2013-11-27 Nr. AB-9128-3-61-3-00391-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P143-187/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00391-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11; 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“) kreipėsi su skundu, kurį patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir atsakovas, Inspektorius) 2011 m. sausio 11 d. sprendimą Nr. SPR-5 „Dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, jog Inspektorius priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė įspėti pareiškėją dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Visuomenės informavimo įstatymas, Įstatymas) 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimų, padarytų televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.), įpareigoti viešosios informacijos skleidėją Įstatymo nustatyta tvarka paneigti arba sudaryti pačiam pareiškėjui galimybę atsakyti ar paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją: 1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“; 2) „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 litų dydžio išeitinės kompensacijos“; 3) „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P.“.

Inspektorius nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo nuostatas tokiais teiginiais:

1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“;

2) „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 litų dydžio išeitinės kompensacijos“;

3) „<...> didysis kombinatorius P.“;

4) „Televizorius rodys sukčius“.

Paaiškino, kad Įstatymo 49 straipsnio 1 dalis nustato, jog Inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos Įstatymo nuostatos. Todėl Inspektorius privalo savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) bei jame įtvirtintais viešojo administravimo principais. Nurodė, jog skundžiamas Sprendimas yra priimtas nesiremiant objektyviais faktais, o surinktų įrodymų visuma nėra pakankama Sprendimui pagrįsti. Sprendime konstatuojama, jog „<...> televizijos laidoje minima suma nėra tolygi Lietuvos Respublikos Prezidento dviejų dydžių atlyginimui, todėl laikytina, jog pareiškėjo atlyginimo palyginimas su Prezidentės atlyginimu pasirinktas tik dėl sensacingumo, tačiau neatitinka realiai egzistuojančių faktų“. Pabrėžė, jog Sprendime nėra pateikta daugiau argumentų, kuriais remdamasis Inspektorius nusprendė, jog teiginys „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“ neatitinka tikrovės. Remiantis Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Inspektorius turi teisę nemokamai gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų informaciją, dokumentus ir kitą medžiagą, būtiną savo funkcijoms atlikti. Todėl Inspektorius turėjo galimybę nesunkiai patikrinti šio teiginio atitikimą tikrovei, paprašydamas kompetentingų institucijų pateikti duomenis apie D. P. uždirbtas sumas. Informacija apie Prezidentės Dalios Grybauskaitės uždarbį yra vieša. Taip pat buvo viešai paskelbta, jog Dalia Grybauskaitė ženkliai susimažino sau atlyginimą. Televizijos laidos rengėjams informaciją apie D. P. uždirbamas sumas, įskaitant tai pagrindžiančius dokumentus, suteikė patikimas informacijos šaltinis, tačiau, nebūdamas valstybės institucija, pareiškėjas neturi galimybės gauti ir pateikti teismui oficialaus patvirtinto dokumento, pagrindžiančio D. P. pajamas. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas inspektoriaus sprendimus, yra pažymėjęs, jog skundo nagrinėjimo baigtimi trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimai, kaip vieninteliai tyrimo metu atsakovo surinkti įrodymai, nulėmę skundo netenkinimą, negali būti laikomi pakankamais, suponuojantys atsakovo sprendimo pagrįstumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1594/2008).

Inspektoriaus Sprendime konstatuota, jog pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad teiginys „Televizorius rodys sukčius“ yra ne apie D. P., nes viešosios informacijos rengėjas nenurodė, kokiems konkretiems asmenims buvo skirtas minėtas teiginys, taip pat iš televizijos laidos reportažų turinio ir informacijos pateikimo matyti, jog minėtas teiginys televizijos laidoje yra siejamas ir su pareiškėjo asmeniu – pareiškėjo atžvilgiu televizijos laidos reportaže ne kartą yra naudojamas žodžio „sukčius“ sinonimas „kombinatorius“, t. y. asmuo, vikriai tvarkantis kokius nors reikalus, dažnai ne visai sąžiningai; sukčius (V. Vaitkevičiūtė, Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius, 2007 m.). Tai, jog atsakyme Inspektoriui nebuvo nurodyti konkretūs asmenys, apie kuriuos skelbiama „Televizorius rodys sukčius“, nepatvirtina aplinkybės, kad šis teiginys yra apie D. P. Inspektorius motyvuoja tuo, jog buvo naudojamas kitas žodis – žodžio „sukčius“ sinonimas „kombinatorius“ (teiginys „<...> didysis kombinatorius P.“), ir pateikia pastarojo žodžio apibrėžimą. Tačiau jau pačiame apibrėžime nurodyta, kad žodis „kombinatorius“ nebūtinai turi būti suprantamas kaip „sukčius“. Pateikiama ir kita žodžio reikšmė – asmuo, vikriai tvarkantis kokius nors reikalus. Iš apibrėžimo matoma, jog toks asmuo nebūtinai turi būti nesąžiningas. Pareiškėjo nuomone, Inspektorius daro nepagrįstą prielaidą, jog vartojant žodį „kombinatorius“ buvo siekiama paskelbti informaciją, kad D. P. yra sukčius. Pažymėjo, jog žodis „kombinatorius“, skirtingai nei „sukčiavimas“, nebūdamas baudžiamosios teisės kategorija, gali būti suprantamas ir kitomis prasmėmis. Žodis „kombinuoti“ gali būti suprantamas ir kaip žodžio „derinti“ sinonimas. Reportaže kaip tik ir buvo keliamas klausimas, kaip D. P. gali ar sugeba suderinti darbą tokioje daugybėje darboviečių. Inspektorius nepateikė jokių argumentų, kuriais nusprendė, jog nagrinėjamu atveju žodis „kombinatorius“ negalėjo būti vartojamas kitomis prasmėmis.

Pabrėžė, kad Sprendime nurodyta, jog „<...> viešosios informacijos rengėjo argumentai, jog televizijos laidos rengėjai, negalėdami patikrinti minėtos informacijos, teiginį paskleidė tokiu būdu, jog televizijos laidos žiūrovai būtų informuoti, jog informacija nėra patikrinta, yra nepagrįsti“. Pažymėjo, kad Inspektorius pateikia iš konteksto ištrauktą teiginį, nes analizuojant visą kontekstą akivaizdu, kad televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) buvo pakankamai aiškiai nurodyta, jog informacijos negalima patikrinti: „Ir tai tik ledkalnio viršūnė... Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 500 litų dydžio išeitinės kompensacijos“. Ši citata minima pačiame Sprendime, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių praleistas žodis „neva“, kuris šiuo atveju yra esminis. Šiuo argumentu buvo remtasi ir pareiškėjo atsakyme Inspektoriui. Pabrėžė, jog Inspektorius neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus argumentus, pateikė ištrauktą iš konteksto sakinį, tokiu būdu iškraipydamas teiginio „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 litų dydžio išeitinės kompensacijos“ esmę.

Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ir argumentuota tuo, jog pareiškėjas „rėmėsi neįvardintais šaltiniais“. Pareiškėjo nuomone, toks argumentas negali būti laikoms tinkamu, nes žurnalistai turi teisę naudotis anoniminių šaltinių suteikta informacija, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas (Įstatymo 8 str.). Be to, Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2000 m. kovo 8 d. rekomendacijoje teigiama, kad žurnalistų informacijos šaltinių gynimas yra pagrindinė žurnalistų darbo, žiniasklaidos laisvės sąlyga.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 4 d. sprendimu nutarė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atmesti. Ištaisyti žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendime Nr. SPR-5 nustatytus rašymo apsirikimus ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus išdėstyti taip: „1. Įspėti viešosios informacijos skleidėją UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimų, padarytų televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.). 2. Įpareigoti viešosios informacijos skleidėją Visuomenės informavimo įstatymo nustatyta tvarka paneigti arba sudaryti pačiam pareiškėjui galimybę atsakyti ar paneigti nustatytą tikrovės neatitinkančią informaciją apie pareiškėją: 1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė“; 2) „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 litų dydžio išeitinės kompensacijos.“; 3) „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P. <...>“.“

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo transliuotoje televizinėje laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) buvo skelbiama informacija, susijusi su trečiuoju suinteresuotu asmeniu D. P. D. P. 2010 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Inspektorių skundu, kuriame nurodė, kad transliuotos televizinės laidos „Kakadu“ turinys jo atžvilgiu yra įžeidžiančio bei šmeižiamo pobūdžio. Nurodė, kad tiek laidos anonsas („Televizorius rodys sukčius. Dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji žiūrovai! Jūsų ekranuose kriminalinio trilerio didysis kombinatorius P. kulminacija“), tiek pačioje laidoje paskleisti teiginiai („Devyniose darbovietėse dirbusiam ir uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Kauno veikėjui iškelta baudžiamoji byla“; „Ir tai tik ledkalnio viršūnė... Mat ponas Kauno kombinatorius įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsisakyti užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 litų dydžio išeitinės kompensacijos“) neatitinka tikrovės bei pažemino jį visuomenės akyse. Inspektorius, išnagrinėjęs D. P. skundą, skundžiamo Sprendimo 1 punktu nusprendė įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimų, padarytų televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.). Minėto sprendimo 2 punktu pareiškėjas įpareigotas paneigti arba sudaryti galimybę pačiam pareiškėjui atsakyti ir paneigti šią tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. P.: 1) „<...> uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė; 2) „Mat ponas Kauno kombinatorius įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsisakyti užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“; 3) „Televizija rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P. <...>“.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog iš skundžiamo Sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad, nagrinėdamas „Kakadu“ laidoje paskelbto teiginio „Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“ atitikimą Įstatymo reikalavimams, atsakovas konstatavo Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą. Tačiau Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodoma, kad pareiškėjas, be kita ko, pažeidė Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 8 punkto reikalavimus. Be to, „Kakadu“ laidoje paskelbtas teiginys „Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“, tačiau Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktu informacijos skleidėjas įpareigojamas paneigti ar sudaryti pačiam D. P. galimybę atsakyti ar paneigti tokią informaciją – „Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 500 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“. Taigi pareiškėjas įpareigojamas paneigti teiginį, kuris nuo paskelbto laidoje skiriasi tuo, jog netiksliai nurodyta suma (turi būti ne 500 Lt, o 5 000 Lt) bei praleistas žodis „neva“. Teismas pabrėžė, jog nustatyti ir aptarti Inspektoriaus Sprendimo rezoliucinės dalies netikslumai vertintini kaip rašymo apsirikimai ir techninio pobūdžio netikslumai, neturėsiantys įtakos objektyviam kilusio ginčo išnagrinėjimui, nes iš medžiagos byloje aišku, kad buvo nagrinėjamas ir vertinamas teiginys „Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“.

Nurodė, jog byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Inspektoriaus Sprendimą pagrįstumo ir teisėtumo. Teismas pabrėžė, jog Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje pažymima, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodoma, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Įstatymo 2 straipsnio 33 dalyje nurodoma, jog nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Minėto straipsnio 69 dalyje nustatyta, kad žinia – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Taigi visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo. Kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl paskleistos informacijos atitikimo Įstatymo reikalavimams, būtina įvertinti, ar nepažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą, teisingų bei garbę ir orumą nežeminančių žinių paskleidimo balansas.

Dėl pareiškėjo laidoje paskleisto teiginio „Televizorius rodys sukčius. Dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji žiūrovai! Jūsų ekranuose kriminalinio trilerio didysis kombinatorius P. kulminacija“ pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, vertinant šio pareiškėjo teiginio atitikimą Įstatymo nuostatoms, būtina atsižvelgti į šio teiginio paskelbimo būdą, teiginio „kombinatorius P.“ paskelbimo kontekstą bei žodžio „kombinatorius“ reikšmę. Tarptautiniame žodžių žodyne (V. Vaitkevičiūtė, leidykla „Žodynas“, Vilnius, 2007 m.) pateikiamos žodžio „kombinatorius“ reikšmės: asmuo, vikriai tvarkantis kokius nors reikalus, dažnai ne visai sąžiningai; sukčius. Taigi sąvoka „kombinatorius“ apibūdinant konkretų asmenį neabejotinai sukuriamas subjektyvus ir neigiamas šio asmens įvaizdis, kuris siejamas su šio asmens galbūt nesąžiningai tvarkomais reikalais ar sukčiavimu, todėl toks teiginys, jeigu jis nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, t. y. neteisingas, yra užgaulus, neetiškas, įžeidžiantis. Laidos anonse televizijos žiūrovai informuojami, kad bus rodomi sukčiai („Televizorius rodys sukčius. Dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji žiūrovai!“). Todėl akivaizdu, jog televizijos laidoje vartojamu teiginiu „kombinatorius P.“, atsižvelgus į minėtas žodžio „kombinatorius“ reikšmes, pateikiama žiūrovams informacija negali būti suprantama kitaip, negu taip, jog D. P. elgiasi nesąžiningai, sukčiauja. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog D. P. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip nesąžiningas elgesys ar sukčiavimas. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas, savo laidoje teigdamas, kad „Televizorius rodys sukčius. Dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji žiūrovai! Jūsų ekranuose kriminalinio trilerio didysis kombinatorius P. kulminacija“, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 19 straipsnio 2 dalį.

Dėl pareiškėjo laidoje paskleisto teiginio „Devyniose darbovietėse dirbusiam ir uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Kauno veikėjui iškelta baudžiamoji byla“ teismas pažymėjo, jog laidoje buvo paskelbta vaizdinė informacija, kurioje teigiama, kad D. P. gaunamas suminis darbo užmokestis yra lygus 16 601 Lt. Byloje esantys įrodymai bei viešai skelbiama informacija apie Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės gaunamą darbo užmokestį patvirtina, kad ginčo teiginiai neatitinka tikrovės ir yra klaidinantys. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas, paskleisdamas informaciją, jog „Devyniose darbovietėse dirbusiam ir uždirbusiam dvigubai daugiau nei Prezidentė Dalia Grybauskaitė <...>“, pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Dėl pareiškėjo laidoje paskleisto teiginio „Ir tai tik ledkalnio viršūnė... Mat ponas Kauno kombinatorius įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsisakyti užimamų pareigų. Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. neva pareikalavo 5 000 Lt dydžio išeitinės kompensacijos“ pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Prienų ligoninės 2009 m. lapkričio 2 d. rašte patvirtinama, kad D. P. 2009 m. spalio 4 d. buvo atleistas iš darbo vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 127 straipsniu, D.

P. išeitinės kompensacijos neprašė ir jokia išeitinė išmoka jam nebuvo išmokėta. Teismas sutiko su skundžiamame Sprendime pateiktu vertinimu, jog pareiškėjo laidoje pasirinktas ir naudotas minėtos informacijos pateikimo būdas, t. y. vartojant tokius žodžius ir žodžių junginius, kaip „neoficialiais duomenimis“, „neva“, gali sudaryti įspūdį, jog buvo abejojama šios informacijos tikrumu ir patikimumu. Tačiau, vertinant kontekstą, kuriame buvo išdėstyti minėti teiginiai (laidoje vėliau nurodoma – „Mat ponas Kauno kombinatorius D.

P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“, „Vėliau, kaip teigia vienas iš jo (D. P.) darbdavių, sumanė atsistatydinti ir iš Kauno Raudonojo Kryžiaus juristo pareigų – paprašė 22 200 litų“, „Galima tik įsivaizduoti ir spėlioti, kiek išeitinių kompensacijų galėjo susirinkti šis veikėjas, išeidamas iš visų savo devynių darboviečių, kuriose, atseit, dirba 23 valandas 15 minučių per parą“), ginčo teiginiai įgyja konstatuojamąjį pobūdį bei sudaro neabejotino tikrumo įspūdį, jog laidos vedėjas neabejoja fakto, kad pareiškėjas, atsistatydindamas iš pareigų, prašė išeitinės kompensacijos, teisingumu.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nei skunde teismui, nei teisminio nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo, kad informacija apie D. P. išeitinės kompensacijos iš Prienų ligoninės reikalavimą nėra grindžiama jokiais objektyviais duomenimis. Teismui konstatavus, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ginčijamų teiginių teisingumo, o liudija, jog ginčijami teiginiai yra klaidinantys, pareiškėjo skunde teismui nurodyti motyvai, susiję su pareiškėjo teise neatskleisti informacijos šaltinio (Įstatymo 8 str.), nėra teisiškai reikšmingi.

Todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo laidoje „Kakadu“ išsakyti teiginiai, jog D. P., nutraukdamas darbo santykius su Prienų ligonine, iš jos reikalavo išeitinės kompensacijos, neatitinka tikrovės ir yra klaidinantys. Teismas nusprendė, jog minėtos informacijos paskleidimu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto reikalavimus.

Teismas pažymėjo, jog Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad Inspektorius, nustatęs, kad buvo pažeistos šio įstatymo nuostatos, gali: įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (1 p.); reikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas ar skleidėjas nustatyta tvarka paneigtų paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią asmens garbę ir orumą ar kenkiančią jo dalykinei reputacijai, teisėtiems interesams, arba sudarytų asmeniui galimybę pačiam atsakyti ir paneigti tokią informaciją (2 p.). Taigi Inspektorius, nustatęs, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju pažeidė Įstatymo įtvirtintus reikalavimus, veikdamas savo kompetencijos ribose, pagrįstai įspėjo pareiškėją dėl padaryto pažeidimo bei įpareigojo paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog skundžiamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjas pripažįstamas pažeidęs Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalis, 19 straipsnio 2 dalį ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, dėl to jis buvo įspėtas ir įpareigotas paneigti (sudaryti galimybę D. P. paneigti) paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją, VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme yra pagrįstas ir teisėtas, todėl naikinti skundžiamą Sprendimą nėra pagrindo. Inspektoriaus sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatyti ir teismo aptarti techninio pobūdžio netikslumai taisytini.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamo ginčo objektas – Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendimo Nr. SPR-5 „Dėl televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) paskelbtos informacijos“ teisėtumas ir pagrįstumas. Nurodė, kad UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo jo skundas nepatenkintas, ginčija ta apimtimi, kuria jis buvo įpareigotas paneigti arba sudaryti pačiam pareiškėjui galimybę atsakyti ar paneigti šią informaciją apie pareiškėją: „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“; „Televizorius rodys sukčius“; „<...> didysis kombinatorius P.“. Teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta ištaisyti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2011 m. sausio 11 d. sprendime Nr. SPR-5 nustatytus rašymo apsirikimus, pareiškėjas prašo pakeisti, išbraukiant šiuos teiginius: „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“, „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P.“. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas nekelia ginčo dėl likusios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertino pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Teismas vadovavosi Įstatymo 3 straipsnio 2, 3 dalimis, 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 19 straipsnio 2 dalimi. Nustatė, jog nagrinėjamu atveju Inspektorius, spręsdamas dėl D. P. pažeistos garbės ir orumo, konstatavo, kad pareiškėjas paminėtų Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų pamatinių reikalavimų nesilaikė, nes televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) rėmėsi neįvardytais šaltiniais, netikrino ketinamos skleisti informacijos, nesiekė išsiaiškinti jos tikrumo bei paskelbė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Pirmosios instancijos teismas šiai Inspektoriaus išvadai pritarė. Pareiškėjas, neigdamas, kad pažeidė analizuojamas įstatymo nuostatas, savo poziciją grindžia teise į saviraiškos laisvę, garantuota Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija). Teismas taip pat vadovavosi Konstitucijos 25 straipsniu, Konvencijos 10 straipsnio 1, 2 dalimis, Įstatymo 3 straipsnio 1, 4 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-787/2011), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2009), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus bylose:

Handyside v. United Kingdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986; Steel and Morris v. United Kingdom, 2005). Atsižvelgdamas į nurodytą Lietuvos Respublikos teismų bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismas pažymėjo, jog, analizuojant konkrečią situaciją bei siekiant nustatyti, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos, svarbu įvertinti visumą faktorių: ginčo objektu esančio teiginio paskelbimo aplinkybes, šio teiginio raiškos stilius, vartojamų žodžių reikšmes, sudarančias pakankamą pagrindą konstatuoti, kad ginčo teiginiu išreikšta informacija pagal savo prasmę, pobūdį, turinį ir formą yra akivaizdžiai žeminanti ar įžeidžianti.

Taip pat svarbu įvertinti, ar viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai sąmoningai neiškraipė ir nenutylėjo informacijos, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, t. y. tokiu būdu neperžengė saviraiškos laisvės ribų.

Teismas pastebėjo, jog paskelbtai žiniai (faktų konstatavimas) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonė) keliami skirtingi reikalavimai, į kuriuos turi būti atsižvelgta vertinant, ar nebuvo peržengtos saviraiškos laisvės ribos. Teismas atsižvelgė į Įstatymo 2 straipsnyje pateiktas sąvokas nuomonė ir žinia bei padarė išvadą, kad nuomonei ar kitokiam subjektyviam požiūrio išreiškimui, priešingai nei žiniai, tiesos ir tikrumo kriterijus netaikomas, tačiau išreikštas požiūris turi nepažeisti kitų asmenų garbės ir orumo. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2326/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012. Pažymėjo, kad Inspektorius Sprendime nustatė, jog televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) nurodyti teiginiai „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“; „Televizorius rodys sukčius“; „<...> didysis kombinatorius P.“ yra žinia, kuri gali būti patikrinta taikant objektyvios tiesos kriterijų. Ginčo teiginių formuluotė nesudarė pagrindo šių teiginių vertinti kaip žurnalisto išreikštos nuomonės, kadangi juose nėra dėstomas joks požiūris, supratimas ar komentarai, reiškinių ar įvykių vertinimas, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija nusprendė, jog aukščiau paminėti teiginiai yra žinia (faktų konstatavimas), kuriai gali būti pritaikytas tiesos ir tikrumo kriterijus. Konstatavus, jog pareiškėjas televizijos laidoje paskelbė žinią, turi būti nustatyta, ar teiginiuose nurodyti duomenys yra teisingi, tikslūs ir nešališki bei ar jie nėra žeminančio pobūdžio. Priešingu atveju, laikytina, jog pareiškėjas paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pažeisdamas Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas bei tokiu būdu peržengdamas saviraiškos laisvės ribas bei pažemindamas trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pavartota sąvoka „kombinatorius“, jeigu ji nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, yra neetiška, užgauli, įžeidžianti bei tokiu būdu gali žeminti asmens garbę ir orumą. Pareiškėjas nurodo, kad įvardijant D. P. kaip „kombinatorių“, jo asmuo buvo siejamas su „galbūt nesąžiningai“ tvarkomais reikalais ar sukčiavimu. Šią savo poziciją pareiškėjas grindžia 2010 m. balandžio 22 d. Kauno miesto apylinkės nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie D.

P. įvykdytus darbo teisės pažeidimus. Atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, teismo nuomone, svarbu nustatyti, ar šios sąvokos vartojimas konkrečiu atveju televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009 m. spalio 28 d.) buvo pagrįstas objektyviais duomenimis. Šiuo aspektu svarbu paminėti, kad informacijos teisingumą privalo patvirtinti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą. Be to, pabrėžtina ir tai, jog viešai skleidžiama informacija Įstatymo požiūriu turi atitikti šiame teisės akte nustatytus reikalavimus būtent jos paskelbimo metu, o ne vėliau.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas remiasi 2010 m. balandžio 22 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodytomis aplinkybėmis, inter alia nutarime įvardytais Valstybinės darbo inspekcijos nustatytais D. P. atliktais darbo teisės pažeidimais dėl maksimalios darbo dienos trukmės viršijimo, taip pagrįsdamas savo paskleistos informacijos objektyvumą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad dėl šių pažeidimų Valstybinė darbo inspekcija D. P. antraeilių darboviečių vadovams surašė reikalavimus pašalinti pažeidimus, kurie buvo įvykdyti, tačiau D.

P. įvykdytų pažeidimų nenustatė. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu tai, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl D. P. darbo keliose darbovietėse, bet ne dėl jo tariamai nesąžiningo „sėkmingo ir naudingo“ atsistatydinimo iš pareigų, kaip nurodyta ginčo teiginiuose. Minėtame Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarime nėra jokių duomenų apie tai, kad D. P. nesąžiningu būdu siekė gauti išeitinių kompensacijų. Be to, ginčo teiginiai televizijos laidoje „Kakadu“ buvo paskelbti 2009 m. spalio 28 d., t. y. praėjus tik savaitei nuo ikiteisminio tyrimo pradžios (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2009 m. spalio 21 d.) ir prieš beveik pusę metų iki aktualaus Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimo priėmimo dienos, kurio informacija dabar remiasi pareiškėjas.

Net ir tokiu atveju, jeigu paminėtame nutarime būtų pagrįstos informacijos apie D. P. bandymą „sėkmingai ir naudingai“ atsistatydinti iš užimamų pareigų tariamai nesąžiningu būdu, teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai pareiškėjui laidos rengimo metu negalėjo būti žinomi. Pareiškėjas nenurodė, kokie kiti duomenys jam buvo žinomi, kaip objektyviai pagrindžiantys pareiškėjo paskleistus konkrečius ginčo teiginius apie D. P. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2012, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Kasabova v.

Bulgaria, Nr. 22385/03, par. 62; 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Flux v. Moldova (no. 7), Nr. 25367/05, par. 41.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių teiginį „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“. Pareiškėjas nurodė, kad šis teiginys televizijos laidoje buvo susietas su aplinkybėmis dėl, neoficialiais duomenimis, neva pareikalautos 5 000 Lt išeitinės kompensacijos iš Prienų ligoninės ir paprašytų 22 200 Lt iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Pareiškėjas nurodė, kad faktas dėl 22 200 Lt pareikalavimo nebuvo ginčo dalykas, yra įrodytas televizijos laidos „Kakadu“ medžiaga, todėl, netgi nuginčijus teiginį dėl 5 000 Lt išeitinės kompensacijos, „sėkmingą ir naudingą“ D.

P. atsistatydinimą pagrindžia daug didesnės sumos – 22 200 Lt pareikalavimas iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės. Teismas pastebėjo, jog teiginys „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“, vertinant jį kitų televizijos laidoje „Kakadu“ išsakytų teiginių „Televizorius rodys sukčius“, „Dėmesio! Dėmesio, gerbiamieji žiūrovai! Jūsų ekranuose kriminalinio trilerio didysis kombinatorius P. kulminacija“ ir „Ką prisidirbo šis veikėjas, kiek prisikombinavo, kiek šansų, kad jis sės už grotų?“, „Galima tik įsivaizduoti ir spėlioti, kiek išeitinių kompensacijų galėjo susirinkti šis veikėjas, išeidamas iš visų savo devynių darboviečių, kuriose, atseit, dirba 23 valandas 15 minučių per parą“ kontekste, laikytinas konstatuojamo pobūdžio.

Atsižvelgęs į šiuos teiginius, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas paskelbia įvykusį faktą apie tai, jog D. P., būdamas „kombinatoriumi“, iš darbovietėse užimamų pareigų „įsigudrino atsistatydinti sėkmingai ir naudingai“, t. y. ne visai sąžiningu būdu ar sukčiaujant (V. Vaitkevičiūtė, leidykla „Žodynas“, Vilnius, 2007 m.). Teisėjų kolegija nusprendė, kad dėl toliau nurodomų priežasčių toks teiginys neatitinka tikrovės. Pirma, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad informacija dėl D. P. 5 000 Lt išeitinės kompensacijos nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis ir todėl yra nepagrįsta.

Šį faktą patvirtina ir pareiškėjas, apeliaciniu skundu neginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl teiginio „Neoficialiais duomenimis, palikdamas Prienų ligoninės juristo kėdę, ponas P. pareikalavo 5 000 litų dydžio išeitinės kompensacijos“ pripažinimo nepagrįstu ir neatitinkančiu tikrovės. Darytina išvada, kad nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, jog D. P. siekė iš Prienų ligoninės atsistatydinti „sėkmingai ir naudingai“. Antra, D. P. pareikalavimas 22 200 Lt dydžio išeitinės kompensacijos iš Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės taip pat nepagrindžia teiginio „Mat ponas Kauno kombinatorius D.

P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“, t. y. ne visai sąžiningu būdu ar sukčiaujant. Kaip numatyta DK 125 straipsnio 1 dalyje, viena darbo sutarties šalis gali raštu pasiūlyti kitai šaliai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. <...> Sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą dėl sutarties nutraukimo. Susitarime numatoma, nuo kurio laiko sutartis nutraukiama, ir kitos sutarties nutraukimo sąlygos (kompensacijų, nepanaudotų atostogų suteikimo ir kt.). Kaip matyti iš šio teisinio reglamentavimo, susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygos – tai darbo sutarties šalių derybų objektas.

Įstatymų asmeniui nėra uždrausta, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, prašyti ir derėtis dėl išeitinės kompensacijos sumos. Tai savo ruožtu lemia, kad prašymas dėl išeitinės kompensacijos, darbo sutartį nutraukiant šalių sutarimu, negali būti laikomas nesąžiningu elgesiu ar sukčiavimu bei sudaryti pagrindą asmenį įvardyti „kombinatoriumi“. Šią išvadą patvirtina ir Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. balandžio 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog D.

P. ketino apgaule užvaldyti svetimą turtą. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių teiginį „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad šis teiginys neatitinka tikrovės bei yra klaidinantis ir pažeidžia Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Pareiškėjas nepagrįsto teiginio „įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“ kontekste pavadindamas D.

P. „kombinatoriumi“ visuomenės akyse neabejotinai sukūrė neigiamą šio asmens įvaizdį, kuris siejamas su šio asmens tariamai nesąžiningai tvarkomais darbo reikalais, todėl yra įžeidžiantis ir neetiškas. Tokiu būdu pareiškėjas paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją bei peržengė saviraiškos laisvės ribas.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad teiginys „Televizorius rodys sukčius“ bei „<...> didysis kombinatorius P.“ turėtų būti vertinami jų paskelbimo kontekste. Pastebėjo, kad pareiškėjas neginčija sąvokos „sukčius“ neigiamos reikšmės, kurios nepagrindus objektyviais bei teisingais duomenimis, visuomenės akyse neabejotinai sukuriamas neigiamas asmens įvaizdis ir yra pažeminami asmens garbė ir orumas. Todėl konkrečiu atveju svarbu nustatyti, pirma, ar teiginys „Televizorius rodys sukčius“ sietinas su D. P., antra, ar teiginys atitinka tikrovę.

Televizijos laidos „Kakadu“ pradžioje informuojama, kad bus rodomi sukčiai („Šiandien didelė šventė! Televizorius rodys sukčius, krūtų auginimo operaciją ir pistoletą“). Toliau pristatomas reportažas apie oligarchų turto paieškas, „kurios pasibaigė ginklu“, bei kitas reportažas apie D. P., klausiant, „už ką D. P. iškelta baudžiamoji byla“. Televizijos laida pradedama reportažu apie D. P., kuriame minimas pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Vertinant teiginį „Televizorius rodys sukčius“ visos televizijos laidos reportažų kontekste, darytina išvada, kad laidos pradžioje pasakytas teiginys, kuriame konstatuotas faktas apie sukčius, yra sietinas su D.

P., būtent dėl kurio tuo metu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo. Pastebėtina, kad reportažo apie D. P. metu yra ne kartą vartojama sąvoka „kombinatorius“, kuri, kaip jau buvo minėta, apibūdina asmenį, vikriai tvarkantį kokius nors reikalus, dažnai ne visai sąžiningu būdu ar sukčiaujant (V. Vaitkevičiūtė, leidykla „Žodynas“, Vilnius, 2007 m.), t. y. sąvoka galėtų būti laikoma „sukčiaus“ sinonimu. Ši aplinkybė taip pat leidžia manyti, kad laidos pradžioje minint sukčius omenyje turėtas D.

P. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1039/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2001. Paminėjo, jog sukčiavimas laikomas nusikaltimu pagal BK 182 straipsnį. Nusikaltimas yra teisei priešinga veika, kuri nepriimtina visuomenėje pripažįstamų socialinių normų požiūriu. Teisės ir kitų socialinių normų kontekste asmens elgesys, kuris traktuojamas kaip nusikalstama veika, visuomet vertinamas neigiamu aspektu.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad asmens įvardijimas „sukčiumi“, kai tai neatitinka tikrovės, yra žeminantis asmens garbę ir orumą. Teisėjų kolegija neneigė, kad visuomenė turi teisę gauti teisingą informaciją. Tačiau informacijos teisingumą privalo pagrįsti viešosios informacijos rengėjas, kuris turi teisę pats pasirinkti jos pagrindimo būdą. Pastebėjo, kad žurnalistai turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais.

Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, žurnalistai turi tai nurodyti skelbiamoje informacijoje (Įstatymo 41 str. 2 d. 1 p.). Žurnalistai privalo elgtis sąžiningai „informacijos adresato“ atžvilgiu, siekti pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikytis etikos normų bei nepainioti gandų su žiniomis.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė jam įstatymų nustatytas pareigas ir teiginiais „Mat ponas Kauno kombinatorius D. P. įsigudrino labai sėkmingai ir naudingai atsistatydinti iš užimamų pareigų“; „Televizorius rodys sukčius“; „<...> didysis kombinatorius P.“ paskleidė informaciją, kuri yra nepagrįsta objektyviais duomenimis ir neatitinka tikrovės. D. P. neigiamai vertinantys faktai objektyviai nebuvo nustatyti, juos patvirtinančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Šie teiginiai paskelbti vienpusiškai, nepatikrinus skelbiamos informacijos tikrumo bei jos kritiškai neįvertinus. Todėl tokio pobūdžio informacijos skleidimas teisėjų kolegijos vertintinas kaip šališkas, neobjektyvus, nepatikrintas bei neišsamus visuomenės informavimas, dėl to buvo pažeistos Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalių, 19 straipsnio 2 dalies ir 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos bei peržengtos saviraiškos ribos. Pareiškėjo išdėstyti argumentai, nepagrįstai absoliutinant saviraiškos laisvę, tačiau neatsižvelgiant į šiai laisvei nustatytus apribojimus nepažeisti kitų žmogaus teisių ir laisvių, pirmosios instancijos teismo ir Inspektoriaus sprendimų teisingumo nepaneigia. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad bet kokiu atveju turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisių ir laisvių, o tai, kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, nebuvo padaryta. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus, tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas ir padarė teisingą išvadą, jog skundžiamas Inspektoriaus Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl patenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

IV. Pareiškėjas UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ 2013 m. liepos 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Prašomame atnaujinti procese yra aktualus teisės normų aiškinimas, pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-28/2013. Teismas išaiškino, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 35 straipsnio 1 dalis pagal įstatymo analogiją yra taikytina ir skiriant administracines sankcijas pagal Visuomenės informavimo įstatymą. Prašomame atnaujinti procese taip pat akivaizdi situacija, jog televizijos laida buvo transliuota 2009 m. spalio 28 d., o procese apskųstas Inspektoriaus sprendimas buvo priimtas tik 2011 m. sausio 11 d. Taigi imperatyvus įstatymo nustatytas 6 mėnesių terminas administracinei sankcijai paskirti buvo šiurkščiai pažeistas, t. y. praleistas iš esmės – administracinė sankcija paskirta praėjus daugiau nei 15 mėnesių. Teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Šią poziciją patvirtina ir aktualiausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose (kurios šalimi, be kita ko, buvo ir pareiškėjas) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-767/2013).

2. Teikiant motyvus dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinto pagrindo egzistavimo buvo cituoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai (2013 m. gegužės 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-28/2013, 2013 m. liepos 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-767/2013), kuriais Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tikrino Žurnalistų etikos inspektoriaus priimtų sprendimų pagrįstumą, analizuodamas, ar nebuvo pažeisti imperatyvūs administracinės sankcijos paskyrimo terminai. Teismas tą darė iš esmės tikrindamas sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nepaisant to, ar tokie argumentai buvo pateikti apeliaciniame skunde. Administraciniame procese, kuriame prašoma atnaujinti procesą, tai nebuvo daryta. Administracinių sankcijų, kurios buvo paskirtos šiurkščiai praleidus terminą (daugiau nei du su puse karto viršijus leistiną terminą), teisėtumo ir pagrįstumo patvirtinimas – akivaizdus nukrypimas nuo administracinių teismų praktikos ir (arba) teismų praktikos formavimas klaidinga linkme. Todėl tokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika yra ydinga (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.).

3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika procese, kurį prašoma atnaujinti, patvirtinanti neteisėtos administracinės sankcijos pagrįstumą ir teisėtumą, yra pažeidžianti informacijos bei žodžio laisvę, kurią garantuoja Konstitucija ir Konvencija kaip vieną iš demokratinės visuomenės pamatų bei garantų. Administraciniame procese, kurį prašoma atnaujinti, buvo patvirtintas administracinės sankcijos teisėtumas ir pagrįstumas, kurios pagrindu (teikiant tai kaip jau neginčijamą faktą, prejudicinę galią turintį sprendimą) buvo pradėti ir šiuo metu tęsiami net baudžiamieji procesai prieš žurnalistus. Tai svarbus argumentas sprendžiant dėl proceso atnaujinimo protingumo, sąžiningumo ir kitų teisės principų kontekste.

4. Apie ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintų pagrindų egzistavimą sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. gegužės 2 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atmestinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas 2013 m. liepos 24 d. ir grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytais proceso atnaujinimo pagrindais (3 t., b. l. 18–20). Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu paduotinas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties įsiteisėjimo dienos. Šiuo atveju trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti skaičiuotinas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. 2012 m. kovo 22 d. (ABTĮ 145 str.). Šią dieną apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo paskelbta ir pareiškėjas turėjo galimybę įvertinti nutartį dėl materialinės teisės normų pažeidimo ir atitikimo administracinių teismų praktikai. Akivaizdu, kad 2013 m. liepos 24 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatytą trijų mėnesių terminą.

Pareiškėjo teigimu, apie aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatytais pagrindais, sužinojo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. gegužės 2 d. priėmus sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-28/2013. Tačiau sužinojimas apie šį procesinį sprendimą nėra aktualus, tikrinant, ar prašymas dėl proceso atnaujinimo paminėtais pagrindais paduotas nepraleidus termino. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. Šis principas dėl įstatymų grįžtamosios galios negalimumo taikytinas ir teismo precedentui kaip teisės šaltiniui. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tas pačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuotas teismo precedentas, šis principas negali būti taikomas anksčiau išnagrinėtoms byloms (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012, 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P520-40/2012, 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-230/2012).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatymo nustatytą terminą prašymui paduoti, todėl procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui D. P. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė