2023-04-19 Nr. AB-8501-3-61-3-02454-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-569-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02454-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Selenas“ apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Selenas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Selenas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) 2021 m. liepos 8 d. nutarimą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ1994 (toliau – ir VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimas); 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Priešingai nei nustatyta apskųstame VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarime, fiziniai asmenys K. G., D. Z. ir N. Ž. (toliau – ir Asmenys) nedirbo pareiškėjo naudai.

2.2. VDI ginčijamu 2021 m. liepos 8 d. nutarimu paskyręs pareiškėjui baudą, neįrodė, kad pareiškėjas ir Asmenys būtų susitarę dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) 34 straipsnyje. Pareiškėjui ir Asmenims nesusitarus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų, darbo sutartys nei faktiškai, nei teisiškai nebuvo sudarytos. Todėl pareiškėjas neturėjo pareigos pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui apie Asmenų priėmimą į darbą.

2.3. VDI nevertino Asmenų pateiktų paaiškinimų, kurie patvirtina, kad jie atliko tik bandomąsias užduotis, dvejojo, ar nori įsidarbinti, pareiškėjas ir Asmenys nesusitarė dėl būtinųjų darbo sąlygų. Šias aplinkybes patvirtino ir pareiškėjo vadovė H. A. (toliau – ir Vadovė).

2.4. VDI neįpareigojo pareiškėjo sudaryti rašytines darbo sutartis su D. Z. ir N. Ž., sumokėti joms sulygtą atlyginimą, kas reiškia, kad nepagrįstai konstatavo Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą.

2.5. VDI neatliko vertinimo, kokio dydžio atlygis turėtų būti sumokėtas tariamai pas pareiškėją dirbusiems Asmenims.

2.6. VDI priimtas VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimas yra neišsamus, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtinto išsamumo principo.

3. Atsakovas VDI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. VDI atsiliepime į skundą nurodė:

3.1. Asmenys, apie kuriuos nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui, dirbo pareiškėjo naudai. Tai patvirtina VDI Vilniaus skyriaus ir Vilniaus policijos komisariato pareigūnų 2021 m. kovo 16 d. apie 11:40 val. atlikto tyrimo duomenys. Asmenys pareigūnams nurodė, kad atėjo pasibandyti dirbti, o dėl pasibandymo tarėsi su Vadove. VDI vertinimu, „pasibandymas“ yra būdingas darbo teisiniams santykiams. Todėl tam, kad pareiškėjas galėtų „išbandyti“ darbuotojus ar tam, kad darbuotojai galėtų „išbandyti“ darbo vietą, pareiškėjas turėjo su Asmenimis sudaryti darbo sutartis. Pati pareiškėjo Vadovė 2021 m. kovo 16 d. paaiškinime nurodė, kad nespėjo sudaryti darbo sutarčių su N. Ž. ir K. G.. Tai įrodo, kad pareiškėjo Vadovei buvo suprantama naujų darbuotojų priėmimo į darbą tvarka ir kad su darbuotojais reikia sudaryti darbo sutartis.

3.2. Viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų, numatytų DK 34 straipsnyje, yra atlygintinumas. Šiuo konkrečiu atveju N. Ž. ir K. G. nurodė, kad tarėsi dėl darbo užmokesčio su pareiškėjo Vadove, tik D. Z. nenurodė, kad dirba už atlygį. Tai, kad nėra duomenų apie atlyginimų mokėjimą, nepaneigia paties atlygintinumo fakto. Remiantis Asmenų pateiktais paaiškinimais buvo nustatyti darbo sutarties požymiai.

3.3. VDI neturėjo teisinės pareigos įpareigoti pareiškėją sudaryti rašytines darbo sutartis su D. Z. ir N. Ž.. VDI tyrimo metu nesurinkta duomenų, kad darbo santykiai su D. Z. ir N. Ž. tęsėsi po VDI atlikto tyrimo. VDI iš pareiškėjo pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių nustatė, kad D. Z. ir N. Ž. netęsė darbų. Nustačius, kad K. G. nuo 2021 m. balandžio 9 d. buvo įdarbintas, VDI neturėjo jokio teisinio pagrindo VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimo priėmimo metu įpareigoti pareiškėją sudarytą darbo sutartį su K. G..

II. 4. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nustatė, kad VDI darbo inspektoriai kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnais 2021 m. kovo 16 d. 11.40 val. atliko tyrimą pagal gautą informaciją dėl galimai išnaudojamų užsienio piliečių ir galimai nelegalių darbuotojų siuvykloje, adresu: (duomenys neskelbtini), kuri priklauso pareiškėjui. Siuvyklos patalpose nustatyti dirbantys asmenys, kurių pareiškėjo apdraustųjų sąraše patikrinimo metu nebuvo, t. y. Asmenys (K. G., D. Z. ir N. Ž.). Atlikus tyrimą, VDI priėmė skundžiamą VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimą, kuriuo pareiškėjui paskyrė 5 646 Eur baudą už tai, kad 2021 m. kovo 16 d. pas pareiškėją dirbo Asmenys (t. y. K. G., D. Z. ir N. Ž.), su kuriais pareiškėjas nesudarė darbo sutarčių ir apie tai nepranešė VSDFV teritoriniam skyriui. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė DK 42 straipsnio 2 dalį ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

6. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo nuostatomis (56 str. 1 d. 1 p., 56 str. 4 d. 3 p., 57–58 str.) ir DK nuostatomis (42 str. 2 d.), konstatavo, kad, nustačius darbo teisinius santykius tarp pareiškėjo ir Asmenų, tačiau apie šių Asmenų įdarbinimą teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus VSDFV teritoriniam skyriui, su jais nesudarius rašytinių darbo sutarčių ar kitų dokumentų, kurių pagrindu Asmenys būtų teisėtai įdarbinti (jų nepateikė nei darbdavys (pareiškėjas), nei Asmenys tyrimo atlikimo metu), VDI buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad tokiu atveju pareiškėjas buvo darbdavys, kuriam Užimtumo įstatyme numatyta atsakomybė už nelegalų darbą.

7. Atsižvelgęs į tai, ką nustatė ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsniu, teismas padarė išvadą, kad pas pareiškėją 2021 m. kovo 16 d. nelegaliai dirbo Asmenys, nes tyrimo metu su jais sudarytos darbo sutartys nebuvo pateiktos, pranešimai apie jų įdarbinimą VSDFV teritoriniam skyriui nebuvo pateikti.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, kuriais pareiškėjas neigia nustatytą pažeidimą, tačiau tuo pačiu teigia, kad Asmenys atliko tik bandomąsias užduotis, konstatavo, kad pareiškėjas iš tiesų pats pripažino, kad Asmenys VDI atlikto tyrimo metu atliko pareiškėjo naudai jiems pavestas užduotis.

9. Teismas, vadovaudamasis DK 36 straipsnio 1 dalimi ir 42 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, kad ir apmokant darbuotoją arba bandant dirbti atitinkamą darbą, galioja tos pačios darbo sutarties sudarymo sąlygos. Byloje įrodyta, kad šių sąlygų pareiškėjas nesilaikė.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 8 d. įsiteisėjusiu nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1924-1122/2021 pareiškėjo Vadovę pripažino kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir skyrė jai administracinę nuobaudą – baudą. Vilniaus miesto apylinkės teismas, remdamasis valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registro duomenis, nustatė, kad Vadovė eina pareigas pas pareiškėją nuo 2010 m. birželio 18 d., kada buvo paskirta. Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė išvada, kad Vadovė, 2021 m. kovo 16 d. būdama atsakinga, be kita ko, ir už darbuotojų priėmimą į darbą ir atleidimą, darbo sutarčių su jais sudarymą ir nutraukimą, už pareiškėjo veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą bei kitų teisės aktuose, taip pat pareiškėjo įstatuose ir pareiškėjo vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą, turėjo imtis veiksmų, kad būtų tinkamai įforminti darbo santykiai su Asmenimis, t. y. Vadovė, tuo metu ėjusi pareiškėjo vadovės pareigas, buvo atsakinga tiek už darbo sutarčių su šiais Asmenimis sudarymą, tiek už tinkamą pranešimą apie jų įdarbinimą VSDFV. Įvertinęs tai, Vilniaus miesto apylinkės teismas nusprendė, jog pareiškėjo Vadovė žinojo, suprato apie Asmenų faktiškai atliekamas darbo funkcijas pareiškėjo naudai, sutiko su tuo ir leido Asmenims dirbti, neatlikusi aptartų Užimtumo įstatyme nustatytų pareigų, susijusių su šių asmenų įdarbinimu. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. vasario 1 d. įsiteisėjusia nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-42-1121/2022 paliko galioti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutarimą.

11. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinio nusižengimo byloje, dėl kurios buvo sustabdytas nagrinėjamos bylos nagrinėjimas, teismas išsamiai apklausė Asmenis, pareiškėjo Vadovę.

12. Atsižvelgęs į tai, ką nustatė, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo skunde dėstomais argumentais, jog Asmenys nedirbo pareiškėjo naudai ar kad nebuvo sutarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų.

13. Teismas nustatė, kad: „Iš liudytojos N. Ž. parodymų matyti, kad ji atliko administratorės užduotis, naudojo darbo priemones (nutarimo 4-5 lapas), liudytoja K. G. parodė, kad tikrinimo dieną siuvo tam tikras detales pareiškėjo gaminamai produkcijai naudodamas darbdavio priemones (nutarimo 5 lapas). Liudytoja D. Z. parodė, kad dukrai norėjo pasisiūti džemperį, pripažino, kad bandė siūti ant įmonės džemperių, apie atlygį negalvojo.“

14. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais teismai (Vilniaus miesto apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas) išsamiai įvertino liudytojų (Asmenų) ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens (Vadovės) parodymus, tiek tarpusavyje, tiek su kitomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

15. Teismas pažymėjo, kad byloje taip pat pateikti tyrimo metu daryti vaizdo įrašai, kuriuose fiksuoti pirminiai liudytojų (t. y. Asmenų) paaiškinimai, darbo vieta, atliktas darbdavio naudai darbas „(vaizdo įrašas „Justo 1“ – K. G., įrašas „Gintaras 1“ – D. Z., įrašas „Kastytis 1“ – N. Ž.)“.

16. Teismas konstatavo, kad tai, jog nebuvo sutarta dėl konkretaus darbo užmokesčio ar jo mokėjimo detalių, nereiškia, kad tarp šalių nesusiklostė darbo teisiniai santykiai. Atlygintinumas nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinus atliekamą darbą, dirbtą darbo laiką ir pan. Faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant kaip nelegalų darbą; nelegalus darbas apima bet kokius atlygintinus darbo santykius, nepaisant to, kokia forma už darbą atlyginama: pinigais, natūra ar kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartys administracinėse bylose Nr. N575-2068/2011, N575-3202/2011). Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kai asmuo bendrovėje atlieka darbo funkcijas, net ir nesant jo susitarimo su darbdaviu dėl atlyginimo, tai nepaneigia darbdavio pareigos prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios pranešti VSDFV administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią, ir pabrėžiama, kad faktiškai dirbdamas asmuo turi teisę į minimalų atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-87-895/2015, administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-25-942/2018).

17. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalimi, atmetė pareiškėjo skundo argumentą, kad VDI negalėjo pripažinti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, nes nenustatė pareiškėjui jokių įpareigojimų. Teismas konstatavo, kad papildomų galimų poveikio priemonių davimas ar nedavimas nedaro jokios įtakos VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirta bauda, teisėtumui ir pagrįstumui.

18. Teismas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis (3 str. 5 p., 10 str. 5 d.), įvertinęs ginčijamo VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimo turinį, byloje pateiktus Asmenų rašytinius paaiškinimus, tyrimo metu užfiksuotus rezultatus, surašytus administracinio pažeidimo protokolus, sulyginęs šiuos duomenis su Vilniaus miesto apylinkės teismo posėdyje liudytojų (t. y. Asmenų) duotais parodymais, padarė išvadą, kad VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimas yra išsamus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir galiojančiomis teisės aktų normomis, pritaikyta poveikio priemonė motyvuota, nėra apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, kurios susietos su teisės normomis. Teismas pažymėjo, kad VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimas pagrįstas tyrimo vietoje užfiksuotais rezultatais, Asmenų, Vadovės pateiktais rašytiniais paaiškinimais. Įvertinęs tai, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimas neišsamus.

19. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo nuostatomis (60 str. 3 d. ir 4 d.), konstatavo, kad VDI individualizavo sankciją, įvertinusi pareiškėjo atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

20. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas neprašė sumažinti paskirtos dydžio, neteikė argumentų dėl jam paskirtos baudos dydžio, padarė išvadą, kad VDI, vadovaudamasi Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai paskyrė pareiškėjui 5 646 Eur baudą (finansinę sankciją) pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį.

III. 21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą ir bylą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo, o atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą – pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti, skiriant pareiškėjui minimalią baudą. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjas, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismo motyvus, dėstydamas tuos pačius argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui, nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde grindžia šiais argumentais:

22.1. Teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo 2022 m. balandžio 8 d. prašymo iškviesti į bylą liudytojais Asmenis, kurie būtų galėję nurodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad nebuvo susitarta dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų. Taip teismas užkirto kelią pareiškėjui užduoti klausimus Asmenims dėl esminių ginčo aplinkybių.

22.2. Teismas neatskleidė ginčo esmės, nes nepagrįstai vadovavosi administracinio nusižengimo byloje nustatytais faktais, kaip turinčiais prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, taip pažeisdamas ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį, pagal kurią neįrodinėtinomis aplinkybėmis, t. y. prejudiciniais faktais laikomi kitoje byloje nustatyti faktai, jeigu nagrinėjamoje byloje ir išnagrinėtoje byloje dalyvauja tie patys asmenys. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje buvo nustatinėjamos ir šiai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, susijusios su Asmenų veiksmais 2021 m. kovo 16 d. pareiškėjui priklausančiose patalpose. Tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje pareiškėjas nedalyvavo. Pažymėtina, kad nors Vadovė prašė Vilniaus apylinkės teismo įtraukti į bylos nagrinėjimą pareiškėją, nes byloje priimtas teismo procesinis sprendimas turės įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, tačiau Vilniaus apylinkės teismas tokio prašymo netenkino. Todėl nesant prejudicijos, teismas be pagrindo nagrinėjamoje byloje vertino administracinio nusižengimo byloje surinktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais teismai jau išsamiai įvertino liudytojų (t. y. Asmenų) ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens (t. y. Vadovės) parodymus.

22.3. Teismas sprendimą motyvavo bylos nagrinėjimo metu iš esmės neištirtais įrodymais, taip pažeisdamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalį bei 86 straipsnio 2 dalį. Nors teismas sprendime konstatavo, kad byloje pateikti tyrimo metu daryti vaizdo įrašai, kuriuose fiksuoti pirminiai liudytojų paaiškinimai, darbo vieta, atliktas darbdavio (pareiškėjo) naudai darbas. Tačiau šie vaizdo įrašai bylos nagrinėjimo metu nebuvo peržiūrėti, ištirti. Neatlikus vaizdo įrašų turinio tyrimo, nėra galimybės patikrinti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų teiginių, susijusių su galimai nelegalaus darbo faktu.

22.4. Teismas taip pat skundžiamą sprendimą motyvavo įrodymais, neištirtais teismo posėdyje. Teismas sprendime vadovavosi asmenų, kuriuos įvardino kaip „liudytojais“, parodymais. Tačiau, kaip minėta, teismas 2022 m. balandžio 9 d. protokoline nutartimi pareiškėjo prašymą dėl liudytojų šaukimo atmetė.

22.5. Teismo išvada, kad papildomų poveikio priemonių pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalį (ne)paskyrimas neturi įtakos nutarimo, kuriuo skiriama sankcija (bauda) teisėtumui ir pagrįstumui, nėra tinkamai motyvuota, padaryta neteisingai taikant materialiosios teisės normas. Teismo vartojamas terminas „papildoma poveikio priemonė“ Užimtumo įstatyme nėra įtvirtintas. Priešingai nei konstatavo teismas, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalis yra imperatyvi, nes institucijai nėra suteikta diskrecijos teisė (laisvė) skirti ar neskirti teisės normoje nurodytus įpareigojimus. Šiuo atveju VDI, nustačiusi nelegalaus darbo faktą, privalėjo spręsti dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje 1–2 punktuose įtvirtintų įpareigojimų taikymo. Tačiau VDI net nevertino ar tariami darbo santykiai yra pasibaigę, nenustatinėjo ir nevertino, kokio dydžio atlygis turėtų būti sumokėtas tariamai dirbusiems asmenims, taigi, nenustatė nelegalaus darbo objektyviųjų požymių.

22.6. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas neprašė sumažinti jam paskirtos baudos ir kad pareiškėjui buvo paskirta sankcijos vidurkį atitinkanti bauda. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas akcentavo, kad teismui nepatenkinus skundo reikalavimo panaikinti VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimą, pareiškėjas prašo sumažinti paskirtą baudą. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui paskirtos baudos, neatsižvelgė į pareiškėjo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad pareiškėjas užkirto kelią žalingoms pasekmėms ir padėjo įgaliotiems pareigūnams atlikti tyrimą. Vadovaujantis LVAT praktika (2021 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2252-624/2021), yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant pareiškėjui minimalią 2 604 Eur baudą (868 Eur x 3).

23. Atsakovas VDI atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 8 d. nutarimo Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo byloje juridiniam asmeniui Nr. NUĮPBJ1994, kuriuo pareiškėjui už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą skirta 5 646 Eur teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad VDI turėjo pakankamą pagrindą pripažinti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto, pagal kurį nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą, pažeidimą.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Atitinkamai ABTĮ 145 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu sprendimas panaikinamas dėl ABTĮ 146 straipsnyje nurodytų pagrindų. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje išvardyti proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

28. ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų.

29. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarimu pareiškėjui pagrįstai paskirta 5 646 Eur bauda už tai, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarčių raštu su Asmenimis ir nebuvo pranešta VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie Asmenų priėmimą į darbą. Skundžiame VDI 2021 m. liepos 8 d. nutarime konstatuota, jog D. Z. ir K. G. atliko siuvėjų funkcijas, o N. Ž. – administravimo funkcijas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog 2021 m. kovo 16 d. tarp pareiškėjo ir Asmenų susiklostę santykiai turėjo darbo sutarties požymių. Nors pareiškėjas ne kartą prašė teismo kviesti liudytojus (t. y. Asmenis), tačiau teismas Asmenų į administracinės bylos nagrinėjimą neįtraukė.

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir Asmenų susiklosčiusių santykių pobūdžio ir trukmės vertinimas turi tiesioginę įtaką Asmenų socialinei apsaugai, darbo stažui, mokėtinų mokesčių dydžiui (šiuo aspektu taip pat žr. LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-12-552/2023). Vadinasi, tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, nors ir netiesiogiai, tačiau turi įtakos Asmenų teisėms ir pareigoms.

31. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nusprendė ir dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų (ABTĮ 146 str. 2 d. 2 p.). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė proceso teisės normų pažeidimą, kuris, kaip minėta, yra absoliutus pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 2 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, kad byla perduota nagrinėti iš naujo, kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Selenas“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Skirgailė Žalimienė