2017-06-19 Nr. AB-12256-3-61-3-00040-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1316-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00040-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 37.4; 37.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2014 m. spalio 27 d. nutarimus Nr. 28-1640(1) (toliau – nutarimas Nr. 28-1640(1)) ir Nr. 61-34 (toliau – nutarimas Nr. 61-34); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 2S-6386 (toliau – ir sprendimas Nr. 2S-6386); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (už neteisėtą baudimą); 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (už neteisėtą asmeninės nuosavybės apribojimą); 5) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (už melagingų duomenų įrašymą į oficialų dokumentą); 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (už žmogaus teisių pažeidimą); 7) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, 150,60 Eur neturtinei žalai atlyginti (už Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) pažeidimą).

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 15–16, 18 punktų teisėtumo ir prieštaravimo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 5 straipsnio 2 daliai, 110 straipsnio 1 dalies 1 punktui.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus PN direktorius nutarimu Nr. 28-1640(1) nepagrįstai skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktų, nutarimu Nr. 61-34 nepagrįstai nutarė 6 mėnesiams paimti pareiškėjo asmeninį kompiuterį, o Departamentas sprendimu Nr. 2S-6386 nepagrįstai atsisakė panaikinti paskirtą nuobaudą. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. (M. C.) 2014 m. spalio 22 d. surašė melagingą tarnybinį pranešimą dėl pareiškėjo asmeniniame kompiuteryje neva perinstaliuotos operacinės sistemos (iš Microsoft Windows XP Pro į nelicencinę Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition). Pareiškėjas paaiškino, kad operacinę sistemą perinstaliavo Vilniaus PN administracijos nurodymu. Pareiškėjo teigimu, pareigūnas tarnybiniame pranešime melagingai nurodė, kad kietojo disko E:\ skirsnyje buvo draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas, kad buvo pažeisti sisteminio bloko plombavimo lipdukai, ir kad laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų buvo užblokuotas kalbos mokomąja programa „NEYA“. Lipdukai buvo nuimti su Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko leidimu (pastarajam leidus nunešti kompiuterį elektrikui pataisyti), o kompiuterinė programa „NEYA“ buvo skirta išimtinai anglų kalbai mokytis, o ne duomenims blokuoti.

Pareiškėjas nurodė, kad jis už tą patį buvo nubaustas du kartus, nes jam ne tik buvo taikomas draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktų, tačiau Vilniaus PN direktoriaus nutarimu Nr. 61-34 iš pareiškėjo 6 mėnesiams buvo paimtas kompiuteris. Vilniaus PN direktorius, priimdamas minėtą nutarimą, nepagrįstai atsižvelgė į 2013 m. liepos 11 d. nutarimu paskirtą nuobaudą, nes nuo jos paskyrimo jau buvo praėję daugiau kaip 1 metai, todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas neturinčiu nuobaudų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kompiuteris jam yra viena iš pagrindinių lavinimosi priemonių, nes juo pareiškėjas naudojasi savarankiškai studijuodamas anglų kalbą bei informatiką (sistemų administravimą). Pareiškėjas pažymėjo, kad uždaroji akcinė bendrovė „Grodus“ yra pateikusi Vilniaus PN garantinį raštą, kuriuo įsipareigoja pareiškėją priimti į darbą į informacinių technologijų administratoriaus pareigas, todėl kompiuterio paėmimas 6 mėnesiams prieštarauja BVK 137 straipsnyje įtvirtintiems socialinės reabilitacijos tikslams.

Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad Departamentas pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundo dėl Vilniaus PN direktoriaus minėtų nutarimų apskritai nenagrinėjo, o tik perrašė Vilniaus PN pareigūnų surašyto tarnybinio pranešimo tekstą. Be to, pareiškėjo teigimu, Departamentas praleido VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintus skundų nagrinėjimo terminus. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 14-1317 nurodė žinomai melagingą informaciją, jog buvo patikrinta pareiškėjo kompiuteryje įdiegta programinė įranga Microsoft Windows XP Home Edition SP3, nors ant kompiuterio buvo užklijuotas Microsoft Windows XP Professional versijos lipdukas.

Pareiškėjas paaiškino, kad draudimu pirkti maisto produktų jam buvo sudaryti nepatogumai, dėl sąmoningo užimtumo ribojimo, trukdymo lavintis, siekti žinių ir kompetencijų pareiškėjas yra žlugdomas kaip asmenybė, patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo jausmu, skriaudos jausmu ir liūdesiu. Neteisėti Departamento veiksmai (neveikimas), kurie ignoruoja pareiškėją kaip nuteistąjį, pažemino pareiškėją. Dėl žinomai melagingos informacijos įrašymo į oficialų dokumentą pareiškėjui buvo padaryta didžiulė psichologinė trauma, nes tokiu būdu buvo suklaidinti aukštesni pagal pareigas pareigūnai ir tai turėjo įtakos, jog pareiškėjui buvo skirta nepagrįsta ir neteisėta drausminė nuobauda. Pareiškėjo teigimu, jis iki šiol jaučia beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmą.

Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Vilniaus PN direktorius pareiškėjui nuobaudą skyrė pagrįstai, nes pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus. Nutarimas dėl kompiuterio paėmimo nėra nuobauda, nes šis nutarimas buvo priimtas vadovaujantis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, priėmė ginčijamą sprendimą nepanaikinti Vilniaus PN direktoriaus pareiškėjui skirtos nuobaudos, nes nustatė, jog pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusiuose dokumentuose, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Atsakovai laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas, pažeisdamas Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus, itin piktybiškai pažeidė režimą, todėl buvo pakankamas pagrindas jam skirti nuobaudą. Atsakovų teigimu, Vilniaus PN sprendimas paimti iš pareiškėjo kompiuterį taip pat buvo teisėtas ir tai nėra nuobauda, o tik teisės apribojimas, nustatytas BVK. Atsakovai nurodė, kad pareiškėjo skundas buvo gautas 2014 m. lapkričio 6 d. ir išnagrinėtas nepažeidžiant BVK 183 straipsnio 2 dalyje nustatyto 20 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos termino. Atsakovai pažymėjo, kad šiuo atveju nėra būtinų sąlygų taikyti civilinę atsakomybę.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo M. N. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš, pareiškėjo teigimu, neteisėtų Vilniaus PN direktoriaus nutarimų Nr. 28-1640(1) ir Nr. 61-34, Departamento sprendimo Nr. 2S-6386 bei Vilniaus PN pareigūno M. C. 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinio pranešimo. Nors pareiškėjas teigė, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime Vilniaus PN pareigūnas nurodė žinomai melagingą informaciją, tačiau teismas atmetė šį pareiškėjo argumentą, nes nustatė, jog 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniu pranešimu Vilniaus PN pareigūnas Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas, nurodė, kad Tvarkos aprašo pažeidimai nebuvo nustatyti. Teismas darė išvadą, kad tokio pobūdžio tarnybinis pranešimas jokių neigiamų teisinių pasekmių pareiškėjui negalėjo sukelti ir nesukėlė, be to, dėl šio tarnybinio pranešimo pareiškėjui nebuvo skirta jokia drausminė nuobauda. Teismas nurodė, kad pareiškėjui nuobauda buvo skirta įvertinus Vilniaus PN pareigūno M. C. 2014 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nuteistojo M. N. kompiuterio patikrinimo“ pateiktą informaciją apie nustatytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, t. y. Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimų pažeidimą.

Teismas, įvertinęs liudytojo M. C. teismo posėdyje duotus parodymus, jog Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition yra Microsoft Windows XP Pro versija, reikalaujanti atskiros licencijos, sprendė, kad pareiškėjas, 2014 m. spalio 22 d. kompiuteryje naudodamas nelicencijuotą operacinės sistemos versiją, pažeidė Tvarkos aprašo 15 punkto nuostatą, reikalaujančią, jog kompiuteriuose neturi būti naudojamos nelicencijuotos operacinės sistemos. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl operacinės sistemos versijos įdiegimo datos ir tai, kokia operacinė sistema buvo įdiegta pareiškėjo kompiuteryje 2013 m. rugpjūčio mėnesį vykusio tikrinimo metu, neturi teisinės reikšmės.

Dėl Tvarkos aprašo 16 punkto pažeidimo teismas nurodė, kad pagal šį punktą kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti be prisijungimo prie interneto programinės įrangos, programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kurios pagalba galima bendrauti internetu, be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų; įrenginiai ir duomenų laikmenos su jose esančia programine įranga, skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama. Atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Tvarkos aprašo 16 punkto nuostatų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, teismas atkreipė dėmesį, kad dėl šių nuostatų teisėtumo teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kitoje administracinėje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 pripažino, jog Tvarkos aprašo 16 punktas tiek, kiek jame įtvirtinta, kad kompiuteriai turi būti be programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui ir BVK 64 straipsniui bei 96 straipsnio 2 daliai.

Nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su Vilniaus PN nustatytu Tvarkos aprašo 16 punkto pažeidimu, teismas rėmėsi liudytojo M. C. teismo posėdyje duotais parodymais, kad pareiškėjo kompiuteryje rastos draudžiamos programos nebuvo konkrečiai įvardytos dėl jų gausos, tačiau šios programos buvo skirtos naikinti kompiuterio darbo istoriją bei atkurti sunaikintus duomenis. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad skundžiamame nutarime Nr. 28-1640(1) buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuotas Tvarkos aprašo 16 straipsnio, draudžiančio kompiuteryje turėti programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kuri skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, pažeidimas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad Vilniaus PN nenurodė, kokios konkrečiai programos buvo įdiegtos, kada buvo įdiegtos ir kada pareiškėjas jomis naudojosi, neturi teisinės reikšmės, nes šiam pažeidimui konstatuoti užtenka tikrinimo metu nustatyto fakto dėl tokių programų, kurių funkcinė paskirtis apibrėžta Tvarkos aprašo 16 punkte, buvimo kompiuteryje.

Laisvo priėjimo prie kompiuterio duomenų užblokavimo kalbos mokomąja programa „NEYA“ aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino, jog norint prieiti prie kompiuterio duomenų, buvo būtina atsakyti į tam tikrus klausimus anglų kalba. Teismas sprendė, kad priėjimas prie kompiuterio duomenų, kai tai priklauso nuo tam tikrų veiksmų atlikimo (šiuo atveju – anglų kalbos testo išsprendimo), nelaikytinas laisva prieiga. Teismo vertinimu, priėjimas prie kompiuterio duomenų negali priklausyti nuo nuteistojo valios, todėl pareiškėjo argumentai, kad jis iš karto pareigūnui suteikė prieigą prie kompiuterio duomenų, yra teisiškai nereikšmingi.

Nors pareiškėjas teigė, kad jis kompiuterio operacinę sistemą perinstaliavo 2013 m. liepos mėnesį Vilniaus PN administracijos nurodymu, tačiau teismas, nustatęs, jog byloje nėra duomenų apie Vilniaus PN administracijos atstovo pareiškėjui išduotą raštišką leidimą dėl kompiuterio operacinės sistemos perinstaliavimo 2013 metais ar vėliau, šiuos pareiškėjo argumentus atmetė ir konstatavo, kad skundžiamame nutarime Nr. 28-1640(1) buvo teisėtai ir pagrįstai konstatuotas Tvarkos aprašo 18 punkto pažeidimas. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad nėra jo kaltės dėl Vilniaus PN nutarime Nr. 28-1640(1) nurodytos faktinės aplinkybės, susijusios su pažeistais sisteminio bloko plombavimo lipdukais, pažymėjo, jog ši aplinkybė nėra teisiškai reikšminga, nes pareiškėjui skirta nuobauda nėra tiesiogiai susijusi su šia aplinkybe.

Vertindamas pareiškėjui skirtą nuobaudą (draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktų), teismas nurodė, kad tai yra viena iš švelnesnių BVK nustatytų nuobaudų. Tvarkos apraše įtvirtinti reikalavimai dėl naudojimosi kompiuteriu tvarkos – tai nuteistųjų elgesio taisyklės, kurių pažeidimas reiškia bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, už kurį skiriamos nuobaudos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pažeidė net keletą Tvarkos aprašo reikalavimų, todėl jam skirta nuobaudos rūšis yra pakankamai švelni ir nelaikytina neproporcinga padarytiems pažeidimams. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nutarimas Nr. 28-1640(1) yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad nutarimu Nr. 61-34 buvo nutarta iš pareiškėjo 6 mėnesiams paimti kompiuterį ir atiduoti jį saugoti į pataisos įstaigos sandėlį, t. y. buvo 6 mėnesius ribojama pareiškėjo teisė naudotis kompiuteriu. Atsižvelgęs į tai, kad buvo konstatuotas naudojimosi kompiuteriu tvarkos pažeidimas (Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 p. nesilaikymas), teismas konstatavo, jog ši pareiškėjo teisė pagal BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktą galėjo būti ribojama. Teismas nurodė, kad ši pareiškėjo teisė nebuvo ribojama ilgiau, nei nustatyta BVK. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad visos nuteistiesiems taikytinos nuobaudos yra įtvirtintos BVK 142 straipsnyje, todėl kompiuterio paėmimas nelaikytinas nuobauda BVK prasme. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baudimo du kartus už tą patį pažeidimą ir konstatavo, kad nutarimas Nr. 61-34 yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ir Departamento sprendimo Nr. 2S-6386, kuriuo buvo konstatuota, jog Vilniaus PN nutarimai yra teisėti ir pagrįsti.

Atsakydamas į pareiškėjo skundo argumentą, kad Departamentas pažeidė VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintą 20 darbo dienų terminą skundams nagrinėti, teismas nurodė, jog nuteistųjų skundų nagrinėjimo terminus nustato BVK 183 straipsnio 2 dalis, kurioje yra nustatytas 20 darbo dienų skundo nagrinėjimo terminas, skaičiuojamas nuo skundo gavimo datos. Teismas, nustatęs, jog pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundas Departamente buvo gautas 2014 m. lapkričio 6 d., o sprendimas dėl jo buvo priimtas 2014 m. gruodžio 4 d., t. y. dvidešimtą darbo dieną nuo skundo gavimo, darė išvadą, kad Departamentas sprendimą priėmė nepažeisdamas BVK nustatytų terminų. Kadangi nebuvo konstatuoti Vilniaus PN ir Departamento neteisėti veiksmai, teismas nenustatinėjo kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo.

III. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą nagrinėti iš esmės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundo esmė yra ne pirmosios instancijos teismo analizuotas 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinis pranešimas, o 2014 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime esantys melagingi pareigūno M. C. teiginiai, kad buvo perinstaliuota operacinė sistema Microsoft Windows XP Pro, nes tas pats pareigūnas 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime nurodė, jog pareiškėjo kompiuteryje yra įdiegta programinė įranga Microsoft Windows XP Home Edition SP3, kuri buvo instaliuota 2013 m. rugpjūčio 2 d. Be to, 2014 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime nenurodytas nei tikslus pavadinimas, nei kada tariamai buvo perinstaliuota operacinė sistema, o tai pagrįstai kelia abejones pareigūno sąžiningumu ir tinkamu pareigų vykdymu. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, neįvertino visų aplinkybių ir buvo šališkas, todėl toks sprendimas negali būti paliktas galioti.

2. Po to, kai pareiškėjas instaliavo į kompiuterį operacinę sistemą Windows XP Pro 64-bit Edition, jo kompiuterį 2013 metais patikrino pareigūnas M. C., kuris nenustatė licencijos neatitikimo, pažeidimų. Pareiškėjas elgėsi sąžiningai, nes pasikliovė 2013 metais patikrinimą atlikusiu pareigūnu ir vidiniu įsitikinimu, jog naudoja licencijuotą programinę įrangą, nes Microsoft Windows XP Professional ir Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition yra tapačios, o kitų galimybių pasitikrinti informaciją pareiškėjas dėl bausmės atlikimo neturėjo. Tokiu atveju dėl neteisėtai naudojamos programinės įrangos atsakomybę turi prisiimti pareiškėją suklaidinęs pareigūnas.

3. Byloje nėra ginčo dėl operacinės sistemos perinstaliavimo 2013 m. rugpjūčio mėnesį, kai pareiškėjui buvo duotas žodinis administracijos leidimas perinstaliuoti operacinę sistemą, nes 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime šis pažeidimas nebuvo nustatytas. Pareigūnas nepateikė absoliučiai jokių faktinių įrodymų, kad buvo perinstaliuota operacinė sistema, o pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

4. Dėl draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvo pirmosios instancijos teismas vertino tik liudytojo, t. y. to paties pareigūno, surašiusio tarnybinį pranešimą, parodymus, tačiau nevertino nei pareiškėjo parodymų, nei to fakto, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjo kompiuteryje buvo draudžiamos programos, todėl pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Tokia situacija, kai pareiškėjui skiriama nuobauda už tai, kad tariamai jo kompiuteryje buvo tariamai draudžiamos programos, tačiau nenurodyti nei jų pavadinimai, nei tikslios buvimo vietos, nei jokia kita informacija, pavyzdžiui, failų įrašymai, jų naudojimo datos, yra neteisinga ir neteisiška. Nustatyti, ar asmuo atliko neteisėtus veiksmus, teismas gali tik turėdamas teisiamojo kaltės įrodymų, o teisė reikalauja, kad įrodymais būtų laikoma informacija, kurią patvirtina mažiausiai du, vienas nuo kito nepriklausantys, šaltiniai. Byloje buvo apklaustas tik vienas pareigūnas, kuris surašė tarnybinį pranešimą, tačiau nebuvo pateikta jokių įrodymų apie draudžiamų programų egzistavimą. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu buvo absoliučiai šališkas ir neteisingas, nes buvo pažeisti fundamentalūs teisingumo principai.

5. Mokomoji anglų kalbos programa neblokuoja jokių kompiuterio duomenų, nėra apsaugota slaptažodžiu, o tam, kad prieiti prie kompiuterio duomenų, bet kokiu atveju tenka atlikti tam tikrus veiksmus. Teisingas šios situacijos išsprendimas priklauso nuo nusiteikimo, t. y. ar siekiama suvaržyti teises ir elgesį, ar skatinti teigiamus ir pozityvius ketinimus. Tokie dalykai kaip užimtumas ir siekis mokytis turėtų būti skatinami, o ne varžomi įvairiais pareigūnų prasimanymais ir neišprusimo sukeltais nepasitenkinimais. Šioje situacijoje nebuvo piktybiško pažeidimo, o tik teigiamas siekis lavintis, todėl turėtų būti kompromisinis sprendimas. Pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus ir neteisingas.

6. Pareiškėjui nuobauda buvo skirta kompleksiškai įvertinus pažeidimus, įskaitant ir už sisteminio bloko plombavimo lipdukų pažeidimą. Tačiau pareiškėjas sisteminio bloko plombavimo lipdukų nepažeidė ir tai patvirtina byloje esantys duomenys, t. y. leidimas nuimti plombavimo lipdukus. Pirmosios instancijos teismas iš šiuo aspektu buvo šališkas bei neteisingas.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 sprendė Tvarkos aprašo teisėtumo klausimą, o pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą skiriasi iš esmės. Visos operacinės sistemos turi programas, kurios yra skirtos išimtinai prisijungti prie interneto ir bendrauti internete, bei kurių išinstaliuoti ar ištrinti neįmanoma, nes to neleidžia operacinė sistema. Pagal Tvarkos aprašo 16 punktą tokie kompiuteriai, kuriuose yra tokios programos, o jos yra visose operacinėse sistemose, neperduodami nuteistiesiems ir tokiais kompiuteriais naudotis draudžiama. Tokios Tvarkos aprašo nuostatos prieštarauja BVK 96 straipsnio 1 dalies nuostatoms, todėl Tvarkos aprašo 16 punkto nuostatų teisėtumas ir atitikimas aukštesnės galios teisės aktams privalo būti ištirtas. Be to, nuteistųjų tam tikrų teisių suvaržymai ar apribojimai turi būti nustatyti ir aiškiai apibūdinti įstatymų, tačiau pagal Tvarkos aprašo 16 punkto nuostatas nuteistųjų teisių suvaržymai yra neaiškūs, nes iš šių nuostatų yra visiškai neaišku, kokiomis programomis draudžiama naudotis, o kokiomis nedraudžiama naudotis. Pareigūnai tariamai draudžiamų programų funkcijas aiškina plečiamai (savo nuožiūra), o ne pagal tiesiogines programų paskirtis ir oficialius aprašymus. Kadangi Tvarkos aprašo 16 punkto nuostatos yra neaiškiai apibrėžtos draudžiamų naudotis programų prasme, Tvarkos aprašo nuostatos privalo būti ištirtos ir patikslintos. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skundo argumentų ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

8. Pareiškėjo teisių suvaržymas, pasireiškęs asmeninio kompiuterio padėjimu ir draudimu juo naudotis 6 mėnesius, yra pareiškėjo padėties apsunkinimas už tam tikrą veiką, o tai yra nubaudimas už tam tikrus veiksmus. Šiuo atveju ribojimas naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra neišvengiamai būtinas, tačiau yra visiškai neracionalus bei nepagrįstas. Tokie Vilniaus PN administracijos veiksmai yra sąmoningas užimtumo ribojimas, trukdymas lavintis, siekti žinių, pareiškėjo žlugdymas bei prieštarauja BVK 137 straipsnyje įtvirtintiems socialinės reabilitacijos tikslams. Šių įstatyme įtvirtintų tikslų siekimas yra sąmoningai varžomas ir tai yra deliktas, tačiau pirmosios instancijos teismas šių pareiškėjo argumentų visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė, t. y. pareiškėjo skundo neišnagrinėjo.

9. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl Departamento sprendimo Nr. 2S-6386 vertino tik BVK 183 straipsnio prasme dėl savalaikio skundo nagrinėjimo, tačiau visiškai nepasisakė dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 13 straipsnyje įtvirtintos teisės pažeidimo, t. y. jog pareiškėjo skundo Departamento direktorius ne tik neišnagrinėjo, bet ir nenagrinėjo, t. y. neatliko įstatyme imperatyviai nustatytos pareigos, ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į efektyvią teisinės gynybos priemonę. Pirmosios instancijos teismas dėl šių pareiškėjo skundo argumentų visiškai nepasisakė, t. y. skundo neišnagrinėjo.

Atsakovai Vilniaus PN ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas laikėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus, apklausęs Vilniaus PN pareigūną, atsakingą už nuteistųjų kompiuterių tikrinimą, apibendrinęs teisinį reglamentavimą, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimu administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016, pagrįstai nurodė, kad kadangi nebuvo konstatuoti Vilniaus PN ir Departamento neteisėti veiksmai, nekyla pagrindas svarstyti kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimo.

Atsakovai laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, todėl nėra pagrindo jį tenkinti. Atsakovai nurodo, kad jie visiškai sutinka su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuris yra pagrįstas ir teisingas, atitinkantis faktinę situaciją, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes, byloje esančius įrodymus, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu bei suformuota teismų praktika.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2016 m, gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai netenkinto skundo, ištyrė visas faktines ir teisines aplinkybes, skundžiamas sprendimas atitinka įstatymo reikalavimus, todėl atsakovai palaiko visus pirmosios instancijos teismo motyvus. Atsakovai pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais motyvais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir ištyrė visus byloje esančius įrodymus. Akivaizdžiai nustatyta ir pagrįsta, kad pareiškėjas nesilaikė nustatytos naudojimosi kompiuteriais tvarkos, pažeidė Tvarkos aprašo 15–16 ir 18 punktų reikalavimus ir už tai jam skirta proporcinga ir adekvati BVK 142 straipsnyje nustatyta nuobauda – draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktų. Atsakovai paaiškina, kad pagal BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktą iš pareiškėjo 6 mėnesiams buvo paimtas kompiuteris, tačiau tai nėra nuobauda, o yra nuteistojo teisės apribojimas, todėl argumentai dėl dvigubo baudimo yra atmestini. Toks teisinis reguliavimas atitinka BVK 9 straipsnyje įtvirtintą teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principą.

Atsakovai kritiškai vertina pareiškėjo motyvus, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 16 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nes pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. kovo 10 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 dėl Aprašo 16 punkto. Be to, dėl šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo administracinė byla pagal pareiškėjo skundą buvo sustabdyta. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą, netyrė svarbių aplinkybių.

Atsakovų teigimu, pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo atlyginti žalą. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius, kad tiek Vilniaus PN direktoriaus nutarimai, tiek Departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo svarstyti valstybės viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 28-1640(1), kuriuo pareiškėjui M. N. (nuteistajam) skirta nuobauda (draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktų), ir 2014 m. spalio 27 d. nutarimo Nr. 61-34, kuriuo iš pareiškėjo 6 mėnesiams paimtas kompiuteris, bei Departamento 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 2S-6386, kuriuo konstatuota, kad nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui skirtą nuobaudą ir kad kompiuteris buvo paimtas pagrįstai, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde taip pat suformulavo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, neturtinės žalos atlyginimą: už neteisėtą baudimą; už neteisėtą asmeninės nuosavybės apribojimą; už melagingų duomenų įrašymą į oficialų dokumentą; už žmogaus teisių pažeidimą; už VAĮ pažeidimą.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. 2014 m. spalio 23 d. surašė Vilniaus PN direktoriui tarnybinį pranešimą „Dėl nuteistojo M. N. kompiuterio patikrinimo“, kuriame nurodė, jog 2014 m. spalio 22 d. buvo tikrinta pareiškėjo kompiuteryje įdiegta programinė įranga ir nustatyta, kad: 1) be administracijos leidimo operacinė sistema Microsoft Windows XP Pro buvo perinstaliuota į nelicencinę operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition; 2) kietojo disko E:\ skirsnyje yra draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas; 3) buvo pažeisti sisteminio bloko plombavimo lipdukai; 4) laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų užblokuotas kalbos mokomąja programa „NEYA“. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad taip pareiškėjas pažeidė Tvarkos aprašo (šioje nutartyje nurodoma ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusi redakcija) 15, 16 ir 18 punktų reikalavimus (b. l. 61).

Atsižvelgęs į nurodytą tarnybinį pranešimą, Vilniaus PN direktorius nutarime Nr. 28-1640(1) pripažino, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, ir vadovaudamasis BVK (šioje nutartyje nurodoma ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusi redakcija) 142 straipsniu, skyrė jam nuobaudą – draudimą 1 mėnesį pirkti maisto produktų (b. l. 6). Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 11 d. turėjo nuobaudą už naudojimąsi internetu, bei į tai, kad 2014 m. spalio 23 d. patikrinus jo kompiuterį, jame aptikta pažeidimų, nutarimu Nr. 61-34 nutarė iš pareiškėjo paimti kompiuterį ir paimtą kompiuterį 6 mėnesiams atiduoti saugoti į pataisos įstaigos sandėlį (b. l. 5). Dėl šių Vilniaus PN direktoriaus nutarimų Departamente 2014 m. lapkričio 6 d. gautas pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundas (b. l. 50–53), kurį išnagrinėjęs, Departamentas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendime Nr. 2S-6386 nurodė, jog nėra pagrindo panaikinti pareiškėjui skirtą nuobaudą ir jog kompiuteris buvo paimtas pagrįstai (b. l. 3–4).

Pareiškėjas šioje byloje skundą (b. l. 20–26) grindė tuo, kad Vilniaus PN pareigūnas M. C. 2014 m. spalio 22 d. surašė melagingą tarnybinį pranešimą ir 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybiniame pranešime Nr. 14-1317 nurodė žinomai melagingą informaciją; 2013 m. liepos 11 d. pareiškėjas turėjo drausminę nuobaudą už naudojimąsi internetu, todėl jam buvo liepta perinstaliuoti operacinę sistemą ir pareiškėjas iš naujo įdiegė Microsoft Windows XP Pro 64-bit operacinę sistemą; po 2013 m. rugpjūčio mėnesį atlikto pareiškėjo kompiuterio patikrinimo, kurio metu pažeidimų nebuvo nustatyta, operacinė sistema nebuvo perinstaliuota; ant kompiuterio yra užklijuotas licencinis Microsoft Windows XP Pro lipdukas; sisteminio bloko plombavimo lipdukai buvo nuimti su Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko leidimu (pastarajam leidus nunešti kompiuterį elektrikui pataisyti); kompiuterinė programa „NEYA“ buvo skirta išimtinai anglų kalbai mokytis, o ne duomenims blokuoti; pareiškėjas už tą patį buvo nubaustas du kartus, Vilniaus PN direktorius, nutarime Nr. 61-34 buvo nepagrįstai atsižvelgta į 2013 m. liepos 11 d. nutarimu paskirtą nuobaudą, nes nuo jos paskyrimo jau buvo praėję daugiau kaip 1 metai, todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas neturinčiu nuobaudų; Departamentas pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundo dėl Vilniaus PN direktoriaus nutarimų apskritai nenagrinėjo; Departamentas praleido VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintus skundų nagrinėjimo terminus.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia skundo reikalavimus, yra neįrodyti ir todėl nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, skundžiami Vilniaus PN nutarimai ir Departamento sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, taip pat nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyti Vilniaus PN ar Departamento neteisėti veiksmai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčijami Vilniaus PN nutarimai ir Departamento sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė neteisėtų Vilniaus PN ir Departamento veiksmų, ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas buvo neobjektyvus, neįvertino visų aplinkybių ir buvo šališkas, todėl toks sprendimas negali būti paliktas galioti.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistiesiems gali būti skiriamos BVK 142 straipsnyje nurodytos nuobaudos, iš kurių viena yra draudimas iki 1 mėnesio pirkti maisto produktų (1 d. 3 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjui ginčijama nuobauda (draudimas 1 mėnesį pirkti maisto produktų) buvo skirta už pažeidimų daugetą, t. y. tokius jo kompiuteryje nustatytus pažeidimus: 1) be administracijos leidimo operacinė sistema Microsoft Windows XP Pro buvo perinstaliuota į nelicencinę operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition (Tvarkos aprašo 15 ir 18 punktų pažeidimas); 2) kietojo disko E:\ skirsnyje yra draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas (Tvarkos aprašo 16 punkto pažeidimas); 3) buvo pažeisti sisteminio bloko plombavimo lipdukai; 4) laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų užblokuotas kalbos mokomąja programa „NEYA“ (Tvarkos aprašo 16 punkto pažeidimas).

Pagal Tvarkos aprašo 15 punktą kompiuteriai turi būti tik su legalia programine įranga; kompiuteriuose neturi būti naudojamos nelicencijuotos, nelegalios operacinės sistemos; kompaktiniai diskai turi būti įrašyti, be įrašymo ar pakartotinio įrašymo ir perrašymo galimybių. Kompiuteriai ir informacijos laikmenos turi būti be prisijungimo prie interneto programinės įrangos, programinės įrangos, kuri naikina kompiuterio darbo istoriją, kurios pagalba galima bendrauti internetu, be užkoduotų ir kitaip paslėptų ar laisvai neprieinamų duomenų; įrenginiai ir duomenų laikmenos su jose esančia programine įranga, skirta ištrintai ar kitaip paslėptai skaitmeninei informacijai atkurti, neperduodami, jais naudotis draudžiama (Tvarkos aprašo 16 p.). Tvarkos aprašo 18 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys gali perinstaliuoti kompiuterio operacinę programinę sistemą ir taip sunaikinti kompiuterio naudojimo istoriją, tik kompiuterį patikrinus įgaliotam administracijos atstovui bei esant raštiškam jo leidimui.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija akcentuoja, kad nuteistieji už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą atsako tik tada, kai bylą nagrinėjančiam teismui pateikiami išsamūs įrodymai, jog šie asmenys iš tiesų atliko teisės aktais draudžiamą veiką; be to, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos taisyklę asmens kaltę turi įrodyti būtent nuobaudą skirianti institucija, o pagal bendrąjį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą visi neaiškumai traktuojami asmens, kuriam yra inkriminuojami pažeidimai, naudai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1233/2014). Sprendžiant dėl nuobaudų, nustatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus; asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2891-575/2016).

Pareiškėjas šioje byloje iš esmės tvirtina, kad ant jo kompiuterio yra užklijuotas licencinis Microsoft Windows XP Pro lipdukas, kuris suteikia teisę naudoti jo kompiuteryje instaliuotą operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit, o atsakovas Vilniaus PN laikosi pozicijos, jog pareiškėjas neturi licencijos naudoti operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition, kuri yra instaliuota jo kompiuteryje. Taigi šioje byloje proceso šalys laikosi skirtingų pozicijų dėl teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar pareiškėjo 2014 m. spalio 22 d. turėta licencija apėmė teisę naudoti jo kompiuteryje instaliuotą operacinę sistemą. Pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pareiškėjo 2014 m. spalio 22 d. kompiuteryje buvo naudodama nelicencijuota operacinės sistemos versija, padarė remdamasis liudytojo Vilniaus PN pareigūno M. C., kuris nagrinėjamu atveju tikrino pareiškėjo kompiuterį ir nustatė pažeidimus, už kuriuos pareiškėjas buvo nubaustas, teismo posėdyje duotais parodymais, kad Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition yra Microsoft Windows XP Pro versija, reikalaujanti atskiros licencijos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog pareiškėjo turima licencija neapėmė teisės naudoti operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition, kuri buvo instaliuota jo kompiuteryje, padarė remdamasis liudytojo parodymais. Tačiau liudytojas pirmosios instancijos teismo posėdyje nenurodė pagrindo, kuo remdamasis jis teigė, kad Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition yra Microsoft Windows XP Pro versija, reikalaujanti kitokios licencijos, nei turėjo pareiškėjas. Kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjo turima licencija neapėmė teisės naudoti operacinę sistemą Microsoft Windows XP Pro 64-bit Edition, kuri buvo instaliuota jo kompiuteryje, atsakovas, kuriam tenka pareiga įrodyti pareiškėjo padarytą pažeidimą, nėra pateikęs, nors tokia galimybė atsakovui buvo suteikta nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir visas abejones dėl pareiškėjo turėtos licencijos apimties įvertinusi atsakomybėn patraukto asmens (šiuo atveju – pareiškėjo) naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas padarė pažeidimą, susijusį su nelicencijuotos operacinės sistemos naudojimu.

Dėl kaltinimo, kad operacinė sistema buvo perinstaliuota be administracijos leidimo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra prieštaringi duomenys apie tai, kokia operacinė sistema buvo instaliuota pareiškėjo kompiuteryje iki 2014 m. spalio 22 d. patikrinimo. 2014 m. spalio 23 d. tarnybiniame pranešime „Dėl nuteistojo M. N. kompiuterio patikrinimo“ nėra nurodyta, kada operacinė sistema buvo instaliuota, nors 2013 m. rugpjūčio 7 d. tokio paties pobūdžio tarnybiniame pranešime buvo nurodyta konkreti operacinės sistemos instaliavimo data. Primintina, kad pareiškėjas šioje byloje teigė, kad po 2013 m. rugpjūčio mėnesį atlikto pareiškėjo kompiuterio patikrinimo, kurio metu pažeidimų nebuvo nustatyta, operacinė sistema nebuvo perinstaliuota, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog buvo priešingai.

Nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su Vilniaus PN nustatytu Tvarkos aprašo 16 punkto pažeidimu, pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi išimtinai liudytojo M. C. teismo posėdyje duotais parodymais, kad pareiškėjo kompiuteryje rastos draudžiamos programos nebuvo konkrečiai įvardytos dėl jų gausos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad šiam pažeidimui konstatuoti užtenka tikrinimo metu nustatyto fakto dėl tokių programų, kurių funkcinė paskirtis apibrėžta Tvarkos aprašo 16 punkte, buvimo kompiuteryje, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tai neatleidžia pažeidimą nustačiusio subjekto nuo pareigos tinkamai užfiksuoti nustatytas pažeidimo, už kurio padarymą asmeniui gali būti skirta nuobauda, aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pareiškėjo pozicija, kad nutarime Nr. 28-1640(1) nurodytas pažeidimas, t. y. kad kietojo disko E:\ skirsnyje yra draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvas, nebuvo pakankamai detalizuotas, t. y. aiškiai apibūdintas, nes nenurodyti tokių programų pavadinimai, jų buvimo vietos ar kita su šiuo pažeidimu susijusi informacija. Todėl šiuo atveju nėra galimybės patikrinti teisme aplinkybių, susijusių su draudžiamų nuteistiesiems naudotis programų archyvo buvimu pareiškėjo kompiuteryje.

Pareiškėjui nutarime Nr. 28-1640(1) buvo taip pat inkriminuotas sisteminio bloko plombavimo lipdukų pažeidimas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog dėl to nėra jo kaltės, nėra teisiškai reikšminga, nes pareiškėjui skirta nuobauda su šia aplinkybe tiesiogiai nėra susijusi. Iš tikrųjų nėra aišku, su kokia konkrečia Tvarkos aprašo nuostata, kuri nurodyta nutarime Nr. 28-1640(1), šios faktinės aplinkybės dėl sisteminio bloko plombavimo lipdukų pažeidimo yra siejamos. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsakovo nustatyto sisteminio bloko plombavimo lipdukų pažeidimo nevertina kaip bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo, už kurį galėjo būti paskirta nuobauda, nes atsakovas nenurodė, kokia konkreti nuteistųjų elgesį reglamentuojanti teisės norma tokiais veiksmais buvo pažeista.

Dėl laisvo priėjimo prie kompiuterio duomenų užblokavimo kalbos mokomąja programa „NEYA“ apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais šiuo klausimu ir jų nekartoja. Taigi byloje nėra ginčo dėl fakto, kad norint prieiti prie pareiškėjo kompiuterio duomenų, buvo būtina atsakyti į tam tikrus klausimus anglų kalba. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad tokie dalykai kaip užimtumas ir siekis mokytis turėtų būti skatinami, o ne varžomi, pažymi, jog iš tikrųjų pozityvus nuteistųjų elgesys pataisos įstaigoje turi būti skatinamas, tačiau nuteistieji šių pozityvių tikslų turi siekti laikydamiesi teisės aktuose jiems nustatytų reikalavimų ir jų nepažeisdami. Šiuo atveju pareiškėjas galėjo savo kompiuterį naudoti kaip mokymosi, tobulėjimo priemonę, nes kompiuterinės programos „NEYA“, kuri yra skirta išimtinai anglų kalbai mokytis, kaip teigia pareiškėjas, naudojimas pats savaime nesudaro pažeidimo. Primintina, kad pažeidimas buvo užfiksuotas būtent dėl to, kad šia programa buvo užblokuotas laisvas priėjimas prie kompiuterio duomenų.

Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nors nutarime Nr. 28-1640(1) buvo nurodyti anksčiau aptarti 2014 m. spalio 23 d. tarnybinio pranešimo 1–3 punktuose aprašyti pažeidimai (dėl operacinės sistemos, plombavimo lipduko ir draudžiamų programų archyvo), dėl kurių padarymo abejonės yra įvertintos pareiškėjo naudai, tačiau 4 punkte nurodytas pažeidimas (dėl laisvo priėjimo prie kompiuterio duomenų užblokavimo) nustatytas tinkamai. Atsižvelgusi į pareiškėjui nutarimu Nr. 28-1640(1) paskirtos nuobaudos rūšį, su pažeidimu susijusias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, jog pareiškėjui buvo paskirta neproporcinga nuobauda, kuri turėtų būti panaikinama.

Kaip jau minėta, Vilniaus PN nutarimu Nr. 61-34 iš pareiškėjo paėmė kompiuterį ir jį 6 mėnesiams atidavė saugoti į pataisos įstaigos sandėlį. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis BVK 96 straipsnio 4 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami iš nuteistųjų, pažeidusių šio straipsnio 2 dalyje nurodytą naudojimosi daiktais tvarką, – šešiems mėnesiams. Nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 96 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų daiktų techninius parametrus ir naudojimosi jais tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 96 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad pareiškėjas nutarimą Nr. 61-34 iš esmės ginčija tuo aspektu, jog šis nutarimas, vertinamas kartu su pareiškėjui paskirta nuobauda, reiškia, kad pareiškėjas už tą patį buvo nubaustas du kartus. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl pareiškėjo argumentų dvigubo nubaudimo aspektu, nurodydamas, kad visos nuteistiesiems taikytinos nuobaudos yra įtvirtintos BVK 142 straipsnyje, todėl kompiuterio paėmimas nelaikytinas nuobauda BVK prasme. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl baudimo du kartus už tą patį pažeidimą ir konstatavo, kad nutarimas Nr. 61-34 yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjo teisių suvaržymas, pasireiškęs asmeninio kompiuterio padėjimu ir draudimu juo naudotis 6 mėnesius, yra pareiškėjo padėties apsunkinimas už tam tikrą veiką, o tai yra nubaudimas už tam tikrus veiksmus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 31 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą. Ši Konstitucijos nuostata, kaip ir kitų Konstitucijos 31 straipsnio dalių normos, yra skirtos teisingumo principams įgyvendinti baudžiamojoje teisenoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. vasario 10 d. nutarimas), tačiau, kaip ne kartą oficialios konstitucinės justicijos nuostatose yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies nuostatoje atsispindi teisės principas non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą), reiškiantis, kad asmuo negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį teisės pažeidimą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad, kaip savo aktuose yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, konstitucinis principas non bis in idem nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2010 m. gegužės 28 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo akcentuojamas dvigubo baudimo draudimo principas šiuo atveju pareiškėjui pritaikius BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą ir apribojus jo teisę naudotis BVK 96 straipsnyje įtvirtintomis teisėmis (t. y. dėl dvigubo pobūdžio pasekmių atsiradimo) nebuvo pažeistas. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, BVK 142 straipsnis nustato galimybę skirti nuobaudas nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą ir nustato galimas nuobaudų rūšis, 143 straipsnis įtvirtina nuobaudų skyrimo tvarką; kita vertus, BVK 96 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisės naudotis tam tikrais daiktais tvarka, kurios pažeidimai, vadovaujantis BVK 96 straipsnio 4 dalimi, gali lemti šių nuteistųjų teisių apribojimą, tačiau šis apribojimas nelaikytinas nuobauda BVK 142 straipsnio prasme (žr. 2015 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-442/2015).

Pažymėtina, kad Vilniaus PN nutarime Nr. 61-34 yra nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas. Pareiškėjas skunde teigė, kad Vilniaus PN direktorius, priimdamas šį nutarimą, nepagrįstai atsižvelgė į 2013 m. liepos 11 d. nutarimu paskirtą nuobaudą, nes nuo jos paskyrimo jau buvo praėję daugiau kaip 1 metai, todėl pareiškėjas turėjo būti laikomas neturinčiu nuobaudų. Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad tiek 2013, tiek 2014 metais pareiškėjas pažeidė pataisos namuose galiojusią naudojimosi kompiuteriu tvarką, todėl Vilniaus PN, atsižvelgę į tai, jog 2014 metų pažeidimas nėra vienkartinis atvejis, iš esmės pagrįstai laikinai apribojo pareiškėjo galimybę naudotis priemone, kuria buvo daromi pažeidimai, t. y. kompiuteriu. Nors pareiškėjas akcentuoja, kad kompiuteris jam yra viena iš pagrindinių lavinimosi priemonių, nes juo pareiškėjas naudojasi savarankiškai studijuodamas anglų kalbą bei informatiką (sistemų administravimą), tačiau nepagrindžia, jog jis tuo metu, kai iš jo buvo paimtas kompiuteris, neturėjo galimybės lavintis.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl Departamento sprendimo Nr. 2S-6386 nepagrįstumo ir neteisėtumo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Departamentas sprendimu Nr. 2S-6386 nepagrįstai atsisakė panaikinti paskirtą nuobaudą, Departamentas pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundo dėl Vilniaus PN direktoriaus minėtų nutarimų apskritai nenagrinėjo, o tik perrašė Vilniaus PN pareigūnų surašyto tarnybinio pranešimo tekstą, be to, Departamentas praleido VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintus skundų nagrinėjimo terminus. Šiame kontekste pirmiausia akcentuotina, kad Departamento sprendimas Nr. 2S-6386 yra priimtas ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjus pareiškėjo skundą dėl Vilniaus PN veiksmų (sprendimų). Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime detaliai atsakė į pareiškėjo skundo argumentą, kad Departamentas pažeidė VAĮ 31 straipsnyje įtvirtintą 20 darbo dienų terminą skundams nagrinėti. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo naikinti Departamento sprendimą Nr. 2S-6386, nes konstatavo, jog Vilniaus PN nutarimai yra teisėti ir pagrįsti, ir tai aiškiai nurodė skundžiame sprendime. Nepripažintinas pagrįstu pareiškėjo argumentas, kad Departamentas apskritai nenagrinėjo pareiškėjo 2014 m. spalio 31 d. skundo, nes Departamento sprendimas Nr. 2S-6386 patvirtina, jog pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas.

Kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 111 straipsniu suteikta teisė bylos dalyviams teikti prašymą dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo, tačiau administracinių teismų praktikoje yra konstatuota, jog teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto. ABTĮ 111 straipsnio 3 dalyje nurodyta nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalyje nurodyto asmens, pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Taigi kreipimasis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (jo dalies) atitikimo aukštesnės galios teisės aktams yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-346-552/2016). Norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-303/2012). Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo diskreciją (ne)pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, skundžiamame sprendime nurodė argumentus, dėl kurių netenkino pareiškėjo prašymo šioje byloje kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto nuostatų ištyrimo.

Atsižvelgęs į tai, kad nebuvo konstatuoti Vilniaus PN ir Departamento neteisėti veiksmai, pirmosios instancijos teismas nesvarstė kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) buvimo klausimo ir skundo reikalavimus priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimo priteisimą atmetė. Šiame kontekste akcentuotina, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, jog asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Primintina, kad pareiškėjas skunde nurodė konkrečius veiksmus, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą: neteisėtą baudimą, neteisėtą asmeninės nuosavybės apribojimą, melagingų duomenų įrašymą į oficialų dokumentą, žmogaus teisių pažeidimą ir VAĮ pažeidimą. Šiuo atveju nėra nustatytas neteisėtas baudimas ar asmeninės nuosavybės apribojimas, žmogaus teisių ir VAĮ pažeidimas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai kitų viešosios atsakomybės sąlygų šiais aspektais netikrino. Dėl melagingų duomenų įrašymo į oficialų dokumentą, kaip neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad skundo esmė yra ne pirmosios instancijos teismo analizuotas 2013 m. rugpjūčio 7 d. tarnybinis pranešimas, o 2014 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime esantys melagingi pareigūno M. C. teiginiai. Nors, kaip konstatuota šioje nutartyje, ne visi 2014 m. spalio 22 d. tarnybiniame pranešime užfiksuoti pažeidimai šioje byloje buvo įrodyti, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad tarnybiniame pranešime nurodyti faktai gali būti vertinami kaip melaginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindžia, kad būtent dėl Vilniaus PN pareigūno surašytų tarnybinių pranešimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą ir kad yra priežastinis ryšys tarp tarnybinių pranešimų bei pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė skundo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, daro išvadą, kad pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai iš dalies yra pagrįsti, nes pareiškėjui ginčijamą nuobaudą skyrę Vilniaus PN nepateikė pakankamai įrodymų dėl kai kurių nutarime Nr. 28-1640(1) konstatuotų pažeidimų. Tačiau tai nesudaro pagrindo tenkinti skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. spalio 27 d. nutarimą Nr. 28-1640(1), nes vienas iš pažeidimų pasitvirtino ir dėl to pareiškėjui nuobauda buvo skirta pagrįstai. Be to, nenustatyta, kad iš pareiškėjo negalėjo būti paimtas kompiuteris ar kad turėjo būti tenkinami skundo reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė