2013-03-06 Nr. AB-339-3-61-3-00308-2009-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P143-6/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00308-2009-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. kovo 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1440-580/2009 pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui dėl kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. R. (toliau – pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovą Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Policijos departamentas) vietoje nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62) patvirtintas normas išmokėti jai 1 969,60 Lt piniginę kompensaciją.

Pareiškėja nurodė, kad nuo 2003 m. gegužės 1 d. dirba Klaipėdos miesto vyriausiojo policijos komisariato 4-ojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304 patvirtinto Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statuto 17 straipsniu, paskyrus asmenį į pareigas, jam turi būti išduodama uniforma. Tarnybinė uniforma paskutinį kartą jai buvo išduota 1998 m. kovo mėn. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 1994 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 157 patvirtino Instrukciją dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams (toliau – ir Instrukcija), kuria nustatė 80 procentų kompensacijos dydį, o 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymu dydis sumažintas iki 30 procentų. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui 1999 m. gruodžio 22 d. priėmus įsakymą Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“, kurio 1 punktu piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus buvo pavesta spręsti ministerijos struktūrinių padalinių vadovams, atsakovas nutraukė kompensacijos mokėjimą.

Pareiškėjos nuomone, pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatas atsakovas turėjo aprūpinti ją tarnybine uniforma, o neįvykdęs pareigos – privalo sumokėti kompensaciją. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) įstatymų nustatyta tvarka nebuvo paskelbtos. Pabrėžė, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, policijos pareigūnų reikalavimams dėl kompensacijos išmokėjimo turi būti taikomos Civilinio kodekso (toliau – CK) ir Darbo kodekso (toliau – DK) nuostatos, reglamentuojančios darbdavio padarytos žalos atlyginimo klausimus.

Nurodė, kad dėl Kriminalinės policijos darbo specifikos drabužiai greitai nusidėvi, įgyja nemalonų kvapą. Pažymėjo, jog 2007 m. gruodžio mėn. jai buvo išduota tarnybinės uniformos dalis už 2 242 Lt, nėra išduota būtina uniformos dalis maždaug už 220 Lt. Todėl 80 procentų kompensacija lygi 1 969,60 Lt. Be to, pareiškėja pateikė skundo paaiškinimą, kuriame nurodė, jog dėl nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos uniformos ji patyrė 1 900 Lt turtinę žalą dėl asmeninių rūbų bei avalynės nusidėvėjimo. Mokėjimo kvitų neišsaugojo, todėl jų pateikti negali.

Pareiškėjos atstovas pasisakymuose nurodė, kad siekiama prisiteisti kompensaciją, po kurios priteisimo nebus keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo. Vėliau aiškino, kad pateiktas skundas turi būti vertinamas kaip skundas dėl žalos atlyginimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pareiškėja turi teisę gauti žalos atlyginimą kaip piniginę kompensaciją vietoje neišduotos tarnybinės uniformos. Teismas vadovavosi Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-580/2009. Teismas padarė išvadą, kad imperatyvu nustatyta teisė gali būti įgyvendinama trimis būdais:

1) aprūpinant uniforma;

2) sumokant kompensaciją teisės aktų nustatytomis sąlygomis;

3) atlyginant žalą dėl to, kad pareigūnas tarnyboje turėjo dėvėti savo aprangą. Pažymėjo, jog pareiškėja nereikalauja tarnybinės uniformos suteikimo, tačiau iš skundo bei pareiškėjos atstovo pasisakymo dėl nuolatinio pozicijos keitimo nėra galutinai aišku, ar ji prašo priteisti kompensaciją, ar žalos atlyginimą. Teismas nagrinėjo bylą atsakovais įtrauktų asmenų atžvilgiu, atsižvelgdamas ir įvertindamas pareiškėjos bei jos atstovo išsakytą poziciją. Teismas, aptardamas kompensacijos už neišduotą tarnybinę uniformą mokėjimo sąlygas, įvertino Policijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalies, Policijos veiklos įstatymo 17 straipsnio 3 dalies, 21 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1994 m. vasario 28 d.

įsakymu Nr. 157 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ patvirtintos Piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams instrukcijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1998 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 478 „Dėl vidaus reikalų sistemos pareigūnų uniforminės aprangos išdavimo ir piniginės kompensacijos mokėjimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 22 d. įsakymo Nr. 690 „Dėl piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo tvarkos“ 1 punkto, Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Akcentavo, kad kompensacijos už uniformą gavimas tuo atveju, jei nėra išduodama uniforma, laikytinas viena iš socialinių garantijų. Ši garantija neprieštarauja Vidaus tarnybos statutui, kadangi šis statutas tokią garantiją įtvirtina. Nei Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (11 str. 2 d.), nei Valstybės tarnybos įstatymas konkretaus reguliavimo nenustato, nes leidžia taikyti visus iki tol galiojusius teisės aktus socialinių garantijų klausimu. Todėl teisės akto nuostatos nevertintinos kaip ribojančios galimybę gauti kompensaciją.

Teisės į kompensaciją išsaugojimą patvirtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. 62 nepanaikintas iki šiol. Be to, jau po Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo Lietuvos policijos generalinis komisaras 2004 m. gruodžio 24 d. priėmė įsakymą Nr. V-606, kuriuo patvirtino Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisykles. Teismas įvertino Taisyklių 2, 3, 4, 6, 12, 13, 14, 15, 16 punktus. Teismo nuomone, motyvai dėl netinkamo akto paskelbimo neturi esminės reikšmės, kadangi šiame akte numatyta tik kitų teises suteikiančių aktų įgyvendinimo tvarka.

Remdamasis nustatytu reglamentavimu, teismas konstatavo, jog tam, kad būtų galima išmokėti kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą teritorinių policijos įstaigų pareigūnams, turi būti įvykdytos šios sąlygos:

1) pareigūnas turi priklausyti nustatytam padaliniui;

2) pagal nustatytas normas jam turi būti išduodama nauja tarnybinė uniforma;

3) pareigūno turimas tarnybinės uniformos komplektas turi būti tvarkingas ir tinkamas dėvėti;

4) pareigūnas turi atsisakyti uniformos ir pageidauti kompensacijos;

5) piniginių kompensacijų klausimus sprendžia vyriausieji asignavimų valdytojai atsižvelgdami į turimas tuo tikslu skirtas lėšas ir neviršydami 80 procentų uniformos vertės;

6) pareigūnas turi kreiptis su tarnybiniu prašymu, o policijos įstaigos viršininkas – parengti paraišką Logistikos centrui. Teismas nustatė, kad pareiškėja dirbo Kriminalinėje policijoje, t. y. padalinyje, priskirtame tiems, kurių pareigūnai turi teisę į kompensaciją. Normos bei nešiojimo trukmė, aktualios naujai tarnybinei uniformai išduoti, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalimi, laikotarpiu nuo 2004 m. liepos 19 d. iki 2006 m. gruodžio 12 d. buvo nustatytos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 19 d.

įsakymu Nr. V-354, o laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 12 d. – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-767. Šiais įsakymais buvo patvirtinta, kokios aprangos detalės turi būti skiriamos pareigūnui ir kiek laiko jis turi tuos daiktus dėvėti. Dėvėjimo trukmė atsižvelgiant į aprangos dalį yra nuo 1 iki 4 metų. Atsakovas Policijos departamentas anksčiau patvirtintų normų nepateikė, tačiau pačios pareiškėjos teisės dėl dėvėjimo normos pabaigos klausimų neginčijo. Pateiktos normos patvirtintos tam periodui, kuris, pritaikius senaties normas, laikomas ginčo periodu.

Taikant 2004 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. V-354 patvirtintas normas, matyti, kad bet kurios 1998 m. išduotos uniformos dalies nešiojimo trukmė buvo pasibaigusi. Teismas pažymėjo, jog tinkamumas dėvėti apibrėžiamas uniformos atitikimu standartui, nustatytam Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 748 „Dėl pareigūnų tarnybinių uniformų ir skiriamųjų ženklų pavyzdžių patvirtinimo“ (1.1, 2.2 p.). Toks reguliavimas teismui leido padaryti išvadą, kad įtvirtintas tiek seno, tiek naujo pavyzdžio uniformų dėvėjimas.

Tvarkingumas – išorinis vaizdas, nusidėvėjimo nebuvimas, geras uniformos išlaikymas. Teisės aktai numato, kad tarnybinis prašymas policijos įstaigos vadovui pateikiamas su tiesioginio vadovo viza su pastaba, kad policijos pareigūno tarnybinė uniforma sukomplektuota, tvarkinga ir tinkama dėvėti (Taisyklių 13, 14 p.), t. y. tuo įvertina, ar pareigūno uniforma išsilaikiusi pakankamai gerai. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. gegužės 27 d. rašte Nr. 30-S-6447 nurodyta, kad kasmetiniai uniformų patikrinimai nebuvo atliekami, rikiuotės metu būdavo apžiūrima uniforma tų pareigūnų, kuriems privalu dėvėti uniformą.

Remdamasis Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. balandžio 8 d. raštu Nr. 30-S-4235, teismas nustatė, kad pareiškėja dėl piniginių kompensacijų už uniformą nesikreipė. Atsisakyti naujos uniformos ir prašyti kompensacijos pareigūnas gali tada, kai uniforma jam yra skiriama. Tokiu atveju, jei dėl nepakankamo finansavimo pareigūnui uniformos niekas neskiria, tai ir atsisakyti uniformos bei prašyti kompensacijos pareigūnas neturi galimybių. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į teisės normos priėmimo tikslus.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. 62 preambule, teismas padarė išvadą, kad kompensacijos yra numatomos siekiant išleisti mažiau pinigų vykdant pareigą aprūpinti policijos pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Dėl to numatyta sąlyga, jog tarnybinės uniformos turi būti tvarkingos ir tinkamos dėvėti. Tuo pasiekiami du tikslai – pareigūnas dėvi tvarkingą uniformą, o valstybė sutaupo nuo 20 procentų lėšų, skiriamų naujoms uniformoms pirkti. Ši kompensacija nėra kompensacija darbuotojui už savo drabužių dėvėjimą darbo metu ar papildoma paskatinimo išmoka.

Teismas įvertino įrodymus dėl finansavimo. Teismo nuomone, akivaizdus finansavimo trūkumas yra priežastis, dėl kurios pareiškėjai nebuvo galimybės suteikti uniformą bei spręsti klausimą dėl kompensacijos už uniformą mokėjimo. Tuo remdamasis teismas atmetė skundą dėl kompensacijos priteisimo. Kadangi nebuvo įvykdytos visos sąlygos, reikalingos kompensacijai mokėti, pareiškėja teisės į kompensaciją neįgijo. Poįstatyminiai teisės aktai, siejantys kompensacijos mokėjimą su finansine padėtimi, nėra pripažinti prieštaraujančiais įstatymui.

Jų prieštaravimas nėra akivaizdus. Teisė į kompensaciją už tarnybinę uniformą visada buvo reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiais teisės aktais, taigi įstatymas apskritai nenustatė sąlygų, kuriomis kompensacijos galėtų būti mokamos. Kompensacijos nemokėjimas dėl lėšų trūkumo nepaneigia asmens teisės į tarnybinę uniformą pagal Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnį apskritai. Ši teisė gali būti realizuojama taikant kitus mechanizmus. Analogiškai teisinė situacija išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-580/2009.

Teismas, spręsdamas dėl žalos atlyginimo, nurodė, kad viena iš galimybių realizuoti Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje numatytą teisę yra kompensacijos už vietoje turimos išduoti aprangos naudotos nuosavos aprangos nusidėvėjimą. Tokios kompensacijos priteisimo klausimai spręstini, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, taikant DK 219 straipsnio nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjos skunde prašoma priteisti suma paremta apskaičiavimu, kuris patvirtina, jog skundu buvo siekta kompensacijos, o ne žalos atlyginimo priteisimo.

Nors pareiškėja teismui pateikė paaiškinimą, kad jos prašoma priteisti suma turėtų būti vertinama kaip žala, tačiau nei skundo patikslinimo, nei reikalingo žalos apskaičiavimo, kuriame būtų nurodytas naudotas turtas bei apskaičiuota dėl turto nusidėvėjimo patirta žala, nepateikė. Teismas pats tokių apskaičiavimų neatlieka ir žalos už pareiškėją apskaičiuoti neturi teisės. Nurodyta aplinkybė, kad pirkimo kvitai nėra išsaugoti, yra suprantama, tačiau tokiu atveju taip pat turi būti išvardijamas turtas, nurodomos įsigijimo kainos, apskaičiuojami praradimai.

Pažymėjo, jog, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 52 straipsniu, pareiškėjas gali pakeisti arba skundo pagrindą, arba dalyką, tačiau negali pakeisti abiejų vienu metu. Reikalavimai dėl kompensacijos ir dėl žalos atlyginimo yra visiškai skirtingi tiek pagal pagrindą, tiek pagal dalyką, tiek pagal turinčius pareigą į juos atsakyti asmenis. Taigi toks pakeitimas proceso eigoje nėra galimas. Dėl paminėtų priežasčių teismas šioje byloje nesprendė reikalavimo dėl žalos atlyginimo. Pažymėjo ir tai, kad tokio pobūdžio reikalavimas turi būti pareikštas darbdaviui, o nei vienas iš šioje byloje įtrauktų atsakovų nėra pareiškėjos darbdavys.

Be to, pareiškėja nėra kreipusis į darbdavį dėl kompensacijos dėl aprangos nusidėvėjimu padarytos žalos atlyginimo. Teismas, spręsdamas dėl senaties, nustatė, kad pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi 2007 m. spalio 8 d., prašė priteisti žalą (kompensaciją) už nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotą uniformą. Teismas vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu. Nustatė, kad atsakovas reikalauja taikyti senatį. Teismas laikėsi nuomonės, kad padarytas pažeidimas – kompensacijos už tarnybinę uniformą nemokėjimas, yra tęstinis pažeidimas, todėl taikoma CK 1.127 straipsnio 5 dalis ir laikoma, kad senaties terminas prasideda kiekvieną dieną, kai asmuo neatlieka priklausančių veiksmų.

III. Pareiškėja 2012 m. gegužės 31 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1440-580/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Tik atsitiktinai 2012 m. kovo 5 d. susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 dėl termino atnaujinimo ir sprendimais administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 ir administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 sužinojo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas šioje byloje ir priėmė neteisėtą sprendimą. Nei vienas iš pareigūnų, kurių atžvilgiu buvo priimtas palankus sprendimas, neinformavo savo kolegų apie suformuotą teismų praktiką.

2. Įstatymu yra nustatytos nagrinėjamo teisinio santykio šalys tiek materialine, tiek procesine prasme. Pagal įstatymą atsakovu dėl žalos atlyginimo pareiškėjams yra valstybė, o jos atstovas – Policijos departamentas (CK 6.271 str. 1 d., 6.273 str.). Atsižvelgiant į ABTĮ 54 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio nuostatas, teismas privalėjo nustatyti subjektą (tinkamą atsakovą byloje), kuriam pagal kompetenciją nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pavesta teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais aprūpinti pareigūnus uniformomis, ir, esant reikalui, išspręsti netinkamos šalies pakeitimo klausimą.

Kadangi teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, kuriam teismo sprendimas negalėjo sukelti jokių teisinių pasekmių, akivaizdu, jog padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą šioje byloje (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011, Nr. A492-3379/2011 buvo spręstas iš esmės analogiškas klausimas – Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytos pareigūnų garantijos – aprūpinimo tarnybine uniforma.

Aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1, 2 dalių normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas.

Administracinėje byloje pagal jos prašymą pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui ir savo išvadą grindė vien tik poįstatyminiais teisės aktais, todėl padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galbūt buvo priimtas neteisėtas sprendimas. Tai, kad Policijos departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė jai naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir nustatyti kaltumo faktą.

Pirmosios instancijos teismas padarė esminius materialinės teisės normų pažeidimus (CK 6.271 str.) jas taikant, dėl kurių galbūt buvo priimtas neteisėtas sprendimas.

3. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Šis teismas bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytos pareigūnų garantijos, laikosi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (pvz., 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011, 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011). Pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos, t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl darytina išvada, kad dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu (2007 m. spalio 24 d. nutarimas), teismo precedentą kuria visų pakopų teismai, darytina išvada, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (ABTĮ 156 str. 1 d.).

Nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 158 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo (3 t., b. l. 74–77) grindžiamas dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais, t. y. padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.), ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Prašyme teigiama, kad pareiškėja apie pagrindus atnaujinti procesą jos administracinėje byloje sužinojo 2012 m. kovo 5 d. atsitiktinai susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 ir šio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kurie buvo atitinkamai priimti 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas paštu 2012 m. gegužės 31 d. (pašto spaudas ant voko) (3 t., b. l. 102).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškus prašymus dėl proceso atnaujinimo, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, išsiųstus paštu tą pačią dieną (2012 m. gegužės 31 d.) ir grindžiamus tais pačiais argumentais dėl sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas (sužinojimo data bei aplinkybės) (žr., pvz., 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-167/2012, 2012 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P552-168/2012, 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-4/2013, 2013 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P492-5/2013), terminą prašymui paduoti skaičiavo nuo turėjimo susipažinti su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, priimtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d., ir atsižvelgdamas į tai, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2012 m. gegužės 31 d., konstatavo, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas yra praleistas.

Taigi, nenukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, ir šiuo atveju galima daryti išvadą, jog apie nurodytus proceso atnaujinimo pagrindus pareiškėja turėjo sužinoti susipažinusi su paminėtais 2011 m. kovo 14 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. procesiniais sprendimais administracinėse bylose Nr. A63-2434/2011 ir Nr. A492-3379/2011, kuriuose ir buvo nagrinėjami pareiškėjos bylai aktualūs materialinės teisės aiškinimo aspektai, o ne nuo 2012 m. vasario 24 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P261-36/2012 priėmimo, kurioje buvo sprendžiamas proceso atnaujinimo klausimas. Teismų sprendimai yra viešai skelbiami, taigi pareiškėja turėjo galimybę su jais susipažinti. Pareiškėjai kyla pareiga aktyviai rūpintis savo teisių įgyvendinimu ir gynimu. Pareiškėja prašymą padavė (išsiuntė paštu) 2012 m. gegužės 31 d., praleidusi ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nustato, jog asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 2 d. sprendimas įsiteisėjo 2009 m. liepos 17 d. (ABTĮ 96 str. 1 d., 127 str. 1 d.)).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-1440-580/2009 pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos policijos logistikos centrui dėl kompensacijos priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis