2013-07-18 Nr. AB-3663-3-61-3-02071-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1533/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02071-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 19 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), kuriame prašė panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. KS-79 „Dėl A. B., T. V., D. Ž.“ toje dalyje, kurioje pripažinta, kad teisingumo viceministras T. V., dalyvaudamas darbo grupės dėl duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinimo ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengimo veikloje, nevykdė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir tuo pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pagrįsdamas savo reikalavimus, pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, padarius abstrakčias išvadas ir neteisėtai atlikus tyrimą dėl jo veiksmų. Sprendime nurodyta, kad, dalyvaudamas Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 sudarytoje darbo grupėje dėl duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti (toliau – ir Darbo grupė), T. V. turėjo asmeninį suinteresuotumą ir neišvengiamai vertino savo paties atsakomybės klausimus, kadangi buvo politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojas, atsakingas už ministerijoje vykstančių procesų koordinavimą ir kontrolę.

Darbo grupė turėjo dvi viena su kita susietas užduotis, t. y. išsiaiškinti ir įvertinti A. B. banko duomenų perdavimo aplinkybes ir teikti siūlymus, kokius mechanizmus reikėtų įdiegti, kad ateityje tokių situacijų būtų išvengta. Pažymėjo, kad į Darbo grupę buvo įtraukti visoms su bendradarbiavimu su užsienio teisėsaugos institucijomis procesais susijusioms atsakingoms institucijoms atstovaujantys pareigūnai, tarp jų ir pareiškėjas bei kiti Teisingumo ministerijos tarnautojai. Darbo grupei siekiant nustatytų tikslų, buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A.

B. perdavimo Baltarusijos valstybės institucijoms aplinkybes, taip pat parengti ir iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikti Ministrui Pirmininkui pasiūlymus (prireikus teisės aktų projektus) dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo. Pareiškėjas nurodė, jog į Darbo grupę buvo deleguotas dalyvauti profesiniu pagrindu pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu „Dėl teisingumo viceministrų veiklos ir Teisingumo ministerijos kanclerio administravimo sričių“ Nr. 1R-119 nustatytas veiklos sritis.

Klausimai, susiję su tarptautiniais aspektais, priskirti pareiškėjo kompetencijai. Pabrėžė, kad Darbo grupei nebuvo pavesta vertinti už sklandų bendradarbiavimą su užsienio teisėsaugos institucijomis atsakingose institucijose, tarp jų ir Teisingumo ministerijoje, dirbančių valstybės tarnautojų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Sprendime atsakovas pateikė abstraktų, nepagrįstą teisės normomis ar motyvais šių aplinkybių vertinimą. Pareiškėjo manymu, jo tiesioginė pareiga buvo dalyvauti sprendžiant klausimus, susijusius su kompetencija.

Buvo deleguotas dalyvauti Darbo grupėje nario teisėmis ir savo pareigas atliko nesant jokio tiesioginio ar netiesioginio asmeninio suinteresuotumo. Darbo grupės išvados yra kolegialios, todėl, pasak pareiškėjo, visiškai suprantama, jog dėl klausimų, susijusių su jo veiklos sritimi, išreiškė kompetentingą institucijos nuomonę. Pažymėjo, kad Darbo grupės sudėties nustatymas nebuvo jo diskrecijoje. Pareiškėjo manymu, nesant asmeninių veiksmų perduodant banko duomenis (sprendimus priiminėjo ir pasirašinėjo tuo metu Tarptautinės teisės departamento direktorės pareigas ėjusi A.

B.), jo dalyvavimas Darbo grupės veikloje nario teisėmis buvo tinkamas suinteresuotos institucijos pozicijos atstovavimas pagal pareigas. Darbo grupės tiesioginis tikslas buvo parengti siūlymus dėl teisinių, organizacinių, techninių priemonių, tobulinančių institucijų veiklą bei bendradarbiavimą vykdant teisinės pagalbos sutartis, t. y. darbo grupės veiklos tikslas buvo nukreiptas į ateitį, ji turėjo atlikti prevencinį darbą. Siekiant šio tikslo, buvo būtina operatyviai išsiaiškinti visas sistemines bendradarbiavimo su užsienio teisėsaugos institucijomis grėsmes, konkrečių situacijų bei praktikos pagrindu įvertinti visų minėtų institucijų veiklą.

Pažymėjo, kad institucijų veiklos vertinimas buvo atliekamas analizuojant institucijų bendradarbiavimo su užsienio teisėsaugos institucijomis praktiką, tarp jų, bet neapsiribojant, vykdant Baltarusijos Respublikos prašymą perduoti A. B. banko sąskaitos duomenis, kas atsispindi ir Darbo grupės išvadose bei siūlymuose. Pareiškėjas nurodė, jog nemano, kad, dalyvaudamas Darbo grupės veikloje, vertino savo atsakomybės klausimą ir neišvengė interesų konflikto. Skunde atkreipė dėmesį, jog, priešingu atveju, jis negalėtų dalyvauti komisijos, darbo grupės ar kitokios veiklos formos bendradarbiavime tarp institucijų sprendžiant klausimus pagal jo veiklos sritis.

Tokia atsakovo sprendimo išvada, pareiškėjo nuomone, yra nelogiška, be pagrindo išplečianti viceministro atsakomybės ribas ir apribojanti jo galimybes vykdyti tiesiogines pareigas. Atsakovo prielaida, jog pareiškėjas galėjo dalyvauti banko duomenų perdavime nepaliekant pėdsakų yra nepagrįsta jokiais tyrimo duomenimis ir pažeidžianti atsakovui, kaip tyrimo subjektui, keliamus teisėtumo ir skaidrumo principus. Skunde pareiškėjas akcentavo, jog atsakovas 2012 m. birželio 12 d. išplėtė tyrimo apimtį ir pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų praleidus įstatymo nustatytą 3 mėnesių terminą.

Tyrimo pagrindu atsakovas nurodė 2011 m. rugsėjo 6 d. internete paskelbtą informaciją, nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. kovo 27 d. tyrimas buvo sustabdytas, todėl 3 mėnesių nuo pranešimo gavimo dienos terminas tyrimui pareiškėjo atžvilgiu buvo akivaizdžiai praleistas. Taip pat buvo nesilaikyta ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nustatyto 5 darbo dienų nuo pranešimo gavimo dienos termino informuoti jį apie pradėtą tyrimą. Atkreipė dėmesį, kad tyrimas buvo sustabdytas siekiant turėti galimybę susipažinti su įslaptintais duomenimis, tačiau atsakovas tų duomenų negavo.

Tyrimo apimties praplėtimui ir tolimesniam tyrimui jam pakako informacijos, kurią turėjo pradėjus tyrimą. Pareiškėjo nuomone, buvo padaryti esminiai tyrimo pažeidimai, dėl kurių buvo pažeista teisės aktuose nustatyta tyrimo procedūra. Praėjus ilgam laiko tarpui po įvykių, buvo apsunkintos galimybės teikti paaiškinimus ir dalyvauti tyrime. Pareiškėjo įsitikinimu, sprendimas ir šiuo pagrindu turėtų būti panaikintas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

Atsakovas Komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 21-23) prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Ministras Pirmininkas savo potvarkiu suformulavo Darbo grupei užduotis – išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie A. B. perdavimo Baltarusijai aplinkybes ir parengti pasiūlymus dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis. Nors pareiškėjas akcentuoja tik vieną Darbo grupės tikslą – išsiaiškinti sistemines klaidas ir pateikti pasiūlymus dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų, vykdant teisinės pagalbos sutartis, reglamentavimo, tačiau pirminis darbo grupės tikslas ir jos sudarymo priežastis buvo išsiaiškinti ir įvertinti A.

B. banko duomenų perdavimo aplinkybes, o tik paskui teikti siūlymus, kokius mechanizmus įdiegti, kad ateityje tokių situacijų išvengti. Darbo grupėje svarstyti klausimai dėl teisinės pagalbos teikimo priklauso teisingumo viceministro veiklos sričiai. Įvykus incidentui, Lietuvos Respublikos Seime buvo sprendžiamas teisingumo ministro, t. y. pareiškėjo tiesioginio vadovo (darbdavio), ir paties pareiškėjo politinės atsakomybės klausimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo einamos politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojo pareigos yra tiesiogiai priklausomos nuo ministro – ministrui netekus pareigų, viceministro postą būtų praradęs ir pareiškėjas.

Pasak atsakovo, pareiškėjas buvo suinteresuotas siekti, kad Darbo grupės išvada būtų kuo palankesnė. Atkreipė dėmesį, jog Komisija nekvestionuoja būtinybės ieškoti sisteminių klaidų ar trūkumų sprendimo būdų, tačiau nepritaria principui, jog aiškintis, kur galimai buvo padarytos klaidos ir kas turėtų atsakyti už jas, turi patys tiriamame procese dalyvavę ar už šiuos procesus atsakingi asmenys. Patvirtino, jog Komisija laikėsi jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, apibrėžiančių tyrimo eigą bei terminus, ir nepažeidė jokių tyrimo procedūrų.

Komisija 2012 m. birželio 12 d. posėdyje savo iniciatyva pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms. Tyrimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo šios datos. Pareiškėjas apie pradėtą tyrimą buvo tinkamai ir laiku informuotas, jam buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimą raštu bei žodžiu, dalyvauti Komisijos posėdyje. Pareiškėjas 2012 m. birželio 19 d. pateikė paaiškinimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad jeigu tyrimo dėl T. V. veiksmų pradžia laikytina tyrimo dėl A. B. pradžia, Komisija ir tuo atveju nebūtų viršijusi tyrimui atlikti numatytų 6 mėnesių termino.

Tyrimas dėl A. B. veiksmų atitikties Įstatymo nuostatoms pradėtas 2011 m. rugsėjo 6 d. ir baigtas 2012 m. birželio 26 d. Atsižvelgus į tai, kad tyrimo metu buvo teikiami įslaptinti dokumentai, su kuriais Komisija neturėjo teisės susipažinti, tyrimas nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. kovo 27 d. buvo sustabdytas iki Komisija tokią teisę įgijo. Kol tyrimas buvo sustabdytas, Komisija neturėjo teisės atlikti jokių veiksmų. Jeigu tyrimas nevyko, į tyrimo eigą negalėjo būti įskaičiuojamas ir laikas, kuomet jis buvo sustabdytas (t. y. nuo 2011 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. kovo 27 d.), kitaip tyrimo sustabdymas neturėtų jokios prasmės. Atsakovas tvirtino, jog neviršijo tyrimui atlikti numatyto 6 mėnesių termino.

Jeigu Komisija ir būtų viršijusi minėtą terminą ar būtų nesilaikiusi kitų procedūrų, net ir tokie veiksmai nebūtų pakankamas pagrindas naikinti ginčijamą sprendimą. Pareiškėjo minimi neva Komisijos padaryti procedūriniai pažeidimai niekaip negalėjo padaryti įtakos tyrimo rezultatams bei sukelti jam neigiamų teisinių pasekmių. Pripažinus, kad faktinės aplinkybės nustatytos teisingai, naikinti ginčijamus aktus dėl tyrimo procedūrų pažeidimų, nepadariusių įtakos tyrimo rezultatams, nėra tikslinga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 172-176) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. KS-79 2 punktą, kuriuo pripažinta, kad T. V. nevykdė Viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir taip pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Teismas nustatė, kad Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 buvo sudaryta darbo grupė duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti. Iš minėto potvarkio 1 punkto matyti, kad į Darbo grupę buvo įtrauktas T. V. Pagal potvarkio 2 punktą, Darbo grupei buvo pavesta išnagrinėti ir įvertinti banko duomenų apie Baltarusijos nevyriausybinės organizacijos „Viasna“ vadovą A. B. perdavimo Baltarusijos valstybės institucijoms aplinkybes, taip pat parengti ir iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikti Ministrui Pirmininkui pasiūlymus dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo.

Darbo grupės išvados buvo svarstomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 29 d. pasitarime (protokolas Nr. 56), kuriame nuspręsta (2.1 p.) pavesti Teisingumo ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti konkrečių Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų kompetenciją ir veiksmus, vykdant Baltarusijos Respublikos teisinės pagalbos prašymus dėl duomenų apie A. B. piniginių lėšų judėjimą. Komisija, išnagrinėjusi surinktus įrodymus apie Darbo grupės nagrinėtus klausimus, 2012 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. KS-79 2 punktu pripažino, kad teisingumo viceministras T.

V., dalyvaudamas Darbo grupės veikloje, nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir taip pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Teismas konstatavo, kad byloje spręstinas ginčas dėl T. V. skundo reikalavimo panaikinti Komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimą toje dalyje, kurioje konstatuoti pareiškėjo padaryti Įstatymo pažeidimai, pagrįstumo ir teisėtumo. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant T. V. reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti skundžiamo Komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas. Teismas vadovavosi Įstatymo 2 straipsnio 2, 4 dalimis, 11 straipsnio 1, 2 dalimis.

Teismas nurodė, kad iš minėtų teisės normų analizės matyti, jog Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimai gali būti konstatuoti tik pripažinus, kad asmuo veikė (priėmė sprendimą, dalyvavo jį priimant, ar vykdė kitą pavedimą) esant aplinkybėmis, kurios sukelia interesų konfliktą, t. y. turėdamas asmeninį (ar jo artimojo giminaičio, ar šeimos nario) turtinį ar neturtinį suinteresuotumą. Todėl Komisija, kiekvienu atveju pripažindama, kad valstybės tarnautojas veikė interesų konflikto situacijoje, turi aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti kokios faktinės aplinkybės patvirtina asmens turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone, šių aplinkybių vertinimas negali būti grindžiamas prielaidomis, nerealiomis ir mažai tikėtinomis, hipotetinėmis išvadomis ir spėliojimais apie valstybės tarnautojo galimai turėtą ar ateityje turėsiantį suinteresuotumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, Komisijos išvada toje dalyje, kurioje nagrinėjamas T. V. asmeninis suinteresuotumas Darbo grupės vykdytos veiklos rezultatais, yra grindžiama prielaidomis ir spėliojimais, kad dėl Darbo grupės išvadų ir pateiktų pasiūlymų dėl keitimosi informacija tarp valstybės institucijų vykdant teisinės pagalbos sutartis reglamentavimo teisingumo ministras galėjo būti pašalintas iš pareigų, o taip pat teisingumo viceministro pareigų kaip politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas netektų ir pareiškėjas.

Priešingai, aiškinant aptartą situaciją, tektų pripažinti, kad bet kokie pareiškėjo priimami sprendimai ir veikla, vykdoma einant teisingumo viceministro pareigas, galėtų būti vertinami kaip išskirtinai palankūs teisingumo ministrui, o taip pat ir pareiškėjui, t. y. esant interesų konfliktui. Šią teismo išvadą patvirtina ir tai, jog, kaip minėta, pareiškėjas į Darbo grupės sudėtį buvo įtrauktas Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu, o iš Darbo grupei nustatytų tikslų matyti, kad juose nėra įvardytas kokių nors valstybės tarnautojų patraukimas atsakomybėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugpjūčio 29 d. pasitarime buvo nuspręsta (2.1 p.) pavesti Teisingumo ministerijai teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti konkrečių Teisingumo ministerijos valstybės tarnautojų kompetenciją ir veiksmus, vykdant Baltarusijos Respublikos teisinės pagalbos prašymus dėl duomenų apie A.

B. piniginių lėšų judėjimą. Be to, tai, kad pagrindinis Darbo grupės tikslas ir jos sudarymo priežastis buvo išsiaiškinti ir įvertinti A. B. banko duomenų perdavimo aplinkybes, teikti siūlymus, kokius mechanizmus reiktų įdiegti, jog ateityje būtų išvengta panašių situacijų, skundžiamame sprendime pažymėjo ir Komisija. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas priėjo išvadą, kad nagrinėjama situacija, kuri galėtų būti vertinama kaip interesų konfliktas, nekilo, todėl pareiškėjas neprivalėjo veikti Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytu būdu, t. y. nusišalinti nuo Darbo grupei iškeltų klausimų svarstymo.

Teismui konstatavus, kad ginčo atveju dėl T. V. veiksmų interesų konfliktas nekilo, kitų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų ir motyvų vertinimas yra teisiškai nereikšmingas, todėl teismas dėl jų nepasisakė. Išnagrinėjusi ir įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija nusprendė, kad Komisija 2012 m. birželio 26 d. sprendimo Nr. KS-79 2 punktu pripažinusi, jog pareiškėjas nevykdė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto reikalavimo vengti interesų konflikto ir taip pažeidė 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimo punktas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra nelaikytinas pagrįstas ir teisėtas, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Komisija apeliaciniu skundu (b. l. 181-184) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant išreikalauti į bylą Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199 sudarytos Darbo grupės išvadą; jeigu teismas netenkintų minėto prašymo, Komisija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - palikti galioti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. KS-79. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas apribojo Komisijos procesines teises ir paneigė teisę į gynybą. Komisijos nuomone, teismas negalėjo priimti nei pareiškėjo skundą patenkinančio, nei jį atmetančio, t. y. apskritai jokio, sprendimo, nes į bylą nebuvo išreikalautas esminis ginčo dokumentas - Darbo grupės išvada. ABTĮ 57 straipsnio 1 , 6 dalių, 81 straipsnio teisės normos reglamentuoja, kad teisėjų kolegija priima sprendimą vadovaudamasi savo vidiniu įsitikinimu, bet pastarasis negali būti subjektyvus, o turi būti pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju teismas pažeidė minėtą reikalavimą, nesurinko į bylą ir posėdžio metu netyrė visų įrodymų, kuriais remiantis buvo priimtas Komisijos sprendimas, ir todėl, Komisijos įsitikinimu, negalėjo priimti teisingo ir objektyvaus sprendimo. Teismas selektyviai rinko įrodymus ir visiškai ignoravo Komisijos daugkartinius prašymus išreikalauti į bylą Darbo grupės išvadą, taip pažeisdamas Komisijos teisę gintis nuo pareiškėjo reikalavimo panaikinti jo atžvilgiu priimtą sprendimą.

2. Komisija, be kitų dokumentų, priimdama sprendimą rėmėsi ir Darbo grupės išvada, su kuria Komisijos nariai susipažino nuvykę į Ministro Pirmininko tarnybą. Komisijos sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra aprašytas aktualus Darbo grupės išvados turinys. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, Komisija, teikdama atsiliepimą pirmosios instancijos teismui, prašė išreikalauti šią išvadą (2012 m. rugsėjo 6 d. atsiliepimas Nr. S-1449-(2.5)), tačiau teismas iki teismo posėdžio dienos to nepadarė. 2012 m. lapkričio 13 d. ir 2013 m. sausio 28 d. posėdžių metu Komisijos atstovė dar kartą pabrėžė būtinybę išreikalauti šį įrodymą į bylą, tačiau teismas atmetė Komisijos prašymus.

3. Darbo grupės išvada Komisijos tyrimo ir sprendimo priėmimo metu buvo įslaptinta, Ministro Pirmininko tarnyba atsisakė ją išslaptinti, tačiau tai nesukliudė Komisijos nariams susipažinti su jos turiniu, nuvykus į Ministro Pirmininko tarnybą. Specifinis Darbo grupės išvados statusas neturėtų būti kliūtimi ir teismui susipažįstant su ja. Komisijos nuomone, teismas galėtų kreiptis į Ministro Pirmininko tarnybą dėl išvados išslaptinimo arba išreikalauti Ministro Pirmininko tarnybą pateikti įslaptintą išvadą ir skelbti uždarą bylos nagrinėjimą. ABTĮ 81 straipsnis įtvirtina aktyvų teismo vaidmenį tiriant įrodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, o 57 straipsnio 4 dalis numato, jog prireikus teismas gali proceso šalių prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus. Vadinasi, teismas gali duoti privalomą nurodymą Ministro Pirmininko tarnybai pateikti Darbo grupės išvadą. Komisija mano, kad tikslinga grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, įpareigojant pirmosios instancijos teismą išreikalauti į bylą Darbo grupės išvadą.

4. Vykdydamas Ministro Pirmininko pavedimą, pareiškėjas dalyvavo 2011 m. rugpjūčio 22, 23 ir 25 d. Darbo grupės posėdžiuose. Komisijos nuomone, įgaliojimų turėjimo ir jų realizavimo faktai patvirtina, kad pareiškėjas pateko į interesų konflikto situaciją. Apie tai, kad Darbo grupėje buvo svarstomi Teisingumo ministerijos veiksmai perduodant A. B. duomenis Baltarusijai ir šios institucijos tarnautojų pareigų atlikimo tinkamumas, liudija į bylą neišreikalauta Darbo grupės išvada (ypač aktualūs 4, 8, 8.2, 8.3.2, 8.4, 8.5, 8.6, 12, 15.2 punktai). Teisingumo viceministro pareigas einantis pareiškėjas 2012 m. birželio 26 d. Komisijos posėdžio metu pripažino, kad Darbo grupėje svarstyti klausimai dėl teisinės pagalbos teikimo priklauso jo veiklos sričiai. Pasak pareiškėjo, „jeigu jis nebūtų dalyvavęs Darbo grupėje, matyt būtų pasakyta, kad Teisingumo ministerija kalta ir nereikia ieškoti sisteminių sprendimų“. Lietuvos Respublikos Seime netgi buvo sprendžiamas teisingumo ministro, kartu ir pareiškėjo politinės atsakomybės klausimas. Todėl iš susiklosčiusių aplinkybių akivaizdu, kad pareiškėjas buvo suinteresuotas siekti, kad Darbo grupės išvada dėl jo politinės atsakomybės sferoje susiklosčiusių įvykių būtų kuo palankesnė. Pasak pareiškėjo, Tarptautinės teisės departamento Teisinio bendradarbiavimo skyriaus vedėjai A. B. tarnybinė nuobauda buvo skirta ne už raštų dėl duomenų perdavimo Baltarusijai rengimą, bet daug plačiau - „už neiniciatyvumą, t. y. kad nepastebėjo sisteminių trūkumų ir nesiūlė juos tobulinti“. Pažymėtina, kad ir pats pareiškėjas turėjo pastebėti sisteminius trūkumus ir siūlyti jų sprendimų būdus, bet to nedarė.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012). Įstatymo 11 straipsnio 1 dalis draudžia asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, ne tik dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, bet ir kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Neabejotina, kad Darbo grupės išvada formavo Ministro Pirmininko ir kitų institucijų nuomonę apie duomenų perdavimo Baltarusijai įvykį ir turėjo įtakos tolesniems jų sprendimams. Šiuo atveju aktualu, kad pareiškėjas negalėjo išlikti nešališkas, o visuomenei galėjo kilti pagrįstų abejonių, jog jo veikloje kyla interesų konfliktas. Įstatymu siekiama užtikrinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų priimamų sprendimų nešališkumą, stiprinti visuomenės pasitikėjimą valstybine tarnyba, tuo tarpu pareiškėjas, dalyvaudamas Darbo grupės veikloje, šių siekių nepaisė.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 189-191) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas skunde nenurodė, kokių konkrečių bylai reikšmingų aplinkybių teismas neištyrė, neišreikalavęs minėtos Darbo grupės išvados. Komisija savo sprendime, o taip pat viso teisminio proceso metu, rėmėsi būtent minėtos išvados nuostatomis, taigi teismui tos nuostatos buvo žinomos. Tačiau teismas, skirtingai nuo Komisijos, objektyviai įvertino aplinkybių visumą, rėmėsi įrodymų visuma. Teismas nėra saistomas būtinumo patenkinti visus šalių prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir pats apsibrėžia, kokiu būdu ir kokiais įrodymais nustatinėjamos bylai reikšmingos aplinkybės. Svarbu ir tai, kad teismas spręsdamas šiuos klausimus turi atsižvelgti į siekį savalaikiai išnagrinėti bylą, tuo tarpu minėtos išvados išslaptinimas ir prijungimas prie bylos būtų užtrukęs ilgą laiko tarpą, nors teismui žinomų aplinkybių visumos, kaip jau buvo minėta, nepakeistų.

Pareiškėjo nuorodos į tai, kad teismas privalėjo nustatyti faktines aplinkybes taip kaip tai padarė Komisija, atmestinos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Komisijos išvados yra grindžiamos prielaidomis ir spėliojimais bei tai, kad Darbo grupė nesvarstė konkrečių Teisingumo ministerijos tarnautojų atsakomybės klausimų. Kaip jau buvo minėta, Komisija priėmė neteisėtą sprendimą manipuliuodama atskiromis iš konteksto ištrauktomis frazėmis, gandais, išankstiniu nusistatymu ir neįvertindama aplinkybių, kurios jai puikiai buvo žinomos:

Darbo grupė nepriėmė ir negalėjo priimti jokių jį liečiančių sprendimų. Jai pagal keliamus uždavinius nebuvo pavesta spręsti jokių klausimų ir priimti sprendimų, susijusių su konkrečių valstybės tarnautojų atsakomybe. Šias aplinkybes bei rekomendacinį išvadų, nukreiptų į siekį tobulinti konkrečią valdymo sritį, pobūdį patvirtina tiek Darbo grupės užduotį suformavę sprendimai, tiek Vyriausybės sprendimai, kurie buvo priimti gavus Darbo grupės išvadas, tiek šalių paaiškinimai (tarp jų ir Komisijos pripažįstančios, kad Darbo grupė neatliko tarnybinio patikrinimo ir nevertino tarnautojų atsakomybės).

Taigi atsakovo nuorodos į tai, kad Darbo grupės išvados galėjo lemti jo tarnybinės atsakomybės atsiradimą, neturi jokio pagrindo. Dar mažiau suprantamos atsakovo nuorodos į ryšį tarp Darbo grupės išvadų bei to, kad Seime buvo sprendžiamas teisingumo ministro, o kartu ir jo politinės atsakomybės klausimas. Nei faktinė, nei teisinė situacija neleidžia nuspėti kokį ryšį čia įžvelgė atsakovas. Tai akivaizdžiai patvirtina teismo konstatuotą aplinkybę, jog Komisija sprendimą grindė prielaidomis ir spėlionėmis. Atsakovo nuoroda į ginčijamo teismo sprendimo nukrypimą nuo LVAT suformuotos praktikos yra nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde minimų administracinių bylų aplinkybės nėra tapačios tuo aspektu, kad minėtose bylose asmenys, skirtingai nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, dalyvavo priimant sprendimus, sukeliančius jiems interesų konfliktą. Pritarimas atsakovo siekiui išplėsti santykių, kurių atžvilgiu pritaikytina minėta LVAT suformuota praktika, lauką, į jį įtraukiant ir situacijas kai valstybės institucijos vertindamos sukauptą patirtį siekia tobulinti valstybės valdymą jų kompetencijos srityse, paneigtų bet kokios institucijų veiklos tobulinimo galimybes.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad Darbo grupė nesvarstė konkrečių Teisingumo ministerijos tarnautojų atsakomybės klausimų. Nebuvo svarstoma ir kitų interesų konfliktą galėjusių sukelti klausimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas T. V. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2012 m. birželio 26 d. sprendimu buvo pripažintas nesilaikęs Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto (teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra) reikalavimų (Įstatymo redakcija galiojusi tiek inkriminuojamos teisei priešingos veikos padarymo metu, tiek Sprendimo priėmimo metu), nes dalyvaudamas Darbo grupės veikloje, teikdamas išvadas, vertino savo paties atsakomybės klausimą. Šie veiksmai, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos nuomone, taip pat nesuderinami su Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalimis.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje.

Apibendrinant, iš Sprendimo turinio galima teigti, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija buvo tos nuomonės, kad pareiškėjas, būdamas Darbo grupės narys ir vertindamas savo paties atsakomybės klausimą, privalėjo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje (Įstatymo 11 str. 2 d.). To nepadaręs pažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą bei 3 straipsnio 2 punkte numatytą prievolę.

Taigi įvardytų taisyklių pažeidimas buvo nulemtas konkrečiais pareiškėjo T. V. veiksmais, todėl, pirma, Vilniaus apygardos administracinis teismas turėjo pasisakyti dėl to, ar iš tikro pareiškėjas dalyvavo Darbo grupės veikloje bei vertino savo paties atsakomybės klausimą, ir tik po to, esant šioms aplinkybėms arba jų nenustačius, pasisakyti dėl Komisijos pritaikyto teisinio kvalifikavimo.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tie pareiškėjo veiksmai (dalyvavo Darbo grupės veikloje bei pateikė atitinkamas išvadas), atsakovo įvardijami, kaip teisei priešinga veika, nepatenka į interesų konflikto sąvoką ir tai padarė visiškai pagrįstai.

Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Šiuo konkrečiu atveju, yra pakankamas pagrindas teiginiui, jog Ministro Pirmininko 2011 m. rugpjūčio 18 d. potvarkiu Nr. 199, Darbo grupei, į kurios sudėtį įtrauktas ir T. V., buvo išreikštas pavedimas, taip kaip jis suprantamas pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį. Tačiau ši aplinkybė dar nebuvo pakankama konstatavimui apie interesų konfliktą, nes buvo būtina nustatyti ir kitą betarpiškai su pirma aplinkybe susietą kitą aplinkybę – T. V. privačių interesų egzistavimą.

Privatūs interesai, pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, - asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas.

Vadinasi, jei nėra priimami sprendimai arba jei nenustatomas asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas – nėra pagrindo ir tvirtinimui dėl privačių interesų egzistavimo.

Tikrinamoje administracinėje byloje pareiškėjo suinteresuotumas Komisijos grįstas, kaip siekiu palankių Darbo grupės išvadų, taip dedant pastangas apsaugoti teisingumo ministro (esant neigiamoms išvadoms ministras galėtų būti pašalintas iš pareigų), o kartu ir savo, kaip viceministro (pašalinus ministrą iš pareigų pastarųjų netektų ir viceministras), interesus. Bet tokia pozicija niekaip nesuderinama su privačių interesų sąvoka, nes pareiškėjas, surašius Darbo grupės išvadas, tarnybinių pareigų atlikimo metu, asmeniškai nepriėmė jokių sprendimų, iš kurių turinių būtų galima įžvelgti jo asmeninį turtinį ar neturtinį suinteresuotumą (priešingų faktinių duomenų nenustatyta). O ir pati Darbo grupė nepriėmė ir negalėjo priimti jokių asmeniškai pareiškėją ir kitus asmenis liečiančių sprendimų. Kaip pagrįstai akcentavo Vilniaus apygardos administracinis teismas, Darbo grupė buvo sudaryta duomenų perdavimo Baltarusijos valstybei aplinkybėms įvertinti ir pasiūlymams dėl keitimosi informacija parengti. Darbo grupėje rengiant išvadas buvo nustatinėjamos aplinkybės, renkami duomenys apie duomenų perdavimą Baltarusijos Respublikai, kaip buvo vykdomas toks prašymas, bet konkrečių asmenų atitinkami veiksmai visiškai nevertinti.

Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės (pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-30/2012). Taigi ir čia pabrėžiamas šališkumas priimant konkrečius sprendimus.

Pareiškėjo T. V. Sprendime nurodytiems veiksmams nepatenkant į privačių interesų konflikto sąvoką pagrįstai paneigta teisinė galimybė jo veikos kvalifikavimui pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 punktą bei Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalis.

Pirmosios instancijos teismas, byloje esančių faktinių aplinkybių pagrindu, tinkamai aiškino bei taikė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, reguliuojančias ginčo santykius, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė