2020-07-15 Nr. AB-13592-3-61-3-02039-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-3183-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02039-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Lietuvos architektų rūmams, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, G. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos architektų rūmų Architektų [profesinio] atestavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. gegužės 2 d. skundų nagrinėjimo protokolu priimtą sprendimą Nr. 153/1 (toliau – ir Sprendimas), įpareigoti Komisiją išnagrinėti jo 2018 m. liepos 2 d. skundą (papildomą informaciją) iš naujo ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Ginčijamas Sprendimas buvo gautas 2019 m. gegužės 8 d. kartu su Lietuvos architektų rūmų 2019 m. gegužės 8 d. raštu Nr. S19/05/272. Komisija nustatė, kad rengiant gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos projektą, atestuotas architektas G. P. neatliko jokių veiksmų, kurie lemtų administracinės nuobaudos skyrimą, ir vienbalsiai nutarė, kad pagrindas sustabdyti ar panaikinti architekto kvalifikacijos atestato galiojimą ar pareikšti kvalifikacijos atestato turėtojui įspėjimą nenustatytas.

2.2. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimo motyvas, kad architektas buvo įgaliotas tik įkelti projektinę dokumentaciją į informacinę sistemą „Infostatyba“, tačiau už jam pateiktuose dokumentuose esančių duomenų tikrumą atsako statytojas (užsakovas), yra dviprasmiškas. Architekto atsakomybė už dėl netinkamai atliktų projektavimo (tyrinėjimo) darbų arba netinkamai parengtų techninių dokumentų bei už darbų (dokumentų) trūkumus numatyta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse.

2.3. Architekto parengtas Vienbučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) rekonstravimo projektas (duomenys neskelbtini) buvo teikiamas statybą leidžiančiam dokumentui gauti. Vis dėlto, siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą buvo pateikti 2008 m. sausio 22 d. statinių dokumentai, kurie neatitiko tikrovės (žemės sklypo užstatymo intensyvumas yra didesnis, negu jis buvo 2008 m.). Architektas, keisdamas projekto turinio dokumentus, suvokė, kad teikia dokumentus, kurie neatitinka reikalavimų.

3. Atsakovas Lietuvos architektų rūmai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjas nėra tinkamas subjektas tam, kad galėtų ginčyti Komisijos priimtą Sprendimą, nes jis neturi savarankiško teisinio intereso šioje byloje. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad teisės aktai suteikia jam teisę ginti viešąjį interesą.

3.2. Ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, yra išsamus, motyvuotas. Pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios patvirtintų jo reikalavimų pagrįstumą. Pareiškėjo skundo abstraktumas tik dar kartą patvirtina, kad jis yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

3.3. Pareiškėjas į bylą pateikė 2019 m. birželio 5 d. atstovavimo sutarties, sudarytos su advokatu, kopiją ir 2019 m. birželio 5 d. pinigų priėmimo kvito (serija LAT Nr. 1031400) kopiją. Taigi pareiškėjas patvirtino tik tai, kad su advokatu yra sudaręs atstovavimo sutartį ir jam už kažkokio dokumento surašymą (kvite nedetalizuojama, koks dokumentas ir kokiu tikslu buvo rengiamas) yra sumokėjęs 200 Eur. Tad pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kad prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui turi būti pateikiamas kartu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinko ministerijos atsiliepimu prašė bylą spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus motyvus.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką ginčo šalis turi turėti materialinį teisinį suinteresuotumą. Asmuo gali ginti savo pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą arba įstatymų nustatytais atvejais viešąjį interesą. Sprendimas turi būti motyvuotas pagal VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. P. atsiliepimo teisės aktų nustatytais terminais nepateikė, tačiau pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso nuosavybės teisės į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), ar jame esančius pastatus (statinius), todėl Komisija tokio asmens skundo negalėjo priimti ir išnagrinėti. Be to, pareiškėjas praleido terminą skundui šioje byloje paduoti, kadangi pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui dėl Komisijos Sprendimo paduoti. Ši aplinkybė lemia, kad teisminis procesas negalėjo būti pradėtas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), o neteisėtai pradėtas procesas turi būti nutrauktas (ABTĮ 103 str. 1 d. 8 p.).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas vertino kaip nepagrįstus trečiojo suinteresuoto asmens G. P. argumentus, kad pareiškėjas neturėjo teisės su skundu kreiptis į Lietuvos architektų rūmus, tačiau pritarė atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens pozicijai, kad pareiškėjas neturėjo teisės apskųsti Sprendimą teismui – vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo (ABTĮ 5 str. 1 d., 23 str. 1 d.), tačiau pareiškėjo teiktas 2018 m. liepos 2 d. skundas (2018 m. liepos 30 d. skundo patikslinimas) nėra susijęs su kokios nors pareiškėjo subjektyvios teisės ar teisėto intereso gynimu. Pagal teisės aktų nuostatas (pvz., Lietuvos Respublikos statybos įstatymą, Lietuvos Respublikos architektų rūmų įstatymą,) pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų Komisijai priėmus bet kokį sprendimą. Be to, pareiškėjas neturi nuosavybės teisių nei su šiuo ginču susijusį žemės sklypą, nei į pastatą. Komisijos veiklos tikslas yra viešojo intereso, o ne privataus intereso gynimas. Viešuosius interesus gali ginti tik įstatymų numatyti subjektai ir tik įstatymų numatytais atvejais. Subjektas, reikšdamas skundą viešajam interesui ginti, privalo pagrįsti, kad jis patenka į subjektų, turinčių teisę ginti viešąjį interesą, sąrašą, ir kad tokios teisės įgyvendinimas (reikalaujant taikyti konkretų teisių gynimo būdą) yra priskirtas jo kompetencijai pagal įstatymą, skunde turi būti nurodoma konkreti įstatymo norma, suteikianti pareiškėjui teisę skundu dėl viešojo intereso gynimo reikalauti taikyti konkretų teisių gynimo būdą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokio pobūdžio aplinkybių nenurodė, jų nenustatė ir teismas.

9. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovas pateikė pareiškėjui informaciją apie skundo išnagrinėjimo rezultatą, ir tuo pasibaigė pareiškėjo reikalavimo teisės ribos. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2018 m. liepos 2 d. skundą iš naujo yra išvestinis iš pareiškėjo reikalavimo panaikinti Komisijos Sprendimą. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas neturi materialinio suinteresuotumo skųsti Sprendimą, atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą.

10. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad, atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo, kad jo kreipimosi į teismą tikslas buvo gauti Komisijos Sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Sprendime nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nors tokio sprendimo motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Nors Sprendime įvardintos faktinės aplinkybės, tačiau nepateiktas joks teisinis pagrindimas (konkretus įstatymas, jo straipsniai). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad advokatui už parengtą apeliacinį skundą sumokėjo 500 Eur.

12. Atsakovas Lietuvos architektų rūmai atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

12.1. Pareiškėjas iš esmės nenurodė jokių priežasčių, kodėl, jo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Visiškai pritartina teismo sprendimui ir jame išdėstytiems motyvams. Teismo sprendimas yra tinkamai pagrįstas ir teisėtas, priimtas vadovaujantis nuoseklia LVAT praktika. Komisijos Sprendimas nedaro ir negali daryti jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms. Vadovaujantis Statybos įstatymo 12 straipsniu, atestavimą atliekanti organizacija, t. y. Lietuvos architektų rūmai, už architektų įvykdytus teisės aktų pažeidimus gali skirti įspėjimą, kvalifikacijos atestato galiojimą sustabdyti 6 mėnesiams arba kvalifikacijos atestato galiojimą panaikinti. Kaip numatyta Lietuvos architektų rūmų statuto 103 punkte, tokius sprendimus priima Komisija. Tad tik architekto teisėms ir pareigoms Komisijos Sprendimu gali būti daroma įtaka.

12.2. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jo kreipimosi į teismą tikslas buvo gauti sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, niekaip nepagrindžia ir nepaneigia tos aplinkybės, kad Komisijos Sprendimas jo teisių ir pareigų nekeičia ir negali pakeisti. Be to, Komisijos Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjo argumentas, kad Komisijos Protokole nepateiktas joks teisinis pagrindimas (konkretus įstatymas, jo straipsniai), yra visiškai nepagrįstas ir neatitinkantis tikrovės. Sprendimas yra aiškus ir tiesioginiam jo adresatui, t. y. architektui.

12.3. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui jokių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, o pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, jog prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismui turi būti pateikiamas kartu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjas apskritai neįrodė fakto, kad šioje byloje jis patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl net ir skundo tenkinimo atveju bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui neturėtų būti atlyginamos.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo G. P. prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija pagrindinės aplinkybės, dėl kurios teismas jo skundą atmetė, t. y., kad jis kreipėsi į teismą, neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės, todėl jo skundas atmestinas. Vien dėl šios priežasties apeliacinis skundas turi būti atmestas.

13.2. Apeliacinio skundo pagrindinis (ir vienintelis) argumentas yra tai, kad neva Komisija Sprendime nenurodė jokio teisinio pagrindo. Šis teiginys neatitinka tikrovės, nes to paties Komisijos Sprendime 8 puslapio pabaigoje (prieš pat dalį, kuri pavadinta „Sprendimas“) nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Komisijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, dėl kurių būtų galima skirti drausminę nuobaudą vadovaujantis Statybos įstatymo 12 straipsnio nuostatomis.

13.3. Pareiškėjas į teismą dėl byloje ginčijamo Sprendimo kreipėsi 2019 m. liepos 6 d., nors Sprendimą gavo 2019 m. gegužės 8 d., t. y. praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą, kurio neprašo atnaujinti. Jokių priežasčių, kurios galėtų pateisinti termino kreiptis į teismą praleidimą, pareiškėjas nenurodė. Taigi pareiškėjas, 2019 m. liepos 6 d. kreipdamasis į teismą su skundu, praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą 1 mėnesio terminą. Ši aplinkybė savo ruožtu lemia, kad teisminis procesas šioje byloje negalėjo būti pradėtas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.), o neteisėtai pradėtas procesas turėjo būti nutrauktas (ABTĮ 103 str. 1 d. 8 p.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo Komisiją išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 2 d. skundą (papildomą informaciją) iš naujo.

15. Pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad pareiškėjas neturėjo materialinio teisinio suinteresuotumo (materialiosios reikalavimo teisės) ginčyti Komisijos Sprendimą šioje byloje. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Komisija Sprendimą ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti jo 2018 m. liepos 2 d. skundą iš naujo.

16. Tikrinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad, kaip teisingai sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, LVAT yra konstatavęs, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal ABTĮ 23 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Tokiu būdu įstatyme yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-108-822/2018). Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu.

Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2214/2011, 2020 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1933-756/2020).

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad ginčijamas Komisijos Sprendimas neturi įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms (nesusijęs su jo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimu), dėl to jis neturi suinteresuotumo ginčyti Komisijos Sprendimą, pagrįstumą. Tad teisėjų kolegija, vadovaudamasi 140 straipsnio 1 dalimi, t. y. nagrinėdama bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų, neturi pagrindo minėtos teismo išvados vertinti kaip nepagrįstos. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad pareiškėjas pateikė 2018 m. liepos 2 d. skundą Lietuvos architektų rūmams (b. l. 71–73), kuriuo būtent ir prašė spręsti klausimą dėl architekto G. P. atsakomybės, o Komisija Sprendimu, kuriuo, be kita ko, įvertintas minėtas pareiškėjo skundas, t. y., pareiškėjo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkantys architekto veiksmai, būtent ir sprendė minėto architekto galimos atsakomybės dėl jo galbūt padarytų pažeidimų (drausminės nuobaudos skyrimo) (kurie, Komisijos vertinimu, iš tiesų nebuvo padaryti) klausimą (Statybos įstatymo 12 str. 14, 15, 18 d.). Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Komisijos Sprendimu buvo spręstas pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimo klausimas, o vien tai, kad pareiškėjas padavė skundą Komisijai dėl architekto veiksmų (jam taikytinos atsakomybės), savaime nereiškia, kad jis siekė apginti savo teises ir (ar) teisėtus interesus. Tai, kad būtų galima daryti kitokią išvadą, kaip minėta, jokių pagrįstų argumentų (aplinkybių) šioje byloje nenurodė ir pareiškėjas (pvz., pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kaip vienoks ar kitoks Komisijos sprendimas turėtų įtakos jo teisėms ir (ar) pareigoms). Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi materialinio suinteresuotumo ginčyti Komisijos sprendimą (ginčijamas Sprendimas nėra susijęs su jo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimu (pažeidimu), yra pagrįsta. Pabrėžtina ir tai, kad, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas turėtų teisę ginti viešąjį interesą (ABTĮ 55 str.).

19. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad i) ginčijamas Sprendimas neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms (nesusijęs su pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimu), ii) pareiškėjas neturi teisės ginti viešąjį interesą, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą (t. y. tiek pagrindinį skundo reikalavimą panaikinti Komisijos Sprendimą, tiek išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti Komisiją jo 2018 m. liepos 2 d. skundą išnagrinėti iš naujo) (ABTĮ 88 str. 1 d.). Kadangi nustatyta aplinkybė, jog ginčijamas Sprendimas nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms (nėra susijęs su pareiškėjo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynimu), yra pakankamas pagrindas atmesti tokio pareiškėjo skundą. Dėl to nagrinėjamu atveju nebelieka pagrindo pasisakyti ir dėl pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodyto argumento, kuriuo ginčytas Komisijos Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, t. y., kad Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Pažymėtina, kad pareiškėjas, manydamas, jog architekto G. P. veiksmais buvo pažeistos jo teisės ir (ar) teisėti interesai, jis tokias savo teises ir (ar) teisėtus interesus turi teisę ginti pasirinkdamas tinkamas teisinės gynybos priemones.

20. Dėl trečiojo suinteresuoto asmens argumento, kad pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą skundui šioje byloje paduoti, pažymėtina, kad šis argumentas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas ginčijamą Komisijos Sprendimą gavo 2019 m. gegužės 8 d. (dėl šios aplinkybės ginčo nėra), o Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenys patvirtina, kad pareiškėjas skundą padavė 2019 m. birželio 6 d. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą šioje byloje.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, kurio nėra pagrindo keisti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą šioje byloje, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. G. (J. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė