2017-10-10 Nr. AB-18192-3-61-3-00122-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4583-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00122-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 61

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Z. X. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. X. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja Z. X. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–11), kurį vėliau patikslino (t. I, b. l. 33–43), prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1826(00352); 2) įpareigoti Migracijos departamento Imigracijos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą; 3) priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Pareiškėja paaiškino, kad siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnį, t. y. dėl ketinimo užsiimti teisėta veikla. Pareiškėja pateikė visus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 ir 22.21 punktuose nurodytus dokumentus, tačiau Migracijos departamentas suabejojo pateiktuose dokumentuose esančios informacijos pakankamumu bei tikrumu.

1.2. Nors pareiškėja pateikė papildomus prašomus duomenis (ir netgi daugiau, nei buvo prašoma), Migracijos departamentas priėmė sprendimą pratęsti pareiškėjos prašymo nagrinėjimo terminą. Tokio sprendimo motyvacija buvo: „nebuvo pateikta įrodančių dokumentų apie ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos vykdomą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) veiklą.“ Šiame kontekste pareiškėja pažymėjo, kad uždarųjų akcinių bendrovių steigimo dokumentai (pvz., steigimo aktas, įstatai) yra viešai prieinami duomenys, kuriais Migracijos departamentas neabejotinai turi galimybę disponuoti bei juos vertinti. Be to, šiuo atveju Migracijos departamentui buvo pateikti Bendrovės įstatai bei kiti reikiami dokumentai. Bendrovės įstatuose, kurie buvo įregistruoti viešajame registre steigimo metu (2011 m. gruodžio 13 d.) grafoje „Bendrovės veiklos tikslai ir objektas“ yra aiškiai nurodyta: „Bendrovės veiklos tikslai: Privačių interesų tenkinimas, vykdant pelno siekiančią komercinę ūkinę veiklą. Bendrovė gali užsiimti bet kokia kita veikla, kuri neprieštarauja Lietuvos Respublikos teisės aktams“. Tuo tarpu steigimo sutartyje arba steigimo akte įstatymai neįpareigoja pateikti informacijos apie įmonės veiklą. Taigi, šiuo atveju Bendrovės steigimo dokumentuose nėra nurodyta ir išskirta konkreti veikla – ji gali vykdyti bet kokio pobūdžio įstatymams neprieštaraujančią komercinę veiklą. Kadangi Bendrovė vykdo verslą, o ne administracinę veiklą, ji, kaip ir kiekvienas pelno siekiantis subjektas, siekia maksimaliai efektyviai pasinaudoti visomis rinkoje esančiomis galimybėmis. Konkrečiu atveju Bendrovė atrado pelningą ir perspektyvią verslo nišą, kuria labai sėkmingai pasinaudojo ir naudojasi. Natūralu, kad tai turėtų būti skatintina, o ne priešingai – baustina.

1.3. Migracijos departamentui pateiktos Bendrovės sutartys, pagal kurias 2016 m. pirmojo pusmečio antrojoje pusėje buvo pradėtos gauti pajamos. Užsieniečiai (Bendrovės klientai) už paslaugas atsiskaitė grynais pinigais (kasos pajamų orderiai), nes abejoms šalims taip buvo priimtina ir patogu. Be to, Bendrovės klientai, nedisponuodami leidimais laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, neturi galimybių atsidaryti sąskaitos Lietuvoje. Ši konkreti Bendrovės veikla turi dideles perspektyvas, nes užsienio partneriai, daugiausia Bendrovės akcininkų dėka, pradėjo rodyti didelį pasitikėjimą.

Bendrovė pasiekė tikslą pritraukti dabartinius akcininkus (tarp jų ir pareiškėją) investuoti į naujos veiklos plėtrą. Tai buvo naujųjų akcininkų idėjos. Tuo tarpu ankstesnės Bendrovės veiklos nebėra tokios perspektyvios, todėl joms jau kurį laiką nebeskiriamas didelis dėmesys. Taigi visi pristatyti Migracijos departamentui dokumentai visiškai atitinka Įstatymo reikalavimus bei aiškiai parodo visą dabartinę Bendrovės situaciją. Byloje pateikta pakankamai duomenų apie tai, kad ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo Bendrovė vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje.

Kad Bendrovė visą 2016 m. pirmą pusmetį vykdė veiklą, kartu ruošėsi plėtrai, pagrįstai tikėjosi sulaukti (ir sulaukė) investicijų, rodo ir tai, jog laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 27 d. iki 2016 m. birželio 2 d. buvo papildomai įdarbinti darbuotojai, buvo mokami atitinkami mokesčiai į valstybės biudžetą. Šiuo metu Bendrovė toliau tęsia veiklą, joje dirba 5 darbuotojai. Taigi akivaizdu, kad Bendrovė nuolat (tiek anksčiau, tiek Įstatyme apibrėžtu pusės metų laikotarpiu ir šiuo metu) vykdo įvairią veiklą, kuri pastaruoju metu, atsižvelgiant į įvairias verslo, rinkos bei kitas tendencijas, yra užsieniečių verslo kelionių organizavimas ir visa susijusi aptarnavimo veikla.

Todėl, pareiškėjos manymu, Migracijos departamentas visiškai nepagrįstai akcentuoja, kad metalų rūdų ir metalų didmeninė prekyba yra ta veikla, kurios vykdymą per pastaruosius 6 mėnesius iki prašymo turi pagrįsti Bendrovė. Ši veikla yra deklaruota tik Juridinių asmenų registrui (ji nurodyta tik dėl VĮ Registrų centro vykdomos įmonių veiklų analizės statistikos tikslų), o ne steigimo dokumentuose. Pareiškėja kartu su prašymu yra pateikusi Bendrovės veiklą patvirtinančių dokumentų tiek už 2015 m., tiek už 2016 m. pirmąjį pusmetį, tiek ir už 2016 m. antrąjį pusmetį.

Atitinkamai Migracijos departamentas, kilus pagrįstų abejonių apie Bendrovės veiklą, turėjo teisę ir galėjo pasinaudoti tokiomis galimybėmis kaip pareiškėjos ir / ar Bendrovės atstovo, direktorės iškvietimas į apklausą ir pan. Taigi, atsakovas galėjo patikrinti ir surinkti tam tikrus duomenis apie Bendrovės veiklą, pareikalauti pateikti veiklos aprašymą ir pan.

1.4. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma ir tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog Bendrovė yra fiktyvi, bei teikiama nuoroda į Įstatymo 2 straipsnio 6 dalį. Pareiškėjos teigimu, Bendrovė nepatenka į Įstatymo 2 straipsnio 6 dalies rėmus, nes ji nebuvo nei įsteigta, nei įsigyta tikslu užsieniečiui gauti leidimą. Bendrovė nuo pat jos įsteigimo momento iki pat šių dienų vykdo įstatuose numatytą komercinę veiklą, joje reguliariai dirbo 1–3, o šiuo metu – 5 darbuotojai, jai jau ilgą laiką vadovauja ta pati direktorė, vien per 2013–2016 m. Bendrovė yra pasiekusi apie 400 000 Eur apyvartą, Bendrovė reguliariai moka mokesčius biudžetui. Pareiškėja akcentavo, kad jos pateikti dokumentai bei duomenys nėra prieštaringi, o jos, kaip verslininkės, deklaruotas vykimo į Lietuvą tikslas yra vystyti verslą. Būtent Bendrovės įstatai šiam tikslui yra idealiai tinkantys, nes nesiaurina veiklos spektro – užsienietė yra laisva kurti naujų verslų idėjas, investuoti į įvairias verslo kryptis. Pareiškėja pabrėžė, kad yra pasiturinti (duomenys neskelbtini) pilietė ir nagrinėjamu atveju nėra nelegalios migracijos grėsmės, nes pareiškėja nebando nelegaliai atvykti į Lietuvą ar kitas Europos šalis ar nelegaliai jose būti. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 patvirtintose Lietuvos migracijos politikos gairėse (toliau – ir Gairės) nurodyta, kad tikslinga nustatyti kategorijas užsieniečių, kurių atvykimu suinteresuota Lietuva ar kuriems taikomas palankesnis požiūris. Viena iš tokių užsieniečių kategorijų – tai užsieniečiai, kurie užsiima teisėta veikla, steigia naujas darbo vietas, investuoja Lietuvoje ir taip prisideda prie valstybės ekonominės ir socialinės plėtros. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja idealiai atitinka Gairių reikalavimus.

1.5. Migracijos departamento teiginiai bei išvados prieštarauja formuojamai teismų praktikai, teisės aktams, o Migracijos departamento darbuotojos veiksmai prašymo nagrinėjimo laikotarpiu akivaizdžiai prasilenkė ir su gero administravimo bei kitais principais. Pareiškėja yra pateikusi visus reikiamus duomenis bei dokumentus. Tuo tarpu skundžiamame sprendime nurodytų aplinkybių nepakanka neabejotinai išvadai, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, o tikrieji jos atvykimo tikslai yra kitokie, nei deklaruoti. Migracijos departamentas tik formaliai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus, netinkamai įvertino jos atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslus, netinkamai įvertino pareiškėjos pateiktus dokumentus ir faktines aplinkybes.

2. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą (t. II, b. l. 1–6) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Migracijos departamentas atsiliepime paaiškino, kad 2016 m. liepos 7 d. pareiškėjos advokatas E. L. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad minėta užsienietė yra Bedrovės dalyvė ir valdybos narė. Kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi advokatas pateikė galiojantį pareiškėjos kelionės dokumentą, Bendrovės įstatus, akcijų pasirašymo sutartį, akcininkų sąrašą, balansą, dokumentus apie Bendrovės 2015 m. vykdytą veiklą, trijų įmonės darbuotojų, Lietuvos Respublikos piliečių, darbo sutartis, dokumentus, patvirtinančius turimas pragyvenimo lėšas, ir kitus dokumentus.

2.2. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog Bendrovė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą, paprašė pareiškėjos pateikti papildomus dokumentus, o 2016 m. lapkričio 4 d. Migracijos departamentui buvo pateikti papildomi dokumentai (Bendrovės sutartys ir kt.), didžioji dalis kurių buvo sudaryta jau po pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo arba likus 1–2 mėnesiams iki šio kreipimosi. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pateiktų papildomų dokumentų vis tiek nepakanka, paprašė pareiškėjos pateikti ir kitus dokumentus, o 2016 m. lapkričio 11 d. buvo dar kartą pateikti papildomi dokumentai. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi bei papildomai pateiktus dokumentus ir apibendrinęs kitą turimą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė skundžiamą sprendimą.

2.3. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016 m. liepos 7 d., taigi ji turėjo Migracijos departamentui pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad Bendrovė vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą ne trumpiau kaip nuo 2016 m. sausio 7 d. Tačiau Migracijos departamentas, išsamiai išnagrinėjęs visus pateiktus dokumentus, ginčijamame sprendime konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, įrodančių ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Bendrovės vykdomą veiklą: 2016 m. I pusmetį Bendrovė neturėjo pardavimo pajamų, banko sąskaitos 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. lapkričio 8 d. išraše yra tik du 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. pavedimai iš įmonės, kurioje dirba Bendrovės direktorė V. K., pateikti kasos pajamų orderiai yra išrašyti 2016 m. birželio–liepos mėn. Migracijos departamento vertinimu, 2016 m. sausio mėn. sudarytos Bendrovės dvi sutartys – sutartis dėl vertimo paslaugų ir su pareiškėjos sutuoktiniu sudaryta verslo misijos organizavimo sutartis – ypatingai atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus finansinius dokumentus Bendrovė 2016 m. pirmąjį pusmetį neturėjo pardavimo pajamų, nepatvirtina skundo teiginių, jog Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

2.4. Atsakovo vertinimu, neapibrėžtas vykdomos veiklos nurodymas bei tikrovės neatitinkančių duomenų teikimas valstybės registrams taip pat patvirtina ginčijamo sprendimo išvadas, kad pareiškėja iš tikrųjų neketino vykdyti teisėtos veiklos Bendrovėje ir šios įmonės akcijas įsigijo tik siekdama gauti leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjai buvo suteiktos visos galimybės teikti Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus (tiek kartu su prašymu, tiek ir po šio prašymo pateikimo du kartus buvo prašyta pateikti papildomus dokumentus), tačiau pareiškėjos pateikti dokumentai vis tiek nepagrindė aplinkybių, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas siekė išsamiai išnagrinėti pareiškėjos prašymą ir suteikė jai ne vieną galimybę pagrįsti savo prašymą visais turimais dokumentais, tačiau pati pareiškėja šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Migracijos departamentas sudarė tinkamas sąlygas iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai įrodyti ketinimų tikrumą, Bendrovės veiklą, tačiau pareiškėja neįrodė, kad jos deklaruojamas tikslas (gyventi Lietuvos Respublikoje ir vykdyti teisėtą veiklą Bendrovėje) yra realus ir atitinkantis tikrovę, o Bendrovė vykdo veiklą ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamu sprendimu siekiama užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, neleisti užsieniečiams piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, taip pat siekiama užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje.

Ginčijamo sprendimo proporcingumą liudija ir tai, kad pareiškėjos su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nesieja jokie šeiminiai ryšiai. Pareiškėjos sutuoktinis Y. Y. taip pat teikė Migracijos departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra Bendrovės akcininkas ir valdybos narys, tačiau Migracijos departamentas atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi, o duomenų, kad pareiškėją sieja šeiminiai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėja nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu (t. III, b. l. 75–84) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

3.1. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, ketindama užsiimti teisėta veikla, siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Tačiau Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktų įrodymų visumą, pažymėjo, kad pareiškėja nepateikė pakankamai dokumentų, įrodančių ne mažiau kaip 6 mėnesius iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Bendrovės vykdomą veiklą, t. y. Bendrovė 2016 m. pirmąjį pusmetį neturėjo pardavimo pajamų, banko sąskaitos 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. lapkričio 8 d. išraše yra tik du 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. pavedimai iš įmonės, kurioje dirba Bendrovės direktorė V.

K., pateikti kasos pajamų orderiai yra išrašyti 2016 m. birželio–liepos mėn.; Bendrovės deklaruota veikla yra metalų rūdų ir metalų prekyba, tačiau pateiktos sutartys ir kasos pajamų orderiai, sudaryti su fiziniais asmenimis, (duomenys neskelbtini) piliečiais, dėl kelionių po Lietuvą organizavimo; pareiškėja prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra baigusi medicinos seserų mokyklą ir nuo 1998 m. dirba ligoninės vyresniąja medicinos seserimi. Taigi, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėja neturi profesinės patirties ir kvalifikacijos nei metalų prekybos srityje, nei kelionių organizavimo srityje, pateikė prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, o pareiškėjos deklaruoti vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. ji siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti, o ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, todėl gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

Atitinkamai, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 23 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, atsisakęs pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savo sprendimo motyvuose paaiškino, kad duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruoti, t. y. pareiškėjos atvykimo tikslas į Lietuvos Respubliką yra ne užsiimti teisėta veikla Bendrovėje, o gauti leidimą laikinai gyventi ir tokiu būdu legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje.

3.2. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėja neturi socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika, t. y. pareiškėja neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė pirmą kartą. Tuo tarpu Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma tuo atveju, kai duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi. To paties straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatyta, kad užsieniečiui leidimą laikinai gyventi išduoti atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, o 14 punkte nustatyta, kad išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui yra atsisakoma jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

3.3. Teismas, įvertinęs visas Migracijos departamento nustatytas aplinkybes, šalių paaiškinimus teisme, sprendė, kad pareiškėja pateikė netikslius, faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, nepateikė pagrindžiančių dokumentų apie ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdomą Bendrovės veiklą, nes 2016 m. pirmąjį pusmetį minėta Bendrovė neturėjo pardavimo pajamų, banko sąskaitos 2016 m. sausio 1 d.–2016 m. lapkričio 8 d. išraše yra tik du 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. pavedimai iš įmonės, kurioje dirba Bendrovės direktorė V. K., pateikti kasos pajamų orderiai yra išrašyti 2016 m. birželio–liepos mėn., Bendrovės deklaruota veikla yra metalų rūdų ir metalų prekyba, tačiau pateiktos sutartys ir kasos pajamų orderiai, sudaryti su fiziniais asmenimis, (duomenys neskelbtini) piliečiais, dėl kelionių po Lietuvą organizavimo, be to, pareiškėjos pateikta 2016 m. vasario 2 d. sutartis dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), nuomos su L. K., nėra tiksli, nes pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šiuo adresu nėra registruota gyvenamųjų patalpų. Teismo vertinimu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo siekio užsiimti teisėta veikla Bendrovėje, o pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

3.4. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog ji Migracijos departamentui pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių Bendrovės veiklos teisėtumą, nes Bendrovė vykdė veiklą nuo 2016 m. sausio 7 d. iki 2016 m. liepos 7 d., Bendrovėje buvo įdarbinti dar du darbuotojai. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėja pateikė dviejų naujai priimtų Bendrovės darbuotojų (V. Š. ir I. B.) darbo sutartis, pažymas apie šios Bendrovės direktorės V. K. darbo laiką (duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2016 m. rugsėjo 1 d. bendradarbiavimo sutartį dėl bendradarbiavimo automobilių ir kitų transporto priemonių nuomos, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiu viešbučiu „(duomenys neskelbtini)“ dėl svečių apgyvendinimo, sudarytą 2016 m. spalio 17 d., 2016 m. liepos 4 d. sutartį dėl internetinės svetainės administravimo, sudarytą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ (šioje įmonėje dirba ir Bendrovės direktorė V.

K.) ir 2016 m. birželio 24 d.–2016 m. rugsėjo 15 d. sutartis, sudarytas su (duomenys neskelbtini) piliečiais, dėl kelionių po tam tikrus Lietuvoje esančius objektus organizavimo. Pareiškėjos įgaliotas atstovas G. Š. 2016 m. lapkričio 11 d. Migracijos departamentui taip pat pateikė Bendrovės banko sąskaitos išrašą, kuriame yra du 2016 m. liepos 25 d. ir 2016 m. rugsėjo 16 d. pavedimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat buvo pateikta su L. K. sudaryta 2016 m. vasario 2 d. panaudos sutartis dėl patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), tačiau Migracijos departamentui patikrinus duomenis Nekilnojamojo turto registre, nustatyta, kad šiuo adresu nėra registruota gyvenamųjų patalpų.

Todėl, teismo vertinimu, pareiškėja, tiek Migracijos departamentui, tiek teismui, nėra pateikusi pakankamai dokumentų, įrodančių Bendrovės ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdomos veiklos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos bendrovėje du nauji darbuotojai (V. Š. ir I. B.) buvo įdarbinti tą pačią dieną, kai Migracijos departamentas pareiškėjos prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodytu elektroninio pašto adresu (duomenys neskelbtini) kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų dokumentų, pagrindžiančių Bendrovės veiklą, pateikimo, todėl šios aplinkybės tik patvirtina, kad pareiškėja siekė ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik atitikti Įstatymo reikalavimus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu, be to, ir kiti du šios bendrovės darbuotojai buvo įdarbinti 2016 m. gegužės–birželio mėn., t. y. prieš pat pareiškėjos kreipimąsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

3.5. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiais, kad jos veiksmai negali suponuoti nelegalios migracijos grėsmės, o visi Migracijos departamento nurodyti argumentai iš esmės nėra pagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis nei teisiniais argumentais, Migracijos departamentas nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas grindžiamas tuo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Nors nei nelegalios migracijos, nei nelegalios migracijos grėsmės sąvokos nėra tiesiogiai apibrėžtos Įstatyme, kituose teisės aktuose, teismų praktikoje išskirti tam tikri nelegalios migracijos grėsmės požymiai. Vadovaujantis Įstatymo 19 straipsnio 10 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 12 punktu, Gairėmis, neteisėtos migracijos prevencija ir kontrolė – vienas migracijos politikos tikslų, o Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje.

Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybių (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (Gairių 22.1, 22.3.3 p.). Pagrindą konstatuoti, kad kyla nelegalios migracijos grėsmė, sudaro pagrįstos abejonės dėl užsieniečio tikslo bei sąlygų (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4046-756/2015), sąžiningo užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios įmonės veiklos.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjai buvo suteiktos visos galimybės teikti Bendrovės veiklą patvirtinančius dokumentus (Migracijos departamentas po prašymo pateikimo dar du kartus suteikė galimybę pateikti papildomus dokumentus), tačiau tiek su prašymu pateikti dokumentai, tiek papildomi dokumentai nepagrindė aplinkybių, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, o pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad Migracijos departamentas suteikė pareiškėjai ir jos atstovams – kvalifikuotiems teisininkams – ne vieną galimybę pagrįsti savo prašymą visais turimais dokumentais, tačiau šiomis galimybėmis nebuvo pasinaudota.

Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, prieštaringi dokumentai patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

3.6. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos atvykimo tikslo bei sąlygų, sąžiningo pareiškėjos siekio plėtoti verslą Lietuvos Respublikoje, realios Bendrovės veiklos, t. y. pareiškėjos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie, nei oficialiai deklaruojami, o jos pateikti duomenys neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Tuo tarpu Migracijos departamentas nepažeidė procesinių procedūrų nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ginčijamas sprendimas pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Dokumentai ir duomenys, kuriais remdamasis Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą, yra nurodyti pačiame sprendime, daugumą jų pateikė pati pareiškėja. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja ar / ir jos atstovas negalėjo teikti įrodymų ar susipažinti su bylos medžiaga, todėl nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti leidimą, neišsiaiškino abejonių, nesiekė jų išsklaidyti, tik formaliai priėmė nepagrįstą sprendimą.

3.7. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, ginčo klausimą reglamentuojančiais teisės aktais, įvertinęs byloje esančius įrodymus, jų visumą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje nustatytas taisykles, teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines aplinkybes bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas atmetamas, o Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. (15/4-1)3I-1826(00352) paliekamas nepakeistas. Atitinkamai, teismui konstatavus, kad minėtas Migracijos departamento sprendimas dėl atsisakymo pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą. Be to, nepatenkinus pareiškėjos skundo, nėra pagrindo ir priteisti teismo išlaidas.

III. 4. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. III, b. l. 87–92), kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir panaikinti Migracijos departamento 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-1826(00352) bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą, o teismui netenkinus šio reikalavimo, pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašo priteisti iš atsakovo visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4.1. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, jų neišnagrinėjo arba išnagrinėjo tik labai paviršutiniškai, nesilaikė pareigos visapusiškai ištirti visus bylos įrodymus, niekaip neįvertino ir nepasisakė, kodėl visi pareiškėjos ir jos atstovų pateikti duomenys, pagrindžiantys Bendrovės veiklą, yra laikomi nepakankamais, o atsižvelgė išimtinai tik į atsakovo poziciją, taip pat nevertino pareiškėjo atstovo nurodytų Migracijos departamento padarytų procesinių pažeidimų.

4.2. Pareiškėja tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, jog asmuo, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ekonominės veiklos pagrindu, privalo įrodyti įmonės veiklos realumą už pastaruosius šešis mėnesius, yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėjas gali įrodinėti, jog atitinka šį kriterijų, pateikdamas ir ankstesnę veiklą įrodančius dokumentus, o tai nagrinėjamu atveju buvo akivaizdžiai įrodyta.

4.3. Pareiškėja taip pat pažymi, kad pagal Įstatymą reikalaujama, jog įmonė vykdytų steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, todėl šiuo atveju visiškai nesvarbu, ką Bendrovė buvo nurodžiusi kitoms institucijoms (Juridinių asmenų registrui) apie savo veiklą. Atitinkamai Bendrovės steigimo dokumentuose nėra išskirta ar apribota jos veikla, todėl ji šiuo metu pagrinde vykdo didelių perspektyvų turinčią kelionių organizavimo ir susijusią veiklą, o ankstesnės Bendrovės vykdytos veiklos nebėra tokios perspektyvios, todėl joms jau kurį laiką nebeskiriamas didelis dėmesys. Tuo tarpu, jei būtų remiamasi Migracijos departamento logika, įmonė turėtų tęsti konkrečią veiklą, net jei ji būtų nuostolinga ir visiškai nebeperspektyvi.

4.4. Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju buvo pateikti pakankami įrodymai, pagrindžiantys realią Bendrovės vykdomą steigimo dokumentams neprieštaraujančią veiklą, kuri nebūtinai turi būti pelninga, visi Migracijos departamentui pateikti dokumentai bei informacija atitinka Įstatymo reikalavimus, yra pakankami bei aiškiai parodo buvusią bei esamą Bendrovės situaciją, vykdytą ir vykdomą veiklą.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (III t., b. l. 98–102) prašo administracinį procesą byloje nutraukti, o nustačius, kad apeliacinį skundą padavė tam įgaliojimus turintis asmuo, atmesti pareiškėjos apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

5.1. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. liepos 3 d. išnagrinėjo pareiškėjos sutuoktinio, kito UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininko, kuris teisėtos veiklos šioje įmonėje pagrindu prašė išduoti leidimą laikinai gyventi ir kuriam Migracijos departamentas taip pat atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi, apeliacinį skundą ir administracinę bylą nutraukė, kadangi apeliacinis skundas buvo pateiktas neįgalioto vesti bylą apeliacinės instancijos teisme asmens, t. y. advokato padėjėjo G. Š. (administracinės bylos Nr. eA-3955-756/2017). Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismui buvo pateikti identiški atstovavimo dokumentai, atsakovas mano, jog ir šioje byloje yra pagrindas apeliacinį procesą nutraukti. Šiuo aspektu atsakovas papildomai nurodo, kad tik po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties pareiškėjos atstovas advokato padėjėjas G. Š. pateikė teismui 2017 m. balandžio 18 d. advokato V. B. leidimą atstovauti pareiškėjai teismuose, tačiau pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose.

5.2. Atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo visas tiek Migracijos departamento, tiek pareiškėjos nurodytas aplinkybes ir pateiktus dokumentus bei ginčijamame sprendime pateikė detalų šių duomenų įvertinimą, o skundžiamo teismo sprendimo motyvai yra pakankami šio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui pagrįsti. Tuo tarpu pareiškėja ir su apeliaciniu skundu teismui nepateikė jokių dokumentų, paneigiančių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 6. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-1826(00352), kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo įpareigoti Migracijos departamento Imigracijos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą.

7. Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-1826(00352), vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad nepateikti dokumentai, pagrindžiantys Bendrovės ne mažiau kaip 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdomą veiklą, taip pat yra rimtas pagrindas manyti, kad Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, fiktyvi, be to, kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslo, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.

8. Pareiškėjai apskundus šį Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 1 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Apeliacinį skundą dėl nurodyto pirmosios instancijos teismo sprendimo, adresuotą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, elektroninių ryšių priemonėmis padavė advokato padėjėjas G. Š., veikiantis pagal pirmosios instancijos teismui pateiktą 2016 m. balandžio 18 d. atstovavimo sutartį, sudarytą tarp advokato V. B. kontoros advokato padėjėjo G. Š. ir (duomenys neskelbtini) pilietės Z. X., dėl pastarosios atstovavimo, kuri (atstovavimo sutartis) suteikia teisę advokato padėjėjui G. Š. veikti Z. X. vardu, atstovauti Z. X. visose Lietuvos Respublikos valstybės ar užsienio valstybinėse institucijose, įstaigose, įmonėse ar organizacijose, tame tarpe, bet tuo neapsiribojant, Lietuvos Respublikos Ambasadą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), centrinio bei teritorinio mokesčių administratorių įstaigose, viešų registrų tvarkytojų įstaigose, notarų ir antstolių biurus, bankus, savivaldos institucijas, taip pat santykiuose su fiziniais ar juridiniais asmenimis, pasirašyti ir pateikti prašymus, pareiškimus, prieštaravimus, skundus, pasiūlymus, pretenzijas ar kitus dokumentus, gauti (priimti) bet kokius dokumentus (įskaitant pažymėjimus, liudijimus, pažymas ir t. t.), korespondenciją, duomenis, informaciją, ar kitas materialias informacijos išraiškos priemones bei daiktus ir turtą, sumokėti reikalingus mokesčius bei rinkliavas už klientą, taip pat atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su tinkamu Z. X. interesų atstovavimu (I t., b. l. 17). Be to, apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas 2016 m. balandžio 18 d. leidimas, kuriuo advokatas V. B., vadovaujantis advokato padėjėjo G. Š. praktikai, suteikia jam leidimą atstovauti (duomenys neskelbtini) pilietę Z. X. ir apskųsti teismo sprendimus (III t., b. l. 96). Kitokio turinio atstovavimo sutartis byloje nėra pateikta.

10. Teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad kokioje nors byloje būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus. Toks teismų klaidų ištaisymas ir su tuo susijęs kelio neteisingumui užkirtimas yra atitinkamos bylos šalių ir visuomenės pasitikėjimo ne tik atitinkamą bylą nagrinėjančiu teismu, bet ir visa teismų sistema apskritai, būtina sąlyga (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimus). Taigi, bendrai žvelgiant, matyti, kad instancinė teismų sistema skirta dviems tikslams – teisingumui konkrečioje byloje įgyvendinti ir darniai teisės sistemos raidai užtikrinti. Tačiau įgyvendinant teisę į apeliaciją turi būti laikomasi administracinį procesą reglamentuojančio Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir kitų teisės aktų numatytų reikalavimų.

11. ABTĮ 47 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus. Pačios proceso šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgaliotaisiais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti, be kita ko, advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Advokato arba advokato padėjėjo įgaliojimai patvirtinami advokato arba advokato padėjėjo su klientu pasirašyta sutartimi ar sutarties išrašu. Kitų atstovų įgaliojimai patvirtinami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (ABTĮ 47 str. 6 d.).

12. ABTĮ 48 straipsnio 2 dalis numato, kad atstovo pagal pavedimą įgaliojimas vesti teisme bylą suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime (ABTĮ 48 str. 2 d.).

13. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (2016 m. sausio 18 d. redakcija) (toliau – ir Advokatūros įstatymas) 34 straipsnio 2 dalis nustato, kad advokato padėjėjas turi teisę atstovauti kliento interesams teismuose tik tuo atveju, kai yra rašytinis advokato (praktikos vadovo) leidimas atstovauti konkrečioje byloje, o kitose institucijose – rašytiniu advokato (praktikos vadovo) sutikimu. Advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir ne anksčiau kaip po vienerių metų nuo advokato padėjėjo praktikos pradžios.

14. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktai nustato tiek advokato padėjėjo teisę atstovauti klientą administraciniame teisme, tiek tokios teisės įgyvendinimo tvarką bei apimtį.

15. Nagrinėjamoje byloje, įvertinusi pateiktus duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokato padėjėjas G. Š., kurio teisė vesti teisme bylą pareiškėjos Z. X. vardu pateiktoje atstovavimo sutartyje netgi nėra aptarta, pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalies nuostatas bet kokiu atveju neturi teisės pasirašyti apeliacinio skundo ir pateikti teismui. Tokios teisės aktų, reglamentuojančių atstovavimą administraciniame procese, nuostatų aiškinimo ir taikymo praktikos buvo laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3955-756/2017 bei 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4345-858/2017).

16. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, kad apeliacinį skundą suinteresuoto asmens vardu padavė tam įgaliojimų neturintis asmuo (ABTĮ 134 str. 4 d., 138 str. 3 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismo 2017 m. birželio 19 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinis skundas buvo priimtas (III t., b. l. 94), nors jis paduotas tokių įgaliojimų neturinčio asmens, todėl, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 8 dalimi, apeliacinis procesas nutraukiamas.

17. Byloje esantis mokestinis dokumentas patvirtina, kad advokato padėjėjas už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 11,25 Eur žyminį mokestį (III t., b. l. 93), kuris grąžintinas apeliacinį skundą padavusiam G. Š. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 7 punktu ir 138 straipsnio 8 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį procesą nutraukti.

Grąžinti V. B. kontoros advokato padėjėjui G. Š. 11,25 Eur žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan