2023-06-14 Nr. AB-12053-3-62-3-02869-2022-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-515-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02869-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (nuo 2023 m. sausio 1 d. teisių ir pareigų perėmėjas Lietuvos kalėjimų tarnyba) (toliau – ir Kauno TI, atsakovo atstovas), 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis nuo 2020 m. gegužės 20 d. iki 2020 m. gegužės 25 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo kalinamas Kauno TI, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas paaiškino, kad naudojantis dušu jam nebuvo užtikrintas privatumas, nes dušinėse nebuvo užuolaidėlių, todėl jis turėjo praustis kitų asmenų akivaizdoje ir dėl to jautė pažeminimą, nepatogumus. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, todėl turėjo nuolat kvėpuoti tabako dūmais. Taip pat pareiškėjas prašė, kad jį išvestų į koplytėlę pasimelsti, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas teigė, kad netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė stresą, nemigą, beviltiškumo jausmą, t. y. jis patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 200 Eur suma ir kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Kauno TI įrengtos dušų patalpos, kuriose yra po tris dušo kabinas. Dušinės patalpose yra suolelis prisėsti, kuris nuo dušo kabinų atsitveria nepermatomomis durimis. Dušų patalpos taip pat turi atskiras kabinas su aukštomis sienelėmis.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad Kauno TI kamerose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti gyvenamosiose patalpose. Kauno TI pareigūnai nuolat kontroliuoja šio draudimo laikymąsi. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-73, 5.1 punktu suimtasis (nuteistasis) paties žodiniu ar rašytiniu prašymu gali būti perkeltas į kitą kamerą, jeigu tai nedaro neigiamos įtakos įstaigos kriminogeninei būklei ir nepažeidžia teisės aktų reikalavimų. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas neteikė Kauno TI administracijai prašymų, susijusių su perkėlimu į kitą kamerą, ir nesiskundė dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Kauno TI nuomone, įstaiga nepažeidė teisės aktų reikalavimų, užtikrino ir kontroliavo, kad kameroje pareiškėjas nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 113 punkte nurodyta, kad „Pataisos įstaigos (tardymo izoliatoriaus) administracija užtikrina nuteistųjų (suimtųjų) teisę tenkinti su religija susijusius poreikius Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka“. Atsakovo atstovas paaiškino, kad Kauno TI įrengta koplyčia, kurioje gali melstis Kauno TI laikomi suimtieji ir nuteistieji, tačiau pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pateikęs tokio prašymo Kauno TI pareigūnams.

II. 7. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. vasario 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. Š. skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog Kauno TI dušo patalpose iš šonų yra įrengtos pertvaros. Teismas akcentavo, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjui Kauno TI dušo patalpose buvo užtikrintas pakankamas privatumas.

9. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kameroje jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, nes kartu kalintys asmenys kameroje rūkė, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 7 punkto, Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pažymėjo, kad iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, jog įstaigoje yra iškabinti rūkymą gyvenamosiose patalpose draudžiantys ženklai, todėl teismui nekilo abejonių, kad Kauno TI rūkymas kamerose yra draudžiamas, o šio draudimo laikymasis yra nuolat kontroliuojamas atsakingų pareigūnų. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno TI teikė prašymų, susijusių su perkėlimu į kitą kamerą, ar skundėsi dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis. Gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų (raštų, skundų), jog jis kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl kartu su juo kalinčių ir rūkančių asmenų. Teismas vertino, kad Kauno TI administracija nepažeidė teisės aktų reikalavimų, užtikrino ir kontroliavo, kad kameroje pareiškėjas nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad kameroje jis buvo priverstas kalėti su rūkančiais asmenimis.

10. Dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo suteikta galimybė apsilankyti Kauno TI koplyčioje, teismas nurodė, jog vertinant, ar Kauno TI privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę atlikti religines apeigas, t. y. nuvesti jį į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą, gauti religinę literatūrą. Pareiškėjo teigimu, jis į Kauno TI administraciją kreipėsi žodiniais prašymais, prašydamas nuvesti jį į koplytėlę, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Šiam savo teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis ginčo laikotarpiu kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jis kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo ir konkrečiai nenurodė, kada ir kokiomis aplinkybėmis jo prašymas buvo išreikštas. Teismo nuomone, nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą, gauti religinę literatūrą), Kauno TI administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų (siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią, pakviesti kunigą, aprūpinti religine literatūra). Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti neteisėtus Kauno TI veiksmus.

11. Teismas dėl pareiškėjo į bylą pateikto 2022 m. rugpjūčio 22 d. skundo Kauno TI direktoriui dėl nuo 2020 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. gegužės 25 d. jo laikymo su rūkančiais asmenimis, neužtikrinto privatumo duše, nesuteiktos galimybės pasinaudoti koplytėle ir Kauno TI 2022 m. rugsėjo 20 d. atsakymo Nr. 1364 pažymėjo, kad pareiškėjas į Kauno TI kreipėsi ne iš karto, o po dvejų metų nuo tada, kai jo teisės, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistos. Be to, pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kurios jam trukdė ginčo laikotarpiu kreiptis į Kauno TI pareigūnus.

12. Teismas nurodė, kad nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinybės teismui papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsižvelgiantį į skunde išdėstytus argumentus, todėl pareiškėjo skundą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 13. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 21 d. sprendimą ir priteisti jam iš atsakovo 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad Kauno TI administracija nepateikė teismui duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu bendravo su KŽS pareigūnais, kad pareiškėjas būtų perkeltas į nerūkančiųjų kamerą, tačiau jo prašymai nebuvo registruojami. Pareiškėjas pažymi, kad nors yra iškabinti ženklai, jog kamerose nerūkoma, tačiau pačiose kamerose tokių ženklų nėra. Pareiškėjas mano, kad teismas neįvertino visų aplinkybių ir bylą išnagrinėjo šališkai.

15. Pareiškėjas teigia, kad iš byloje pateiktų dušinių fotonuotraukų matyti, jog įėjus į dušinę galima matyt joje besiprausiančius asmenis, todėl Kauno TI nėra užtikrinimas pakankamas privatumas. Pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno TI administracija pažeidė jo, kaip nuteistojo, teises, sukėlė jam emocinių išgyvenimų.

16. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo leista apsilankyti koplyčioje, nors jis atsakovo atstovui buvo teikęs žodinius prašymus, o teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) nuostatas, nesivadovavo moralės principais.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Regionų apygardos administraciniam teismui Kauno rūmams ir teismo buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą, o pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimui galintys turėti įtakos veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimus neatitinkančių kalinimo sąlygų Kauno TI, atlyginimo priteisimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, todėl skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, padavė apeliacinį skundą.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjas, nereiškia, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

24. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

26. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

27. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamas šios nutarties 26 punkte nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle tokio pobūdžio bylose, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus, susijusius su privatumo naudojantis dušu neužtikrinimu, laikymu kameroje kartu su rūkančiais asmenimis ir nesudarymu galimybės nueiti į koplytėlę, bei atsakovo atstovo pateiktus įrodymus, pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl minėtų nusiskundimų.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020; 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-104-1062/2021; 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-980-1047/2022; 2023 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-260-822/2023). Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų (fotonuotraukų) matyti, kad Kauno TI dušo patalpose nuo lubų iki grindų įrengtos aukštos ir plačios pertvaros, visiškai atskiriančios vieną nuo kito besimaudančius asmenis. Taip pat dušinės patalpose yra įrengtas suolelis, kuris nuo dušo kabinų atitvertas nepermatomomis durimis, ant kurio sėdėdami ir nestebėdami besiprausiančių asmenų nuteistieji (suimtieji) gali laukti savo eilės pasinaudoti dušu. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir aptartą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu besinaudojant dušu Kauno TI nebuvo pažeistas.

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013; 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015; 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015).

Šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl rūkymo gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad kamerose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma. Kauno TI patalpose yra iškabinti ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti patalpose. Pagal Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno TI direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 1-73, 5.1 punktą, esant žodiniam ar rašytiniam suimtojo (nuteistojo) prašymui, jis gali būti perkeltas į kitą kamerą, jeigu tai nedaro neigiamos įtakos įstaigos kriminogeninei būklei bei nepažeidžia teisės aktų reikalavimų.

Teismas nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nustatyta tvarka būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą, taip pat nesiskundė dėl laikymo kartu su rūkančiais asmenimis, o atsakovo atstovas į tokius pareiškėjo kreipimusis nebūtų reagavęs. Pareiškėjo teiginių, kad kamerose yra rūkoma, taip pat, kad Kauno TI administracija toleruoja tokį elgesį, nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaip bendro pobūdžio, deklaratyvius teiginius vertino pareiškėjo argumentus dėl jo laikymo kartu su rūkančiais asmenis ir pagrįstai kaip nepagrįstus atmetė šiuos nusiskundimus.

30. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), gauti religinės literatūros, reikšminga aplinkybe laikytinas pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su atitinkamais prašymais, t. y. sudaryti galimybę religines apeigas atlikti (nuvesti jį į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą), suteikti religinės literatūros (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. TA-249-602/2023; 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-495-1047/2023). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad jis žodžiu kreipėsi į Kauno TI pareigūnus dėl nuvedimo į koplyčią, tačiau nurodytų aplinkybių nekonkretizavo. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis su skundais ar prašymais dėl galimybės atlikti religines apeigas koplyčioje, o atsakovo atstovas į tokius pareiškėjo prašymus nebūtų reagavęs. Taigi, nustatęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo deklaratyvius ir nedetalizuotus argumentus dėl teisės į religines apeigas pažeidimo.

31. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

32. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

33. Byloje nenustačius Kauno TI pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktiniai atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

34. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Milda Vainienė