2018-02-07 Nr. AB-2618-3-62-3-02612-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-342-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02612-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.4.1; 22.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno teritorinei muitinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, darbo užmokesčio dalies ir palūkanų priteisimo, dėl piniginės išmokos už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo bei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–8), patikslintu skundu (b. l. 33–39) bei jo papildymais (b. l. 65–67, 80–83, 88–93), prašydamas: 1) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę (toliau – ir atsakovas) perskaičiuoti teisingai jo tarnybos Lietuvos muitinėje stažą; 2) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę perskaičiavus teisingai tarnybos Lietuvos muitinėje stažą nuo 2011 m. spalio 17 d. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti priedą, išmokas už tarnybos metus Lietuvos muitinėje; 3) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės 526,59 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl algos koeficiento neteisėto sumažinimo; 4) priteisti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priskaičiuotos 526,59 Eur kompensacijos sumos, t. y. 26,38 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d.; 5) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti pagal patikslintą skaičiavimą iš Kauno teritorinės muitinės 5 881,58 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo; 7) kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) išaiškinimo šioje byloje.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1996 m. spalio 17 d. buvo muitinės pareigūnas – statutinis valstybės tarnautojas, tačiau nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo jam nebuvo sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, t. y. liko neišmokėta 526,59 Eur. Pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir teigė, kad jam atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimu dėl sumažinto atlyginimo skirtumo priteisimo. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d.

įsakymu Nr. 2K-71 nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini) pareigų, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 šį įsakymą pripažino neteisėtu ir nurodė, kad pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų data yra 2011 m. gruodžio 22 d. Kadangi atsakovas nevykdė teismo sprendimo, pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo, kuris skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad „Nors pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendime nepagrįstai nustatė, jog atsakovas su pareiškėju visiškai ir laiku atsiskaitė 2012 m. sausio 23 d., tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes iš esmės priėmė teisėtą sprendimą, kuris nenaikintinas, tačiau jo motyvai pakeičiami.

Pagrindo priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra“. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2011 m. spalio 17 d. skaičiuojant atlyginimą už tarnybos stažą turėjo būti taikomas 15 proc., o ne 12 proc. koeficientas, kadangi jo tarnybos stažas 2011 m. spalio 17 d. buvo 15 metų. Pareiškėjo nuomone, atsakovo pateiktoje 2016 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. (6.27)1B-4376 turėjo būti nurodyta teisinga, išsami, objektyvi, pagrįsta dokumentinė medžiaga apie tarnybinį užmokestį, iš kurios būtų matyti tarnybinio atlygio dalis ir procentais išreikštas priedas už tarnybos Lietuvos muitinėje stažą.

Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jam iš atsakovo turi būti priteista vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio kompensacija už uždelstą atsiskaityti laiką, kadangi atsakovas pagal teisinį reglamentavimą privalėjo visiškai su juo atsiskaityti jo atleidimo dieną. Pareiškėjas kartu reiškė reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 5 881,58 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo, kadangi jam yra nustatytas neįgalumas, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 166 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jam priklausė minimalios 35 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų, be to, jo tarnybos muitinėje stažas 2008 m. spalio 17 d. buvo 12 metų, todėl, vadovaujantis Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 47 straipsnio 1 dalimi, jam priklausė papildomos 6 kalendorinės dienos kasmetinių atostogų.

Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad nuo 2005 m. spalio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. jam priklausė 252,84 kalendorinės dienos arba 176,99 darbo dienos atostogų. Tačiau atsakovas kompensavo tik už 53,01 darbo dienas, todėl dar liko nesumokėta už 123,98 darbo dienas, iš viso 5 881,58 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai išaiškinimo šioje byloje, kadangi jam negrąžinama visa nesumokėta alga, kuri iš jo neteisėtai buvo atimta.

3. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą bei jo papildymus (b. l. 15–16, 57–58, 75–76, 85–86) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė ir jo atstovė teismo pasėdžio metu paaiškino, jog pareiškėjas muitinės sistemoje pradėjo dirbti 1996 m. spalio 17 d., o Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. K2-71 „Dėl A. K. atleidimo“ buvo atleistas iš pareigų, išmokant piniginę kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, taip pat už įspėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d. bei 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. 2010 m. birželio 30 d. buvo paskutinė pareiškėjo darbo diena, už kurią jis gavo darbo užmokestį, todėl vidutinis pareiškėjo darbo užmokestis buvo skaičiuojamas iš trijų paskutinių pareiškėjo dirbtų mėnesių. Atleidimo dieną jo stažas buvo 13 metų 8 mėnesiai 14 dienų, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 25 straipsnio 2 dalies ir 42 straipsnio nuostatomis bei Statuto 47 straipsnio 1 dalimi, priedas už šį stažą pareiškėjui skaičiuotas 12 proc. nuo pareiginės algos.

5. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų datą nukėlė į 2011 m. gruodžio 22 d. Minėtoje nutartyje akcentuota, kad Statutas nereglamentuoja muitinės pareigūno atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu pasekmių. Statuto 53 straipsnyje yra nustatyti atleidžiamam pareigūnui iš tarnybos tam tikrais pagrindais išmokėtini išeitinės išmokos dydžiai. Pagal Statuto 1 straipsnio 3 dalį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Statutas ir VTĮ, todėl teismas taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir, pripažinus atleidimą neteisėtu, priteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos laiką. Kadangi pareiškėjas darbo užmokesčio, už kurį būtų taikomas 15 proc. priedas už 15 metų stažą valstybės tarnyboje, po 2011 m. spalio 17 d. negavo, stažo padidėjimas nuo minėtos datos darbo užmokesčio vidurkio skaičiavimui įtakos neturėjo.

6. Atsakovas pabrėžė, kad darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas įsiteisėjusius Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Šiuo aspektu akcentavo, jog asmenims, kurių pareigybės kategorija darbo užmokesčio sumažinimo metu buvo 14 ir žemesnė, grąžintini dydžiai yra neigiami, todėl grąžintina neišmokėta darbo užmokesčio dalis nesusidaro. Be to, tvirtino, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas už uždelstą laiką nuo priskaičiuotos kompensacijos sumos taip pat nepagrįstas, kadangi viešosios teisės normos, reglamentuojančios darbo užmokesčio mokėjimo valstybės tarnautojams santykius, dėl darbo užmokesčio ar jo dalies neišmokėjimo nenumato procesinių palūkanų.

7. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3201/2012 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir nurodė, jog pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu 2011 m. gruodžio 22 d. Kadangi pareiškėjas buvo atleistas teismo sprendimu, neatsiskaičius atsakovui su pareiškėju po teismo sprendimo įsiteisėjimo taikytinas ne DK 141 straipsnis, o DK 300 straipsnis, numatantis teismo priimto sprendimo darbo byloje neįvykdymo pasekmes. Atitinkamai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tuo metu, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą, atsakovas jau buvo įvykdęs teismo sprendimą, todėl taikyti DK 300 straipsnį ir priteisti pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį nėra pagrindo. Atsakovas taip pat manė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti šią administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, kadangi pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą kompensavimo mechanizmą pareiškėjui nepriklauso grąžintinos sumos, nes jo darbo užmokestis buvo sumažintas tokia apimtimi, dėl kurios sumažinimo dydžio pagrįstumo, teisėtumo ir atitikties Konstitucijai jau yra pasisakęs Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 103–111) pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo paliko nenagrinėtą, o dėl kitų reikalavimų pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimų įpareigoti atsakovą perskaičiuoti jo tarnybos Lietuvos muitinėje stažą bei teisingai perskaičiavus tarnybos stažą nuo 2011 m. spalio 17 d. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti priedą, išmokas už tarnybos metus Lietuvos muitinėje, teismas nurodė, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 1996 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. 160-R buvo paskirtas į (duomenys neskelbtini) pareigas. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. K2-71 „Dėl A. K. atleidimo“ pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš pareigų ir jam buvo išmokėta piniginė kompensacija už 53,01 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų bei už įspėjimo laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 26 d., taip pat 4 mėnesių gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Tačiau, remdamasis Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, teismas nustatė, kad pareiškėjas minėtą Panevėžio teritorinės muitinės viršininko įsakymą apskundė teismui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų data buvo nukelta į 2011 m. gruodžio 22 d. Atitinkamai pareiškėjas teigia, kad jo tarnybos stažas muitinėje 2011 m. spalio 17 d. buvo 15 metų, todėl skaičiuojant darbo užmokestį už tarnybos stažą turėjo būti taikomas 15 procentų koeficientas, o ne 12 procentų koeficientas.

10. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad Statuto 47 straipsnio 1 dalis numato, jog muitinės pareigūnams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus. VTĮ 25 straipsnio 2 dalyje taip pat numatyta, jog valstybės tarnautojams priedą už tarnybos stažą sudaro 3 procentai pareiginės algos už kiekvienus trejus tarnybos Lietuvos valstybei metus, šio priedo suma negali viršyti 30 procentų pareiginės algos. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d.

įsakymu Nr. K2-71 iš tarnybos buvo atleistas 2010 m. birželio 30 d., t. y. pareiškėjo paskutinė darbo diena, už kurią jis gavo darbo užmokestį, buvo 2010 m. birželio 30 d., teismas padarė išvadą, kad atleidimo dieną (2010 m. birželio 30 d.) pareiškėjo stažas buvo 13 metų 8 mėnesiai ir 14 dienų, todėl atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis VTĮ 25 straipsnio 2 dalimi ir 42 straipsniu bei Statuto 47 straipsnio 1 dalimi, priedą už šį stažą pareiškėjui skaičiavo 12 procentų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 6.11 punktą skaičiuojamasis laikotarpis yra trys paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis.

Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką. Todėl, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjo paskutinė darbo diena, už kurią jis gavo darbo užmokestį, buvo 2010 m. birželio 30 d., teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai vidutinį darbo užmokestį skaičiavo iš trijų paskutinių dirbtų pareiškėjo mėnesių, t. y. 2010 m. balandžio, gegužės ir birželio mėn. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 pareiškėjo atleidimo iš užimamų pareigų datą nukėlė į 2011 m. gruodžio 22 d, teismas taip pat konstatavo, kad Statutas nereglamentuoja muitinės pareigūno atleidimo iš tarnybos pripažinimo neteisėtu teisinių pasekmių.

Statuto 53 straipsnyje yra nustatyti atleidžiamam iš tarnybos tam tikrais pagrindais pareigūnui išmokėtini išeitinės išmokos dydžiai, o ne papildomos garantijos pareigūnams, kai nustatomi jų atleidimo iš tarnybos pažeidimai. Tokių teisinių pasekmių nereglamentuoja ir VTĮ. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas ir, pripažinęs pareiškėjo atleidimą iš tarnybos neteisėtu bei įvertinęs, kad pareiškėją į darbą grąžinti nėra realių galimybių, pagrįstai priteisė DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką, atsižvelgęs į jo nepertraukiamąjį darbo stažą Panevėžio teritorinėje muitinėje (164 mėnesius), bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. 2010 m. birželio 30 d., iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d., į priteisiamą sumą įskaičiavus pareiškėjui išmokėtą 13 890,23 Lt dydžio (keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio) išeitinę išmoką.

11. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog nuo 2011 m. spalio 17 d. stažo padidėjimas vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui įtakos neturėjo, nes darbo užmokesčio, už kurį būtų taikomas 15 procentų priedas už 15 metų stažą valstybės tarnyboje, po šios dienos pareiškėjas negavo, kadangi jam buvo priteista išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiuoti teisingai tarnybos Lietuvos muitinėje stažą, atmestinas kaip nepagrįstas. Teismas kartu akcentavo, kad atmetus pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą perskaičiuoti tarnybos Lietuvos muitinėje stažą, atmestinas ir reikalavimas įpareigoti atsakovą perskaičiavus teisingai pareiškėjo tarnybos Lietuvos muitinėje stažą nuo 2011 m. spalio 17 d. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti priedą už tarnybos metus Lietuvos muitinėje.

12. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Kauno teritorinės muitinės 526,59 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl algos koeficiento neteisėto sumažinimo bei CK 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priskaičiuotos 526,59 Eur kompensacijos sumos, t. y. 26,38 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. bei dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Tačiau ginčo šalys nesutaria dėl klausimo, kokia tvarka ir kokia apimtimi turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo pareiškėjo patirti praradimai. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad nurodytam klausimui išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (rėmėsi LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. kovo 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016), kadangi dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, o šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas, labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose.

13. Teismas, remdamasis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas, kuris taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, sprendė, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Teismas pažymėjo, kad jokia pareiškėjo diskriminacija dėl jo socialinės padėties ir negalios nagrinėjant bylą nenustatyta, kadangi Grąžinimo įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas be išimties taikomas visiems asmenims, kuriems dėl ekonominės krizės buvo sumažintas darbo užmokestis.

14. Teismas pabrėžė, kad netenkinus pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, nepagrįstu pripažintinas bei atmestinas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas priteisti CK 6.261 straipsnio pagrindu 5 procentų dydžio metines palūkanas už uždelstą atsiskaityti laiką. Nors pareiškėjas prašė stabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Atitinkamai teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, padarė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltos abejonės dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai turi būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose konstatavo, jog dėl sunkios valstybės ekonominės situacijos darbo užmokesčio koeficientai galėjo būti proporcingai mažinami. Tuo tarpu įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas ir kokia atlyginimo dalis dėl ekonomikos krizės buvo sumažinta neproporcingai, todėl turi būti grąžinta (kompensuota). Teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė pagrįstų teisinių argumentų ir konkrečių skaičiavimų, jog įstatymų leidėjas kompensacijų dydžių požiūriu nustatė neteisingą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y., kad pareiškėjui pagal Grąžinimo įstatymą grąžintina jo praradimų dalis pažeidžia jo teisę į teisingą atlygį. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas atmetė pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

15. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis pareiškėjo reikalavimas dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo jau yra išnagrinėtas Kauno apygardos administracinio teismo, 2012 m. liepos 31 d. priimant sprendimą administracinėje byloje Nr. I-849-554/2012. Minėtas sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris 2012 m. gruodžio 31 d. administracinėje byloje Nr. A662-3201/2012 priėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog pareiškėjui priteisti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad šis pareiškėjo reikalavimas tarp tų pačių šalių dėl to paties administracinio ginčo jau yra išnagrinėtas, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo paliko nenagrinėtą (ABTĮ 103 str. 4 d.).

16. Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo, teismas pabrėžė, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog administracinėje byloje Nr. I-912-428/2011, kurioje pareiškėjas kėlė ginčą dėl Panevėžio teritorinės muitinės viršininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. K2-71 „Dėl A. K. atleidimo“, kuriuo pareiškėjas nuo 2010 m. birželio 30 d. buvo atleistas iš pareigų ir jam buvo išmokėta piniginė kompensacija už 53,01 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, taip pat galutinėje ir neskundžiamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A756-3741/2011 buvo tirta ne tik teisėtai ar neteisėtai atleistas pareiškėjas iš užimamų pareigų, bet taip pat buvo tikrintas pareiškėjui priskaičiuotų ir išmokėtų kompensacijų ir išeitinės išmokos sumų teisingumas, tame tarpe ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Todėl teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad įsiteisėję teismų sprendimai turi res judicata galią ir nustatyti faktai iš naujo nenustatinėjami, pažymėjo, kad minėtuose procesiniuose sprendimuose konstatuoti faktai dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas iš naujo nagrinėjamoje byloje neįrodinėtini (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.).

III. 17. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 114–121), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: 1) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę perskaičiuoti teisingai jo tarnybos Lietuvos muitinėje stažą; 2) įpareigoti Kauno teritorinę muitinę perskaičiavus teisingai tarnybos Lietuvos muitinėje stažą nuo 2011 m. spalio 17 d. teisės aktų nustatyta tvarka sumokėti priedą, išmokas už tarnybos metus Lietuvos muitinėje; 3) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės 526,59 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl algos koeficiento neteisėto sumažinimo; 4) priteisti CK 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priskaičiuotos 526,59 Eur kompensacijos sumos, t. y. 26,38 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d.; 5) priteisti iš Kauno teritorinės muitinės vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti pagal patikslintą skaičiavimą iš Kauno teritorinės muitinės 5 881,58 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl neteisingo atostogų dienų skaičiavimo; 7) kreiptis teisės aktų nustatyta tvarka į Konstitucinį Teismą ir Europos Teisingumo Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai ir DK; 8) nustatyti pareiškėjo galimai patirtą ar patiriamą diskriminaciją dėl socialinės padėties bei negalios.

18. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas, realiai neapgynė jo pažeistų teisių, neįsigilino į skundo dalyką ir nepagrįstai retroaktyviai taikė Grąžinimo įstatymo nuostatas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas bei jo papildymai, pateikti pirmosios instancijos teismui.

19. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad jo atleidimo diena pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011, yra 2011 m. gruodžio 22 d. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukta neteisėtai, taikant DK 297 straipsnio 4 dalį, laikoma, kad šalių darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Pagal šios normos prasmę laikas, praėjęs nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, yra užskaitomas į darbuotojo darbo stažą. Kartu darbuotojui išlieka teisė į išeitinę išmoką, atsižvelgiant į jo trukmę teismo sprendimo įsiteisėjimo dieną (remiasi LAT 2006 m. gegužės 30 d. nutartimi byloje Nr. 3K-3-321/2006). Tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino.

20. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimų priteisti iš Kauno teritorinės muitinės 526,59 Eur piniginę išmoką už nepriemoką dėl algos koeficiento neteisėto sumažinimo bei CK 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priskaičiuotos 526,59 Eur kompensacijos sumos, t. y. 26,38 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. bei dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, neatsižvelgė į ABTĮ reikalavimus nurodyti motyvus, kuriais vadovaujantis buvo priimti atitinkami sprendimai teismo cituotose administracinėse bylose, neatliko detalaus nurodytų administracinių bylų faktinių ir teisinių aplinkybių sulyginimo, o apsiribojo tik deklaratyviais teiginiais ir lakonišku aplinkybių konstatavimu.

Šiuo aspektu pareiškėjas akcentuoja, kad Kauno teritorinė muitinė 2013 m. lapkričio 8 d. raštu Nr. (6.12)-1B-18927 pateikė 2013 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. (4.30)1B-18825 apie priskaičiuotą darbo užmokestį bei kitas išmokas, kurioje tiesiogiai pripažino įsiskolinimą, t. y. pripažino, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo taikymo liko skolinga pareiškėjui už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. birželio 1 d. 526,59 Eur, o tuo pačiu pripažino ir DK 141 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, pažeidimą.

Tačiau vėliau Kauno teritorinė muitinė atsisakė grąžinti pareiškėjui savo pačios pripažintą ir paskaičiuotą skolą, todėl pareiškėjui, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, atsirado teisė kreiptis į teismą su reikalavimu dėl dalies priklausančio darbo užmokesčio, t. y. 526,59 Eur, priteisimo. Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą mechanizmą jam negrąžinama visa nesumokėta alga, todėl jis mano, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas netinkamai įgyvendina Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimuose numatytą pareigą tinkamai kompensuoti neproporcingai sumažintą darbo užmokestį, yra neteisingas ir diskriminuojantis pareiškėją dėl socialinės padėties, nes jis eliminuojamas iš įstatymo taikymo srities, kadangi asmenims, kurių pareigybės kategorija darbo užmokesčio sumažinimo metu buvo 14 ir žemesnė, grąžintini dydžiai yra neigiami, todėl grąžintina neišmokėta darbo užmokesčio dalis nesusidaro.

Taigi, pareiškėjas tvirtina, kad Grąžinimo įstatyme nustatyta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintoms nuostatoms, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs bei žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, taip pat Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <....> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai nuosavybės apsaugai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Grąžinimo įstatymas buvo priimtas vėliau, nei jis buvo atleistas iš darbo, todėl nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais, kurie galiojo iki jo atleidimo iš darbo, kadangi priešingu atveju būtų pažeidžiamas principas lex retro non agit ir pabloginta pareiškėjo padėtis.

21. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo pateiktas pažymas ir skaičiavimus apie tai, jog 2006 m. birželio 12 d. pareiškėjui nustačius neįgalumą, vadovaujantis DK 166 straipsnio 2 dalies 3 punktu, jis įgijo teisę į minimalias 35 kalendorinių dienų kasmetines atostogas, todėl, atsižvelgiant į jo tarnybos muitinėje stažą ir turimas papildomas 3 kalendorines dienas kasmetinių atostogų, bendras kasmetinių atostogų dienų skaičius sudarė 38 kalendorines dienas, ir šiuo klausimu teismas nepasisakė.

22. Atsakovas Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 128–129) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą nepakeistą.

23. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai bei jų visumą ir teisingai pritaikė materialinės teisės normas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovo atsiliepimai į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą bei jo papildymus, pateikti pirmosios instancijos teismui. Atsakovas papildomai pažymi, kad nors laikas nuo pareiškėjo atleidimo dienos, t. y. 2010 m. birželio 30 d., iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d., yra užskaitomas į darbuotojo darbo stažą, stažo padidėjimas nuo 2011 m. spalio 17 d. vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimui įtakos neturėjo, nes darbo užmokesčio, už kurį būtų taikomas 15 procentų priedas už 15 metų stažą valstybės tarnyboje, po šios datos pareiškėjas negavo, kadangi jam buvo priteista išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis nuo atleidimo dienos, t. y. 2010 m. birželio 30 d., iki minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2011 m. gruodžio 22 d.

Atsakovas taip pat nurodo, kad Kauno teritorinės muitinės 2013 m. lapkričio 7 d. pažymoje Nr. (4.30)1B-18825, priešingai, nei teigia pareiškėjas, yra pateikti tik duomenys apie jam priskaičiuotą darbo užmokestį bei kitas išmokas ir jų skirtumą taikant pareiginės algos koeficientą 6,30 ir taikant sumažintą pareiginės algos koeficientą 6,20. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas vis dėlto nepaneigė įstatymų leidėjo teisės nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo dėl valstybėje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties laikinai gali būti sumažintas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybė biudžeto lėšų, darbo užmokestis, pažymėdamas ir tai, kad darbo užmokesčio mažinimas 2 proc. 2009 m. ir 4,5 proc. 2010 m. bei vėliau buvo galimas ir neprieštaravo Konstitucijai.

Atsakovo teigimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą nustatyti ir pripažinti jo patirtą diskriminaciją dėl socialinės padėties ir negalios bei netenkino jo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 131–133) prašo jį atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą nepakeistą.

25. Departamentas mano, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje pateiktas faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia naujus reikalavimus, susijusius su jam suteiktomis kasmetinėmis atostogomis ir jo tarnybinės veiklos vertinimu, bei prašo įvertinti, ar jis patyrė diskriminaciją dėl socialinės padėties. Tačiau pagal ABTĮ 134 straipsnio 6 dalį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo iš valstybės tarnybos teisinių santykių, susiklosčiusių dėl atsiskaitymo tarp atleisto statutinio valstybės tarnautojo ir Lietuvos muitinės.

27. Pareiškėjas manė, jog nutrūkus tarnybos santykiams, atsakovas jam nepagrįstai neišmokėjo dalies darbo užmokesčio: sumos, kuri nebuvo išmokėta, taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai; priedų, susijusių su pareiškėjo tarnybos Lietuvos muitinėje stažu; visos kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Todėl jis kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti minėtas sumas bei procesines palūkanas bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laikotarpį.

28. Pirmosios instancijos teismas pagrindinius pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus, o reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo paliko nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto pagrindu.

29. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, papildydamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, neapgynė jo teisių, prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nurodo, kad buvo diskriminuojamas atlyginimo nustatymo ir tarnybinės veiklos vertinimo aspektais.

30. Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis nagrinėjamoje byloje esančia medžiaga. Taigi apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nepasisakinės dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo galimu diskriminavimu tarnyboje ar vertinimu, nes tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismui jis nebuvo nurodęs.

31. Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 526,59 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kuri buvo atsakovo neišmokėta 2009-2011 metais taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Lietuvos Respublikos Seimui 2015 m. birželio 30 d. priėmus Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas, taikomas ir statutiniams valstybės tarnautojams, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Tokios išvados teisingumą patvirtina ir vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose ar panašiose administracinėse bylose.

32. Nors pareiškėjas teigia, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jam nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, realiai neapgina jo teisių, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Todėl, taikant Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę, asmeniui priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis gali būti lygi nuliui arba gali būti apskaičiuojamas neigiamas dydis ir tai iš esmės reiškia, kad asmeniui darbo užmokestis nebuvo mažinamas neproporcingai, o dėl proporcingo mažinimo neišmokėta darbo užmokesčio dalis nėra ir neturi būti grąžinama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016, 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1761-552/2017 ir kt.).

33. Atsakydama į A. K. prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija nurodo, kad tokia teisė suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).

34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas ir atsižvelgusi į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendžia, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl apelianto iškeltų subjektyvių abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams teisėtų lūkesčių ir teisinės valstybės principams, turi būti tenkinamas apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pažymėtina, kad apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Darbo kodeksui negali būti tenkinamas ir dėl tos priežasties, kad Konstitucinis Teismas netiria tokios pačios galios teisės aktų atitikimo vienas kitam. Apelianto prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra visiškai teisiškai neargumentuotas, jame nenurodyta, į kokius klausimus Europos Sąjungos Teisingumo Teismas turėtų atsakyti preliminariame sprendime. Teisėjų kolegija ex officio nemato pagrindo tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams tiesiogiai taikyti Europos Sąjungos teisės aktus ar konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista Europos socialinė chartija.

35. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai netenkinus pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 526,59 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pagrįstai netenkintas ir išvestinis reikalavimas priteisti pareiškėjui CK 6.261 straipsnio pagrindu 5 proc. dydžio metines palūkanas.

36. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus pareiškėjo tarnybos stažui ir išeitinės išmokos dydžiui apskaičiuoti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėjas yra atleistas iš tarnybos 2011 m. gruodžio 22 d. ir iki šios dienos jam skaičiuojamas tarnybos Lietuvos muitinėje stažas. Tačiau nagrinėjamu atveju šis tarnybos stažo dydis turėtų teisinę reikšmę tik apskaičiuojant pareiškėjo valstybinę ar socialinio draudimo pensiją, priedą už ištarnautus valstybei metus, jei pareiškėjas vėl įsidarbintų valstybės tarnyboje ir pan. Tuo tarpu pareiškėjas šioje byloje jo tarnybos stažo apskaičiavimo klausimą kelia dėl to, kad, jo manymu, už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. jam turėjo būti išmokėta didesnė vidutinio darbo užmokesčio suma.

37. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimu ( kuris įsiteisėjo, jį palikus galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011) pripažino pareiškėją neteisėtai atleistu, o už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 30 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisė pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Pagal įstatymo analogiją pareiškėjui taikytinos Darbo kodekso 297 straipsnio nuostatos numatė, kad tiek užmokesčio už priverstinę pravaikštą, tiek ir išeitinės išmokos dydžio apskaičiavimui taikomas iki neteisėto atleidimo gautas vidutinis darbo užmokestis, o ne hipotetinis atlyginimas už atliktas pareigas, jei pareiškėjas būtų dirbęs.

38. Vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas pagal Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo aprašą (toliau – ir Aprašas), kurio 6.1 punktas numato, kad darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, priskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu teisės aktuose nenumatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas šio Aprašo 3.1–3.4 punktuose, ir mėnesines premijas. Kadangi vidutinis darbo užmokestis pareiškėjui buvo mokamas nuo 2010 m. birželio 30 d., tai skaičiuojamasis laikotarpis turėjo būti 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai iki šios datos. Ta aplinkybė, kad pareiškėjo atleidimo data dėl objektyvių priežasčių buvo nukelta vėliau, neturi įtakos vidutinio darbo užmokesčio dydžio skaičiavimui. Tokiam skaičiavimui negali turėti įtakos ir tai, kad priverstinės pravaikštos laikotarpiu pareiškėjo tarnybos stažas pasiekė tokį dydį, nuo kurio jis, jei būtų grąžintas į tarnybą, būtų gavęs papildomą priedą prie atlyginimo. Pripažintina, kad apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias teisės normas.

39. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo reikalavimai dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas jau buvo išspręsti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-912-428/2011 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-3741/2011 ir šie faktai turi prejudicinę reikšmę. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka tik iš dalies, nes šiuose teismų sprendimuose yra tik bendrais bruožais pasisakyta dėl išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio bei kitų išmokų apskaičiavimo teisingumo, tačiau nėra tiesiogiai spręstas klausimas, ar atsakovas teisingai apskaičiavo ir išmokėjo kompensaciją už nepanaudotas atostogas.

40. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų apskaičiavimų, Kauno teritorinė muitinė teisingai skaičiavo pareiškėjui priklausančias atostogas 2006-2010 metų laikotarpiu.( b.l. 75-77) 2006 m. pareiškėjui priklausė 38 kalendorinės dienos atostogų ( 35 dienos kaip neįgaliajam ir 3 papildomos dienos už tarnybos stažą), 2007, 2008, 2009 metais – 41 diena ( 35 dienos kaip neįgaliajam ir 6 papildomos dienos už tarnybos stažą), nuo 2009 m. spalio 17 d. iki įspėjimo laikotarpio pabaigos – 38,72 kalendorinės dienos. Pareiškėjas nepanaudojo tik 2009-2010 metais jam priklausiusių atostogų dalies – 75,72 kalendorinės dienos, o šias dienas konvertavus į darbo dienas teisės aktų nustatyta tvarka, gaunama 53,01 darbo diena. Už tokį darbo dienų skaičių pareiškėjui ir buvo sumokėta kompensacija. Pareiškėjas, teikdamas savo paskaičiavimus dėl atostogų teismui, neatsižvelgė į tą faktinę aplinkybę, kad jam 2006 - 2009 metais buvo suteiktos atostogos, viso 115 kalendorinių dienų ir už šias dienas nepagrįstai prašė kompensacijos. Pareiškėjo teiginiai, kad jam turėjo būti skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas laikotarpiu nuo jo įspėjimo termino pabaigos iki 2011 m. gruodžio 22 d., nėra pagrįsti, nes šiuo laikotarpiu pareiškėjas jokių tarnybinių funkcijų neatliko, o DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos išmokos apima tiek negautą atlyginimą, tiek ir kompensaciją už atostogų dienas. Darytina išvada, kad atsakovas, apskaičiuodamas ir išmokėdamas pareiškėjui kompensaciją už nepanaudotas atostogas veikė tinkamai, todėl pirmosios instancijos teismas, nors ir ne visai tinkamai motyvavęs, tačiau pagrįstai atmetė šį pareiškėjo reikalavimą.

41. Pareiškėjo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo pirmosios instancijos teismas paliko nenagrinėtu, laikęs, kad šis reikalavimas jau išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-849-554/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3201/2012. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktas numato, kad tokiu atveju, kai jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, byla yra nutraukiama. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paliko minėtą pareiškėjo reikalavimą nenagrinėtą, bet turėjo administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo reikalavimo nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

42. Atsižvelgusi į tai, kad tokiam pareiškėjo reikalavimui išspręsti visi reikalingi faktiniai duomenys ir rašytiniai įrodymai yra surinkti administracinėje byloje ir siekdama laikytis teismo proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, teisėjų kolegija negrąžina šio klausimo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bet pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo nutraukia ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. Šis pirmosios instancijos teismo padarytas proceso teisės normų pažeidimas nėra tokios apimties, kad leistų daryti išvadą, jog dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

43. Apibendrindama išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo palikta nenagrinėta, keičiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą pakeisti, panaikinant jo dalį, kuria pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį, t. y. 1 020,46 Eur, už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2011 m. gruodžio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo palikta nenagrinėta.

Administracinės bylos dalį dėl šio pareiškėjo A. K. reikalavimo nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Likusią Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas