagrindo keisti ar naikinti Å¡iÄ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį bei mažinti priteistus turtinės žalos atlyginimo dydžius.

16. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios A. I. praÅ¡ymÄ priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ tenkino iÅ¡ dalies ir iÅ¡ nuteistojo D. K. priteisė pusę Å¡ios sumos, t. y. 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimÄ . 16.1. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiÅ¡kas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali bÅ«ti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalÄ patyrusiam asmeniui piniginę satisfakcijÄ , kuri apskaičiuojama labai detaliai iÅ¡analizavus visÄ nukentėjusiojo patirtÄ skriaudÄ â€“ dvasinius iÅ¡gyvenimus, darbingumo sumažėjimÄ ar netekimÄ , apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius.

Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvienÄ atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiÅ¡kose situacijose reaguoja ir iÅ¡gyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiÅ¡ki sužalojimai sukelia visiÅ¡kai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiÅ¡kinius, todėl kalbėti apie precedento taikymÄ itin sudėtinga. 16.2. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į Å¡iuos reikÅ¡mingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobÅ«dį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobÅ«džio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo bÅ«dÄ , žalÄ padariusio asmens kaltę, kitas reikÅ¡mingas aplinkybes, sÄ Å¾iningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytÄ neturtinės žalos atlyginimÄ , atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalÄ dydį, bÅ«tina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobÅ«dį, t. y. iÅ¡siaiÅ¡kinti, į kokiÄ asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikÅ¡mė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukÅ¡tesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų bÅ«ti ginama.

Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai iÅ¡gyvenimai paprastai bÅ«na ypač stiprÅ«s bei skausmingi, tai sudaro pagrindÄ priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensacijÄ negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais. 16.3. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingÄ piniginės kompensacijos už patirtÄ neturtinę žalÄ nustatymÄ lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebÅ«na tapačios.

Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifikÄ , t. y. Å¡is dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Å iuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi bÅ«ti vertinamos, atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamÄ Ä¯takÄ . Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju nukentėjusioji, be patirto fizinio skausmo ir sunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl nuteistojo veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimÄ , baimę dėl ateities, dvasinius iÅ¡gyvenimus ir kitus nepatogumus, susijusius su bylos nagrinėjimu.

Dar vienas iÅ¡ neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalÄ padariusio asmens kaltė. Nagrinėjamu atveju ji pasireiÅ¡kė ne tyčia, o neatsargumu, t. y. D. K. padarė nusikaltimÄ dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo – važiuodamas dviračiu nebuvo atidus ir dėmesingas, t. y. telefonu klausėsi muzikos, kuriai nustojus groti, viena ranka laikė dviračio vairÄ , nes kita ranka norėjo perjungti muzikÄ , o vėliau įsidėti telefonÄ Ä¯ rankinę, dėl to partrenkė ir sunkiai sužalojo nukentėjusiÄ jÄ .

Tačiau tokia kaltės forma nesudaro prielaidų neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį. 16.4. Nustatydamas A. I. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, jog byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai buvo konstatuoti Å¡ie sužalojimai: deÅ¡inės akiduobės Å¡oninės, vidinės ir užpakalinės sienelių bei kaukolės priekinės duobės kaulų lūžiai, deÅ¡inio skruostikaulio lūžis, galvos smegenų kairiosios smilkininės skilties sumuÅ¡imas, kraujo iÅ¡siliejimas deÅ¡iniame žandiniame antyje ir akytkaulio celėse, poodinės kraujosruvos deÅ¡inės akies virÅ¡utiniame voke ir galvos skliauto deÅ¡inės pusės smilkininėje-momeninėje srityje, deÅ¡inio peties ir krÅ«tinės lÄ stos sumuÅ¡imas.

Nukentėjusiosios patirta galvos trauma su kaukolės pamato kaulų lūžiu sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai atkreipė dėmesį į reikÅ¡mingus nukentėjusiosios A. I. parodymus dėl civilinio ieÅ¡kinio. Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji pažymėjo, kad iÅ¡ sveikos ir darbingos moters, kuri darbe prižiÅ«ri ir rÅ«pinasi (duomenys neskelbtini), tapo moterimi, kuri negali pasirÅ«pinti ne tik kitais, bet ir savimi. Patyrė didelius psichologinius iÅ¡gyvenimus, jau nekalbant apie fizinį skausmÄ , patirtÄ operacijÄ ir ilgÄ reabilitacijÄ .

IÅ¡ medikų iÅ¡girdo nemaloniÄ Å¾iniÄ , kad peties skausmai bet kada gali vėl atsinaujinti, todėl sveikata, deja, jau niekada nebebus tokia, kaip prieÅ¡ patirtus sužalojimus. Nebuvo tikra dėl savo ateities, pajamų ir kaip toliau reikės gyventi. Jautėsi pažeminta ir paniekinta, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Nuolatinis galvojimas apie miglotÄ ateitį iÅ¡Å¡aukė nemigÄ . Nukentėjusioji negalėjo tvarkyti ir prižiÅ«rėti savo namų Å«kio, pasirÅ«pinti (duomenys neskelbtini) mama.

Po mėnesio darbe liga vėl atsinaujino – trys mėnesiai nedarbingumo ir gydymas. Iki dabar jaučia liekamuosius reiÅ¡kinius: darbe greičiau pavargsta, po ilgos darbo dienos jaučia peties ir kaklo skausmus, maudimÄ , dėl patirtos galvos traumos jaučia galvos skausmus, suprastėjo atmintis. Nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui nekelia abejonių, jog dėl nuteistojo veiksmų, kaip konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, nukentėjusioji patyrė fizinį skausmÄ , neigiamas emocijas, iÅ¡gÄ stį, psichologinį diskomfortÄ , t. y. patyrė neturtinę žalÄ . 16.5.

Nustatydamas nukentėjusiajai A. I. priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmosios instancijos teismas įvertintino ir tai, kad D. K. padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinis įvykis jo gyvenime, jis dviračiu važiavo blaivus, augina (duomenys neskelbtini) vaikÄ , dirba. Tuo tarpu, be jau iÅ¡dėstytų neturtinės žalos atlyginimui reikÅ¡mingų aplinkybių, iÅ¡ kurių akivaizdu, kad nukentėjusioji A. I. patyrė ne tik fizinį skausmÄ , dvasinius iÅ¡gyvenimus, baimę dėl ateities, matyti, jog jai taip pat buvo atliekamos operacijos, taikomas reabilitacinis gydymas.

Dėl patirtų traumų tam tikrÄ laikÄ , t. y. nuo 2019 m. spalio 14 d. iki 2020 m. balandžio 13 d. nukentėjusiajai buvo nustatytas 45 procentų darbingumo netekimas (t. 2, b. l. 109). Sutiktina, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, turi bÅ«ti atsižvelgiama ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į nuteistojo interesus. Å iuo atveju reikia atsižvelgti į žalÄ padariusio asmens finansavimo Å¡altinius ir turtinę bÅ«klę, turimÄ turtÄ ir lėšas, įvertinti jo turtinę padėtį. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad žalÄ padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali bÅ«ti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį, esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus Å¡iuo atveju, kaip jau minėta, yra žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai iÅ¡gyvenimai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aktualiu atveju reikÅ¡mingas aplinkybes, įskaitant ir nuteistojo D. K. finansinę padėtį, nukentėjusiosios A. I. praÅ¡omo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažino per pusę. Taigi tuo pačiu pagrindu dar labiau mažinti priteistÄ neturtinės žalos atlyginimÄ negalima, taip bÅ«tų pažeidžiamas nukentėjusiosios interesų apsaugos principas. 16.6. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas ne tik motyvavo, kodėl priteisia iÅ¡ nuteistojo nustatyto dydžio žalos atlyginimÄ A.

I., bet taip pat detaliai įvertino kiekvienÄ reikÅ¡mingÄ aplinkybę ir argumentavo, kokiÄ Ä¯takÄ jos turi priteisiamam žalos atlyginimo dydžiui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgia į Å¡ios kategorijos bylose teismų formuojamÄ praktikÄ dėl neturtinės žalos dydžio (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-241-606/2019; Å iaulių apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-903-116/2012;

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-316-317/2012 ir kt.). Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo, esant neatsargiai kaltės formai, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra labai įvairus, priklausomai nuo kiekvienoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Ä®vertinęs iÅ¡dėstytas aplinkybes, vadovaudamasis sÄ Å¾iningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, įtvirtintais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgdamas į bendrÄ neturtinės žalos dydį, kuris teismų praktikoje paprastai priteisiamas panaÅ¡aus pobÅ«džio bylose, taip pat įvertinęs nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus ir jų pobÅ«dį, nuteistojo turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iÅ¡ nuteistojo D.

K. civilinei ieÅ¡kovei nukentėjusiajai A. I. priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra visiÅ¡kai pagrįstas. Teismo vertinimu, Å¡i suma užtikrins protingÄ balansÄ tarp kompensacijos už nukentėjusiosios patirtÄ fizinį skausmÄ bei dvasinius iÅ¡gyvenimus ir žalÄ padariusio asmens interesų. 16.7. BPK 113 straipsnis numato, kad iÅ¡kilus su civiliniu ieÅ¡kiniu susijusiems klausimams, kurių sprendimo BPK normos nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieÅ¡tarauja baudžiamojo proceso normoms.

Baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio dalies dėl civilinio ieÅ¡kinio atlyginimo vykdymÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – ir CPK), todėl praÅ¡ymas dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo nagrinėjamas, vadovaujantis Å¡io kodekso normomis. CPK 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų praÅ¡ymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų Å¡alių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymÄ atidėti ar iÅ¡dėstyti.

Kadangi sprendimo vykdymo atidėjimas ar iÅ¡dėstymas reiÅ¡kia nukrypimÄ nuo bendrosios galutinių teismo procesinių sprendimų, kuriais užbaigiama byla, vykdymo tvarkos, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendimo įvykdymas gali bÅ«ti atidedamas arba iÅ¡dėstomas tik iÅ¡imtiniais atvejais, atsižvelgiant į Å¡alių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011). Vis dėlto bÅ«tina pažymėti, kad, jeigu nuteistasis D.

K. nuosprendžio vykdymo metu kreipsis su praÅ¡ymu dėl jo atidėjimo ir iÅ¡dėstymo, tai atitinkamai jis kartu turės ir pateikti įrodymus apie tokiÄ itin sudėtingÄ savo finansinę padėtį, kuri jam neleidžia nuosprendžio dalies dėl žalos atlyginimo įvykdyti laiku. IV. Dėl proceso iÅ¡laidų atlyginimo nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme 17. BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, prie bylos medžiagos buvo pridėtas nukentėjusiosios atstovės advokatės V.

Pargaliauskienės pateiktas atstovavimo iÅ¡laidas patvirtinantis kvitas (t. 4, b. l. 58). Nukentėjusioji A. I. atstovei advokatei V. Pargaliauskienei už atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 250 Eur (t. 4, b. l. 55, 56). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamÄ jį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iÅ¡ kaltinamojo iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiojo ir civilinio ieÅ¡kovo patirtas iÅ¡laidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieÅ¡kovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Å ios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti, bÅ«tina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundÄ buvo nagrinėta byla ir koks yra Å¡io skundo nagrinėjimo rezultatas. 17.1. Pažymėtina, jog byla buvo nagrinėjama dėl nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato R. Skėrio apeliacinio skundo, kuris yra atmetamas. Taigi nukentėjusiosios susitarimas, kad jos interesams apeliacinės instancijos teisme atstovautų profesionali teisininkė, yra laikytinas tinkama savo procesinių teisių gynybos realizavimo forma.

Nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios A. I. atstovė advokatė V. Pargaliauskienė, kuri, atstovaudama pastarosios interesams, teikė atsiliepimus ir savo nuomonę baigiamojoje kalboje. Byla buvo iÅ¡nagrinėta per vienÄ Å¾odinį posėdį, kuris truko Å¡iek tiek ilgiau nei valandÄ (2022 m. kovo 10 d. – 1 val. 14 min.), įrodymų tyrimas nebuvo atnaujintas. 17.2. Atsižvelgdamas į tai, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje aptartų ir byloje nagrinėtų teisinių klausimų pobÅ«dis yra ganėtinai sudėtingas, susijęs su visomis bylos aplinkybėmis, o nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teismas mano, jog 250 Eur proceso iÅ¡laidų atlyginimas už nukentėjusiosios atstovavimÄ apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstas, atitinka advokatės skirtÄ darbo laikÄ ir žmoniÅ¡kųjų iÅ¡teklių sÄ naudas, todėl neturi bÅ«ti mažinamas.

Taigi iÅ¡ nuteistojo D. K. nukentėjusiajai A. I. priteistina 250 Eur turėtų procesų iÅ¡laidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, nagrinėjant bylÄ apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo D. K. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundÄ atmesti. Priteisti iÅ¡ nuteistojo D. K. nukentėjusiajai A. I. 250 Eur (du Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt eurų) turėtų iÅ¡laidų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Daiva Jazbutienė Kristina Kakurinė Dalia Kursevičienė