2013-05-24 Nr. AB-2064-3-61-3-01021-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-809/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01021-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. balandžio 7 d. padavė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11); 2) įpareigoti VRM ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; 3) priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; 4) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, 10 000 Lt neturtinę žalą; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (toliau – ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas nesutiko su jam nuo 2010 metų sumažintos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžiu – 297,73 Lt. Nurodė, kad jam nuo 2009 metų buvo mokama 513,86 Lt dydžio valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Pareiškėjo teigimu, pensija sumažinta neteisėtai, taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 2 priedo formulę, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjo nuomone, minėtu teisiniu reguliavimu jis yra diskriminuojamas kaip vienos pensijų rūšies gavėjas ir negali laisvai dirbti. Pareiškėjas abejojo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio galiojimo pratęsimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atitiktimi Konstitucijai, teigė, kad pagal šio įstatymo nuostatas paskirtų valstybinių pensijų sumažinimas, nenumatant patirtų praradimų kompensavimo, diskriminuoja dirbančius pensininkus.

Nurodė, jog 2009 metais priimtame Laikinajame įstatyme buvo nustatyta, kad teisinis reguliavimas taikomas laikinai, vėliau buvo pratęstas iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai nurodo, kad ribinio pensijų dydžio neviršijančios valstybinės ir socialinio draudimo pensijos negali būti mažinamos net ir susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, tačiau įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas tik vienai pensijų rūšies gavėjų grupei. Manė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje reguliuojamas valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 daliai tiek, kiek ji apima šio įstatymo nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nurodė, jog buvo priverstas rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir gauti valstybinę pensiją, kuri mokama ir kitiems nedirbantiems šių pensijų gavėjams. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, nesirėmė lygiateisiškumo principu, dėl ko pareiškėjas buvo diskriminuojamas ir patyrė žalą. Pabrėžė, jog Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, lieka prieštaravimas 2010 m. vasario 11 d. redakcijoje. Be to, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui.

Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek nėra siūloma parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisinės valstybės principui, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis prieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, teisinės valstybės principui. Šis nutarimas įsigaliojo 2010 m. lapkričio 16 d. Teigė, jog nuo šio laiko minėtas teisinis reguliavimas panaikintas ir negali būti taikomas, tačiau vis tiek buvo taikomas pareiškėjui, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu. Pažymėjo, jog pratęsiant Laikinojo įstatymo nuostatas dar vieneriems metams, buvo pažeisti tarptautiniai įsipareigojimai, susiję su socialinėmis žmogaus teisėmis.

Pareiškėjas siekė neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, manė, jog yra Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatų auka, patyrė šoką dėl neteisėto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ir jo galiojimo pratęsimo, patyrė dvasinių išgyvenimų, depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, pabrėžė, kad neteisėti veiksmai buvo intensyvūs ir ilgalaikiai. Pareiškėjas nurodė, jog stengėsi ginčą spręsti neteismine tvarka, tačiau atsakovas nesistengė tinkamai atsakyti į pareiškėjo kreipimusis.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinojo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo, nebuvo pripažintos įsigaliojusiu teismo sprendimu prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl manė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 1D-1758-(11) yra teisėtas ir pagrįstas. Nurodė, jog pareiškėjas, reikalaudamas iš Vidaus reikalų ministerijos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, neįrodė, kad institucija, jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Neturtinė žala nėra pagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas. Pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, todėl Vidaus reikalų ministerijos veiksmai buvo teisėti ir pagrįsti įstatymu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimu pareiškėjo K. L. skundą tenkino iš dalies: priteisė K. L. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 6 514,97 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegijai abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo nekilo, todėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

Nustatė, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio mėnesio paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija sudarė 513,86 Lt. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, jos dydis už šį mėnesį sudarė 297,73 Lt. 2012 m. vasario 13 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, nurodydamas, kad jam kas mėnesį mokama vis mažesnė pareigūnų ir karių pensiją, o kaip dirbančiam VRM pensininkui pensija sumažinta dar labiau. VRM 2012 m. kovo 19 d. raštu Nr. 1D-1758(11), išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. vasario 13 d. skundą, nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiuojamos vadovaujantis Laikinuoju įstatymu; atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikoma minėto įstatymo 2 priedo formulė ir pareiškėjui mokėtina pensijos dalis už 2010 m. sausio mėnesį yra 297,73 Lt.

Nurodė, jog 1994 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas) Nr. I-693 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2010 m. spalio 26 d. redakcija). Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gruodžio 20 d. priimtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinėms pensijoms pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Nustatė, jog remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas, apskaičiavęs pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą (K=0,8463), perskaičiavo pensijos dydį. Remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota antrą kartą, atsižvelgiant į jo draudžiamąsias pajamas pagal Laikinojo įstatymo 2 priedą (nustatytas koeficientas – 0,5794).

Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Nurodė, jog jame buvo konstatuota, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, taip pat kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Nurodė, jog Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo išvestinio reikalavimo įpareigoti ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos priteisė tik dalį neišmokėtos pensijos – 6 514,97 Lt (17 571,97 – 11 057) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio (kai Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios).

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11) nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai ir skunde nurodyti argumentai neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų, mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir dėl to pareiškėjui atsiradusių nepatogumų. Nurodė, jog šie nepatogumai pareiškėjui bus kompensuoti, jo teisės apgintos išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, todėl reikalavimą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, jog pareiškėjas skunde prašo iš atsakovo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, taip pat 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą priteisti jam kelionės į teismą išlaidas. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, 45 straipsnio 1 dalimi. Nurodė, jog pareiškėjas turėtų pateikti teismui patikslintą prašymą su detaliu patirtų išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, konkrečiai nurodyti, kiek už kokių procesinių veiksmų atlikimą jam turėtų būti atlyginta, taip pat turėtų pateikti dokumentus, įrodančius transporto priemonės, kuria buvo vykstama į teismą, markę ir modelį bei šitai transporto priemonei nustatytas degalų sunaudojimo normas vienam šimtui kilometrų pagal gamintojo nurodytus techninius duomenis.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo dalį dėl tenkinto pareiškėjo reikalavimo ir jį atmesti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas, neatsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, nepagrįstai tenkino iš dalies pareiškėjo reikalavimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teigia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Pažymi, jog analogiškoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nustatė, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, kad pensijas išmokančios institucijos veiksmai / sprendimai buvo teisėti ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Pareiškėjas K. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą, panaikinti 2012 m. lapkričio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atsiliepime į apeliacinį skundą be aplinkybių, išdėstytų skunde, taip pat nurodo:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo panaikinti 2012 m. kovo 19 d. VRM sprendimą Nr. 1D-1758(11). Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis nepastebėjo, kad VRM nepagrįstai ir neteisėtai nevykdo nustatytų turtinių įsipareigojimų ir taip diskriminuoja pareiškėją ir nukrypsta nuo Konstitucijoje, inter alia 29 straipsnio 1 dalyje, įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo. Teigia, jog nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo skunde nurodytus argumentus ir daro išvadą, kad jo ginčijamų įstatymų nuostatos prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 46 straipsnio 3 daliai, o Seimui priėmus šias įstatymų nuostatas ir nustačius, kad nėra valstybinių pensijų grąžinimo buvo pažeistas Konstitucijos 23 straipsnis, garantuojantis pareiškėjo teisę į nuosavybę. Teigia, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog pareigūnų ir karių pensijos skiriamos pagal specialius įstatymus. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustato valstybinių (tarp jų ir pareigūnų ir karių) valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Nurodo, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą kreiptis su parengtais atitinkamais įstatymų projektais ir teikti juos Vyriausybei dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo ir jo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, tačiau to nepadarė.

2) Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą VRM mokėti pareiškėjui visą valstybinę pensiją nuo sprendimo įsigaliojimo datos nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas užmiršo, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktais nustatytas vienodas valstybinių pensijų perskaičiavimas tiek asmenims, kurių valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo už praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, ir todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos yra atitinkamai sumažintos, tiek asmenims, kuriems paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) nustatytą teisinį reguliavimą valstybinės pensijos neturėjo būti mažinamos. Teigia, jog teismas nereagavo į tai ir pareiškėjas toliau yra diskriminuojamas.

3) Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos nurodo, jog 2010 m. birželio 29 d. Konstitucinis Teismas nutarime inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Mano, kad teismas užmiršęs šį Konstitucinio Teismo sprendimą priėmė klaidingą sprendimą pagal pareiškėjo skundą ir negrąžino pareiškėjo pensijos dalies. Nurodo, jog 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

4) Dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui 10 000 Lt neturtinę žalą nurodo, jog priimant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas ir jas pratęsiant dar vieneriems metams ir nevykdant Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų buvo pažeisti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 2, 7, 17 straipsniai, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 1, 29 straipsniai, protokolo Nr. 12(l) 1, 14 straipsniai, Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnis, 21 straipsnio 1 dalis ir 23 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14, 21, 23 straipsniai, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnis, Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 2 straipsnio 2 dalis.

Lietuvos Respublikos Seimas neatsižvelgė į tai, nors privalėjo žinoti, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimo galiojimą iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nevykdydamas priimtų Konstitucinio Teismo sprendimų ir nutarimų. Teigia, jog VRM 2012 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 1D-1758(11) yra neišsamus, biurokratinis atsirašinėjimas, nepaaiškinus pareiškėjui aplinkybių, lėmusių pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažėjimą. Atsakovai Vyriausybė ir VRM turėjo teisę kreiptis su parengtais atitinkamų įstatymų projektais ir teikti juos Vyriausybei dėl Laikinojo įstatymo pakeitimo ir jo neatitikimo Konstitucijos nuostatoms, tačiau to nedarė.

Atsižvelgdamas į tai, kad tinkamu atsakovu turi būti laikoma Lietuvos valstybė (Vyriausybė), atstovaujama VRM, kuri netinkamai apskaičiavo pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, nemokėjo jos dalies ir toliau tęsia pareiškėjo diskriminavimą, mano, jog negalima pripažinti, kad tokie atsakovų veiksmai yra teisėti. Nurodo, jog siekia neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, nes yra įstatymų nuostatų ir Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimų ir 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimų nevykdymo auka, pažeidimas tęsiąsi iki šiol.

Teigia, jog patyrė šoką dėl šių neteisėtų įstatymų nuostatų taikymo ir jų galiojimo pratęsimo, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimus, paūmėjo ligos, pablogėjo pareiškėjo reputacija, neturi piniginių lėšų išlaikyti save, dėl padidėjusių komunalinių paslaugų kainų yra priverstas skolintis iš giminių piniginių lėšų, jautė dvasinę skriaudą, kuri nėra vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į tai, kad valstybės institucijų, t. y.

VRM ir Vyriausybės, padaryti neteisėti veiksmai buvo ir yra itin intensyvūs ir ilgalaikiai.

5) Dėl Konstitucinio Teismo sprendimo galiojimo „į priekį“ nurodo, jog asmenys, gavę iš esmės neteisėtai perskaičiuotą (sumažintą) valstybinę pensiją, teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti sumažintą pensiją ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis.

6) Dėl reikalavimo priteisti iš VRM išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu, nurodo, kad teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų, nors byloje yra visi reikalingi dokumentai, atstovavimo sutartis ir teisinių paslaugų sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui K. L. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančio Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 2/17-1506 matyti, jog pareiškėjui nuo 2004 m. birželio 4 d. paskirta 513,86 Lt pensija už tarnybą (b. l. 43). Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, 5 straipsnio 1 dalimi bei įstatymo 2 priedu, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2012 m. vasario 13 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam visą paskirtą pensiją (b. l. 44). Vidaus reikalų ministerija 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 1D-1759-(11) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 46–48). Pareiškėjas 2012 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11); įpareigoti VRM ateityje mokėti jam nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją; priteisti iš VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, 10 000 Lt neturtinę žalą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams ir konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą priteisė K. L. iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 6 514,97 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, o prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pažymėtina, jog, nagrinėdama iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakiusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Analogiška praktika yra formuojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Nagrinėjamoje byloje iš pareiškėjo skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 1D-1759-(11) matyti, jog K. L. paskirta 513,86 Lt valstybinė pensija, įvertinus tai, kad pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę buvo perskaičiuota bei sumažinta. Įvertinus tai, kad pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas 0,5794 ir perskaičiuota 297,73 Lt pensija, taip pat įvertinus tai, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, nustatytas koeficientas 0,5529 ir perskaičiuota 284,11 Lt pensija (b. l. 71–72). Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. 11D(P)-4354 nurodė, jog pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 6 dalį nuo 2012 m. balandžio 1 d. mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas – 360 Lt, perskaičiuota pensija su priedu – 873,86 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjui paskirtos pensijos koeficientas – 0,8463, ir perskaičiuotas pareiškėjo pensijos dydis nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 739,55 Lt.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) buvo nustatyta, jog paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šiame nutarime taip pat konstatuota, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos „Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos“.

Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, pensijos skirtumas, kuris susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, pareiškėjui negali būti grąžintas. Pareiškėjo argumentas, jog teismas nepagrįstai negrąžino dalies pensijos, yra nepagrįstas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugsėjo 28 d. pažyma Nr. 11D(P)-4355 patvirtina, jog pareiškėjui paskirta pensija, kuri buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio iš viso sudarė 17 571,97 Lt. Šią pensiją dar kartą perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pareiškėjui buvo išmokėta 11 057 Lt valstybinės pensijos (b. l. 79). Taigi pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 6 514,97 Lt dydžio nepriemoka (17 571,97 Lt – 11 057 Lt).

Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui pirmiau nurodytą 6 514,97 Lt dydžio pensijos nepriemoką iki šio įstatymo įsigaliojimo datos, kadangi minėtu teisiniu reguliavimu buvo panaikintos Laikinojo įstatymo nuostatos, numačiusios valstybinių pensijų dydžio mažinimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų.

Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, jog analogiškoje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjo valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nustatė, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui K. L. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuluotą analogiškose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-930/2013) neišmokėtos pensijos dalis – 6 514,97 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Vidaus reikalų ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Lietuvos Respublikos Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Visa tai įvertinus, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjui iš Vidaus reikalų ministerijos priteista 6 514,97 Lt neišmokėta pensijos dalis, keistina ir neišmokėta pareigūnų ir karių pensijos dalis – 6 514,97 Lt, pareiškėjui K. L. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir teigia, jog Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su šiuo atsakovų teiginiu teisėjų kolegija nesutinka.

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją. Pažymėtina, jog pareiškėjo pažeistos teisės už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. apgintos teismui priteisus pareiškėjui pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, o, kaip jau minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pažymėtina, jog tokios praktikos analogiškose bylose laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013).

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11), nurodydamas, kad Vidaus reikalų ministerija, vadovaudamasi teisės normomis, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog minėtame sprendime be pateiktos informacijos apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama, taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Taigi nagrinėjamu atveju situacijos nekeičia ta aplinkybė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, yra pagrindas panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11) dalį, kuria iš esmės atsisakyta apskaičiuojant pareiškėjo pensiją netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-1758(11), keistina.

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti jam neturtinę žalą pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala priteisiama, kai nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos.

Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-508/2013, 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-681/2013, kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti medicininiai dokumentai ir skunde nurodyti argumentai neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų, mokant sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ir dėl to pareiškėjui atsiradusių nepatogumų, o nepatogumai pareiškėjui bus kompensuoti, jo teisės apgintos išmokėjus valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiškose bylose asmenims neturtinė žala nebuvo atlyginama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-312/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-930/2013).

Dėl pirmosios instancijos teismui pareiškėjo suformuluoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjui nurodė, jog Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimas buvo išspręstas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, todėl teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo normų konstitucingumo. Kaip savo praktikoje yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-678/2013). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog ir kitose analogiškose bylose teismui nekilus abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvo tenkinti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-546/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-316/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-930/2013). Bylą nagrinėjančiai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai taip pat nekilo abejonių dėl minėtų teisės normų konstitucingumo.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde prašė iš atsakovo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas, taip pat 2012 m. rugsėjo 25 d. pateikė prašymą priteisti jam kelionės į teismą išlaidas. Teismas nurodė, jog pareiškėjas turėtų pateikti teismui patikslintą prašymą su detaliu patirtų išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, konkrečiai nurodyti, kiek už kokių procesinių veiksmų atlikimą jam turėtų būti atlyginta, taip pat turėtų pateikti dokumentus, įrodančius transporto priemonės, kuria buvo vykstama į teismą, markę ir modelį bei šitai transporto priemonei nustatytas degalų sunaudojimo normas vienam šimtui kilometrų pagal gamintojo nurodytus techninius duomenis.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės nesprendė dėl pareiškėjui priteistinų bylinėjimosi išlaidų, neatmetė pareiškėjo prašymo, o nurodė, jog pareiškėjas jį turėtų patikslinti. Todėl apeliacinės instancijos teismas dėl pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nepasisako. Pareiškėjui nėra užkirstas kelias paduoti teismui patikslintą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Atkreiptinas dėmesys, jog prašymai dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtini apeliacinės instancijos teisme, o prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, naujai išdėstant jo rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo K. L. skundą patenkinti iš dalies. Priteisti K. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 6 514,97 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 1D-1758(11) dalį, kuria atsisakyta K. L. pensijai apskaičiuoti ir mokėti netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė