2017-11-15 Nr. AB-21274-3-61-3-02090-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1916-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02090-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų P. J. ir A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų P. J. ir A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai P. J. ir A. L. (toliau – ir pareiškėjai) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–9) ir patikslintą skundą (I t., b. l. 142–161), kuriuose prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), pareiškėjui P. J. 7 000 Eur ir pareiškėjui A. L. 3 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Nurodė, kad pareiškėjai nėra ir nebuvo supažindinti su laikymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų ir nuteistųjų ligonių teisėmis, pareigomis, draudimais bei atsakomybe, LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu neaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, todėl, remdamiesi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatomis, prašė teismo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, kadangi jį praleido dėl minėtų svarbių priežasčių.

1.2. Pažymėjo, kad pareiškėjo P. J. laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. ir A. L. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. laisvės ir teisės buvo periodiškai apribotos, jie LAVL buvo laikomi sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Stacionaro ir kamerų tipo palatos buvo neremontuotos, byrėjo tinkas, lubos pageltusios nuo tabako dūmų, pažeistos pelėsio, grindys nelygios, išmuštos gilių duobių, kamerose buvę baldai buvo netinkami naudoti, sulaužyti ir netvarkingi, ant lovų buvo nepatogu gulėti, išduodamas minkštasis inventorius buvo pažeistas, suplėšytas, netvarkingas ir purvinas, pižama buvo netinkamo dydžio, kamerose buvo prastas vėdinimas, trūko oro, žiemą buvo šalta. Sanitarinis mazgas buvo avarinės būklės, nepakankamai atitvertas, prausyklos netvarkingos, nepatogios ir nešvarios, dušas avarinės būklės, teisė išsimaudyti buvo suteikiama tik kartą per savaitę, pareigūnai bendravo nekorektiškai ir žemino jų orumą. Ginčui aktualiu laikotarpiu jiems nė karto nebuvo suteiktas teisės aktuose nustatytas gyvenamasis plotas, dėl to buvo suvaržyta jų judėjimo laisvė ir privatumo ribos. Atkreipė dėmesį į tai, kad kamerų tipo palatose buvo perteklinių baldų, neteisėtai ir netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, kuris užėmė 1,4 kv. m, todėl manė, kad 2,8 kv. m turi būti išskaičiuoti iš bendro kameros ploto. Tokiu būdu pareiškėjams teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.

1.3. Pažymėjo, jog, kadangi papildoma vėdinimo sistema LAVL neįrengta arba jos nėra, pro langus vėdinti nebuvo galimybės dėl ypatingos pastato konstrukcijos, stacionare arba kamerų tipo palatose buvo drėgna, žiemą ties langu buvo apšerkšniję arba užšalę, ant sienų buvo pelėsis. Pažymėjo, kad pašalinti trūkumai (sienų ir lubų pelėsių naikinimas, sienų ir lubų tinkavimas, balinimas, elektros instaliacijos ir šviestuvų montavimas, ir pan.) neturi ilgalaikio efekto. Dėl susidėvėjusios stogo dangos drėgmė sunkėsi į pastato vidų, LAVL teritorijoje nebuvo neįrengta lietaus kanalizacija, todėl vanduo sunkėsi į rūsio patalpas. Be to, LAVL buvo netinkamai įrengtas apšvietimas, dėl ko suprastėjo jų regėjimas, tai veikė jų psichologinę būseną.

1.4. Nurodė, kad tualetas nebuvo tinkamai atitvertas, todėl jautė diskomfortą, kadangi kiti kalinamieji ir pareigūnai galėjo stebėti juos naudojantis sanitariniu mazgu. Kadangi sanitariniai mazgai buvo be durų ir be ventiliacijos, kamerų tipo palatose tvyrojo smarvė.

1.5. Pažymėjo, kad taip pat buvo kalinami netinkamose laikino sulaikymo kamerose ir paskirstymo (karantino) patalpose, kurios turėtų būti priskiriamos laikinųjų sulaikymo kamerų patalpoms. Jose nebuvo įrengtas sanitarinis mazgas (nebuvo nei unitazo, nei praustuvės), jos būdavo perpildytos, nešvarios, smirdančios, tamsios, niūrios, buvo rūkoma, trūko oro, graužė akis, buvo drėgna. Dėl minėtų aplinkybių dažnai kildavo konfliktai su kitais kaliniais. Taip pat buvo priversti kvėpuoti tabako dūmais. Manė, kad LAVL netinkamai įgyvendino draudimą rūkyti gyvenamosiose patalpose, kadangi LAVL nėra įrengta specialių patalpų rūkantiesiems su tinkamu vėdinimu, buvo parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai LAVL parduotuvėje, nebuvo skirta nei viena drausminė nuobauda, susijusi su rūkymu netinkamoje vietoje.

1.6. Pažymėjo, kad LAVL nevykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 64 punkte nustatytų reikalavimų, todėl LAVL ligoniai buvo priversti rūbus skalbti ir džiovinti palatose. Išskalbti rūbai neišdžiūdavo, o pradėdavo pūti ir pelyti, kamerose kaupėsi drėgmė ir pelėsis.

1.7. Teigė, kad gydymas LAVL pareiškėjams sukėlė neigiamas pasekmes jų sveikatai, t. y. gydant vieną ligą, dėl netinkamų sąlygų, atsirasdavo naujos ligos, sienų pelėsis, grybelis ir drėgmė tiesiogiai veikė pareiškėjų sveikatą per kvėpavimo takus (kosulys, dusulys, gerklės perštėjimas ir pan.), sanitarinio mazgo sąlygos pareiškėjams sukėlė didelių nepatogumų, buvo pažeminta jų garbė ir orumas, jautė nepilnavertiškumo jausmą, dėl netinkamų laikino sulaikymo sąlygų patyrė nervinį šoką, orumo pažeminimą, nuovargį, jautėsi išsekę, kamerų tipo palatose buvę tabako dūmai sukėlė nepatogumus ir orumo pažeminimą, konfliktus tarp kitų asmenų. Taip pat pažymėjo, kad LAVL neteisėti veiksmai pareiškėjams sukėlė psichologinį išsekimą, fobiją, kankinimus, dvasinius sukrėtimus, pareiškėjus kankino nemiga, jiems dažnai skaudėjo galvą, pasidarė agresyvūs ir dirglūs. Pareiškėjai, grįsdami skunde išdėstytus argumentus, taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuota praktika tokio pobūdžio bylose.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 42–45) ir patikslintą skundą (II t., b. l. 1–6) su jais nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstus.

2.1. Nurodė, kad pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo gydomas LAVL, o pareiškėjas A. L. LAVL buvo gydomas laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

2.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad ligoninėje yra teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios yra nepertraukiamas procesas. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Pažymėjo, kad įstaigos administracija visada stengiasi paskirstyti pacientus atsižvelgiant į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Tik atsiradus galimybei, suimtiesiems / nuteistiesiems iš karto užtikrinamas teisės aktuose numatytas plotas. LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose buvo gydomi pareiškėjai, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Todėl manė, kad minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjams galimybę laisvai judėti lokaliniame sektoriuje ir gyvenamosiose patalpose.

2.3. Teigė, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigoms, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamojoje patalpoje. Ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo paaiškino, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose yra įrengta 1,5 m atitvarinė sienelė, Visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu nepateikė jokių pastabų dėl sienelės neatitikimų numatytiems teisės aktų reikalavimams.

2.4. Pažymėjo, jog HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

2.5. Nurodė, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų. Paaiškino, kad visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Kiekvienais metais šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL visiškai panaudojamos ir LAVL gydomųjų skyrių patalpos yra nuolatos remontuojamos.

2.6. Pažymėjo, kad visose kamerų tipo palatose bei palatose oro temperatūra bei santykinė oro drėgme atitinka HN 76:2010 bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) nustatytus reikalavimus. Dėl skalbinių skalbimo LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. LAVL esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kameroje. Visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale. Lietuvos higienos norma HN 76:2010, HN 134:2015 ir Lietuvos higienos norma HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ nereglamentuoja čiužinių ir kito minkšto inventoriaus susidėvėjimo lygio. Čiužiniai, patalynė, pižamos ir kt. atnaujinami ir / ar pakeičiami pagal susidėvėjimo lygį, atsižvelgiant į Ligoninės finansines galimybes.

2.7. Nurodė, kad vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karšta patalpoje. Kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje. Ligoninės palatose bei kamerų tipo palatose apšvietimas yra įrengtas atsižvelgiant į Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatas.

2.8. Teigė, kad informacija apie tai, jog draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, iškabinta visose ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Įvertinus tai, teigiama, jog ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu. Pabrėžė, kad bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Teisės aktai nenustato galimybės skirstyti kamerų į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenumato ir specialių rūkymo vietų, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

2.9. Pažymėjo, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. Visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (su pakeitimais) reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

2.10. Pažymėjo, kad, vadovaujantis LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. V-191 „Pacientų priėmimas stacionariam gydymui“, į ligoninę atvykusiems pacientams organizuojama jų asmens krata, daiktų patikrinimas bei pristatomi į Priėmimo-skubios pagalbos skyrių pirminei medicininei apžiūrai atlikti. Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus budintis gydytojas apžiūri pacientus, įvertina jų sveikatos būklę, suteikia skubią medicininę pagalbą (jei tokia būtina) ir nukreipia juos į atitinkamus gydomuosius skyrius. Kol atliekamos visos būtinos procedūros suimtieji / nuteistieji laikomi laikino sulaikymo patalpose, kurių plotai 17,60 kv. m ir 11,90 kv. m. Visas procedūras įstaigos administracija atlieka operatyviai, nepažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimų. Statistikos, kiek konkrečiai laikino sulaikymo patalpoje atskiromis dienomis buvo nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL neveda, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pabrėžė, kad laikino sulaikymo patalpa atitinka visus Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 ir HN 134:2015 nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį į tai, kad esant suimtųjų / nuteistųjų prašymams, visada yra suteikiama galimybė pasinaudoti tualetu.

2.11. Teigė, kad LAVL išduoti rūbai yra keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę. Šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus. Karštas vanduo nuolatos yra tiekiamas tik į dušinės patalpas. LAVL pacientų, atvykusių į įstaigą, maudymas organizuojamas vadovaujantis LAVL direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. V-252 15 punkto nuostatomis. Naujai atvykę į įstaigą pacientai vedami į dušą be jų prašymo.

2.12. Paaiškino, kad LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą Leidimą-Higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad Ligoninės patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus.

2.13. Pažymėjo, kad LAVL dirbantys pareigūnai bendraudami su kalinamaisiais griežtai vadovaujasi teisės aktais. Pataisos įstaigų darbuotojų ir nuteistųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Įžūlus, nemandagus elgesys nėra toleruojamas, todėl identifikavus asmenis, besielgiančius taip bei nustačius tai patvirtinančius faktus, būtų imamasi visų įmanomų priemonių užkirsti kelią tokiam elgesiui.

2.14. Pabrėžė, kad pareiškėjai šiuo atveju nepagrindė žalos atsiradimo fakto. Kaip matyti iš teismui pateikiamų pareiškėjų medicininių dokumentų, LAVL darbuotojai pareiškėjams suteikė medicininę pagalbą ir išrašant jų savijauta pagerėjo nei tik atvykus į LAVL. Nurodė, kad pareiškėjų argumentai, kad buvo kankinami ar buvo žeminamas jų orumas, visiškai neturi pagrindo. Apibūdindami tariamai patirtą žalą, pareiškėjai apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėjo, kad prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepagrįsta.

II. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 19 d. sprendimu (III t., b. l. 57–70) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui P. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 690 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Priteisė pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjų manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, paliko nenagrinėtą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2010 m. kovo 17 d., nuo 2011 m. balandžio 6 d. iki 2011 m. balandžio 8 d., nuo 2011 m. balandžio 29 d. iki 2011 m. gegužės 4 d., nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 22 d., nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 11 d., nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d., nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo gydomas LAVL (I t., b. l. 42–45, 46, 58, 60–61, 63–66;

II t., b. l. 1–6, 106, 108, 110, 112, 114, 116; III t., 18, 19–20, 29, 33, 37). Pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2006 m. spalio 26 d., nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2007 m. sausio 23 d., nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2008 m. gegužės 9 d., nuo 2008 m. liepos 16 d. iki 2008 m. liepos 23 d., nuo 2008 m. rugsėjo 24 d. iki 2008 m. spalio 1 d., nuo 2009 m. birželio 10 d. iki 2009 m. birželio 17 d., nuo 2011 m. rugpjūčio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d., nuo 2012 m. kovo 7 d. iki 2012 m. kovo 16 d., nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d., nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 28 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo gydomas LAVL (I t., b. l. 10–12, 42–45, 47–57, 59, 62;

II t., b. l. 1–6, 7, 9, 137–138; III t., b. l. 1–9). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad LAVL atsiliepime į pirminį pareiškėjų skundą nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 25 d. pareiškėjas P. J. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje (I t., b. l. 42–45), tačiau, kaip matyti iš LAVL 2015 m. sausio 29 d. rašto Nr. 7-57 ir gydymo stacionare istorijos Nr. 183-99 išrašo (I t., b. l. 10–11, 47), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 28 d. buvo gydomas LAVL.

Atsižvelgus į tai, P. J. atžvilgiu vertintas laikotarpis nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 28 d.

5. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas P. J. prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., pareiškėjas A. L. – už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL pareiškėjų atstovas pagal pavedimą teismui išsiuntė 2015 m. balandžio 8 d. (žyma ant voko), o LAVL pareiškėjų reikalavimams prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis CK 1.124 straipsnio 1 dalimi, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013), sprendė, kad pareiškėjai yra praleidę terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2012 m. balandžio 7 d.

6. Remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009), teismas vertino, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog jų reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu nepaaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, nebuvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustato ir reglamentuoja įstatymai, negali būti pripažintos pateisinančiomis delsimą kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų argumentai, jog nebuvo supažindinti su LAVL vidaus tvarkos taisyklėmis atmetami kaip nepagrįsti, kadangi atsakovo atstovas teismui pateikė dokumentus, kurie patvirtina, jog pareiškėjai buvo supažindinti su LAVL vidaus tvarkos taisyklėmis, įteisintomis pacientų teisėmis ir pareigomis (I t., b. l. 72–74; II t., b. l. 8, 10, 107, 109, 111, 113, 115, 117). Be to, pareiškėjai skunde nurodė, kad laikomi netinkamomis kalinimo sąlygomis patyrė didelį diskomfortą, jų orumas buvo pažeistas, jautė įtampą, fobiją ir kitus nepatogumus. Teismas dėl to pažymėjo, jog visuotinai žinoma, kad pažeistas teises asmuo gali ginti teisme, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pareiškėjų reikalavimams priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 22 d. taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertintas laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., kai pareiškėjai buvo kalinami LAVL.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.4 punktu, pagal kurį Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, teismas nustatė, kad pareiškėjas A. L. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 11 d., nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d., nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d., nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d., nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo gydomas LAVL (I t., b. l. 42–45, 46, 64–66;

II t., b. l. 1–6, 106, 108, 110, 112, 114, 116; III t., 18, 19–20, 29, 33, 37). Pareiškėjas P. J. nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d., nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d., nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 28 d., nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 21 d., nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo gydomas LAVL (I t., b. l. 10–12, 42–45, 47–51;

II t., b. l. 1–6, 7, 9, 137–138; III t., b. l. 8–9). Kiek nurodytais laikotarpiais palatose buvo laikoma asmenų, LAVL duomenų nepateikė. Pagal susiklosčiusią administracinių teismų praktiką iš esmės analogiško pobūdžio bylose, teismas padarė išvadą, kad nesant objektyvių duomenų apie kartu su pareiškėjais kamerų tipo palatose laikytų asmenų skaičių, visos abejonės yra vertinamos pareiškėjų naudai. Todėl konstatavo, kad pareiškėjas P. J. laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 2 palatoje, kurios plotas 24,92 kv. m ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,56 kv. m), nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 5 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 7 ir 30 palatose, kurios plotas – 7 palatos – 15,51 kv. m ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,58 kv. m), 30 palatos – 15,45 kv. m ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,93 kv. m), nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. rugpjūčio 21 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 32,6 kv. m ir kurioje yra įrengtos 9 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,62 kv. m), nuo 2013 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. rugsėjo 28 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 25 palatoje, kurios plotas 21,25 kv. m ir kurioje yra įrengtos 10 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,83 kv. m), nuo 2015 m. sausio 21 d. iki 2015 m. sausio 25 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 17 palatoje, kurios plotas 7,33 kv. m ir kurioje yra įrengtos 4 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,12 kv. m), nuo 2015 m. spalio 14 d. iki 2015 m. spalio 21 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 32,6 kv. m ir kurioje yra įrengtos 10 lovų (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 kv. m), nuo 2015 m. lapkričio 4 d. iki 2015 m. lapkričio 11 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 29 palatoje, kurios plotas 15,48 kv. m ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 1,93 kv. m).

Pareiškėjas A. L. laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 11 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 kv. m ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 2,82 kv. m), nuo 2013 m. liepos 24 d. iki 2013 m. liepos 31 d. ir nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 22,84 kv. m ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,8 kv. m), nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 kv. m ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 kv. m), nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje, kurios plotas 22,84 kv. m ir kurioje yra įrengtos 7 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,26 kv. m), nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2015 m. gruodžio 2 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 34,06 kv. m ir kurioje yra įrengtos 8 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 4,25 kv. m), nuo 2015 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. spalio 7 d. buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 28,49 kv. m ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 4,74 kv. m), nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 4 palatoje, kurios plotas 13,5 kv. m ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,37 kv. m), nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje, kurios plotas 19,8 kv. m ir kurioje yra įrengtos 6 lovos (vienam asmeniui tenkantis plotas sudarė 3,3 kv. m).

Esant nurodytiems vienam asmeniui tenkančio kamerų tipo palatos plotams, yra pagrindas teigti, kad visais aukščiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjams nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui (5,1 kv. m), t. y. LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjams kilo atitinkamos pasekmės. Pareiškėjų nusiskundimus dėl baldų matmenų ir įrengtų perteklinių baldų kamerose teismas vertino kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjams palankią, sprendžiant jų reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

8. Atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, todėl ne visais atvejais gali atsižvelgti į rekomenduojamas ploto normas, teismas vertino kaip neturinčius teisinės reikšmės valstybės atsakomybei, kadangi viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėjus teisės aktų nuostatas atitinkančiomis sąlygomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjams.

9. Teismas pabrėžė, kad tai, jog LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 62 punkto reikalavimų, patvirtina 2012 m. birželio 13 d., 2012 m. rugsėjo 17 d., 2013 m. birželio 6 d., 2013 m. rugsėjo 27 d., 2013 m. gruodžio 30 d., 2014 m. sausio 31 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. birželio 22 d., 2015 m. rugsėjo 2 d., 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. gegužės 29 d. darbų priėmimo aktai (I t., b. l. 75, 77–78, 79, 94, 95, 97, 98, 99; II t., b. l. 104, 118, 120–121, 122–124). LAVL buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos centras“ ir UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios, kaip matyti iš atliktų darbų aktų, periodiškai atliko buitinių kenkėjų naikinimo darbus (I t., b. l. 67–70, 88–90, 104–107; II t., b. l. 14–27, 61–64). Todėl pareiškėjų teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose (byrančio tinko, pageltusių lubų, nelygių grindų, grindyse esančių duobių ir pan.), avarinės sanitarinių įrenginių būklės, neremontuojamų kamerų ir netinkamai atliekamo remonto, pelėsio, netinkamos stogo dangos, atmesti kaip nepagrįsti. Aplinkybę, kad patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, ir tai, kad LAVL gali verstis asmens sveikatos priežiūros veikla, patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas (I t., b. l. 93), Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išduota įstaigos asmens sveikatos priežiūros licencija Nr. 3360 (I t., b. l. 92). Be to, LAVL yra tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (I t., b. l. 80–85, 86–87, 108–109, 110–111, 112–114, 115–116; II t., b. l. 38–39, 40–41, 53–54, 55–56, 57–60, 125–126), taigi stengiamasi gerinti LAVL laikomų asmenų laikymo sąlygas.

10. Dėl minkštojo inventoriaus netinkamos būklės teismas rėmėsi HN 76:2010 63, 66–67 punktų, HN 134:2015 41–43 punktų nuostatomis, LAVL atsiliepime pateiktais paaiškinimais, jog ligoninėje esantis minkštas inventorius dezinfekuojamas dezinfekcijos kamerose, visi dezinfekcijos darbai registruojami žurnale ir kt., ir pripažino, jog netikėti jais neturi pagrindo. Be to, kaip matyti iš dezinfekavimo žurnalų, LAVL dezinfekuodavo minkštąjį inventorių (II t., b. l. 11–13, 42–52). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų argumentus, jog LAVL išdavė netinkamą minkštąjį inventorių ir nesilaikė higienos normų, laikė nepagrįstais.

11. Dėl vėdinimo teismas rėmėsi HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015 17 punkto nuostatomis ir pažymėjo, jog pareiškėjai nekelia ginčo dėl to, kad LAVL nesudarė sąlygų jiems vėdinti kamerų per langus, todėl skundo argumentus dėl didelės drėgmės kamerose, ventiliacijos nebuvimo, oro trūkumo ir prakaito kvapo atmetė.

12. Dėl pareiškėjų argumentų, kad sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, nebuvo tinkamai atskirtas nuo kitų asmenų, esančių kameroje bei priežiūrą vykdančių pareigūnų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjai patikslintame skunde iš pradžių teigė, jog sanitariniai mazgai netinkamai atitverti, nors vėliau nurodė, jog sanitarinių mazgų patalpos stacionare ir kamerinio tipo patalpose įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios patalpos ploto jie atskirti pertvaromis, kaip to reikalauja HN 76:2010. Kadangi pareiškėjai skunde nurodo, kad ginčo nagrinėjamoje byloje dėl sanitarinio mazgo atskyrimo nėra, teismas vertino pareiškėjų argumentus dėl privatumo teisės užtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais. Vadovaudamasis HN 76:2010 21 punktu, Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, byloje esančiu LAVL II aukšto planu, teismas nustatė, kad kamerose Nr. 17, 25, 29 (II t., b. l. 68–69) prie pat durų yra įrengtas sanitarinis mazgas, šalia jo yra neaukšta sienelė, pridengianti sanitarinį mazgą iš vienos pusės. Nors LAVL atsiliepime patvirtino, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, bei iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog sanitarinis mazgas yra atskiras neaukšta sienele (II t., b. l. 79, 96), teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo, todėl tai laikytina pareiškėjų teisių pažeidimu, sukėlusiu jiems neigiamų išgyvenimų, sietinu su LAVL pareigos užtikrinti pareiškėjams teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jų suėmimo sąlygų bloginimui.

13. Dėl teisės privačiai pasinaudoti dušu užtikrinimo ir galimybės pasinaudoti dušu vieną kartą per savaitę pakankamumo teismas, vadovaudamasis HN 76:2010 68 punkto ir HN 134:2015 44 punkto nuostatomis, pažymėjo, kad pareiškėjai skunde nurodė, jog galimybė nusiprausti po dušu galėjo naudotis kartą per savaitę, todėl tai atitinka HN 76:2010 68 punktą. Tačiau, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016), EŽTT jurisprudencija (2012 m. liepos 10 d. sprendimas byloje Vartic prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 12152/05), 2012 m. kovo 13 d. sprendimas byloje Onaca prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 22661/06), 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98), teismas pabrėžė, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Taigi ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai skunde nurodė, jog teisė pasinaudoti dušu buvo skiriama per mažai kartų, dėl to juos išbėrė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Aplinkybės, jog pareiškėjas A. L. turėjo odos sutrikimų nagrinėjamoje byloje neaktualios, kadangi nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado ne gydantis LAVL (I t., b. l. 16–18; III t., b. l. 12–16). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad neužteko vieno karto per savaitę pasinaudoti dušu ir taip tinkamai užtikrinti higieną, nurodytų aplinkybių iš esmės neindividualizavo, ir į tai, kad LAVL užtikrino pareiškėjų teisę vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu (II t., b. l. 30–33), teismas vertino, kad negalima pripažinti, jog LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, jog nagrinėjamoje byloje teismas turi vertinti aplinkybes, ar jiems buvo užtikrinta teisė privačiai pasinaudoti dušu, teismas konstatavo, jog pareiškėjai apsiribojo tik abstrakčiu šių pažeidimų įvardijimu, jų nedetalizavo. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjų laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

15. Dėl pareiškėjų nusiskundimo, kad visas inventorius netinkamas naudojimui (apie 95 proc.), sulaužytas, netvarkingas, ant lovų nepatogu gulėti, teismas atsižvelgė į atsakovo atsiliepime pateiktus paaiškinimus, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pareiškėjai apsiribojo tik šių pažeidimų abstrakčiu įvardinimu, nedetalizavo, kokias konkrečiai pasekmes jiems sukėlė ta aplinkybė, kad lova buvo nepatogi gulėti. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendė, jog pareiškėjų laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

16. Dėl apšvietimo ir temperatūros kamerose, žemos temperatūros laikino sulaikymo kamerose, sanitarinio mazgo nebuvimo, oro trūkumo, tamsos ir drėgmės teismas rėmėsi byloje esančiu Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo aktu, kuris patvirtina, kad kameroje Nr. 3 (kurioje pareiškėjas A. L. kalėjo iš karto po atlikto patikrinimo, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d.) išmatuota dirbtinė apšvieta ir oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 reglamentuojamas vertes (I t., b. l. 80–85). 2013 m. liepos 2 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad laikino sulaikymo kamerose temperatūra, santykinė drėgmė atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, sanitarinis mazgas ir jame esantys įrenginiai buvo švarūs, tai atitiko HN 76:2010 reikalavimus (I t., b. l. 108–109). Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 3 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad kameroje Nr. 4 (kurioje pareiškėjas A. L. kalėjo iš karto po atlikto patikrinimo, t. y. nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d.) langai atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 40 punkto reikalavimus dėl natūralaus apšvietimo, dieninis apšvietimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 41:2011 reglamentuojančias vertes (II t., b. l. 40–41). Nors Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 1 d. patikrinimo akte buvo nustatyta, kad natūralios apšvietos koeficientas kameroje Nr. 3 neatitiko Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 reglamentuojamas verčių, teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė nepakankama pažeidimui konstatuoti, kadangi byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl prasto apšvietimo pablogėjo pareiškėjų sveikata. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjų argumentus dėl antisanitarinių sąlygų atmetė kaip nepagrįstus.

17. Dėl rūkymo kamerose, laikymo kartu su rūkančiais teismas rėmėsi Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 19 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktu bei 14 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012) ir pažymėjo, jog įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Nagrinėjamu atveju LAVL atsiliepime į pareiškėjų skundą taip pat nurodė, kad informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta LAVL (II t., b. l. 1–6).

Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad LAVL informavo LAVL gydomus asmenis apie draudimą rūkyti (I t., b. l. 123–127). Taigi, LAVL apie draudimą rūkyti LAVL patalpose informavo tinkamai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013) teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie pareiškėjų kreipimąsi dėl apgyvendinimo su nerūkančiais asmenimis, todėl kritiškai vertintinas pareiškėjų skundo teiginys, kad jie visą laiką buvo verčiami kvėpuoti tabako dūmais.

Be to, kaip matyti iš pareiškėjo A. L. gydymo stacionare istorijos Nr. 1056-162, Nr. 308-41, Nr. 786-120, Nr. 688-143 (I t., b. l. 66; II t., b. l. 106, 114, 116), pareiškėjas gydymo LAVL laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 7 d., nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 17 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 10 d., nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 19 d. rūkė. Pareiškėjas P. J. taip pat laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 22 d. iki 2012 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. balandžio 5 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. gegužės 21 d. taip pat rūkė (I t., b. l. 49, 50, 51).

Pareiškėjai teiginių, jog kartu su jais palatose gydyti asmenys būtų rūkę ir tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus, nepagrindė įrodymais. Pareiškėjai taip pat neteigė, kad dėl rūkymo palatose būtų kreipęsi į LAVL administraciją su prašymais pašalinti šį pažeidimą, informuodami, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji gyvenamosiose patalpose nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla pagal pirmiau minėtus teisės aktus, nesvarbu, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinodama administracija ėmėsi veiksmų, kad jie būtų pašalinti.

Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų LAVL veiksmų. Taip pat pastebėta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. V-172, patvirtinto Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomo būtiniausių reikmenų asortimento 12 punkte nurodoma: cigaretės, papirosai, tabakas, degtukai, vienkartiniai žiebtuvėliai. Todėl parduotuvėje prekiaujant cigaretėmis ir tabako gaminiais galiojančių teisės aktų normos nepažeidžiamos.

18. Pareiškėjų argumentai, jog LAVL nesudarė sąlygų nemokamai skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius vertinti kritiškai, kadangi nei HN 76:2010, nei HN 134:2015 nereglamentuoja, jog tokios paslaugos pareiškėjams turi būti teikiamos nemokamai. Teismas pažymėjo, kad LAVL buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Švaros etalonas“, kuris surinkdavo skalbinius, juos išveždavo, parveždavo ir išskalbdavo (I t., b. l. 117–120). Teismas pabrėžė, jog LAVL atsiliepime pažymėjo, kad pacientų, kurie dėl sunkios sveikatos būklės negali išsiskalbti patys, asmeniniai drabužiai surenkami ir skalbiami centralizuotoje skalbykloje. Pacientai, kurių sveikatos būklė leidžia apsitarnauti patiems, asmeninius rūbus gali išsiskalbti palatoje ar skyriaus plovykloje. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nurodytų aplinkybių neginčija, aplinkybės, jog jiems buvo suteikta teisė skalbti rūbus, taip pat nepaneigia, todėl atsižvelgus į tai, konstatuota, kad šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų LAVL veiksmų.

19. Dėl pareiškėjų nusiskundimų netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis LAVL teismas, vadovaudamasis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1, 2, 3, 8 dalimis, pažymėjo, kad ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme. Įvertinęs tai, teismas pareiškėjų skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjų manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų paliko nenagrinėtą, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai dar galima pasinaudoti ta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ)105 str. 1 p.). Pareiškėjams išaiškinta, kad, nesutikdami su nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtu sprendimu, galės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

20. Atsižvelgęs į pareiškėjų skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjų bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, kad pareiškėjai galėjo patirti neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jie nebūtų patyrę, jei būtų buvę laikomi teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai jokių įrodymų, patvirtinančių teisės aktų reikalavimų neatitinkančio laikymo LAVL poveikio jų psichikai ir sveikatos būklei, teismui nepateikė. Įvertinęs pareiškėjų asmens sveikatos istorijos gydytojų įrašus, teismas nustatė, kad jokių rimtų susirgimų, kuriems turėtų įtakos laikymo LAVL sąlygos, nenustatyta (I t., b. l. 16–18, 46–51, 64–66; II t., b. l. 7, 9, 106, 108, 110, 112, 114, 116, 141–144), o atitinkamais laikotarpiais pareiškėjų būklė netgi pagerėjo. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jų patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo bei privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Taip pat nėra duomenų, kad jie būtų buvę laikomi kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

22. Atsižvelgęs į laikotarpį, kuriuo pareiškėjams LAVL kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, t. y. pareiškėjo P. J. atžvilgiu – 59 paros, pareiškėjo A. L. atžvilgiu – 62 paros, į tai, kad pareiškėjams nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mąstą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-533-442/2015, 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015, 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015, 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015), į tai, kad pareiškėjai be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, skunde išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL, išskyrus tai, kad kameros tam tikrais laikotarpiais buvo perpildytos, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, nesant įrodymų, kad kalinimo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjų sveikatai, taip pat į tai, kad pareiškėjai, darydami nusikalstamas veikas, turėjo numatyti būsimas pasekmes, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjui P. J. priteisė 690 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjui A. L. – 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 23. Pareiškėjai P. J. ir A. L. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 81–98), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo už visą laikotarpį nuo 2006 m. spalio 24 iki 2016 m. balandžio 15 d. bei jų skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas bei patikslintas skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

23.1. Pirmosios instancijos teismas savo išvadose bando pateisinti atsakovą ir šališkai vertinti nustatytus ir nenustatytus pažeidimus dėl nežmoniškų ir kankinančių kalinimo sąlygų gydymo įstaigoje. Net pripažinti pirmosios instancijos teismo pažeidimai yra tiesiogiai susiję su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, dėl ko teismas tiesiogiai taip ir nepasisakė. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino patikslintame skunde nurodyto Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12), kuriame išnagrinėta byla iš esmės dėl to paties atsakovo neteisėtų veiksmų, dalis to paties skundžiamo laikotarpio, tie patys pažeidimai, panašus bendras gydymo laikotarpis, t. y. precedentas kitoms tokio tipo panašioms byloms dėl to paties atsakovo vienodu skundžiamu laikotarpiu.

23.2. Teismo pasisakymai, kad pareiškėjai turėjo numatyti kalinimo pasekmes prieš darydami nusikaltimus, yra susiję su sutrumpintu ieškinio senaties termino taikymo neteisėtumo klausimu taip pat susiję su pareiškėjų diskriminacija ir teismo šališkumu. Pastebėtina, kad byloje keitėsi teisėjai.

23.3. Pareiškėjai nėra ir tinkamai nebuvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai numato ir reglamentuoja teisės aktai, todėl ir negali būti konstatuojama, kad jie žino ir suprato savo teises, kalinant juos LAVL. Be to, suprasti savo teisių ir pareigų jie negalėjo ir dėl streso. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjai sužinojo tik 2014 m. liepos 30 d. ir 2014 m. rugsėjo 15 d., sudarydami sutartis su savuoju atstovu, skundą teismui teikė 2015 m. liepos 22 d., nes abu pareiškėjai dar atlikinėjo bausmę ir dėl sveikatos sutrikimų periodiškai buvo perkeliami į LAVL. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo tinkamai supažindinti su gydymo įstaigos vidaus tvarkos taisyklėmis, jo teisėmis ir pareigomis, o tai yra reikšminga taikant ieškinio senaties terminą, nustatant jo tikslią pradžią, kadangi nesupažindinus jų, pareiškėjai negalėjo žinoti tuo metu apie kalinimo sąlygų pažeidimą, todėl ir kreiptis į teismą dėl minėtų pažeidimų nebuvo galimybės. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pareiškėjams nebuvo užtikrinta tik minimalaus gyvenamojo ploto norma, liko nepaneigti kiti pareiškėjų argumentai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat ir laikotarpiu iki 2012 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė tinkamai dėl nustatytų pažeidimų, atsižvelgiant į Konvencijos 3 straipsnio ribas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai gydėsi nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 4 d., t. y. daugiau nei dešimt metų, ir vadovaujantis jau teismo nustatytomis netinkamomis sąlygomis minėtose LAVL palatose laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2016 m. balandžio 15 d., yra pagrindas teigti, kad pareiškėjai gydėsi netinkamomis sąlygomis labai ilgą laiką, kas tiesiogiai sietina su Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino bausmės atlikimo metu pareiškėjų psichologinės-emocinės būsenos, dėl ko jie neturėjo jokios galimybės skirti laiko savo teisėms ginti. Todėl, vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir skundžiamą laikotarpį nustatyti nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. ir dėl minėto laikotarpio spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo išmokėjimo.

23.4. Nesutinka ir dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydžio bei dėl to, kad teismas nenustatė visų kitų pareiškėjų nurodytų pažeidimų.

23.5. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo užimamas plotas, bei skaičiuojama kameros plotą dalijant iš lovų skaičiaus joje. Tokiu būdu pareiškėjams nebuvo užtikrinta minimali ploto norma visą jų buvimo LAVL laiką, kiekvieną dieną.

23.6. Dėl nesuteikimo pakankamo kiekio kartų per savaitę (daugiau nei vieną kartą) išsimaudyti po dušu pareiškėjams atsirado neigiamų pasekmių (išberdavo kūną), atsižvelgus dar ir į tai, kad jie buvo ligoniai. Pareiškėjai taip pat negalėjo privačiai pasinaudoti dušu.

23.7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., o tai reiškia, kad iki to ligoninė neturėjo tokio leidimo ir ji negalėjo vykdyti veiklos. Tai dar viena aplinkybė, dėl kurios negalėjo būti taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, nes pareiškėjai buvo gydomi, kai LAVL neturėjo tam leidimo, tai be abejonės susiję su Konvencijos 3 straipsnio normomis, kas buvo pripažinta ir minėtame EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime Mironovas ir kiti prieš Lietuvą.

23.8. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad byloje yra pareiškėjo pateikta Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažyma 2013 m. gegužės 17 d. Nr. 4D-2013/1-680/3D/-1381, kurioje pripažinta eilė pažeidimų. Taip pat teismas nevertino Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo 2013 m. birželio 6 d. išvados Nr. 13.15-(2.1)-2-2806, kurioje taip pat yra pripažinti pažeidimai. Be to, nevertino ir asmeninio pareiškėjo P. J. 2015 m. lapkričio 4 d. prašymo dėl nustatytų kamerinio tipo palatoje pažeidimų.

23.9. Atsakovo atstovas neužtikrino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjai nekvėpuotų tabako dūmais, t. y. neįrengė specialių patalpų rūkantiems, parduotuvėje parduodamos cigaretės ir tabako gaminiai bei nepritaikė nei vienos drausminės nuobaudos už rūkymą netinkamoje vietoje. Tuo pareiškėjai patyrė nepatogumų, orumo pažeminimą, konfliktus su kitais asmenimis.

24. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 105–106) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

24.1. Pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjų ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

24.2. Pareiškėjai savo apeliaciniame skunde nenurodė / nepateikė naujų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų ar motyvų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjus laikant netinkamomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

26. Šiuo atveju pareiškėjai į pirmosios instancijos teismą kreipėsi dėl to, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jie (pareiškėjas P. J. nuo 2006 m. spalio 24 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., o pareiškėjas A. L. nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.) buvo laikomi netinkamomis sąlygomis, dėl ko pareiškėjas P. J. patyrė 7 000 Eur, o pareiškėjas A. L. – 3 500 Eur dydžio neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, pirmiausia, taikydamas ieškinio senaties terminą, apribojo ginčo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., o įvertinęs pareiškėjų kalinimo sąlygas šiuo laikotarpiu, skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad pareiškėjų teisė į minimalų 5,1 kv. m plotą LAVL kameroje buvo pažeista (pareiškėjo P. J. atžvilgiu 59 paras, pareiškėjo A. L. atžvilgiu – 62 paras) bei šiuo laikotarpiu jiems nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjui P. J. priteisė 690 Eur, o pareiškėjui A. L. – 720 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Pareiškėjai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nenustatė kitų pareiškėjų nurodytų kalinimo sąlygų pažeidimų bei priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Skundą taip pat grindžia ne tik nacionalinės teisės, bet ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis bei EŽTT jurisprudencija.

28. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėl ieškinio senaties taikymo išdėstyti argumentai yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes atsakovas šioje byloje neprašė taikyti ieškinio senaties ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šio klausimo net nesprendė.

29. Dėl ieškinio senaties termino, visų pirma, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

31. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjų argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

32. Kaip savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Be to, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

33. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

34. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunduose nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog tai, kad pareiškėjai, atvykę į įkalinimo gydymo įstaigą, jų teigimu, nebuvo supažindinti su jų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe, kas, jų nuomone, reiškia, jog ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas arba turi būti taikomas tik nuo jų supažindinimo, pirmosios instancijos teismo buvo paneigta byloje esančiais duomenimis (I t., b. l. 72–74;

II t., b. l. 8, 10, 107, 109, 111, 113, 115, 117), kuo nėra pagrindo abejoti. Be to, šios aplinkybės neneigia ir patys pareiškėjai (be kita ko, nurodydami, kad dalijami lankstinukai bei teikiama informacija kitokia forma), tik, jų teigimu, tai nėra pakankamas supažindinimas su jų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad, kaip nurodo pareiškėjai, atsakovo atstovo darbuotojai nenurodo naujai atvykusiam asmeniui, jog kalinimo įstaigos patalpose gali trūkti ploto, oro, kaip nustatyti kameros bendrą plotą ir pan., siekiant asmenims palengvinti pasiruošimą teisminiam bylinėjimuisi, negali būti laikoma netinkamu supažindinimu su asmenų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe.

Minėtos aplinkybės, susijusios su galimų kalinimo sąlygų pažeidimų konstatavimu, pirmiausia, nėra asmens teisės ar pareigos, antra, jos negali būti nurodomos asmenims, pirmą kartą atvykusiems į įkalinimo įstaigą (šiuo atveju ligoninę), kadangi tokie galimi pažeidimai tų konkrečių asmenų atžvilgiu dar neegzistuoja, jie galimai tik bus nustatyti ateityje. Tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu.

Kaip yra nurodęs ir EŽTT 2017 m. liepos 4 d. sprendime byloje Aleksandravičius ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 32344/13 ir kt.), aptardamas, pavyzdžiui, bendrąsias Lukiškių TI-K sąlygas, buvusias 2008–2011 m. pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) išvadas, sąlygos Lukiškių TI-K labai skiriasi skirtingose kalinimo įstaigos vietose, o tai reiškia, kad perpildymas ir kitos sąlygos nėra visą laiką vienodos, be to, faktinė padėtis jose nuolat kinta, todėl tokiomis išvadomis negalima vadovautis visais atvejais.

Taigi, šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjai apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjai iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Be to, kaip nurodė ir savo apeliaciniame skunde, pareiškėjams kalint pirmą kartą atrodė, kad esamos bausmės atlikimo sąlygos yra normos ribose ir tam tikri nepatogumai yra atsakas už jų padarytus teisės pažeidimus, todėl jas priėmė kaip teisėtas.

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, be kita ko, esant ir atsakovo atstovo prašymui, teisingai ir pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, ir pripažino, kad pareiškėjai praleido šį terminą.

36. Sprendžiant klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų nurodomos aplinkybės, jog LAVL pareigūnai pareiškėjams žodžiu nepaaiškino, jog jų teisės yra pažeidžiamos, nebuvo supažindinti su savo teisėmis ir pareigomis, kaip tai nustato ir reglamentuoja įstatymai, ne tik kad nepatvirtina fakto, jog jie apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, tačiau ir nėra pagrindas dėl svarbių priežasčių atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjai iki ieškinio senaties termino pabaigos neturėjo galimybės kreiptis į teismą, siekdami tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Tai, kad pareiškėjai jautė stresą ar buvo tokios psichologinės-emocinės būsenos dėl patekimo į laisvės atėmimo vietą, kad negalėjo laiku kreiptis į teismą, taip pat nelaikytina svarbia ir objektyvia priežastimi praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, kadangi pareiškėjai į teismą, kaip patys ir nurodo, kreipėsi tik po beveik dešimties metų nuo sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Tai, kad pareiškėjams tik vėliau iš kitų kalinčių asmenų ar jų atstovo tapo žinoma, kad tokios kalinimo sąlygos galimai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nereiškia, jog patys pareiškėjai tik tuomet pradėjo jausti neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį. Taigi, šiuo atveju pritaikius ieškinio senaties terminą, byloje pagrįstai vertintas ginčo laikotarpis nuo 2012 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. balandžio 22 d., kai pareiškėjai buvo kalinami LAVL.

38. Nagrinėjamu atveju bendrosios nuostatos dėl kalinimo įstaigų perpildymo yra suformuluotos Europos Žmogaus Teisių Teismo didžiosios kolegijos 2016 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 136–141 punktuose, t. y.: 1) Teismas patvirtino, kad praktikoje dominuojantis 3 kv. m ploto standartas vienam daugiavietėje kameroje kalinamam asmeniui yra aktualus minimalus reikalavimas pagal Konvencijos 3 straipsnį; 2) kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m kameroje, kurioje asmenys apgyvendinami kartu, šis asmeninės erdvės trūkumas yra toks rimtas, kad sukuria stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją. Įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali šią prezumpciją paneigti, jeigu parodo, jog egzistavo faktoriai, galintys adekvačiai kompensuoti mažą asmeninę erdvę; 3) stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigta, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma: a) nukrypimai nuo reikalaujamos minimalios 3 kv. m ploto normos yra trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) tokie nukrypimai yra kompensuojami pakankama judėjimo laisve už kameros ribų ir pakankamu užimtumu; c) pareiškėjas yra kalinamas, bendrąja prasme, tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių; 4) tais atvejais, kai vertinama kalėjimo kamera, kurioje vienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m ploto, erdvės faktorius išlieka svarbia aplinkybe sprendžiant dėl kalinimo sąlygų tinkamumo. Tokiomis aplinkybėmis Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu erdvės klausimas bus susijęs su kitomis netinkamomis fizinėmis kalinimo sąlygomis, ypač galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir oru, ventiliacija, kambario temperatūros tinkamumu, galimybe naudotis tualetu privačiai ir pagrindinių sanitarinių bei higienos reikalavimų atitiktimi; 5) tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka daugiau nei 4 kv. m asmeninės erdvės kameroje, kurioje asmenys kalinami kartu, ir kai dėl to nekyla jokių asmeninės erdvės problemų, kitos fizinės kalinimo sąlygos, paminėtos anksčiau, išlieka svarbios Teismui vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų tinkamumą pagal Konvencijos 3 straipsnį.

39. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, paaiškino ir minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

40. Ploto vertinimo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kai nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, įskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamo ploto, į šią aplinkybę atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017).

41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas P. J. ginčo laikotarpiu 59 paras LAVL buvo laikomas kamerose, kuriose jam tekęs kameros plotas neatitiko minimalaus ploto normos (5,1 kv. m), o pareiškėjas A. L. – 62 paras. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėtomis bendrosiomis nuostatos dėl kalinimo įstaigų perpildymo, nustatė, jog pareiškėjui P. J. 34 paras iš 59 tekdavo mažiau nei 3 kv. m Konvencijos garantuojamo minimalaus kameros ploto, o pareiškėjui A. L. – 14 parų iš 62. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją.

42. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju buvo aplinkybių, galinčių paneigti stiprią Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog minėti iš viso 59 ir 62 parų kalinimo LAVL laikotarpiai nebuvo nepertraukiami, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šiuo atveju visą šį laikotarpį buvo nevykdyta pareiga užtikrinti pareiškėjams teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas pareiškėjų ploto normos trūkumas kartu su privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimu negali būti laikomas trumpas, atsitiktinis ir nereikšmingas. Todėl šios aplinkybės yra pakankamos, kad teisėjų kolegija galėtų konstatuoti, jog stipri Konvencijos 3 straipsnio prezumpcija nebuvo paneigta. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, konstatuotinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

43. Pridurtina, jog kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 140 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgusi, be kita ko, į tai, kad ginčo laikotarpis pritaikius ieškinio senaties terminą apribotas pagrįstai, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pažymėtina, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde teigdami, jog teismas nepagrįstai nenustatė kitų jų skunduose nurodytų pažeidimų, iš esmės nepagrindžia šio savo teiginio, o tik pakartoja tuos pačius argumentus, nurodytus skunduose pirmosios instancijos teismui, dėl kurių šis išsamiai ir motyvuotai pasisakė.

44. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nevertino jų patikslintame skunde nurodyto Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12), kuris yra precedentas kitoms tokio tipo panašioms byloms. Kaip jau minėta, tai, kad vieno ar kito asmens atžvilgiu nacionalinis teismas ar EŽTT tam tikru laiku nustatė konkretų kalinimo sąlygų pažeidimą (ar pažeidimus), dar nereiškia, kad tokie pat pažeidimai kitu laikotarpiu nors ir toje pat įstaigoje bus nustatyti ir kitų asmenų atžvilgiu. Pažymėtina, jog EŽTT nagrinėtoje byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pareiškėjo R. M. atžvilgiu pažeidimas, jam kalint LAVL, buvo nustatytas kitu laikotarpiu nei nagrinėjamoje byloje, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m., be to, R. M. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje praleido nuo 5 dienų iki 1 mėn. ir 3 dienų, o EŽTT iš esmės pažeidimą pripažino ne tiek dėl ploto normos pažeidimo LAVL, kiek dėl antisanitarinių sąlygų šioje įstaigoje. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjų situacija skiriasi nuo tos, kuri nagrinėta minėtos EŽTT byloje, nėra pagrindo remtis šiuo sprendimu, konstatuojant atitinkamus pažeidimus nagrinėjamoje byloje.

45. Taip pat dėl pareiškėjų argumento, jog LAVL leidimą-higienos pasą gavo tik 2013 m. liepos 29 d., todėl iki tol tokio leidimo neturėjo ir negalėjo vykdyti veiklos, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nepaisant to, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras LAVL Leidimą-Higienos pasą išdavė 2013 m. liepos 29 d. (I t., b. l. 93), tačiau Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 (I t., b. l. 92), suteikiančią LAVL teisę verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti atitinkamas paslaugas, iš esmės analogiškas Leidime-Higienos pase nurodytoms. Be to, LAVL yra nuolat tikrinama Vilniaus visuomenės sveikatos centro (I t., b. l. 80–85, 86–87, 108–109, 110–111, 112–114, 115–116; II t., b. l. 38–39, 40–41, 53–54, 55–56, 57–60, 125–126), kas taip pat nesudaro pagrindo vertinti, kad pareiškėjų buvimo šioje įstaigoje metu buvo nustatyti higienos (sanitariniai) pažeidimai.

46. Galiausiai, neturinčiais įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl kitų kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių nebuvimo laikytini ir pareiškėjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančios Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių pažymos 2013 m. gegužės 17 d. Nr. 4D-2013/1-680/3D/-1381, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo 2013 m. birželio 6 d. išvados Nr. 13.15-(2.1)-2-2806, bei pareiškėjo P. J. 2015 m. lapkričio 4 d. prašymo dėl nustatytų kamerinio tipo palatoje pažeidimų. Pažymėtina, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.). Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi minėtus apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

47. Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo pareiškėjai tik nurodo, jog byloje keitėsi teisėjai. Iš bylos duomenų nustatyta, jog 2016 m. birželio 1 d. administracinė byla perduota kitai teisėjai – J. R.. Pagal ABTĮ 78 straipsnio 2 dalį pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Jeigu atidėjus bylos nagrinėjimą proceso metu bent vienas iš teisėjų pakeičiamas, byla turi būti nagrinėjama nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai proceso dalyviai neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta. Nagrinėjamu atveju pasikeitus teisėjai, byla buvo nagrinėjama 2016 m. birželio 30 d. teismo posėdyje pagal paskutinį 2016 m. birželio 29 d. pareiškėjų pateiktą patikslintą skundą, iš naujo atliekant įrodymų tyrimą, t. y. apklausiant pareiškėjus ir sudarant galimybę pasisakyti kitiems proceso dalyviams, ištiriant rašytinius įrodymus bei surengiant teisminius ginčus (III t., b. l. 51–54). Be to, tokiam teisėjos pasikeitimui ir bylos nagrinėjimui pareiškėjai prieštaravimų nebuvo pareiškę. Atsižvelgus į tai ABTĮ 78 straipsnio 2 dalies nuostatos pažeidimas nenustatytas. Teisėjo pasikeitimas taip pat negali būti jo šališkumo įrodymas, nesant kitų ABTĮ 47 straipsnyje numatytų teisėjo nušalinimo pagrindų, kurių pareiškėjai šiuo atveju nenurodė.

48. Pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo pažymėtina, jog pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nagrinėjamu atveju, įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija šioje nutartyje jau nusprendė, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

49. Kalbant apie pareiškėjų patirtą žalą ir priežastinį ryšį, siejantį valstybės neteisėtus veiksmus ir pareiškėjams kilusią žalą, teismo vertinimu, nėra abejonių, kad pareiškėjai, kalinami nustatytomis sąlygomis (neužtikrinant minimalaus, be kita ko ir Konvencijos prasme, ploto reikalavimo bei privatumo naudojantis sanitariniu mazgu), patyrė kančią ir sunkumus. Įvertinusi nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo P. J. pažeistai teisei apginti jam turi būti priteistas 1 200 Eur, o pareiškėjui A. L. – 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

50. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui P. J. iš atsakovo priteisiant 1 200 Eur, o pareiškėjui A. L. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų P. J. ir A. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui P. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų eurų), o pareiškėjui A. L. 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys