2023-05-31 Nr. AB-11195-3-62-3-00683-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-413-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00683-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), priteisti 200 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2015 m. birželio 30 d. atlieka laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK netinkamomis sąlygomis, kadangi, kaip buvęs karinės tarnybos pareigūnas, nėra izoliuotas nuo kitų nuteistųjų. Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. jis atliko tarnybą tarptautinėje operacijoje.

2.2. Pareiškėjui atvykus į Pravieniškių PN-AK, apie jo tarnybą sužinojo kiti nuteistieji, kadangi apie jo padarytą nusikaltimą buvo skelbiama viešai. Apie pareiškėjo tarnybą taip pat buvo žinoma iš pareiškėjo socialinių tinklų, kuriuose buvo įdėtos nuotraukos iš misijos. Kiti nuteistieji pareiškėją vadino „mentu“, per trečiuosius asmenis siūlė išeiti iš lokalinio sektoriaus, nes su juo gali būti susidorota fiziškai. Pažymėjo, kad jam, kaip buvusiam valstybės pareigūnui, turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 70 straipsnio 3 dalies nuostata dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje. Dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, neizoliavus pareiškėjo nuo kitų nuteistųjų, pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį skausmą, garbės bei orumo pažeminimą.

3. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė šiuos argumentus:

4.1. Izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Aplinkybė, kad pareiškėjas atliko tarnybą tarptautinėje karinėje operacijoje, nėra pagrindas pareiškėją laikyti teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnu ar valstybės tarnautoju. Karių statusą ir karo tarnybą reglamentuoja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymas, o krašto apsaugos sistema yra Krašto apsaugos ministerijos reguliuojama sritis. Karys ar asmuo, atlikęs tarnybą tarptautinėje karinėje operacijoje, neturėtų būti laikomas vidaus tarnybos sistemos pareigūnu.

4.2. Paprastai BVK 70 straipsnio 3 dalyje nurodyti nuteistieji laisvės atėmimo bausmę atlieka Vilniaus pataisos namuose, o Pravieniškių PN-AK patalpų, kuriose būtų kalinami tik minėtoje nuostatoje nurodyti nuteistieji – nėra, todėl atsakovo atstovas neturėjo galimybės izoliuoti tokių nuteistųjų. BVK nustatė tik teisę, bet ne pareigą, pataisos įstaigoms izoliuoti nurodytus asmenis.

4.3. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad raštu kreipėsi į atsakovo atstovą dėl izoliavimo bei nepateikė jokių tai patvirtinančių duomenų. Pareiškėjo asmens byloje nėra prašymų / skundų dėl poreikio izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų dėl pareiškėjo buvusio statuso.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, be kita ko, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatas dėl ieškinio senaties termino, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2019 m. kovo 17 d. taikė trejų metų ieškinio senatį ir sprendė dėl reikalavimo pagrįstumo už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 18 d. iki skundo pateikimo dienos. Teismas pažymėjo, kad jei pareiškėjas jautė išgyvenimus, nepatogumus, jis turėjo galimybę suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Be to, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą, kuriuo buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 5 d. iki 2011 m. gegužės 31 d. atliko tarnybą tarptautinėje operacijoje (duomenys neskelbtini). Remdamasis Lietuvos Respublikos principinės kariuomenės struktūros, karių ir Lietuvos kariuomenės darbuotojų įstatymo 2 straipsniu teismas konstatavo, kad iki laisvės atėmimo bausmės pradžios pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys.

8. Įvertinęs BVK 70 straipsnio 3 dalį, teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo valdžios ir valdymo institucijų pareigūnas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ nurodyta, kad vienos valstybės institucijos Konstitucijoje yra traktuojamos kaip valstybės valdžią vykdančios institucijos. Šios institucijos yra nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Teismo vertinimu, profesinės karo tarnybos karys negali būti tapatinamas su valdžios ir valdymo institucijų pareigūno, taip pat valstybės tarnautojo, statusu, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių buvo atmesti. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka BVK 70 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytų išimčių, todėl atsakovo atstovas pagrįstai pareiškėją laikė su kitais nuteistaisiais.

9. Teismas kritiškai vertino argumentus, kad kiti nuteistieji, sužinoję apie pareiškėjo tarnybą kariuomenėje, jį pravardžiavo, siūlė pasišalinti iš lokalinio sektoriaus. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2022 m. balandžio 30 d. į psichologus dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuo būtų patyręs dėl kitų nusėtųjų smurto, diskriminavimo, tyčiojimosi, mobingo bei dėl to, kad nėra izoliuojamas nuo kitų nuteistųjų, pareiškėjas nesikreipė. Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo asmens byloje nėra jokių prašymų / skundų dėl poreikio izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų dėl pareiškėjo buvusio statuso. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas, kaip buvęs profesinės karo tarnybos karys, dėl ankstesnės savo veiklos būtų patyręs kitų nuteistųjų diskriminavimą, neigiamą įtaką, patyčias ir kad dėl to būtų pageidavęs būti perkeltas į kitą būrį, o Pravieniškių PN-AK administracija į tokį pareiškėjo prašymą nebūtų reagavusi ar jo netenkinusi. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovo atstovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad šie pažeidimai būtų pašalinti. Teismo vertinimu, atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu neizoliuodamas pareiškėjo, kaip profesinės karo tarnybos kario, nuo kitų nuteistųjų, teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių buvo atmesti.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

11. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde remiasi šiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą žalai, kilusiai dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai, kadangi grėsmė išlieka visą bausmės atlikimo laikotarpį. Apie savo pažeistą teisę pareiškėjas sužinojo neseniai, nes anksčiau manė, kad kariams ginčui aktuali išlyga netaikoma.

11.2. Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatyta, kad valstybinėje tarnyboje dirbantys asmenys yra profesinės karo tarnybos kariai. Pareiškėjas, vadovaudamasis BVK 70 straipsnio 3 dalimi, nurodo, kad, kadangi jis buvo profesionalios tarnybos karys, atlikęs policinę misiją kitoje šalyje, jis priskiriamas valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims. Pareiškėjas yra buvęs valdžios ir valdymo institucijos pareigūnas, ši sąvoka įstatymu nėra apibrėžta, todėl šiuo atveju taikytina Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatyme nurodyta sąvoka.

12. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde pažymi, kad pareiškėjas nepateikia pagrįstų argumentų, pagrindžiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas išsamiai įvertino ginčo šalių argumentus ir tinkamai taikė teisės aktų nuostatas. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų atlikęs neteisėtus veiksmus ar sukėlęs pareiškėjui neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK, kadangi pataisos įstaiga neizoliavo pareiškėjo nuo kitų nuteistųjų, atlyginimo priteisimo.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas negali būti laikomas valdžios ir valdymo institucijų pareigūnu ar valstybės tarnautoju. Teismas taip pat taikė ieškinio senaties terminą ir byloje vertino laikotarpį nuo 2019 m. kovo 18 d. iki skundo pateikimo teismui dienos.

16. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimo nepagrįstai taikė ieškinio senatį, taip pat netinkamai įvertino pareiškėjo argumentus ir teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai detaliai nekartoja. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 d.). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

20. BVK 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Nuteistieji vieni nuo kitų izoliuojami arba atskirai laikomi ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Pagal BVK 70 straipsnio 4 dalį pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius.

21. Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių nustatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020; ir kt.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013 ir kt.). Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senaties savo iniciatyva ir taiko ją tik ginčo šalis reikalavimu. Šiuo atveju atsakovo atstovas prašė taikyti byloje ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ją taikė pareiškėjo reikalavimo daliai nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2019 m. kovo 17 d.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

24. Įvertinus tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas teises (niekas negali būti kankinamas, su niekuo neturi būti žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi, ar jis baudžiamas), dėl kurių pažeidimo jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei kitus nepatogumus, pripažintina, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo teisės kalinimo metu galėjo būti pažeidžiamos. Dėl šių aplinkybių pagrįstai ir išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių, kad jis, būdamas pakankamai apdairus ir rūpestingas, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu vertintini kritiškai.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties straipsnio 7 dalis įtvirtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, ginčo šalių argumentus ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad teismas nepažeidė nurodytų reikalavimų dėl įrodymų vertinimo.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų reguliavimą, kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad jis, buvęs karys, dalyvavęs tarptautinėje operacijoje, turėjo būti laikomas „valdžios ir valdymo institucijų pareigūnu“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams“ bei nurodė, kad valstybės valdžią vykdančios institucijos nurodytos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Santykiai tarp Seimo (vykdančio įstatymų leidžiamąją valdžią), Respublikos Prezidento ir Vyriausybės (vykdomosios valdžios institucijų), Teismo (vykdančių teisminę valdžią) yra grindžiami konstituciniu valdžių padalijimo principu. Šiame nutarime taip pat išskirti kiti subjektai, tarp kurių pareiškėjas nepatenka (be kita ko, Seimo kontrolieriai, Generalinė prokuratūra ir teritorinės prokuratūros, Valstybės kontrolė, Lietuvos bankas, saugumo tarnyba, kariuomenės vadas, Vyriausioji rinkimų komisija). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas valdžios ir valdymo institucijų pareigūnu, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

27. Teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo argumentus dėl Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo taikymo ginčo atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad aptariamu įstatymu, kuris yra specialus teisės aktas, siekiama sudaryti sąlygas atskleisti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų ir šio įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų privačius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, ir užkirsti kelią kilti interesų konfliktams bei plisti korupcijai (Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 1 str.). Šis įstatymas nereguliuoja teisinių santykių, susijusių su bausmių vykdymo sistema ir pareiškėjo statusu, kaip jis suprantamas nagrinėjamoje byloje susiklosčiusių santykių pagrindu (BVK 70 str. 3–4 d.). Nagrinėjamu aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad šis įstatymas nustato krašto apsaugos sistemos organizavimo, valdymo ir kontrolės pagrindus, karo tarnybos atlikimo, karių tarnybos apmokėjimo ir aprūpinimo tvarką. Aptariamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karys yra Lietuvos valstybės gynėjas, to paties straipsnio 2 dalyje reglamentuota, kad kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Taip pat Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio 6 dalies 4 punkte reglamentuota, kad šis įstatymas netaikomas profesinės karo tarnybos kariams. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad jis turi būti laikomas valstybės tarnautoju, atmestini.

28. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, neužtikrinus pareiškėjo izoliuoto laikymo nuo kitų nuteistųjų. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymais izoliuoti jį nuo kitų nuteistųjų dėl pareiškėjo buvusio statuso, ir (ar) į psichologus dėl dvasinių išgyvenimų, orumo pažeminimo, dvasinių kančių, fizinio skausmo, diskomforto, kuriuo būtų patyręs dėl kitų nuteistųjų smurto, diskriminavimo, tyčiojimosi, mobingo bei dėl to, kad nėra izoliuojamas nuo kitų nuteistųjų. Pareiškėjui įrodymais ar pagrįstais argumentais nepatvirtinus šių aplinkybių, t. y. neįrodžius, kad jam dėl jo buvusio statuso ar kitų aplinkybių kilo grėsmė / buvo nesaugu bausmę atlikti su kitais nuteistaisiais (jo neizoliuojant pagal BVK 70 str. 3–4 d.), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė ne tik atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, tačiau ir pareiškėjui kilusios žalos.

29. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

30. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. T. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė