2013-06-20 Nr. AB-2983-3-61-3-00951-2010-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-1192/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00951-2011-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. skunde prašė teismo: panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2265-(2); 2) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 412,04 Lt dydžio neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537. Šio įstatymo 4 str. 1 d. yra numatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, kad šio įstatymo 4 str. nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio draudimo įmokos, arba gauna ligos pašalpas, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį.

Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesi atsižvelgiama į už praeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Nurodė, kad šiuo atveju taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija.

Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Mano, kad minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pareigūnų pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą, dėl jo socialinės padėties. Be to, pensijos dalies praradimas vien dėl to, kad pasikeitė pensininko socialinė padėtis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir LR VRM; VRM), taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, jam 2010 m. vasario 26 d. neišmokėjo 412,04 Lt valstybinės pensijos dalies.

Minėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Nurodė, kad valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiėmė įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti.

Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme.

Pateiktame atsiliepime atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir, Lietuvos valstybė, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ministerija, kaip vykdomosios valdžios institucija, skiria, moka ir perskaičiuoja valstybines pensijas griežtai laikydamasi įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių šių pensijų dydžius ir mokėjimą ir neturi įgaliojimų savarankiškai nustatyti valstybinių pensijų dydžių. Ministerija kaip pensijos mokėtoja teisėtai ir teisingai perskaičiavo ir moka valstybinę pensiją pareiškėjui, nes vadovaujasi galiojančiais aktais, todėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. 1D-2265-(2) yra teisėtas ir pagrįstas.

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjo A. P. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,83 (K = 0,83). Pagal įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pritaikius minėtą koeficientą pareiškėjo A. P. pensijos dydis perskaičiuotas: 200,21 Lt * 0,83 = 996,17 Lt. Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitoje institucijoje, pateiktą 2010 m. vasario 23 d. sąrašą pareiškėjas A. P. 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl, atsižvelgiant į tai bei vadovaujantis įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, jo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,7912 (K = 0,7912), apskaičiuotas pagal įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą pareiškėjui A. P. 2010 m. vasario mėn. už 2010 m. sausio mėn. buvo išmokėta 788,17 Lt dydžio pensija. Pažymi, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Be to, Sveikatos priežiūros tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 6832,13 neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo A. P. skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo senatvės pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu, pareiškėjo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nėra pateisinamas. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškia reikalavimus dėl pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo teisė gali būti apginta išmokėjus pensijos nepriemoką, kurios nebūtų buvę, jeigu nebūtų buvęs priimtas ir taikomas Konstitucijai prieštaraujančiu pripažintas senatvės pensijų mažinimą reglamentuojantis teisinis reguliavimas. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, todėl laikytina, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti ir pareiškėja turi teisę reikalauti, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą. Atitinkamai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta pensijos dalis pareiškėjui turi būti grąžinta.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (a. b. Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55-04). Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas A. P. skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2010 m. balandžio 14 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismo nuomone, sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir LVAT praktikos vertinimas, sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme, atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d..

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų misterijos 2012 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 11D(P)-6035 patvirtina, kad A. P. paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 1200,21 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 37206,51 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 str. 1 dalį nurodyta suma perskaičiuota iki 30881,27 Lt. Ši suma vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 24049,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, darytina išvada, kad pareiškėjui A. P. nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 30881,27 Lt. Bylos duomenys tvirtina, kad faktiškai A. P. išmokėta 24049,14 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką – 6832,13 Lt sumą.

Teismo vertinimu, toks teismo aiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui A. P. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 6832,13 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui A. P. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2265-(2). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėdama pareiškėjo prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo VRM vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl veikė pagal kompetenciją ir teisės aktų nustatyta tvarka. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti A. P. prašymų ir išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką bei mokėti jam paskirtą 1200,21 Lt valstybinę pensiją, todėl juos atmetė pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog VRM sprendimų teisėtumas pareiškėjo A. P. teisių gynybai neturi įtakos, nes pareiškėjo teisės į pensiją bus apgintos išmokėjus jam priklausančią valstybinės pensijos nepriemoką už prašomą laikotarpį. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundų dalis dėl VRM 2010 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. 1D-2265-(2) panaikinimo nėra, todėl jos atmestinos kaip nepagrįstos (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

III. Apeliaciniu skundu atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo A. P. reikalavimo jį atmetant. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

2. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimu, priteisė pareiškėjui už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio mėn. imtinai neišmokėtos (mažinamos) pensijos dalį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dydis neatitinka tikrovės. Pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios instancijos teismui pateiktos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymos Nr. 11D(P)-6035 duomenis matyti, kad pareiškėjui pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pareiškėjui pensijos skirtumas, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, sudaro 4839,79 Lt (30881,27–996,17–996,17–24049,14).

Tretysis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prisidėjimą prie apeliacinio skundo, kuriame nurodė, jog prisideda prie nurodyto atsakovų apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad 2004 m. gruodžio 8 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministerijos Personalo departamento Pensijų skyrių dėl pensiją už tarnybą skyrimo (b. l. 38). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 2/17-3672 pareiškėjui A. P. buvo paskirta 1200, 21 Lt pensija už tarnybą nuo 2004 m. gruodžio 1 d. iki neterminuotai (b. l. 25). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. kovo 26 d. raštu Nr. 1D-2265-(2) nurodė, kad A. P. paskirta 1200,21 Lt valstybinė pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą, taip pat pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,7912.

Pareiškėjas A. P., nesutikdamas su minėtuoju pensijos perskaičiavimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir skunde prašė teismo panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 1D-2265-(2) bei solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės priteisti 412, 04 Lt dydžio neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už kiekvieną mėnesį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo A. P. skundą tenkino iš dalies ir priteisė A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 6832,13 neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Kitoje dalyje pareiškėjo A. P. skundą pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Iš byloje pateikto atsakovų apeliacinio skundo matyti, kad šiame skunde atsakovai argumentuoja, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo ir, atsižvelgdamas į tai, prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo A. P. skundo reikalavimo jį atmetant.

Įvertinusi šią atsakovų apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Akcentuotina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė dėl teisinio reguliavimo kuriuo buvo numatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, dėl valstybinių pensijų sumažinimo asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, taip pat dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. įstatymų redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas sprendžiant individualų ginčą yra reikšmingas nustatant kuria apimtimi gali būti patenkinti pareikšti reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Tokios praktikos dėl bylai aktualaus teisinio reglamentavimo taikymo ir aiškinimo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Be to, analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-269/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra pažymėjusi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, pagal kurią Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pabrėžė, jog nustatyto pažeidimo konkrečiu atveju nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovų apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo priteistos neišmokėtos pareiškėjui pensijos dydis neatitinka tikrovės. Atsakovų vertinimu, pagal Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pirmosios instancijos teismui pateiktos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymos Nr. 11D(P)-6035 (b. l. 133) duomenis matyti, kad pareiškėjui pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, neišmokėtos pareiškėjui pensijos skirtumas, perskaičiuotas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, sudaro 4839,79 Lt (30881,27–996,17–996,17–24049,14). Teisėjų kolegijos nuomone, šie atsakovo argumentai vertintini kaip pagrįsti. Iš byloje esančios Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 7 d. pažymos Nr. 11D(P)-6035 „Apie 2010-2012 m. pensijos dydį“ matyti, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui A. P. priteistą neišmokėtą pensijų dydį įtraukė duomenis apie pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį 2012 m. rugsėjo – rugpjūčio mėn., nors nurodytais mėnesiais pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nebuvo perskaičiuojama ir mokama (b. l. 133). Dėl šios priežasties darytina išvada, jog siekiant nustatyti tikslų pareiškėjui priteistiną valstybinės pensijos dydį buvo reikalinga vadovautis duomenimis apie pensiją, perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (iš viso šiuo laikotarpiu, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, pareiškėjui turėjo būti išmokėta 28888,93 Lt suma) ir iš šios sumos atimti vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu išmokėtą perskaičiuotą pensijos dydį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. (24049,14 Lt). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui turėjo būti priteista 4839,37 Lt neišmokėtos pensijos dydžio suma (28888,93 – 24049,14 = 4839,37 Lt).

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas priteisiant pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4839,37 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, o atsakovų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 4839,37 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt devynis Lt trisdešimt septynis ct) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimą palikti galioti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė