2013-10-15 Nr. BB-1924-1-96-2-00032-2009-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–396/2013

Teisminio proceso Nr. 1-96-2-00032-2009-4

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.29.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjai advokatei Eugenijai Povilaitienei,

išteisintajam E. A.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. N. ir Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Misevičiaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžio.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 nuosprendžiu E. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį (dėl dokumento laikymo ir gabenimo, neturint teisėto pagrindo) ir jam paskirta 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Priteista iš E. A. nukentėjusiajam V. N. 1500 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo E. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat panaikintas sprendimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo V. N., o jo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Greičiaus pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinius skundus atmesti, prokurorės, prašiusios jos ir nukentėjusiojo civilinio ieškovo kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. A. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo 2008 m. gruodžio 9 d. laikė ir gabeno fizinio asmens dokumentą, neturėdamas teisėto pagrindo, o būtent 2008 m. gegužės 6 d. UAB „S“ direktoriaus J. Č. įsakymu paskirtas statinio, t. y. V. N. statomo namo, kuris yra Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), statybos techniniu prižiūrėtoju, ir iš V. N. 2008 m. gegužės 7 d. statybvietėje gavęs šio namo statybos darbų žurnalą, t. y. oficialų privalomąjį statybos darbų vykdymo dokumentą, numatytą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. 231, 2005 m. liepos 15 d. įsakymo Nr. Dl - 371 redakcija patvirtintame statybos darbų žurnalo pildymo tvarkos apraše, po to 2008 m. gruodžio 8 d. įsakymu išleistas atostogų, o nuo 2008 m. gruodžio 29 d. visiškai atleistas iš darbo UAB „S“ ir nebevykdydamas šio namo statybos techninio prižiūrėtojo pareigų bei turėdamas pareigą grąžinti šį statybos darbų žurnalą, nuo 2008 m. gruodžio 9 d. negrąžindamas šio žurnalo namo savininkui, taip neturėdamas teisėto pagrindo, tiksliai nenustatytoje vietoje laikė šį fizinio asmens V. N. dokumentą – statybos darbų žurnalą – bei 2009 m. kovo mėnesį, tiksliai nenustatytomis dienomis, gabeno į statomą namą, esantį Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), į UAB „D“ Šiaulių filialą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), ir į UAB „R“, esančią Šiauliuose, (duomenys neskelbtini).

Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegija konstatavo, kad išanalizavus bylos medžiagą matyti, jog įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis E. A. įgijo, o po to laikė ir gabeno be teisėto pagrindo dokumentą – statybos darbų žurnalą, byloje nėra, ir nesutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad statybos darbų žurnalas atitinka dokumento sąvoką baudžiamąja teisine prasme.

Kasaciniu skundu Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Gintaras Misevičius prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka motyvuodamas, kad šis teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Skunde teigiama, kad apygardos teismas išsamiai neišnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito ir todėl nepagrįstai konstatavo, jog nėra surinkta duomenų, kad E. A. laikė ir gabeno dokumentą be teisėto pagrindo, ir nėra jokių duomenų, jog kaltinime nurodytas statybos darbų žurnalas atitinka dokumento sąvoką baudžiamojo įstatymo prasme.

Kasatorius pabrėžia, kad kiekvienas darbuotojas, turintis daiktų ar dokumentų, gautų juos laikyti ir jais naudotis dėl savo einamų pareigų, šiuos daiktus ir dokumentus laiko savo žinioje teisėtu pagrindu tik iki to momento, kol tokias pareigas eina. Kai jis atleidžiamas iš darbo ir tokių pareigų nebeeina, gautus, daiktus ir dokumentus jis privalo grąžinti tą pačią dieną, nes nebeturi teisėto pagrindo laikyti svetimą daiktą ar dokumentą, o tai pažeidus, veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Tai, kad nukentėjusysis V. N. leido E. A. 2009 m. kovo 10 d. įsipareigojimu grąžinti šį žurnalą iki 2009 m. balandžio 1 d., tikrai nesuteikė atgaline data E. A. teisėto pagrindo laikyti šį dokumentą jau nebeeinant V. N. statomo namo statybos techninio prižiūrėtojo pareigų. Tiesiog taip buvo nurodyta nauja data grąžinti šį neteisėtai laikomą dokumentą, kurį jis privalėjo grąžinti, bet negrąžino nuo 2008 m. gruodžio 9 d., kai jau nebeėjo pareigų dėl atostogų, o vėliau buvo visiškai atleistas iš darbo.

Nors apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad E. A. šį žurnalą gavo teisėtai ir tokią išvadą grindė tuo, jog nukentėjusiojo V. N. ir liudytojo J. P. parodymais nustatyta, kad šis žurnalas E. A. buvo perduotas jo ir paties V. N. susitarimu, tačiau tokia išvada netrukdo kaltinti šio dokumento laikymu be teisėto pagrindo nuo vėlesnės datos, t. y. kai to teisėto pagrindo nebelieka. Todėl E. A. ir nebuvo kaltinamas dėl neteisėto dokumento įgijimo, nes iš jau minėtų nukentėjusiojo bei liudytojo parodymų yra akivaizdu, kad jis iš V. N. šį dokumentą – statybos darbų žurnalą – gavo iki tol, kol eis savo pareigas, kas, beje, paneigia išteisintojo tvirtinimus, jog jis tokio dokumento iš nukentėjusiojo V. N. negavo. Taip pat būtina pažymėti, kad ir apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog E. A. po atleidimo iš darbo šį dokumentą (žurnalą) laikė ir 2009 m. kovą gabeno be teisėto pagrindo. Nors po to teismas, prieštaraudamas sau, pasisakė, kad nesurinkta duomenų apie tai, kokiais norminiais aktais ar dokumentais nustatyta, jog E. A. atsirado pareiga šį dokumentą grąžinti, manytina, tačiau tokia pareiga atsiranda iš bendrų darbuotojo pareigų. Antai Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnis nustato, kad darbuotojas turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, o pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių. Akivaizdu, kad šiuos reikalavimus E. A. ėmė pažeidinėti nuo pat atostogų dienos ir tęsė po jo atleidimo iš darbo, taip pažeisdamas nukentėjusiojo V. N. teisėtus interesus.

Taip pat kasatorius mano, kad nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, jog nėra surinkta duomenų, kad statybos darbų žurnalą galima laikyti dokumentu, turinčiu teisinę reikšmę ir galinčiu sukelti teisinius padarinius, nes tik tinkamai užpildytas toks žurnalas tampa dokumentu. Dokumentas sukelia teisines pasekmes ne tik tada, kai jis yra tinkamai ir visiškai užpildytas, bet ir tada, kai jis, atvirkščiai, yra netinkamai ar nevisai užpildytas, nes konkrečiu atveju tai parodo statybos darbus reglamentuojančių norminių aktų pažeidimus, už kuriuos atsiranda teisinė atsakomybė.

Iš nukentėjusiojo V. N. parodymų aiškiai matyti, jog jis buvo į žurnalą įrašęs savo vardą, pavardę, statomo namo adresą, pasirašęs, todėl šie įrašai tvirtino juridinę reikšmę turintį faktą, kad toks žurnalas statybos vietoje yra pradėtas, t. y. kad norminių aktų reikalavimas tokį žurnalą turėti yra vykdomas. Jame esantys ar nesantys įrašai apie tam tikrus statybos darbus taip pat gali patvirtinti kitų norminių aktų vykdymą ar nevykdymą. Kad tokį žurnalą E. A. turėjo ir su savimi vežiojosi, t. y. gabeno, patvirtino ne tik nukentėjusysis ir jau minėtas liudytojas J. P., bet ir liudytojas G. R. Iš jų parodymų matyti, kad 2009 m. kovo mėnesį E. A. jų prašė pasirašyti į šį žurnalą apie atliktus darbus, o pats E. A. teigė, kad turėjo tik tokio žurnalo kopiją, tačiau pats teisme yra pripažinęs, kad į žurnalo kopiją niekada niekieno pasirašyti neprašė. Taigi, liudytojų nurodomas prašymas pasirašyti galėjo būti tik į vienintelį žurnalą – originalą. Be to, liudytojai G. R. ir J. Č. patvirtino matę E. A. rankose kitą žurnalą nei pastarojo pateiktas į baudžiamąją bylą, todėl jo gynybinė versija buvo paneigta.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas šių liudytojų parodymų neįvertino, nepasisakė, kodėl jais nesiremia, ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Visos apeliacinės instancijos teismo išvados padarytos remiantis išteisintojo, o ne nukentėjusiojo ir liudytojų išsamiais parodymais, kurie patvirtina nusikalstamos veikos sudėties buvimą.

Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad kaltininko veiksmai, kai jis gauna dokumentus iš teisėto jų turėtojo ir juos padeda nežinomoje vietoje, atitinka BK 303 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį. Pažymėtina, kad BK 303 straipsnio dispozicija reikalauja ne tik veiksmų, bet ir padarinių – didelės žalos padarymo. Žala nukentėjusiajam buvo padaryta, tačiau tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų, kad ši žala būtų didelė Baudžiamojo kodekso prasme, todėl ir buvo pateiktas kaltinimas ne pagal BK 303, o pagal 302 straipsnį.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas V. N. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nuosprendį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes išteisinamajame nuosprendyje gausu prieštaravimų ir viena kitai prieštaraujančių išvadų. Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur kaltinamasis minėtą dokumentą laikė, o tyrimo metu jis nebuvo surastas, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad žurnalas buvo pildomas norminių aktų nustatyta tvarka, tačiau toliau teigiama, jog išteisintasis galėjo į žurnalą įrašyti tik statybos priežiūros patikrinimo rezultatus ir reikalavimus, kontroliuoti žurnalo pildymą, o nefiksuoti statybos darbų eigos.

Taigi, iš vienos pusės – apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta, kur išteisintasis žurnalą laikė, o tyrimo metu jis nebuvo surastas, tačiau greta daroma priešinga išvada, jog statybos žurnalas egzistavo.

Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai neva BK 302 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas gali būti tik toks dokumentas, kuriame užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, yra nepagrįsti, nes šiame BK specialiosios dalies straipsnyje nepasakyta, jog tik valdymo ar savivaldybių dokumentai yra nusikaltimo objektas. Priešingai, BK 302 straipsnyje kalbama tiek apie juridinius, tiek ir apie fizinius asmenis, kurių dokumentai gali būti pagrobti ar paslėpti.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad statybos darbų žurnalas atitinka dokumento sampratą, tačiau kartu pats sau prieštarauja darydamas išvadą, jog pagal teismų praktiką dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje visiškai nevertino liudytojų M. I., J. P., A. M., G. R. ir J. Č. parodymų, kurie patvirtina esmines bylos aplinkybes. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje detaliai išdėstė įvykių seką remdamasis minėtų liudytojų parodymais ir nustatė, jog 2007 m. rugsėjo mėn. V. N. įsigijo statybos darbų žurnalą, tą patvirtino liudytojas M. I. Be to, kasatoriaus ir J. P. parodymai patvirtina, kad UAB „S“ V. N. statomo namo techninei priežiūrai atlikti paskyrus E. A., 2008 m. gegužės mėn. pradžioje V. N. perdavė žurnalą jam. Kasatorius nurodo, kad jis pasitikėjo E. A. ir statybos žurnalo netikrindavo, tik paklausdavo, ar jis pildomas. Tik 2009 m. kovo mėn., kada prasidėjo problemoms dėl grindų, kasatorius teigia sužinojęs, kad E. A. nedirba UAB „S“ ir nevykdo jo namo statybos techninės priežiūros, tačiau žurnalo negrąžino. Kasatorius teigia, kad 2009 m. kovo pradžioje, aiškinantis dėl grindų trūkumų, E. A. į statybvietę buvo atsivežęs statybos darbų žurnalą, tačiau jo neatidavė, motyvuodamas tuo, kad turi užbaigti jį pildyti. Tai, kad E. A. turėjo žurnalo originalą o ne jo kopiją, kaip kad jis teigia, patvirtina ne tik kasatoriaus bei liudytojo M. I. parodymai, bet ir E. A. surašytas įsipareigojimas iki 2009 m. balandžio 1 d. grąžinti žurnalą. Nors E. A. teigė, kad įsipareigojimą jis rašė diktuojant kasatoriui ir patirdamas psichologinį spaudimą, tačiau jokių duomenų apie tai byloje nėra. Taip pat E. A. teiginiais verčia abejoti tai, kad tuo pačiu metu jis sumokėjo kasatoriui 1000 Lt. E. A. parodymus, kad jis turėjo statybos darbų žurnalo kopiją, paneigia liudytojų A. M. bei J. P. parodymai apie tai, jog E. A. prašė jų pasirašyti dėl tam tikrų darbų atlikimo. Be to, liudytojas G. R. parodė, kad E. A. statybos darbų žurnalą buvo atsivežęs į UAB „D“ patalpas ir jis matė, kad šis skyrėsi nuo jam parodytos byloje esančios žurnalo kopijos, nes originalo dešinėje pusėje esančiuose 8 ir 9 stulpeliuose buvo įrašai bei parašai, o kopijoje to nėra. Analogiškai parodė ir liudytojas J. Č.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai aplinkybę, kad apeliacinės instancijos teismas nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmetė visiškai nemotyvuodamas, nuosprendyje neišdėstė įrodymų vertinimo argumentų ir taip pažeidė BPK 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktus, 331 straipsnį bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. N. ir Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Misevičiaus kasaciniai skundai netenkintini.

Dėl E. A. išteisinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį pagrįstumo

Kasatoriai teigia, kad statybos darbų žurnalas atitinka dokumento sąvoką baudžiamojo įstatymo prasme, todėl E. A. apeliacinės instancijos teismo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas nepagrįstai.

BK 302 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. BK 302 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas gali būti dokumentai.

Pagal BK 302 straipsnio prasmę bei teismų praktiką dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą juridinį faktą. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-662/2000). Taigi dokumentui keliami ne formos (juo laikytinas bet kokios formos rašytinis aktas), o turinio reikalavimai, nes juo turi būti liudijamas faktas, turintis teisinę reikšmę, galintis ar sukeliantis teisinius padarinius.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad minimas statybos darbų žurnalas yra dokumentas BK 302 straipsnio prasme, jau vien tai, kad jame buvo įrašyta namo statytojo V. N. vardas, pavardė, kad jis žurnale pasirašė ir tai susieta su namo statyba, neteisinga. Tai pagrįstai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas. Statybos darbų žurnalas yra vienas iš Statybos techniniame reglamente (toliau – Reglamente) STR 1. 08.02:2002 „Statybos darbai“ V skyriuje nurodytų privalomųjų dokumentų statybos darbams pradėti. Reglamento 18 punkte nurodyta, jog pradėti statinio statybos darbus leidžiama tik po to, kai statytojas nustatyta tvarka gavo statybos leidimą, parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą, projektavimo sąlygų sąvadą, statybos darbų žurnalą. Statybos darbų žurnalo formą nustato STR 1. 08.02:2002 4 priedas, o statybos darbų žurnalo pildymo tvarką – jo aprašas. Šio Reglamento 23 punktas nustato, kad statybos darbų žurnale aprašoma statybos darbų eiga (nuo statybos pradžios iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti), į žurnalą taip pat įrašomi visų statybos priežiūros dalyvių atliktų patikrinimų rezultatai ir reikalavimai. Statybos žurnalo paskirtis – fiksuoti statybos eigą, padarytus darbus nuo statybos pradžios iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti. Tik tokie duomenys liudija faktą, turintį teisinę reikšmę, t. y. kad vykdoma namo statyba ir kaip jinai yra vykdoma. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tik tinkamai užpildyto statybos darbų žurnalo informacija, kaip tai numato jo pildymo aprašas, gali būti reikšminga nustatant vienokio ar kitokio fakto buvimą. Taip pat teisinga apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, jog minimame statybos darbų žurnale būtų buvę daromi įrašai apie namo statybos eigą, kad tokie įrašai būtų daromi laikantis teisės aktais nustatytos tvarkos. Statybos darbų žurnalas nėra išlikęs. Be to, liudytojų A. M., G. R., J. P. parodymai iš dalies patvirtina, kad tokie įrašai jame nustatyta tvarka nebuvo daromi. Minėti liudytojai parodė, kad jų buvo prašoma pasirašyti statybos darbų žurnale, tačiau jie nepasirašė. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad namo statybos darbai buvo pradėti neturint statybos darbų žurnalo.

Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad E. A. pagal savo kompetenciją negalėjo daryti įrašų apie atliktus darbus kaip rangovas, nes jis UAB „S“ direktoriaus įsakymu buvo paskirtas V. N. statomo namo techniniu prižiūrėtoju. Tuo tarpu Žurnalo pildymo aprašo 2 punktas nustato, kad už jo pildymą ir saugojimą atsako rangovas, o 12 punktas – kad, vykdant statybą ūkio būdu, žurnalus pildo ir saugo statytojo (užsakovo) paskirti statinio statybos vadovas ir statinio statybos bendrųjų ir specialiųjų darbu vadovai. Pagal teisės aktus E. A. į statybos darbų žurnalą galėjo įrašyti tik statybos priežiūros patikrinimo rezultatus bei kontroliuoti žurnalo pildymo eigą. Pats E. A. neigė, kad statybos darbų žurnalas egzistavo, o tai rodo, kad rangovai nevykdė teisės aktuose nustatyto reikalavimo fiksuoti statybos darbų eigos.

Kiti kasaciniuose skunduose nurodomi argumentai neaptarti, nes padarius išvadą, kad statybos darbų žurnalas nėra dokumentas BK 302 straipsnio prasme, juos nagrinėti nėra prasmės.

Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai E. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisino, todėl tenkinti kasacinius skundus juose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. N. ir Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Misevičiaus kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Valerijus Čiučiulka

Vytautas Greičius