2025-07-30 Nr. AB-12196-3-61-3-08286-2023-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-386-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08286-2023-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. G. (E. G.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. G. (E. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. G. (E. G.) (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136433 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

2. Pareiškėja nurodė, kad sutinka, jog Krymas yra Ukrainos teritorijos dalis, kurią šiuo metu yra okupavusi Rusijos Federacija, tačiau pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, dėl suklydimo pažymėjo netinkamą atsakymą, nors niekada taip nemanė ir pasisako už Ukrainos valstybės nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos. Pareiškėja paaiškino, kad yra sudariusi santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, deklaravo savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, nuo 2021 m. rugpjūčio 25 d. iki 2021 m. spalio 15 d. dirbo, o nuo 2019 m. iki 2020 m. buvo registruota darbo biržoje, pareiškėją išlaiko jos sutuoktinis, ji kartu su sutuoktiniu užsiima žemdirbyste, gyvulininkyste ir augalininkyste, pasisako prieš Rusijos Federacijos priešiškus veiksmus Ukrainoje, yra lojali Lietuvos Respublikai.

Pareiškėjos teigimu, būtina įvertinti jos buvimo Lietuvos Respublikoje istoriją, jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius, o užsieniečio keliama grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai privalo būti reali ir pagrįsta konkrečiais įrodymais, o ne spėjama. Pareiškėja neteista, nebausta administracine tvarka, dėl jos nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareiškėjos teigimu, atsakovas Sprendimą priėmė tik formaliai įvertinęs aplinkybes, nors privalėjo detaliai ištirti ir įvertinti visą situaciją, tačiau to nepadarė, pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą dėl vieno formalaus anketoje pažymėto atsakymo į klausimą, visiškai netyrus ir nepasitikslinus, ar tai yra tikroji pareiškėjos valia, neatsižvelgus į tai, kokiomis aplinkybėmis pareiškėja tokį atsakymą pateikė ir nesant kitų papildomų duomenų, patvirtinančių pareiškėjos grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pareiškėjos vertinimu, Migracijos departamentas deklaratyviai įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kurių tamprumas Migracijos departamentui yra žinomas bei patvirtintas bylos dokumentais, nebuvo įsigilinta į tai, jog pareiškėja Lietuvos Respublikoje sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, niekada nebuvo persekiojama nei baudžiamąja nei administracine tvarka, yra lojali Lietuvos Respublikos retorikai bei išreiškia palaikymą Ukrainos nepriklausomybei. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamentas neprašė jos patikslinti kokių nors duomenų ar pateikti paaiškinimą, pvz., dėl nekorektiškai užpildytos anketos, o priėmė Sprendimą, kuris yra itin griežta ir neproporcinga sankcija, sukelianti žalą pareiškėjos ir jos šeimos gyvenimui, nors akivaizdu, kad ji yra integravusis Lietuvoje ir galėtų naudotis nacionalinės vizos suteikiamu statusu.

Pareiškėja teigė, kad apgailestauja dėl neteisingai užpildytos anketos, nes pateiktas atsakymas neatspindi jos tikrosios valios, ji nepalaiko 2022 m. vasario 24 d. pradėtos Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Sprendimu atsisakė išduoti nacionalinę vizą pareiškėjai, nes jos buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, taip pat priėmė sprendimus, kurie šioje byloje nėra skundžiami: 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136482 atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175947 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2023 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Nr. 2307-NVIZ-0024 išduoti jai nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar pakeitimo yra priimtas ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas, iki bus priimtas sprendimas jai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, atsakydama į Klausimyno 2 klausimą („Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos“), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagesiu Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) Priešgaisrinės apsaugos skyriuje, o atsakydama į Klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“) pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog:

„Šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – ir VSD) 2023 m. rugpjūčio 1 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-8443 (toliau – ir Išvada), jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja, dirbdama Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje, gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, ji privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui;

VSD vertinimu, pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Atsakovo teigimu, Sprendime buvo įvertinti socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Atsakovas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėja, į tai, kad, VSD vertinimu, pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjai buvo atsisakyta išduoti nacionalinę vizą.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjos teiginiai dėl atsakymo į jai pateikto klausimyno 11 klausimą deklaratyvūs, o pareiškėja tiesiog išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo, akivaizdu, kad pareiškėja tinkamai suprato klausimą ir jo kontekstą – tai matyti iš jos pačios padaryto prierašo prie atsakymo, klausimynas buvo pildomas antrą kartą, nes pirmą kartą klausimyną pareiškėja pildė 2023 m. birželio 30 d., teikdama prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas nurodė, kad įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, VSD Išvadą, buvo pagrįstai nuspręsta, jog pareiškėja tokiu būdu išreiškia palaikymą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai ir, kad yra reali tikimybė, jog pareiškėja remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat, kad pareiškėja yra lojali Rusijos režimui ir gali būti išnaudota Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjos skunde nurodomi argumentai dėl atsakymų į klausimyno 11 klausimą ir jos išreikšta pozicija nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jos buvusiais darbiniais santykiais (tarnybos Rusijos Federacijos nepaprastųjų situacijų ministerijoje), o kaip tik sustiprina rizikas dėl grėsmės valstybės saugumui, pareiškėjos pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir tvirta parama Ukrainos suverenitetui. Atsakovas teigė, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant įrodymais, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos pozicija gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Atsakovas pažymėjo, kad Įstatymo 19 straipsnyje nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindai, Sprendimas priimtas atsižvelgus į visas individualias pareiškėjos aplinkybes, įvertinta ir tai, jog pareiškėja Lietuvoje dirbo tik du mėnesius, nustatyti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau nėra duomenų apie nepilnamečius vaikus, gyvenančius Lietuvos Respublikoje, Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo bei teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. VSD nurodė, kad Sprendimas priimtas pagal kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD paaiškino, kad nustatyta tvarka pateikė Išvadą, ir, VSD vertinimu, pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, nes nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, be to, pareiškėja, pildydama Migracijos departamento klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, o tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, todėl ji gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. VSD atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, pildydama klausimyną ne tik pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tačiau pateikė ir paaiškinimą, kad: „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“, todėl pareiškėjos skundo teiginiai, kad ji atsakymą pažymėjo per klaidą, nepagrįsti. VSD vertinimu, tai, kad šiuo metu pareiškėja Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijoje nebedirba, savaime nereiškia, jog jos ryšiai yra nutrūkę ir neatsinaujins bei nebegali kelti grėsmės, o ryšių su grėsmę keliančiais subjektais turėjimas gali būti laikomas pažeidžiamumą suponuojančia aplinkybe ir kartu sudaro pagrindą išvadai, jog tokių ryšių turinčio asmens buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjos E. G. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė prašymą Nr. 2307-NVIZ-0024 išduoti jai nacionalinę vizą tuo pagrindu, jog jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar pakeitimo yra priimtas ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas, iki bus priimtas sprendimas jai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Pareiškėja, atsakydama į klausimyno 2 klausimą („Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos“), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagesiu Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) Priešgaisrinės apsaugos skyriuje, o atsakydama į klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog: „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.

9. Teismas nurodė, kad VSD Išvadoje pateikė vertinimą, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes pareiškėja gali priklausyti užverbuotų asmenų (agentų) tinklui, kadangi nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, be to, pareiškėja, pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai rodo, kad asmuo remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs VSD Išvadą, siekdamas užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, priėmė Sprendimą atsisakyti pareiškėjai išduoti nacionalinę vizą, o pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas vien dėl to, jog ji suklydo atsakydama į klausimyno 11 klausimą, nes iš Sprendimo turinio bei pateiktų argumentų matyti, kad Sprendime buvo vertinami ne tik klausimyno atsakymai, tačiau ir tai, jog pareiškėja nuo 2003 m. iki 2010 m. dirbo ugniagese Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) Priešgaisrinės apsaugos skyriuje.

11. Teismas aptarė suformuotą teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiamas klausimas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, ir pažymėjo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, o pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, jog pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

12. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, kurioje pateikta informacija apie pareiškėjos darbą Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, jos galimą lojalumą Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms bei tikimybę būti išnaudotai Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui.

13. Teismas pažymėjo, kad Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, bei nurodė, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi prieš Lietuvą, bet ir skundžiamo Sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2022 m. vasario 24 d. rezoliucija Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“.

14. Teismas vertino, kad neabejotina, jog Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietės darbas Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui, kad Rusijos Federacijos struktūrose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos; jos užtikrina, jog šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Teismas sutiko su Migracijos departamento ir VSD vertinimu, kad pareiškėja gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo, o vien ta aplinkybė, jog pareiškėja šiuo metu nebedirba ar dirbo prieš 14 metų Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, nepanaikina pareiškėjos galimos grėsmės Lietuvos saugumui, be kita ko, atsižvelgus į šiuo metu susiklosčiusią sudėtingą ir pavojingą geopolitinę situaciją.

15. Teismas, įvertinęs VSD nustatytas aplinkybes visuotinai žinomos informacijos kontekste, sprendė, kad surinkta informacija apie pareiškėją negali būti ignoruojama, o atsakovo ir VSD išvadas dar labiau sustiprina tai, kad pareiškėja, atsakydama į klausimyno 11 klausimą, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijai, kartu su paaiškinimu, jog: „šią informaciją aš girdėjau prieš 5 metus, kuomet gyvenau Rusijoje. Dabartiniu metu šia informacija nesidomiu ir teisingo atsakymo nežinau“.

16. Teismas pareiškėjos argumentus, kad, atsakydama į minėtą klausimą, ji klydo atmetė kaip nepagrįstus ir pažymėjo, jog pareiškėja klausimyną pildė du kartus ir abu kartus nurodė vienodus atsakymus, o pateiktas paaiškinimas prie klausimyno 11 klausimo parodo, kad pareiškėja puikiai suprato klausimą ir pateikė atsakymą. Teismo vertinimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos (valstybės, kurios pilietė yra pareiškėja) įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui.

17. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėja teigia, kad nėra padariusi jokių nusižengimų, jog yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio, tam tikrą laikotarpį dirbo, savaime nėra labiau reikšminga nei valstybės institucijų siekis užtikrinti valstybės saugumą, todėl šios aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti Sprendimo neproporcingumą, be to, užsieniečių teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

18. Teismas konstatavo, kad Sprendime buvo įvertinti pareiškėjos socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika, nustatyta, jog pareiškėja nuo 2021 m. sausio 7 d. iki 2023 m. liepos 5 d. Lietuvoje gyveno su leidimais laikinai gyventi, nacionalinė Lietuvos Respublikos viza pareiškėjai buvo išduota nuo 2021 m. gruodžio 13 d. iki 2022 m. balandžio 29 d., pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, nepilnamečių vaikų neturi, du mėnesius yra dirbusi Lietuvoje. Teismo vertinimu, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

19. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 23 d. buvo priimtas Migracijos departamento sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui; duomenų, kad šis Migracijos departamento sprendimas buvo skundžiamas, nėra, tad jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis.

20. Teismas nenustatė teisinių pagrindų panaikinti Sprendimą, kadangi pareiškėjai pagrįstai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja teismui pateikė pakartotinį prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, kuriame nurodė, jog gavo sprendimą, kuriuo pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl prašo teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir stabdyti Sprendimo galiojimą. Teismas nustatė, kad pareiškėja pateikė teismui 2023 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 23S202162, kuriuo yra nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Teismas nurodė, kad būtent šiuo sprendimu, o ne šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu, pareiškėja yra išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, todėl prašymo stabdyti šioje byloje skundžiamą Sprendimą netenkino.

III. 22. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą; 2) panaikinti Migracijos departamento Sprendimą; 3) priteisti pareiškėjai iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjos darbas nuo 2003 m. iki 2010 m. Rusijos Federacijos valstybės institucijoje (Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) Priešgaisrinės apsaugos skyriuje) rodo, jog ji vis dar gali būti lojali minėtai valstybei ir išnaudojama Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, kas savaime kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Pareiškėja teigia, kad Rusijos Federacijos valstybės institucijoje savanoriškai nebedirba daugiau nei 14 metų, šio darbo atsisakė savo iniciatyva, kurią lėmė pasikeitusios gyvenimo aplinkybės bei siekis keisti profesinę kryptį.

Pareiškėja paaiškino, kad ji 2003 metais įstojo mokytis į (duomenys neskelbtini) valstybinio paslaugų ir ekonomikos universiteto Ekonomikos ir įmonių valdymo fakulteto paslaugų sektoriaus neakivaizdinį kursą, nes siekė įgyti aukštąjį išsilavinimą, studijos truko nuo 2003 m. rugsėjo iki 2009 m. vasario. Pareiškėja pažymėjo, kad 2003 m. tapo nėščia, todėl buvo priversta skubiai ieškoti darbo valstybinėje institucijoje, nes pagal Rusijos Federacijos teisinį reguliavimą moteris įgyja teisę sustabdyti universitetines studijas, gauti motinystės ar vaiko priežiūros išmokas bei kitas socialines garantijas tik tokiu atveju, jeigu oficialiai dirba būtent valstybiniame sektoriuje, o asmenims, dirbantiems privačiame sektoriuje, jokios socialinės garantijos nėra suteikiamos, jie priversti gyventi iš savo asmeninių pajamų, kurių pareiškėja neturėjo.

Pareiškėja teigia, kad 2004 m. pagimdė sūnų ir išėjo mokamų vaiko priežiūros atostogų nuo 2004 m. gegužės iki 2009 m. rugpjūčio, jos sūnus dažnai sirgdavo peršalimo ligomis, dėl to ji negalėjo leisti vaiko į ugdymo įstaigą ir tik sūnui sulaukus 5 metų pareiškėja galėjo grįžti į darbą. Pareiškėja pažymėjo, kad 2010 m. gegužės 5 d. nutraukė darbą valstybinėje institucijoje ir pradėjo naujo darbo paieškas pagal įgytą profesiją, tai užtruko apie 3 mėnesius. Pareiškėja tvirtina, kad įvertinus šias aplinkybes, kurias patvirtina pareiškėjos teikiami rašytiniai įrodymai ir užpildyta forma, esanti Migracijos departamento žinioje, akivaizdu, kad faktinis pareiškėjos darbas valstybinėje Rusijos Federacijos institucijoje truko ne ilgiau nei pusantrų metų, nes visą kitą laiką pareiškėja praleido vaiko priežiūros atostogose arba slaugydama vaiką jam sergant.

24. Pareiškėja pažymi, kad dirbdama valstybinėje institucijoje ji niekada nebuvo priešiškai nuteikinėjama prieš Lietuvos Respubliką ar šios valstybės piliečius, neatliko jokių tiesioginių ir (ar) netiesioginių funkcijų, kurias galima būtų vertinti kaip jos verbavimą Rusijos Federacijos žvalgybai, minėtoje darbovietėje pareiškėja dirbo būdama 24–31 metų amžiaus, akivaizdu, kad šią darbovietę pasirinko atsitiktinai, nepasiekusi moralinės brandos, neapgalvojusi savo sprendimo galimų neigiamų pasekmių ir ieškodama pragyvenimo šaltinio. Pareiškėja pabrėžia, kad informaciją apie buvusią darbovietę Lietuvos Respublikos institucijoms nurodė pati, tai pagrindžia, jog ji šią aplinkybę vertina neutraliai, yra sąžininga, bendradarbiaujanti ir pasitikinti Lietuvos Respublikos institucijomis, o hipotetiniu atveju, jei ji būtų išnaudojama Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, siektų nuslėpti savo buvusią darbovietę ar kitaip vengtų atskleisti ją galbūt kompromituosiančias gyvenimo aplinkybes.

25. Pareiškėja pažymi, kad 2018 m. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, 2019 m. deklaravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, pateikė rašytinius duomenis, kad gyvendama Lietuvos Respublikoje, dirbo žemės ūkyje tiek oficialiai, tiek šeimos interesams, nebuvo nustatyta pareiškėjos grėsmė Lietuvos Respublikai, nors ji niekada neslėpė duomenų apie savo darbovietes, ji nebuvo bausta administracine ar baudžiamąja tvarka, nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie jos grėsmę viešajai valstybės tvarkai ar žmonių sveikatai.

26. Pareiškėja teigia, kad ne tik sukūrė šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, bet ir aktyviai siekė susilaukti savo biologinių vaikų ir teikia įrodymus, kad 2021 m. tapo nėščia, tačiau patyrė nėštumo komplikacijas ir nėštumas nutrūko, kas jai ir jos šeimai buvo didelė trauma.

27. Pareiškėjos vertinimu, teismo išvada formuoja ydingą praktiką, kadangi legitimizuoja VSD inicijuotas neproporcingas sankcijas Rusijos Federacijos piliečiams, nes bet koks darbas Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, nepriklausomai nuo darbovietės, pobūdžio ir kitų aplinkybių, yra pagrindas darbo faktą vertinti kaip grėsmę Lietuvos Respublikai, pradėti šio asmens persekiojimą kitose šalyse ir yra pagrįsta priežastis uždrausti tokiam asmeniui gyventi Lietuvos Respublikoje, net jeigu jis yra sukūręs šeimą su Lietuvos Respublikos piliečiu, o Rusijos Federacijos pilietis, net ir emigravęs bei ilgą laiką kurdamas savo gyvenimą su šeima Lietuvos Respublikoje, vis tiek yra vertinamas kaip potencialus Lietuvos Respublikos priešas. Pareiškėjos teigimu, tokios teismo išvados prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8, 12 ir 14 straipsniams, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos išaiškinimams, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas turi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais (2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir k t. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

28. Pareiškėja remiasi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-10115-872/2023, kuriame konstatuota, kad sprendimas dėl keliamos grėsmės valstybės saugumui turi būti individualizuotas, pagrindžiama kodėl parinkta priemonė proporcinga. Pareiškėja taip pat remiasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (2023 m. birželio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023), o atsakovas turi atlikti kompleksinį pareiškėją charakterizuojančių savybių vertinimą individualiai situacijai aktualių aplinkybių kontekste (kai asmuo turi sutuoktinį, su kuriuo gyvena Lietuvos Respublikoje) (2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1041-662/2024).

29. Pareiškėjos vertinimu, vien aplinkybės apie pareiškėjos darbą Rusijos Federacijos valstybės institucijoje prieš daugiau nei 14 metų, nepakanka konstatuoti asmens lojalumą priešiškai Rusijos Federacijos valstybei, o tokia faktinė aplinkybė privalo būti nuodugniai ištirta, neginčytinai įrodyta ir pagrįstai prioritetizuota kitų egzistuojančių aplinkybių apie tokį asmenį kontekste. Pareiškėja teigia, kad svarbu įvertinti tai, kad ji tam tikra prasme būdama Rusijos Federacijos piliete ir gyvendama šioje šalyje, tapo autoritarinio režimo įkaite ir buvo priversta jam paklusti, o siekdama režimo išvengti, buvo priversta emigruoti, be to, ji į Lietuvos Respubliką emigravo 2019 m., t. y. iki karo Ukrainos valstybėje pradžios, kas sustiprina abejones, dėl, neva egzistuojančio pareiškėjos suinteresuotumo atlikti žvalgybines užduotis Lietuvos Respublikoje ir Rusijos Federacijos priešiškų veiksmų Ukrainos valstybės teritorijoje palaikymo.

30. Pareiškėja nesutinka su teismo atliktu jos atsakymo į klausimyno 11 klausimą vertinimu, nes ji nei klausimyne, nei kituose dokumentuose neteisino ir neteisina Rusijos įvykdytos neteisėtos Ukrainos teritorijos aneksijos. Pareiškėja teigia, kad aiškiai nurodė, jog tokį atsakymą pažymėjo, remdamasi informacija, kurią įgijo gyvendama Rusijos Federacijoje, kurioje aktyviai skleidžiama propaganda apie, neva atliekamą specialią ir Rusijos bei Ukrainos piliečius gelbstinčią karinę operaciją, pareiškėja skunde aiškiai nurodė, kad pasisako už Ukrainos valstybės nepriklausomybę nuo Rusijos Federacijos ir išreiškia paramą Ukrainos suverenitetui, palaikydama Ukrainos ginklavimą šio karo metu, itin vertina Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, jos narystę ES, NATO ir nuoseklią integraciją į Vakarų civilizaciją, pagrįstą pagarba kiekvieno žmogaus ir piliečio teisėms.

31. Pareiškėja tvirtina, kad yra lojali Lietuvos Respublikai, niekada neišreiškė palankumo Rusijos Federacijos režimui ir kritikuoja Rusijos agresiją prieš Ukrainos valstybę bei tautą, būtina įvertinti jos buvimo Lietuvos Respublikoje istoriją, jos šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius. Pareiškėjos teigimu, jos deportavimas į Rusijos Federaciją jai sukeltų ypač neigiamas pasekmes, nes ji Rusijoje neturi nekilnojamojo turto, gyvenamosios vietos ar perspektyvų. Pareiškėja labai vertina jai suteiktą galimybę gyventi Lietuvos Respublikoje, apgailestauja dėl savo neatidumo pildant anketą ir prašo neatimti galimybės toliau čia gyventi su savo šeima dėl susiklosčiusio nesusipratimo.

32. Pareiškėjos teigimu, Sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į proporcingumo principą, be to, Konvencijos 10 straipsnis numato kiekvieno asmens saviraiškos laisvę, apimančią teisę turėti savo nuomonę, kuri gali prieštarauti valdžios institucijų viešai deklaruojamai pozicijai. Hipotetiniu atveju, pareiškėjai manant, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai, ir šią nuomonę išsakant tik tuomet, kai jai užduodamas tokio pobūdžio klausimas, tai negali būti pakankamas ar sudėtinis motyvas konstatuoti pareiškėjos asmens grėsmę Lietuvos Respublikai, nes tokiu būdu būtų suvaržoma pareiškėjos nuomonės laisvė. Pareiškėja teigia, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėja viešai skelbtų Krymo priklausomybę Rusijos Federacijai, įtikinėtų kitus asmenis, skleistų dezinformaciją ar atliktų kitokio pobūdžio kenkėjiškus veiksmus; priešingai – pareiškėja atsakydama pažymėjo, kad tokį atsakymą nurodo pagal žinias, kurias įgijo Rusijos Federacijoje, o ne vadovaudamasi savo asmenine nuomone.

33. Pareiškėja nesutinka su teismo teiginiais, kad dėl jos buvo priimtas Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes jos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jog duomenų, kad šis Migracijos departamento sprendimas buvo skundžiamas, nėra, todėl jis yra įsiteisėjęs ir galiojantis. Pareiškėja teigia, kad nėra gavusi tokio sprendimo, apie jį sužinojo tik susipažinusi su šiuo skundžiamu teismo sprendimu. Pareiškėja teikia foto nuotraukas iš savo MIGRIS paskyros, iš kurių matyti, kad tokio pobūdžio sprendimas gautas nėra. Kadangi tokio pobūdžio sprendimas įsiteisėja tik suėjus jo apskundimo terminui, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo, tačiau sprendimas pareiškėjai neįteiktas, todėl pirmosios instancijos teismas padarė fakto klaidą, konstatuodamas šio sprendimo įsiteisėjimą, neparemtą jokiais rašytiniais įrodymais.

34. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl jos darbo santykių atsiradimo su Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) vertintini kritiškai ir akivaizdžiai neatitinka tikrovės, be to, ji nepateikė jokių šiuos paaiškinimus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo vertinimu, kitos pareiškėjos nurodytos aplinkybės (studijos, motinystės atostogos, santuoka su Lietuvos piliečiu ir kt.) teisiškai nėra reikšmingos bylai bei nepaneigia jos galimo lojalumo kilmės valstybei ir neleidžia spręsti, kad grėsmė yra išnykusi. Atsakovas pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei, o nuoseklioje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, be to, vertinimui itin svarbus susiklostęs geopolitinis kontekstas.

Atsakovas nurodo, kad Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad šis straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui, o vien tik pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjos ryšių, suponuojančių jos pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjos darbo santykiai su Rusijos valstybine institucija tęsėsi 7 metus, tad ji iki šiol gali palaikyti ryšius su likusiais kolegomis ar tokie ryšiai gali bet kada atsinaujinti ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Atsakovas teigia, kad Sprendime rėmėsi VSD Išvada, papildomai vertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, kad ji įrodė esanti lojali Lietuvos Respublikai, neišreiškė palankumo Rusijos Federacijos režimui ir kritikuoja Rusijos agresiją prieš Ukrainos valstybę bei tautą, nes tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja klausimyną pildė du kartus ir abu kartus nurodė vienodus atsakymus: į klausimą kam priklauso Krymas, pažymėjo – Rusijos Federacijai. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjos sąmoninga pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, kad jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui, o Rusijos režimo palaikymo sąvoka gali būti suprantama kaip apimanti ne tik aktyvias plataus masto pažiūrų reiškimo formas, bet ir nedviprasmišką įsitikinimų pareiškimą kompetentingoms valstybės institucijoms, kai toks asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog nagrinėjamas kriterijus nustatomas ir vertinamas atsižvelgiant į valstybės saugumo priežastis.

Atsakovas pažymi, kad Sprendimu pareiškėja nėra deportuojama ar išsiunčiama į kilmės valstybę, todėl jos argumentai dėl neigiamų pasekmių atmestini kaip nepagrįsti. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos teiginiai, jog jai nėra žinomi kiti šioje byloje neskundžiami Migracijos departamento sprendimai, neatitinka tikrovės, nes jai žinoma, jog ji kitus sprendimus (2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 23S136482 atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 23S175947 uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką) yra apskundusi teismui (administracinė byla Nr. eI2-3095-631/2024).

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. VSD vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją, be to, teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl nuomonės reiškimo laisvės tik patvirtina, kad pareiškėjos nuomonė dėl Krymo aneksijos skiriasi nuo Lietuvos Respublikos oficialios pozicijos, kuri nuo 2014 m. nepripažįsta Ukrainos dalies aneksijos ir smerkia Rusijos įvykdytus ir toliau vykdomus karo nusikaltimus, o atsakymas į klausimyno 11 klausimą patvirtina, jog pareiškėja ir toliau palaiko Rusijos valstybinę ideologiją bei nepriima objektyvios Lietuvos Respublikoje viešinamos informacijos. VSD nurodo, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, pagrįstumo ir teisėtumo.

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad išnagrinėjus bylą nenustatyta teisinių pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą; ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

40. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ir teigia, kad jos darbas valstybinėje Rusijos Federacijos institucijoje truko ne ilgiau nei 1,5 metų, nes visą kitą darbo laiką ji praleido vaiko priežiūros atostogose arba slaugydama vaiką peršalimo ligų metu. Ji yra sąžininga, atvira, bendradarbiaujanti ir pasitikinti Lietuvos Respublikos institucijomis. Nėra apčiuopiamų ir objektyvių duomenų apie jos grėsmę viešajai valstybės tvarkai ar žmonių sveikatai. Pareiškėja yra lojali Lietuvos Respublikai, niekada neišreiškė palankumo Rusijos Federacijos režimui ir kritikuoja Rusijos agresiją prieš Ukrainos valstybę bei tautą.

41. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Dėl apeliantės argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, o jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje nekelia grėsmės valstybės saugumui, teismas pažymi, kad atsakovas ginčijamą Sprendimą grindė Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nustatančiu, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Ar asmens buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ar ne yra kiekvienos konkrečios bylos įrodinėjimo dalykas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tokiais atvejais kaip nagrinėjamoje byloje, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1387-968/2024).

43. Teismo nuomone, vertinant įrodymus svarbu atsižvelgti ir į tai, kad Lietuvos nacionalinio saugumo teisinis pagrindas yra Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 135 straipsnio pirmojoje pastraipoje numatyta, kad Lietuvos Respublika, įgyvendindama užsienio politiką, be kita ko, siekia užtikrinti šalies saugumą ir nepriklausomybę. Nacionalinis saugumas – viešasis interesas ir pagrindinė, visai visuomenei esminę reikšmę turinti vertybė, kuri yra svarbesnė už galimus asmens interesų suvaržymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1917-602/2021, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Nacionalinio saugumo interesai – saugomi gyvybiniai ir pirmaeiliai valstybės saugumo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-995-575/2024).

44. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėja, pildydama Migracijos departamento pateiktą klausimyną, 2 klausimu (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos), nurodė, kad 2003–2010 metais dirbo ugniagesiu Rusijos Federacijos (duomenys neskelbtini) Priešgaisrinės apsaugos skyriuje. Atsakydama į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai), pažymėjo, jog Krymas priklauso Rusijai (b. l. 51–56). Dėl šių faktų ginčo byloje nėra.

45. Nors apeliantė apeliaciniame skunde siekia sumenkinti paminėtų atsakymų reikšmę, bet, teismo nuomone, iš klausimyno atsakymų seka, kad pareiškėjos darbo Rusijos valdžios institucijose laikas nebuvo trumpalaikis, o taip pat, jog ji palaiko Rusijos neteisėtus veiksmus Ukrainoje ir jos šios šalies dalies teritorijos aneksiją. Pažymėtina, kad apeliantė klausimyną pildė du kartus ir abu kartus nurodė vienodus atsakymus atsakydama į klausimą apie Krymo priklausomybę, todėl jos paaiškinimai apie galimą klaidingą klausimyno pildymą neįtikinami.

46. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad atsižvelgiant į šiuo metu susiklosčiusią sudėtingą ir pavojingą geopolitinę situaciją, Lietuvai atvirai priešiškos šalies pilietės darbas Rusijos Federacijos valstybinėje institucijoje yra grėsmė Lietuvos valstybės saugumui. Apeliantė apeliaciniame skunde pateikia savo tam tikro gyvenimo laikotarpio aprašymą, tačiau, apeliantė nepateikė jokių konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių teismo sprendime nurodytas aplinkybes, įskaitant tai, kad Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja šios valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybos, užtikrinančios, jog tose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios politikos nepalaikantys asmenys, ir, kad apeliantė, kaip nurodė VSD išvadose, gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

47. Apeliantė teigia, kad jos situacija nebuvo pakankamai individualizuota. Su šiais argumentais teismas nesutinka. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. Pareiškėjos atveju 2023 m, rugpjūčio 1 d. VSD pateikė išvadą Nr. 18-8443, kurioje motyvuotai nurodyta, jog E. G. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjos socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo ar automatiškai perkėlė VSD išvadą.

48. Dėl apeliantės argumentų, kad ji Lietuvos Respublikoje turi sutuoktinį, su kuriuo tolesni šeimyniniai santykiai ir bendro ūkio vedimas taptų sudėtingi, jog Sprendimas nėra proporcingas, teismas pažymi, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). Vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81), 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A. prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

49. Taigi teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.). Esant aukščiau įvardintoms nustatytoms aplinkybėms, lojalios Rusijai ir potencialiai pažeidžiamos apeliantės siekis vizos pagrindu gyventi Lietuvoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jos siekiui negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus.

50. Pažymėtina, kad apeliantė siekė gauti vizą ne dėl trumpalaikio apsilankymo šeimos santykių tikslu. Ji 2023 m. liepos 4 d. pateikė prašymą Nr. 2307-NVIZ-0024 išduoti jai nacionalinę vizą tuo pagrindu, kad jos prašymas dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar pakeitimo yra priimtas ir jos buvimas Lietuvoje yra būtinas iki bus priimtas sprendimas jai išduoti ar pakeisti leidimą gyventi. Taigi, apeliantė siekia ilgalaikio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, dėl ko didėja tikimybė, kad E. G. gali būti išnaudota Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.

51. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad ginčijamas Sprendimas yra iš esmės trumpalaikio pobūdžio, kadangi apeliantės grėsmė Lietuvos Respublikai yra sąlygota Rusijos pradėto karo Europoje. Karo pabaiga yra prielaida iš naujo svarstyti apeliantės gyvenimo grėsmės Lietuvos Respublikoje klausimą.

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas yra ne apeliantės naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. G. (E. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė