2021-11-24 Nr. AB-25646-3-61-3-01624-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-738-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01624-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. (G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. (G.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, (trečiasis suinteresuotas asmuo – restruktūrizuojama valstybės įmonė „Mūsų amatai“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 3 000 Eur žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis taksofonu, nes jis buvo be būdelės, ir dušu (dušinėmis), nes dušai buvo be pertvarų. Taip pat nurodė, kad jam teko dirbti šaltyje, darbo vietoje nebuvo ventiliacijos, o po darbo turėjo praustis šaltu vandeniu. Dėl to teigė, patyręs pažeminimus, dvasinius išgyvenimus.

3. Pirmosios instancijos teisme 2020 m. birželio 18 d. gauti pareiškėjo rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis pažymėjo, kad neturtinę žalą patyrė ne Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), o būtent Vilniaus PN (Rasų g. 8, Vilnius). Taip pat 2020 m. liepos 23 d. gauti pareiškėjo papildomi rašytiniai paaiškinimai, kuriuose jis nurodė, kad dirbo staliaus darbus, nebuvo jokios ventiliacijos ir galimybės po darbo nusiprausti šiltu vandeniu. Negalėjo po darbo išsimaudyti.

4. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas nuo 2016 m. liepos 21 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir nuo 2018 m. balandžio 30 d. iki 2018 m. gegužės 7 d. buvo Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN). Pateikė duomenis, kad pareiškėjas tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Vilniaus PN buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto gyvenamojoje kameroje nustatytų reikalavimų. Pateikė atskirai argumentus dėl kalinimo sąlygų skunde nurodytais aspektais tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusios kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pabrėžė, kad pareigūnai tarnybos metu su visais Lukiškių TI-K laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, kontroliuojantys ir vykdantys telefoninius pokalbius, nesiklausė nuteistųjų pokalbių su jų artimaisiais ir griežtai vadovavosi Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų skambinimo ir kalbėjimo telefonu tvarkos aprašu, patvirtintu Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 8 d. įsakymu Nr. 1-340.

7. Vilniaus PN nurodė, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, nei kitose teisės aktuose nėra nustatytas skambinimui skirtuose kambariuose atstumas tarp skambintojo (suimtojo/nuteistojo) ir skambintojo apsaugą ir priežiūrą vykdančio APS pareigūno, o taip pat atstumas tarp skambintojo (suimtojo/nuteistojo) ir kitų skambintojų (suimtųjų/nuteistųjų).

8. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namuose I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Be to, Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. Informavo, kad 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis (pridėjo medžiagą). Teigė, jog Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dušo patalpos pilnai atitiko galiojantį teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad Vilniaus PN dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjo reikalavimas, buvo grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudarė pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų duše nebuvimas negalėjo būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tiek I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems kartą į savaitę sudaryta galimybė nusiprausti duše. Teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu pažeisti nebuvo. Papildomai nurodė, kad kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai – prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad visuose pataisos namų I-o korpuso aukštuose įrengti identiški taksofonai. Įstaigoje sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Įstaigoje sumontuoti taksofonai yra ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė. Taksofonai priklauso ir juos administruoja UAB „CSC Telecom“, kuri ir vykdo visą šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. UAB „CSC Telecom“ perdavė pataisos įstaigos administracijai specialias T+ korteles, kurios buvo individualiai išdalintos nuteistiesiems. Nuteistieji šias korteles pasipildo asmeninėse sąskaitose turimomis lėšomis bei pasipildę turi galimybę skambinti telefonu. Nuteistųjų telefoniniai skambučiai fiksuojami specialioje elektroninėje apskaitos sistemoje. Teigė, kad I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai atitinka visus reikalavimus, nuteistiesiems galimybė paskambinti telefonu yra užtikrinama nepertraukiamai.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 29 d. iki 2018 m. birželio 1 d. dirbo valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininko pareigose. Nurodė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų nusiskundimų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo.

11. Teisme 2020 m. birželio 9 d. gauti papildomi rašytiniai atsakovo atstovo paaiškinimai, kuriuose nurodyta, kad planiniu etapu atvykę asmenys buvo uždaromi į laikino laikymo patalpą. Paaiškino, kad laikino laikymo patalpos buvo administraciniame pastate. Norint pasinaudoti tualetu, esančiam laikino (trumpalaikio) laikymo kamerose (o taip pat ir esant kitose patalpose), visada buvo suteikiama tokia galimybė, t. y. asmeniui paprašius, pastarasis buvo išvedamas iš laikino (trumpalaikio) laikymo kameros ir nuvedamas į laikino (trumpalaikio) laikymo patalpose esantį tualetą. 2020 m. liepos 28 d. teisme gautuose papildomuose atsakovo atstovo paaiškinimuose nurodoma, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 30 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas buvo laikomas tiek Lukiškių TI-K, tiek Vilniaus PN.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo restruktūrizuojama valstybės įmonė „Mūsų amatai“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiu dokumentu, kad „nebuvo tinkamos ventiliacijos darbo metu ir po darbo turėjo praustis šaltu vandeniu“, reiškiami nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nebuvo konkretumo. Pažymėjo, kad Pravieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baras įrengtas vadovaujantis „Matavimo ir poveikio vertinimo bendrieji reikalavimai“ patvirtintais Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2011 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-854/A1-389 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 23:2011 „Cheminių medžiagų profesinio poveikio ribiniai dydžiai“. Šiame gamybos bare vyksta gamyba iš medienos ar jos ruošinių. Tai reiškia, kad vyksta pjovimo, šlifavimo, obliavimo ar kitokie medžio apdirbimo procesai, kurie savaime yra turintys tam tikrų dulkių, drožlių, pjuvenų išskyrimo pasekmių. Be to, tai įprastai visiems žinomi medienos apdirbimo būdai ir jų šalutiniai požymiai. Siekiant palaikyti kuo švaresnę darbo aplinką bei orą, prie kiekvieno medžio apdirbimo įrengimo įrengta vietinė, atskirai įjungiama ventiliacija-surinkimas, skirta maksimaliam gamybos procese susidarančių atliekų ar dulkių surinkimui ir šalinimui. Tikėtina, kad tokių atliekų surinkimas nėra absoliutus ir medienos dulkės patenka į gamybos baro aplinką bei nusėda ant paviršių, tačiau tai yra natūrali ir visuotinai žinoma gamybos proceso dalis, nekenksminga aplinkai ar žmonėms, o darbuotojai, laikydamiesi asmens higienos, po darbo turi nusiprausti.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas tiek skunde, tiek patikslintame skunde akcentavo, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė būtent Vilniaus PN (Rasų g. 8), o ne Lukiškių TI-K (Lukiškių skg. 6), neperžengdamas skundo ribų ir atsižvelgdamas į Vilniaus PN pateiktos suimtojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės duomenis, ginčo laikotarpiu laikė laikotarpius nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. ir nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d., kuomet jie buvo Vilniaus PN priklausančiose patalpose ir žinioje. Taip pat pažymėta, kad atsiliepimu atsakovo atstovas plačiau pasisako dėl kalinimo sąlygų, tačiau šioje byloje analizuotini, vertinami tik tie argumentai ir nurodomos aplinkybės, kurios susijusios su nustatytu ginčo laikotarpiu, konkrečia pataisos įstaiga (Vilniaus PN, Rasų g.), kuriai reiškiami reikalavimai, ir jos neteisėtais veiksmais ar neveikimu, t. y. neišeinant iš nustatytų skundo ribų (dalyko, faktinio pagrindo ir aiškiai nurodyto/įvardinto atsakovo).

16. Dėl ieškinio senaties, teismas pažymėjo, kad skundas šioje byloje teismui pateiktas 2020 m. gegužės 5 d. (spaudas ant voko), todėl reikalavimai priteisti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, už laikotarpį iki 2017 m. gegužės 4 d. imtinai pareikšti praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Tad šiuo savarankišku pagrindu atmesti skundo reikalavimai už nurodytą laikotarpį, kaip pareikšti praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą bei nenustačius teismui savo iniciatyva (ir pareiškėjui nenurodžius) svarbių aplinkybių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 str. 1 d.).

17. Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. nėra praleistas ieškinio senaties terminas, todėl nagrinėtas iš esmės jo pagrįstumas.

18. Dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu, pareiškėjas skunde teigė, kad dušai buvo be pertvarų, todėl jį stebėjo nuogą kiti nuteistieji. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 m. pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis: su pertvaromis ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visos Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis.

19. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad viso ginčo laikotarpiu jis buvo nuogas stebimas kitų nuteistųjų. Nutylėjo, kad kai kurios dušo kabinos turėjo pertvaras nuo 2017 m., o nuo 2018 m. vidurio visos dušo kabinos atskirtos pertvaromis. Be to, pareiškėjas nenurodė, kada ir koks konkrečiai incidentas įvyko su kitais nuteistaisiais dušo kabinose, todėl vien pareiškėjo skunde nurodomas argumentas, kad jis buvo galimai stebimas kitų nuteistųjų duše, nesudarė pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų. Duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus šiuo aspektu, taip pat nenurodoma. Teismas taip pat pažymėjo, kad kiti nuteistieji (tos pačios lyties) dušo patalpose įprastai turi tą patį tikslą, o būtent, nusiprausti po dušu ir šiam veiksmui turi ribotą laiką, tad pareiškėjo teiginiai apie neva jo privatumo pažeidimą naudojantis dušu šiuo aspektu yra pernelyg abstraktūs, kad sudarytų savarankišką ar kumuliatyvų pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad šie pareiškėjo argumentai atmestini.

20. Dėl privatumo naudojantis taksofonu, pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeistas jo privatumas, nes taksofonas yra be būdelės, 3 aukšto koridoriuje nuolat buvo nuteistųjų, todėl jis negalėjo privačiai pasikalbėti su šeimos nariais.

21. Teismas, nagrinėjamos bylos kontekste akcentavo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog dėl privatumo telefoninių pokalbių metu ribojimo pareiškėjas nerealizavo savo teisės paskambinti, todėl nebuvo pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo tiek intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui telefonu palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti kiti nuteistieji ar pareigūnai, buvo tik hipotetiniai. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Vilniaus PN elgesio, siekio išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių.

22. Dėl pareiškėjui suteiktų darbo sąlygų, teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą dirbti VĮ „Mūsų amatai“. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus 2017 m. gegužės 16 d. įsakymu „Dėl nuteistojo priėmimo į darbą“ Nr. 7/05-87 pareiškėjas paskirtas dirbti į Prieniškių filialo Vilniaus padalinio Baldų gamybos ir paslaugų baro darbininko vienetininko pareigas nuo 2017 m. gegužės 29 d. VĮ „Mūsų amatai“ Pravieniškių filialo direktoriaus 2018 m. birželio 1 d. įsakymu „Dėl nuteistojo atleidimo iš darbo“ Nr. 7/05-73, buvo atleistas iš aukščiau minimų pareigų nuo 2018 m. birželio 1 d. Pareiškėjas skunde ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad dirbo staliaus darbus, jo darbo vietoje nebuvo jokios ventiliacijos ir galimybės dažniau po darbo nusiprausti šiltu vandeniu.

23. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet jam po darbo nebuvo leista išsimaudyti po dušu ar nusiprausti, byloje nėra pateikta pareiškėjo prašymų, skundų dėl teisės po darbo išsimaudyti po šiltu dušu suteikimo, įrodymų, kad jo prašymai nebuvo tenkinti, todėl, nesant tokių duomenų, ir šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai teismo nenustatyti, o pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl negalėjimo po darbo nusiprausti po šiltu dušu atmesti. Teismas pažymėjo, kad, nesant pareiškėjo prašymo ar skundo, atsakovas neturėjo galimybės realizuoti savo diskrecijos teisės leisti pareiškėjui dažniau praustis šiltu vandeniu nei teisės aktai numato.

24. Teismo vertinimu, kiti darbo VĮ „Mūsų amatai“ aspektai patenka į darbo teisinių santykių sritį, pakankamai nekonkretizuoti ir nedetalizuoti, be to, pareiškėjas nenurodė, kodėl darbdavio veiksmai ar neveikimas turėtų būti priskiriamas valstybei, jos atstovui Vilniaus PN ir atitinkamai iš jų pareiškėjui turėtų būti priteisiamas žalos atlyginimas. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, kad VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl CK 6.271 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ar neveikimu padarytą žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ir neveikimu padarytos žalos, negali būti tenkinamas.

25. Teismas sprendė kad, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN ir atitinkamai valstybės veiksmus nurodytu laikotarpiu. Nenustačius bent vienos iš būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Apibendrinęs argumentus, teismas dalį skundo reikalavimų atmetė kaip nepagrįstus, o dalį reikalavimų – kaip pateiktus praleidus ieškinio senaties terminą.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Taip pat pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ABTĮ 3 straipsnio nuostatų, nesurinko įrodymų, jų neišreikalavo iš atsakovo, taigi, teismas nesivadovavo ABTĮ 81 straipsnio atitinkamai šio įstatymo 27 straipsnio nuostatomis, todėl netinkamai pritaikė proceso teisės normas ir bylą išsprendė neteisingai, nusprendęs atmesti pareiškėjo skundą, nenurodydamas pagrįstų motyvų. Taip pat teismas nesilaikė 142 straipsnio nuostatų ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip pažeidžiantis materialines teisės normas ABTĮ 143 straipsnio pagrindu.

28. Pareiškėjas dėl darbo VĮ „Mūsų amatai“ nurodo, kad už šios įmonės veiklą yra atsakinga Vilniaus PN administracija, todėl, kad įmonė veikia Vilniaus PN, kurioje pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę ir buvo įdarbintas, taigi įdarbinimas tiesiogiai sietinas su Vilniaus PN tiesiogine veikla. Pareiškėjo teigimu, aplinkybė, kad Vilniaus PN administracija neturėjo galimybės sukurti darbo vietų, o samdė VĮ „Mūsų amatai“ ar neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje teisės aktų reikalavimus, nesuteikiant galimybės nusiprausti duše po darbo, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą.

29. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas rodė išskirtinį dėmesį Vilniaus PN atsiliepime išdėstytiems nepagrįstiems argumentams, klaidinantiems teismą, pvz. dėl terminų ir senaties taikymo. Pareiškėjas pabrėžia, kad teismas, spręsdamas Vilniaus PN pareigūnų veikos neteisėtumo klausimą šiuo atveju nenustatė, kas buvo būtina nustatyti, kokios institucijos Vilniaus PN veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

30. Pareiškėjas teigia, kad pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą yra tai, kad netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, todėl buvo neteisingai išspręsta byla, be to, teismas nenurodė motyvų, kodėl atmesti skundą buvo pagrindas, o tenkinti – nebuvo. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos materialinės teisės normos, todėl teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – tenkinamas pareiškėjo skundas iš esmės ištyrus visapusiškai ir objektyviai bylos aplinkybes, bei nustačius visas bylai svarbias aplinkybes priteistina visa prašoma suma – 3 000 Eur.

31. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

32. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų.

33. Atsakovo atstovo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl mano, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas R. G. kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN, priteisimo.

35. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas akcentuoja, jog neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė būtent Vilniaus PN (Rasų g. 8), ginčo laikotarpiu laikė, pritaikius sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, laikotarpius nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2018 m. balandžio 30 d., nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Teismas pareiškėjo reikalavimus dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu atmetė, taip pat sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog dėl skambinimo sąlygų pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neturtinių padarinių. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kuomet jam po darbo nebuvo leista išsimaudyti po dušu ar nusiprausti, bei nesant pareiškėjo prašymo ar skundo, atsakovas neturėjo galimybės realizuoti savo diskrecijos teisės leisti pareiškėjui dažniau praustis šiltu vandeniu nei teisės aktai numato. Teismas sprendė kad, nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN ir atitinkamai valstybės veiksmus nurodytu laikotarpiu, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

36. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad jis yra priimtas netinkamai įvertinus byloje esančias aplinkybes, taip pat mano, kad ieškinio senaties terminas neturėjo būti taikomas.

37. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

39. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

40. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. ir nuo 2018 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 21 d. Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų (privatumo neužtikrinimo naudojantis dušu (dušinėmis), taksofonu (jis buvo be būdelės, neužtikrintas privatumas bendraujant su artimaisiais), netinkamų darbo sąlygų (dirbo šaltyje, nebuvo ventiliacijos darbo vietoje), dėl dažnesnės galimybės nusiprausti šiltu vandeniu neužtikrinimo), galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jo nurodytų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 5 d., byloje nenustatyta pagrindų teismui ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, atsiradusios iki 2017 m. gegužės 4 d. imtinai dėl neteisėtų Vilniaus PN (pareigūnų) veiksmų, atlyginimo.

41. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017; 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2018 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-100-822/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; ir kt.).

42. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Prie tokių aplinkybių priskirtini atvejai, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako išreikalauti įrodymus, kai dalyvaujantis byloje asmuo pats jų gauti negali arba įrodymas atsirado jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ir keičia ginčo situacijos vertinimą, kai nauji įrodymai yra priemonė paneigti kitos šalies apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1361/2008; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2198-502/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3571-502/2017; 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1943-442/2018; 2019 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1983-756/2019; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2526-261/2020; ir kt.).

43. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad teismas neišreikalavo ir neištyrė visų aplinkybių ir nenurodė motyvų, dėl to teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

44. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas netenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi skunde išvardinti pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių kalinimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

45. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas.

46. Vertinant, ar nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą, visų pirma, pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą.

47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad dėl netinkamų darbo sąlygų ir neturėjimo galimybės po darbo nusiprausti po dušu yra atsakinga Vilniaus PN administracija.

48. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VĮ „Mūsų amatai“ nėra viešojo administravimo subjektas ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme, todėl CK 6.271 straipsnio pagrindu Lietuvos valstybei nekyla pareiga atlyginti VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ar neveikimu padarytą žalą, jeigu tokia buvo padaryta. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės dėl, pareiškėjo teigimu, VĮ „Mūsų amatai“ veikimu ir neveikimu padarytos žalos, negali būti tenkinamas (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-186-492/2018; 2018 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje A-5020-525/2018; 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-324-629/2019).

49. Taigi, sprendžiant dėl atsakovo atstovo Vilniaus PN, kaip atsakingo už nuteistųjų darbo organizavimą, galimai neteisėtų veiksmų neužtikrinant pareiškėjui tinkamų darbo sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl darbo organizavimo VĮ „Mūsų amatai“ nėra sietini su Vilniaus PN veikla, vykdoma viešojo administravimo srityje, ir nepagrindžia Lietuvos valstybės pareigos atlyginti žalą, galimai kilusią darbo teisinių santykių srityje. Pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą, padarytą tinkamų darbo sąlygų VĮ „Mūsų amatai“ neužtikrinimu, turėtų būti reiškiamas VĮ „Mūsų amatai“ ir toks reikalavimas nagrinėtinas ne administracinių, bet bendrosios kompetencijos teismų.

50. Dėl pareiškėjo galimybės nusiprausti po dušu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nenurodė skunde konkrečių atvejų, kuomet jam po darbo nebuvo leista išsimaudyti po dušu ar nusiprausti, byloje nėra pateikta pareiškėjo prašymų, skundų dėl teisės po darbo išsimaudyti po šiltu dušu suteikimo, įrodymų, kad jo prašymai nebuvo tenkinti, šiuo atveju pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nesant tokių duomenų, ir šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatytini, o pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl negalėjimo po darbo nusiprausti po šiltu dušu atmestini.

51. Dėl pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo, visų pirma, pažymėtina, kad pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019, 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1229-624/2020, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-929-556/2020). Nagrinėjamo ginčo atveju, pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad dušo kabinos turėjo pertvaras nuo 2017 m., o nuo 2018 m. vidurio visos dušo kabinos atskirtos pertvaromis, todėl pagal pateiktus išaiškinimus yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo privatumas prausimosi duše metu buvo užtikrintas įrengtomis pertvaromis. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad pareiškėjo teiginiai apie neva jo privatumo pažeidimą naudojantis dušu šiuo aspektu yra pernelyg abstraktūs, kad sudarytų savarankišką ar kumuliatyvų pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus

52. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, galiojusios iki 2020 m. gruodžio 22 d., nenustatė pataisos įstaigoms papildomų reikalavimų taksofonams įrengti. Teismų praktikoje nagrinėjant pataisos namuose esančių nuteistųjų nusiskundimus dėl netinkamai įrengto taksofono, nustatyta, kad nėra pagrindo konstatuoti pataisos namų neteisėto neveikimo dėl to, jog papildomai nebuvo atitverti taksofono aparatai, neįrengtos kabinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1840-415/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1546-502/2019; 2020 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-256-492/2020). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė jokių įrodymų, kad dėl jo nurodomų kitų asmenų buvimo koridoriuje neįgyvendino savo teisės skambinti, ar kad būtent jo pokalbių klausėsi kiti asmenys. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo pareiškėjui naudojantis taksofonu.

53. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

54. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo Vilniaus PN veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

55. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė proceso ir materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. G. (G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan