2021-07-12 Nr. AB-14129-3-61-3-02207-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1110-556/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02207-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 33 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ skundą Lietuvos bankui dėl nutarimo dalies panaikinimo / pakeitimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „INVL Asset Management“ (toliau – ir Bendrovė) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Lietuvos banko valdybos 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 03-94 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „INVL Asset Management“ (toliau – ir Nutarimas) dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3, 4, 5 ir 8. Teismui atsisakius tenkinti prašymą panaikinti dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3 ir Nr. 4, pareiškėjas prašė pakeisti atitinkamas Nutarimo dalis skiriant Bendrovei poveikio priemonę – įspėjimą.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos banko valdyba, atsižvelgdama į nuo 2018 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. vykusio Bendrovės tikslinio planinio inspektavimo (toliau – ir Inspektavimas) rezultatus, užfiksuotus 2019 m. sausio 9 d. inspektavimo ataskaitoje Nr. 2018/323-1 (toliau – ir Inspektavimo ataskaita), pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. ir 2019 m. balandžio 24 d. rašytinius paaiškinimus, 2019 m. gegužės 14 d. priėmė skundžiamą Nutarimą, kuriuo nusprendė: įspėti pareiškėją už Nutarime nurodytus teisės aktų pažeidimus; skirti pareiškėjui 140 000 Eur piniginę baudą; įpareigoti pareiškėją iki 2019 m. liepos 1 d. pašalinti Nutarime nurodytus teisės aktų pažeidimus ir Inspektavimo ataskaitoje nurodytus veiklos trūkumus.

3. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos banko valdyba nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė padarė šiuos pažeidimus: pažeidimą Nr. 3 – pareiškėjas nepatvirtino priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo (toliau – ir Pažeidimas Nr. 3); pažeidimą Nr. 4 – pareiškėjas neveikė sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais kolektyvinio investavimo subjekto ir jo dalyvių interesais, nes grąžino dalį valdymo mokesčio vienam investicinio fondo (toliau – ir Fondas) investicinio vieneto savininkui (toliau – ir Fondo dalyvis) (toliau – ir Pažeidimas Nr. 4); pažeidimą Nr. 5 – pareiškėjas Fondų prospektuose teikė klaidinančią informaciją apie Fondų investicinių vienetų platintoją (toliau – ir Pažeidimas Nr. 5); pažeidimą Nr. 8 – pareiškėjas nesilaikė pareigos vengti interesų konfliktų, kiek tai susiję su teikiamomis arba gaunamomis skatinimo priemonėmis (pažeidimas, Lietuvos banko nuomone, pasireiškė mokėjimais, kuriuos pareiškėjas atliko už jam suteiktas paslaugas) (toliau – ir Pažeidimas Nr. 8).

4. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos bankas 2019 m. sausio 9 d. parengė Inspektavimo ataskaitą, kurioje patvirtino, kad pareiškėjas laikosi teisės aktų reikalavimų daugelyje sričių, tačiau kartu pastebėjo ir tam tikrų pareiškėjo veiklos neatitikimų. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad tiek Inspektavimo laikotarpiu, tiek ir priėmus Inspektavimo ataskaitą, Bendrovė sistemingai bendradarbiavo su Lietuvos banku – priežiūros institucijai buvo teikiami pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriose buvo dėstoma jo pozicija, teikiami reikiami dokumentai.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog nedelsdamas ėmėsi priemonių šalinti užfiksuotus pažeidimus, tačiau nesutiko su tuo, kad padarė Pažeidimus Nr. 3, 4, 5 ir 8. Pareiškėjo vertinimu, nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo šių pažeidimų konstatavimui. Be to, net esant pagrindui konstatuoti minėtus pažeidimus, Lietuvos bankas privalėjo taikyti švelnesnes poveikio priemones. Pažeidimas Nr. 3 konstatuotas neįvertinus visos pateiktos faktinės informacijos, netinkamai kvalifikavus faktinę padėtį, o sankcija paskirta pažeidžiant teisės aktų keliamus reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, vertindamas Pažeidimą Nr. 3, neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Pareiškėjas nurodė, kad atitinkamos procedūros yra formalizuotos atskirose Bendrovės patvirtintose tvarkose, o atsakovas neargumentavo, kodėl toks atitinkamų procesų reglamentavimo išskaidymas atskiruose vidiniuose dokumentuose yra netinkamas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neargumentavo, kodėl pareiškėjo pateikta išsami informacija apie platintojų vykdomų funkcijų vertinimą yra nepakankama. Pareiškėjas pažymėjo, jog Pažeidimas Nr. 3 yra formuluojamas kaip atitinkamų priemonių (t. y. procedūrų) nepatvirtinimas, bet ne kaip netinkamas tokių procedūrų vykdymas, todėl atsakovo pateikta argumentacija, jog pareiškėjas nepateikė faktinių įrodymų, kad buvo vertinamas platintojų vykdomų funkcijų efektyvumas, nėra susijusi su konstatuotu Pažeidimu Nr. 3. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas nesilaikė bendrosios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimas ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 3, negali būti laikomas teisėtu, nes jis pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir turi būti naikinamas.

6. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos kolektyvinio investavimo subjektų įstatymo (toliau – ir KISĮ) 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03-144 patvirtintų Valdymo įmonių veiklos organizavimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 154.2 punktu ir teigė, kad ši Taisyklių nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti pareiškėją turėti specializuotą, atskirą nuo kitų jo turimų atitikties, rizikos ir kontrolės procedūrų, stebėjimo priemonių sąrašą. Pareiškėjo manymu, atsakovas, Nutarime nevertindamas pareiškėjo turimų procedūrų ir jų faktinio įgyvendinimo, tuo pačiu reikalaudamas savarankiškos tvarkos procedūros, skirtos platintojų veiklos stebėsenai, ir nepripažindamas galimybės platintojų veiklos stebėsenos įtraukti į kitas pareiškėjo turimas tvarkas ir procedūras, netinkamai taikė ir tuo pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto bei Taisyklių 154.2 punkto nuostatas.

7. Pareiškėjo manymu, jo vidinės procedūros turi būti laikomos tinkamomis ir efektyviomis, jeigu šių procedūrų metu yra stebima ir kontroliuojama:

a) tinkamas paraiškų priėmimas ir vykdymas;

b) pateiktų paraiškų atitikimas Fondų dokumentų nuostatoms;

c) tinkamas ir savalaikis atsiskaitymas už platinamus Fondų vienetus;

d) tinkamas informacijos apie Fondus skelbimas. Nurodyti aspektai yra aptarti pareiškėjo turimose vidaus tvarkose ir procedūrose. Be to, pareiškėjas taiko ir papildomas procedūras, kurios tik sustiprina vykdomą pavestų funkcijų vykdymo stebėjimą. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Inspektavimo ataskaitoje atsakovas, konstatuodamas Pažeidimą Nr. 3, referavo išimtinai į pareiškėjo Pirkimų politikos, galiojusios Inspektavimo laikotarpiu, 30.2 punktą, kuris numatė, jog pareiškėjo padalinys, sudarantis sutartį dėl reikšmingų paslaugų, turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, o nesant patvirtintų atskiro priemonių sąrašo ar kito dokumento, konstatavo pažeidimą.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas netinkamai aiškino šios nuostatos esmę, kadangi atitinkama pareiškėjo vidaus dokumentų nuostata turi būti suprantama kaip pareiga patvirtinti atitinkamas priemones, jeigu jau esančių ir galiojančių kitų priemonių neužtenka. Reikalavimas dubliuoti pareiškėjo vidaus taisykles būtų nelogiškas ir beprasmiškas. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis platintojų priežiūrai Skandinavijos šalyse taip pat naudojasi GRC watch sistemos paslauga, kuri įgalina platintojus ir pareiškėją keistis aktualia informacija, reikalinga atliekant platintojų veiklos stebėseną ir vertinimą.

Šios aplinkybės, pareiškėjo vertinimu, pagrindžia, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nėra patvirtinęs priemonių, skirtų vertinti, ar investicinių vienetų platinimo funkcijas vykdančios įmonės šias funkcijas vykdo efektyviai. Pareiškėjas darė išvadą, kad Nutarimu konstatuotas Pažeidimas Nr. 3 neturi faktinio pagrindo. Pareiškėjas pažymėjo, kad dar iki Inspektavimo pareiškėjas atnaujino Pirkimų politiką ir įtraukė į ją papildomas tiekėjų stebėjimo priemones, numatančias periodinį pareiškėjo tiekėjų vertinimą.

Šis Pirkimų politikos atnaujinimas įvedė papildomas priemones, nepaneigiant to, kad Inspektavimo laikotarpiu galiojusios priemonės buvo pakankamos. Pareiškėjas nurodė, kad faktiškai taikė platintojų stebėjimo procedūras, taikomų procedūrų efektyvumas atsispindi su atitikties užtikrinimu susijusiuose įrašuose.

8. Pareiškėjas paaiškino, kad valdo suderintuosius, specialiuosius, informuotiesiems investuotojams skirtus kolektyvinio investavimo subjektus bei II ir III pakopų pensijų fondus. Šių fondų platinimui pareiškėjas yra pasitelkęs kompetentingas trečiąsias šalis. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į savo verslo pobūdį, mastą ir sudėtingumą bei užsiimant šiuo verslu teikiamų paslaugų ir vykdomos veiklos pobūdį bei įvairovę, yra identifikavęs, kad potencialiai didžiausią riziką kelia pagrindiniai pareiškėjo valdomų fondų platintojai – UAB finansų maklerio įmonė (toliau – ir FMI) „INVL Finasta“ ir pensijų fondų platintojų tinklas, todėl pareiškėjas didžiausią dėmesį skiria vykdant šių subjektų vykdomų platinimo funkcijų kontrolę. Reikalavimas skirti išskirtinį dėmesį pareiškėjo veiklos sritims, kurios yra identifikuotos kaip nekeliančios grėsmės pareiškėjo veiklos rizikai, neatitiktų proporcingumo principo.

9. Pareiškėjas pažymėjo, kad nors Nutarime konstatuota, jog jis nepateikė faktinių įrodymų, kad buvo vertinamas platintojų vykdomų funkcijų efektyvumas, tačiau pats Pažeidimas Nr. 3 yra formuluojamas kaip atitinkamų priemonių (t. y. procedūrų) nepatvirtinimas, bet ne kaip netinkamas tokių procedūrų vykdymas. Taip pat Nutarime nėra detalizuota, kodėl pareiškėjo pateikta informacija apie veiksmus, atliekamus prižiūrint platintojus, laikytina nepakankama. Pareiškėjo teigimu, platintojų vykdomų funkcijų efektyvumo vertinimas sudaro sudėtinę pareiškėjo atitikties užtikrinimo ir rizikų valdymo proceso dalį. Todėl vertinant, ar pareiškėjas faktiškai įgyvendino procedūras, turi būti vertinamas pareiškėjo atitikties užtikrinimo ir rizikų valdymo proceso įgyvendinimas.

10. Pareiškėjas nurodė, kad, užtikrindamas veiklos procedūrų tinkamumą bei veiksmingumą, savo veikloje vadovaujasi trijų gynybos linijų sistema. Pareiškėjas platintojams pavestų funkcijų vykdymo veiklos stebėseną ir vertinimą vykdo vadovaudamasis rizikos vertinimu grįstu metodu, kuriuo remiantis yra nustatomos tinkamos priemonės ir metodai, taikomi vykdant atitikties teisės aktų reikalavimams užtikrinimo funkciją, bei reikalingos priežiūros programos mastas ir tai, kaip dažnai už atitikties užtikrinimo funkciją atsakingi asmenys vykdo priežiūros veiklą – periodiškai, ad hoc (šiuo atveju) pagrindu ir (ar) nuolat. Pareiškėjo vertinimu, įrašai apie platintojų veiklą vykdant nuolatinę priežiūrą operacinės rizikos įvykių registre gali atsirasti tik tuomet, kada yra užfiksuojama tam tikra neatitiktis, t. y. ta aplinkybė, kad įrašų apie platintojų veiklą atitinkamame registre nėra, reiškia tik tai, kad platintojų veikloje nebuvo nustatyta neatitikčių; įrašai apie platintojų veiklos tikrinimą vykdant ad hoc patikrinimus galimi tik tuo atveju, kai taikant rizikos vertinimu grįstą metodą tokių platintojų veikla yra atrenkama tikrinimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai, jog jis gali vadovautis rizikos vertinimu grįstu metodu, nustato Taisyklių 42 punktas, Europos vertybinių popierių ir rinkų institucijos (toliau – ir ESMA) gairės, Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 241-84 patvirtintos Atitikties funkcijos gairės.

11. Pareiškėjas paaiškino, kad, taikydamas rizikos valdymu pagrįstą metodą, Fondų platinimo srities kontrolę pasirinko atlikti nuolatinės priežiūros būdu, bei vykdant ad hoc kontrolę ją taikant kontrolei atrinktoms sritims. Vykdant Fondų platinimo srities kontrolę nuolatinės priežiūros būdu, 2015 – 2017 metais iš viso buvo užfiksuota 14 operacinės rizikos įvykių, susijusių su pareiškėjo Fondų platinimu užsienyje. 2018 m. buvo užfiksuotas tik 1 operacinės rizikos įvykis. Nė vienas iš užfiksuotų operacinės rizikos įvykių nekėlė grėsmės investuotojams ir (ar) pareiškėjo veiklai. Pareiškėjas, 2017 – 2018 m. atlikdamas ad hoc pareiškėjo pasitelktų platintojų kontrolę, atliko: 1) UAB „INVL Finasta“ platinamo fondo investuotojų atitikimo informuotojo investuotojo kriterijams kontrolę; 2) tinkamo investuotojų identifikavimo ir pažink savo klientą principo įgyvendinimo kontrolę; 3) fondo tinkamumo/priimtinumo klientams kontrolę; 4) II ir III pensijų fondų platintojų vykdomos veiklos kontrolę. Pareiškėjas daug dėmesio skiria šių platintojų vykdomos veiklos kontrolei, atsižvelgdamas į turimą platų II ir III pensijų pakopų fondų platintojų tinklą ir jų keliamą riziką; 5) sudarant portfelio valdymo sutartis tarpininkavusio Šiaulių banko vykdytą veiklą. Pareiškėjo teigimu, nurodytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo turimos atitikties užtikrinimo ir rizikų valdymo proceso procedūros apima ir platintojų kontrolę bei platintojų veiklos efektyvumo vertinimą. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas Pažeidimą Nr. 3 konstatavo nepagrįstai, nes pareiškėjas turėjo patvirtintas priemones vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo.

12. Pareiškėjo teigimu, net jei atsakovas būtų pagrįstai konstatavęs Pažeidimą Nr. 3, buvo skirta neproporcinga pažeidimui sankcija, kuri turėtų būti sušvelninta. Pareiškėjo manymu, už Pažeidimą Nr. 3 jam turėjo būti skirtas įspėjimas, o ne piniginė bauda. Nutarime nėra atskleista, kokios konkrečiai priežastys lėmė, kad atsakovas nusprendė paskirti piniginę, o ne švelnesnę nuobaudą. Pareiškėjas nurodė, kad Pažeidimas Nr. 3, jeigu jis buvo padarytas, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą ir padarinius, nėra sunkus ar reikšmingas teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, teikė informaciją ir paaiškinimus, dėstė savo poziciją, kodėl pasirinktas būtent toks veikimo mechanizmas, tuo parodydamas, kad Pažeidimas Nr. 3, net jei jis buvo, buvo padarytas netyčia. Dėl Pažeidimo Nr. 3 galinčių kilti neigiamų teisinių padarinių kilimo grėsmė – labai nedidelė. Pareiškėjas negavo jokios turtinės ar neturtinės naudos iš Pažeidimo Nr. 3, taigi, jis nebuvo daromas tyčia ar sąmoningai. Be to, pareiškėjas nėra turėjęs jokių nuobaudų.

13. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas visus pareiškėjo padarytus pažeidimus, išskyrus Pažeidimus Nr. 3 ir 4, laikė nereikšmingais ir skyrė pareiškėjui įspėjimą, tačiau nemotyvavo, kodėl Pažeidimas Nr. 3 laikomas sunkesniu už kitus konstatuotus pažeidimus, ypač atsižvelgiant į tai, jog pati priežiūros institucija pripažino, jog Pažeidimas Nr. 3 nesukėlė jokių neigiamų teisinių padarinių, o pareiškėjas iš jo negavo jokios naudos. Toks piniginės nuobaudos skyrimo motyvų nenurodymas nėra suderinamas su gero viešojo administravimo principais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos banko valdybos 2018 m. liepos 10 d. nutarimu Nr. 03–126 patvirtinto Baudų apskaičiavimo aprašo (toliau – ir Aprašas) 6, 9.1.1 punktais ir pabrėžė, kad Pažeidimas Nr. 3 yra mažareikšmis, netyčinis, todėl Lietuvos bankas netinkamai apskaičiavo pareiškėjui taikytos baudos dydį ir taikė neproporcingą sankciją. Pareiškėjas nesutiko, kad Pažeidimas Nr. 3 yra ilgalaikis, nes dar 2018 m. spalio 26 d., t. y. iki Inspektavimo pradžios, buvo patvirtinta atnaujinta Pirkimų politika ir buvo imtasi papildomų periodinės tiekėjų kontrolės priemonių įdiegimo.

14. Pareiškėjas nurodė, kad Pažeidimas Nr. 4 konstatuotas neįvertinus pareiškėjo pateiktos faktinės informacijos, netinkamai kvalifikavus faktinę padėtį, o sankcija paskirta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. sausio 3 d. Bendrovė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Švedijos pensijų agentūra dėl investicinių vienetų platinimo (toliau – ir Sutartis). Pagal šią sutartį pareiškėjas grąžina Švedijos pensijų agentūrai dalį gaunamo valdymo mokesčio. Pareiškėjas tvirtino, kad pagrįstai laikė Švedijos pensijų agentūrą Fondų investicinių vienetų platintoju, o ne jų dalyviu, tačiau atsakovas į šiuos argumentus neatsižvelgė ir Nutarime visai jų nevertino arba vertino tik paviršutiniškai. Pareiškėjas turėjo teisę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį sumokėto valdymo mokesčio ir tokio mokesčių grąžinimo negalėjo objektyviai išvengti. Net ir tuo atveju, jei pareiškėjas būtų padaręs Pažeidimą Nr. 4, jam paskirta 100 000 Eur bauda yra neproporcinga, nepagrįsta ir neatitinkanti poveikio priemonėmis siekiamų tikslų.

15. Pareiškėjo manymu, atsakovas neteisingai įvertino Švedijos pensijų agentūros statusą. Pareiškėjo teigimu, vertinant Švedijos pensijų agentūros statusą, privaloma vadovautis Švedijos Karalystės teisės aktais ir šių teisės aktų taikymo Švedijos Karalystėje praktika. Pareiškėjo teigimu, atsakovas negalėjo konstatuoti pažeidimo, nesant teisės aktuose įtvirtinto užsienyje veikiančio platintojo apibrėžimo. Pareiškėjo manymu, tai, kad Švedijos pensijų agentūra atlieka reikšmingą dalį administracinių ir operacinių funkcijų, patvirtina, jog ši agentūra pagal savo veiklą turi būti laikoma platintoju. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas, Nutarime nepasisakydamas dėl Švedijos pensijų agentūros statuso pagal Švedijos teisę ir Švedijos pensijų agentūros teisės atlikti veiksmus, nurodytus 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/65/EB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo (toliau – ir UCITS direktyva) 92 straipsnyje, nesilaikė bendrosios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimas, ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 4, negali būti laikomas teisėtu, nes jis pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas ir turi būti panaikintas.

16. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, Nutarime Švedijos pensijų agentūros statusą kvalifikuodamas kaip Fondų dalyvio, o ne kaip platintojo, neatsižvelgė į pareiškėjo 2019 m. sausio 30 d. paaiškinimuose nurodytus teiginius bei į pareiškėjo pateiktą sutartį su Švedijos pensijų agentūra, kurie pagrindžia, kad Švedijos pensijų agentūros statusas nors ir yra specifinis, tačiau prilygstantis platintojo statusui. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, kad kai kurias investicinių vienetų savininkų teises įgyvendina Švedijos pensijų agentūra, o ne pensijų sistemos dalyviai tiesiogiai, pati savaime nepaneigia fakto, kad Švedijos pensijų agentūra yra tik tarpininkas finansinių priemonių platinimo grandinėje. Pareiškėjo manymu, atsakovas vadovavosi išimtinai formaliu vertinimu, nesiekė išsiaiškinti ir atskleisti Pažeidimo Nr. 4 kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių. Tai sąlygojo, jog Švedijos pensijų agentūros statusas nebuvo išsamiai atskleistas ir Pažeidimas Nr. 4 konstatuotas nepagrįstai, pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą objektyvumo principą. Pareiškėjas nurodė, kad turėjo teisę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį sumokėto valdymo mokesčio ir toks veiksmas negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu Švedijos pensijų agentūros veikla būtų laikoma ne kaip platintojo veikla, galiojantys teisės aktai nedraudžia valdymo įmonėms grąžinti dalį valdymo įmonei sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų.

17. Pasisakydamas dėl Taisyklių 142 punkto aiškinimo ir taikymo, pareiškėjas nurodė, kad šių nuostatų tikslas yra apsaugoti kolektyvinio investavimo subjekto (investicinio fondo), o ne atskirų investuotojų interesus. Šios teisės normos turinys neturi būti aiškinamas kaip draudžiantis atlikti mokėjimus, kurie nepažeidžia kolektyvinio investavimo subjektų (investicinių fondų) interesų. Pareiškėjas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo ir negalėjo būti padaryta kokia nors žala kolektyvinio investavimo subjekto (investicinio fondo) interesams, kuriems apsaugoti ir skirtos Taisyklių 142 punkto nuostatos. Pareiškėjas nesutiko, kad valdymo mokesčio dalies grąžinimas konkrečiam investuotojui yra šiam investuotojui suteikiama piniginė nauda (užmokestis), kuri išskiria šį investuotoją iš likusių investuotojų (kolektyvinio investavimo subjektų (toliau – ir KIS) dalyvių) ir skatina (motyvuoja) šį asmenį įsigyti Fondo vienetų. Visos valdymo įmonės, sudariusios sutartį su Švedijos pensijų agentūra, taiko mokesčių nuolaidas, todėl negalima teigti, kad dalies sumokėto valdymo mokesčio grąžinimas skatina (motyvuoja) asmenis įsigyti būtent pareiškėjos Fondų vienetų. Pareiškėjas pažymėjo, jog jis turėjo teisę grąžinti dalį sumokėto valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai, o atsakovas formaliai konstatavo Švedijos pensijų agentūros statusą, tačiau nevertino agentūros atliekamų funkcijų. Be to, atsakovas neatsižvelgė į Taisyklių 142 punkto tikslą bei jį netinkamai taikė ir aiškino.

18. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas buvo nuolat informuojamas apie mokėjimus Švedijos pensijų agentūrai, tačiau klausimo dėl tokių mokėjimų teisėtumo nekėlė. Pareiškėjas rėmėsi KISĮ 115 straipsniu, nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 6 d. pateikė atsakovui Pranešimą apie UAB „Finasta Asset Management“ ketinamą vykdyti veiklą Švedijos Karalystėje. Šio pranešimo 1 priede buvo pateiktas UAB „Finasta Asset Management“ veiklos Švedijos karalystėje planas, kuriame buvo pateikta informacija ir apie Švedijos pensijų agentūrą bei Švedijos pensijų agentūrai ketinamų pavesti funkcijų aprašymas. Šiame plane, be kita ko, buvo numatyta, kad pareiškėjas planuoja pasirašyti tipinę bendradarbiavimo sutartį su Švedijos pensijų agentūra. Taip pat atsakovui buvo pateikta informacija, kad Švedijos pensijų agentūra valdo investicinių fondų vienetus, į kuriuos nusprendė investuoti Švedijos pensijų kaupimo dalyviai, o pareiškėjas pagal Švedijos pensijų agentūros nurodymus parduos bei išpirks savo valdomų fondų, registruotų Švedijos pensijų agentūroje, vienetus bei atliks kitus veiksmus, numatytus tipinėje bendradarbiavimo sutartyje. Plane buvo taip pat pateikta informacija apie tai, kad Švedijos pensijų agentūra yra Fondų investicinių vienetų platintojas. Ši informacija atsakovui buvo teikiama atnaujinant Fondų dokumentus.

19. Pareiškėjo teigimu, net jei atsakovas būtų pagrįstai konstatavęs Pažeidimą Nr. 4, buvo skirta neproporcinga sankcija. Pareiškėjas nurodė, kad pasikeitus Švedijos pensijų agentūros reikalavimams, pareiškėjo bendradarbiavimas su šiuo subjektu buvo nutrauktas, t. y. dar iki Nutarimo priėmimo, kai nebuvo aišku, ar Pažeidimas Nr. 4 bus konstatuotas, jis jau buvo pašalintas. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nevertino sutarties su Švedijos pensijų agentūra pasibaigimo kaip baudos dydžio nustatymui reikšmingos aplinkybės (Aprašo 14.6 p.). Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog užsienio valstybėse skiriamų baudų dydžiai yra ženkliai mažesni, todėl atsakovo skirta sankcija yra neproporcinga. Pareiškėjo teigimu, atsakovas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pareiškėjas negalėjo suprasti, jog taikoma praktika yra nesuderinama su UCITS direktyva ir ją įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais, ir, atitinkamai, taikyti mažesnę piniginę nuobaudą ar jos apskritai netaikyti. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo vertinti Pažeidimą Nr. 4 kaip mažareikšmį, o ne kaip apysunkį.

20. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo Pažeidimą Nr. 5, nes Bendrovė neteikė klaidinančios informacijos apie Fondų investicinių vienetų platintoją Fondų prospektuose. Pareiškėjas rėmėsi Banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03–150 patvirtintų Kolektyvinio investavimo subjektų prospekto ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumento turinio ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Prospektų taisyklės) 7.6 papunkčiu ir pažymėjo, kad net jei atsakovas būtų turėjęs pagrindą konstatuoti Pažeidimą Nr. 5, fondų prospektuose pateikiama informacija apie Švedijos pensijų agentūrą nedarė jokios neigiamos įtakos investuotojų interesams, todėl Pažeidimas Nr. 5 neturėjo būti traktuojamas kaip KISĮ 171 straipsnio 15 dalyje numatytas pagrindas sankcijai, įspėjimui, taikyti.

21. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo Pažeidimą Nr. 8, kadangi nebuvo pagrindo teigti, jog mokėjimai už suteiktas paslaugas yra negalimi. Nutarimas ta dalimi, kiek yra konstatuotas pažeidimas Nr. 8 ir už jį paskirta sankcija, yra neteisėtas, nes santykiams, kylantiems iš 2016 m. balandžio 21 d. pareiškėjo su UAB FMĮ „INVL Finasta“ pasirašytos sutarties dėl bendradarbiavimo teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą Nr. SUT16–(6.5.)–64 (toliau – ir Bendradarbiavimo sutartis), nėra taikomas skatinimo priemonių (Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 29 str. 11-14 d.) režimas. Net jeigu toks režimas būtų taikomas: 1) pareiškėjui nėra taikomas absoliutus draudimas mokėti tretiesiems asmenims už suteiktas paslaugas; 2) pareiškėjo atlikti mokėjimai turėjo būti vertinti kaip leidžiami mokėjimai, reikalingi investicinių paslaugų teikimui; 3) net jeigu teismas spręstų, kad santykiams pagal Bendradarbiavimo sutartį taikytina FPRĮ 29 straipsnio 12 dalis, atsakovas nesivadovavo savo paties pateiktais išaiškinimais ir nevertino aplinkybių, kurios yra reikšmingos kvalifikuojant tariamą pažeidimą pagal FPRĮ 29 straipsnio 12 dalį. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 28 straipsnio 1 dalį ir 29 straipsnio 12 dalį atitinkamas normas taikydamas nenustačius realaus interesų konflikto ir jas nepagrįstai taikydamas santykiams, kuriems netaikytinas skatinimo priemonių draudimo režimas.

22. Pareiškėjas pažymėjo, kad tam, jog būtų konstatuotas FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies pažeidimas, susijęs su pareiškėjo mokėjimais UAB FMĮ „INVL Finasta“, Inspektavimo metu turėjo būti nustatytos ir Nutarime konstatuotos aplinkybės, patvirtinančios, kad dėl tokių mokėjimų pareiškėjas ir pareiškėjo klientai turėjo skirtingus interesus. Pareiškėjas pabrėžė, kad nei Inspektavimo ataskaitoje, nei Nutarime nėra nurodyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad dėl Bendradarbiavimo sutarties vykdymo ir pagal ją atliekamų mokėjimų kilo realus ar kad galėtų kilti teorinis interesų konfliktas, todėl Nutarimas ta apimtimi, kuria yra konstatuotas FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies pažeidimas, pažeidžia FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatas jas netinkamai aiškinant ir yra nemotyvuotas, todėl naikintinas.

Pareiškėjas darė išvadą, kad Lietuvos bankas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 11, 12 dalis, taikydamas jas santykiams, kuriems netaikytinas skatinimo priemonių draudimo režimas. Pareiškėjo manymu, ESMA išaiškinimas yra laikytinas aktualiu šioje byloje. Pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 11 ir 12 dalis, konstatuodamas absoliutų draudimą pareiškėjui atlikti mokėjimus. Pareiškėjo vertinimu, teisės nuostatų analizė leidžia teigti, kad teisės aktai numato draudimą portfelio valdymo paslaugos teikėjams gauti skatinamuosius mokėjimus, t. y. draudimas yra taikomas mokėjimams iš trečiųjų asmenų portfelio valdymo paslaugų teikėjų link.

Tačiau portfelio valdymo paslaugų teikėjams nėra draudžiama atlikti mokėjimų trečiosioms šalims. Pareiškėjo manymu, tokiems mokėjimams gali būti taikomas ir FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies nuostatos, numatančios išimtis, kuomet FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies nuostatos yra netaikomos. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 14 dalį, nepripažindamas UAB FMĮ „INVL Finasta“ teiktų paslaugų reikalingomis teikiant portfelio valdymo paslaugas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarime nepagrįstai nurodoma, jog mokėjimai galimi tik už turto saugojimą ar atsiskaitymus už sudarytus sandorius, kurių pats pareiškėjas neturi teisės vykdyti.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nevertino, ar pareiškėjas, sudarydamas Bendradarbiavimo sutartį, pažeidė pareigą sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais bei nenurodė, kaip pareiškėjo mokamas atlyginimas už suteiktas paslaugas galėtų sąlygoti šių įsipareigojimų pažeidimą.

23. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 12 ir 29 straipsnius ir nesilaikė savo paties pateiktų išaiškinimų, konstatuodamas, kad paslaugos pagal Bendradarbiavimo sutartį nepagerina teikiamų paslaugų kokybės. Pareiškėjas darė išvadą, kad, Nutarime konstatavus, jog pagal Bendradarbiavimo sutartį teiktos paslaugos apskritai negali būti laikomos pagerinančiomis klientams teikiamų paslaugų kokybę, ir už tai paskyrus sankciją, buvo pažeista Viešojo administravimo įstatymo 363 straipsnio 2 dalis, draudžianti skirti poveikio priemonę, jeigu ūkio subjektas vadovavosi priežiūrą atliekančio subjekto konsultacija. Nutarime nedetalizavus ir nepagrindus, kodėl negalima laikyti, jog UAB FMĮ „INVL Finasta“ geriau, operatyviau ir patogiau klientams atliko atitinkamas procedūras pagal Bendradarbiavimo sutartį, nei kad jas būtų atlikęs pats pareiškėjas, buvo pažeista bendra pareiga motyvuoti individualų administracinį aktą, todėl Nutarimas šia apimtimi pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl naikintinas. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 29 straipsnio 11 dalį ir Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, faktiškai drausdamas pareiškėjui atsiskaityti už faktiškai suteiktas paslaugas.

II. 24. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 3, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jis neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie įgaliotiniams pavestų funkcijų kontrolę ir pateiktus tokios kontrolės įvykdymo įrodymus. Atsakovas nurodė, kad tiek Inspektavimo metu, tiek spręsdamas dėl poveikio priemonės taikymo, įvertino visus pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, dokumentus ir kitą informaciją įgaliotiniams pavestų funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo klausimu. Atlikus minėtų dokumentų vertinimą nustatyta, kad pareiškėjas įgaliotinių veiklą stebi ir vertina, ją kontroliuoja, tačiau ši veikla ir ją reglamentuojančios tvarkos skirtos užtikrinti tiek paties įgaliotinio, tiek jo vykdomų funkcijų atitiktį teisės aktų reikalavimams, tačiau teikiamų paslaugų efektyvumo vertinimo klausimai jose nėra aptarti, nors to reikalauja tiek pareiškėjui taikomi teisės aktai, tiek ir vidinės pareiškėjo tvarkos. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad visas reikiamas procedūras pareiškėjas buvo formalizavęs ir patvirtinęs atskirose tvarkose, kadangi pareiškėjo procedūros neatitinka Taisyklių 154.2 punkto reikalavimų. Inspektavimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytosios procedūros skirtos užtikrinti, kad įgaliotinių (platintojų) veikla atitiktų jiems kaip finansinių priemonių platintojams taikomus reikalavimus, tačiau šios tvarkos nenustato įgaliotiniui pavestų vykdyti funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo priemonių. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas, grįsdamas procedūrų tinkamumą, nepagrįstai teigė, kad jų nustatytosios priemonės, užtikrinančios atitiktį finansinių priemonių platintojams taikomiems reikalavimams, leidžia įvertinti ir tai, ar įgaliotiniai efektyviai vykdo jiems pavestas funkcijas. Taisyklės įtvirtina pareigą KIS valdytojui nustatyti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas valdymo funkcijas. Atsakovas pabrėžė, kad tai, jog įgaliotinio veikla atitinka jai taikomus teisės aktų reikalavimus, savaime nereiškia, kad ji vykdoma efektyviai ir tenkina veiksmingesnio KIS valdymo reikalavimą.

26. Atsakovas teigė, kad analizavo pareiškėjo pateiktus paaiškinimus. Atsakovas pažymėjo, kad nei viename iš pareiškėjui pateiktų paklausimų nereikalavo, jog pareiškėjas pateiktų atsakovui jo patvirtintą savarankišką (tam skirtą) dokumentą, kurio pagrindu būtų vertinamas įgaliotiniui pavestų funkcijų vykdymo efektyvumas. Atsakovas Inspektavimo metu pareiškėjo prašė paaiškinti, ar pareiškėjo vidiniuose dokumentuose yra nustatyti procesai ir procedūros, reglamentuojantys KIS platintojų vykdomų funkcijų stebėjimą ir vertinimą, bei pateikti dokumentų kopijas ar nuorodas į dokumentus, reglamentuojančius KIS platintojų vykdomų funkcijų stebėjimą ir vertinimą. Esminę reikšmę atsakovo vertinimui turėjo pareiškėjo patvirtintų ir atsakovui pateiktų dokumentų turinys ir paskirtys (konkrečiu atveju – ar nustatytos priemonės vertinti įgaliotiniui pavestų funkcijų vykdymo efektyvumą), o ne dokumentų skaičius.

27. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog atsakovo argumentacija yra nesusijusi su konstatuotu pažeidimu. Pažeidimo Nr. 3 esmė – pareiškėjas nėra patvirtinęs priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotiniai, kuriems pavestos atlikti KIS investicinių vienetų platinimo funkcijos, efektyviai jas vykdo, o pažeidimo argumentacijoje nurodoma, kad Inspektavimo metu nustatyta, kad pareiškėjas nėra patvirtinęs priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotiniai, kuriems pavesta platinti pareiškėjos valdomų KIS investicinius vienetus, efektyviai vykdo joms pavestas atlikti valdymo funkcijas. Pareiškėjo pateikti dokumentai ir paaiškinimai buvo įvertinti priimant Nutarimą ir jame atsispindi. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl bendrosios pareigos motyvuoti individualų administracinį aktą nesilaikymo. Atsakovo vertinimu, Nutarimas yra tinkamai motyvuotas – jame adekvačiai, aiškiai ir pakankamai išdėstyti teisiniai ir faktiniai motyvai, jame pateiktas teisinis pagrindas, kuriuo buvo vadovautasi priimant Nutarimą.

28. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, atsakydamas į paklausimą, nurodė Pirkimų politiką kaip dokumentą, reglamentuojantį aptariamus klausimus (nors buvo prašoma pateikti vidaus dokumentus), kartu paminėdamas, kad deleguotų valdymo funkcijų stebėjimo ir vertinimo procesas yra neatsiejamai susijęs su bendra pareiškėjo rizikos valdymo ir vidaus kontrolės sistema. 2018 m. spalio 26 d. nurodytoji Pirkimų politika buvo pakeista ir joje formalizuotos pareiškėjo valdomų KIS investicinių vienetų platintojų išsamaus patikrinimo procedūros. Tačiau ir šiose procedūrose nebuvo nustatyta, kokiu būdu bus vertinama, ar įgaliotiniai efektyviai vykdo jiems pavestas vykdyti funkcijas. Atnaujintoje Pirkimų politikoje dar kartą pakartota tai, kas buvo išdėstyta ir iki tol galiojusioje Pirkimų politikoje – kad pareiškėjo padalinys, sudarantis sutartį dėl reikšmingų funkcijų perdavimo, turi imtis veiksmų, kad būtų įgyvendintos tam tikros su šiuo procesu susijusios priemonės, be kita ko, turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas funkcijas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodytos priemonės neapima įgaliotiniams pavestų vykdyti funkcijų vykdymo efektyvumo vertinimo klausimų, o kai kurios nurodytosios net nesusijusios su Inspektavimo metu nagrinėtų KIS (t. y., suderintųjų kolektyvinio investavimo subjektų) platinimu. Visos pareiškėjo nurodytos priemonės yra skirtos užtikrinti tinkamą ir savalaikį platintojų pateiktų KIS investicinių vienetų pirkimo, išpirkimo, keitimo paraiškų priėmimą ir vykdymą, gauti informacijos, skirtos įvertinti, ar įgaliotiniai atitinka taikomus reikalavimus, valdyti riziką ir imtis papildomų veiksmų pastebėjus neatitikimus, užfiksavus operacinės rizikos įvykius. Tačiau tokie veiksmai nėra pakankami ir tai, kad pareiškėjo nustatytomis priemonėmis stebima ir vertinama įgaliotinio veikla ir jomis siekiama užtikrinti, kad įgaliotinio veikla atitinka jai taikomus teisės aktų reikalavimus, savaime nereiškia, jog tos pačios priemonės leis įvertinti ir tai, ar ši veikla vykdoma efektyviai (t. y. pasiekiamas geriausias rezultatas).

29. Atsakovas nurodė, kad motyvai (aplinkybės), lėmę, jog už Pažeidimą Nr. 3 buvo taikyta poveikio priemonė – piniginė bauda, yra aiškūs ir konkretūs. Pagrįsdamas nurodytą teiginį dėl Pažeidimo Nr. 3 ilgalaikiškumo ir siekdamas paneigti pareiškėjo argumentus, atsakovas rėmėsi Taisyklių 154.2 punktu, pažymėjo, kad pareiškėjo Pirkimų politika, kurioje įrašyta, kad privalu patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas funkcijas, buvo patvirtinta 2015 m. spalio 26 d. ir iš esmės atkartota Pirkimų politikoje, patvirtintoje 2018 m. spalio 25 d. Nepaisant teisės aktų reikalavimų ir Pirkimų politikos nuostatų, nuo Inspektavimo laikotarpio pradžios (2018 m. sausio 1 d.) iki Nutarimo priėmimo (2019 m. gegužės 14 d.), nebuvo patvirtinta priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotiniai jiems pavestas vykdyti valdymo funkcijas vykdo efektyviai. Pažeidimo Nr. 3 trukmė viršija vienerius metus, tad atsakovas pagrįstai jį priskyrė ilgalaikiams pažeidimams.

30. Dėl teiginių, jog pažeistas reikšmingas pareiškėjo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimas, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui, kaip profesionaliam finansų rinkos dalyviui, į kurio valdomus KIS gali investuoti ir neprofesionalieji investuotojai, taikomi aukščiausio lygio veiklos standartai. Itin svarbu, kad pareiškėjas turėtų visas jo veiklai vykdyti reikiamas priemones ir procedūras, kurios užtikrintų paslaugų, atitinkančių taikomus standartus, teikimą. Pareiškėjas vykdė platintojų stebėjimą ir kontrolę, tačiau tokių priemonių nepakanka, nes jų tikslas yra užtikrinti įgaliotinių veiklos atitiktį platinimo veiklai taikomiems reikalavimams, o ne vertinti, ar pavestos vykdyti funkcijos vykdomos efektyviai. Atsakovo vertinimu, šis reikalavimas priskirtinas reikšmingiems, o jo svarbą pagrindžia tai, kad jis reikšmingai prisideda prie KIS valdytojo tikslų siekimo – įgaliotinių vykdomų funkcijų efektyvumo vertinimas sudaro galimybes pasirinkti tuos įgaliotinius, kurie efektyviausiai (be abejo, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų) vykdo jiems pavestas funkcijas ir atitinkamai – leidžia KIS valdytojui kuo veiksmingiau valdyti KIS. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Pažeidimas Nr. 3 yra mažareikšmis, kadangi jo neigiama įtaka (žala) teisės norma saugomoms vertybėms yra didesnė, šis pažeidimas yra ilgalaikis ir juo pažeisti reikšmingi teisės aktų reikalavimai.

31. Atsakovas nurodė, kad, kvalifikuodamas ir pasirinkdamas taikomą poveikio priemonę, skaičiuodamas piniginės baudos dydį, vadovavosi taikomų teisės aktų reikalavimais, kurie nustato ir proporcingumo principo taikymo būtinybę šiame procese. Atsakovas rėmėsi KISĮ 173 straipsnio 1 dalies 1 punktu, UCITS direktyvos 99 straipsniu ir pažymėjo, kad, priimdamas sprendimą dėl poveikio priemonės taikymo, laikėsi visų reikalavimų ir atsižvelgė į pažeidimo pobūdį, mastą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Įvertinus tai, kad Pažeidimas Nr. 3 kvalifikuotas kaip lengvas teisės aktų pažeidimas, nustatytas bazinis baudos dydis (10 procentų maksimalaus baudos dydžio). Antruoju baudos dydžio skaičiavimo etapu, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nurodė ėmęsis veiksmų, jog būtų pašalinti Inspektavimo metu nustatyti veiklos pažeidimai ir veiklos trūkumai, bazinis baudos dydis buvo sumažintas 20 proc., o trečiuoju etapu, atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuotas baudos dydis yra neproporcingai didelis, pareiškėjas vykdo platintojų veiklos stebėseną ir vertinimą, pareiškėjo padarytas pažeidimas susijęs su reglamentuojamų ir valstybės kompetentingų institucijų prižiūrimais subjektais (KIS vertybinių popierių platintojais), kuriems taikoma pareiga veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, į tai, kad atsakovas pareiškėjui nėra taikęs poveikio priemonių už teisės aktų pažeidimus, o pritaikius ir mažesnio dydžio sankciją, šiuo atveju yra pagrindo tikėtis, kad bus užtikrinta pažeidimų prevencija ateityje, taip pat į protingumo, proporcingumo ir teisingumo principus, antrajame etape apskaičiuotą baudos dydį trečiajame etape dar mažino 90 proc.

Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad nesilaikyta proporcingumo principo, atmestini. Atsakovas pažymėjo, kad nei KISĮ, nei UCITS direktyva galimos piniginės baudos dydžio nesieja su KIS valdytojo valdomo turto dydžiu. Atsakovas nurodė, kad Inspektavimo metu atsakovo prašomos informacijos, dokumentų ir duomenų pateikimas yra inspektuojamo subjekto teisės aktais nustatytų prievolių vykdymas. Inspektavimo metu pareiškėjas apsiribojo tik teisės aktais nustatytų prievolių vykdymu. Tam, kad ši aplinkybė būtų pripažįstama lengvinančia ar asmens padėtį gerinančia aplinkybe, turi būti paties asmens iniciatyva padedama atsakovui išsiaiškinti pažeidimo aplinkybes.

32. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 4, atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje nustatytos tiek platinimo, tiek platintojo sąvokos, apimančios tiek Lietuvos Respublikoje, tiek ir užsienyje veikiančius platintojus. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog valdymo įmonė KIS investicinių vienetų platintojui turi teisę grąžinti valdymo mokestį, nėra teisingi. Tuo atveju, kai KIS valdytoja svarstytų galimybę visą ar dalį jos gauto valdymo mokesčio grąžinti ar atlikti kitus analogiškus mokėjimus arba suteikti nepiniginę naudą subjektui, kuris veikia kaip jos valdomų KIS investicinių vienetų platintojas, KIS valdytoja turėtų laikytis Taisyklių 142 punkto reikalavimų ir tokio pobūdžio mokėjimai būtų galimi, tik jei būtų tenkinamos Taisyklių 142 punkte įtvirtintos sąlygos.

33. Atsakovas paaiškino, jog Pažeidimo Nr. 4 esmė – pareiškėjas dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) ne KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, o konkrečiam KIS dalyviui (t. y. ne platintojui), todėl pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto reikalavimus.

34. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis neįvertino Švedijos pensijų agentūros statuso ir pritarė, kad šiuo atveju reikia vadovautis Švedijos teise. Atsakovas pažymėjo, kad Švedijos teisė yra svarbi pareiškėjo ir Švedijos pensijų agentūros teisiniams santykiams kvalifikuoti. Pareiškėjas privalėjo vadovautis normomis, reguliuojančiomis KIS valdytojo ir KIS dalyvio santykius, įskaitant ir nustatytąsias Taisyklėse. Be to, kompleksiškai aiškinant KISĮ 2 straipsnio 23 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmens buvimą investicinio fondo dalyviu patvirtina jam nuosavybės teise priklausantys investicinio fondo vienetai. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pripažino, kad Švedijos pensijų agentūra KIS investicinius vienetus įgyja savo vardu. Šios aplinkybės patvirtina, kad Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdomų KIS dalyvė.

35. Švedijos pensijų agentūra yra subjektas, turintis specialųjį statusą – tai Švedijos valstybės įgaliota institucija, užsiimanti Švedijos papildomos pensijų sistemos administravimu, tad natūralu, kad ši organizacija, kaip sistemos administratorė, atlieka tam tikras administracines ir operacines funkcijas santykiuose su KIS valdytojais kylančios iš prievolės administruoti šią sistemą, kaip tai patvirtina pareiškėjas, teigdamas, kad tai patvirtina, jog agentūra laikytina platintoju. Ši organizacija, atsakovo teigimu, turi pareigų nurodytosios pensijų sistemos dalyvių atžvilgiu, kurie atitinkamai turi tam tikrų teisių, kylančių iš jų dalyvavimo šioje sistemoje. Pensijų sistemos dalyviai turi teisę gauti informacijos apie KIS, kurių investicinius vienetus įgyja Švedijos pensijų agentūra, arba nuspręsti dėl to, į ką investuoja Švedijos pensijų agentūra, tačiau tai nereiškia, kad jie yra pareiškėjo valdomų KIS investicinių vienetų savininkai. Be to, pensijų sistemos dalyviai neturi esminių (pagrindinių) teisių, kurias turi KIS dalyvis. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog skunde nurodoma informacija, kad Švedijos pensijų agentūra tvarko papildomos pensijų sistemos dalyviams priklausiančių fondų vienetų apskaitą, yra klaidinanti, nes ši agentūra tvarko sistemos dalyvių papildomos pensijos sąskaitas, kurios parodo pensijų dalyviui tenkančių lėšų sumos augimą (kreditą) papildomos pensijos sistemoje.

36. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo veiklos Švedijos Karalystės plane, pateiktame Lietuvos bankui 2012 m. lapkričio 6 d. raštu, nurodyta, kad pareiškėjas pagal Švedijos pensijų agentūros nurodymus parduos bei išpirks savo valdomų KIS vienetus; ši agentūra valdo KIS vienetus, į kuriuos nusprendė investuoti Švedijos pensijų kaupimo dalyviai. Tiek Švedijos socialinio draudimo įstatymas, tiek ir Sutartis nustato, kad Švedijos pensijų agentūra santykiuose su KIS valdytoju veikia kaip KIS investicinių vienetų savininkas. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Lietuvos bankas Nutarime nepasisakė dėl Švedijos pensijų agentūros statuso, neatitinka tikrovės.

37. Atsakovas paaiškino, kad pateikti pareiškėjui susirašinėjimą su užsienio valstybių priežiūros institucijomis nebuvo teisinio pagrindo, nes tokia informacija nėra grindžiama pareiškėjui taikyta poveikio priemonė. Visi motyvai, kuriais grindžiamas Pažeidimo Nr. 4 konstatavimas ir poveikio priemonės už šį pažeidimą priskyrimas ir apskaičiavimas išdėstyti Nutarime. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sutartyje nėra aptarta, jog pareiškėjas vykdys platinimo funkciją. Tuo atveju, jei Švedijos pensijų agentūra būtų platintojas, sutartyje būtų nurodyta, kad Švedijos pensijų agentūra platins pareiškėjo valdomų KIS investicinius vienetus tretiesiems asmenims. Atsakovas nurodė, kad Švedijos socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinantis pensijų sistemos veikimą ir jos dalyvių teises, taip pat ir Sutartis nustato tai, kad Švedijos pensijų agentūra investuoja į KIS (perka KIS investicinius vienetus) ir yra KIS investicinių vienetų savininkė. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 10 dalies 10.1 punktas įtvirtina Švedijos pensijų agentūros (o ne pensijų sistemos dalyvio, kaip teigia pareiškėjas) teisę į nuostolių, patirtų dėl tam tikrų pareiškėjo veiksmų, atlyginimą (kompensaciją). Atsakovas nesutiko, kad pensijų sistemos dalyvio teisė priimti sprendimą dėl investavimo į pasirinktus KIS, investavimo rizikos prisiėmimas ir teisė gauti teisės aktų nustatytą informaciją apie KIS, patvirtina šių asmenų buvimą KIS dalyviais. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad KIS dalyviai turi daugiau teisių nei Švedijos papildomos pensijų sistemos dalyviai.

38. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, nes nėra pagrįstas teisės aktų normomis, atsakovas pažymėjo, kad Nutarimas yra tinkamai motyvuotas ir objektyvus, jame adekvačiai, aiškiai ir pakankamai išdėstyti teisiniai motyvai. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad galiojantys teisės aktai nedraudžia grąžinti dalį valdymo įmonei sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų, taip pat dėl teiginių dėl valdymo mokesčio grąžinimo, kadangi tai nesuderinama su Taisyklių 142 punkto nuostatomis. Ši Taisyklių nuostata nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių – toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas tik tuo atveju, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) KIS arba jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, t. y. valdymo mokesčio grąžinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Taisyklių 108, 109 punktais, pareiškėjas privalo užtikrinti, kad su jo valdomo KIS dalyviais būtų elgiamasi sąžiningai ir negali teikti pirmenybės vienos KIS dalyvių grupės interesams kitos grupės interesų sąskaita. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad šiuo atveju nesama KIS dalyvių lygiateisiškumo problemos, nes tokiu būdu pareiškėjas vienam KIS dalyviui taikė išskirtines sąlygas, t. y. suteikė piniginę naudą, kurios negavo kiti KIS dalyviai. Nors pareiškėjas nurodė, kad valdymo mokesčio grąžinimas neskatino Švedijos pensijų agentūros įsigyti pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų, tačiau iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad valdymo mokesčio grąžinimas buvo vienas motyvų Švedijos pensijų agentūrai įgyti pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų. Atsakovas pabrėžė, kad KIS investicinių vienetų platinimo notifikavimo procedūra nėra skirta atlikti detalų ir visapusišką KIS valdytojo notifikavimo tikslu KIS pateiktuose dokumentuose informacijos teisinį įvertinimą. Atsakovas nurodė, kad KISĮ nenustato pareigos Lietuvos bankui notifikavimo metu vertinti KIS valdytojo pateiktų KIS dokumentų turinio (įskaitant informaciją apie platintojus), nes tokį vertinimą privalo atlikti pats KIS valdytojas.

39. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad Sutartis yra nutraukta, nelaikytina reikšminga aplinkybe baudos dydžiui nustatyti, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo, o iš Švedijos pensijų agentūros. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad jis negalėjo žinoti apie galimą jo veiksmų grąžinant valdymo mokestį prieštaravimą teisės aktų nuostatoms, yra nepagrįsti, nes iš pareiškėjo paaiškinimų akivaizdu, kad jis apie šiuos veiklos trūkumus žinojo bent nuo 2015 metų. Su tuo susijusį klausimą pareiškėjas buvo teikęs Lietuvos bankui ir 2018 m. birželio 12 d. įvykusiam atitikties susitikimui teisinio reguliavimo investicinių paslaugų teikimo klausimams aptarti. Pareiškėjas žinojo apie jo vykdomos veiklos neatitiktį taikomiems reikalavimams, tačiau veiksmų, siekiant pašalinti veiklos trūkumus, nesiėmė ir tokią veiklą tęsė. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žinojo ir suprato, kad Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju.

40. Atsakovas nesutiko, kad Pažeidimas Nr. 4 yra mažareikšmis, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su viena iš kertinių valdymo įmonės pareigų – jos veikimo sąžiningai, profesionaliai ir KIS naudai, pažeidimu ir konkrečiam KIS investuotojui taikytos palankesnės (išskirtinės) sąlygos – suteikta turtinė nauda tokiu būdu, kuris nesuderinamas su taikomų teisės aktų reikalavimais, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra įmonės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta sutartis, kuri buvo ilgalaikė.

41. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 5, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jis nepažeidė Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03–150 patvirtintų Kolektyvinio investavimo subjektų prospekto ir pagrindinės informacijos investuotojams dokumento turinio ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Prospektų taisyklės) 7.6 punkto nustatytų reikalavimų, nurodydamas Švedijos pensijos agentūrą kaip KIS investicinių vienetų platintoją. Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvis, tad informacija, kurią pareiškėjas pateikė jos valdomų KIS prospektuose, yra klaidinanti.

42. Pasisakydamas dėl pažeidimo Nr. 8, atsakovas nurodė, kad 2018 m. birželio 15 d. įsigaliojo FPRĮ redakcija, kurio nuostatos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkėlė 2014 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir MiFID II direktyva). Nauju teisiniu reguliavimu, be kita ko, buvo sustiprinta investuotojų teisių ir interesų apsauga, įskaitant ir kokybiškai naują reguliavimą, kiek tai susiję su skatinamųjų mokėjimų ribojimais, kai klientams yra teikiamos investicinės paslaugos. Vadovaujantis KISĮ 4 straipsnio 6 dalimi, valdymo įmonei, turinčiai teisę verstis KISĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyta veikla (įskaitant teisę teikti finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą), mutatis mutandis taikomi FPRĮ 16 ir 28-31 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys priežiūros institucijos teisės aktai.

43. Kadangi pareiškėjas teikė skatinamuosius mokėjimus trečiajam asmeniui UAB FMĮ „INVL Finasta“, nesilaikydamas FPRĮ 29 straipsnio 12-14 dalyse nustatytų reikalavimų, dėl to pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalį, o atsižvelgiant į minėtos teisės normos dispoziciją – ir FPRĮ 28 straipsnio 1 dalį. Visos operacijos, kurias pareiškėjas pagal Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti UAB FMĮ „INVL Finasta“, yra ne tik privalomos teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį, tačiau jas gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos ar kito tinkamai įgalioto subjekto išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdomos funkcijos, susijusios su tinkamumo nustatymu, buvo išimtinai techninės.

44. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo daroma išvada, kad Lietuvos bankas pažeidė FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 12 dalies atitinkamas normas. Pati FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies teisės norma sukonstruota taip, kad įmonė, pažeidusi FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatytus reikalavimus, taikomus skatinamųjų mokėjimų atžvilgiu, laikoma pažeidusia FPRĮ 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir nelaikoma veikiančia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, nereikalaujant atskirai įvardinti kilusio interesų konflikto – t. y. jau pats faktas, kad įmonė nesilaiko skatinamiesiems mokėjimams taikomų reikalavimų teikdama šiuos mokėjimus tretiesiems asmenims, suponuoja interesų konflikto egzistavimą ir jo tinkamą nevaldymą. Vertinant pareiškėjo teiktus skatinamuosius mokėjimus, ir ypač atsižvelgiant į tai, kad mokėjimai buvo vykdomi už funkcijas (operacijas), sudarančias portfelio valdymo paslaugos turinį, kurias turėjo vykdyti pats pareiškėjas, o pareiškėjui nepagrindus, kaip dalies portfelio valdymo funkcijų perdavimas trečiajam asmeniui ir skatinamųjų mokėjimų teikimas pagerina klientams teikiamų paslaugų kokybę, viena vertus, rodo tai, kad pareiškėjas neturi tinkamų išteklių (yra nepasirengęs) pats savarankiškai vykdyti licencijuojamą veiklą visa apimtimi ir aptarnauti visus savo klientus, o UAB FMĮ „INVL Finasta“ nutraukus jai pavestų (deleguotų) funkcijų vykdymą pareiškėjas negalėtų tinkamai vykdyti veiklos ateityje ir užtikrinti tinkamo pareigų pagal sudarytas sutartis dėl finansinių priemonių portfelio valdymo vykdymą.

45. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis FPRĮ 29 straipsnio 11 dalimi (skatinamųjų mokėjimų gavimas) ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalimi (skatinamųjų mokėjimų teikimas), skatinamieji mokėjimai yra draudžiami, kai jų gavimas (teikimas) yra susijęs su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis, o skatinamuosius mokėjimus gauna (teikia) trečiasis asmuo (ne klientas ar jo vardu veikiantis asmuo). Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad skatinamųjų mokėjimų ribojimai taikomi tik įmonei, gaunančiai skatinamuosius mokėjimus, ir pažymėjo, kad reikalavimai, aktualūs teikiant skatinamuosius mokėjimus, nustatyti FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje ir yra taikomi teikiant visas investicines paslaugas (įskaitant finansinių priemonių portfelio valdymą) ir papildomas paslaugas klientams. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo išvada, kad Lietuvos bankas Nutarime konstatavo absoliutų draudimą pareiškėjui atlikti bet kokius mokėjimus tretiesiems asmenims neatsižvelgiant į FPRĮ 29 straipsnio 14 dalyje nustatytus reikalavimus, kada skatinamieji mokėjimai gali būti teikiami.

46. Atsakovas nurodė, kad skatinamieji mokėjimai išimtiniais atvejais yra leidžiami ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tenkinamos FPRĮ 29 straipsnio 14 dalyje nustatytos 2 sąlygos: 1) tokie mokėjimai sudaro sąlygas arba yra būtini teikiant investicines paslaugas, įskaitant turto saugojimo, atsiskaitymo už sudarytus sandorius ir biržos mokesčius, su priežiūra susijusias rinkliavas ir teisines išlaidas; 2) pagal savo pobūdį šie mokėjimai arba nauda negali kelti grėsmės finansų maklerio įmonei sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais. Atsakovas pabrėžė, kad nei viena iš šių sąlygų nebuvo tenkinama, dėl to pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies reikalavimus. Pareiškėjas perdavė UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdyti funkcijas, kurias galėjo ir privalėjo vykdyti pats. Tiek pareiškėjas, teikdamas skatinamuosius mokėjimus, tiek FMĮ „INVL Finasta“, pasilikdamas sau gautus mokėjimus (t. y. negrąžindamas gautų mokėjimų pareiškėjo klientams), gavo finansinės naudos klientų sąskaita ir ne tik veikė akivaizdžiai egzistuojant interesų konfliktui, bet ir nesistengė jo valdyti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrindė (neįrodė), jog tokie skatinamieji mokėjimai laikytini sudarančiais sąlygas valdyti klientų finansinių priemonių portfelius.

47. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos bankas suteikė konsultaciją rinkos dalyviams, kuri leido spręsti, jog paslaugos, teikiamos pagal Bendradarbiavimo sutartį, iš esmės gali būti taikomos pagerinančiomis paslaugų kokybę klientams.

48. Atsakovas nurodė, kad galimybė stebėti portfelį sudarančias finansines priemones on–line režimu yra kildinama iš kitos, papildomos paslaugos – finansinių priemonių saugojimo ir tvarkymo – teikimo, kurios pareiškėjas teikti negali, o pareiškėjo teikti skatinamieji mokėjimai buvo teikiami už Bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nurodytų paslaugų teikimą, tarp kurių galimybės stebėti klientų portfelius sudarančias priemones ir sužinoti jų vertes on–line režimu nėra.

49. Pasisakydamas dėl pareiškėjo nurodomo FPRĮ 29 straipsnio 11 dalies pažeidimo, atsakovas pažymėjo, kad ši teisės norma draudžia priimti piniginio ar nepiniginio pobūdžio naudą iš trečiųjų asmenų, o trečiajam asmeniui neatlygintinai suteikus paslaugą pareiškėjo klientui, nebūtų laikoma, kad naudą gavo pareiškėjas (pareiškėjas paprasčiausiai neturėtų ką grąžinti klientui, kaip to reikalaujama pagal FPRĮ 29 straipsnio 11 dalį). Atsakovas pažymėjo, kad atitinkamų funkcijų delegavimas (perdavimas vykdyti trečiajam asmeniui), kai atlyginimas už tokių deleguotų funkcijų vykdymą nėra galimas atsižvelgiant į reikalavimus, nustatytus teikiant skatinamuosius mokėjimus, neturėtų būti vykdomas net ir nesant teisės aktuose nustatyto ekspresyvaus draudimo pavesti (deleguoti) tam tikrų funkcijų vykdymą trečiajam asmeniui.

50. Atsakovas konstatavo, kad skundžiamo Nutarimo 8 dalyje nustatytas pareiškėjo padarytas pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai, o už jį paskirta poveikio priemonė – įspėjimas – yra adekvati padarytam pažeidimui, dėl to nėra pagrindo panaikinti Nutarimo 8 dalies ir už šioje Nutarimo dalyje nustatytą pažeidimą paskirtos poveikio priemonės.

III. 51. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Nutarimą ta apimtimi, kurioje konstatuotas pažeidimas Nr. 3 ir už kurį skirta 40 000 Eur bauda. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas tenkino iš dalies pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 927,57 Eur bylinėjimosi išlaidų.

52. Teismas rėmėsi Lietuvos banko įstatymo 42, 434 straipsniais ir darė išvadą, kad Lietuvos bankas, turėdamas galias nustatyti teisinį reguliavimą dėl prižiūrimų finansų rinkos dalyvių veiklos ir finansų rinkos priežiūros, kartu turi pareigą nustatyti aiškų, suprantamą finansų rinkos dalyviams reguliavimą, be to, privalo nuolatos konsultuoti Lietuvos banko atliekamos priežiūros kompetencijos klausimais ir imtis kitų Viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimams. Lietuvos bankas, koncentruodamas savo galiose tiek reguliacinių priemonių nustatymą, tiek teisinio reguliavimo prasmės atskleidimą, privalo pirmiausia palaikyti tokius finansų rinkos reguliavimą ir priežiūrą, kad finansų rinkos dalyvių baudimas už pažeidimus būtų iš tikrųjų pagrįstas ir taikytinas tik esant neišvengiamai būtinybei. Lietuvos banko įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas suponuoja Lietuvos banko ne tik teisę, bet ir pareigą netaikyti poveikio priemonių, jeigu pažeidimas yra mažareikšmis arba jeigu Lietuvos bankas turi pagrindą manyti, kad priežiūros tikslas gali būti pasiektas ir kitomis priemonėmis, ne tik taikant poveikio priemones: taigi, jeigu galima išvengti poveikio priemonių taikymo finansų rinkos dalyviams, jų taikyti nereikėtų.

53. Vertindamas Pažeidimą Nr. 3, teismas rėmėsi KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Taisyklių 154.2 papunkčiu ir nurodė, kad Lietuvos bankas, įgyvendindamas savo funkcijas nustatyti teisinį reguliavimą, Taisyklių nurodytoje nuostatoje nustatė papildomą reguliavimą, detalizuojantį KISĮ nuostatas, jog įmonė, kuriai pavestos atlikti valdymo funkcijos, privalo profesionaliai vykdyti jai pavestas atlikti valdymo funkcijas, o valdymo įmonė turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas, ką reiškia Taisyklių 154.2 papunktyje nustatytas terminas „efektyviai“ vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas, ir ar Lietuvos bankas galėjo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris, pasak pareiškėjo, yra perteklinis.

54. Teismas rėmėsi Lietuvos banko įstatymo 42 straipsnio 4 dalies 1 punktu, KISĮ 15 straipsnio 13 punktu ir darė išvadą, kad Lietuvos bankas galėjo nustatyti Taisykles. Teismas nustatė, kad Taisyklių 154.2 papunktyje naudojamas terminas „efektyvumas“ ekonomine prasme (t. y. kaip veiksmingumas), tai buvo atlikta remiantis UCITS direktyvos preambulės 16 punktu bei 13 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad atsakovas paaiškino, jog UCITS direktyva nereikalauja tokių priemonių, kokios nurodytos Taisyklių 154.2 papunktyje, nustatymo, tačiau jų, kaip griežtesnių, nedraudžia nustatyti nacionalinėje teisėje (UCITS direktyvos preambulės 15 p.). Teismas sutiko su tokia atsakovo pozicija, neabejojo Taisyklių 154.2 papunktyje nustatyto teisinio reguliavimo pagrįstumu ir teisėtumu, todėl dėl Taisyklių 154.2 papunktyje nustatyto teisinio reguliavimo atitikties aukštesnės juridinės galios teisės aktams nesikreipė į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Atitinkamai, teismas netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

55. Teismo vertinimu, Taisyklių 154.2 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas turėtų būti aiškinamas ir kitų Taisyklių nuostatų kontekste, pvz., Taisyklių 154.9 papunkčio kontekste. Nutarime nustatytas pažeidimas Nr. 6, dėl kurio ginčo nėra, kad pareiškėjas neužtikrino realios galimybės gauti su valdymo funkcijos pavedimu susijusių duomenų, todėl pažeidė Taisyklių 154.9 papunktyje nustatytą reikalavimą. Už šį pažeidimą pareiškėjui skirtas įspėjimas. Teismas pabrėžė, kad realus neteikimas duomenų kliudo veiksmingai atlikti finansų rinkos dalyvių priežiūrą.

Taisyklių 154.2 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas turi būti realiai veikiantis visuomeninius santykius, veiksmingas, o ne formalus, menamai veikiantis visuomeninius santykius. Teismas nurodė, kad, jeigu Lietuvos bankas tik reikalautų nustatyti vidaus tvarkas ir priemones finansų rinkos dalyviams, tačiau tos priemonės tebūtų menamos, tai Lietuvos bankas neatliktų savo priedermės vykdyti tinkamą finansų rinkos dalyvių priežiūrą. Lietuvos bankas Nutarime tai patvirtina, nurodydamas, kad pagal KISĮ 17 straipsnio 2 dalį pavesti atlikti dalį valdymo funkcijų kitai įmonei galima tik tuo atveju, jeigu valdymo įmonės vadovai gali bet kuriuo metu, teismo vertinimu – veiksmingai, stebėti įgaliotinio veiklą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas nenustatė, jog pareiškėjas netinkamai stebi įmones, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, taip pat nenustatė, kad įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, veikia neveiksmingai / neefektyviai. Nutarime yra aiškiai konstatuota, jog inspektavimo metu nenustatyta, kad Bendrovė dėl šio pažeidimo būtų gavusi pajamų, kitokios turtinės naudos ar padariusi žalos (be kita ko, netinkamu įmonių, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyvios valdymo veiklos stebėjimu). Teismas pažymėjo, kad Lietuvos bankas tik teoriškai Nutarime bei savo atsiliepime ir paaiškinimuose atskyrė atitikties veiksmingas priemones (Taisyklių 35 p.) nuo veiksmingų priemonių, skirtų vertinti, ar įgaliotos įmonės efektyviai / veiksmingai vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas (Taisyklių 154.2 p.).

Teismas nurodė, kad Lietuvos bankas, nustatęs Taisykles, suniveliavo reguliavimą, numatytą Taisyklių 35.2 ir 154.2 papunkčiuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos bankas nenurodė, kokias priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, valdymo įmonė turi patvirtinti, o apeliuoja į tai, kad pareiškėjas, veikdamas apie 30 metų finansų rinkoje, jas turi nustatyti pats savo nuožiūra. Teismo vertinimu, toks atsakovo požiūris neatitinka teisinio reguliavimo, jog Lietuvos bankas privalo itin aiškiai nustatyti detalų teisinį reguliavimą finansų rinkos dalyviams, tą teisinį reguliavimą konsultacijų forma paaiškinti finansų rinkos dalyviams, o poveikio priemonių finansų rinkos dalyvių atžvilgiu imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, t. y. kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis nei tik taikant poveikio priemones.

Teismas darė išvadą, kad Lietuvos bankas, neatlikęs pareigos nustatyti aiškų detalų teisinį reguliavimą, visiškai nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas atliko pažeidimą Nr. 3, ir nepagrįstai skyrė piniginę baudą.

56. Teismas konstatavo, kad Nutarimas ta apimtimi, kuria konstatuotas pažeidimas Nr. 3 ir už jį skirta piniginė bauda, naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, jog administracinis aktas būtų grindžiamas tinkamai nustatytomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis, aiškintinų jas su Lietuvos banko priederme itin aiškiai nustatyti detalų teisinį reguliavimą finansų rinkos dalyviams, tą teisinį reguliavimą konsultacijų forma paaiškinti finansų rinkos dalyviams, o poveikio priemonių finansų rinkos dalyvių atžvilgiu imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, kontekste.

57. Pasisakydamas dėl Pažeidimų Nr. 4 ir Nr. 5, teismas pažymėjo, kad KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata yra generalinė, nenustatanti sąžiningo, teisingo ir profesionalaus veikimo geriausiomis kolektyvinio investavimo subjektui ir jo dalyviams sąlygomis bei jų interesais kriterijų. Juos detalizuoja Lietuvos bankas Taisyklių nuostatose. Teismas rėmėsi Taisyklių 142 punktu ir nurodė, kad esminis ginčo dėl Pažeidimo Nr. 4 klausimas, ar Bendrovė dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, ar visgi konkrečiam Fondų dalyviui, todėl būtina vertinti Švedijos pensijų agentūros statusą, t. y., ar jis yra investicinių vienetų platintojas, ar fondų dalyvis.

58. Teismas nurodė, kad atsakovas nustatė faktines aplinkybes, jog inspektavimo metu buvo tikrinama Bendrovės turima informacija apie asmenis, kuriems pavesta Bendrovės valdomų suderintųjų KIS investicinių vienetų platinimo funkcija. Išnagrinėjus Bendrovės pateiktas sutartis su Fondų investicinių vienetų užsienio platintojais, nebuvo pateikta įrodymų, kad vienas iš Bendrovės nurodytų platintojų – Švedijos pensijų agentūra, turi teisę teikti investicines paslaugas, todėl turi teisę Bendrovei teikti investicinių vienetų platinimo paslaugą.

Išnagrinėjęs Bendrovės pateiktą sutartį su Švedijos pensijų agentūra, teismas nustatė, kad šios sutarties 5 puslapyje yra konstatuojama, jog Švedijos pensijų agentūra yra investicinių vienetų savininkas. Inspektavimo metu Bendrovė nurodė (atsakymas į 2018 m. lapkričio 22 d. paklausimą Nr. 2, 15 punktas), kad Švedijos pensijų agentūra yra valstybinė Švedijos Karalystės įstaiga, kuri savo veiklą vykdo vadovaudamasi Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ir nacionaliniais teisės aktais, tačiau Bendrovė nenurodė, kokiais konkrečiai teisės aktais savo veikloje vadovaujasi Švedijos pensijų agentūra.

Bendrovė patvirtino, kad Švedijos pensijų agentūra įsigyja Fondų investicinius vienetus savo vardu, tačiau, atsižvelgdama į Švedijos pensijų kaupimo sistemos ypatumus, pagal kuriuos sprendimo investuoti į Bendrovės valdomus fondus priėmėjai yra Švedijos pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujantys asmenys, Bendrovė priskiria šį subjektą prie Fondų investicinių vienetų platintojų, tarpininkų ar kitų asmenų, per kuriuos asmenys gali įsigyti Fondų investicinių vienetų. Bendrovė teigė, kad informaciją apie Švedijos pensijų agentūros veiklą ji rinko iš viešųjų šaltinių internete, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų (duomenų ar dokumentų), įrodančių, kad Švedijos pensijų agentūra turi teisę teikti investicines paslaugas.

Įvertinęs inspektavimo metu Bendrovės pateiktą informaciją ir paaiškinimus bei atsižvelgęs į minėtas Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros sutarties nuostatas dėl Fondų investicinių vienetų nuosavybės, atsakovas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog Švedijos pensijų agentūra vykdė Fondų investicinių vienetų platinimo funkciją. Teismas nustatė, kad Švedijos pensijų agentūra įsigijo Bendrovės valdomų Fondų investicinius vienetus savo nuosavybėn, o ne platino juos Švedijos pensijų kaupimo sistemoje dalyvaujantiems asmenims, todėl Švedijos pensijų agentūra laikytina ne Fondų investicinių vienetų platintoju, o šių Fondų dalyviu.

Inspektavimo metu Bendrovė pateikė informaciją, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Švedijos pensijų agentūrai už jos įsigytus Fondų investicinius vienetus Bendrovė grąžino dalį valdymo mokesčio – 69 926 Eur. Teismas darė išvadą, kad Bendrovė konkrečiam Fondų dalyviui sumokėjo užmokestį, kuris kitiems šių Fondų dalyviams mokamas nebuvo. Papildomai teismas įvertino pareiškėjo pateiktą 2019 m. gruodžio 6 d. raštą su priedu bei Lietuvos banko 2019 m. gruodžio 19 d. raštą, kuriuose atitinkamai pareiškėjas laikė, jog Švedijos pensijų agentūra yra specifinis subjektas, be kita ko, investicinių vienetų platintojas, o atsakovas griežtai laikosi pozicijos, kad Švedijos pensijų agentūra yra fondų dalyvis.

59. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, kas yra investicinių vienetų platintojas, nustato Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Teismas vadovavosi Lietuvos banko valdybos 2012 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 03-146 patvirtintos Suderintųjų kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų ir akcijų vienos valstybės ribas peržengiančio platinimo tvarkos 4.2 punktu, Prospektų taisyklių 5.3 punktu, ir darė išvadą, kad Švedijos pensijų agentūra negali būti laikoma investicinių vienetų platintoju pagal Lietuvos teisės aktus, kurie galioja nuo 2012 metų. Teismo vertinimu, šis teisinis reguliavimas, skirtingai negu pažeidimo Nr. 3 atveju, yra pakankamai aiškus.

60. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pozicija, jog galiojantys teisės aktai nedraudžia grąžinti dalį valdymo įmonei sumokėto valdymo mokesčio daliai investuotojų, nesuderinama su Taisyklių 142 punkto nuostatomis. Teismas iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjui Lietuvos banko pozicija buvo žinoma bent nuo 2015 metų, kai jis savo papildomuose paaiškinimuose Lietuvos bankui nurodė atitinkamu klausimu besikreipęs į Lietuvos banką.

61. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginys, jog Taisyklių 142 punkto nuostatų tikslas yra apsaugoti KIS, o ne atskirų investuotojų interesus, yra pagrįstas. Tačiau pareiškėjo vykdomi mokėjimai (valdymo mokesčio grąžinimas) būtų galimi tik tuo atveju, jei jie būtų vykdomi KIS (t. y. visiems KIS dalyviams), o ne atskiram fondų dalyviui – šiuo atveju Švedijos pensijų agentūrai. Todėl šiuo aspektu kyla ir vieno fondų dalyvio privilegijavimo prieš kitus fondų dalyvius problema. Teismas pažymėjo, kad tokiu būdu pareiškėjas vienam KIS dalyviui taikė išskirtines sąlygas, t. y. suteikė jam piniginę naudą, kurios negavo kiti KIS dalyviai. Nors pareiškėjas nurodė, kad valdymo mokesčio grąžinimas neskatino Švedijos pensijų agentūros įsigyti pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų, tačiau iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad valdymo mokesčio grąžinimas buvo vienas motyvų Švedijos pensijų agentūrai įgyti pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų. Tą patvirtina pareiškėjo argumentai, kad kitu atveju Švedijos pensijų agentūra pareiškėjo valdomo KIS išvis nebūtų įsigijusi. Teismas nurodė, kad, nors ir bendrai iš KIS yra atskaitomas visiems dalyviams vienodas mokestis, tačiau šio mokesčio grąžinimas vienam iš dalyvių reiškia šio dalyvio mažesnius dalyvavimo KIS kaštus bei motyvuoja jį investuoti būtent į šį KIS. Pareiškėjas, spręsdamas šį klausimą ir siekdamas užtikrinti atitiktį taikomiems teisės aktų reikalavimams, turėjo sukurti atskirą KIS investicinių vienetų klasę, grįstą objektyviais kriterijais ir jai taikyti, pvz., kitokį valdymo mokestį, nes tai, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, būtų leidę pasiekti iš esmės tuos pačius tikslus.

62. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog Lietuvos bankas buvo nuolat informuojamas apie mokėjimus Švedijos pensijų agentūrai, tačiau klausimo dėl tokių mokėjimų teisėtumo nekėlė, teismas sutiko su atsakovo paaiškinimu, kad KIS investicinių vienetų platinimo notifikavimo procedūra nėra skirta atlikti detalų ir visapusišką KIS valdytojo notifikavimo tikslu KIS pateiktuose dokumentuose informacijos teisinį įvertinimą, o KISĮ nenustato pareigos Lietuvos bankui notifikavimo metu vertinti KIS valdytojo pateiktų KIS dokumentų turinio (įskaitant informaciją apie platintojus), nes tokį vertinimą privalo atlikti pats KIS valdytojas.

63. Pasisakydamas dėl piniginės baudos dydžio (100 000 Eur) teismas rėmėsi UCITS direktyvos 99 straipsniu, nustatė, kad Pažeidimas Nr. 4 yra konstatuotas už UCITS direktyvos 14 straipsnio 1 dalį į nacionalinę teisę perkeliančius Taisyklių pažeidimus, ir darė išvadą, kad tai yra reikšmingas pažeidimas. Be to, nagrinėjamu atveju, skirtingai negu Pažeidimo Nr. 3 atveju, teisinis reguliavimas, susijęs su draudimu grąžinti valdymo mokestį konkrečiam fondų dalyviui, buvo pakankamai aiškus, galiojo nuo 2012 m., iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjui Lietuvos banko pozicija buvo žinoma bent nuo 2015 metų, kai jis savo papildomuose paaiškinimuose Lietuvos bankui pats nurodė atitinkamu klausimu besikreipęs į Lietuvos banką. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas žinojo ir suprato, jog Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju.

64. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad Sutartis yra nutraukta, teismas nelaikė reikšminga aplinkybe baudos dydžiui nustatyti, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo, o iš Švedijos pensijų agentūros.

65. Teismas, nesutikdamas su pareiškėjo pozicija, kad Pažeidimas Nr. 4 yra mažareikšmis, rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 369 straipsniu, pažymėjo, kad Lietuvos bankui Viešojo administravimo įstatymo paminėtos nuostatos nėra taikomos. Lietuvos bankas privalo itin aiškiai nustatyti detalų teisinį reguliavimą finansų rinkos dalyviams, tą teisinį reguliavimą konsultacijų forma paaiškinti finansų rinkos dalyviams, o poveikio priemonių finansų rinkos dalyvių atžvilgiu imtis tik tuomet, kai tam yra neišvengiama būtinybė, t. y. kai priežiūros tikslas nebegali būti pasiektas kitomis priemonėmis nei tik taikant poveikio priemones. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju, skirtingai negu Pažeidimo Nr. 3 atveju, teisinis reguliavimas, susijęs su draudimu grąžinti valdymo mokestį konkrečiam fondų dalyviui, buvo pakankamai aiškus, galiojo nuo 2012 m., iš pareiškėjo pateiktų paaiškinimų akivaizdu, kad pareiškėjui Lietuvos banko pozicija buvo žinoma bent nuo 2015 metų. Pareiškėjas žinojo ir suprato, kad Švedijos pensijų agentūra laikytina investuotoju, o ne platintoju. Todėl Pažeidimas Nr. 4 jokiu būdu negali būti laikomas mažareikšmiu, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, susiję su viena iš kertinių valdymo įmonės pareigų – jos veikimo sąžiningai, profesionaliai ir KIS naudai, pažeidimu ir konkrečiam KIS investuotojui taikytos palankesnės (išskirtinės) sąlygos – suteikta turtinė nauda tokiu būdu, kuris nesuderinamas su taikomų teisės aktų reikalavimais, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra Bendrovės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta sutartis, kuri buvo ilgalaikė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui buvo pagrįstai paskirta piniginė bauda, kuri, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, yra adekvati. Teismas konstatavo, kad Pažeidimas Nr. 4 Nutarime konstatuotas pagrįstai, už jį pareiškėjui skirta adekvati poveikio priemonė, todėl Nutarimas šia apimtimi paliktinas nepakeistas.

66. Kadangi šiame teismo sprendime konstatuota, jog Švedijos pensijų agentūra yra fondų dalyvis, o ne investicinių vienetų platintojas, teismas pripažino, kad Nutarime pagrįstai konstatuotas Pažeidimas Nr. 5. Pareiškėjo teiginį, kad šiuo atveju poveikio priemonės neturėtų būti, teismas laikė nepagrįstu, nes šiuo atveju teisinis reguliavimas, įtvirtintas Prospektų taisyklėse, yra aiškus, jis galiojo nuo 2012 m., todėl pareiškėjui buvo žinomas. Už pažeidimą skirtas įspėjimas, kuris, teismo vertinimu, yra adekvati poveikio priemonė.

67. Pasisakydamas dėl Pažeidimo Nr. 8, teismas nurodė, kad valdymo įmonei, turinčiai teisę verstis investicinių paslaugų teikimo veikla, mutatis mutandis (su reikalingais pakeitimais) taikomi FPRĮ 13 ir 22 straipsniuose nustatyti reikalavimai ir juos įgyvendinantys priežiūros institucijos teisės aktai (KISĮ 4 str. 6 d.) ir FPRĮ 16 ir 28-31 straipsniuose nustatyti reikalavimai bei juos įgyvendinantys priežiūros institucijos teisės aktai (KISĮ 4 str. 6 d.). Teismas rėmėsi FPRĮ 28 straipsnio 1-3 dalimis, 29 straipsnio 11, 12, 14 dalimis, Lietuvos banko valdybos 2018 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 03-111 patvirtintų Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo ir investicinių paslaugų teikimo taisyklių 94, 95 punktais, pažymėjo, jog FPRĮ nuostatomis į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę perkeltas MiFID II direktyvoje nustatytas teisinis reguliavimas.

68. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos bankas pažeidė FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 12 dalies atitinkamas normas, nes pati FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies teisės norma sukonstruota taip, kad įmonė, pažeidusi FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatytus reikalavimus, taikomus skatinamųjų mokėjimų atžvilgiu, laikoma pažeidusia FPRĮ 28 straipsnyje nustatytus reikalavimus ir nelaikoma veikiančia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, nereikalaujant atskirai įvardinti kilusio interesų konflikto – t. y. jau pats faktas, kad įmonė nesilaiko skatinamiesiems mokėjimams taikomų reikalavimų teikdama šiuos mokėjimus tretiesiems asmenims, suponuoja interesų konflikto egzistavimą ir jo tinkamą nevaldymą.

Teismas pažymėjo, kad tai akivaizdu, nes susiduria priešingi kliento ir įmonės, teikiančios klientui investicinę paslaugą, interesai: kliento interesas – gauti kokybišką ir nuolatos bei betarpiškai teikiamą portfelio valdymo paslaugą siekiant kuo didesnės investicinės grąžos iš jam priklausančio finansinių priemonių portfelio; įmonės interesas – teikti paslaugas kuo mažesniais kaštais ir gauti kuo daugiau pajamų iš klientams teikiamų investicinių paslaugų. Be to, tarp kliento, patikėjusio valdyti jam priklausančių finansinių priemonių portfelį, ir portfelį valdančios įmonės susiklosto fiduciariniai (t. y. pasitikėjimu grindžiami) santykiai, ir klientui paprastai yra svarbu, koks subjektas (konkreti įmonė) ir koks konkretus įmonės darbuotojas bus atsakingas už jo portfelio būklės priežiūrą, operatyvių investicinių sprendimų priėmimą ir kitus aspektus, svarbius valdant portfelį.

Ta aplinkybė, jog tam tikras funkcijas, susijusias su jo portfelio valdymu, atlieka skirtingi asmenys (įmonės) ir skirtingi šių įmonių darbuotojai, akivaizdžiai silpnina kliento ryšius ir pasitikėjimą portfelio valdytoju (klientui tampa nebeaišku, kokia konkreti įmonė ir koks konkretus atitinkamos įmonės darbuotojas atlieka esminę funkcijų dalį, susijusią su jo portfelio valdymu). Vertinant pareiškėjo teiktus skatinamuosius mokėjimus, ir ypač atsižvelgiant į tai, kad mokėjimai buvo vykdomi už funkcijas (operacijas), sudarančias portfelio valdymo paslaugos turinį, kurias turėjo vykdyti pats pareiškėjas, o pareiškėjui nepagrindus, kaip dalies portfelio valdymo funkcijų perdavimas trečiajam asmeniui ir skatinamųjų mokėjimų teikimas pagerina klientams teikiamų paslaugų kokybę, viena vertus, rodo tai, kad pareiškėjas neturi tinkamų išteklių (yra nepasirengęs) pats savarankiškai vykdyti licencijuojamą veiklą visa apimtimi ir aptarnauti visus savo klientus, o UAB FMĮ „INVL Finasta“ nutraukus jai pavestų (deleguotų) funkcijų vykdymą pareiškėjas negalėtų tinkamai vykdyti veiklos ateityje ir užtikrinti tinkamo pareigų pagal sudarytas sutartis dėl finansinių priemonių portfelio valdymo vykdymą.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad visos operacijos, kurias pareiškėjas pagal Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti UAB FMĮ „INVL Finasta“, yra ne tik kad privalomos teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį (t. y. sudaro finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugos turinį), tačiau jas gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos ar kito tinkamai įgalioto subjekto išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją.

Minėtų paslaugų vykdymą pareiškėjas perdavė UAB FMĮ „INVL Finasta“ – teisės aktų nustatyta tvarka finansų maklerio įmonės licenciją turinčiai įmonei, kurioje dirba reikiamą kvalifikaciją turintys darbuotojai, galintys tiek vykdyti finansų maklerių operacijas, tiek turintys reikiamų žinių ir kvalifikacijos teikti informaciją klientams apie finansines priemones ir pareiškėjo teikiamas investicines paslaugas. Dėl to teismas neturėjo pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdomos funkcijos, susijusios su tinkamumo nustatymu, buvo išimtinai techninės. Tai, jog pareiškėjas mokėjo net 50 proc. klientų sumokamo valdymo mokesčio UAB FMĮ „INVL Finasta“, nesant patikimų duomenų apie klientams teikiamų paslaugų kokybės pagerinimą, reiškia taip pat ir tai, jog pareiškėjas turėjo pakankamus išteklius mokėti trečiajam asmeniui (UAB FMĮ „INVL Finasta“) itin ženklią klientų sumokamo valdymo mokesčio dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Bendradarbiavimo sutarties 4.3 punktą portfelio valdymo sutarčių sudarymas buvo patikėtas UAB FMĮ „INVL Finasta“, kuri prieš tai atlikdavo finansinių priemonių tinkamumo testą (rinkdavo informaciją apie klientų žinias ir patirtį, investavimo tikslus ir finansinę padėtį), o taip pat gaudavo klientų sutikimą dėl klientų turto investavimo į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus ir didelei daliai klientų neteisėtai taikė portfelio valdymo mokesčius taip pat ir tai klientų portfelio daliai, kuri buvo investuota į pačios pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus (t. y. taikė neskaidrią kainodarą ir dvigubą apmokestinimą portfelio formavimo paslaugos klientams, kaip tai nustatyta Nutarimo 7 dalyje).

Šio pažeidimo pareiškėjas neginčija, o gavęs Lietuvos banko nurodymą ištaisyti nustatytą pažeidimą (nutraukti portfelio formavimo sutartis sudariusių klientų diskriminavimą), informavo Lietuvos banką, kad nutraukia portfelio formavimo paslaugos teikimą. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“, kuri buvo pasitelkta tarpininkauti sudarant portfelio formavimo sutartis, ir neišaiškindama klientams galimybės sudaryti jiems palankesnes portfelio valdymo sutartis, pagal kurias valdymo mokestis nebuvo skaičiuojamas už tą portfelio dalį, kuri buvo investuota į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus, tiek pareiškėjas, su kuriuo klientai sudarydavo portfelio formavimo sutartis, veikė akivaizdaus interesų konflikto sąlygomis ir jo nevaldė, o portfelio formavimo sutartis sudarę klientai, mokėję valdymo mokesčius taip pat ir už tą portfelio dalį, kuri buvo investuota į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus (t. y. mokėjo valdymo mokesčius už tą portfelio dalį, kuri faktiškai nebuvo valdoma) patyrė nuostolių, kurių pareiškėjas iki šiol nėra atlyginęs. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad tam, jog būtų konstatuotas FPRĮ 28 straipsnio 1 dalies pažeidimas, skundžiamame Nutarime turėjo būti konstatuotos aplinkybės, kad dėl tokių skatinamųjų mokėjimų pareiškėjas ir jo klientai turėjo skirtingus interesus ar kad dėl Bendradarbiavimo sutarties vykdymo ir pagal ją vykdomų mokėjimų kilo realus ar galėtų kilti teorinis interesų konfliktas.

Teismo vertinimu, priešingai nei nurodė pareiškėjas, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ perduotos funkcijos nėra susijusios su investiciniais sprendimais ar finansinių priemonių portfelį sudarančių finansinių priemonių sudėtimi ar kad klientų portfelius sudarančių finansinių priemonių sudėtis neturi jokios įtakos UAB FMĮ „INVL Finasta“ mokamam atlygiui pagal Bendradarbiavimo sutartį yra paneigti, nes inspektavimo metu buvo nustatytas tiek pareiškėjo, tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“ tiesioginis suinteresuotumas su klientais sudaryti portfelio formavimo sutartis ir gauti klientų sutikimus investuoti jų portfelių turtą į pareiškėjo valdomus kolektyvinio investavimo subjektus – už tai pareiškėjas neteisėtai (be pagrindo) gaudavo valdymo mokestį, kurio 50 proc. perduodavo UAB FMĮ „INVL Finasta“.

Tuo pačiu faktiniu pagrindu teismas paneigė ir pareiškėjo argumentus, kad nei pareiškėjas, nei UAB FMĮ „INVL Finasta“ negavo jokios finansinės naudos klientų sąskaita, jie nėra suinteresuoti klientui teikiamos paslaugos rezultatu kitaip, nei tuo rezultatu yra suinteresuotas klientas ar kad nebuvo kitų aplinkybių, kurios būtų galėjusios sąlygoti pareiškėjo ar UAB FMĮ „INVL Finasta“ pareigos veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais laikymąsi.

69. Pareiškėjo nurodomas argumentas, kad UAB FMĮ „INVL Finasta“ pagal Bendradarbiavimo sutartį neteikė paslaugų pareiškėjo klientams, teismo vertinimu, yra niekinis, kadangi visais atvejais trečiasis asmuo neturi sutartinių santykių su konkrečiu klientu, o pareiškėjo neteisėti veiksmai, susiję su skatinamųjų mokėjimų šiam trečiajam asmeniui teikimu (ir, atitinkamai, UAB FMĮ „INVL Finasta“ veiksmai, susiję su šių skatinamųjų mokėjimų gavimu) kaip tik ir pasireiškė tuo, jog skatinamieji mokėjimai buvo tiesiogiai ir besąlygiškai susiję su pareiškėjo teikiama investicine paslauga (finansinių priemonių portfelio valdymu) pareiškėjo klientams, depozitoriumams ir valdytojams (FPRĮ 2 str. 5 d. 9 p.). Teismas nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad skatinamųjų mokėjimų ribojimai taikomi tik įmonei, gaunančiai skatinamuosius mokėjimus. Sutikdamas su nurodytais ribojimais ir reguliavimu, kuris taikomas tuomet, kai skatinamieji mokėjimai yra gaunami, teismas taip pat pažymėjo, kad iš esmės analogiški reikalavimai taikomi skatinamuosius mokėjimus teikiančiai įmonei, kai tai susiję su klientams teikiamomis investicinėmis paslaugomis. Reikalavimai, aktualūs teikiant skatinamuosius mokėjimus, nustatyti FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje ir yra taikomi teikiant visas investicines paslaugas (įskaitant finansinių priemonių portfelio valdymą) ir papildomas paslaugas klientams.

70. Teismas pažymėjo, kad skatinamieji mokėjimai išimtiniais atvejais yra leidžiami ir FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tenkinamos FPRĮ 29 straipsnio 14 dalyje nustatytos 2 sąlygos: 1) tokie mokėjimai sudaro sąlygas arba yra būtini teikiant investicines paslaugas, įskaitant turto saugojimo, atsiskaitymo už sudarytus sandorius ir biržos mokesčius, su priežiūra susijusias rinkliavas ir teisines išlaidas; 2) pagal savo pobūdį šie mokėjimai arba nauda negali kelti grėsmės finansų maklerio įmonei sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais. Teismas nurodė, kad nei viena iš šių sąlygų nebuvo tenkinama, dėl to pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas pažeidusiu FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies reikalavimus. Pirma, pareiškėjas perdavė UAB FMĮ „INVL Finasta“ vykdyti funkcijas, kurias galėjo ir privalėjo vykdyti pats. Pavyzdinis išlaidų, kurios yra būtinos bei mokėjimai už kurias yra pateisinami, yra pateiktas FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies 1 punkte. Skatinamieji mokėjimai, kuriuos pareiškėjas teikė UAB FMĮ „INVL Finasta“, neatitiko nei vieno šiame punkte nurodytų požymių, dėl to jie negali būti vertinami nei kaip sudarantys sąlygas, nei kaip būtini teikiant klientams finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugą. Antra, tiek pareiškėjas, teikdamas skatinamuosius mokėjimus, tiek UAB FMĮ „INVL Finasta“, pasilikdama sau gautus mokėjimus (t. y. negrąžindama gautų mokėjimų pareiškėjo klientams), gavo finansinės naudos klientų sąskaita ir ne tik veikė akivaizdžiai egzistuojant interesų konfliktui, bet ir nesistengė jo valdyti.

71. Teismas pažymėjo, kad galimybė stebėti portfelį sudarančias finansines priemones on–line režimu yra kildinama iš kitos, papildomos paslaugos – finansinių priemonių saugojimo ir tvarkymo – teikimo, kurios pareiškėjas bet kuriuo atveju teikti negali, tuo tarpu pareiškėjo teikti skatinamieji mokėjimai buvo teikiami už Bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nurodytų paslaugų teikimą, tarp kurių galimybės stebėti klientų portfelius sudarančias priemones ir sužinoti jų vertes on–line režimu nėra.

72. Atsižvelgęs į tai, kad reguliavimas, nustatytas FPRĮ, yra aiškus, turėjo būti žinomas pareiškėjui, teismas konstatavo, jog Pažeidimas Nr. 8 Nutarime konstatuotas pagrįstai, už jį pareiškėjui skirta adekvati poveikio priemonė (įspėjimas), todėl Nutarimas šia apimtimi paliktinas nepakeistas.

73. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso – 21 301,64 Eur, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7, 9 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas tenkino iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 1 927,57 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

IV. 74. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas atmestas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Taip prašo pakeisti teismo sprendimo motyvus dalyje dėl Pažeidimo Nr. 3, konstatuojant, jog efektyvumo sąvoka, kaip ją išaiškino Lietuvos bankas, nėra numatyta Lietuvos Respublikos teisės aktuose ir nesukuria pareigos nei valdymo įmonėms vertinti tretiesiems asmenims deleguotų funkcijų ekonominio efektyvumo, nei Lietuvos bankui keisti teisės aktus dėl tokio pobūdžio sąvokos įtvirtinimo.

75. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pareiškėjo vertinimu, byloje yra keliami sudėtingi teisės klausimai, susiję su finansinių priemonių rinkų teise, kolektyviniu investavimu, ES teisės tinkamu taikymu, Lietuvos banko įgaliojimu apimtimi ir t. t. Kaip matyti iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigos, Vilniaus apygardos administraciniame teisme šalys teikė plačios apimties procesinius dokumentus, rašytinius paaiškinimus, prašymus, byla buvo nagrinėjama dviejuose teismo posėdžiuose, vieną kartą bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas. Tokia procesinė bylos nagrinėjimo istorija, joje keliamų klausimų apimtis leidžia daryti išvadą, kad bylą tikslingiau būtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokiu atveju ginčo šalims būtų sudarytos galimybės koncentruotai išdėstyti savo poziciją ir nedelsiant atsakyti į teismui kylančius klausimus, o tai sudarytų prielaidas teisingam ir pagrįstam sprendimui byloje priimti.

76. Pareiškėjas taip pat prašo sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

a) ar Komisijos deleguotosios direktyvos 29 straipsnis turėtų būti taikomas mokėjimams ir / ar nepiniginei naudai, kurią valdymo įmonė sumoka, jeigu tokie mokėjimai yra susiję su UCITS direktyvos 92 straipsnyje nurodytų funkcijų atlikimu?;

b) ar Komisijos deleguotosios direktyvos 29 straipsnis turėtų būti aiškinamas taip, jog jo pagrindu valdymo įmonei visais atvejais draudžiama atlikti bet kokius mokėjimus vienam iš investuotojų, net jei tokie mokėjimai nepažeidžia kolektyvinio investavimo subjekto ir kitų investuotojų interesų, o mokėjimai atliekami valdymo įmonės sąskaita ir lėšomis? c) tuo atveju, jei atsakymas į pirmiau pateiktą klausimą būtų neigiamas, t. y., būtų konstatuota, jog Komisijos deleguotosios direktyvos 29 straipsnis neturi būti aiškinamas kaip draudžiantis atlikti bet kokius mokėjimus vienam iš investuotojų visais atvejais, ar valstybės narės, perkeldamos Komisijos deleguotosios direktyvos 29 straipsnį į nacionalinę teisę, turi diskrecijos teisę nacionaliniame teisiniame reglamentavime įtvirtinti tokią nuostatą (laikytis tokios jos aiškinimo praktikos), kuri visais atvejais draustų atlikti mokėjimus vienam iš investuotojų, net jei tokie mokėjimai nepažeistų kolektyvinio investavimo subjekto ir kitų investuotojų interesų, o mokėjimai būtų atliekami valdymo įmonės sąskaita ir lėšomis?;

d) ar užmokestis, kurį finansų maklerio įmonė sumoka išorės paslaugų teikėjui kaip atlygį už paslaugų, susijusių su individualaus finansinių priemonių portfelio valdymu, teikimą, kai finansų maklerio įmonė lieka visiškai atsakinga už išorės paslaugų teikėjui deleguotas funkcijas, gali būti laikomi patenkančiais į Direktyvos 2014/65/ES apimtį ir ar tokiems mokėjimams turi būti taikomi Direktyvos 24 straipsnio 9 dalies reikalavimai?“;

e) tais atvejais, kai trečiasis asmuo, kuriam finansų maklerio įmonė delegavo dalį savo funkcijų, neteikia investicinių paslaugų, susijusių su deleguotomis funkcijomis, savo klientams, ar finansų maklerio įmonės mokėjimai tokiam trečiajam asmeniui turi būti laikomi susijusiais su teikiamomis investicinėmis paslaugomis, kuriems taikomas skatinimo priemonių režimas pagal Direktyvos 2014/65/ES nuostatas?;

f) ar Direktyvos 2014/65/ES 24 straipsnio 9 dalis turėtų būti aiškinama taip, jog finansų maklerio įmonės sumokėtas užmokestis trečiajam asmeniui laikomas atitinkančiu Direktyvos 2014/65/ES 24 straipsnio 9 dalies reikalavimus, jei toks užmokestis savo prigimtimi negali pažeisti finansų maklerio įmonės pareigos elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, bei atsižvelgiant į tai, kad tokie mokėjimai atliekami siekiant efektyvaus paslaugų teikimo klientams už atlikimą tokių funkcijų, kurias kitu atveju atliktų pati finansų maklerio įmonė?

77. Argumentuodamas prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, pareiškėjas remiasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsniu, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai negali būti skundžiami aukštesniam teismui, todėl teismas privalo kreiptis į ESTT kilus ES teisės aiškinimo klausimams. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje ginčijami Nutarime konstatuoti pažeidimai yra susiję su ES teisės normų taikymu. Pareiškėjas byloje nuosekliai kelia klausimą, jog Lietuvos teisės aktų aiškinimo praktika neatitinka bylai aktualių ES teisės normų. Tokia situacija, kai ES teisės normos vienoje valstybėje narėje yra taikomos kitaip nei kitose valstybėse narėse, leidžia manyti, jog Lietuvos Respublika arba likusios valstybės narės netinkamai interpretuoja ES teisės aktus.

78. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu toje apimtyje, kurioje jo skundas buvo atmestas, o taip pat su teismo motyvais, kurie buvo pateikti dėl Pažeidimo Nr. 3, nurodo, kad teismas netinkamai taikė bylai aktualias materialinės teisės normas, neatsižvelgė ir nevertino daugelio pareiškėjo pateiktų įrodymų, dalis teismo sprendimo motyvuojamosios dalies yra pažodžiui perrašyti iš atsakovo atsiliepimo į skundą.

79. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagristai atmetė skundą dėl Pažeidimo Nr. 4, kadangi Švedijos pensijų agentūra turėjo būti laikoma platintoju, o teismui to nekonstatavus, buvo padaryta klaidinga ir galiojančiomis normomis nepagrįsta išvada, netinkamai taikytos materialinės teisės normos, pirmiausia, UCITS direktyvos 92 straipsnis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad, nors tiek pareiškėjas, tiek Lietuvos bankas laikėsi pozicijos, jog Švedijos pensijų agentūros statusas turi būti nustatomas pagal Švedijos Karalystės teisės aktus, teismas sprendime nurodė, jog šį statusą nustato pagal Lietuvos teisinį reguliavimą. Tokia išvada yra nesuderinama su UCITS direktyvos 92 straipsnyje įtvirtintu principu, iš kurio ir kyla pareiga nustatyti subjekto statusą pagal jo nacionalinės teisės reikalavimus. Pareiškėjas pažymi, kad bylai aktuali Švedijos teisė nenumatė draudimo grąžinti dalį valdymo mokesčio Švedijos pensijų agentūrai, tačiau teismas nevertino su tuo susijusių įrodymų, kas lėmė klaidingas išvadas. Pareiškėjas pažymi, kad Švedijos priežiūros institucija savo atsakyme pareiškėjui nurodė, jog pagal Švedijos teisę mokesčių grąžinimas yra privalomas, o šie mokesčiai atitenka ne pačiai Švedijos pensijų agentūrai, o asmenims, kaupiantiems pensijai, tačiau teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė, todėl pažeidė ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį ir 146 straipsnio 1 dalį.

80. Pareiškėjas nurodo, kad dalies valdymo mokesčio grąžinimas atskiriems investuotojais yra galimas ir užsienio valstybių praktika, įgyvendinanti tas pačias ES teisės normas, tai patvirtina. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog dalies valdymo mokesčio grąžinimas nėra draudžiamas ir ES teisės aktai tai leidžia. Pareiškėjas pateikė Danijos, Jungtinės Karalystės, Čekijos ir Švedijos priežiūros institucijų išaiškinimus, jog šiose valstybėse tokia praktika yra visiškai teisėta, o Nutarimo išvados neatitinka kitų ES valstybių narių praktikos. Lietuvos bankas nepagrindė, kodėl ES teisę įgyvendinantys teisės aktai turėtų skirtis nuo kitų valstybių narių teisinio reguliavimo, todėl teismas nepagrįstai Nutarimą laikė atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

81. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas laikosi nenuoseklios pozicijos, nes nubaudęs pareiškėją už dalies valdymo mokesčio grąžinimą, vėliau paskelbė poziciją, kad toks grąžinimas galimas draudikų vykdomoje veikloje. Todėl Lietuvos banko veiksmai yra nesuderinami su Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais principais. Netrukus po to, kai priėmė Nutarimą, Lietuvos bankas paskelbė savo poziciją, kad valdymo įmonės gali grąžinti dalį sumokėtų mokesčių pavieniam investuotojui – draudikui, jei draudikas vėliau grąžina visus iš valdymo įmonės gautus mokėjimus draudėjams. Ši situacija yra iš esmės identiška Pažeidimo Nr. 4 situacijai. Pareiškėjas kėlė šį klausimą, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas pareiškėjo argumentų nevertino. Tai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punkte įtvirtinto lygiateisiškumo principo, o tai, kad teismas ignoravo pareiškėjo pateiktą įrodymą, yra nesuderinama su ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi ir 146 straipsnio 1 dalimi.

82. Pareiškėjo teigimu, skirtingai nei nurodė teismas, Pažeidimas Nr. 4 nebuvo akivaizdus, nes Švedijos priežiūros institucija buvo pateikusi išaiškinimą, jog Švedijos pensijų agentūra gali atlikti visas platintojo funkcijas, Švedijos pensijų agentūros veikloje tokiomis pačiomis sąlygomis dalyvauja daug kitose ES valstybėse narėse veikiančių valdymo įmonių. Atitinkamai, net jei padarytas Pažeidimas Nr. 4, pareiškėjas tai padarė akivaizdžiai netyčia ir klysdamas, o dar iki Pažeidimo Nr. 4 konstatavimo santykiai su Švedijos pensijų agentūra jau buvo nutrūkę. Į šias aplinkybes priimant teismo sprendimą nebuvo atsižvelgta, teismas paskirtos sankcijos dydį įvertino tik formaliai, pažeisdamas paties Lietuvos banko patvirtintas baudų skyrimo taisykles ir netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 147 str.).

83. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagristai atmetė skundą dėl Pažeidimo Nr. 8, todėl teismo sprendimas šioje dalyje turėtų būti panaikintas. Pareiškėjas nurodo, kad teismas dalyje dėl Pažeidimo Nr. 8 neatskleidė bylos esmės ir jos neišnagrinėjo, nes visa teismo argumentacija sutampa su Lietuvos banko atsiliepimo į skundą argumentais. Teismas šioje dalyje neužtikrino rungimosi principo įgyvendinimo, neištyrė įrodymų ir neatskleidė bylos esmės (ABTĮ 56 str. 6 d. 145 str.), o tai sudaro prielaidas sprendimą šioje dalyje panaikinti.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino to, jog neegzistavo faktinės aplinkybės, kurios tapo pagrindu konstatuoti Pažeidimą Nr. 8 – UAB FMĮ „INVL Finasta“ neteikė portfelio formavimo paslaugų, todėl ir interesų konfliktas negalėjo būti konstatuotas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismo sprendime nėra argumentų, kurie paneigtų UAB FMĮ „INVL Finasta“ dėstytą poziciją, jog mokėjimai, atliekami asmenims, kurių veiklą valdymo įmonė kontroliuoja, negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims. Tokie mokėjimai, kokie buvo atliekami UAB FMĮ „INVL Finasta“ negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims ir dėl to jie negali patekti į FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies taikymo apimtį.

Atsakovas Nutarime to nevertino ir nepagrindė, taip pat nepasisakė, kodėl tokie mokėjimai turi būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims. Teismas sprendime šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl buvo pažeistos ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies ir 146 straipsnio 1 dalies normos. Pareiškėjo teigimu, ESMA išaiškinimas patvirtina, jog Pažeidimas Nr. 8 buvo konstatuotas nepagrįstai, tačiau teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl byloje pateikto ESMA išaiškinimo, kuris patvirtina, jog nustačius, kad mokėjimai, teikiami trečiosioms šalims, nėra susiję su investicinių ar papildomų paslaugų teikimu klientui, FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje įtvirtintas skatinimo priemonių teikimo ribojimas tokiems mokėjimams netaikomas.

Teismas neįvertino pareiškėjo argumentų, kodėl tokiems mokėjimams taikoma FPRĮ 29 straipsnio 14 dalies išimtis. FPRĮ 29 straipsnio 14 dalis pateikia tik pavyzdinį, tačiau ne baigtinį sąrašą paslaugų, kurios sudaro sąlygas ar yra būtinos paslaugų teikimui bei už kurias mokėjimai arba nauda negali kelti grėsmės finansų maklerio įmonei sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais.

84. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos bankas buvo pareiškėjui pateikęs konsultaciją, kuri patvirtino tokių mokėjimų galimumą, tačiau teismas to nevertino. Pasikeitus FPRĮ nustatytam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas atskleidė Lietuvos bankui apie sutartį su UAB FMĮ „INVL Finasta“ ir gavo patvirtinimą, jog tokių paslaugų teikimas yra galimas. Lietuvos bankui konsultavus pareiškėją, o paskui nubaudus dėl to, ką pats Lietuvos bankas laikė teisėta veikla, Pažeidimas Nr. 8 negali būti laikomas pagrįstu ir atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

85. Pareiškėjas nurodo, kad Pažeidimas Nr. 8 reiškia, jog pareiškėjas gali gauti tik neatlygintines paslaugas, nors tokių paslaugų įstatymas nenumato. Lietuvos bankas nurodė, kad pareiškėjas negali mokėti už UAB FMĮ „INVL Finasta“ teikiamas paslaugas, tačiau jas gali gauti neatlygintinai, o vėliau pakeitė ir šią poziciją, nurodydamas, jog tokių paslaugų apskritai negalima deleguoti. Lietuvos teisės aktai nenumato neatlygintinių paslaugų sutarties, o norint gauti paslaugas be atlygio pareiškėjas turėtų gauti paramos gavėjo statusą. Tai yra nelogiška, tačiau teismas to nepastebėjo ir dėl to nepasisakė, palikdamas teisinio neaiškumo situaciją ateičiai.

86. Pareiškėjas nurodo, kad teismas pagristai panaikino Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 3, tačiau, pareiškėjo manymu, teismo motyvacija yra ydinga, nes nei ES, nei nacionaliniai teisės aktai nenumato ekonominio efektyvumo sąvokos ir pareigos jį vertinti. Teismas nurodė, kad ekonominio efektyvumo sąvoka gali būti kildinama iš UCITS direktyvos, tačiau šis teisės aktas tokios sąvokos nenumato ir jokia UCITS direktyvos nuostata neįpareigoja valdymo įmonių vertinti deleguotų funkcijų ekonominio efektyvumo. Be to, Lietuvos bankas ekonominio efektyvumo sąvoką pateikė tik teisminio proceso metu.

87. Pareiškėjas nurodo, kad teismas klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė dalies reikalautų bylinėjimosi išlaidų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog buvo patirtos vertimo išlaidos ir išlaidos Švedijos advokatų kontorai. Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime niekaip nepagrindė, kodėl šioje byloje egzistavo poreikis taikyti Rekomendacijose nustatytus dydžius. Pareiškėjas pažymi, kad Pažeidimas Nr. 5 nėra savarankiškas ir yra neatsiejamai susijęs su Pažeidimu Nr. 4, jis neturėtų būti vertinamas atskirai, todėl, panaikinus Nutarimą dalyje dėl Pažeidimo Nr. 3, turėtų būti laikoma, jog patenkinta ne ketvirtadalis, o trečdalis pareiškėjo skundo.

88. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priimti ir tirti ES valstybių narių priežiūros institucijų atsakymus Lietuvos bankui dėl valdymo mokesčio grąžinimo.

89. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateikiamas atitinkamų teisės aktų nuostatų aiškinimas neatitinka nei tikslų, kuriais atitinkami teisės aktai buvo priimti, nei Lietuvos banko priežiūros praktikos. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog Švedijos pensijų agentūra turėjo būti laikoma platintoju. Lietuvos banko vertinimu, pareiškėją ir Švedijos pensijų agentūrą sieja KIS valdymo įmonės ir KIS dalyvio teisiniai santykiai. Tiek Švedijos teisė, tiek ir pareiškėjo susitarimai su Švedijos pensijų agentūra patvirtina Švedijos pensijų agentūrą esant pareiškėjo valdomo KIS dalyve. Švedijos teisė nustato, kad Švedijos pensijų agentūra yra investicinių fondų investicinių vienetų savininkė santykiuose su šių fondų valdytojais. Sutarties nuostatos patvirtina, kad investiciniu vienetu, pasirinktu Švedijos pensijų sistemos dalyviu, savininkas yra Švedijos pensijų agentūra. Ši sutartis yra bendradarbiavimo sutartis, o ne sutartis dėl funkcijų (tai yra, platinimo funkcijos) pavedimo. Sutartyje, be kita ko, nenumatyta, kad Švedijos pensijų agentūra imtųsi platinti pareiškėjo valdomo KIS investicinius vienetus, įsipareigotų aktyviai juos siūlyti, turėtų tikslą juos išplatinti ar gautų atlygį už investicinių vienetų platinimą. Pats pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose pripažįsta, kad Švedijos pensijų agentūra KIS investicinius vienetus įgyja savo vardu. Kompleksiškai aiškinant KISĮ 2 straipsnio 23 dalies ir 39 straipsnio 1 dalies nuostatas, asmens buvimą investicinio fondo dalyviu patvirtina jam nuosavybės teise priklausantys investicinio fondo vienetai. Visos šios aplinkybės, atsakovo teigimu, patvirtina, kad Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdoma KIS dalyvė. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad pagal Švedijos Karalystėje galiojančius teisės aktus, Švedijos pensijų agentūros atliekamos funkcijos yra tolygios toms funkcijoms, kurias įprastai atlieka platintojas, o tikrieji fondų investuotojai yra asmenys, dalyvaujantys papildomoje pensijų kaupimo sistemoje – būtent jie priima investicinius sprendimus ir prisiima galinčias kilti rizikas.

90. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog valdymo mokesčio grąžinimas yra teisėtas, nes Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo 19 straipsnio 3 dalies nuostatos įtvirtina bendrąjį principą, kad pensijų turtą investavus į tos pačios pensijų kaupimo bendrovės valdoma KIS, valdymo mokestis turi būti grąžinamas, tad atitinkamos nuostatos įtvirtintos siekiant išvengti situacijos, kai valdymo įmonei valdymo mokestis būtų mokamas du kartus, o ne įtvirtinti bendrąjį valdymo mokesčio grąžinimo investuotojui principą.

91. Atsakovas nurodo, kad Taisyklių 142 punktas nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių – toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas tik tuo atveju, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) KIS arba jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, t. y. valdymo mokesčio gražinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Priešingu atveju laikytina, kad nėra vykdoma valdymo įmonės pareiga sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis KIS ir jo dalyviams sąlygomis ir jų interesais, kaip to reikalauja KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Atsakovas pabrėžia, kad Pažeidimo Nr. 4 esmė yra ta, jog pareiškėjas dalį savo gaunamo valdymo mokesčio mokėjo (grąžino) ne KIS ar jo vardu veikiančiam trečiajam asmeniui, o konkrečiam KIS dalyviui, tuo pažeisdamas KISĮ ir Taisyklių nuostatas. Pareiškėjo vykdomi mokėjimai (valdymo mokesčio grąžinimas) būtų galimi tik tuo atveju, jei jie būtų vykdomi visiems KIS dalyviams. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateiktoje lentelėje Švedijos pensijų agentūros panašumai ir skirtumai su platintojais ir investuotojais pateikti tendencingai, neįvertinus šiuo tikslu svarbių aspektų, o atskirais atvejais yra klaidinantys. Atsakovas pabrėžia, kad Švedijos pensijų sistemos dalyviai neturi esminių (pagrindinių) teisių, kurias turi KIS dalyvis. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad jis nevertino svarbių su Švedijos pensijų agentūros statusu susijusių aplinkybių. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pagal FPRĮ 87 straipsnio 7 dalies 2 punktą, finansų tarpininko klientams priklausančių finansinių priemonių sąskaitos gali būti atidaromos finansų tarpininkų vardu, tačiau vadovaujantis FPRĮ 88 straipsnio 5 dalies 2 punktu, tokie įrašai (sąskaitos) nėra nuosavybės teisės įrodymas. Atsakovo nuomone, teismas padarė tinkamą išvadą, kad Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvė. Atsižvelgus į tai, kad Švedijos pensijų agentūra yra pareiškėjo valdomo KIS investicinių vienetų savininkė, kaip tai nustatyta Švedijos teisėje, Sutartyje bei remiantis kitomis faktinėmis aplinkybėmis, pareiškėjo nuomonė dėl KIS platintojo pareigos turėti teisę teikti investicines paslaugas neturi jokios reikšmės bylos nagrinėjimui.

92. Atsakovas pažymi, kad, nors ir bendrai iš KIS yra atskaitomas visiems dalyviams vienodas valdymo mokestis, tačiau šio mokesčio grąžinimas vienam iš dalyvių reiškia šio dalyvio mažesnius dalyvavimo KIS kaštus bei motyvuoja jį investuoti būtent į šį KIS. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus dėl galimų mokėjimų vykdymo, kurių jis privalo laikytis kaip valdymo įmonė, gavusi licenciją Lietuvos Respublikoje. Atitinkamai, Švedijos teisės nuostatos šiuo konkrečiu aspektu negalėjo turėti jokios reikšmės teisingam teismo sprendimui priimti, nes Švedijos teisė šiuo atveju negali būti laikoma tinkamu ir teisėtu pagrindu nesilaikyti taikomų Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų. Pareiškėjas savo veikloje privalo vadovautis kolektyvinio investavimo subjektu ir valdymo įmonių veiklą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir juos įgyvendinančiais teisės aktais, nustatančiais reikalavimus, taikomus atitinkamas licencijas turinčioms valdymo įmonėms ir jų vykdomai veiklai.

93. Pareiškėjas, kaip valdymo įmonė, turinti valdymo įmonės licenciją pagal KISĮ, privalo veikti vadovaujamasis KISĮ ir šį įstatymą įgyvendinančių Taisyklių nuostatomis. Valdymo įmonės siekis dalyvauti ir dalyvavimas Švedijos papildomoje pensijų sistemoje negali būti laikomas tinkama ir teisėta priežastimi išvengti pareigos savo veikloje laikytis nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas kaip profesionalus ir aukščiausius veiklos standartus turintis atitikti Lietuvos banko prižiūrimas finansų rinkos dalyvis, privalėjo savo veiklą organizuoti taip, kad laikytųsi visų jo vykdomai veiklai taikomų Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, įskaitant nustatytuosius Taisyklėse. Pareiškėjas, siekdamas dalyvauti ir dalyvaudamas Švedijos papildomoje pensijų sistemoje, savo veiklą turėjo organizuoti taip, kad jis laikytųsi jam taikomų nacionalinių teisės aktų – KISĮ ir Taisyklių reikalavimų, įskaitant Taisyklių reikalavimus dėl galimų atlikti mokėjimų (tai yra, ir valdymo mokesčio grąžinimą). Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pateiktos ES valstybių narių priežiūros institucijų tarnautojų nuomonės negalėjo būti laikomos turinčiomis esminės reikšmės teisingam teismo sprendimui priimti, todėl teismas pagrįstai jų nevertino.

94. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl Lietuvos banko nenuoseklios pozicijos dėl dalies valdymo mokesčio grąžinimo, kadangi Lietuvos bankas nuo 2012 m. nuosekliai laikosi pozicijos, jog valdymo mokesčio grąžinimas turi būti vykdomas visų KIS dalyvių naudai. Be to, pareiškėjo nurodoma Lietuvos banko pozicija dėl draudimo įmonių nėra skirta spręsti klausimo, ar tokie mokėjimai, kokius konkrečiu atveju atliko pareiškėjas, pavieniams investuotojams yra galimi.

95. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pozicija, kad valdymo įmonės mokėjimai pavieniams jos valdomų KIS dalyviams galimi ir neprieštarauja Taisyklių 142 punktui, nesuderinama su šiame punkte įtvirtintomis nuostatomis, nenustatančiomis galimybės sumokėti (gražinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių. Šiuo atveju pareiškėjas vienam KIS dalyviui taikė išskirtines sąlygas, tai yra suteikė jam pinigine naudą, kurios negavo kiti KIS dalyviai.

96. Atsakovas pažymi, kad KISĮ Lietuvos bankui nenustato pareigos notifikavimo metu vertinti KIS valdytojo pateiktų KIS dokumentų turinio (įskaitant informaciją apie platintojus), nes tokį vertinimą privalo atlikti pats KIS valdytojas, todėl pareiškėjo siekis atsakomybę už jo parengtus dokumentus perduoti Lietuvos bankui nėra suderinamas su taikomu teisiniu reguliavimu.

97. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nuomone dėl pritaikytos sankcijos neproporcingumo ir pozicijos, kad Pažeidimas Nr. 4 nebuvo akivaizdus. Be to, tai, kad Sutartis buvo nutraukta iki Pažeidimo Nr. 4 konstatavimo, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl pažeidimo ir taikomos poveikio priemonės, nes šiuo atveju iniciatyva kilo ne iš pareiškėjo. Atsakovas pabrėžia, kad Pažeidimas Nr. 4 negali būti laikomas mažareikšmiu, nes pažeidimo neigiama įtaka (žala) teisės normų saugomoms vertybėms yra vidutinė, pažeisti svarbūs teisės aktų reikalavimai, šio pažeidimo teisinis pagrindas yra Bendrovės ir investuotojo (Švedijos pensijų agentūros) sudaryta sutartis, kuri buvo ilgalaikė.

98. Atsakovas pritaria teismo išvadai, kad stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą yra netikslinga.

99. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos banko gautos kitų ES valstybių narių priežiūros institucijų pozicijos parodo, jog Lietuvos banko pozicija atitinka KIS srityje lyderiaujančių ES jurisdikcijų pozicijas.

100. Kadangi Švedijos pensijų agentūra yra KIS dalyvis, o pareiškėjas savo veiksmais pažeidė taikomus reguliacinius reikalavimus, informacija, kurią pareiškėjas pateikė jo valdomų KIS prospektuose (kad Švedijos pensijų agentūra yra platintojas) yra klaidinanti, todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Nutarimo dalį dėl Pažeidimo Nr. 5.

101. Dėl Pažeidimo Nr. 8 atsakovas pažymi, kad teismo sprendime išsamiai aptartos tiek faktinės aplinkybės, leidusios konstatuoti Pažeidimą Nr. 8, tiek abiejų proceso šalių pateikti argumentai ir motyvai, teismas patikrino tiek teisinį, tiek faktinį paskirtos poveikio priemonės pagrindus, taip pat įvertino ir motyvuotai atmetė pareiškėjo argumentus. Tai, kad teismo padarytos išvados neatitiko pareiškėjo interesų, negali būti pagrindas pakeisti ar panaikinti teismo sprendimą.

102. Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, kad teismas nevertino to, jog neegzistavo faktinės aplinkybės, kurios tapo pagrindu konstatuoti Pažeidimą Nr. 8, atsakovas atkreipia dėmesį į Bendradarbiavimo sutarties 3, 1.2-1.4 punktus, taip pat pažymi, kad pareiškėjo pateiktas 2019 m. gruodžio 17 d. UAB FMĮ „INVL Finasta" raštas negali būti vertinamas kaip patikimas įrodymas, nes buvo pateiktas jau vykstant bylos nagrinėjimui teisme, o Lietuvos banko Nutarimo priėmimo metu pareiškėjas tokių duomenų nenurodė. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai siekia priklausomų tarpininkų veiklos modelį prilyginti savo ir UAB FMĮ „INVL Finasta" santykiams, grindžiamiems užsakomųjų paslaugų vykdymu. Kadangi UAB FMĮ „INVL Finasta" nebuvo laikoma pareiškėjo priklausoma tarpininke, ji nebuvo įrašyta į priklausomų tarpininkų sąrašą ir kt., atsakovo manymu, nėra pagrindo tarp šių subjektų vykdytus skatinamuosius mokėjimus laikyti „vidiniais mokėjimais" ar jų atžvilgiu netaikyti FPRĮ nuostatų, reglamentuojančių skatinamųjų mokėjimų ribojimą. Atsakovas pažymi, kad Bendradarbiavimo sutarties 4 punkte nurodytos paslaugos, užtikrinančios klientų aptarnavimą ir pareigų teikiant investicines paslaugas vykdymą, negali būti priskiriamos nei prie būtinųjų paslaugų, nei prie sudarančių sąlygas teikti investicines paslaugas, todėl ir skatinamieji mokėjimai už tokių paslaugų teikimą patenka į FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies taikymo sritį. Nesutikdamas su pareiškėjo teiginiais, kad Lietuvos bankas buvo pareiškėjui pateikęs konsultaciją, kuri patvirtino mokėjimų galimumą, atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl konsultacijos į Lietuvos banką, nebuvo sąžiningas, formuluodamas paklausimą ir nenurodė esminės informacijos, todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos banko suteikta konsultacija gali būti vertinama kaip patvirtinanti skatinamųjų mokėjimų galimumą šioje byloje esančiomis aplinkybėmis.

103. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos bankas visada laikėsi pozicijos, jog valdymo įmonė turi patvirtinti priemones, leidžiančias įvertinti, ar įgaliotiniui pavestos atlikti funkcijos vykdomos efektyviai. Tokį reikalavimą nustato Taisyklių 154.2 papunktis. Lietuvos bankas nebuvo gavęs paklausimų ar finansų rinkos dalyvių prašymų dėl Taisyklių 154.2 papunktyje nustatyto reikalavimo patvirtinti valdymo įmonei priemones, leidžiančias įvertinti, ar įgaliotiniui pavestos atlikti funkcijos vykdomos efektyviai, išaiškinimo, tad oficialių ir viešų šio punkto nuostatų pozicijų paskelbta nebuvo. Be to, ir pats pareiškėjas suprato tokio reikalavimo turinį, nes atitinkamas nuostatas dėl priemonių patvirtinimo buvo įrašęs savo vidaus tvarkoje, tačiau ją nustatė tik po to, kai Lietuvos bankas patvirtino Nutarimą.

V. 104. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Nutarimą ta apimtimi, kuria konstatuotas pažeidimas Nr. 3, už kurį skirta 40 000 Eur bauda, ir priteista pareiškėjui iš atsakovo 1 927,57 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

105. Atsakovo manymu, teismo sprendimas dėl Pažeidimo Nr. 3 nėra tinkamai motyvuotas, teismas neanalizavo svarbiausių ir šiam ginčui esminių Lietuvos banko nurodytų argumentų, atskleidžiančių Taisyklių 154.2 papunkčio svarbą ir reikšmę kolektyvinio investavimo subjektų valdymo procesuose, taip pat teismas išsamiai netyrė ir nevertino nagrinėjamoje situacijoje taikytinų teisės aktų reikalavimų, neatsižvelgė į susiklosčiusią Lietuvos teismų praktiką nagrinėjant panašaus pobūdžio klausimus. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai leidžia suprasti, kad, vadovaudamasis Taisyklių 154.2 papunkčio nuostatomis, Lietuvos bankas reikalauja nustatyti menamas vidaus tvarkas ir priemones finansų rinkos dalyviams (formalias, darančias menamą poveikį visuomeniniams santykiams).

106. Atsakovas pabrėžia, kad Taisyklių 154.2 papunktyje įtvirtintu reikalavimu siekiama užtikrinti veiksmingesnio valdymo reikalavimą. Atsakovas remiasi KISĮ 17 straipsnio 1 dalimi, UCITS direktyvos preambulės 16 punktu, UCITS direktyvos 13 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad šiomis UCITS direktyvos nuostatomis siekiama nustatyti, jog valdymo funkcijas perduoti atlikti kitiems asmenims galima tuo atveju, kai tai leidžia pasiekti didesnį kolektyvinio investavimo subjekto valdytojo veiklos efektyvumą, todėl veiklos efektyvumo klausimas yra kertinis šiame procese. Dėl to ir KISĮ 17 straipsnio 1 dalis nustato, kad valdymo įmonė dalį savo valdymo funkcijų turi teisę pavesti vykdyti įgaliotiniui, siekdama veiksmingesnio valdymo (leidžiančio pasiekti kuo geresnių rezultatų, o ne vien tik formaliai atitinkančio teisės aktų reikalavimus, taikomus veiklai vykdyti). Tam, kad veiksmingumo kriterijus būtų tenkinamas visą funkcijų pavedimo atlikti įgaliotiniui laikotarpį, Taisyklėse įtvirtinta pareiga valdymo įmonei patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas valdymo funkcijas. Efektyvumo, t. y. išteklių panaudojimo veiksmingumo, kai norimas rezultatas pasiekiamas mažiausiomis įmanomomis sąnaudomis arba naudojant turimus išteklius pasiekiamas maksimalus įmanomas rezultatas (geriausias santykis naudojamų išteklių ir gaunamo produkto (paslaugos) kiekio, kokybės ir laiko požiūriu), reikalavimas leidžia pasiekti geresnių valdymo rezultatų, o dėl to pasiekiama ir didesnė investicinė grąža investuotojams. Atsakovas daro išvadą, kad yra akivaizdu, jog šių priemonių negalima laikyti menamomis, nes jos skirtos užtikrinti veiksmingesnio valdymo reikalavimą.

107. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3 netinkamai taikė ir aiškino teisės normas, kurias pažeidė pareiškėjas. Nors Nutarime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Taisyklių 154.2 papunktyje nustatytus reikalavimus, teismas aptarė tai, ar inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas vykdo KISĮ 17 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pareigas. Atsakovas daro išvadą, kad, motyvuodamas savo sprendimą, teismas nepagrįstai suniveliuoja dvi savarankiškas valdymo įmonės pareigas. Atsakovo manymu, teismas, sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3 aptardamas Taisyklių 154.2 papunkčio taikymo klausimus ir formuluodamas savo poziciją, nepagrįstai vertino, ar inspektavimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė KISĮ 17 straipsnio 2 dalį.

108. Atsakovo manymu, teismo sprendimas dėl Pažeidimo Nr. 3 yra prieštaringas ir nenuoseklus, kadangi pradžioje išdėstyti teismo argumentai ir klausimai leidžia manyti, kad teismas šį pažeidimą laiko formaliu pažeidimu, bet vėliau savo poziciją pakeitė ir konstatavo, kad toks pažeidimas nebuvo padarytas. Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai nenagrinėjo, ar Lietuvos bankas nustatė ir įvertino visas tokio pobūdžio pažeidimui konstatuoti reikalingas faktines aplinkybes, t. y., ar pareiškėjas yra patvirtinęs priemones, skirtas vertinti, ar įgaliotinis efektyviai vykdo jam pavestas atlikti valdymo funkcijas.

109. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad, neatsižvelgdamas į Lietuvos banko įstatymo nuostatas, teismas sprendime nepagrįstai sureikšmino gautos naudos ar padarytos žalos kriterijaus svarbą sprendimų dėl poveikio priemonių priėmimo procese ir nevertino kitų, tiek pat svarbių aplinkybių (pavyzdžiui, pažeidimo sunkumo ir trukmės). Atsakovas nesutinka su teismo vertinimu, kad tuo atveju, kai valdymo įmonė, pažeidusi teisės aktų reikalavimus, dėl to negavo pajamų, kitokios turtinės naudos ar nepadarė žalos, poveikio priemonė šiai valdymo įmonei negali būti taikoma, kadangi tai prieštarauja Lietuvos banko įstatymui.

110. Atsakovas, nesutikdamas su teismo motyvu, kad Lietuvos bankas turi nurodyti konkrečias priemones, pažymi, kad teisės aktai neįpareigoja Lietuvos banko nustatyti visas veiklos procedūras ir priemones, pagal kurias valdymo įmonė turi veikti, bet, įvertinus tai, kad ji yra profesionali rinkos dalyvė, įpareigoja ją pačią tas priemones patvirtinti, atsižvelgiant į Lietuvos banko nustatytus principus. Atsakovas nesutinka su teismo motyvais, kad Lietuvos bankas nevykdė pareigos nustatyti detalų teisinį reguliavimą, jį paaiškinti rinkos dalyviams ir poveikio priemonių imtis tik tada, kai tai būtina.

111. Atsakovo manymu, teismas sprendime dėl Pažeidimo Nr. 3 nenurodė, kokių faktinių aplinkybių Lietuvos bankas šiuo atveju nenustatė ir neįvertino, todėl nepagrįstai konstatavo, kad Nutarimas ta apimtimi, kuria konstatuotas Pažeidimas Nr. 3 ir už jį skirta piniginė bauda, naikintinas kaip neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

112. Pareiškėjas UAB „INVL Asset Management“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

113. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, nurodo, kad vienintelis Pažeidimo Nr. 3 objektas yra – ar teisės aktai numato pareigą valdymo įmonei vertinti ekonominį deleguotųjų funkcijų efektyvumą. Pareiškėjo vertinimu, tokio įpareigojimo teisės aktai nenumato ir objektyviai negali numatyti, nes tai prasilenktų su priežiūros tikslais ir būtų nukreipta ne į investuotojų, bet į valdymo įmonės akcininkų apsaugą. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas efektyvumo sąvoką atskleidė tik atsiliepime į skundą, todėl vien dėl to Nutarimas šioje dalyje negalėjo būti laikomas teisėtu. Nei Inspektavimo metu, nei Nutarimo priėmimo metu Lietuvos bankas nepateikė efektyvumo sąvokos, Inspektavimo metu pareiškėjui neuždavė nė vieno klausimo ir neprašė nė vieno dokumento, susijusio su „ekonominiu efektyvumu“ ar apskritai efektyvumu. Atsakovo argumentai, kad Bendrovė yra patyrusi ir kompetentinga valdymo įmonė, nereiškia, jog pareiškėjas turi nuspėti, kaip teisės aktus supranta Lietuvos bankas. Pareiškėjo manymu, Lietuvos bankas turėjo įrodyti, kad ES ir nacionaliniuose teisės aktuose minimas „efektyvumas“ yra „ekonominis efektyvumas“, tačiau to Lietuvos bankas viso proceso metu nepadarė, taip pažeisdamas pareiškėjo teisę į gynybą. Pareiškėjo teigimu, atsakovas klaidingai aiškina, jog terminas „efektyvumas“ reiškia tik „ekonominį efektyvumą“, taip pat atkreipia dėmesį, kad bylai aktualūs ES teisės aktai nenumato pareigos patvirtinti priemones, skirtas vertinti „ekonominį“ deleguotų funkcijų efektyvumą. Aktualūs nacionaliniai teisės aktai taip pat neįtvirtina „ekonominio efektyvumo“ sąvokos. Pareiškėjas daro išvadą, kad atsakovas negalėjo sukurti pareigos vertinti „ekonominį“ deleguotų funkcijų efektyvumą per išplėstinį teisės aiškinimą.

114. Pareiškėjo manymu, tai, kad jis buvo nubaustas už tai, ko teisės aktai nenumato, sudaro prielaidas pripažinti, jog Nutarimas šioje dalyje neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Be to, inspektavimo metu Lietuvos bankas netyrė pareiškėjo pateiktų dokumentų ir į juos neatsižvelgė, o tai taip pat sudarė prielaidas pripažinti Nutarimą neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl teismas pagrįstai pripažino Nutarimą dalyje dėl Pažeidimo Nr. 3 neteisėtu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

VI. 115. Nagrinėjamos bylos dalykas yra Lietuvos banko valdybos 2019 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 03-94 „Dėl poveikio priemonių taikymo UAB „INVL Asset Management“ dalis, kuriose konstatuoti pažeidimai Nr. 3, 4, 5 ir 8 bei Nutarimo dalys dėl pareiškėjui skirtos 140 000 eurų baudos pažeidimų Nr. 3 ir Nr. 4 pagrindu. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo rašytine tvarka

116. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, bet atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

117. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Dėl pažeidimo Nr. 3

118. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundą tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas panaikino Nutarimo dalį dėl pažeidimo Nr. 3. Kita skundo dalis atmesta. Pareiškėjas apeliaciniu skundu ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, išskyrus rezoliucinę dalį dėl pažeidimo Nr. 3. Kadangi pareiškėjas pateikė argumentus dėl pirmosios instancijos teismo motyvų, panaikinant pažeidimą Nr. 3, o atsakovas apeliaciniu skundu ginčija visą sprendimo dalį dėl pažeidimo Nr. 3, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako šiuo klausimu.

119. Nustatydamas pažeidimą Nr. 3 Lietuvos Bankas Nutarime konstatavo, kad Bendrovė, nepatvirtinusi priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo, pažeidė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2122 redakcija) nustatytą reikalavimą pareiškėjui turėti ir naudoti veiklai reikalingas priemones ir procedūras ir Taisyklių 154.2 papunkčio (2012 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 03-144 redakcija) reikalavimą pareiškėjui patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė, kuriai pavesta atlikti dalį pareiškėjo funkcijų, efektyviai vykdo jai pavestas atlikti valdymo funkcijas.

120. KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo numatyta, kad valdymo įmonė ar investicinė bendrovė, kurios valdymas neperduotas valdymo įmonei, be kita ko, privalo turėti ir naudoti veiklai reikalingas priemones ir procedūras. Kokios tai turi būti priemonės ir procedūros įstatymų leidėjas neapibrėžė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, ši teisės norma pripažintina blanketine ir reikalauja nustatyti teisės normą, kurioje įtvirtintas konkretus iš subjekto reikalaujamas elgesio modelis.

121. Taisyklių 154.2 papunktyje išdėstyta, kad įmonė privalo profesionaliai vykdyti jai pavestas atlikti valdymo funkcijas, o valdymo įmonė turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas. Nuostata, kad valdymo įmonė turi patvirtinti priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas yra elgesio modelį nustatanti teisės norma. Ja detalizuojamas KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas reikalavimas turėti ir naudoti veiklai reikalingas priemones ir procedūras.

122. Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė išvadą, kad Lietuvos bankas, neatlikęs pareigos nustatyti aiškų detalų teisinį reguliavimą, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėjas padarė pažeidimą Nr. 3. Teisėjų kolegija pritaria tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui.

123. Lietuvos bankas vykdo ir viešajam administravimui priskirtinus įgaliojimus, priimdamas teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, veikia viešojo administravimo srityje. Nutarimas priimtas vykdant viešojo administravimo įgaliojimus, todėl jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo nuostatas. Šiame kontekste aktuali Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi Nutarimo priėmimo metu) 8 straipsnio 1 dalis, kurioje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

124. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).

125. Iš Nutarime pateikiamų motyvų matyti, kad Lietuvos bankas vertino ne tik tai, ar Bendrovė apskritai patvirtinto priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti kolektyvinio investavimo subjektų investicinių vienetų platinimo funkcijos, efektyviai jas vykdo. Lietuvos bankas, konstatuodamas pažeidimą Nr. 3, vertino ir tai, ar galima Bendrovės nagrinėtu laikotarpiu atliktus veiksmus pripažintini platintojų vykdomų funkcijų efektyvumo vertinimu. Todėl iš Nutarimo motyvų lieka iki galo neaišku, ar pažeidimas konstatuotas už formalų priemonių sąrašo nesudarymą, remiantis Taisyklių 154.2 papunkčiu, ar už netinkamai vykdytą investicinių vienetų platintojų efektyvumo stebėseną.

126. Tokio plataus Lietuvos banko atlikto tyrimo kontekste pritartina pirmosios instancijos teismui, kad Lietuvos bankas pats nenurodė, kokias priemones, skirtas vertinti, ar įmonė efektyviai vykdo jai pavestas valdymo funkcijas, valdymo įmonė turi patvirtinti, apeliuodamas į tai, kad pareiškėja, veikdama apie 30 metų finansų rinkoje, jas turi nustatyti pati savo nuožiūra. Toks aiškumo stokojantis požiūris negali būti pagrindas konstatuoti pažeidimo. Pareiškėjui inkriminavus KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimą bei Taisyklių 154.2 papunkčio nesilaikymą, lieka neaišku, kokių konkrečių priemonių, skirtų vertinti, ar įmonės, kurioms pavestos atlikti valdymo funkcijos, efektyviai jas vykdo, nepatvirtino Bendrovė. Be to, iš Nutarime pateiktų motyvų lieka neaišku, ar Taisyklių 154.2 papunktis siejamas su konkrečių priemonių patvirtinimu (kas išplaukia iš nuostatos turinio), ar su faktiškai atliekamu platintojų efektyvumo vertinimu (kas neatitinka su KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu siejamo Taisyklių 154.2 papunkčio turinio).

127. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčui nėra reikšminga sąvokų efektyvumas ir veiksmingumas analizė. Iš bylos duomenų matyti, kad konkretus efektyvumo sampratos, kylančios iš Taisyklių 154.2 papunkčio normos, apibrėžimas buvo pateiktas jau bylą nagrinėjant teisme. Todėl sutiktina su pareiškėjo argumentais, kad šis apibrėžimas turėjo būti aiškus pareiškėjui dar iki Lietuvos bankui priimant Nutarimą ir atitinkamas sankcijas. Taip pat teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad šiuo aspektu (dėl pažeidimo Nr. 3) kreipimasis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo nepadėtų teismui išspręsti ginčo, nes pareiškėjo suformuluoti klausimai nepatenka į ginčo ribas.

128. Išdėstytos aplinkybės, teisinio saugumo principas suponuoja tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aptariamą Nutarimo dalį, tinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas bei tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl apeliaciniai skundai dėl pažeidimo Nr. 3 yra atmestini.

Dėl pažeidimo Nr. 4

129. Nagrinėjamoje byloje pažeidimas Nr. 4 nustatytas dėl to, kad Bendrovė nesilaikė KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei Taisyklių 142 punkte įtvirtintų reikalavimų.

130. Remiantis KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2012 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XI-2122 redakcija) valdymo įmonė ar investicinė bendrovė, kurios valdymas neperduotas valdymo įmonei, privalo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis kolektyvinio investavimo subjektui ir jo dalyviams sąlygomis bei jų interesais ir užtikrinti rinkos vientisumą. Taisyklių 142 punkte (2012 m. liepos 12 d. nutarimo Nr. 03-144 redakcija) detalizuojama KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, nurodant, kad valdymo įmonė nelaikoma veikiančia sąžiningai, teisingai ir profesionaliai bei geriausiais kolektyvinio investavimo subjekto interesais, jei, kai tai yra susiję su kolektyvinio investavimo subjekto investicijų valdymu ir administravimu, valdymo įmonė sumoka arba jai yra sumokamas bet kokio pobūdžio užmokestis arba komisinis atlyginimas, taip pat jei valdymo įmonė teikia arba jai yra teikiama bet kokio pobūdžio nepiniginė nauda.

131. Nagrinėjamu atveju Lietuvos bankas nustatė, kad vienas iš kolektyvinio investavimo subjekto investicinių vienetų platinimo funkciją atliekančių Bendrovės nurodytų platintojų yra Švedijos pensijų agentūra. Įvertinęs surinktą informaciją ir santykius tarp Švedijos pensijos agentūros ir Bendrovės apibrėžiančios Sutarties nuostatas Lietuvos bankas Nutarimu konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Švedijos pensijų agentūra vykdė fondų investicinių vienetų platinimo funkciją – Švedijos pensijų agentūra įsigijo Bendrovės valdomų Fondų vienetus savo nuosavybėn. Remdamasis šiuo Švedijos pensijų agentūros kvalifikavimu konkrečiuose jos santykiuose su Bendrove Lietuvos bankas nustatė, kad nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Bendrovė Švedijos pensijų agentūrai už jos įsigytus fondų investicinius vienetus grąžino dalį valdymo mokesčio – 69 926 eurus. Taigi, konkrečiu atveju Lietuvos bankas kvalifikavo minėtą grąžinimą kaip fondų dalyviui sumokėtą užmokestį, kuris kitiems šių fondų dalyviams mokamas nebuvo, taip pažeidžiant KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto nuostatas.

132. Vertinant Įmonės ir Švedijos pensijų agentūros teisinius santykius pažymėtina Bendrovės ir Švedijos pensijų agentūros sudarytoje sutartyje įtvirtinta aplinkybė, kad Švedijos pensijų agentūra yra įgytų investicinių vienetų savininkė. Tai, kad, pasak Bendrovės, galutinis naudos gavėjas yra pensijų kaupime dalyvaujantis asmuo, nepaneigia aplinkybės, kad nagrinėjamu atveju koks nors kitas subjektas, o ne Švedijos pensijų agentūra, įgijo nuosavybės teises į investicinius vienetus. Pareiškėjas nepaneigė, kad Švedijos pensijų kaupime dalyvaujantys asmenys neturi kolektyvinio investavimo subjektui prilygintinų teisių. Tokias teises turi Švedijos pensijų agentūra. Tai, kad Švedijos pensijų agentūra gali atlikti visas platintojo funkcijas pagal Švedijos nacionalinę teisę savaime nelemia, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju teisiniai santykiai tarp Bendrovės ir šios agentūros turi būti kvalifikuojami kaip susiklostę tarp kolektyvinio investavimo subjekto ir platintojo dėl investicinių vienetų platinimo.

133. Administracinėje byloje nėra įrodymų apie tai, kad Švedijos pensijų agentūros įsigyti investiciniai vienetai buvo ar bus platinami – to nepatvirtina ir tarp Bendrovės bei Švedijos pensijų agentūros sudarytos Sutarties nuostatos. Bendrovė nenurodė konkretaus Sutarties punkto dėl investicinių vienetų platinimo. Be to, investicinių vienetų platinimo negalimumą Bendrovė pripažįsta ir vėlesniuose savo paaiškinimuose.

134. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tai, kas yra investicinių vienetų platintojas, KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto nuostatų taikymo kontekste, reglamentuoja Lietuvos nacionaliniai teisės aktai. Pareiškėjo akcentuojamame Direktyvos 2009/65/EB 92 straipsnyje nurodoma, kad kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektai pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, galiojančius valstybėje narėje, kurioje prekiaujama jo investiciniais vienetais, imasi reikalingų priemonių, užtikrinančių toje valstybėje narėje galimybę atlikti mokėjimus investicinių vienetų savininkams, atpirkti ar išpirkti investicinius vienetus ir gauti informaciją, kurią kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektai privalo pateikti. Byloje nėra pateikta argumentų, kurie pagrįstų, kad KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 142 punktas ta apimtimi, kuria pagal Lietuvos nacionalinę teisę priskyrus iš valdymo įmonės investicinių vienetų įgijusį subjektą fondų dalyviui, o ne investicinių vienetų platintojui, valdymo įmonei kyla pareiga nemokėti konkrečiam fondų dalyvių užmokesčio, kuris kitiems tokių fondų dalyviams nėra mokamas, prieštarautų Direktyvos 2009/65/EB 92 straipsnio nuostatai. Pažymėtina, kad šioje byloje analizuojama konkrečių nuostatų taikymo individualiu atveju problematika, byloje nėra pagrindo pateikti bendro pobūdžio Švedijos pensijų agentūros statuso vertinimo.

135. Taip pat pažymėtina, kad įmonės statuso klausimas KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto prasme yra įrodinėjimo dalykas. Net jei įmonė tam tikrame kontekste yra laikytina platintoju, konkrečių nacionalinės teisės nuostatų aspektu yra vertinami individualūs įmonių bendradarbiavimo veiksmai. Siekiant pasinaudoti Taisyklėse numatyta išimtimi Bendrovė turėjo pateikti faktinius duomenis, patvirtinančius Švedijos pensijų agentūros veiklą kaip kolektyvinio investavimo subjekto, taip paneigiant Švedijos pensijų agentūros statusą kaip kolektyvinio investavimo subjekto dalyvio. Bet tai nebuvo padaryta. Nagrinėjamoje byloje pateikti individualūs Bendrovės ir Švedijos pensijos agentūros santykius apibrėžiantys įrodymai (pirmiausiai, tarp šių subjektų sudaryta sutartis) nepagrindžia šiuo konkrečiu atveju Švedijos pensijų agentūros, kaip platintojo, statuso. Toks statusas turi būti suprantamas iš santykius apibrėžiančių susitarimų, bendradarbiavimo pobūdžio, konkrečių atliekamų veiksmų. Byloje nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad Švedijos pensijų agentūra įgijo investicinius vienetus ne kaip jų savininkas (kolektyvinio investavimo dalyvis), o platintojas (kolektyvinio investavimo subjektas).

136. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo nurodyto teiginio, kad Švedijos pensijų agentūros priskyrimas investicinių vienetų savininkei santykiuose su tokių fondų valdytojais įtvirtintas ir pagal Švedijos nacionalinę teisę (konkrečiai, remiantis Švedijos socialinio draudimo įstatymo 64 skyriumi). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritarė atsakovui, priskyrusiam Švedijos pensijų agentūrą Bendrovės valdomų fondų dalyviams.

137. Konstatavus, kad Švedijos pensijų agentūra santykiuose su Bendrove yra Bendrovės valdomų fondų dalyvis, byloje kyla ginčas dėl 2018 m. Bendrovės Švedijos pensijų agentūrai 69 926 Eur sumokėjimo kvalifikavimo.

138. Kaip Nutarime nurodo Lietuvos bankas, Taisyklių 142 punkte įtvirtinta nuostata riboja valdymo mokesčio dalies grąžinimą konkrečiam investuotojui, nes tai išskiria šį investuotoją iš likusių investuotojų (KIS dalyvių) ir skatina šį investuotoją įsigyti konkretaus fondo vienetų. Priešingai nei apeliaciniame skunde pažymi pareiškėjas, valdymo mokesčio dalies grąžinimas nėra draudžiamas Lietuvoje. Tokiam grąžinimui taikomos tam tikros sąlygos. Kaip pagrįstai patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, Taisyklių 142 punktas nenustato galimybės sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių, tačiau toks sumokėjimas (grąžinimas) leidžiamas, kai mokestis sumokamas (grąžinamas) visų KIS dalyvių naudai.

139. Remiantis pirmosios instancijos teismo atliktu teisiniu vertinimu, Taisyklių 142 punktas pagrįstai pripažintas kaip bylai aktualiu laikotarpiu ribojęs Bendrovės galimybę grąžinti Švedijos pensijų agentūrai dalį valdymo mokesčio, t. y. 69 926 Eur.

140. Dėl baudos skyrimo už pažeidimą Nr. 4 reikia pažymėti, kad Lietuvos bankas motyvavo, kodėl yra skiriama nustatyto dydžio bauda bei tinkamai ją pagrindė. Mažesnės baudos skyrimui pareiškėjas argumentų nepateikė. Pareiškėjo nurodyti nutrūkę sutartiniai santykiai su Švedijos pensijų agentūra nedaro įtakos baudos mažinimui. Šiuo konkrečiu atveju būtina pažymėti, kad taikoma sankcija turi būti adekvati padarytam teisės pažeidimui, be to, atsižvelgtina ir į padaryto pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą. Kita vertus, skirtina bauda yra siekiama ne tik nubausti konkretų asmenį bei jį atgrasyti nuo tokių pažeidimų, bet ir įspėti kitus asmenis apie galinčius kilti padarinius, nesilaikant teisinio reguliavimo ginčo santykiuose. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išdėstytiems argumentams dėl skirtos baudos adekvatumo ir proporcingumo padarytam pažeidimui.

Dėl pažeidimo Nr. 8

141. Lietuvos banko nustatyto pažeidimo Nr. 8 esmė yra tai, kad bendradarbiaudama su FMĮ „INVL Finasta“ Bendrovė šiai įmonei įsipareigojo mokėti 50 proc. valdymo mokesčio už paslaugų, sudarančių finansinių priemonių valdymo paslaugų dalį, teikimą. 2018–2019 m. Bendrovė, remdamasi su FMĮ „INVL Finasta“ sudaryta sutartimi, atliko mokėjimus: 28 924 Eur už 2018 m. III ketvirtį ir 28 162,41 Eur už 2018 m. IV ketvirtį. Tokie veiksmai draudžiami FPRĮ (2018 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XIII-1234 redakcija) 28 straipsnio 1 dalies ir 29 straipsnio 12 dalies pagrindu.

142. FPRĮ 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad finansų maklerio įmonė privalo vengti interesų konfliktų ir imtis visų reikalingų priemonių, skirtų nustatyti ir valdyti interesų konfliktus, kylančius tarp įmonės, jos vadovų, darbuotojų, priklausomų tarpininkų, taip pat kitų su įmone tiesiogiai ar netiesiogiai kontrolės ryšiais susijusių asmenų ir įmonės klientų arba vien tik tarp įmonės klientų, kai interesų konfliktai kyla įmonei teikiant investicines paslaugas, papildomas paslaugas arba jų derinį, taip pat kai interesų konfliktai kyla dėl trečiojo asmens finansų maklerio įmonei mokamo bet kokio pobūdžio užmokesčio, komisinio atlyginimo arba dėl finansų maklerio įmonės atlyginimų politikos ir kitų skatinimo priemonių. FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta: laikoma, kad finansų maklerio įmonė nevykdo šio įstatymo 28 straipsnyje nustatytų reikalavimų, taip pat ji nelaikoma sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikiančia geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, jeigu finansų maklerio įmonė, teikdama investicines arba papildomas paslaugas, sumoka užmokestį, komisinį atlyginimą arba teikia nepiniginę naudą tretiesiems asmenims, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, arba jeigu finansų maklerio įmonė gauna užmokestį, komisinį atlyginimą arba nepiniginę naudą iš trečiųjų asmenų, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, išskyrus atvejus, kai atitinkami mokėjimai arba nauda: 1) yra numatyti klientui skirtų paslaugų kokybei pagerinti ir 2) netrukdo finansų maklerio įmonei laikytis pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais

143. Kaip matyti, įstatymų leidėjas, be kita ko, perkeldamas 2014 m. gegužės 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/65/ES dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID II direktyva), apribojo galimybę finansinių priemonių portfelį valdančiai įmonei priimti bet kokio pobūdžio naudą iš trečiųjų asmenų, jei tai susiję su teikiamomis investicinėmis paslaugomis klientams. Kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, dėl tarp kliento ir finansinių priemonių portfelį valdančios įmonės susiklostančių fiduciarinių santykių, klientui paprastai svarbu, kokia įmonė yra atsakinga už jo portfelio būklę.

144. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtą ribojimą, nurodo keletą tarpusavyje susijusių sąlygų. Jei finansų maklerio įmonė, teikianti investicines arba papildomos paslaugas, sumoka atlyginimą tretiesiems asmenims, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, kyla pagrindas konstatuoti FPRĮ 29 straipsnio 12 dalies pažeidimą. Į administracinę bylą nebuvo pateikta įrodymų, jog FMĮ „INVL Finasta“ buvo Bendrovės klientas arba asmuo, veikiantis pastarosios naudai.

145. Pareiškėjo pateikti argumentai, kad mokėjimai, atliekami asmenims, kurių veiklą valdymo įmonė kontroliuoja, negali būti laikomi mokėjimais trečiosioms šalims, atmestini. Šiuo atveju pareiškėjas siekia perkvalifikuoti susiklosčiusius teisinius santykius tokiu būdu, kuris neatitinka faktinės susiklosčiusių teisinių santykių esmės. Pagal savo pobūdį bendradarbiavimas tarp pareiškėjo ir FMĮ „INVL Finasta“ pasireiškė kaip konkrečių valdymo paslaugų perdavimas kitam subjektui. Iš Bendrovės ir FMĮ „INVL Finasta“ Bendradarbiavimo sutarties matyti, kad FMĮ „INVL Finasta“ perduotos portfelio valdymo paslaugos turėjo būti vykdomos savarankiškai ir nėra pagrindo FMĮ „INVL Finasta“ kvalifikuoti kaip pareiškėjo priklausomo tarpininko (žr. FPRĮ 3 straipsnio 21 dalį pateiktą apibrėžimą).

146. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, kad UAB „INVL Finasta“ teikė portfelio formavimo paslaugas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam vertinimui, kad Bendrovė pagal su FMĮ „INVL Finasta“ sudarytą Bendradarbiavimo sutartį pavedė atlikti FMĮ „INVL Finasta“ ne tik privalomas paslaugas, teikiant finansinių priemonių portfelio valdymo sutartį, bet būtent tas, kurias gali atlikti tik kvalifikuoti finansų įstaigos darbuotojai, turintys priežiūros institucijos išduotą finansų maklerio licenciją ar kitą teisės aktų nustatyta tvarka pripažintą kvalifikaciją. Pabrėžtina, kad Bendradarbiavimo sutarties 3 punktu FMĮ „INVL Finasta“ įsipareigoja pritraukti Valdymo įmonei Klientų, tarpininkauti Valdymo įmonei sudarant Portfelio sutartis su klientais. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo ir FMĮ „INVL Finasta“ susiklosčiusių teisinių santykių vertinimu.

147. FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje įtvirtinta: [l]aikoma, kad finansų maklerio įmonė nevykdo šio įstatymo 28 straipsnyje nustatytų reikalavimų, taip pat ji nelaikoma sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikiančia geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais, jeigu finansų maklerio įmonė, teikdama investicines arba papildomas paslaugas, sumoka užmokestį, komisinį atlyginimą arba teikia nepiniginę naudą tretiesiems asmenims, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, arba jeigu finansų maklerio įmonė gauna užmokestį, komisinį atlyginimą arba nepiniginę naudą iš trečiųjų asmenų, kurie nėra įmonės klientai arba jų naudai veikiantys asmenys, išskyrus atvejus, kai atitinkami mokėjimai arba nauda: 1) yra numatyti klientui skirtų paslaugų kokybei pagerinti ir 2) netrukdo finansų maklerio įmonei laikytis pareigos sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais.

148. FRPĮ 29 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad FRPĮ 29 straipsnio 12 dalies nuostatos netaikomos mokėjimams arba naudai, kurie sudaro sąlygas arba yra būtini teikiant investicines paslaugas, įskaitant turto saugojimo, atsiskaitymo už sudarytus sandorius ir biržos mokesčius, su priežiūra susijusias rinkliavas ir teisines išlaidas, jeigu pagal savo pobūdį šie mokėjimai arba nauda negali kelti grėsmės finansų maklerio įmonei sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiais kliento interesais.

149. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrindė faktinių aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas netaikyti jam atsakomybės FPRĮ 29 straipsnyje nustatytų išimčių pagrindu. Pareiškėjas nepagrindė, kad mokėjimai FMĮ „INVL Finasta“ sudarė sąlygas teikti klientams finansinių priemonių portfelio valdymo paslaugas, o perduotos tos funkcijos, kurias pareiškėjas turėjo pats ir teikti (pvz., „pažink savo klientą“ nuostatos įgyvendinimas, klientų tinkamumo testo įgyvendinimas, portfelio valdymo ataskaitų klientams teikimas). Be to, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, pareiškėjo ir FMĮ „INVL Finasta“ bendradarbiavimas nulėmė pareiškėjo ir FMĮ „INVL Finasta“ finansinę naudą klientų sąskaita (sistemiškai vertinant Nutarime aprašyto pažeidimo Nr. 7 veiksmus pažeidimo Nr. 8 kontekste). Pabrėžtina, kad atmestini ir pareiškėjo argumentai, jog bendradarbiavimu su FMĮ „INVL Finasta“ buvo gerinama valdymo paslaugų kokybė – pareiškėjo pateikti paslaugų pagerinimo aspektai net nebuvo įtvirtinti su FMĮ „INVL Finasta“ sudarytoje sutartyje. Pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad sudaryta Bendradarbiavimo sutartimi nebuvo gerinama valdymo paslaugų kokybė FPRĮ 29 straipsnio 12 dalyje numatytos išimties požiūriu.

150. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo ir FMĮ „INVL Finasta“ bendradarbiavimas neapėmė paslaugų, kurios būtinos teikiant investicines paslaugas arba sudaro sąlygas jas teikti. Kaip matyti, pareiškėjo perduodamos valdymo funkcijos pagal turinį apėmė finansinių priemonių portfelio valdymą. Susitarimas tarp Bendrovės ir FMĮ „INVL Finasta“ apėmė net 50 proc. valdymo mokesčio dalies už dalies finansinių priemonių valdymo paslaugos turinį sudarančių paslaugų teikimą – tai sudaro reikšmingą valdymo mokesčio dalį ir patvirtina Bendrovę perdavus reikšmingą portfelio tvarkymo dalį kitai įmonei. Todėl pareiškėjo atlikti faktiniai mokėjimai FMĮ „INVL Finasta“ pagrįstai priskirti prie skatinamųjų mokėjimų, patenkančių į FPRĮ 29 str. 12 d. taikymo sritį.

151. Pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo argumentų dalis sutampa su Lietuvos banko atsiliepimo į skundą argumentais, atmestinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, atskleidė bylos esmę. Pareiškėjo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais savaime nedaro šio sprendimo neteisėtu. Šioje byloje konstatuota dalies motyvų sutaptis su atsakovo pateikta pozicija nepaneigia tokios pozicijos pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo visumą, daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis vertinimas galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą.

VII. Dėl kreipimosi į ESTT

152. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo klausimais, kurie susiję su pažeidimų Nr. 4 ir Nr. 8 atžvilgiu taikytinos ES teisės taikymu ir aiškinimu.

153. Dėl pažeidimo Nr. 4. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos banko pateiktas ir pirmosios instancijos teismo patvirtintas teisės aiškinimas sudaro prielaidas skirtingai traktuoti tas pačias ES teisės nuostatas, taigi, lemia skirtingas konkurencijos galimybes tarp skirtingose valstybėse narėse veikiančių ūkio subjektų. Esminis skirtingų ES teisinių nuostatų aiškinimo nacionaliniu lygmeniu elementas yra Lietuvos teisėje tariamai įtvirtintas draudimas dėl valdymo mokesčio grąžinimo.

154. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingai nei tai, kaip situaciją vertina pareiškėjas, Lietuvoje nėra įtvirtinto ES teisėje apibrėžto draudimo dėl valdymo mokesčio grąžinimo. KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto kontekste draudžiama galimybė sumokėti (grąžinti) užmokestį, komisinius ar nepiniginę naudą daliai KIS dalyvių, tačiau toks sumokėjimas (grąžinimas) galimas visų KIS dalyvių naudai arba, kaip Nutarime nurodė ir Lietuvos bankas, netaikant vienam fondų dalyviui išskirtinių sąlygų, pavyzdžiui, sukuriant atskirą fondo investicinių vienetų klasę, apibrėžtą objektyviais kriterijais, ir būtent šiai klasei nustatant valdymo mokesčio dydį, kuris skirtųsi nuo taikomų kitų investicinių vienetų klasių investicinių vienetų atžvilgiu.

155. Pareiškėjas nepagrindė, kad KISĮ 11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Taisyklių 142 punkto nuostatos yra nesuderinamos su šiais teisės aktais įgyvendinamais Europos Sąjungos teisės aktais. Bendrovės pateiktas teisinių santykių kvalifikavimas yra susijęs su netinkamu nacionalinės teisės aiškinimu, nepagrindžiant ES teisės aktų nuostatų nesuderinamumo su nacionalinės teisės aktais. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo klausimais, susijusiais su UCITS direktyvos ir 2010 m. liepos 1 d. Europos Komisijos direktyvos 2010/43/ES, kuria įgyvendinamos UCITS direktyvos nuostatos dėl organizacinių reikalavimų, interesų konfliktų, veiklos vykdymo, rizikos valdymo ir dėl depozitoriumo ir valdymo įmonės susitarimo turinio, taikymu.

156. Dėl pažeidimo Nr. 8. Pareiškėjas nepateikė argumentų, kokios jo atžvilgiu taikytinos nacionalinės teisės nuostatos prieštarauja Direktyvos 2014/65/ES nuostatoms. Teisėjų kolegija nemato pagrindo abejoti nacionalinės teisės nuostatų nesuderinamumu su pareiškėjo nurodomomis Direktyvos 2014/65/ES nuostatomis. Atsakovo priimtas sprendimas atitinka nacionalinę teisę ir pagrįstas faktinių aplinkybių vertinimu. Pareiškėjo prašymas pagrįstas hipotetiniu alternatyviu faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo klausimais, susijusiais su Direktyvos 2014/65/ES taikymu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

157. Apeliacinės instancijos teismui atmetus pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, paliekamas pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas bylinėjimosi išlaidų dydis, o apeliacinės instancijos teisme skaičiuotinas su atsakovo apeliaciniu skundu susijusios pareiškėjo bylinėjimosi išlaidos.

158. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius. Teisėjų kolegija primena, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

159. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

160. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjo patirtų išlaidų paskirstymu – teismas pagrįstai konstatavo, kad tenkinta ketvirtadalis pareiškėjo prašymų, o pažeidimai Nr. 4 ir Nr. 5 nėra susiję tiek, kad juos galima būtų vertinti kaip vieną pažeidimą.

161. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl vertimo išlaidų ir išlaidų Švedijos advokatų kontorai Mannheimer Swartling nepriteisimo. Teisėjų kolegija primena, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1709-492/2021 ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl vertimo išlaidų nebuvo konkretus, iš pareiškėjo nurodytos sąskaitos faktūros nėra galimybės matyti, kad apmokėta būtent už konkrečias vertimo paslaugas. Vertinant pareiškėjo prašymą dėl išlaidų Švedijos advokatų kontorai Mannheimer Swartling pažymėtina, kad šių išlaidų būtinumo pareiškėjas nepagrindė. Švedijos advokatų kontoros parengta išvada nepateikiama ginčo išnagrinėjimui reikšminga ar nauja informacija. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su pareiškėjo atstovų bendradarbiavimu su Švedijos advokatų kontora.

162. Apeliacinės instancijos teismo nutartimi, be kita ko, atmetamas atsakovo apeliacinis skundas, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui išlaidas, susijusius su atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimu. Pareiškėjas prašo priteisti 1 815 Eur už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą apeliacinės instancijos teismui. Išlaidos pagrįstos pateiktomis sąskaitomis už teisines paslaugas ir apmokėjimo patvirtinimu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas 2020 m. kovo 29 d. Šiuo atveju aktualus 2019 m. III ketvirčio bruto darbo užmokestis, kuris tuo metu buvo 1 317,6 Eur. Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyta, jog koeficientas už atsiliepimą į apeliacinį skundą – 1,3. Taigi, maksimali priteistina suma už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1 712,88 Eur (1,3 x 1 317,6 Eur). Vertimo išlaidų būtinumo ir tai, kad jas faktiškai patyrė pareiškėjas nepagrindė, todėl jos nepriteisiamos.

163. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjui iš Lietuvos banko už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 1 712,88 Eur.

164. Dėl kitų apeliaciniuose skunduose dėstomų argumentų ir motyvų teisėjų kolegija plačiau nebepasisako, sutikdama pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „INVL Asset Management“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „INVL Asset Management“ iš atsakovo Lietuvos banko 1 712,88 Eur (tūkstantį septynis šimtus dvylika eurų, 88 euro centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius