2022-04-13 Nr. AB-9013-3-61-3-00120-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1926-789/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00120-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 21S51599 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad išvyko iš savo kilmės šalies – (duomenys neskelbtini) –dėl nuolatinio diskriminavimo, užgauliojimo bei fizinių bausmių: pareiškėjui išmušė akį, dantis, sužalojo koją ir lytinius organus. Pareiškėjas nurodė, kad savo kilmės šalyje jis patyrė tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą iš aplinkinių, patyrė pažeminimą, nes neturi tėvų, kurie jį galėtų apginti. Teigė, kad pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Taip pat pareiškėjui turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, dėl kurių jis privalėjo bėgti iš savo kilmės šalies.

3. Pareiškėjas nesutiko, kad jam negresia individualaus pobūdžio smurtas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo teisingai įvertinti. Pareiškėjas Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinius duomenis, kurie pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Nagrinėjamu atveju tiek iš pareiškėjo pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos pagrįstai buvo galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Taigi pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir jis atitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Teigė, kad šis terminas nėra proporcingas, pareiškėjas dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedinas siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jo veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjas laikėsi nustatytų tvarkų, o jo išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo. Nurodė, kad pareiškėjo asmenybė identifikuota, savo elgesiu jis niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis dėl prieglobsčio motyvų nustatymo, nėra padaręs tvarkos ar taisyklių pažeidimų, jo pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nebuvo jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis neišvyktų iš šalies savanoriškai.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjo pasakojimą surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į tai, buvo konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Remiantis kilmės valstybės informacija, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde teikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėjo, kad Migracijos departamentas atlikto tyrimo metu nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų faktų, kad pareiškėjas negali grįžti į savo kilmės valstybę, nes yra pagrįsta grėsmė jo gyvybei, kad pareiškėjas patyrė prievartą ir smurtą. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi esminiais trūkumais (neinformatyvus, nenuoseklus, trūksta konkrečių detalių, tikslumo) ir yra nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, pasakodamas savo istoriją, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad jį „užgauliojo“, „apmėtė akmenimis“, „žemino“, „vadino vergu“, „kartą sumušė“, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių tikslių datų, kada buvo sumuštas (pareiškėjas nurodo, kad jis to neprisimena). Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių asmenų, kurie tariamai jį persekiojo, jų persekiojimo motyvų ir siekiamų tikslų persekioti pareiškėją. Atlikus tyrimą, buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)didžiausia ir įtakingiausia etninė grupė yra būtent (duomenys neskelbtini), kuriai priklauso ir pareiškėjas.

Nebuvo rasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) etninė grupė būtų sistemiškai persekiojama (duomenys neskelbtini), tokios informacijos nepateikė ir pareiškėjas. Pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių. Kilus abejonėms dėl pareiškėjo amžiaus, buvo atliktas amžiaus nustatymo testas, kuriuo nustatyta, jog pareiškėjo biologinis amžius yra 21 +/- 2 metai, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėjas yra pilnametis, nors prisistatė nepilnamečiu. Kadangi pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo amžių, buvo pagrindas abejoti asmens patikimumu ir nuoširdumu.

Apibendrinus tyrimo metu nustatytus pareiškėjo pasakojimo trūkumus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, Migracijos departamento vertinimu, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimas nėra patikimas, o kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytų aplinkybių tikrumą, pareiškėjas nepateikė, todėl jo deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nelaikyta visiškai pagrįsta. Atsižvelgiant į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini)) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Atsakovas pažymėjo, kad, Migracijos departamento vertinimu, ginčijame Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, pėsčiomis (su asmenų grupe) kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą. Aplinkybių visuma leido pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Ši grėsmė pagrįsta paties pareiškėjo faktiniu sąmoningu elgesiu, t. y. konkrečiais duomenimis, o ne bendro pobūdžio spėjimais. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjas, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Atsakovas nustatė pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgdamas į tai, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršijo Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento sprendimo rezoliucinės dalies 3 punkte nurodytą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, jį sutrumpinant nuo 5 metų iki 3 metų, teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

10. Teismas nustatė, kad:

10.1. 2021 m. spalio 13 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas teigė, kad savo šalį paliko dėl to, kad bijojo dėl savo gyvybės. Prieglobsčio prašytojas pasakojo, kad jis tiesiog dievina futbolą, negali be jo gyventi. Jis žaidė futbolą savo bendruomenėje nuo 10 metų. Tačiau jo gentis nemėgo jo dėl to, kad jis žaidžia futbolą. Jį žemino, užgauliojo, apmėtė akmenimis. Kartą sumušė. Jam išmušė akį, dantis, sužalojo koją ir lytinius organus. Jis perėjo į kitą futbolo komandą (duomenys neskelbtini). Žaidė futbolą, tačiau ir čia patyrė pažeminimus, tyčiojimąsi, užgauliojimus ir mušimą. (duomenys neskelbtini) ir kitos gentys niekino jį. Sakė, kad komandoje buvo trys žaidėjai iš (duomenys neskelbtini) genties, tačiau didžiausią pažeminimą patyrė būtent jis, nes jis neturi tėvų ir niekas negalėjo jo apsaugoti.

10.2. Migracijos departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus ir informaciją, 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 3) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, remdamasis nustatytais faktais bei prieglobsčio prašytojo byloje surinkta informacija, turėjo įvertinti duomenų visumą ir pareiškėjo teiginių, nepatvirtintų rašytiniais įrodymais, patikimumą, remdamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 116 punkte nustatytais kriterijais. Teismo vertinimu, Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodė, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti jo visi nurodyti argumentai, Migracijos departamentas atsižvelgė į pareiškėjo asmenybę bei į pareiškėjo kilmės valstybę. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį, tačiau pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nenurodė, kada buvo sumuštas, kas konkrečiai jį persekiojo ir dėl ko persekiojo.

12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo pačio subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nenustatė individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį. Teismui nebuvo pateikti tokie įrodymai.

13. Kadangi pareiškėjo prašymas pagrįstai atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas, todėl teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvą atvyko neteisėtai kirtęs Lietuvos-Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų ir pristatytas į užkardą), darė išvadą, kad ir ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog užsienietis slėpsis (Lietuva niekada nebuvo jo tikslas) ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos.

14. Teismas, atsižvelgdamas į Migracijos departamento nurodytus pagrindus, dėl kurių pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nurodė, kad nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti terminas yra nemotyvuotas ir neproporcingas. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas formaliai ir neargumentuotai taikė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Tvarka) nuostatas bei nepagrįstai uždraudė pareiškėjui 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Todėl ši skundžiamo Sprendimo dalis buvo pakeista ir pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

15. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad Migracijos departamentas tinkamai ištyrė prieglobsčio prašymo tyrimo metu surinktą medžiagą ir padarė teisingas išvadas, jog pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei Konvencijoje nurodomomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Teismas taip pat sutiko su Migracijos departamento išvada, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių situaciją jo kilmės šalyje, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, atsiradimą. Dėl nurodomų priežasčių teismas konstatavo, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimo dalys dėl prieglobsčio nesuteikimo, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, perspėjimo įvedimo į C.SIS II sistemą yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo šios dalies keisti arba panaikinti, remiantis pareiškėjo skundo ar kitais argumentais, tačiau teismas pakeitė 5 metų uždraudimo atvykti terminą, kuris buvo nemotyvuotas ir neproporcingas, ši skundžiamo Sprendimo dalis pakeista, pareiškėjui uždraudžiant atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Nepatenkinus pagrindinio reikalavimo, negalėjo būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nenustačius jokių aplinkybių, nepateikus papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vertinimui, jog atsakovas, iš naujo nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, priimtų kitokį sprendimą.

16. Procesiniuose dokumentuose proceso dalyviai išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nebuvo esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeitė sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinėjo.

III. 17. Pareiškėjas S. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visa apimtimi. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

19. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju atsakovas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, t. y. apsiribojant bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo.

20. Pareiškėjo nuomone, teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais, tačiau neatliko išsamesnės analizės. Pareiškėjas yra dar jauno amžiaus, neturi tėvų, patiria nuolatinius užgauliojimus ir smurtą savo kilmės šalyje, teismui nusprendus jį grąžinti į jo kilmės valstybę, bus akivaizdžiai pažeistos pagrindinės pareiškėjo teisės ir laisvės. Be to, teismas nesiaiškino, kokia beatodairiško smurto situacija yra pareiškėjo kilmės šalyje, ar jam būtų saugu į ją grįžti, yra žinoma, jog joje vyksta etninių grupių susipriešinimas.

21. Pareiškėjo teigimu, atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų. Be to, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

22. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo, teikto į pareiškėjo skundą, argumentus, susijusius su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais, priežastimis, dėl kurių jam nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, pareiškėjo išsiuntimu bei draudimu atvykti, ir pažymi, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymi, kad pareiškėjas legaliai atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoje to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

24. Atsakovo nuomone, tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, nenurodo kitų su šiuo prašymu susijusių motyvų.

27. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra, nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau teismui neprivaloma atsižvelgti į šį prašymą.

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėjui atstovavo advokatas. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

29. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pirmosios instancijos teismas sutrumpino Migracijos departamento nustatytą laikotarpį iki trejų metų ir atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, kad prieglobstis ir papildoma apsauga pareiškėjui nesuteikti nepagrįstai, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo surinkti informaciją iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

31. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.), ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

33. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018;). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad, įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo reguliuojančias teisės normas.

38. Byloje nustatyta, jog prašymą suteikti prieglobstį pareiškėjas grindė tuo, kad kilmės valstybėje jį užgaulioja, žemina ir muša dėl to, jog jis žaidžia futbolą ir priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

39. Apeliaciniame skunde pareiškėjas laikosi pozicijos, jog atsakovas paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam, o teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais, neatliko išsamios analizės.

40. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo padėties kilmės valstybėje tyrimą ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas. Byloje esantys duomenys nepatvirtina faktinių aplinkybių, pagrindžiančių persekiojimo grėsmę, o tai yra būtina prieglobsčio suteikimo sąlyga.

Pareiškėjas, turėdamas pareigą pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį ir Migracijos departamento suteiktas galimybes tikslinti paaiškinimuose iškilusius neaiškumus bei prieštaravimus, nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokių pagrįstų duomenų, patvirtinančių jo prieglobsčio prašymo motyvų tikrumą. Tyrimo metu atsakovas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi esminiais trūkumais – buvo neinformatyvus, nenuoseklus, trūksta konkrečių detalių, tikslumo bei nepatvirtintas jokiais objektyviais įrodymais.

Pareiškėjas, pasakodamas savo istoriją, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, kad jį „užgauliojo“, „apmėtė akmenimis“, „žemino“, „vadino vergu“, „kartą sumušė“, tačiau pareiškėjas nenurodė tikslių datų, kada buvo sumuštas, kitų tikslių aplinkybių (pareiškėjo teigimu, jis to neprisimena). Apklausos metu pareiškėjas rodė žymes ant kūno, tačiau šios žymės galėjo atsirasti dėl kitų priežasčių, pareiškėjas nepateikė dokumentų (pvz. policijos ar medicininių išrašų), patvirtinančių, kad žymės atsirado dėl užpuolimo.

Be to, pareiškėjas nurodė, kad jį skriaudžia (persekioja) jo bendruomenė, (duomenys neskelbtini) ir kitos etninės grupės. Pareiškėjo teigimu, jo bendruomenė persekioja jį dėl to, kad jis žaidžia futbolą, o kitos – kad jis žaidžia futbolą ir priklauso (duomenys neskelbtini) etninei grupei. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių asmenų, kurie tariamai jį persekiojo, nenurodė jų persekiojimo motyvų ir siekiamų tikslų persekioti pareiškėją. Migracijos departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) didžiausia ir įtakingiausia etninė grupė yra būtent (duomenys neskelbtini), kuriai priklauso ir pareiškėjas.

Atsižvelgdamas į surinktą kilmės valstybės informaciją, atsakovas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra tikėtina, jog pareiškėjas, priklausantis didžiausiai etinei grupei kilmės valstybėje ir kurios atstovas nuo 2017 m. yra ir (duomenys neskelbtini) prezidentas, būtų persekiojamas kilmės valstybėje dėl etninės kilmės. Teismo vertinimu, pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai, kad jis priklauso nepageidaujamai ir naikintinai socialinei grupei, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas nerado informacijos, kad (duomenys neskelbtini) etninė grupė būtų sistemiškai persekiojama (duomenys neskelbtini), tokios informacijos nepateikė ir pareiškėjas.

Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio grėstų pavojus asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei vien dėl buvimo toje teritorijoje. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.).

41. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo pakankami išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį. Nors pareiškėjas teigia, kad Migracijos departamento surinkta informacija nėra aktuali, tačiau kartu su apeliaciniu skundu nepateikia jokios kitos informacijos, kuri iš esmės paneigtų Migracijos departamento surinktą informaciją. Ne Migracijos departamentas, o pareiškėjas turi pareigą pagrįsti savo prieglobsčio prašymą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad Migracijos departamentas nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi aktualia informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas racionaliai, visapusiškai, objektyviai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo.

43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje valstybėje, kurioje nėra konfliktų, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sutrumpino Sprendime nurodytą laikotarpį uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki trejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas trejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėją išsiųsti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, daro išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

45. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar pakeisti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičiaus