2020-11-18 Nr. AB-21859-2-69-3-17192-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2383-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17192-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 18.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl prašymo užskaitymo ir termino atnaujinimo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja M. B. su patikslintu pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) užskaityti, kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. B., o ne į J. B., s. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę; 2) atnaujinti pareiškėjai terminą papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti.

2. Pareiškėja nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus (toliau – ir Skyrius) vedėjas 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 8VĮ-747-(14.8.2.) (toliau – ir Įsakymas) neatkūrė nuosavybės teisių į buvusio savininko J. B. valdytą žemės plotą (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno aps., nes J. B. mirė (duomenys neskelbtini), t. y. iki 1940 m. visuotinio žemės nacionalizavimo.

3. Pareiškėja paaiškino, kad prašymą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo J. B. (J. B. sūnus; mirė (duomenys neskelbtini) pateikė laiku, t. y. 1991 m. gruodžio 11 d., tik ne į to asmens valdytą žemę, nes buvo įsitikinęs, kad J. B. valdė žemę ir nacionalizacijos metu, ir buvo įrašytas į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste. Pareiškėja, būdama sutuoktinio L. J. B. (J. B. vaikaitis; mirė (duomenys neskelbtini)) paveldėtoja pagal įstatymą, tvarkė mirusiojo sutuoktinio dokumentus ir paaiškėjo, kad nėra išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo senelio J. B. turėtą žemę. Ilgą laiką L. J. B. buvo teikiama informacija, kad jo tėvui J. B. priklauso atkurti nuosavybės teises į jo tėvo J. B. turėtos 3,8320 ha žemės 1/7 dalį, t. y. 0,5474 ha, suteikiant naują žemės sklypą eilės tvarka pagal prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą.

4. Pareiškėja nurodė, kad apie tai, jog nepakako dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią prieš nacionalizaciją valdė savininkas J. B., L. J. B. buvo informuotas Skyriaus 2013 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94)-5916 (toliau – ir Raštas), tačiau tuo metu L. J. B. jau sunkiai sirgo ir minėto Rašto negavo, o vėliau paaiškėjo raštas buvo siunčiamas ne tuo adresu. Nesant duomenų, jog L. J. B. kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kokie asmenys ir kokiomis dalimis nacionalizacijos metu buvo žemės, kurią prieš nacionalizaciją valdė J. B., savininkais, gavus informaciją, kad J. B. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, J. B. buvo išbrauktas iš eilės naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (eilės Nr. 56). Pareiškėjos nuomone, buvo visos sąlygos atkurti nuosavybės teises J. B. vardu į senelio J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, nes kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos. Tačiau procesas buvo vilkinamas ir vieninteliam likusiam pretendentui L. J. B. nuosavybės teisės nebuvo atkurtos.

5. Pareiškėja 2018 m. birželio 27 d. gavo Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1968 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. B. po vyro J. B. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą (namų valdą) ir tą palikimą valdė. Pareiškėja teigė, kad, šį sprendimą pateikus Skyriui, turėtų būti iš naujo sprendžiamas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. B. vardu. Pareiškėja akcentavo, kad ji turi teisę susigrąžinti sovietinės valdžios nacionalizuotą jos sutuoktinio L. J. B. senelio J. B., nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, kurį po jo mirties valdė sutuoktinė M. B.. Tiek pareiškėja, tiek jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos. Aplinkybė, kad dokumentų nepakanka, buvo nustatyta tik daugiau nei po 22 metų, t. y. 2013 m. lapkričio 27 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus komisijos pasiūlymu Nr. 8PRT-(14.8.6)-24-1, kurio L. J. B. negavo. Pareiškėja visą laiką, mirus sutuoktiniui, rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, pagrįstai manė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos. Aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos suprato, tik gavusi Įsakymą.

6. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į pareiškimą prašė jį atmesti.

7. NŽT paaiškino, kad prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę, tarp visų pretendentų, pateikė ir J. B. (J. B. sūnus). NŽT nurodė, kad, atkuriant nuosavybės teises, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako ir apie tai J. B. įpėdinis – L. J. B. – buvo informuotas Raštu, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo. NŽT akcentavo, kad pašto šaknelėje esanti darbuotojo žyma patvirtina, kad Raštas L. J. B. buvo įteiktas asmeniškai.

8. NŽT pažymi, kad, nors kitiems pretendentams nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo išspręstas ir J. B. 2014 m. balandžio 17 d. įsakymu buvo įrašytas į naujų žemės sklypų Kauno mieste suteikimo eilę (Nr. 56), tačiau Skyrius 2014 m. lapkričio 14 d. raštu kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą, prašydamas kreiptis į teismą su prašymu pripažinti netekusiais galios Kauno miesto valdybos potvarkius ir Kauno apskrities viršinimo įsakymus bei sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į J. B. turėtą žemę. Kauno apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimu atsisakė taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nesant teisinio pagrindo (dėl senaties). 2014 m. gruodžio 5 d. įsakymu J. B. buvo išbrauktas iš Piliečių eilės naujam žemės sklypui gauti. NŽT 2015 m. rugpjūčio 4 d. raštu pareiškėjai M. B. pasiūlė per 3 mėnesius nuo rašto gavimo kreiptis į Lietuvos archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys (ir kokiomis dalimis) po J. B. mirties paveldėjo pastarojo valdytą 3,872 ha žemę (duomenys neskelbtini) kaime, A. Panemunės valsčiuje arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (t. y. žemės valdymo nuosavybės teisėmis) nustatymo, informuojant NŽT apie kreipimąsi arba inicijuotą teisminį procesą. Pareiškėja per nurodytą terminą jokios informacijos NŽT nepateikė, todėl Įsakymu buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių J. B. (miręs (duomenys neskelbtini), įpėdinis L. J. B.) į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemės plotą (0,5474 ha), į kurį nuosavybės teisės nėra atkurtos. Minėtas įsakymas pareiškėjai buvo pateiktas 2017 m. spalio 26 d. raštu. Pareiškėja dėl Įsakymo panaikinimo inicijavo ginčą Regionų apygardos administraciniame teisme, tačiau 2018 m. rugsėjo 18 d. skundo atsisakė ir prašė administracinę bylą nutraukti. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 19 d. nutartimi administracinę bylą Nr. eI-3149-422/2018 nutraukė.

9. NŽT paaiškino, kad pagal teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, nuostatas galima daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti. Vadovaudamasi teismų praktiką, pagal kurią minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, NŽT nurodė, kad pareiškėja iki 2018 m. elgėsi pasyviai, savo interesų negynė 5 metus, o tai laikytina nerūpestingo ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybe.

10. NŽT akcentavo, kad reikiamus dokumentus nuosavybės teisių atkūrimo procese galėjo pateikti J. B. įpėdinis L. J. B. (mirė (duomenys neskelbtini)), pareiškėjai tokios teisės per įstatymo nustatytus terminus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) nebuvo įgijusi, todėl negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti. Prašė pareiškimą atmesti.

II. 11. Regionų apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 25 d. sprendimu pareiškėjos M. B. pareiškimą atmetė.

12. Teismas nurodė, kad nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą (užskaityti pateikta prašymą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę, taip pat nuosavybės teises įrodančius dokumentus, pagrįstumas.

13. Atsižvelgęs į bylos medžiagą, teismas nustatė, kad:

13.1. Prašymus atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę, tarp visų pretendentų, pateikė ir J. B. (J. B. sūnus). J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako ir apie tai J. B. įpėdinis – L. J. B. – buvo informuotas Raštu, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo.

13.2. Pareiškėja, grįsdama praleistus terminus, paaiškino, jog kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos, todėl pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos. Pareiškėja teigė, kad aplinkybė, jog dokumentų nepakanka, buvo nustatyta tik daugiau nei po 22 metų, t. y. 2013 m. lapkričio 27 d. Skyriaus komisijos pasiūlymu Nr. 8PRT-(14.8.6)-24-1, visą laiką, mirus sutuoktiniui, ji rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu, pagrįstai manė, kad nuosavybės teisės bus atkurtos, o aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, suprato, tik gavusi Įsakymą, kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje.

13.3. Pašto šaknelėje esanti darbuotojo žyma patvirtina, kad 2013 m. gruodžio 6 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94)-5916, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis juridinio fakto nustatymo, nes dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako, L. J. B. buvo įteiktas asmeniškai. Iš pašto šaknelės matyti, kad pašto siunta L. J. B. buvo įteikta adresu (duomenys neskelbtini) g. 24-2, Kaunas. Pareiškėja teismo posėdžio metu teigė, jog nurodytu adresu L. J. B. niekada negyveno ir minėto rašto negavo, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo byloje esanti medžiaga patvirtina, kad adresu (duomenys neskelbtini) g. 24-2, Kaunas, gyveno J. B. dukra K. G., kuri taip pat buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę.

13.4. L. J. B. mirė (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad pretendentas ieškojo papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreipėsi į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo, nors nuo 2013 m. lapkričio 4 d. jis naudojosi advokato pagalba.

14. Įvertinęs Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas (10 str. 1 ir 4 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad įtvirtintas teisinis reguliavimas lemia tai, kad įrodinėjimo, jog Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, našta tenka šiuos terminus praleidusiam ir prašymą dėl terminų atnaujinimo padavusiam asmeniui.

15. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktinis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, o pareiškėja – po sutuoktinio (L. J. B.) mirties. Taip pareiškėja įgijo teisę teikti prašymą ir dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui po jos vyro mirties, todėl byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nes jeigu šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d.).

16. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes (žr. šios nutarties 13.4 p.), teismas nurodė, kad šios aplinkybės, patvirtina tai, kad 2013 m. gruodžio 14 d. L. J. B. asmeniškai buvo informuotas Raštu apie siūlymą ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo.

17. Teismas pažymėjo, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams atkūrus nuosavybės teises, o J. B. įtraukus į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (eilės Nr. 56), pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį iki 2013 m. gruodžio 14 d. manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos pareiškėjos ir jos sutuoktinio naudai, tačiau teismas atmetė pareiškime nurodytą aplinkybę, kad apie tai, jog nuosavybės teisės nebus atkurtos, pareiškėja suprato, tik gavusi 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ-747-(14.8.2), kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemė sklypą (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje.

18. Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju po sutuoktinio mirties jau pati pareiškėja tapo subjektu, kuris galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau ji nepagrindė, kad buvo praleistas terminas pateikti Atkūrimo įstatymo reikalaujamus dokumentus siekiant nuosavybės teisių atkūrimo dėl svarbių priežasčių. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog nuosavybės teisių atkūrimo klausimus tvarkė jos sutuoktinis, savaime neužkirto kelio pareiškėjai vėliau rūpintis ir domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, nepaneigė jos realios galimybės, esant rūpestingai bei atidžiai, tinkamai realizuoti savo teisę bei atlikti reikalingus veiksmus informacijai apie mirusio vyro senelių turėtą žemę rinkti, be to, po pareiškėjos sutuoktinio mirties jo atstovė 2014 m. gruodžio 30 d. sudarė atstovavimo sutartį su pareiškėja, toliau bendravo ir susirašinėjo su NŽT, o ir pačiai pareiškėjai 2015 m. birželio mėnesį buvo siūlyta per tris mėnesius kreiptis į archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys po J. B. mirties paveldėjo pastarojo valdytą 3,872 ha žemės sklypą, arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Įvertinęs tai, teismas konstatavo, kad pati pareiškėja galėjo domėtis jos sutuoktiniui, jo seneliams priklausiusiu turtu.

19. Teismas nurodė, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Teismas pabrėžė, kad nežinojimas apie teisę į pretenduojamą išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Tokių aplinkybių pareiškėja nenurodė, ji neteigė, jog domėjosi jos sutuoktiniui priklausiusia teise, bet jai informacija nebuvo pateikta. Šiuo atveju pati pareiškėja iki 2018 metų nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai surinkti apie po J. B. mirties paveldėtą pastarojo valdytą 3,872 ha žemės plotą. Teismo posėdžio metu pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių apie tai, kokiomis aplinkybėmis ji 2018 m. birželio 27 d. gavo Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo 1968 m. vasario 9 d. sprendimą, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad M. B. po vyro J. B. mirties (mirė (duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą (namų valdą) ir tą palikimą valdė ir kodėl minėtas teismo sprendimas nebuvo gautas anksčiau.

20. Teismas akcentavo, kad pareiškime nurodyta aplinkybė, jog buvo visos sąlygos atkurti nuosavybės teises J. B. vardu į jo tėvo J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį, nes kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos, prieštarauja patikslintame pareiškime suformuluotiems reikalavimams, nes pati pareiškėja pripažįsta, jog ne J. B., o M. B. valdė iki nacionalizacijos žemę (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje. Teismas pažymėjo ir tai, kad NŽT kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo, kuriame buvo prašoma kreiptis į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, tačiau 2014 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, nes nuo administracinių aktų priėmimo dienos praėjo daugiau nei 10 metų.

21. Teismas padarė išvadą, kad iki pat 2018 m. pareiškėja nebuvo rūpestinga, elgėsi neapdairiai, pasyviai, o tai pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, todėl pareiškėjos nurodytos termino praleidimo (užskaitymo) priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo pateikti turto savininko sūnus, t. y. J. B. (mirė (duomenys neskelbtini)m.), o vėliau – J. B. sūnus L. J. B.. Pareiškėjai tokia teisė per įstatymo nustatytus terminus nepriklausė, todėl negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti, kurios pareiškėja iki įstatymų nustatytų terminų neturėjo, nes J. B., o po jo mirties L. J. B. nei prašymo atkurti nuosavybės teises į M. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nei nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų nustatyta tvarka bei terminais nebuvo pateikę.

III. 22. Pareiškėja M. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos patikslintą pareiškimą tenkinti.

23. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas bei netinkamai vertino teismų praktiką.

24. Pareiškėja sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos sutuoktinis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, o pareiškėja šią teisę įgijo po sutuoktinio (L. J. B.) mirties.

25. Pareiškėja paaiškina, kad dokumentų, įrodančių, kokie asmenys ir kokiomis dalimis buvo J. B. valdytos žemės savininkais nacionalizacijos metu, nepakako ir apie tai J. B. įpėdinis – L. J. B. – buvo informuotas Raštu, prie kurio pridėtame dokumente buvo siūloma ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų arba kreiptis į teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teise juridinio fakto nustatymo. Pareiškėja akcentavo, kad tuo metu L. J. B. jau sunkiai sirgo ir Rašto negavo. Vėliau paaiškėjo, kad Raštas buvo siunčiamas ne tuo adresu, t. y. ne (duomenys neskelbtini) g. 20B, Kaunas, bet (duomenys neskelbtini) g. 242, Kaunas

26. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams, nuosavybės teisės buvo atkurtos, todėl pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos. Aplinkybė, kad dokumentų nepakanka, buvo nustatyta tik daugiau nei po 22 metų, t. y. 2013 m. lapkričio 27 d. Skyriaus komisijos pasiūlymu Nr. 8PRT(14.8.6)241. Aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, pareiškėja suprato, tik gavusi NŽT Kauno skyriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymą Nr. 8VĮ747(14.8.2), kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje.

27. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje pašto šaknelėje esanti darbuotojo žyma patvirtina, kad Raštas L. J. B. buvo įteiktas asmeniškai, pareiškėja akcentuoja, kad adresu (duomenys neskelbtini) g. 242, Kaunas L. J. B. niekada negyveno ir minėto rašto negavo. Pareiškėja pabrėžia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytu adresu gyveno J. B. dukra K. G., kuri taip pat buvo pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B. valdytą žemę ir šios aplinkybės patvirtina tai, kad 2013 m. gruodžio 14 d. L. J. B. asmeniškai buvo informuotas Raštu, nes K. G., kaip ir visiems kitiems pretendentams, išskyrus L. J. B., nuosavybės teisės buvo atkurtos, todėl visų pretendentų santykiai tapo įtempti ir priešiški, L. J. B. K. G. Rašto neperdavė ir apie tai, tikėtina, neinformavo tyčia.

28. Pareiškėja pažymi, kad iš visų pretendentų vieninteliam L. J. B. nuosavybės teisės nebuvo atkurtos, todėl akivaizdu, kad jo teisės buvo pažeistos. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kitiems pretendentams, t. y. J. B. vaikams bei jų įpėdiniams atkūrus nuosavybės teises, o J. B. įtraukus į eilę naujam žemės sklypui gauti Kauno mieste (eilės Nr. 56), pareiškėja ir jos sutuoktinis L. J. B. turėjo pagrįstą ir teisėtą lūkestį iki 2013 m. gruodžio 14 d. manyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą bus atkurtos pareiškėjos ir jos sutuoktinio naudai, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškime nurodytą aplinkybę, kad nuosavybės teisės nebus atkurtos, pareiškėja suprato, tik gavusi Įsakymą, kuriuo nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis valdytą žemė sklypą (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės valsčiuje, Kauno apskrityje.

29. Pareiškėja paaiškina, kad po sutuoktinio mirties pati pareiškėja tapo subjektu, kuris galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą. 2015 m. birželio mėnesį pareiškėjai buvo siūlyta per tris mėnesius kreiptis į archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių, koks asmuo ar asmenys po J. B. mirties paveldėjo pastarojo valdytą 3,872 ha žemės sklypą, arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėja per savo atstovę 2015 m. rugpjūčio 19 d. kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvą, tačiau gavo atsakymą (pridedamas), kad duomenų, apie tai, kas paveldėjo ar įgijo J. B. žemę ir mokėjo mokesčius, archyve saugomuose fonduose nerasta. Neturėdama jokių įrodymų, pareiškėja negalėjo kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes nesant jokių įrodymų pareiškimas būtų atmestas. Pareiškėja akcentuoja, kad ji domėjosi jos sutuoktiniui bei jo seneliams priklausiusiu turtu ir tik 2018 m. balandžio 28 d. gavo 1968 m. vasario 9 d. Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo sprendimą (pateiktas), kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad B. M., d. S. po vyro B. J., s. P. mirties, kuris (duomenys neskelbtini) mirė, priėmė palikimą (namų valdą) ir tą palikimą valdė bei priėmė. Šis faktas iš naujo neįrodinėtinas. Iš karto po šio sprendimo gavimo pareiškėja kreipėsi į teismą, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai darė išvadą, kad pati pareiškėja iki 2018 metų nesiėmė konkrečių veiksmų papildomai informacijai surinkti apie po J. B. mirties paveldėtą pastarojo valdytą 3,872 ha žemės plotą.

30. Pareiškėja teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo pateikti turto savininko sūnus, t. y. J. B. (mirė (duomenys neskelbtini)), o vėliau – J. B. sūnus L. J. B., o pareiškėjai tokia teisė per įstatymo nustatytus terminus nepriklausė, todėl negali būti atnaujintas terminas tokiai teisei įgyvendinti, kurios pareiškėja iki įstatymų nustatytų terminų neturėjo, nes J. B., o po jo mirties L. J. B. nei prašymo atkurti nuosavybės teises į M. B. iki nacionalizacijos valdytą žemę, nei nuosavybės teises bei giminystės ryš į su savininku patvirtinančių dokumentų nustatyta tvarka bei terminais nebuvo pateikę. Pareiškėja paaiškina, kad ji yra L. J. B. teisių perėmėja pagal įstatymą tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 573 straipsnio 1 dalies 1 punkto, tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 48 straipsnio prasme, todėl turi visas teises, kokias iki mirties turėjo jos sutuoktinis L. J. B..

31. Pareiškėja nurodo, kad Prašymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo J. B. pateikė 1991 m. gruodžio 11 d. Namų valdos (duomenys neskelbtini) g. 20 techninės apskaitos byloje pažymėta, kad J. B. nuo 1975 m. naudojosi 3 233 kv. m žemės sklypu, kuris nuo 1989 m. buvo parceliuojamas ir buvo leidžiama statyti gyvenamuosius namus giminaičiams. Dar 1992 metais J. B. nuosavybės teise valdė 0,54 dalis gyvenamojo namo, esančio 943 kv. m žemės sklype. Valdomą gyvenamojo namo dalį J. B. 1992 metais dovanojo sūnui L. J. B. ir vaikaičiui G. B.. J. B. mirė (duomenys neskelbtini) metais. L. J. B. buvo informuotas, kad nuosavybės teisė į 1/7 dalį (5 474 kv. m) J. B. nuosavybės teise valdytos 3,832 ha žemės bus atkuriamos mirusiojo vardu. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 1995 m. rugsėjo 8 d. parengė pažymą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo J. B.. Šioje pažymoje siūloma atkurti nuosavybės teisę į 5474 kv. m žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują iki 2000 kv. m žemės sklypą. Už likusią žemės dalį bus kompensuojama. J. B. buvo įrašytas į sąrašą piliečių, kuriems perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai.

32. Pareiškėja pažymi, kad L. J. B. buvo informuotas, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 “Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” (toliau – ir Tvarka) 37 punktu, koreguojama naujų žemės sklypų individualiai statybai ar kitai paskirčiai perdavimo neatlygintinai nuosavybėn eilės tvarka. Naujas žemės sklypas bus siūlomas eilės tvarka, kai Kauno miesto savivaldybė parengs Kauno miesto vietovių detaliuosius planus ir Vyriausybė patvirtins naujo žemės sklypo dydį Kauno mieste.

33. Pareiškėja pabrėžia, kad visą laiką L. J. B. buvo teikiama informacija, kad jo tėvui J. B. priklauso atkurti nuosavybės teisę į jo tėvo J. B. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini) vlsč., (duomenys neskelbtini) k., turėtos 3,8320 ha žemės 1/7 dalį 0,5474 ha. Pretendentui (miręs) priklauso atkurti nuosavybės teisę suteikiant naują žemės sklypą eilės tvarka pagal prašymo atkurti nuosavybės teisę padavimo datą. NŽT Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. Ž8-512 patvirtintoje naujų žemės sklypų suteikimo eilėje J.

B. įrašytas Nr. 109. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2011 m. vasario 28 d. raštu Nr. 8SD-615 pretendento įpėdinis L. J. B. pakviestas pasirinkti naują žemės sklypą. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2010 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. Ž8-V2 sudarytos komisijos 2011 m. kovo 30 d. protokolu Nr. 1 J. B. (miręs) paskirtas jo įpėdinio pasirinktas 10,41 a žemės sklypas pagal žemės sklypo prie Bivylių ir Šapokos g. detalųjį planą. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 8SD-1047 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Detaliojo planavimo organizavimo skyrių su prašymu parengti pasirinkto žemės sklypo planą atliekant kadastrinius matavimus.

Kauno apskrities viršininko administracija 2002 m. spalio 7 d. raštu Nr. 09-2301 ir 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 4-462 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl informacijos pateikimo kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę Kauno mieste. Dėl laisvos (neužstatytos) J. B. 1940 m. turėtos žemės plano pateikimo Žemėtvarkos skyrius kreipėsi 2005 m. birželio 23 d. raštu Nr.02-03-1189. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius 2006 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr.40-2-1336 informavo, kad J.

B. iki 1940 m. turėtos žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai žemei, nėra. Informaciją kartografinėje medžiagoje apie tai, kad iki 1940 m. buvusioje J. B. žemėje nustatyti preliminariai laisvos 0,0430 ha, 0,3602 ha ir 0,0507 ha žemės sklypai, Kauno miesto savivaldybės administracija pateikė 2009 m. birželio 17 d. raštu Nr. 40-2-927. Žemėtvarkos skyrius 2009 m. liepos 29 d. raštu Nr. S2-1522 (1.11) kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Detaliojo planavimo organizavimo skyrių su prašymu parengti šių žemės sklypų planus atliekant kadastrinius matavimus ir pakartotinai kreipėsi 2010 m. gegužės 14 d. raštu Nr. S2-826(1.11) su prašymu informuoti, kada numatoma parengti ir Kauno miesto žemėtvarkos skyriui pateikti minėtų žemės sklypų planus, į ką 2010 m. birželio 14 d. raštu Nr. 65-2-341 gautas atsakymas, kad sklypų planai derinami.

34. Vadovaudamasi teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principais, Atkūrimo įstatymo 10 straipsniu, pareiškėja nurodo, kad, vertinant prašymo atnaujinti termino praleidimo priežastis, kartu būtina atsižvelgti į įstatymų leidėjo tikslus, kuriuos įgyvendinant minėto Įstatymo 10 straipsnyje nustatytas prašymų bei giminystės ryšį ir pilietybę įrodančių dokumentų padavimo terminas iš naikinamojo buvo pakeistas į atnaujinamąjį. Tokios normos atsiradimas įstatyme, pareiškėjos nuomone, liudija įstatymų leidėjo siekį užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinamą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos galimybe ir atgauti sovietinės valdžios nacionalizuotą turtą vienokiu ar kitokiu būdu. Pareiškėjos įsitikinimu, ji turi teisę susigrąžinti sovietinės valdžios nacionalizuotą jos sutuoktinio L. J. B. senelio J. B., o po jo mirties valdytą sutuoktinės M. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį.

35. Atsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatas, pareiškėja nurodo, kad šiuo atveju nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos M. B. vardu, kurios atžvilgiu 1968 m. vasario 9 d. buvo priimtas teismo sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo, t. y. kad M. B., d. S. po vyro B. J., s. P. mirties, kuris (duomenys neskelbtini) mirė, priėmė palikimą (namų valdą) ir tą palikimą valdė bei valdo. Pareiškėjos pareiškimas grindžiamas Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, numatančia, kad piliečiams, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Vertinant pareiškėjos pareiškime išdėstytas aplinkybes, šias priežastis pirmos instancijos teismas turėjo vertinti ne kaip kiekvieną atskirai, bet kaip jų visumą ir tokiu būdu nustatyti ar šių priežasčių visuma galėtų būti pagrindu įstatymo nustatyto termino atnaujinimui.

36. Pareiškėja pabrėžia, kad 1968 m. vasario 9 d. Kauno m. Panemunės rajono liaudies teismo sprendimą, kurį turi pateikti Skyriui gavo tik 2018 m. birželio 27 d. Visą laiką, mirus sutuoktiniui, pareiškėja rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu į jos sutuoktinio L. J. B. tėvo J. B. vardu į senelio J. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį. Nesutikdama su Skyriaus priimtais įsakymais, juos skundė įstatymo nustatyta tvarka. Visą laikotarpį nuo 1991 m. gruodžio 11 d. pareiškėjos sutuoktinio tėvas J. B., po jo mirties L. J. B., o vėliau pareiškėja, pagrįstai manė, jog nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą bus atkurtos ir tik gavusi 2017 m. birželio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus įsakymą Nr. 8VĮ-747-(14.8.2.) kuriuo buvo neatkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. B. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) k., A. Panemunės vlsč., Kauno aps., valdytą žemės plotą, suprato, jog nuosavybės teisės nebus atkurtos, todėl Atkūrimo įstatyme nustatytas terminas papildomiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti atnaujintinas.

37. Pareiškėja akcentuoja, kad vienu iš reikalavimų pareiškėja prašė užskaityti, kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. B., o ne į J. B., s. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, tačiau dėl šio reikalavimo pirmos instancijos teismas motyvuotai nepasisakė.

38. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. NŽT atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia identiškais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškėjos patikslintą pareiškimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl prašymo užskaitymo ir termino atnaujinimo pateikti papildomus dokumentus nuosavybės teisėms atkurti.

41. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir nustatęs, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo (užskaitymo) priežastys nėra objektyvaus pobūdžio, yra susijusios tik su pareiškėjos subjektyviu situacijos vertinimu bei jos subjektyviu asmeniniu pasirinkimu, kaip elgtis (domėtis ar nesidomėti nuosavybės teisių atkūrimo procesu, ieškoti papildomų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų), pareiškėjos prašymą atmetė.

42. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad ji turi teisę susigrąžinti sovietinės valdžios nacionalizuotą jos sutuoktinio L. J. B. senelio J. B., o po jo mirties valdytą sutuoktinės M. B. nuosavybės teise valdytą žemės sklypo dalį. Be to, pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjos reikalavimo užskaityti, kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. B., o ne į J. B., s. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę.

43. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomi interesus, teisėjų kolegija byla apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 11 straipsnyje, reglamentuojančiame prašymų atkurti nuosavybės teises turinį, 1 dalyje įtvirtinta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas. Visi šie duomenys yra svarbūs tiek nustatant asmens, kuris teikia prašymą atkurti nuosavybės teises, valią dėl paties nuosavybės teisių atkūrimo bei atkūrimo būdo, tiek sprendžiant dėl jam atkurtinų teisių apimties išlikusio nekilnojamojo turto ir buvusio savininko aspektais. Įstatyme nustatytų duomenų nurodymas yra reikšmingas ne tik vertinant konkretaus pretendento teises į konkretaus savininko turtą, bet ir sprendžiant tarp pretendentų galinčias kilti ginčytinas situacijas, kai asmenys gali pretenduoti atkurti nuosavybės teises į tą patį išlikusį nekilnojamąjį turtą, taigi sprendžiant dėl asmens prašyme pareikštos tikrosios valios turi būti atsižvelgiama į visas įstatymo nuostatoje paminėtas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1415-492/2018).

45. Lietuvos Respublikoje, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą, teisės aktais buvo įtvirtinta ne absoliuti, o ribota restitucija, kurios tvarką ir sąlygas numato Atkūrimo įstatymas. Nuosavybės teisės atkuriamos ne visiems asmenims, bet piliečiams, kurie yra išvardinti Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir kurie prašymus atkurti nuosavybės teises padavė iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatytų terminų pasibaigimo.

46. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas ir formuodamas šių įstatymo nuostatų taikymo praktiką, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, nuosekliai laikantis aptariamo straipsnio 1 dalies 2–4 punktuose nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomas iš eilės ir tik nustačius, kad nėra pagrindo taikyti iš eilės pirmesnius punktus.

Taip pat yra nurodęs, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų taikymą riboja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyti terminai prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kitiems dokumentams paduoti. Jeigu asmuo, kuris pagal giminystės ryšį su nekilnojamojo turto savininku šiuo metu atitinka Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto sąlygas, tačiau jeigu šios įstatymo normos taikymui juridinę reikšmę turintis faktas (mirusio turto savininko vaiko mirtis) įvyko pasibaigus įstatyme nustatytam prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminui (po 2001 m. gruodžio 31 d.), toks asmuo nebeįgyja savarankiškos subjektinės teisės atkurti nuosavybės teisės į savininko nekilnojamojo turto dalį – jis tik gali Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 straipsnio 2 dalyje nustatytomis sąlygomis pasinaudoti mirusio turto savininko mirusio vaiko įpėdinio teise pretenduoti į nuosavybės teisės atkūrimą mirusiojo vardu ir perdavimą įpėdiniui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-1235/2006; 2007 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-912/2007; 2008 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-881/2008; 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A39-956/2008; 2010 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-87/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1617/2010 ir kt.).

Pagal minėtose bylose suformuotą praktiką yra svarbu nustatyti, ar asmuo, kuris kreipiasi į teismą dėl praleistų terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki įstatyme nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę pagal Atkūrimo įstatymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį savininko nekilnojamąjį turtą. Praleisto termino atnaujinimo institutas negali būti taikomas situacijai, kai teisė, kuriai realizuoti nustatytą terminą prašoma atnaujinti, atsirado ne šio termino eigoje, o jam pasibaigus.

48. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. B., s. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę. J. B. mirė (duomenys neskelbtini), todėl nei teisiškai, nei faktiškai negalėjo būti žemės savininku nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) metu. Taigi, pareiškėja pagal J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. prašymą negalėjo įgyti teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

49. Vertindama pareiškėjos reikalavimą užskaityti kad J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į M. B., o ne į J. B., s. P. iki nacionalizacijos valdytą žemę, teisėjų kolegija pažymi, kad šis pareiškėjos prašymas nėra pagrįstas jokiais teisiniais argumentais, todėl atmetamas.

50. Atsižvelgdama į tai, kad Atkūrimo įstatymas terminų atnaujinimą aiškiai sieja su asmenų subjektiškumu, teisėjų kolegija nurodo, kad terminai gali būti atnaujinami tik tiems piliečiams, kuriems subjektinė teisė į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Įvertinus tai, kad pareiškėja neįgijo subjektinės teisės, t. y. neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal J. B. 1991 m. lapkričio 6 d. pateiktą prašymą, konstatuotina, jog nėra pagrindo pasisakyti dėl termino praleidimo priežasčių.

51. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė