2021-11-24 Nr. AB-24921-3-61-3-03141-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-575-789/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03141-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. E. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. Vilniaus PN neužtikrino privatumo naudojantis dušu, kadangi įstaigoje įrengtas bendras dušas, kuriuo naudojasi dvylika asmenų, todėl prausdamasis jautėsi stebimas kitų asmenų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad kalinamam asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė didelius psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, stresą. Dėl šių priežasčių jis tapo kompleksuotas, pablogėjo jo bendravimo galimybės, buvo pažeistas jo orumas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose nėra numatyta dušo patalpose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Nuteistiesiems yra suteikiama teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu pagal nustatytą grafiką. Atsakovo teigimu, dušinės ir prausyklos kasdien valomos ir dezinfekuojamos. Pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir kiti asmenys. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog buvo patirta tam tikra žala, pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo teigimu, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė neturtinės žalos dydžio, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos sumos teisinis nepagrindimas įrodo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau turtinės naudos (pasipelnyti iš valstybės).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, padarė išvadą, kad šiose teisės aktų normose yra įtvirtintas imperatyvas užtikrinti nuteistajam nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas patvirtina, jog jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti karštu dušu vieną kartą per savaitę. Nesant duomenų, kad pareiškėjas atsakovo atstovui kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai jam neužtikrinta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė kaltų atsakovo atstovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

7. Dėl privatumo naudojantis dušu teismas nurodė, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymėjo, kad, nenustačius pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo Vilniaus PN sąlygų, atsakovo atstovui pateikus duomenis apie tai, kad kai kurie dušai yra atskirti pertvaromis, pareiškėjui nesikreipus į Vilniaus PN administraciją ar pareigūnus dėl privatumo duše užtikrinimo, t. y. sudarant sąlygas naudotis dušais su pertvaromis, teismas privatumo duše pareiškėjui neužtikrinimo nevertino kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, reikalingų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nors teismas pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus dėl naudojimosi dušu be pertvarų, teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui piniginę kompensaciją.

8. Teismas konstatavo, kad atsakovo atstovas ginčo laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės būti laikomam Vilniaus PN tinkamomis sąlygomis. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė. Todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentus nagrinėtais aspektais dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 9. Pareiškėjas A. E. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio reikalavimų, nepagrįstai išskirtinį dėmesį rodė atsakovui, perrašė atsakovo atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes, visapusiškai neišnagrinėjo bylos. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir nurodo, kad teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, susiformavusią teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą. Teismas sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo priimtą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias buvo išdėstęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, nepateikia jokių įrodymų ar svarių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo nepagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo A. E. prašomo priteisti neturtinės žalos, kilusios dėl jo laikymo Vilniaus PN nuo 2019 m. vasario 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, skundą atmetė, nes nenustatė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valdžios institucijos (Vilniaus PN) ar jo darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo).

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo palaiko savo reikalavimą priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos, patirtos ginčo laikotarpiu, atlyginimą bei nurodo, kad teismas visapusiškai neišnagrinėjo bylos.

16. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išskirtinio dėmesio atsakovui, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą grindžia argumentais, kad teismas administracinę bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, t. y. pareiškėjas teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla, tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021). Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė teismo šališkumo tiek subjektyviuoju (t. y., kad teismas turėjo asmeninį išankstinį nusistatymą ar buvo tendencingas), tiek objektyviuoju aspektu (t. y., kad yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teismo šališkumo). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini.

18. Teisėjų kolegija, atmesdama pareiškėjo argumentus dėl galimybės naudotis dušu tik kartą per savaitę bei pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms aptariamu aspektu, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vis dėlto, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikėtų naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nebuvo pažeistos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).

19. Pagal naujausią vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1672-968/2021, 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021; 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-543-789/2021 ir kt.).

20. Atsakovo atstovo pirmosios instancijos teismui pateiktos dušo patalpų nuotraukos patvirtina, kad dušo patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atskirtos pertvaromis. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pertvarų įrengimas užtikrina pakankamą privatumą naudojantis dušu, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimo.

21. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. E. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė