A-662-702-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A662-702/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02426-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Virginijos Volskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dejusta“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. M. skundu (t. I, b. l. 1-4), kurį patikslino (t. I, b. l. 16-18), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VDI Vilniaus skyrius) 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 ir Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (25) SD-14201.

Nurodė, kad 2003 m. spalio 31 d. tarp jos vyro S. M. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Dejusta“ buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 69. 2008 m. balandžio 8 d. sutuoktinis išvyko į komandiruotę bendrovei priklausančiu automobiliu su puspriekabe. 2008 m. balandžio 20 d. buvo rastas negyvas UAB „Dejusta“ automobilio kabinoje Rusijos Federacijoje. Pažymėjo, kad jos vyras buvo draustas Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir mokėjo šio įstatymo nustatyto dydžio įmokas, buvo komandiruotėje, vairavo transporto priemonę ir mirė darbo metu bendrovės automobilyje. Manė, kad VDI Vilniaus skyrius nesilaiko teisės aktų reikalavimų, o jo 2008 m. gegužės 26 d. išvada pažeidžia pareiškėjos teises ir interesus. Nurodė, kad VDI atliko formalų patikrinimą dėl įvykio bei priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Pažymėjo, kad UAB „Dejusta“ rimtai ir atsakingai nežiūrėjo, kad S. M. buvo pervargęs, neišsimiegojęs ir patyrė didelę įtampą. Šios komandiruotės pasekmės buvo lemtingos – sutuoktiniui išsivystė širdies liga, dėl ko jį ištiko mirtis darbo vietoje. Manė, kad tai susiję su užduoties vykdymu ir yra nelaimingas atsitikimas darbe.

Atsakovas VDI Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 132-133) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuras“ nustatė, kad S. M. mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas – asmens liga, nesusijusi su darbu, o ne priežastys, susijusios su nelaimingu atsitikimu darbe. Nurodė, kad VDI Vilniaus skyriaus išvadų teisėtumą patvirtina ir Vilniaus rajono apylinkės prokuratūra nutarime dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, pažymėdama, kad nebuvo pažeisti jokie darbų saugos ir sveikatos darbe reikalavimai. Teigė, kad S. M. privalomi sveikatos tikrinimai buvo atliekamai laikantis nustatyto periodiškumo. Varėnos pirminės sveikatos priežiūros centro išduotoje vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., dėl sveikatos būklės apribojimų dirbti vairuotoju ar draudimų taip pat nenurodyta, o galutinė išvada – vairuoti gali.

Atsakovas VDI atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 137-139) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad įvykis darbe, kai darbuotojas mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, nepriskiriamas prie nelaimingų atsitikimų darbe. Nurodė, kad darbuotojo liga ad hoc nėra ir negali būti susijusi priežastiniu ryšiu su darbuotojo vykdytomis darbinėmis funkcijomis, kadangi nelaimė dėl ligos darbuotoją galėjo ištikti bet kokiu momentu. Pažymėjo, kad VDI tyrimo metu negavo duomenų apie tai, kad nukentėjusysis būtų traumuotas ir dėl to mirė. Teigė, kad remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 12 punktu, Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi bei Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 2 straipsnio 20 dalies nuostatomis, VDI Vilniaus skyrius 2008 m. gegužės 22 d. surašė informacinę kortą (laisvos formos aktą) ir įvykio tyrimą nutraukė. Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojas, tuo metu pavadavęs vyriausiąjį valstybinį darbo inspektorių, nusprendė, kad VDI Vilniaus skyriaus veiksmai buvo teisingi, pagrįsti ir teisėti bei, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsniu, 2010 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. (25) SD-14201 administracinę procedūrą baigė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Dejusta“ atsiliepimu į skundą (t. I, b. l. 141-144) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad UAB „Dejusta“ dirbęs S. M. buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, taip pat darbdavio iniciatyva ir sąskaita darbuotojas buvo apdraustas papildomais draudimais, tačiau vien sveikatos draudimo ar papildomų draudimo sutarčių sudarymo fakto nepakanka tam, kad įvykis būtų laikomas nelaimingu atsitikimu darbe. Pažymėjo, kad VDI atlikto nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo eigoje buvo nustatyta, kad S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu. Manė, jog pareiškėjos teiginiai, kad S. M. mirtis įvyko dėl darbe išsivysčiusios ligos, yra abstraktaus pobūdžio bei nepatvirtinti jokiais leistinais įrodymais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 174-178) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 7 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu, DSSĮ 2 straipsnio 20 dalimi, Nuostatų 12 punktu, Rusijos Federacijos sveikatos apsaugos ministerijos Valstybinės sveikatos apsaugos įmonės „Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro“ Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto Č. S. J. išvadomis, bei konstatavo, kad vien tas faktas, jog S. M. mirė komandiruotės metu įmonei priklausančiame automobilyje, neapsprendžia to, kad jis mirė dėl ligos, susijusios su darbu. Nurodė, kad S. M. sveikata, laikantis nustatyto periodiškumo, buvo patikrinta 2007 m. sausio 25 d., sveikatos būklės sutrikimų dėl darbo pobūdžio nustatyta nebuvo, konstatuota, kad S. M. gali dirbti. Pažymėjo, kad vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininėje pažymoje, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d., buvo nurodyta, kad S. M. gali vairuoti transporto priemones, bei jokių apribojimų dėl vairavimo nustatyta nebuvo. Konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog UAB „Dejusta“ buvo sudariusi S. M. blogas darbo sąlygas, kad iš S. M. buvo nusiskundimų dėl darbinės veiklos sunkumų, netinkamo poilsio režimo ar pan. Teismas rėmėsi 2003 m. spalio 31 d. darbo sutarties Nr. 69 nuostatomis, kur S. M. buvo nustatyta normali, įprasta darbo savaitės trukmė – 40 valandų, nustatė, jog nukentėjusysis buvo instruktuotas saugiai dirbti, todėl pareiškėjos versiją, jog nelaimingą atsitikimą darbe lėmė S. M. pervargimas, neišsimiegojimas, didelė įtampa, nenormalus darbo krūvis, vertino kritiškai. Kitų kenksmingų ar pavojingų veiksnių, galėjusių lemti nelaimingą atsitikimą, teismas nenustatė. Teismas nurodė, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, kad buvo kitos, nei nustatė atsakovai, S. M. mirties priežastys, todėl konstatavo, kad tiek VDI Vilniaus skyrius, tiek VDI pagrįstai sprendė, jog S. M. mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, bei pagrįstai nesurašė N-1 formos akto.

III. Pareiškėja M. M. pateikė apeliacinį skundą (t. I, b. l. 183-184), kuriuo prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. VDI Vilniaus skyriaus medžiagoje nepakanka įrodymų, būtinų siekiant priimti objektyvų sprendimą.

2. TKL-10 kodas I 24-8 (įrašas mirties liudijime) reiškia kitas ūminės išeminės (koronarinės) širdies ligos formas bei neleidžia atsakyti į klausimą, ar liga susijusi su darbu ar ne, nes nėra nustatyta tiksli ligos diagnozė ir ligą sukėlusi priežastis. VDI nesiaiškino, kodėl S. M. buvo tikrinta sveikata 2007 m. sausio 25 d. ir kodėl buvo nustatyti kenksmingi veiksniai.

3. Atliktas tyrimas neatitinka Nuostatų 46 punkto reikalavimų. Šios normos tinkamai netaikė nei darbo inspekcija, nei pirmosios instancijos teismas, todėl liko nenustatyti S. M. mirtį sukėlę veiksniai, o tuo pačiu ir nelaimingo atsitikimo priežastis.

4. Teismas, perkeldamas įrodinėjimo naštą pareiškėjai, pažeidė esmines administracinės teisenos nuostatas. Byloje pareiga objektyviai ir neginčijamai įrodyti, kad S. M. mirtis įvyko dėl ligos, nesusijusios su darbu, tenka VDI. Po atlikto tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme liko pagrįsta abejonė, kad dėl darbo ir poilsio režimo pažeidimų S. M. galėjo ištikti staigi mirtis. Taip pat liko pagrįsta abejonė, kad S. M. galėjo būti išsivysčiusi profesinė liga, sukėlusi ūminį koronarinį nepakankamumą. Nepaneigti pareiškėjos paaiškinimai, kad UAB „Dejusta“ priklausiusio automobilio kabinoje buvo pėdsakų, rodančių į išorės veiksnių, galėjusių sukelti mirtį.

Atsakovas VDI atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. I, b. l. 189-192) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi (t. I, b. l. 222-226) pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyje pažymėjo, kad vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 14 dalimi, profesinė liga – ūmus ar lėtinis darbuotojo sveikatos sutrikimas, kurį sukėlė vienas ar daugiau kenksmingų ir (ar) pavojingų darbo aplinkos veiksnių, nustatyta tvarka pripažintas profesine liga. Pastebėjo, kad šiuo atveju rašytinių įrodymų, liudijančių, kad sveikatos priežiūros specialistai, į kuriuos nuo 2004 m. kreipėsi S. M., jam įtarė profesinę ligą, į bylą nepateikta. Taip pat nėra jokių faktinių duomenų, rodančių, kad privalomų sveikatos patikrinimų metu S. M. buvo diagnozuotas susirgimas, kuriam esant draudžiama vairuoti transporto priemones, apie UAB „Dejusta“ daromus darbo įstatymų pažeidimus jis VDI irgi nepranešė. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo tikslas yra nustatyti jo ryšį su darbu (Nuostatų 7 p.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja, be kita ko, paminėdama būtinybę tikslinti ligos diagnozę ir ligą sukėlusias priežastis, iš esmės nesutinka su Rusijos Federacijos Pskovo apskrities medicininės ekspertizės biuro Nevelsko tarprajoninio teismo medicinos skyriaus teismo medicinos eksperto atlikta mirusiojo ekspertize, kurios pagrindu išduotas S. M. mirties liudijimas, tačiau abejodama sutuoktinio mirties priežastimi, savalaikių teisinių veiksmų nesiėmė. Nustatė, jog Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. birželio 12 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nebuvo skundžiamas, informacijos į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas pareiškėjos atstovas kreipėsi tik 2011 m. kovo mėnesį. Teismo vertinimu, tai rodo, kad praėjus dvejiems metams nuo įvykio (2010 m. birželio 21 d.) M. M. apsisprendė ginčyti VDI Vilniaus skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 neturėdama jokių naujų duomenų apie S. M. mirčiai reikšmingas aplinkybes. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, nei pirmosios instancijos teismui, nei VDI, kurios teritorinis skyrius savo kompetencijos ribose ištyręs ir įvertinęs mirtino nelaimingo atsitikimo darbe aplinkybes ir priežastis pripažino, kad nėra ryšio tarp S. M. darbo sąlygų ir jį ištikusios ūmios širdies ligos, nebuvo objektyvaus pagrindo nurodyti atlikti pakartotinį tyrimą.

V. Pareiškėja M. M. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A502-2435/2011. Prašyme nurodė, kad 2012 m. gegužės 23 d. pareiškėjos atstovas iš Rusijos Federacijos generalinės prokuratūros gavo dokumentus, susijusius su S. M. mirties priežasties nustatymu. 2008 m. balandžio 22 d. nutarime dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą yra minimas medicinos eksperto S. E. Č. išrašas iš akto Nr. 96, kuriame nurodyta mirties priežastis – ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu, o VDI disponavo preliminariu medicininiu mirties aktu Nr. 96, kuriame nurodyta mirties priežastis – ūminis koronarinis nepakankamumas. Teisminio nagrinėjimo metu į šio itin svarbaus bylai dokumento preliminarų pobūdį nebuvo atkreipta dėmesio. 2008 m. balandžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokole yra užfiksuota, kad automobilio Mercedes (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kabinoje rastas S. M. lavonas, pilnai išdegęs primusas, apdegęs puodas. Pareiškėjos manymu, esant prokuratūros dokumentuose užfiksuotai kitai mirties priežasčiai, nei nurodyta VDI akte, VDI išvados negali būti laikomos pagrįstomis ir teisingomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P552-174/2012 prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėja savo prašymą atnaujinti procesą grindė iš Rusijos Federacijos gautais dokumentais: 2008 m. balandžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2008 m. balandžio 22 d. nutarimu dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą bei 2008 m. balandžio 22 d. – gegužės 7 d. medicinos tyrimo aktu, kuriuose užfiksuotos faktinės aplinkybės, kad S. M. mirė dėl ūminio apsinuodijimo anglies monoksidu, kad jo automobilio kabinoje rastas ant užgesusio primuso stovintis apdegęs puodas. Konstatuota, kad šios aplinkybės realiai egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismo posėdžių protokolų, pareiškėjai apie šiuos dokumentus ir juose užfiksuotas aplinkybes anksčiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma, tyrimą atlikusi VDI šių dokumentų neturėjo ir nepareikalavo, juose užfiksuotų aplinkybių netyrė. Pareiškėjos atstovas į Rusijos Federacijos tardymo institucijas savarankiškai kreipėsi 2011 m. kovo 28 d., bet atsakymo nesulaukė, todėl pakartotinai į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą kreipėsi 2012 m. kovo 16 d. Apie šias aplinkybes pareiškėja sužinojo 2012 m. gegužės mėnesį, kai Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsiuntė pareiškėjos advokatui aukščiau minėtus dokumentus, t. y. jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Teisėjų kolegija nustatė, kad S. M. mirties priežastis gali turėti esminės reikšmės šiai bylai, nes ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu, įvertinus bylos aplinkybių visumą, gali būti laikomas nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu. Taigi, žinant tikrąją S. M. mirties priežastį, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Tam būtina įvertinti naujai pateiktus dokumentus byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tai iš esmės reiškia, kad bylą iš naujo apeliacine tvarka nagrinėjanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija turėtų atlikti visapusišką pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą (ABTĮ 136 str.). Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-393/2010). Nagrinėjamoje byloje procesas buvo atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu.

Pareiškėja į teismą kreipėsi prašydama panaikinti VDI Vilniaus skyriaus 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. SD-9862 ir VDI 2010 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. (25) SD-14201. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

Pareiškėja savo prašymą atnaujinti procesą grindė iš Rusijos Federacijos gautais dokumentais: 2008 m. balandžio 20 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, 2008 m. balandžio 22 d. nutarimu dėl atsisakymo iškelti baudžiamąją bylą bei 2008 m. balandžio 22 d. – gegužės 7 d. medicinos tyrimo aktu, kuriuose užfiksuotos faktinės aplinkybės, kad S. M. mirė dėl ūminio apsinuodijimo anglies monoksidu, kad jo automobilio kabinoje rastas ant užgesusio primuso stovintis apdegęs puodas. Byloje nustatyta, jog pareiškėjai apie šiuos dokumentus ir juose užfiksuotas aplinkybes anksčiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma, tačiau jos egzistavo bylos nagrinėjimo metu ir priimant sprendimą, tyrimą atlikusi VDI šių dokumentų neturėjo ir nepareikalavo, juose užfiksuotų aplinkybių netyrė. Pareiškėjos atstovas į Rusijos Federacijos tardymo institucijas savarankiškai kreipėsi 2011 m. kovo 28 d., bet atsakymo nesulaukė, todėl pakartotinai į Rusijos Federacijos generalinę prokuratūrą kreipėsi 2012 m. kovo 16 d. Apie šias aplinkybes pareiškėja sužinojo 2012 m. gegužės mėnesį, kai Rusijos Federacijos generalinė prokuratūra atsiuntė pareiškėjos advokatui aukščiau minėtus dokumentus, t. y. jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Pastebėtina, jog S. M. mirties priežastis gali turėti esminės reikšmės šiai bylai, nes ūminis apsinuodijimas anglies monoksidu, įvertinus bylos aplinkybių visumą, gali būti laikomas nelaimingu atsitikimu, susijusiu su darbu.

Pasisakydama dėl galimybės išnagrinėti bylą atnaujinus procesą apeliacinės instancijos teisme, teisėjų kolegija pažymi, kad bylai išnagrinėti iš esmės yra reikalinga atlikti papildomą aplinkybių tyrimą. Tam yra būtina įvertinti naujus proceso atnaujinimo pagrindu buvusius įrodymus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą. Byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi iš naujo, nustatyti proceso pažeidimai, kurie negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, prioritetas turi būti teikiamas teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl byla grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimamas naujas sprendimas (2012 m. balandžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1742/2012).

Remiantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi nepagrįstai paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartis naikintina ir priimtina nauja nutartis, kuria pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 162 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį.

Pareiškėjos M. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė