2016-10-24 Nr. AB-20180-3-61-3-04966-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2729-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04966-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. K. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 100 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Ligoninės kamerose, kurių plotas apie 15 kv. m, buvo laikoma nuo 8 iki 10 asmenų, dalį ploto užėmė tualetas, baldai ir asmenų daiktai. Kamerų apšvietimas buvo prastas ir tai pakenkė pareiškėjo akims. Kamerose taip pat buvo žiurkių ir tarakonų, šalta, drėgna, trūko oro, buvo tamsu. Dėl vietos trūkumo pareiškėjas buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Vietoje tualetų buvo skylės grindyse, jų nuo gyvenamųjų patalpų neskyrė durys, nebuvo atskirų kabinų, todėl naudotis tualetu teko matant kitiems asmenims, ir tai žemino jo orumą. Dviaukštės lovos ir čiužiniai buvo seni, dauguma jų netinkami naudoti. Taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygo kankinimui bei prieštaravo Konstitucijos 21 straipsniui bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad pareigūnai savo veiksmais sudarydavo konfliktines situacijas. Dažnai tokios situacijos kildavo ir esant psichologiniams bei fiziniams nepatogumams dėl ploto trūkumo. Pareiškėjas buvo įžeidinėjamas bei žeminamas, jam buvo grasinama. Atvykus į Ligoninę, kartu su kitais nuteistaisiais tekdavo laukti, kol pareigūnai patikrins atsivežtus daiktus, kurių galima turėti iki 30 kilogramų, tai užtrukdavo.

Pareiškėjas pažymėjo, kad atvykus ir prieš išvykstant etapu iš Ligoninės, asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru). Asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Taip tyčiojamasi iš asmens ir jo daiktų, žeminamas orumas ir garbė. Dėl neteisėtų LAVL pareigūnų veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių bendrauti sumažėjimą, taip pat nuolat jaučia baimę, apatiją ir pan. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 100 000 Eur.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, Ligoninėje nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl duomenų, kiek ligonių kartu su pareiškėju buvo palatose, negali pateikti. Nurodė laikotarpius, kameros tipo palatas ir jų plotą, kuriose pareiškėjas buvo gydomas LAVL. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111 punkte nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtų ir (arba) nuteistų asmenų skaičiui. Pripažino, kad teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos, kadangi Ligoninė taip pat privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus, nustatytus bausmių bei suėmimo vykdymo įstatymuose, laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

Atkreipė dėmesį, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriuje sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val. laisvu nuo medicininių procedūrų laiku būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose. Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi. Inventorius nuolat remontuojamas ar keičiamas. Teisės aktuose nėra nustatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visi neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami. Kiekvienais metais tam skirtos lėšos Laisvės atėmimo vietų ligoninėje visiškai panaudojamos, o Ligoninės skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.

Siekiant užtikrinti vėdinimą per atidarytą langą ir kad kamerose nebūtų karšta, vasarą išimamas vienas kameros lango rėmas. Žiemą jis įdedamas, kad patalpose būtų užtikrinta tinkama temperatūra. Kiekvienoje kameroje yra mechaninė vėdinimo sistema, kuri užtikrina oro judėjimą ir vėdinimą. Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba. Tokie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus, ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu. Laisvės atėmimo vietų ligoninė yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Atsakovo atstovė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Teisės aktai nereglamentuoja čiužinių ar kito minkštojo inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kita atnaujinami arba pakeičiami atsižvelgiant į jų susidėvėjimą bei finansines galimybes. Ligoninei 2013 m. liepos 29 d. yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, tai patvirtina, kad Ligoninės patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas.

Atsakovė atsiliepime taip pat nurodė, kad pacientai į baudos izoliatorių uždaromi tik leidus gydytojui. Jeigu gydytojas pažymi, jog nuteistasis negali atlikti paskirtos nuobaudos, ji nevykdoma. Informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Tabako kontrolės įstatymas nenustato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, kadangi šio įstatymo draudimas galioja Ligoninės teritorijoje ir jos patalpose.

Pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus beveik penkeriems metams nuo pirmos jo paguldymo į ligoninę datos, o skundą teismui pateikė 2015 m. spalio 8 d., todėl reikalavimui dėl žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. yra suėjęs ieškinio senaties terminas, kurį prašė taikyti ir skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino dalyje ir priteisė E. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti. Skundo dalį dėl reikalavimo, siejamo su E. K. laikymo sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninės Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatose bei palatose nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 19 d., nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. ir nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. paliko nenagrinėtą, kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais bei Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-7421-790/2015 pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šis sprendimas apeliaciniu skundu buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl nėra įsiteisėjęs. Minėtoje administracinėje byloje skundo pagrindas, be kita ko, buvo ir laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., nuo 2013 m. kovo 12 d. iki 2013 m. kovo 19 d., nuo 2013 m. gegužės 14 d. iki 2013 m. gegužės 28 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d. ir nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 28 d. sąlygos. Minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas skundėsi ploto trūkumu, netinkamu tualeto ir baldų įrengimu, ilgu laukimu prieš paskiriant į kameras, rūkančiųjų laikymo kartu su nerūkančiais, karšto vandens įjungimu tik kartą per savaitę, prausimosi duše laiko ribojimu, išduodamų higienos priemonių nepakankamumu, netinkamais apšvietimu, temperatūra ir vėdinimu, drėgme, prasta pastato būkle, buitinių kenkėjų buvimu ir pan. Šioje byloje pareiškėjas skundžiasi laikymo Ligoninėje sąlygomis nuo 2010 metų, todėl dalis ginčo yra išnagrinėta. Teismas šioje byloje sprendė klausimą dėl padarytos žalos laikotarpiu nuo 2010 metų pradžios iki 2012 m. lapkričio 13 d. ir nuo 2013 m. spalio 28 d. Iš pareiškėjo skundo administracinėje byloje Nr. I-7421-790/2015 matyti, kad jis skundžiasi laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 3 d., tačiau teismo sprendime konstatuota, jog bylos nagrinėjimo dalykas yra laikotarpis nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 28 d., šioje byloje laikymo ligoninėje laikotarpis nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. spalio 28 d. nenurodytas, todėl teismas vadovavosi sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7421-790/2015 motyvuojamojoje dalyje nurodytu laikotarpiu.

Teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 4 punktu, pažymėjo, kad teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo. Kadangi E. K. šioje administracinėje byloje ginčą kelia dėl tos pačios institucijos – Laisvės atėmimo vietų ligoninės – veiksmų, tų pačių tinkamų gyvenimo sąlygų nesudarymo ir už dalį to paties laikotarpio, dėl kurio buvo pasisakyta neįsiteisėjusiame teismo sprendime, skundo dalį paliko nenagrinėtą.

Teismas pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2015 m. spalio 8 d. bei į atsakovo prašymą, taip pat nenustatęs svarbių priežasčių terminą atnaujinti, laikotarpiui iki 2012 m. spalio 8 d. įskaitytinai taikė ieškinio senaties terminą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos šioje dalyje atmetė. Nurodė, kad į šį laikotarpį nepatenka pareiškėjo gydymas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24.

Teismas dėl kamerų tipo palatų ploto reikalavimų 2014–2015 m. nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, o teisės aktai nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant palatos plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį palatos plotą, visas jos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Remdamasis Laisvės atėmimo vietų ligoninės pateiktais duomenimis teismas nustatė, kad nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. vasario 11 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas – 32,6 kv. m, palatoje yra 8 lovos. Atsakovė nurodė, kad nekaupia duomenų apie palatose gydytų asmenų skaičių, todėl apskaičiuojant plotą vadovaujamasi kamerų tipo palatose esančių lovų skaičiumi. Gydant pareiškėją Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1, visą jo gydymo joje laikotarpį, t. y. 36 dienas, jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas.

Nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo laikomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2, kurios plotas – 24,92 kv. m, palatoje yra 7 lovos. Atsakovei nepateikus duomenų, kiek nurodytu laikotarpiu šioje palatoje buvo laikoma asmenų, bei atsižvelgus į joje esančių lovų skaičių, teismas vertino, kad visą nurodytą laikotarpį, t. y. 29 dienas, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Taip pat pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. buvo gydomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 4, kurios plotas – 34,06 kv. m, atsakovė duomenų kiek šiuo laikotarpiu palatoje buvo laikoma asmenų nepateikė, todėl teismas vertino, kad visas 22 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis kameros plotas.

Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. buvo laikomas Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas – 15,45 kv. m ir joje yra 8 lovos. Kadangi atsakovė nepateikė duomenų, kiek nurodytu laikotarpiu šioje palatoje buvo laikoma asmenų, atsižvelgęs į joje esančių lovų skaičių, teismas sprendė, kad visą nurodytą laikotarpį - 15 dienų, pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas. Iš viso gydant pareiškėją Ligoninėje laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. vasario 11 d., nuo 2014 m. m. gegužės 12 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. ir nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 8 d., visą jo nurodytą gydymosi laikotarpį, t. y. 110 dienų nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas.

Teismas pažymėjo, kad atsakovės argumentas, jog Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės valstybės atsakomybei. Viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo E. K..

Atkreipė dėmesį, kad ploto trūkumas pareiškėjui iš dalies buvo kompensuojamas sudarant galimybę laisvu nuo medicininių procedūrų metu būti gryname ore Ligoninės Chirurgijos skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Teismas dėl tualeto ir sanitarinio mazgo, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, nurodė, kad

tualeto įrengimas neatitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Dėl lovų, čiužinių ir patalynės teismas nurodė, kad, kaip nurodyta Ligoninės pažymoje, LAVL Chirurgijos skyriaus palatose Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 4 yra tik vieno aukšto lovos, šią aplinkybę patvirtina ir pateiktos minėtų kamerų fotonuotraukos, iš kurių matyti, jog iš visų Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, tik Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 30 yra dviaukštės lovos. Pažymėjo, kad dviaukščių lovų įrengimas teisės aktams neprieštarauja, todėl sprendė, jog pareiškėjo teiginiai dėl to, kad lovos netinkamos, yra nepagrįsti. Remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo aktu Nr. 13(15.3)-PA-2090 teismas sprendė, kad patikrinimo metu Ligoninės Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 2 buvo švari ir tinkama naudoti patalynė, nuotraukose matyti, kad čiužiniai yra geros būklės ir, priešingai nei teigia pareiškėjas, tinkami naudoti. Teismas pažymėjo, kad E. K. teiginių dėl čiužinių netinkamumo nepagrindė, ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į LAVL administraciją nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginius laikė neįrodytais.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, nurodė, kad Ligoninėje informacija apie draudimą rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose, taip pat yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Šią aplinkybę patvirtina ir administracinėje byloje esančios fotonuotraukos. Teismo nuomone, Ligoninė ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose, tačiau ne visi asmenys laikosi nurodytų reikalavimų. Neteisėtų Ligoninės administracijos veiksmų, kad kamerose-palatose būtų buvę rūkoma su įstaigos administracijos žinia ir leidimu, nenustatyta. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šio galimo teisių pažeidimo į administraciją nesikreipė.

Teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad asmens apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, nešvaru ir pan.), asmuo, esant žemai oro temperatūrai verčiamas nuogai nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, remdamasis Konvojavimo taisyklių, patvirtintų teisingumo ir vidaus reikalų ministrų 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, nuostatomis, nurodė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra abstrakčios, pareiškėjas nenurodė, kada konkrečiai apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis ir kokie daiktai ar drabužiai buvo dedami į nešvarias dėžes, todėl sprendė, kad šių aplinkybių pareiškėjas nepagrindė. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo žeminamas ir įžeidinėjamas, jam meluojama ir net grasinama, tačiau konkrečiai nepaaiškino, kada ir kaip nurodyti galimai neteisėti pareigūnų veiksmai buvo atliekami, kas konkrečiai juos atliko, todėl šiuos pareiškėjo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Dėl tos pačios priežasties atmetė ir jo teiginius dėl ilgo laukimo prieš paskiriant į palatas.

Dėl kitų skundo reikalavimų, susijusių su pareiškėjo gyvenimo sąlygomis, teismas pažymėjo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1861 nurodyta, jog Ligoninės Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 4 yra langai, todėl yra užtikrinamas natūralus apšvietimas. Dirbtinis dieninis apšvietimas patikrinimo metu atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 47:2011) 41 punkte nustatytą normą.

Ši kamera-palata vėdinama per langą. Patikrinimo metu sanitariniame mazge buvo švaru. Nariuotakojų ir graužikų buvimo požymių nenustatyta. Taip pat šioje kameroje-palatoje nebuvo nustatytas rūkymo faktas. Koridoriuose yra iškabinti draudimo rūkyti ženklai ir draudimo rūkyti taisyklės. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1290 nurodyta, kad 2014 m. liepos mėnesį Ligoninės Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 4 išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 reglamentuojamas vertes, o išmatuotas natūralios apšvietos koeficientas buvo neatitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 40 punkte reglamentuojamo 1,5 procento rodiklio.

Oro temperatūra bei drėgmė ir oro judėjimo greitis minėtoje kameroje taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus. Tarakonų ir graužikų buvimo požymių vizualiai nenustatyta. Ant Ligoninės Chirurgijos skyriaus kameros sienų ir kitų paviršių pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Sanitariniame mazge pažeidimų nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-1877 pažymėta, kad 2015 m. kovo 27 d. patikrinimo akte nustatyti pažeidimai Chirurgijos skyriaus kamerose-palatose Nr. 2 ir Nr. 4 (suplyšusi linoleumo danga, nuo sienų vietomis nusilupę dažai) grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti.

Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 2 nustatytas pažeidimas dėl oro judėjimo greičio taip pat buvo pašalintas. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugsėjo 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-2090 nurodyta, kad patikrinimo metu Chirurgijos skyriaus kameroje-palatoje Nr. 2 buvo tinkami naudoti baldai. Šioje kameroje-palatoje buvo įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniai techniniai įrenginiai buvo susidėvėję, tačiau vizualiai švarūs ir techniškai tvarkingi. Tualeto patalpoje buvo įrengtas oro traukos kanalas. Teismas, įvertinęs pateiktus duomenis, nurodė, kad kamerų-palatų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietos, temperatūros, drėgnumo ir kiti parametrai iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, o nustatyti neatitikimai buvo pašalinti.

Kitų duomenų apie ginčo laikotarpiu buvusias sąlygas nėra pateikta, pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų į administraciją nesikreipė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, remdamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, sprendė, kad Ligoninės pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo bei tualeto tinkamo neįrengimo. Taip pat dėl oro judėjimo greičio, natūralios apšvietos bei remonto trūkumo, tačiau šie pažeidimai buvo ištaisyti. Teismas pažymėjo, nors byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas, tačiau pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų tinkamas neužtikrinimas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Ligoninei pažeidus asmens teisę į tinkamas laikymo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Eur. Pareiškėjo reikalavimas priteisti 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas E. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir patenkinti jo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, kadangi Konvencija jokių senaties terminų nenustato. Senaties terminą pareiškėjas praleido dėl to, kad kalinimo standartai nėra išversti į lietuvių kalbą, dėl to jis negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismas nepagrįstai iš kameros ploto neatėmė baldų užimamo ploto, todėl neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą, dėl žymiai mažesnio ploto pareiškėjas patyrė didesnius dvasinius ir fizinius išgyvenimus. Teismas sprendime nenurodė, kodėl priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Prašo, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika ir priteisti pareiškėjo prašomą sumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovės Laisvės atėmimo vietų ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų gydymo sąlygų, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. rugsėjo mėn., atlyginimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pripažino, kad pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytas tinkamas laikymo Ligoninėje sąlygas buvo pažeista dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neužtikrinimo bei tualeto tinkamo neįrengimo, todėl priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pareiškėjo reikalavimui nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. spalio 9 d. (skundas teismui išsiųstas 2015 m. spalio 9 d.) taikė ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2013 m. spalio 28 d. paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 straipsnio 4 punktas).

Pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad teismas, nepagrįstai pareiškėjo reikalavimui taikė ieškinio senaties terminą remdamasis Lietuvos teise, iš kameros ploto neatėmė baldais užimamo ploto, priteisdamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai nesirėmė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 straipsnis), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Ligoninės veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, laikotarpiu nuo 2010 m. pradžios iki 2015 m. rugsėjo mėn. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. spalio 9 d. (b. l. 10). Atsakovė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė skundžiamu laikotarpiu, prašė taikyti ieškinio senatį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 9 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjas nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas nuo tada, kai pirmą kartą buvo paguldytas į Ligoninę, t. y. nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, susiję su ieškinio senaties termino praleidimu, nėra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą ir higienos reikalavimus, įskaitant teisės aktus, numatančius neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra tinkamai paskelbti. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m. rugpjūčio 17 d.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 28 d. (laikotarpiais, kai jis buvo gydytas Ligoninėje) paliko nenagrinėtą ABTĮ 103 straipsnio 4 dalyje nustatytu pagrindu, kadangi, kaip nustatyta teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo išnagrinėta administracinė byla Nr. I-7421-790/2015, kurioje pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, kurią kildino iš Ligoninės neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo Ligoninėje sąlygų, tame tarpe ir dėl tų, kurias nurodo šioje byloje, laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. spalio 28 d. Pareiškėjas apeliaciniam skunde jokių argumentų dėl šios sprendimo dalies nenurodo, todėl plačiau dėl to teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros (palatos) plotą, pagrįstai atsakovės atstovės nurodytą visą kameros (palatos) plotą dalijo iš kameroje (palatoje) esančių lovų skaičiaus.

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Jau minėta, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise.

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos pažymi, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Taigi pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus LAVL veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad LAVL neužtikrino teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio kameros ploto bei sanitarinio mazgo tinkamo įrengimo, t. y. pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas periodiškai, jokių duomenų apie tai, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų patyręs reikšmingų neturtinių praradimų, taip pat tai būtų turėję neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, byloje nėra, jų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl ploto kameroje trūkumo, sanitarinio mazgo netinkamo įrengimo kreipėsi į LAVL administraciją, o Visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus, esminių pažeidimų nenustatė, nežymūs pažeidimai buvo pašalinti.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo, dėl kurio pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, mastą, trukmę, aplinkybę, kad pareiškėjui 110 dienų nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos laikymo Ligoninėje sąlygos, nesant duomenų, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata pablogėjo, sprendžia, kad pareiškėjui padaryta žala nėra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 100 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankamas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 800 Eur suma.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 800 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui E. K. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė