2021-06-16 Nr. AB-13944-3-61-3-00166-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1441-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00166-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Ostina“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimą Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“ (toliau – ir Nutarimas) ir nutraukti administracinės bylos teiseną. Pateiktas procesinis prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Skundą pareiškėjas grindė šiais argumentais:

2.1. Nors Nutarime nurodyta, kad pareiškėjo kaltė dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo yra įrodyta Nutarime išvardytais dokumentais, tačiau, pavyzdžiui, 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažymoje visai nėra minimi nelegalaus darbo santykiai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, operatyvaus patikrinimo pažyma nesukuria jokių teisinių santykių.

2.2. Operatyvus patikrinimas atliktas Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI), tačiau Nutarimas skirti baudą pareiškėjui yra priimtas kito subjekto – VMI. VMI, skirdama baudą, išimtinai rėmėsi Kauno AVMI operatyvaus patikrinimo metu surinkta medžiaga. Nėra aišku, kodėl kitas subjektas, neatlikęs jokių savarankiškų veiksmų, priėmė sprendimą, kuris sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nustatytą procedūrą siekiant nustatyti pareiškėjo gautą mokestinę naudą, turėjo būti atliktas teminis pareiškėjo mokestinis patikrinimas, kurio metu turėjo būti apskaičiuotas darbo užmokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo teisingumas ir tokiu būdu Kauno AVMI turėjo priimti sprendimą, kurį turėtų tvirtinti VMI. Šiuo atveju, skundžiamas Nutarimas priimtas, vadovaujantis neaiškiomis procedūromis ir tik išimtinai remiantis Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga, kurios pagrindu pareiškėjo direktoriui V. R. (toliau – ir direktorius) buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas.

2.3. Įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas ir nepriekaištingas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinamas sistemos nuoseklumas, vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius teisinius santykius. Administracinėje teisėje lygiateisiškumo principu siekiama užtikrinti visų subjektų, susijusių administraciniais teisiniais santykiais, lygybę prieš įstatymą. Mokesčių teisėje lygiateisiškumo principo esmė ta, kad visiems mokesčių mokėtojams atitinkami mokesčių įstatymai ir juose nustatytos apmokestinimo sąlygos būtų taikomos vienodai, užtikrinant asmenų lygybę. Objektyvia prasme lygybė tai įstatymo nustatyta vienoda galimybė pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ar vienodai reikalauti tam tikros pareigos vykdymo iš kitų teisinių subjektų analogiškoje situacijoje. Kauno AVMI, atlikusi operatyvų patikrinimą, surašė administracinio nusižengimo protokolą, kuris yra apskųstas Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams, teismo sprendimas dar nėra priimtas. Šis administracinio nusižengimo protokolas surašytas direktoriui, tuo tarpu pagal Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį, juridiniam asmeniui bauda gali būti skiriama tik tuomet, kai padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK). Šiuo atveju, surašius administracinio nusižengimo protokolą direktoriui, pareiškėjui turi būti taikoma minėta Įstatymo 56 straipsnio 10 dalis, pagal kurią jam negalėjo būti paskirta bauda, nes pagal ANK yra nubaustas direktorius.

3. Atsakovė VMI atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė teismo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į pareiškėjo skundą grįstas šiais argumentais:

3.1. VMI, vadovaudamasi Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą Nutarimą, kuriuo bauda pareiškėjui paskirta vadovaujantis Įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi. Priimant Nutarimą, ginčo dėl nelegalaus darbo fakto ir nelegaliai pareiškėjo naudai atlygintinas darbo funkcijas atlikusių darbuotojų nebuvo, todėl nustačius pareiškėjo pripažinimą padarius Įstatymo 56 straipsnyje įtvirtintą pažeidimą, skundžiamu Nutarimu pareiškėjui paskirta minimalaus dydžio bauda už 4 nelegaliai dirbusius asmenis.

3.2. Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmai, išnagrinėję administracinio nusižengimo protokolą, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą, kuriuo pripažino direktoriaus kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių nusižengimų ir paskyrė galutinę subendrintą administracinę nuobaudą – 1 500 Eur. Sutiktina su pareiškėjo skundo teiginiu, kad direktorius, kaip fizinis asmuo buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, tačiau pažymėtina ir tai, kad patraukimas atsakomybėn juridinį asmenį pagal Įstatymo nuostatas ir šiuo atveju patraukimas direktorių administracinėn atsakomybėn pagal ANK, nelaikytinas dvigubu baudimu. Pirmuoju atveju paskirtą baudą moka naudą gavęs subjektas – juridinis asmuo, o kitu atveju – moka pažeidėjas, pažeidęs teisės aktus. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai.

3.3. Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymas pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįstas, nes ši norma taikytina tik tai atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas atsakomybėn pagal BK. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal ANK taikymo fiziniam asmeniui. Tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, administracinė atsakomybė taikoma tik pagal ANK. Taigi šiuo atveju, VMI negalėjo taikyti Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies išimties, kadangi administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas fizinis asmuo ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Analogiškos pozicijos laikosi ir teismai. Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimas antrą kartą bausti už tą patį teisės pažeidimą nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmeniui apskritai negali būti taikomos skirtingos teisinės atsakomybės rūšys. Šiuo atveju pareiškėjas atitinka Įstatymo 21 straipsnyje apibrėžtą darbdavio sąvoką, todėl teisėtai ir pagrįstai skundžiamu Nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn, o bauda pagrįstai paskirta sankcijos ribose. Nutarimu nėra baudžiamas tas pats asmuo už tą patį (non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą)), todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas draudimas bausti už tą patį antrą kartą.

4. Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose nesutiko su VMI atsiliepime išdėstytais argumentais, palaikė skundą ir prašė teismo jį tenkinti visiškai. Nurodė, kad nors Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų nutartis, nurodyta VMI atsiliepime, įsiteisėjo, tačiau Nutarimu pareiškėjas dar iki šios nutarties priėmimo dienos, remiantis tik, kaip minėta, Kauno AVMI surinkta operatyvaus patikrinimo medžiaga buvo nubaustas pinigine bauda už Įstatymo pažeidimą. Atsiliepime nėra paaiškinta, kodėl teritorinis mokesčių administratorius šiuo atveju kreipiasi į teismą pagal administracinio nusižengimo protokolą, siekdamas teisme paskirti fiziniam asmeniui baudą, o tuo tarpu centrinis mokesčių administratorius skiria baudą juridiniam asmeniui. Šiuo atveju VMI skyrė baudą pareiškėjui net neįsigilinusi, ar iš vis buvo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai. Skunde nėra pateikti argumentai dėl baudimo antrą kartą už tą patį (non bis in idem), todėl neaišku, kodėl VMI atsiliepime apie tai teikia argumentus. Atsiliepimas yra aiškiai nepagrįstas ir visai nesusijęs su pareiškėjo pateiktais skundo argumentais. Skundas grindžiamas MAĮ taikymu, skiriant ekonomines sankcijas, mokesčių mokėtojų lygybės ir lygiateisiškumo principu, aiškinant Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies normą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, panaikino Nutarimą ir įpareigojo priimti motyvuotą ir pagrįstą individualų administracinį aktą dėl baudos už nelegalų darbą skyrimo, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno AVMI, vykdydama pareiškėjo operatyvų patikrinimą ir nustačiusi Įstatymo pažeidimo požymius, raštu „Dėl informacijos pateikimo“ perdavė surinktą medžiagą VMI. VMI raštu „Dėl kvietimo atvykti įstatymo pažeidimo protokolo surašymui“ informavo direktorių apie 2019 m. gruodžio 18 d. 10.30 val. vyksiantį nagrinėjimą dėl įstatymo pažeidimo protokolo surašymo pareiškėjui pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir administracinės bylos nagrinėjimo. VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas surašė 2019 m. gruodžio 18 d.

įstatymo pažeidimo protokolą Nr. 000211 (toliau – ir Protokolas), kuriame nurodyta: vykdant Kauno AVMI 2019 m. rugsėjo 5 d. operatyvaus patikrinimo pavedimą, Kauno AVMI Kontrolės departamento Operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiasis specialistas 2019 m. rugsėjo 6 d. operatyvaus patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje 4 asmenys pareiškėjo naudai atlygintinai atlikinėjo darbo funkcijas, tačiau su šiais asmenimis nebuvo sudarytos rašytinės darbo sutartys ir prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritorinei įstaigai apie priėmimą į darbą.

Įvertinęs tai, VMI Kontrolės departamento Pažeidimų vertinimo skyriaus vyriausiasis specialistas padarė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, ir, išnagrinėjęs Protokole nurodytas aplinkybes, nustatė, kad pareiškėjo kaltė dėl Protokole išdėstytų aplinkybių ir Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo padarymo įrodyta 2019 m. lapkričio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (7/45)FR1042-4430, 2019 m. rugsėjo 6 d. faktų fiksavimo pažyma, fizinių asmenų paaiškinimais, VSDFV duomenų bazės duomenimis ir kitais rašytiniais įrodymais.

Nenustatęs pareiškėjo kaltę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir vadovaudamasis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu, 60 straipsnio 2 ir 3 dalimis, minėtas specialistas nutarė priimti skundžiamą Nutarimą, šiuo skirdamas pareiškėjui 3 472 Eur baudą. Vilniaus regiono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą, kurioje direktorius traukiamas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 99 straipsnio 3 dalį, 95 straipsnio 1 dalį ir 205 straipsnio 1 dalį, priėmė 2020 m. sausio 28 d. nutarimą, kuriuo pripažino, kad direktorius kaltas padaręs administracinius nusižengimus, numatytus ANK 95 straipsnio 1 dalyje, ANK 205 straipsnio 1 dalyje, ir paskyrė jam subendrintą ir galutinę 1 500,00 Eur baudą.

Šis nutarimas nebuvo apskųstas ir įsiteisėjo 2020 m. vasario 19 d.

7. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 55–58, 60 straipsniais, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsniu, konstatavo, kad VMI Įstatymu pavesta atlikti nelegalaus darbo patikrinimus. VMI, vykdydama Įstatymu jai suteiktus valdingus įgaliojimus atlikti nelegalaus darbo patikrinimus, turi teisę už nelegalų darbą darbdaviui skirti Įstatyme nustatyto dydžio baudą. VMI, priimdama individualų administracinį aktą skirti baudą darbdaviui už nelegalų darbą, turi laikytis Įstatyme nustatytos baudos skyrimo tvarkos ir nepažeisti bendrojo reikalavimo poveikio priemonę motyvuoti. VMI šiuo atveju priėmė skundžiamą Nutarimą, įgyvendindama jai specialiu įstatymu pavestą funkciją skirti baudą, nustačius, kad darbdavys vykdė nelegalų darbą, o ne veikdama kaip mokesčių administratorius, kuris yra atsakingas už mokesčių administravimą ir veikia mokesčių administravimo srityje, vadovaudamasis MAĮ ir kitais specialiais mokesčių įstatymais. Konstatavęs tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, jog VMI priėmė Nutarimą nesivadovaudama MAĮ, atmetė kaip nepagrįstus. Taip pat padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo nėra pakankamai teisiškai argumentuoti, kad sudarytų teismui pagrindą šiuo aspektu vertinti Nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjas skunde tik išdėstė teismų praktikoje pateiktą lygiateisiškumo principo turinį ir kaip jį aiškina Konstitucinis Teismas, tačiau šių išaiškinimų niekaip nesusiejo su jo atžvilgiu priimtu Nutarimu, kaip konkrečiai pareiškėjo teisės buvo pažeistos lygiateisiškumo principo aspektu. Dėl to skundo argumentą dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo teismas pripažino abstrakčiu ir deklaratyviu.

8. Teismas pripažino, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Susipažinęs su VMI atsiliepime nurodytomis administracinėmis bylomis, teismas nustatė, kad jose administracinis teismas, spręsdamas ginčą dėl vienos iš Įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos priimto sprendimo skirti baudą darbdaviui (juridiniam asmeniui) už nelegalų darbą, laikėsi pozicijos, jog Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nesutikti su tokiu Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies aiškinimu. Nustatęs, kad administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. nelegalų darbą nubaustas direktorius, tačiau, kaip teisingai nustatė VMI, ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo, ginčo, kad pareiškėjas atitinka Darbo kodekso 21 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą darbdavio apibrėžimą nėra, to neginčija ir pats pareiškėjas, BK juridiniam asmeniui nėra inkriminuojama nusikalstama veika dėl nelegalaus asmens, teismas konstatavo, kad juridinis asmuo, būdamas darbdavys, už nelegalų darbą gali būti traukiamas tik administracinėn atsakomybėn pagal specialų Įstatymą, kuriame numatyta konkreti poveikio priemonė – bauda. Todėl pareiškėjo skundo argumentus, kad VMI turėjo taikyti jos atžvilgiu Įstatymo 56 straipsnio 10 dalį tik dėl to, kad direktorius patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK, atmetė kaip nepagrįstus.

9. Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad VMI, priimdama Nutarimą, neatliko jokio savarankiško faktinių aplinkybių vertinimo ir nemotyvavo paskirtos baudos. Nutarime neatliktas aprašytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, neatliktas faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas. Nutarime nepateiktas nei vienas motyvuotas argumentas, pagrindžiantis skiriamos baudos dydį. VMI nepagrindus Nutarimo savarankiškais argumentais, nesudaromos galimybės nei pareiškėjui, nei teismui suprasti priimto Nutarimo esmės. Teismas nevertino VMI atsiliepime pateiktų argumentų, nes Nutarimo argumentai turėjo būti išdėstyti jo priėmimo metu pačiame Nutarime. Nors VMI turi Įstatyme jai pavestą teisę skirti baudas už nelegalų darbą, tačiau tai nereiškia, kad šią funkciją VMI gali vykdyti nesilaikydama bendrųjų reikalavimų, taikytinų priimant individualius administracinius aktus, kurie sukelia teisines pasekmes jo adresatui ar kitiems suinteresuotiems asmenims. Teismas padarė išvadą, kad egzistuoja pagrindas konstatuoti, jog skiriant baudą už nelegalų darbą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, Nutarimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kuriais VMI įpareigota sprendimą skirti poveikio priemonę motyvuoti, o ne taikyti teisės normas formaliai. Todėl teismas skundžiamą Nutarimą panaikino ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir įpareigojo VMI priimti motyvuotą ir pagrįstą individualų administracinį aktą dėl baudos už nelegalų darbą skyrimo.

10. Teismas nenustatė pagrindų, kodėl reiktų nutraukti bylos nagrinėjimą, todėl tokį pareiškėjo prašymą atmetė.

11. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti, todėl prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkino.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą ir administracinės bylos teiseną nutraukti. Prašo priteisti patirtas atstovavimo išlaidas.

13. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

13.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė lygiateisiškumo principo pažeidimo. Teismui buvo nurodyta, kad administracinėje teisėje lygiateisiškumo principu yra siekiama užtikrinti visų subjektų, susijusių administraciniais santykiais, lygybę prieš įstatymą. Mokesčių teisėje lygiateisiškumo principo esmė ta, kad visiems mokesčių mokėtojams atitinkamai mokesčių įstatymai ir juose nustatytos apmokestinimo sąlygos turi būti taikomos vienodai. Lygybės principo nesilaikymas diskriminuoja vienus mokesčių mokėtojus kitų atžvilgiu, o skirtingas asmenų traktavimas mažina mokesčių sistemos aiškumą ir teisingumą. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį Konstitucinis Teismas yra prabrėžęs, kad lygybės principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, kai pagal ANK 95 straipsnį baudžiamas darbdavys – fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, jis pagal Įstatymo 56 straipsnio 10 dalimi nebegali būti baudžiamas. Todėl juridinis asmuo neturi būti baudžiamas, jeigu pagal ANK jau yra nubaustas jo vadovas ar kitas įgaliotas asmuo. Būtent šiuo aspektu lygiateisiškumo principo taikymą pirmosios instancijos teismas ir turėjo vertinti, tačiau to nepadarė.

13.2. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pripažįstama, kad mokesčių teisės pažeidimai, už kuriuos skiriamos mokestinės baudos, laikytini baudžiamaisiais Konvencijos prasme. Šia pozicija vadovaujasi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Byloje nustatyta, kad baudžiamojo pobūdžio atsakomybės taikymas neatitiko įstatymo reikalavimų. Tai nustatęs, teismas turėjo priimti sprendimą ne panaikinti Nutarimą ir įpareigoji priimti naują, bet turėjo priimti sprendimą panaikinti Nutarimą ir administracinės bylos teiseną nutraukti. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai suteikė teisę VMI pareiškėjo atžvilgiu priimti naują administracinį aktą, kuriuo pareiškėjas bus nubaustas dėl to paties fakto, pažeidžiant administracinėje ir baudžiamojoje teisėje įtvirtintą non bis in idem principą. Pirmosios instancijos teismas padarė esminį proceso ir materialiosios teisės pažeidimą. Todėl Nutarimas turi būti panaikintas ir administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu turi būti nutraukta.

14. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, dėl to jo padaryta veika jam neužtraukia atsakomybės pagal ANK. Todėl pareiškėjo atžvilgiu buvo pagrįstai pritaikytas Įstatymas. Šiuo atveju VMI teisėtai ir pagrįstai patraukė pareiškėją, kaip darbdavį, kurio naudai 4 darbuotojai be rašytinių darbo sutarčių ir nepranešus apie jų darbą VSDFV, atlikinėjo atlygintinas darbo funkcijas, administracinėn atsakomybėn pagal Įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir už padarytą pažeidimą paskyrė 3 472,00 Eur baudą.

14.2. Pareiškėjas neteisingai supranta ir aiškina Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies nuostatą. Joje numatyta, kad išimtis taikytina tik tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, kuris patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 2921 straipsnį. Jeigu nelegalų arba nedeklaruotą darbą organizuoja individualios įmonės savininkas, kuris tuo pačiu yra ir tokios įmonės vadovas, tai individualiai įmonei taikoma atsakomybė pagal Įstatymo nuostatas be administracinės atsakomybės pagal ANK taikymo fiziniam asmeniui, tačiau, jeigu nelegalų ar nedeklaruotą darbą organizuoja fizinis asmuo, kaip darbdavys, (pvz., ūkininkas), administracinė atsakomybė taikoma tik pagal ANK nuostatas. Pareiškėjo atžvilgiu, VMI negalėjo taikyti Įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje įtvirtintos išimties, kadangi nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį buvo patrauktas fizinis asmuo – direktorius – ne kaip darbdavys, o kaip darbdavio įgaliotas asmuo. Pažymėtina, kad tokia pati nuomonė dėl Įstatymo 56 straipsnio 10 dalies taikymo išimties yra išdėstyta ir administracines bylas nagrinėjančių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. I-1488-402/2019, Nr. I-3673-257/2019). Šioje administracinėje byloje nėra baudžiamas tas pats asmuo, todėl nėra pagrindo konstatuoti non bis in idem principo pažeidimo. Tai, kad Nutarimu ekonominė sankcija buvo taikyta juridiniam asmeniui, o administracinė nuobauda paskirta fiziniam asmeniui, t. y. direktoriui, neleidžia daryti išvados dėl to paties asmens baudimo už tą pačią veiką arba tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimo tam pačiam asmeniui.

14.3. ABTĮ nenumatytas administracinės bylos nutraukimas už padarytą administracinį pažeidimą dėl individualaus administracinio akto trūkumų, todėl teismas pagrįstai įpareigojo VMI priimti nutarimą administracinėje byloje iš naujo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2019 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. ĮP/13/2019/I/VAL „Taikyti ekonomines sankcijas už su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimus“, kuriuo pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą pažeidimą (t. y. konstatavus nelegalų darbą) paskirta 3 472 Eur bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas Nutarimą panaikino, konstatavęs, kad jis prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai panaikino Nutarimą ir nepagrįstai suteikė teisę VMI pareiškėjo atžvilgiu priimti naują administracinį aktą.

17. Ginčui aktualios redakcijos VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

18. LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas yra išaiškinęs, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas.

Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1422-492/2021).

Kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą.

Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1422-492/2021).

Taip pat LVAT praktikoje ne kartą konstatuota, kad galimybė išnagrinėti ginčą teisme jo negrąžinant nagrinėti administravimo subjektui suteikiama pirmenybė prieš ne esminius ginčijamo akto turinio bei formos trūkumus. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įsitikinti, ar VAĮ (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 16 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio pažeidimai priimant aktą yra esminiai ir pakankami, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažinti aktą neteisėtu ir tuo pagrindu jį panaikinti (žr. pvz., LVAT 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2206-525/2020).

19. Aiškindamas ABTĮ 80 straipsnio 2 dalies nuostatą, pagal kurią administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad minėta nuostata ypatingai reikšminga nagrinėjant skundą dėl administravimo akto, kuriuo asmeniui buvo pritaikytos poveikio priemonės, kadangi panaikinus aktą dėl sankcijos pritaikymo bei grąžinant pakartotinai atlikti tyrimą būtina paisyti non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principo. <...> Dėl ko teismas turi nagrinėti ginčijamus sprendimus ta apimtimi, kaip jie yra suformuluoti ir priimti atitinkamą sprendimą (žr., pvz., 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2206-525/2020).

20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas prie išvados, kad Nutarimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, priėjo konstatavęs, kad „VMI, priimdama Nutarimą, neatliko jokio savarankiško faktinių aplinkybių vertinimo ir nemotyvavo paskirtos baudos“ ir kad „VMI nepagrindus Nutarimo savarankiškais argumentais, nesudaromos galimybės nei pareiškėjui, nei teismui suprasti priimto Nutarimo esmės“.

21. Iš Nutarimo turinio matyti, kad VMI, be kita ko, įvertinusi 2019 m. gruodžio 18 d. su mokesčiais nesusijusių įstatymų pažeidimo protokole Nr. 000211 nurodytas aplinkybes, nustatė, kad: „Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausiasis specialistas V. B. 2019-09-06 13:00 operatyvaus patikrinimo metu adresu (duomenys neskelbtini), įmonei priklausančioje kavinėje nustatė, kad G. L., G. A., I. O. ir N. Ž. įmonės naudai atlygintinai atlikinėjo darbo funkcijas – G. L. ir N. Ž. virėjos, G. A. padavėjos ir I. O. padavėjos – barmenės. Nustatyta, kad dėl darbo įmonėje ir darbo funkcijų G. L. susitarė su įmonės komercijos direktore N. G. ir Įmonės direktoriumi V. R., G. A. ir I. O. dėl darbo Įmonėje ir darbo funkcijų susitarė su Įmonės komercijos direktore N. G. ir N. Ž. dėl darbo Įmonėje ir darbo funkcijų susitarė su Įmonės direktoriumi V. R.. Nustatyta, kad G. A. nuo 2019-06-20 iki 2019-07-04 ir nuo 2019-09-07 iki 2019-09-08, G. L. 2019-05-03 iki 2017-07-01, I. O. nuo 2019-06-28 iki 2019-07-04 ir N. Ž. nuo 2019 m. birželio mėn. pabaigos apie dvi savaitės Įmonės naudai atlikinėjo atlygintinas darbo funkcijas, tačiau su jomis Įmonėje nebuvo sudarytos rašytinės darbo sutartys ir prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios nebuvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai apie priėmimo į darbą. Tuo Įmonė pažeidė 2016-06-21 Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 (toliau – Įstatymas) 56 str. 1 d. 1 p. nuostatas.“

22. Nutarimu bauda pareiškėjui skirta, konstatavus, kad pareiškėjas padarė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio, kuriame reglamentuojamas nelegalus darbas ir atsakomybė už jį, 1 dalies 1 punkte įtvirtintą pažeidimą ir nurodžius kokios faktinės aplinkybės tai patvirtina. Nutarime nurodyta, kad pareiškėjui bauda skirta, be kita ko, vadovaujantis Įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktu (jame, be kita ko, nustatyta, kad „šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija [taigi ir VMI], nustačiusi, kad darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką: <...> 3) šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. <...>“), 60 straipsnio 2 ir 3 dalimis (Užimtumo įstatymo 60 straipsnyje reglamentuojamas baudos skyrimas, inter alia (be kita ko) įtvirtintos baudos dydžio parinkimo taisyklės (2 d.), reglamentuojamos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (3 d.)), bei konstatavus, kad „įmonės kaltę atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta“.

23. Teisėjų kolegija Protokole nurodytų aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų kontekste įvertinusi pacituotus Nutarimo motyvus, sprendžia, kad Nutarimo motyvai nėra be trūkumų. Nepaisant to, iš Nutarimo turinio yra galimybė suprasti šiuo atveju reikšmingų visuomeninių santykių esmę, identifikuoti subjektus, dalyvavusius Nutarime nurodytuose teisiniuose santykiuose, kurie pakankamai aiškiai kvalifikuoti. Todėl nėra jokio pagrindo Nutarime esamus argumentacijos trūkumus vertinti kaip nežinomus pareiškėjui (t. y. asmeniui, kurio atžvilgiu Nutarimas buvo priimtas). Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog „šiuo atveju ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra“ (žr. Nutarties 8 p.). Tai, kad esminių faktinių aplinkybių, taigi ir paminėtųjų Nutarties 21 punkte, neginčija ir pats pareiškėjas, matyti ir iš jo procesinių dokumentų turinio. Vadinasi, nėra pakankamo pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad, priimant Nutarimą, buvo visiškai nesilaikyta VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų ar jų buvo laikomasi tik iš dalies, ir kad yra pagrindas Nutarimą pripažinti visiškai nemotyvuotu. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo faktiniai ir teisiniai pagrindai šiuo atveju yra visiškai aiškūs, teisinė situacija pakankamai apibrėžta, todėl pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įvertinęs Protokole nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, bei siekdamas proceso operatyvumo, privalėjo ginčą išspręsti priimdamas sprendimą iš esmės.

24. Apibendrinusi paminėtus argumentus, teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo tais motyvais, kurie nurodyti tikrinamame teismo sprendime, panaikinti Nutarimą, todėl nepagrįstai suteikė teisę VMI pareiškėjo atžvilgiu priimti naują administracinį aktą. Pirmosios instancijos teismas Nutarimą panaikinęs tik dėl to, kad, jo nuomone, Nutarimas prieštarauja VAĮ 8 straipsnio 1 daliai, kitų bylai svarbių aplinkybių nenustatinėjo, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju, kai pirmosios instancijos teismas nėra išnagrinėjęs ginčo iš esmės, neturi procesinių galimybių šioje byloje priimti sprendimą dėl ginčo esmės, užtikrindamas administracinės bylos proceso dalyvių teisę į apeliaciją. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 132 str. 1 d., 144 str. 1 d. 4 p., 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami. Dėl pareiškėjo prašymo priteisti atstovavimo išlaidas pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimas nėra pasibaigęs, todėl atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Ostina“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė