a51edda7-d808-4164-9ba5-20c19586a289 · Regionų administracinis teismas

?Administracinė byla Nr. I-751-320/2019 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02267-2018-2 Procesinio sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3; 55.1.3 (S) REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. vasario 13 d. Panevėžys Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rÅ«mų teisėja Irena Varžinskienė raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo T. G. skundÄ dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.

Teismas n u s t a t ė : Å¡alys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietÄ ir laikÄ joms praneÅ¡ta teisės aktų nustatyta tvarka, byla nagrinėjama raÅ¡ytinio proceso tvarka. PareiÅ¡kėjas T. G. (toliau – ir T. G., ir pareiÅ¡kėjas) skundu kreipėsi į teismÄ ir prašė iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sÄ lygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. 1 000 Eur ir po 29 Eur už dienÄ , t. y. 12 238 Eur (422 d.x29) (b. l. 2-3).

Pareiškėjas T. G. skunde nurodė, kad nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. periodiškai buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose kamerų tipo patalpose – iki penkiolikos parų. Kamerose nuolat buvo pažeidinėjama minimalaus tenkančio ploto norma. Tualetai buvo tupimi, surūdiję. Trūko natūralaus apšvietimo, nuolat tekdavo naudoti dirbtinį, dėl ko pablogėjo regėjimas. Kamerose būdavo labai drėgna. Kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų, juos įrengė tik 2017 m. gruodį, iki to laiko reikėdavo belsti į duris.

Kamerose buvo laikomas kartu su dviem – keturiais asmenimis, kas pažeidžia teisės aktų reikalavimus. Visose kamerose buvo dviejų aukÅ¡tų lovos be kopėtėlių. DuÅ¡uose nebuvo persirengimo kambarių, reikėdavo rengtis matant kitiems, taip buvo pažeidžiamas privatumas. DuÅ¡uose nebuvo suoliukų, rengtis reikėdavo atsistojus. Pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, pasivaikščioti iÅ¡vesdavo tik du kartus per dienÄ po pusę valandos. Tokiu bÅ«du buvo pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.

Prašė skundÄ tenkinti. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 9-13) nurodė, jog pareiÅ¡kėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko kamerose Nr. 5, 16 ir 17, kur jam tekdavo nuo 4,03 kv. m iki 4,26 kv. m ploto. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 145 straipsnio 1 dalies pakeitimai įsigaliojo 2016 m. gruodžio 8 d., o kamerų tipo patalpos Marijampolės PN įrengtos iki Å¡io įstatymo priėmimo dienos, todėl nėra galimybės įgyvendinti BVK 145 straipsnio 1 dalies nuostatas – kamerų tipo patalpose laikyti po vienÄ , o jei nėra tokios galimybės, – po du nuteistuosius.

DuÅ¡uose yra įrengta persirengimo patalpa, joje yra suoliukai. Kamerose prižiÅ«rėtojo iÅ¡kvietimo mygtukai įrengti, tačiau nuteistieji juos nuolat gadina. Gedimai nuolat yra tvarkomi, atsižvelgiant į turimas materialines lėšas. Be to, kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visÄ parÄ budi pareigÅ«nai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja esamÄ situacijÄ kamerų tipo patalpose. Visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, pažeidimų kamerose Nr. 5, 16 ir 17 nenustatė. Teisės aktai nenustato, kad tualetas turi bÅ«ti sukonstruotas naudotis sėdint.

Manė, kad Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalÄ , nei įvardinta Å¡ios žalos piniginė iÅ¡raiÅ¡ka neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ . PareiÅ¡kėjo skundas atmetamas. PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. patirtÄ neturtinę žalÄ .

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo vieÅ¡ojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi bÅ«ti atlyginta, kai institucija (jos pareigÅ«nas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobÅ«džio pareigÄ elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- ir CK) 6.246 straipsnis).

Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl vieÅ¡ojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.). CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalÄ , atsiradusiÄ dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iÅ¡ valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Å ioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – vieÅ¡as asmuo (valstybė arba savivaldybė).

Å is atsakomybės subjekto ypatumas (vieÅ¡as asmuo) lemia Å¡ioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sÄ lygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryÅ¡iui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iÅ¡ valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali bÅ«ti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sÄ lygų visumÄ .

Nesant bent vienos iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų vieÅ¡oji atsakomybė negalima. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigÅ«nų veiksmais, atlyginimÄ atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigÅ«nai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado bÅ«tent dėl tų valstybės institucijų, pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų.

Kadangi pareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildina iÅ¡ to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sÄ lygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali bÅ«ti kankinamas, patirti nežmoniÅ¡kÄ ar žeminantį jo orumÄ elgesį arba bÅ«ti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iÅ¡ esmės analogiÅ¡ka nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumÄ ).

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sÄ lygos nepažeistų jo žmogiÅ¡kojo orumo, kad Å¡ios priemonės vykdymo bÅ«das ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas virÅ¡ytų neiÅ¡vengiamai kalinimui bÅ«dingÄ kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, bÅ«tų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys bÅ«tų laikomi sÄ lygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas bÅ«tų gerbiamas, o bausmių vykdymo bÅ«dai ir metodai nesukeltų Å¡iems asmenims didesnių ir intensyvesnių iÅ¡gyvenimų už tuos, kurie yra neiÅ¡vengiami asmeniui bÅ«nant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimÄ byloje K. prieÅ¡ LenkijÄ , 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimÄ V. prieÅ¡ LietuvÄ , 44558/98). Pagal EŽTT suformuotÄ praktikÄ tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Å io minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos bÅ«klė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumÄ , teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu bÅ«du (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimÄ byloje P. prieÅ¡ GraikijÄ , 28524/95).

PareiÅ¡kėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sÄ lygų ir principų įgyvendinimÄ , taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarkÄ nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotÄ vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotÄ , todėl darytina iÅ¡vada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotÄ , visas jos plotas dalijamas iÅ¡ patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Atsakovės atstovas į bylÄ pateikė duomenis, kad pareiÅ¡kėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. bausmę atliko kameroje Nr. 5, kurios plotas 12,80 kv. m., joje buvo iki 3 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,26 kv. m. gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2017 m. sausio 17 d. bausmę atliko kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2017 m. sausio 17 d. iki 2017 m. sausio 26 d. bausmę atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. spalio 29 d. bausmę atliko kameroje Nr. 17, kurios plotas 16,13 kv. m, joje buvo iki 4 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,03 kv. m ploto; nuo 2017 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. gruodžio 29 d. bausmę atliko kameroje Nr. 16, kurios plotas 20,20 kv. m, joje buvo iki 5 nuteistųjų, taigi, vienam asmeniui teko 4,04 kv. m ploto (b. l. 10, 14).

Ä®vertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimÄ , teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pareiÅ¡kėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 111.2. punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m ploto norma. Dėl pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamÄ plotÄ teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimÄ byloje M. prieÅ¡ KroatijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iÅ¡ bendro kameros ploto turėtų bÅ«ti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrÄ kameros plotÄ (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamÄ plotÄ . Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimÄ ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotÄ , atsižvelgtina į plotÄ , skirtÄ baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iÅ¡ kameros ploto turėtų bÅ«ti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimÄ byloje P. prieÅ¡ RusijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimÄ byloje L. prieÅ¡ RusijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimÄ byloje G. prieÅ¡ LenkijÄ (pareiÅ¡kimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikÅ¡mingas vertinant pareiÅ¡kėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iÅ¡ kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamÄ plotÄ , ypač atsižvelgiant ir į tai, kad pareiÅ¡kėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų; nebuvo trukdoma naudotis teisės aktų suteiktomis teisėmis: eiti pasivaikščioti gryname ore, naudotis kitomis teisėmis, jis nebuvo kalinamas blogesnėmis sÄ lygomis nei kiti asmenys.

Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto, užstatyto baldais, pažeidimu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge tualetas buvo tupimas. Ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.).

Higienos norma HN 134:2015 specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos) nustato, kad kamerų tipo patalpų sanitariniame mazge turi būti klozetas arba unitazas, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – 2017 m.

AprÅ«pinimo normos) nustatyta, kad kamerų tipo patalpos sanitariniame mazge turi bÅ«ti klozetas (gali bÅ«ti ir tupiamas). Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi bÅ«ti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina iÅ¡vada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretÅ«s reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytÄ , pripažintina, kad atsakovės atstovas teisės aktų reikalavimų nepažeidė. PareiÅ¡kėjas tvirtino, kad kamerose beveik nebuvo natÅ«ralaus apÅ¡vietimo, nuolat reikėjo naudoti dirbtinį, dėl ko pablogėjo regėjimas.

Higienos normos HN 134:2015 14 punkte nurodoma, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apÅ¡vieta turi bÅ«ti ne mažesnė kaip 200 lx. NatÅ«ralios apÅ¡vietos Higienos norma apskritai nereglamentuoja. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimÄ , pareiÅ¡kėjo argumentai dėl prasto natÅ«ralaus apÅ¡vietimo atmetami kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėjas skunde pažymėjo, kad kamerose buvo labai drėgna. Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktÄ , nuteistiesiems turi bÅ«ti sudaryta galimybė iÅ¡vėdinti gyvenamÄ sias patalpas.

Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, iÅ¡skyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi bÅ«ti nuo 35 proc. iki 65 proc. (16 punktas). Atsakovės atstovas į bylÄ pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. rugsėjo 6 d. patikrinimo aktÄ Nr. PA.4-313 (b. l. 37-39), 2017 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktÄ Nr. PA.4-271 (b. l. 40-41), 2017 m. sausio 20 d. patikrinimo aktÄ Nr. PA.4-3 (b. l. 42-43), kurie patvirtina, kad kameros Nr. 5, 16 ir 17 buvo vėdinamos per atveriamus langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus.

Higienos normos HN 134:2015 16 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos ir perteklinės drėgmės gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini. Pareiškėjas teigė, kad kamerose neveikė iškvietimo mygtukas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.11 punkte nurodyta, kad kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad prižiÅ«rėtojo iÅ¡kvietimo sistema buvo įrengta, tačiau nuteistieji iÅ¡kvietimo mygtukus piktybiÅ¡kai ir sistemingai gadina. Taigi, konkrečių duomenų apie iÅ¡kvietimo sistemos įrengimÄ ginčo laikotarpiu kamerose Nr. 5, 16 ir 17 į bylÄ nebuvo pateikta. Atsakovės atstovas atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje yra stacionarus postas, kuriame visÄ parÄ budi pareigÅ«nai, kurie nuolatos tikrina ir kontroliuoja esamÄ situacijÄ kamerų tipo patalpose.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimÄ pareigÅ«nų iÅ¡kvietimo sistema kamerose privalo bÅ«ti įrengta bei veikti, nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareigÅ«nų budėjimas visÄ parÄ nevisiÅ¡kai atitinka Eksploatavimo taisyklių 16.11 punkto reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartÄ buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su tinkamų kalinimo sÄ lygų užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai.

Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiÅ¡kėjo teiginių, susijusių su kalinimo sÄ lygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu iÅ¡kvietimo sistema kamerose Nr. 5, 16 ir 17 nebuvo įrengta. Kita vertus, reiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai iÅ¡vardyti galimai neteisėtas veikas, kadangi turi bÅ«ti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada bÅ«tent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai.

Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sÄ lygas pataisos namuose, tačiau visiÅ¡kai nepagrindė Å¡ių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryÅ¡io su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti vieÅ¡Ä jį interesÄ Ä¯statymų leidėjas jam nesuteikė. Bylos duomenimis nenustatyta, kad pareiÅ¡kėjas dėl neveikiančios iÅ¡kvietimo sistemos nebÅ«tų galėjęs iÅ¡sikviesti pagalbos (pareigÅ«nų), todėl teismas daro iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjas dėl Å¡ios skundo dalies neįrodė neturtinės žalos egzistavimo fakto.

PareiÅ¡kėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo laikomas kartu su dviem-keturiais asmenimis. BVK 145 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuteistieji, atliekantys Å¡io Kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytÄ nuobaudÄ , kamerų tipo patalpose laikomi po vienÄ , o jeigu nėra tokios galimybės, – po du ir į darbÄ nevedami. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundÄ nurodė, kad Marijampolės PN nėra galimybės įgyvendinti minėtÄ Ä¯statymo nuostatÄ , nuteistieji kamerų tipo patalpose laikomi po 3-5 asmenis.

Ä®vertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad Marijampolės PN nesilaikė BVK 145 straipsnio reikalavimų. Kita vertus, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimÄ turi bÅ«ti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiÅ¡kėjo) nurodyta žala (pasekmės). ReiÅ¡kiant reikalavimÄ dėl neturtinės žalos, kylančios iÅ¡ valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikÅ¡ti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau bÅ«tina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimÄ ) ir jų galimÄ konkrečiÄ iÅ¡raiÅ¡kÄ (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai jÄ darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvÅ«s, o ne mažareikÅ¡miai ar smulkmeniÅ¡ki, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiÅ«riu ir gali bÅ«ti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobÅ«dį, pakenkimo intensyvumÄ , trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į iÅ¡dėstytas aplinkybes, pareiÅ¡kėjo argumentai dėl laikymo kamerų tipo patalpos po 3-5 asmenis atmestini, kaip nepagrįsti.

PareiÅ¡kėjas pažymėjo, kad visose kamerose dviaukÅ¡tės lovos buvo be kopėtėlių, skirtų užlipti į antrÄ aukÅ¡tÄ . Tiek 2004 m. AprÅ«pinimo normose, tiek 2017 m. AprÅ«pinimo normose nurodyta, kad kamerų tipo patalpa turi bÅ«ti aprÅ«pinta metaline lova, stalu, taburete, Å¡iukÅ¡lių dėže ir kt., tačiau Å¡iuose sÄ raÅ¡uose nėra nurodytos pareiÅ¡kėjo minimos kopėčios užlipti į lovÄ , esančiÄ antrame aukÅ¡te, tokiu bÅ«du Å¡is pareiÅ¡kėjo skundo argumentas yra teisiÅ¡kai nepagrįstas.

Kita vertus, jeigu pareiÅ¡kėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo užlipti į lovÄ antrame aukÅ¡te, jis dėl keliamų nepatogumų galėjo kreiptis į Marijampolės PN pareigÅ«nus, administracijÄ ar Sveikatos priežiÅ«ros tarnybos specialistus. Duomenų, kad tokio pobÅ«džio praÅ¡ymus pareiÅ¡kėjas bÅ«tų teikęs, byloje nėra, taigi darytina iÅ¡vada, jog gyvenimo sÄ lygos Marijampolės PN jį tenkino. Teismo nuomone, nesant konkrečių praÅ¡ymų dėl galimai pažeidžiamų pareiÅ¡kėjo teisių, tik abstrakčių pareiÅ¡kėjo nusiskundimų pagrindu Å¡ia skundo apimtimi negali bÅ«ti konstatuoti neteisėti Marijampolės PN pareigÅ«nų veiksmai ir neturtinės žalos egzistavimo faktas.

PareiÅ¡kėjas neturtinę žalÄ kildino iÅ¡ aplinkybės, kad duÅ¡e nebuvo persirengimo kabinų, suoliukų, taip buvo pažeidžiamas jo privatumas. Eksploatavimo taisyklės nenustato reikalavimų pataisos namų dušų įrengimui. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundÄ nurodė, kad duÅ¡e yra persirengimo patalpa, joje yra du suoliukai, duÅ¡ai vienas nuo kito atskirti siena. Å ias aplinkybes patvirtina ir į bylÄ pateiktos fotonuotraukos (b. l. 44-47). Ä®vertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Marijampolės PN veiksmų.

PareiÅ¡kėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis buvo labai mažas, visiems išėjus į laukÄ nepakakdavo vietos pasivaikščioti, buvo vedamas pasivaikščioti tik 2 kartus per dienÄ po pusę valandos. Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Eksploatavimo taisyklių 18-21 punktuose. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, todėl pareiÅ¡kėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas yra per mažas, vertintinas deklaratyviu.

BVK 145 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitÄ literatÅ«rÄ , kasdien vienÄ valandÄ , o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo iÅ¡vadÄ ) – dvi valandas pasivaikščioti. PareiÅ¡kėjas pripažino, kad buvo vedamas pasivaikščioti 2 kartus per dienÄ po pusę valandos, t. y. 1 valandÄ per dienÄ .

PareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kad jis turėjo teisę į ilgesnį pasivaikščiojimÄ gryname ore. Tokių aplinkybių nenustatyta ir byloje. Todėl pareiÅ¡kėjo argumentai dėl per trumpo pasivaikščiojimo yra atmetami kaip nepagrįsti. Likusieji tiek pareiÅ¡kėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikÅ¡mės kilusio ginčo iÅ¡sprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktikÄ , kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi bÅ«ti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiÅ¡kinant ABTÄ® normas taip pat ne kartÄ buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimÄ nereiÅ¡kia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvienÄ proceso dalyvio argumentÄ (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Ginčo situacijos teisinis reglamentavimas ir byloje esantys objektyvÅ«s raÅ¡ytiniai įrodymai suponuoja iÅ¡vadÄ , jog pareiÅ¡kėjo skundo argumentai dėl jo orumÄ Å¾eminančių sÄ lygų Marijampolės PN yra grindžiami tik abstraktaus, deklaratyvaus pobÅ«džio teiginiais ir tik subjektyvia asmenine jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl Å¡ie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimÄ . PareiÅ¡kėjas įrodymų apie fizines ar psichines savybes, kurios galėtų bÅ«ti reikÅ¡mingos sprendžiant įkalinimo sÄ lygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobÅ«džio ar laipsnio klausimÄ , nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sÄ lygų poveikį sveikatos bÅ«klei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiÅ¡kėjo savybėms.

Byloje esantys įrodymai nepatvirtina priežastinio ryÅ¡io tarp pareiÅ¡kėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų iÅ¡gyvenimų ar kitokio pobÅ«džio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiÅ¡kėjui sÄ moningai sukelti dvasinį sukrėtimÄ ir skriaudÄ (ABTÄ® 57 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų bÅ«tinų civilinės atsakomybės sÄ lygų, pareiÅ¡kėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTÄ® 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, n u s p r e n d ž i a : pareiÅ¡kėjo T. G. skundÄ atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstÄ . Sprendimas per trisdeÅ¡imt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rÅ«mus.

Teisėja Irena Varžinskienė