2018-10-03 Nr. AB-17746-3-62-3-02469-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1900-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02469-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 380 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. ir nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 14 d. buvo laikomas LAVL Chirurgijos skyriaus kamerose Nr. 3 ir Nr. 18 netinkamomis sąlygomis. Kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais reglamentuotas gyvenamasis plotas. Kameros baldai ir lovos buvo pasenę, sulaužyti, techniškai netvarkingi, neatitinkantys nustatytų reikalavimų. Šiltas vanduo buvo įjungiamas tik maitinimo metu, kamerų tipo palatoje karšto vandens visai nebuvo. Sanitariniai mazgai buvo pasenę, nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės, atskiros oro šalinimo sistemos. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo likusios gyvenamosios patalpos dalies, todėl buvo juntamas kvapas bei pareiškėjas buvo stebimas kitų asmenų.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad atvykus į LAVL 2016 m. gegužės 23 d. jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti parduotuvėje. Pareiškėjo nuomone, 2016 m. gegužės 27 d. jam nebuvo sudarytos konvojavimo sąlygos į gydytojo traumatologo-ortopedo konsultaciją, todėl teko toliau kęsti nuolatinius kelių skausmus. 2016 m. liepos 8 d. konvojavimo metu bei nuvykus gydymo įstaigoje neteisėtai buvo naudojamos specialiosios tramdymo priemonės – antrankiai, dėl to pareiškėjas patyrė ilgalaikį stresą, pažeminimą. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 280 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas, 1 000 Eur dėl tinkamų konvojavimo sąlygų nesuteikimo bei 100 Eur už neteisėtą tramdymo priemonių panaudojimą.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad konkrečių duomenų, kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma atskirose palatose, nėra, tačiau įprastai toje pačioje palatoje visos lovos nebūna užimtos. Įstaiga laikosi teisės aktų reikalavimų. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atveriamus langus, yra sudarytos sąlygos visiems pacientams pasinaudoti karštu vandeniu, sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis teisiniu reglamentavimu. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) visiškai panaudojamos, palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. LAVL patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į LAVL buvo atvežtas iš Vilniaus pataisos namų 2016 m. gegužės 23 d., pinigai į sąskaitą pervesti 2016 m. gegužės 24 d., todėl darbuotojai negalėjo pareiškėjui suteikti galimybės apsipirkti. Pareiškėjui 2016 m gegužės 27 d. numatyta traumatologo konsultacija neįvyko, kadangi buvo organizuoti du konvojaus postai su kitais nuteistaisiais dėl neatidėliotinos pagalbos suteikimo, todėl pareiškėjas buvo konvojuotas 2016 m. liepos 8 d. Pareiškėjas dėl konvojavimo taisyklių pažeidimo nustatyta tvarka skundų nereiškė. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys tarp LAVL veiksmų / neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo M. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, jog pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo laikomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas buvo 32,60 kv. m, įrengtos 8 miegamosios vietos (8 vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 4,07 kv. m (32,6/8) ploto. Nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 14 d. pareiškėjas buvo laikomas Chirurgijos (bendrojo) skyriaus palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m, įrengta 1 miegamoji vieta (1 vieno aukšto lova), todėl pareiškėjui teko 7,33 kv. m (7,33/1) palatos ploto.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu iš viso 8 paras LAVL buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.4 punkte nustatytą minimalią 5,1 kv. m gyvenamojo ploto normą, kadangi jam minėtu laikotarpiu kameroje teko 4,07 kv. m ploto. Teismas vertino, kad šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nepaisant to, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pretenzijas dėl palatose buvusių senų, sulaužytų, techniškai netvarkingų baldų ir lovų, pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo šias aplinkybes, bet visiškai nepagrindė jų tiesioginio priežastinio ryšio su nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į LAVL administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl šių nepatogumų. Be to, iš byloje esančios nuotraukos matyti, kad Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 baldai ir lovos yra tvarkingi, nesulaužyti bei tinkami naudoti. Teismas vertino, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

10. Dėl pareiškėjo teiginio, kad kameroje nebuvo tiekiamas karštas vanduo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punktu, kuriame nurodoma, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Teisės aktai nenustato reikalavimo, kad kameroje būtų tiekiamas karštas vanduo, todėl teismas nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Iš LAVL šilto vandens tiekimo grafiko teismas nustatė, kad Chirurgijos skyriuje šiltas vanduo tiekiamas ryte nuo 6 val. iki 9 val., per pietus nuo 12.30 val. iki 13.30 val. ir vakare nuo 17 val. iki 18 val.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad LAVL nebuvo laikomasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto, nes sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas, nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu aktualios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja, pareiškėjo nurodyta Higienos norma HN 76:2010 yra negaliojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., todėl ja remtis teismas neturi pagrindo. Teismas nurodė, kad atsakovas duomenų apie sanitarinio mazgo įrengimą kamerose į bylą nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytų argumentų nepaneigė.

12. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

13. Teismas vertino, jog vien tik atsakovo paaiškinimo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge, todėl teismas šias aplinkybes laikė nustatytomis.

14. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad atvykus į LAVL jam nebuvo suteikta galimybė apsipirkti parduotuvėje, teismas pažymėjo, jog Vidaus tvarkos taisyklių 77 punktas numato, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, jog kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. LAVL suimtųjų ir nuteistųjų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimas vykdomas vadovaujantis LAVL direktoriaus 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-275 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinyje, maisto produktų ir būtiniausių reikmenų įsigijimo tvarkos aprašo“ 12 punkto nuostatomis, t. y. suimtieji ir nuteistieji prekes parduotuvėje įsigyja kartą per savaitę, o kiti LAVL Vilniaus padalinyje besigydantys nuteistieji ir suimtieji – kiekvieną antradienį, jei šventinė diena – artimiausią darbo dieną.

15. Teismas nustatė, jog Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštis, patvirtina, kad Vilniaus pataisos namai LAVL Chirurgijos skyriaus apsipirkimo dieną, t. y. 2016 m. gegužės 23 d. į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pinigų nepervedė, todėl LAVL darbuotojai neturėjo galimybės tenkinti pareiškėjo prašymą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu leisti jam apsipirkti išimties tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl galimybės apsipirkti parduotuvėje nesuteikimo.

16. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundo teiginius dėl to, kad LAVL 2016 m. gegužės 27 d. nesudarė jam sąlygų būti konvojuojamam į gydytojo traumatologo konsultaciją, nurodė, kad konvojavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Teismas, atsižvelgdamas į Konvojavimo taisyklių nuostatas, pažymėjo, jog teisės aktai numato LAVL galimybę efektyviai organizuoti pacientų konvojavimą į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas net ir tais atvejais, kai asmenims reikia netikėtai suteikti skubią medicinos pagalbą, tačiau negalima nepaisyti aplinkybės, kad asmens sveikatos būklė gali staiga pasikeisti, todėl LAVL gali neturėti pakankamai laiko informuoti atitinkamas įstaigas dėl papildomų konvojavimo išteklių (specialiųjų transporto priemonių, lydinčių pareigūnų poreikio), o konvojavimą vykdanti institucija – pakankamai laiko pakeisti jau suformuoto konvojaus sudėtį. Be to, vykdomas neplaninis konvojus, kuomet konvojuojama iš anksto nenustatytu maršrutu ar laiku.

17. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-260 „Dėl Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) įtvirtinta LAVL pareigą organizuoti gydytojo specialisto konsultacijas (planines gydytojo specialisto konsultacijas).

18. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjui buvo numatyta traumatologo konsultacija, kuri neįvyko, kadangi minėtą dieną į asmens sveikatos viešosios priežiūros įstaigas buvo organizuoti du konvojaus postai su kitais nuteistaisiais dėl neatidėliotinos medicinos pagalbos suteikimo. 2016 m. liepos 8 d. Nurodymas dėl sulaikytųjų, suimtųjų, nuteistųjų konvojavimo Nr. 32-1901, LAVL kelionės žiniaraštis Nr. 32-1902, Konvojuojamųjų sąrašas Nr. 40-1054 patvirtina, kad pareiškėjas į traumatologo konsultaciją nuvyko 2016 m. liepos 8 d. Pareiškėjas dėl planinės konsultacijos į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą turėjo būti vežamas 2016 m. sausio 28 d., 2016 m. balandžio 7 d. ir 2016 m. gegužės 27 d., tačiau nebuvo sudarytos konvojavimo sąlygos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas negalėjo būti pristatytas į konsultaciją, kadangi 2016 m. gegužės 27 d. jo vieta planiniame konvojuje buvo perleidžiama pacientams, kuriems buvo būtina skubi medicininė pagalba. Teismas vertino, jog toks delsimas, nesudarant pareiškėjui sąlygų trečią kartą gauti suplanuotą sveikatos priežiūros paslaugą (traumatologo konsultaciją), negali būti pateisintas atsakovo nurodytomis priežastimis, todėl konstatavo, kad LAVL veikė nepakankamai rūpestingai. Teismo nuomone, pareiškėjui traumatologo konsultacijos nesuteikimas galėjo sukelti papildomus nepatogumus, skausmą, t. y. tarp nurodytų pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad 2016 m. liepos 8 d. iš LAVL jis buvo vežamas į gydymo įstaigą specialisto konsultacijai specialiai pritaikyta transporto priemone, tačiau visos kelionės metu buvo neteisėtai naudojami antrankiai, nurodė, jog Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3 p.). Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 11 straipsnio 7 dalis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) reglamentuoja specialiąsias priemones, jų panaudojimo tikslą ir ribas.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. liepos 8 d. buvo konvojuojamas specialiuoju transportu iš LAVL į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę ir atgal. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo su antrankiais minėto konvojavimo metu. Atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad specialioji transporto priemonė neatitiko techninių reikalavimų. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendė, jog LAVL pareigūnai, konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti pagrindai panaudoti specialiąją priemonę, todėl pareigūnai panaudodami antrankius pareiškėjo atžvilgiu veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.

21. Atsakovas nurodė, jog vadovaujantis LAVL direktoriaus 2010 m. vasario 19 d. įsakymo Nr. 1-24 „Dėl Laisvės atėmimo vietų ligoninės konvojuojamųjų apsaugos plano patvirtinimo“ nuostatų (toliau – ir LAVL įsakymas Nr. 1-24) 57 punktu, organizuojant konvojuojamojo pristatymą į asmens sveikatos priežiūros viešąją įstaigą (konsultacijai, operacijai ir kita) specialiosios priemonės (antrankiai) nuteistajam nuimamos tik uždaroje patalpoje medicinos darbuotojui pareikalavus (apžiūros metu ir panašiai), užtikrinant medicininio personalo saugumą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde pripažino, kad sveikatos priežiūros įstaigoje apžiūros metu antrankiai jam buvo nuimti, todėl teismas konstatavo, kad atsakovas veikė teisėtai ir pagrįstai.

22. Teismas konstatavo, kad LAVL ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 8 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nuvykti į traumatologo konsultaciją, 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas su antrankiais, taip pat byloje liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniame mazge. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

23. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nustatytų pažeidimų pobūdį, į tai, kad kamerų perpildymas buvo žymus (pareiškėjui 8 paras trūko 1,03 kv. m), tačiau, kita vertus, pareiškėjas LAVL buvo laikomas periodiškai, dviem trumpais laikotarpiais. Nesant byloje duomenų, kad nustatyti pažeidimai būtų lėmę ilgalaikes, nepataisomas pasekmes, taip pat nenustačius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo atsakovo elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, teismas sprendė, kad pareiškėjo prašoma priteisti pinigų suma yra akivaizdžiai neproporcinga patirtiems praradimams. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino 140 Eur suma.

III. 24. Pareiškėjas M. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą ir skundą nagrinėti iš esmės.

25. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo vertinimu dėl kameros Nr. 18, kadangi joje buvo įrengta ne viena, o dvi miegamosios vietos ir visą laikotarpį kameroje pareiškėjas buvo su kitu nuteistuoju (V. V., gimusiu (duomenys neskelbtini)).

26. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad jo argumentai dėl baldų yra deklaratyvūs, kadangi lovos senos, girgžda, spaudžia šonus. Miegojimas tokiose lovose sukelia ne tik diskomfortą bet ir skausmą, nemigą, nepatogumus, kurie juntami visą parą.

27. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl nuolatinio karšto vandens nebuvimo, techniškai tvarkingų santechninių įrenginių užtikrinimo (pareiškėjo skundo 2.4 punktas), dėl negalėjimo apsipirkti parduotuvėje atvykimo į LAVL dieną.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis dėl 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjo nenuvežimo į sveikatos priežiūros įstaigą. Pareiškėjas teigia, kad kai LAVL nenuveždavo nuteistųjų į numatytas konsultacija, visuomet teigdavo, kad konvojuojami kiti nuteistieji, nors LAVL automobilis neišvykdavo iš ligoninės teritorijos. Pareiškėjas prašė teismo išreikalauti iš LAVL duomenis apie 2016 m. gegužės 27 d. konvojavimus į klinikas, tačiau teismas netenkino šio prašymo, kas vertintina, jog pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė apginti savo pažeistų teisių.

29. Pareiškėjas teigia, kad jis nesutinka su teismo vertinimu, jog LAVL darbuotojai, vadovaudamiesi LAVL įsakymu Nr. 1-24, kuris prieštarauja BVK 121 straipsnio nuostatai, veikė teisėtai. Pareiškėjo vertinimu, antrankių panaudojimo teisėtumą teismas turėjo vertinti tiek pagal nacionalinės teisės aktus, tiek pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), tiek remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

30. Pareiškėjas pažymi, kad teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog pažeidimas yra padarytas šeštą kartą iš eilės, t. y. teismas priteisė nepakankamo dydžio kompensaciją, kuri neatitinka EŽTT praktikos.

31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

32. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, išdėstytais skunde. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio. Pareiškėjas LAVL buvo kalinamas itin trumpą laiką – periodiškai 14 dienų, todėl galimas trumpalaikis ligoninės sąlygų neatitikimas teisės aktų nuostatoms, galėjo pasireikšti tik kaip trumpalaikiai ir mažareikšmiai nepatogumai, kurie neturėtų būti traktuojami kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Apeliacijos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas pareiškėjo M. N. skundas dėl 1 380 Eur neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL, teisėtumas ir pagrįstumas.

34. Pareiškėjas skunde neturtinės žalos atsiradimą grindė tuo, kad jo buvimo LAVL metu nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. ir nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 14 d. jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, kamerose buvę baldai buvo netinkamos būklės, sanitariniai mazgai buvo pasenę, juose trūko veidrodėlių, nebuvo užtikrinamas privatumas, kamerose nebuvo karšto vandens, atvykus į LAVL 2016 m. gegužės 23 d. jam nebuvo sudaryta galimybė apsipirkti parduotuvėje, 2016 m. gegužės 27 d. jam nebuvo sudarytos konvojavimo sąlygos į gydytojo traumatologo-ortopedo konsultaciją, todėl teko kęsti nuolatinius kelių skausmus, o 2016 m. liepos 8 d. konvojavimo metu bei nuvykus gydymo įstaigoje neteisėtai buvo naudojamos specialiosios tramdymo priemonės – antrankiai.

35. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad LAVL atliko neteisėtus veiksmus: 8 paras kameroje Nr. 1 neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nuvykti į traumatologo konsultaciją, 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas be pagrindo buvo konvojuojamas su antrankiais, jam nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge; atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl jam tekusio ploto kameroje Nr. 18, nes joje buvo laikomas su dar vienu nuteistuoju, teigia, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes ir nepagrįstai nenustatė jo teisių pažeidimų dėl karšto vandens nebuvimo, netinkamų baldų kameroje, negalėjimo apsipirkti. Be to, pirmosios instancijos teismas neišreikalavo pareiškėjo prašytų duomenų apie 2016 m. gegužės 27 d. konvojavimus į klinikas. Pareiškėjo nuomone, jam priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimo dydis, kadangi pažeidimai buvo daromi jau ne pirmą kartą.

37. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

38. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

39. Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

40. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu dėl ploto pažeidimo kameroje Nr. 18, kurioje jis buvo laikomas nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 14 d., teigia, kad minėtoje kameroje buvo laikomas ne vienas, o dar su vienu asmeniu. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atstovo pateiktus duomenis, pažymi, kad iš LAVL pažymos apie kamerų plotą ir inventorių (b. l. 49) matyti, kad minėtos kameros plotas 7,33 kv. m, joje įrengta 1 vieno aukšto lova. Tačiau pareiškėjo į bylą pateiktas LAVL 2017 m. gegužės 17 d. raštas Nr. 7-570 (b. l. 82) patvirtina pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, kad tuo pačiu metu, kaip ir pareiškėjas, nuo 2016 m. liepos 7 d. iki 2016 m. liepos 14 d. LAVL kamerų tipo palatoje Nr. 18 buvo laikomas V. V.. Atsakovo atstovas šio įrodymo nepaneigė ir nenuginčijo. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtos patalpos plotą (7,33 kv. m), tai, kad joje buvo laikomi du asmenys, sprendžia, kad Vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktas buvo pažeistas, nes pareiškėjui teko apie 3,7 kv. m.

41. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad LAVL kamerose baldai ir lovos buvo netinkamos kokybės, seni, sulaužyti, ant jų buvo nepatogu miegoti, tačiau į bylą nepateikė jokių minėtas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigą su skundais ar prašymais dėl saugių kalinimo sąlygų užtikrinimo šiuo aspektu. Vadovaujantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013). Byloje tokių duomenų nesant, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino pareiškėjo teiginius dėl netinkamo kamerų inventoriaus kaip deklaratyvius ir neįrodytus.

42. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jam nesuteiktos galimybės apsipirkti atvykimo į LAVL dieną (2016 m. gegužės 23 d.), pažymi, kad Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Kadangi bylos duomenys (b. l. 36) patvirtina, kad tą dieną pareiškėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų nebuvo, o gavęs pinigų pareiškėjas nesikreipė dėl apsipirkimo išimties tvarka, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė LAVL neteisėtų veiksmų.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl LAVL kamerų, sanitarinio mazgo neatitikimo higienos normų reikalavimams, neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, kuomet 2016 m. gegužės 27 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nuvykti į traumatologo konsultaciją, o 2016 m. liepos 8 d. pareiškėjas be pagrindo buvo konvojuojamas su antrankiais.

44. Teisėjų kolegija, vertindama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias priteistinos neturtinės žalos dydį, pirmiausia pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

45. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją).

46. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją; 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje M. ir kiti prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016; 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016). Liako tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje A. prieš Estiją).

47. Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2567-492/2017).

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

49. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

50. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

51. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (140 Eur) nėra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

53. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 400 Eur. Nustatant priteistiną pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog būtent dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai.

54. Nors pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 1 380 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.

55. EŽTT yra nurodęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą S. prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

56. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteistą pareiškėjui atsakovo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 140 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 400 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidinti nuo 140 Eur (vieno šimto keturiasdešimt eurų) iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė