2016-10-27 Nr. AB-20573-3-64-3-01947-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2104-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01947-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 8.2; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams L. E. G. ir E. G. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir Telšių RATC) pateikė teismui prašymą, kuriame prašė priteisti iš atsakovų L. E. G. ir E. G. po 195,41 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei lygiomis dalimis 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti vietinę rinkliavą už 2010 metų II, III, IV ketvirčius – 2013 metus, kas iš viso sudaro po 195,41 Eur kiekvienam atsakovui, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, atsakovai privalo atlyginti pareiškėjui jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Atsakovė L. E. G. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovė nurodė, kad nuo 2006 m. spalio 26 d. jai nuosavybės teise priklauso butas, esantis Telšiuose, (duomenys neskelbtini), kuriame niekas negyvena. Atsakovė teigė, jog su AB „VST“ 2006 m. gruodžio 5 d. sudarė Elektros energijos tiekimo-naudojimo sutartį su buitiniu naudoju Nr. 1018274, tačiau nuo 2007 m. sausio 1 d. šiame bute elektros energija nebebuvo vartojama. Be to, 2007 m. sausio mėnesį bute atjungus elektros energijos ir vandens tiekimą, atsakovė kreipėsi į UAB „Telšių keliai“ ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo atleista nuo mokesčio už šiukšlių surinkimą. Perėmus atliekų tvarkymą UAB „Telšių RATC“, t. y. 2008 m. sausio 1 d., su ja nebuvo sudaryta atliekų išvežimo sutartis, jokių sąskaitų, pažymų, pranešimų ar įspėjimų, kad atsakovė yra skolinga už atliekų tvarkymą, niekada negavo. Reikalavimas išieškoti vietinės rinkliavos skolą už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo pateiktas tik administraciniam teismui.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo E. G. 195,41 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, bei 7 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, prašymo dalį dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovės L. E. G. atmetė.

Teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtinti Nuostatai bei nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236. Pagal Nuostatus, vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, jei Telšių rajono savivaldybės teritorijoje valdo, naudoja, disponuoja savivaldybės teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu.

Teismas pažymėjo, kad pagal 2010 m. ir 2013 m. Nuostatuose nustatytą tvarką ir sąlygas asmuo gali įgyti teisę mokėti mažesnio dydžio rinkliavą ar būti atleistas nuo jos mokėjimo. 2010 m. Nuostatų 18 punkte nustatyta, kad nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos. Nurodytoms aplinkybėms patvirtinti UAB „Telšių RATC“ pateikiamas seniūno patvirtintas mokėtojo prašymas ir AB „VST“ pažyma apie sunaudotą elektros energijos kiekį nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos (sunaudotos elektros energijos kiekis negali viršyti 50 kwh).

Įvertinęs atsakovės paaiškinimu, teismas sprendė, kad L. E. G. nuosavybės teise priklausančioje nekilnojamojo turto objekto dalyje – bute, esančiame Telšiuose, (duomenys neskelbtini) nuo 2007 m. liepos 1 d. niekas negyveno ir elektros energijos nevartojo. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės pateikta AB LESTO 2015 m. liepos 13 d. pažyma Nr. 50220-4104, kurioje nurodyta, jog objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 29 d. elektros energija nebuvo vartojama. Be to, remiantis Gyventojų registro tarnybos išrašo duomenimis, atsakovė Telšių rajone savivaldybėje ir šioje vietoje faktiškai gyveno.

Todėl nustatyti duomenys leidžia spręsti, jog vien atsakovės nuosavybės teisė į dalį nekilnojamojo turto nepatvirtina fakto, kad atsakovė sukūrė komunalinių atliekų, kurios galėjo patekti į Telšių rajono savivaldybėje veikiančią atliekų tvarkymo sistemą ir buvo joje tvarkomos. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, atsakovė nelaikytina kaip Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nurodytas atliekų turėtojas bei 2010 m. ir 2013 m. Nuostatų 6 punktuose nurodytas vietinės rinkliavos mokėtojas. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo abejoti pareiškėjo pažymoje pateiktais duomenimis apie atsakovo E. G. vietinės rinkliavos įsiskolinimo laikotarpį ir dydį, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo E. G. nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusį įsiskolinimą teismas laikė pagrįstu.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinų atstovavimų išlaidų, teismas atsižvelgė į byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovai bylos nagrinėjime buvo neaktyvūs ir neteikė atsiliepimų, į pareiškėjo teisinį statusą. Pažymėjo, kad pareiškėjo pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, nes byla yra nesudėtinga, be to inicijuota per Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalą, todėl priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas iki 7 Eur.

III. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovės L. E. G. nesumokėtą vietinę rinkliavą bei visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad pareiškėjo prašyta priteisti atstovavimo išlaidų suma sudaro tik 2,03 proc. maksimaliai įmanomos priteisti sumos, todėl negali būti laikytina kaip neproporcingai didelė, ji atitinka atstovų atliktą darbą – įrodymų rinkimą, pareiškimo surašymą, pareiškimo ir priedų pateikimą teismui per EPP, iškeltos administracinės bylos administravimą per EPP. Be to, atstovavimo išlaidos patirtos tik dėl atsakovų kaltės, nes būtent atsakovai nemoka vietinės rinkliavos, už kurios surinkimą yra atsakingas pareiškėjas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad atsakovė L. E. G. nepasinaudojo Nuostatuose įtvirtinta tvarka dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar šio mokesčio sumažinimo iki bylos iškėlimo teisme dienos. Pareiškėjo manymu, teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovės atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, peržengė savo kompetencijos ribas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. E. G. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovė akcentuoja, kad ginčo bute negyveno, tai patvirtina jos surinkti įrodymai. Pažymi, kad mokėjimo pranešimai jai nebuvo siunčiami, apie priskaičiuotą rinkliavą ji sužinojo tik apreiškėjui kreipusis į pirmosios instancijos teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo iš atsakovų L. E. G. ir E. G. už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo E. G. 195,41 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pareiškėjo reikalavimą priteisti vietinės rinkliavos sumą iš atsakovės L. E. G. teismas atmetė, konstatavęs, kad atsakovė pareiškėjo nurodytu nekilnojamuoju turtu nesinaudojo, t. y. jame negyveno.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria vietinė rinkliava nebuvo priteista iš atsakovės L. E. G.. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nepriteisė visų pareiškėjo patirtų atstovavimo išlaidų.

Pareiškėjas atsakovės pareigą mokėti ginčo rinkliavą kildina iš Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų. Pagal Nuostatų 6 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus. Pagal Nuostatų 32 punktą, vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams – visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems, disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus.

Pagal Nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236, 6 punktą vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje, išskyrus įmones, turinčias TIPK leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

Taigi remiantis Nuostatais, vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti ginčo vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Atitinkamai nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tenkinama minėta sąlyga dėl ginčo nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir (ar) disponavimo, kad atsakovė galėtų būti pripažinta Nuostatuose nurodyta aptariamos vietinės rinkliavos mokėtoja.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje dėl pareigos mokėti vietinę rinkliavą konstatavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014).

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų matyti, kad atsakovei L. E. G. Telšių rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas, esantis (duomenys neskelbtini), Telšiuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Taigi atsakovė pagal Nuostatų 6 punktą laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja ir turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pažymėtina, kad atsakovės argumentai, jog ji savo nekilnojamuoju turtu nesinaudoja ir jame negyvena, savaime nepaneigia jos pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Šios aplinkybės galėtų būti prielaida tik spręsti dėl atsakovės atleidimo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą teisės aktų nustatyta tvarka.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Nuostatų (Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. T1-7 redakcija) 19 punkte buvo nustatyta, jog nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centrui“ pateikiamas daugiabučio namo administratoriaus ar daugiabučio namo bendrijos pirmininko patvirtintas mokėtojo prašymas ir AB „VST“ pažyma apie sunaudotą elektros energijos kiekį nuo einamųjų metų sausio 1 dienos iki einamųjų metų lapkričio 1 dienos (sunaudotas elektros energijos kiekis negali viršyti 50 kwh). Dokumentai pateikiami per einamųjų metų lapkričio mėnesį ir galioja tik einamaisiais metais. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą išnagrinėja per 30 dienų nuo jo gavimo datos ir apie priimtą sprendimą praneša laišku vietinės rinkliavos mokėtojui.

Pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 40 punktą, nuo vietinės rinkliavos mokesčio kalendoriniais metais atleidžiami rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausančiame nekilnojamojo turto objekte nebuvo gyvenama, jis yra fiziškai sunaikintas, avarinės būklės, taip pat buvo statomas ar remontuojamas ir kurio baigtumas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra mažiau kaip 40 proc., pateikus statybos ir griovimo atliekų sutvarkymo faktą įrodančius dokumentus bei kitus faktines aplinkybes pagrindžiančius dokumentus arba jų tinkamai patvirtintas kopijas. Dokumentai pateikiami einamųjų metų lapkričio mėnesį ir galioja tik einamaisiais metais.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad atsakovė kreipėsi į Telšių KRAC dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos už 2010 m. – 2013 m. Byloje taip pat nebuvo reiškiamas reikalavimas, susijęs su atleidimo nuo vietinės rinkliavos komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą taikymu. Todėl nesant galiojančio kompetentingo viešojo administravimo subjekto sprendimo dėl atsakovės atleidimo nuo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir atliekų tvarkymą, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo nepriteisti iš atsakovės už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotos vietinės rinkliavos sumos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014 yra pasisakiusi, kad jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, jog fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ minėtų nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose

Įvertinusi byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų aptariamą vietinę rinkliavą už ginčo laikotarpį skaičiuoti pagal faktiškai iš atsakovės surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį. AB LESTO 2015 m. liepos 13 d. pažyma Nr. 50220-4104, kurioje nurodyta, jog ginčo objekte nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 29 d. elektros energija nebuvo vartojama, taip pat Gyventojų registro tarnybos išrašo duomenys apie tai, kad atsakovė gyvenamąją vietą yra deklaravusi kitoje vietoje, nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčo butu, esančiu Telšiuose, (duomenys neskelbtini), nebuvo galima naudotis ir komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Atsakovė taip pat nepateikė įrodymų, kurie leistų teigti, kad ji pageidavo mokėti vietinę rinkliavą pagal faktinį iš jos surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovė nelaikytina atliekų turėtoja bei vietinės rinkliavos mokėtoja ir dėl to neprivalo sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Kaip minėta, vadovaujantis Nuostatuose nustatytu teisiniu reguliavimu, atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja, dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ar dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį surenkamų atliekų kiekį į pareiškėją ji nesikreipė. Todėl pareiškėjui iš atsakovės turėjo būti priteista priskaičiuota 195,41 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą suma už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pažymėtina, kad vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, įvertino pareiškėjo prašymo turinį ir pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų prašymų kiekį ir turinį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota ir pareiškėjo pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, nes byla yra nesudėtinga.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į minėtas aplinkybes ir pareiškėjui priteisė 7 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, kuri nagrinėjamos bylos kontekste atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus bei suformuotą nuoseklią administracinių teismų praktiką, (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016 ir kt.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičiant ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovės L. E. G. 195,41 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei 7 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 22 d. sprendimą pakeisti ir priteisti iš atsakovės L. E. G. pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 195,41 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus ir keturiasdešimt vieną euro centą) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, bei 7 Eur (septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė