2013-11-28 Nr. AB-8989-3-61-3-00570-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2302/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00570-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 33.2; 37.1; 2.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros skundą (skundą padavusi institucija) administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013), kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – ir APVA) direktoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. T1-248 „Dėl PVM lėšų dalies, apmokėtos bendrojo finansavimo lėšomis, vykdant projektą Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas), ir pareiškėjo UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro (toliau – ir pareiškėjas, ir MAATC) skundą atmesti, o Įsakymą palikti galioti bei priteisti iš MAATC atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas paaiškino, kad MAATC įgyvendino projektą Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ (toliau – ir Projektas), finansuojamą Europos Sąjungos sanglaudos fondo (72 procentai) ir Lietuvos Respublikos biudžeto (28 procentai) lėšomis. APVA, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės (toliau – ir VK) vykdyto Projekto valstybinio audito ataskaita, atnaujino įtariamo pažeidimo tyrimą ir APVA direktorius Įsakyme nustatė, jog MAATC netinkamai panaudojo dalį Europos Sąjungos (toliau – ir ES) paramos bei bendrojo finansavimo lėšų, nes, apskaitoje registruodamas projekto vykdymo metu įsigytą įrangą, į šio ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą įtraukė įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidas, taip pažeisdamas 2003 m. sausio 6 d.

Europos Sąjungos Komijos reglamento Nr. 16/2003 (toliau – ir Reglamentas) 23 straipsnio 1 dalį. Įsakyme buvo 48 000 Lt išlaidos, susijusios su filtrato įrangos aptarnavimu ir priežiūra, bei pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) išlaidų dalis (18 proc.), kurią sudaro 8 640 Lt, pripažintinos netinkamomis finansuoti lėšomis. Komisija sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir Įsakymą panaikino. APVA teigė, kad Komisija neteisingai aiškina defektinių ir eksploatacinių įsipareigojimų sąvokas bei 2007 m. rugsėjo 4 d. tarp UAB „Baltijos technika“ (toliau – ir Tiekėjas), APVA (kaip perkančioji organizacija) ir MAATC (toliau – ir Užsakovas) sudarytos pirkimo sutarties Nr. A/2007/M/31 „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas: filtrato ir nuotekų valymo įrenginio (atvirkštinė osmozė) tiekimas ir įrengimas“ (toliau – ir Sutartis) dėl filtrato ir nuotekų valymo įrenginio projektavimo, gaminimo, tiekimo, montavimo, prijungimo, paleidimo-derinimo, bandymo, eksploatacijos, priežiūros ir aptarnavimo garantinio laikotarpio metu sąlygas.

Atsakovas nesutinka su Komisijos sprendimo išvadomis ir teiginiais, kadangi aptarnavimo garantiniu laikotarpiu po pardavimo paslaugos faktiškai apėmė ne garantinius įsipareigojimus, susijusius su defektų šalinimu, kaip teigė pareiškėjas ir Komisija, o techninę priežiūrą ir aptarnavimą, kurios nėra būtinos objektui įsigyti. Paaiškino, kad garantiniai įsipareigojimai sudarė atskirus įsipareigojimus ir Sutarties 1 priedo Techninės specifikacijos (toliau – ir Techninės specifikacijos) 10 dalyje nurodytos paslaugos neturi nieko bendra su garantiniais įsipareigojimais, defektų šalinimu.

Tiekėjas be garantinių įsipareigojimų pagal Techninės specifikacijos 4.8 punktą privalėjo reguliariai atlikti įrenginių aptarnavimą neatlygintinai, todėl šios paslaugos teikiamos atsižvelgiant ne į defektų egzistavimą, o į nustatytą periodiškumą, ir šios išlaidos negali būti laikomos garantinių įsipareigojimų, susijusių su defektų šalinimu, išlaidomis. APVA nesutiko su pareiškėjo ir Komisijos argumentais, kad techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugos buvo būtinos, jog būtų atlikti derinimo darbai ir paleisti įrenginiai tinkamai veiktų.

Techninės specifikacijos 7.1, 7.2, ir 7.3 punktuose numatyti darbai, kuriuos įsipareigojo atlikti Tiekėjas, rodo, kad buvo nustatyti įsipareigojimai, susiję su tinkamo įrenginių veikimo užtikrinimu ir atitinkamu testavimu. Techninės specifikacijos 10 punkte nustatytos paslaugos iš esmės nėra defektų šalinimo išlaidos, nes jos buvo įtrauktos į atskirą tiekėjo pasiūlymo ir įsipareigojimų dalį. Be to, Tiekėjas einamojo aptarnavimo ir priežiūros grafike nurodė, kad Užsakovo (pareiškėjo) operatorius gali nesunkiai atlikti techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugas, todėl Komisijos teiginiai, jog šias paslaugas buvo būtina įsigyti, yra neteisingi ir neatitinka įsigytų paslaugų pobūdžio.

Nesutiko su Komisijos išvada, kad techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugos buvo būtinos, siekiant įsigyti tinkamus ir veikiančius įrenginius. Atsižvelgiant į tai, kad defektų šalinimo bei techninės priežiūros paslaugų atskyrimas yra reglamentuotas 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 1999/44/EB „Dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų“ (toliau – ir Direktyva) 6 straipsnio 1 dalyje, Sutartyje buvo atskirtos dvejopo pobūdžio paslaugos, teikiamos pagal sutartį po įrenginių perdavimo: defektų šalinimas garantinių įsipareigojimų galiojimo laikotarpiu bei įrenginių aptarnavimas, kuriam nėra būtinas defektų atsiradimo faktas ir būdingas periodiškumas.

Garantiniai įsipareigojimai, susiję su defektų šalinimu, yra nemokamai teikiamos paslaugos pagal sutartį. Reguliari įrenginio priežiūra turi būti laikoma eksploatacijos veikla, kuri turi būti vertinama atskirai nuo turto įgijimo išlaidų. Komisija nurodė, jog ginčo paslaugos yra priskirtinos defektinių įsipareigojimų nustatymo išlaidoms, tačiau tokia teisinė kategorija neegzistuoja, o Tiekėjo defektiniai įsipareigojimai yra nustatyti Sutartyje ir pirkimo dokumentuose, todėl neturi būti dar papildomai nustatomi. Komisija sprendime padarė neteisingą išvadą, kad įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos turi būti vertinamos kaip garantinio laikotarpio metu pagal techninės specifikacijos reikalavimus patiriamos išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su turto įsigijimu ir tinkamos finansuoti.

Nesutinka su pareiškėjo ir Komisijos nuomone, kad ginčo išlaidos turi būti laikomos kapitalo sąnaudomis, jas grindžiant 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“, patvirtinto VšĮ Lietuvos Respublikos apskaitos instituto standartų tarybos 2003 m. gruodžio 18 d. nutarimu Nr. 1 (toliau – ir Standartas), 12 punktu. Pareiškėjo patirtos išlaidos dėl įrenginio aptarnavimo (taigi eksploatavimo) išlaidų yra priskirtinos veiklos sąnaudoms, kurios nėra ir negali būti laikomos kapitalo sąnaudomis. Komisija sprendime pripažįsta, kad pareiškėjo patirtos išlaidos buvo nesusijusios su realiai egzistuojančių defektų šalinimu, o buvo „skirtos siekiant išvengti galimų įrangos defektų“.

Todėl, remiantis Direktyvoje ir VK pateiktu išlaidų bei paslaugų skirstymu, pareiškėjo patirtos išlaidos objektyviai negali būti vertinamos kaip atsiradusios dėl defektų šalinimo ir dėl to netinkamos finansuoti. Pareiškėjo patirtos išlaidos galėtų būti priskiriamos prie finansuojamųjų tik tokiu atveju, jei būtų įtrauktos į kapitalo sąnaudas. Tokiam įtraukimui yra būtina, jog išlaidos būtų susidariusios įgyjant ar sukuriant turtą. O pareiškėjo patirtos 48 000 Lt išlaidos susidarė, atliekant periodinę techninę įrenginio priežiūrą, kuri nelaikytina defektų šalinimu.

APVA teigimu, Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, jame aiškiai nurodytas teisinis pagrindas, pareiškėjui kartu su Įsakymu buvo pateikta ir 2012 m. gruodžio 10 d. išvada. Komisija sprendime nevertino kitų Įsakymo neteisėtumo pagrindų, o sprendimą grindė tik aplinkybėmis, susijusiomis su techninės priežiūros ir aptarnavimo paslaugų bei joms skirtų išlaidų tinkamu finansavimu.

Pareiškėjas MAATC atsiliepimu į atsakovo skundą (b. l. 111–123) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad, vykdant mokėjimus pagal Sutartį, nebuvo pažeisti jokie teisės aktų ar Sutarties reikalavimai. Pati APVA buvo atsakinga už Sutarties rengimo ir pasirašymo procedūras. Komisija sprendime pagrįstai įrenginio garantinės priežiūros nelaiko jo eksploatavimo paslaugomis. MAATC vertinimu, nepagrįstais laikytini APVA teiginiai, kad Tiekėjo atlikti garantinio aptarnavimo darbai, numatyti Sutarties 10 skyriuje ir Techninės specifikacijos 10 skyriuje, laikytini turto (įrangos) eksploatavimo paslaugomis. Komisija sprendime pagrįstai konstatavo, kad įrenginio aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos turėtų būti vertinamos kaip defektinių įsipareigojimų nustatymo išlaidos, o ne įrenginio eksploatavimo išlaidos.

Pirkimo dokumentuose nurodytas reikalavimas užtikrinti įrangos garantinį remontą ir techninį aptarnavimą, tačiau ne eksploatavimą, yra svarbus, siekiant užtikrinti, kad nupirkta įranga būtų pasiektas viešojo pirkimo tikslas. Filtrato įrenginys yra sudėtingas ir specifinis įrengimas, kurio veiklos parametrai gali svyruoti, kisti ir neatitikti minimalių taršos reikalavimų, o Užsakovui, neturinčiam specifinių žinių, susijusių su įrenginiu, būtų sudėtinga pačiam tinkamai sureguliuoti įrenginį taip, kad jo parametrai atitiktų Techninėje specifikacijoje nustatytuosius, todėl Sutarties 10.1 ir 10.2 punktuose buvo numatyta Tiekėjo pareiga garantinio laikotarpio metu šalinti įrenginio defektus, taip pat eksploatacinių parametrų (techninių, ekonominių) neatitiktis techninėms specifikacijoms.

Ši garantija reiškė visos įrangos remontą arba jos dalių pakeitimą bet kokio gedimo arba eksploatacinių parametrų neatitikimo atveju. Sutarties 10.1 punkto nuostata patvirtina, kad, be kita ko, per visą garantinį laikotarpį Tiekėjas užtikrins, kad sumontuotos įrangos veiklos parametrai atitiks Techninėje specifikacijoje nustatytus reikalavimus, t. y. kad būtų ne tik išvalomos iš sąvartyno ištekančios nuotekos, bet kad po valymo proceso minėtose nuotekose esančių teršalų koncentracija neviršytų leistinų normų. Šiame skyriuje buvo detalizuota, kokius veiksmus Tiekėjas privalo atlikti garantiniu laikotarpiu tam, kad įranga tinkamai funkcionuotų, tačiau Tiekėjo įsipareigojimai neturi nieko bendra su kasdiene įrangos eksploatacija, atsarginių dalių tiekimu, susidėvinčių medžiagų keitimu ar kitokia įrangos kasdiene priežiūra ar jos valdymu.

Priešingai, Techninės specifikacijos 10 skyriuje yra nurodyta, kad kasdienę įrangos eksploatacinę priežiūrą turi vykdyti Užsakovas, o Tiekėjas įrangos kasdienės eksploatacijos neatliko ir už ją jokio atlyginimo negavo. Tai, kad Tiekėjas, be kitų garantinių įsipareigojimų, privalėjo atlikti įrangos garantinį techninį aptarnavimą periodiškai, negali būti laikoma ir aiškinama kaip įrangos eksploatavimas. Pažymėjo, kad atsarginių dalių, reikmenų ir specialių įrankių (įskaitant žaliavas) tiekimas buvo numatytas Tiekėjo finansinio pasiūlymo B dalies „Kainos“ 4.3 punkte.

Dėl šiame punkte numatytų išlaidų tinkamumo finansuoti APVA 2011 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. T1-160, kuriuo įpareigojo MAATC grąžinti į APVA sąskaitą 5 850 Lt PVM išlaidų dalį už šiame punkte numatytas išlaidas, kurias APVA pripažino netinkamomis finansuoti ES ir bendrojo finansavimo lėšomis. Nurodė, kad APVA neteisingai aiškina teisės aktų nuostatas, susijusias su išlaidų įrangai įsigyti pripažinimu tinkamomis. APVA Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jame nenurodyta priėmimo priežastis. Įsakymas nepagrįstai grindžiamas Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590, 5.2.2 punktu, kadangi nebuvo būtinų sąlygų šiam punktui taikyti, t. y. pareiškėjas neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nebuvo jo kaltės. Įsakymas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Be to, neegzistuoja ir kitos faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis pareiškėjas galėtų būti įpareigotas grąžinti lėšas, t. y. MAATC jokių lėšų, susijusių su Sutartimi ar pagal ją atliekamais mokėjimais Tiekėjui, iš APVA negavo, į valstybės biudžetą buvo sumokėta 18 procentų dydžio PVM (8 640 Lt), taip nepagrįstai būtų įpareigotas antrą kartą jį mokėti. Pažymėjo ir tai, kad Sutartį rengė ir mokėjimo prašymą vykdyti teikė APVA, o ne MAATC. Sutarties nuostatos, reglamentuojančios jos kainą ir sudėtines dalis bei perkamą (tiekiamą) įrangą ir perkamas (tiekiamas) paslaugas, numatytos ir įrašytos APVA iniciatyva.

Pareiškėjo manymu, jei ir buvo nustatytas pažeidimas, tai tik dėl APVA netinkamų veiksmų ir kaltės. Pati APVA, anksčiau patvirtinusi, jog nei MAATC, nei kiti asmenys nepadarė jokių Lietuvos Respublikos ir (ar) ES teisės aktų pažeidimų, susijusių su Sutarties kainos dalies, nurodytos pažeidimo tyrime ir Įsakyme, finansuotinos iš Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų, išmokėjimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl šis Įsakymas prieštarauja jos ankstesniems sprendimams. APVA konstatavo pažeidimus dėl veiksmų, vykdant jos pačios parengtos sutarties bei pakeitimų nuostatas, o Taisyklių neigiamas pasekmes nepagrįstai taiko pareiškėjui.

Pažymėjo, kad Sutartyje numatytas lėšas tiesiogiai gavo Tiekėjas, tai būtent jis arba APVA ir turėtų grąžinti minėtas lėšas, bet ne pareiškėjas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu (b. l. 148–158) Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kilęs ginčas dėl Komisijos 2013 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas remdamasis rašytiniais bylos duomenimis nustatė, kad Sutarties objektas yra filtrato ir nuotekų valymo įrenginio (atvirkštinė osmozė) projektavimas, gaminimas, tiekimas, montavimas, prijungimas, paleidimas-derinimas, bandymas, eksploatacija, priežiūra ir aptarnavimas garantinio laikotarpio metu, kurį atlieka Tiekėjas, atsarginės dalys, reikmenys ir įrankiai, Užsakovo personalo apmokymas, garantijos Užsakovui bei kiti Techninėje specifikacijoje išvardinti reikalavimai (1.1 punktas).

Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad „žemiau nurodyti sutarties priedai yra neatsiejama sutarties dalis ir yra išvardinti prioriteto mažėjimo tvarka: techninė specifikacija (2.1.1), Tiekėjo finansinis pasiūlymas (2.1.2), Tiekėjo pasiūlymas neskelbiamoms deryboms (2.1.3), kvietimas ir sutikimas dalyvauti neskelbiamose derybose (2.14), Tiekėjo pasiūlymas atviram konkursui (2.15)“. Sutarties 10.1 punkte nustatyta, kad „Tiekėjas privalo garantuoti, kad pristatyta, sumontuota, paleista ir priduota Užsakovui įranga yra be defektų, sąlygotų projekto, darbo, medžiagų ar pristatymo kokybės. Ši garantija galioja visai įrangai 730 dienų (t. y. 2 metus), o valymo įrenginio membranoms 1 460 dienų (t. y. 4 metus) nuo Užsakovo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos.“ Sutarties 10.2 punkte nustatyta, kad „Tiekėjas privalo pašalinti visus garantinio laikotarpio metu pastebėtus defektus, įvykusius gedimus, eksploatacinių parametrų (techninių, ekonominių) neatitikimų techninėms specifikacijoms arba Tiekėjo pasiūlymui priežastis.

Garantija reiškia pilną remontą arba įrangos arba jos dalių pakeitimą bet kokio gedimo arba eksploatacinių parametrų neatitikimo atveju be jokio papildomo apmokėjimo Tiekėjui.“ Sutarties 13.1 punkte nurodyta, kad „Perkančioji organizacija už įvykdytus šia sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sumoka Tiekėjui 2 650 000,00 Lt ir PVM – 477 000,00 Lt“, 13.5 punkte nustatyta, kad mokėjimai vykdomi pagal pateiktą grafiką: 20 proc. (530 000,00 Lt) sumokama kaip avansinis mokėjimas, 70 proc. (1 855 000,00 Lt) sumokama pasirašius įrangos – prekių priėmimo ir perdavimo aktą, o likusi kainos dalis – 10 proc. (265 000,00 Lt) – sumokama Tiekėjui įvykdžius garantinius įsipareigojimus.

Techninės specifikacijos 10 skyriuje „Aptarnavimas po pardavimo“ nurodytos suteikiamos papildomos paslaugos, kurias teikia Tiekėjas, greta garantinių įsipareigojimų, t. y. „Tiekėjas privalo suteikti filtravimo įrenginio garantinio aptarnavimo paslaugas: Tiekėjas privalo suteikti iškvietimo paslaugas, užtikrinančias, kad per dvi dienas nuo Užsakovo pranešimo gavimo kompetentingas darbuotojas atvyks apžiūrėti ir įvertinti bet kurios pagal Sutartį patiektos įrangos dalies gedimo bei operatyviai atliks visus reikiamus remonto darbus;

Tiekėjas privalo vykdyti visos patiektos įrangos einamojo techninio aptarnavimo, o taip pat operatyviai atlikti visus išaiškintus būtinus remonto darbus. Einamojo aptarnavimo grafikas turi būti pateiktas konkursiniame pasiūlyme. Kasdieninę eksploatacinę priežiūrą vykdo Užsakovas; Tiekėjas privalo organizuoti apsilankymą instaliacijos vietoje, pasitelkęs pakankamai patyrusius darbuotojus, prieš baigiantis dvejų (2) metų garantiniam laikotarpiui, skirtą detaliai įrangos apžiūrai bei atitinkamos ataskaitos pateikimui. Rangovas privalo atlikti visų apžiūros metu aptiktų garantinių defektų remontą;

Tiekėjas privalo atlikti visus nurodytus garantinius, nepertraukiamos eksploatacijos laiko ir tinkamumo bandymus.“ Be to, Techninės specifikacijos 10 skyriuje nurodyta, kad „iškvietimo paslaugų, einamojo techninio aptarnavimo ir įrenginio vietos aplankymo baigiantis garantiniam laikotarpiui kaina, įskaitant transporto išlaidas, turi būti įvertinta konkursiniame pasiūlyme. Jeigu šiais tikslais numatoma pasinaudoti subrangovo paslaugomis, turi būti nurodytas įmonės pavadinimas ir jos biuro, esančio arčiausiai Marijampolės miesto, adresas“. 2007 m. gegužės 21 d.

Pasiūlymo formoje B dalyje „Kainos“ Tiekėjo siūlomos įrangos ir jos diegimo paslaugų kaina išskaidyta lentelėje, kurios 4 skyriuje „Aptarnavimas“ numatytos šios Tiekėjo teikiamos paslaugos: „4. Aptarnavimas“, 4.1 Eksploataciniai bandymai, apmokymai, instrukcijos (1 kompl.) 78 700 Lt (suma be PVM); 4.2 Aptarnavimas garantiniu laikotarpiu po pardavimo (1 kompl.) 48 000 Lt (suma be PVM); 4.3 Atsarginės dalys, reikmenys ir specialūs įrankiai (įskaitant žaliavas) (1 kompl.) 32 500 Lt (suma be PVM), viso aptarnavimas 159 200 Lt (suma be PVM), PVM išskirtas atskiroje eilutėje.“ Pagal 2008 m. rugpjūčio 12 d.

Filtrato ir nuotekų valymo įrenginio perdavimo ir priėmimo aktą Nr. 1 Rangovas (UAB „Baltijos technika“) perdavė Užsakovui (pareiškėjui) Sutartyje numatytą įrangą ir Užsakovas patvirtino, kad Sutarties įsipareigojimai įvykdyti 2008 m. rugpjūčio 12 d. ir ši data laikoma garantinio laikotarpio pradžia. Pardavėjas UAB „Baltijos technika“ 2008 m. rugsėjo 11 d. išrašė MAATC PVM sąskaitą faktūrą BT Nr. 2008/021 „mokėjimas pagal filtrato ir nuotekų valymo įrenginio pirkimo perdavimo aktą Nr. 1, už atliktus darbus pagal sutartį Nr. A/207/M/31“ už 2 650 000,00 Lt sumą (be PVM), PVM 477 000,00 Lt (18 procentų), iš viso apmokėti 3 127 000,00 Lt.

APVA 2008 m. spalio 22 d. rašte Nr. APVA-4240 informavo pareiškėją, kad už Sutarties vykdymą 2008 m. spalio 7 d. Tiekėjui pagal sąskaitą Nr. 2 (PVM sąskaita faktūra BT Nr. 2008/021), filtrato ir nuotekų įrenginio priėmimo-perdavimo aktą už atliktus darbus sumokėjo tokiomis dalimis: iš Sanglaudos fondo lėšų – 1 335 600,00 Lt už atliktus darbus, iš valstybės biudžeto lėšų – 519 400,00 Lt už atliktus darbus, ir 477 000,00 PVM už Sanglaudos fondo ir valstybės biudžeto lėšomis apmokėtus atliktus darbus. APVA 2010 m. kovo 9 d. rašte Nr. APVA-1380 informavo pareiškėją, kad už Sutarties vykdymą 2010 m. kovo 5 d.

Tiekėjui sumokėjo sulaikomus pinigus už atliktus darbus pagal sąskaitą Nr. 3 tokiomis dalimis: iš Sanglaudos fondo lėšų – 190 800,00 Lt, iš valstybės biudžeto lėšų – 74 200,00 Lt. VK 7-asis audito departamentas 2012 m. lapkričio 14 d. audito pastebėjimų suvestinėje Nr. 10 nurodė, kad „VK nuomone, garantiniai įsipareigojimai, susiję su defektų šalinimu, yra tinkamos finansuoti išlaidos, nes remiantis Reglamento 23 straipsniu pagal tipines apskaitos nuostatas yra laikomos kapitalo sąnaudomis, o įsipareigojimai, susiję su įrenginio eksploatacijos metu atliekama reguliaria priežiūra (valymai, praplovimai, techninis aptarnavimas) nėra tinkamos finansuoti išlaidos, nes tai yra veiklos sąnaudos, kurios pagal tipines apskaitos nuostatas nėra kapitalizuojamos. 13 901,76 EUR (48 000 Lt) išlaidos, susijusios su filtrato įrangos aptarnavimu ir priežiūra, yra netinkamos finansuoti.

Išvada: EK deklaruotos 13 901,76 EUR įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidos, VK nuomone, yra netinkamos finansuoti“. APVA 2012 m. gruodžio 10 d. pranešime apie pažeidimą Nr. 3 nurodė, kad, vykdant Projektą, dalis lėšų panaudotos netinkamai; Sutartyje buvo numatytos išlaidos trumpalaikiam turtui bei išlaidos filtrato įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu, atsarginės dalys, reikmenys ir įrankiai, garantijos užsakovui; įsigyta įranga neatitinka Reglamento 23 straipsnio 1 dalies nuostatų, be to, MAATC, apskaitoje registruodamas projekto metu įsigytą įrangą, į šio ilgalaikio materialiojo turto įsigijimo savikainą nepagrįstai įtraukė įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidas, todėl išlaidos, skirtos minėtai įrangai įsigyti bei filtrato priežiūrai ir aptarnavimui, pripažintos netinkamomis finansuoti.

Pranešime pažymėjo, kad grąžintina lėšų suma nenurodyta, nes Projekto Europos Komisijos sprendimą viršijančių lėšų sumos, kuri yra tinkama finansuoti, pakanka padengti nustatytą Projekto netinkamų finansuoti lėšų sumą; grąžintinų lėšų suma (80 500 Lt) įskaityta minėtą sprendimą viršijančių lėšų sumos dalimi. Nurodė, kad APVA direktorius 2011 m. birželio 23 d. priėmė įsakymą Nr. T1-160 dėl nuo netinkamomis finansuoti pripažintų išlaidų dalies (32 500 Lt) priskaičiuotos grąžintinos PVM išlaidų dalies (18 proc.), kurią sudaro 5 850 Lt, grąžinimo; 2012 m. gruodžio 10 d. atlikus pakartotinį tyrimą ir papildomai 48 000 Lt pripažinus netinkamomis finansuoti išlaidomis, nuo 48 000 Lt priskaičiuota ir papildoma PVM išlaidų dalis (8 640 Lt), apmokėta Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, kuri negali būti įskaityta Europos Komisijos sprendimą viršijančių lėšų sumos dalimi, ir turi būti grąžinta į Lietuvos Respublikos biudžetą.

APVA 2012 m. gruodžio 10 d. surašė išvadą iš dalies keičiančią 2011 m. birželio 22 d. Agentūros išvadą dėl Projekto Sutartyje numatytų lėšų, skirtų trumpalaikio naudojimo įrangai bei garantiniams įsipareigojimams apmokėti tinkamumo. Joje, be kita ko, nurodė, kad 2011 m. birželio 22 d. parengtoje tyrimo išvadoje visas sutartyje numatytas išlaidas įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu, garantijoms užsakovui APVA pripažino tinkamomis finansuoti. VK, vykdydama Projekto valstybinį auditą, 2012 m. lapkričio mėn., pateikė didelės svarbos pastebėjimą dėl sutartyje numatytų (48 000,00 Lt) išlaidų, susijusių su filtrato įrangos aptarnavimu ir priežiūra, kurios, VK nuomone, yra netinkamos finansuoti, todėl APVA, atsižvelgdama į VK pastebėjimus, atnaujino įtariamo pažeidimo tyrimą.

APVA 2012 m. gruodžio 12 d. rašte Nr. APVA-4421 „Dėl atnaujinto pažeidimo tyrimo“ nurodė, kad gavusi VK pastebėjimus dėl Projekto, 2012 m. lapkričio 14 d. atnaujino įtariamo pažeidimo tyrimą ir išdėstė aplinkybes, susijusias su nustatytu pažeidimu. MAATC nesutiko su Įsakymu ir 2013 m. sausio 14 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas jį panaikinti. Komisija, išnagrinėjusi MAATC skundą, 2013 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013), kuriuo patenkino MAATC skundą ir panaikino Įsakymą. Komisija sprendime konstatavo, kad „įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos (t. y. ginčo išlaidos) pagrįstai įtrauktos į įrangos įsigijimo sutartį, kadangi jos yra būtinos, kad įrenginys funkcionuotų tinkamai ir be defektų.“ Sutiko su pareiškėjo argumentu, kad šios išlaidos skirtos, siekiant išvengti galimų įrangos defektų ir jos turėtų būti vertinamos kaip defektinių įsipareigojimų nustatymo, o ne įrenginio eksploatavimo išlaidos, nes Techninėje specifikacijoje aiškiai nurodyta, kad kasdienę eksploatacinę priežiūrą vykdo Užsakovas, t. y. pareiškėjas, o ne Tiekėjas.

Komisija pripažino, kad ginčo išlaidos vertintinos kaip garantinio laikotarpio metu pagal techninės specifikacijos reikalavimus patiriamos išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su turto įsigijimu, todėl, remiantis Reglamento 23 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo konstatuoti, jog šios išlaidos laikytinos netinkamomis finansuoti. Teismas nurodė, kad garantiniu laikotarpiu numatytų techninio aptarnavimo darbų metu išaiškinami galimi defektai, būtini remonto darbai, tačiau tai nelaikytina kasdiene eksploatacine priežiūra, kaip teigia APVA.

Šios išlaidos siejamos ne su įrenginio eksploatavimu, o su jo įsigijimu ir garantiniais įsipareigojimais. Akivaizdu, kad tokios išlaidos patenka į visos įrangos, būtinos įsigyti, tiekimo sąvoką. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos, t. y. ginčo išlaidos, pagrįstai įtrauktos į Sutartį, kadangi jos yra būtinos, jog įsigytas įrenginys funkcionuotų tinkamai ir be defektų. Tokia Komisijos išvada padaryta tinkamai įvertinus Sutarties ir Techninės specifikacijos nuostatas, kurių teismas neturi pagrindo vertinti kitaip.

Teismas nesutiko su APVA teiginiais, kad aptarnavimo garantiniu laikotarpiu po pardavimo paslaugos faktiškai apėmė ne garantinius įsipareigojimus, susijusius su defektų šalinimu, o techninę priežiūrą ir aptarnavimą, todėl jos nėra būtinos objektui įsigyti. Standarte nurodyta, kad ilgalaikis materialusis turtas apskaitoje registruojamas įsigijimo (pasigaminimo) savikaina (11 p.), kurią, be kita ko, sudaro ir kitos tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos (12.13 p.). Taigi, Standarto 12.13 punkte kalbama ne apie išlaidas, būtinas objektui įsigyti, o kitas tiesiogiai su turto įsigijimu susijusias išlaidas, t. y. išlaidas, kurios siejamos su įgyjamu turtu ir yra neišvengiamos.

Todėl Komisijos išvada, kad ginčo išlaidos vertintinos kaip garantinio laikotarpio metu pagal Techninės specifikacijos reikalavimus patiriamos išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su turto įsigijimu, yra pagrįsta. Atsakovas kitų argumentų, paneigiančių šią Komisijos išvadą, teismui nepateikė. Nepagrįsti APVA teiginiai, kad Techninės specifikacijos 10 dalis rodo, jog garantiniai įsipareigojimai sudarė visiškai atskirus įsipareigojimus ir Techninės specifikacijos 10 dalyje nurodytos paslaugos neturi nieko bendra su garantiniais įsipareigojimais, defektų šalinimu.

Iš Techninės specifikacijos 10 dalies matyti, kad priešingai, nei teigia APVA, joje numatytos papildomos paslaugos garantinio laikotarpio metu kaip tik ir sudaro prielaidas išaiškinti galimus garantiniu laikotarpiu atsiradusius defektus ir juos pašalinti Tiekėjo sąskaita. Sutartis ir Techninė specifikacija rodo, kad šis įrenginys yra sudėtingas ir, suteikiant papildomas paslaugas, nustatytas Techninės specifikacijos 10 skyriuje, garantinio laikotarpiu metu bei atskiriant jas nuo garantinio aptarnavimo paslaugų, Tiekėjas gali pastebėti galimai esančius įrangos defektus.

Todėl jos vertintinos kaip tiesiogiai su turto įsigijimu susijusios išlaidos. Tiekėjas įsipareigojo šalinti defektus ir gedimus be jokio apmokėjimo, tačiau aptarnavimas ir priežiūra per garantinį laikotarpį leidžia juos aptikti, jeigu jie egzistuoja, ir tai kaip tik ir sudaro prielaidas tinkamai ir laiku juos pašalinti. Priešingu atveju, t. y. defektams išryškėjus po garantinio laikotarpio, jų pašalinimo sąnaudos tektų Užsakovui, t. y. MAATC. Teismas sutiko ir su Komisijos išvada, kad įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos pagrįstai įtrauktos į įrangos įsigijimo sutartį, kadangi jos yra būtinos, kad įrenginys funkcionuotų tinkamai ir be defektų.

Akivaizdu, kad ginčo išlaidos skirtos siekiant išvengti galimų įrangos defektų, todėl jos ir turėtų būti vertinamos kaip defektinių įsipareigojimų nustatymo, o ne įrenginio eksploatavimo išlaidos, nes kasdieninę eksploatacijos priežiūrą vykdo Užsakovas (pareiškėjas), o ne Tiekėjas. Be to, Techninio aptarnavimo ir priežiūros grafike nurodyta, kad, norint, jog įrenginys visada puikiai veiktų, kai kuriems prietaisams, agregatams, esantiems filtrato valymo įrenginio konstrukcijoje, reikia įvykdyti tam tikrą einamąjį aptarnavimą (šiek tiek sudėtingesnį negu reguliarus techninis aptarnavimas) ir rekomenduojama naudotis UAB „Baltijos technika“ specialistų paslaugomis, kurie profesionaliai ir laiku atliktų įrenginio aptarnavimą priežiūrą.

Teismo teigimu, negalima sutikti su APVA nuomone, kad Techninės specifikacijos 10 skyriuje numatytos paslaugos yra tik einamojo techninio aptarnavimo ir remonto darbai, atliekami pagal Techninio aptarnavimo ir priežiūros grafiką, kurių esmę sudaro reguliari įrangos apžiūra, neturinti nieko bendra su gedimais ir defektais. Teismas padarė išvadą, kad minėti Tiekėjo įsipareigojimai nesusiję su kasdiene įrangos eksploatacija, atsarginių dalių teikimu, susidėvinčių medžiagų keitimu ar kitokia kasdiene priežiūra, nes Techninės specifikacijos 10 skyriuje nustatyta, jog kasdienę priežiūrą vykdo Užsakovas.

Tai, kad Tiekėjas įsipareigojo, be Sutartyje nustatytų garantinių įsipareigojimų, periodiškai suteikti kitas garantinio techninio aptarnavimo paslaugas, negali būti vertinama kaip įrangos eksploatavimas. Taigi anksčiau nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad APVA nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė Reglamento 23 straipsnio 1 dalį bei netinkamomis finansuoti pripažino ginčo išlaidas, kadangi jos buvo būtinos turtui įsigyti ir pagrįstai laikomos kapitalo sąnaudomis. Teismas sutiko su Komisijos nuomone, kad, konstatavus, jog ginčo išlaidos (48 000 Lt) pripažintinos tinkamomis finansuoti, laikytina, jog APVA Įsakyme, kuris grindžiamas Taisyklių 5.2.2 punktu, nepagrįstai priimtas sprendimas dėl netinkamų finansuoti lėšų (PVM) susigrąžinimo.

Nustačius faktą, kad ginčo išlaidos laikytinos tinkamomis finansuoti, negali būti konstatuotas Reglamento 23 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Įvertinus tai, kas išdėstyta, skundžiamas Komisijos 2013 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013) yra teisėtas ir pagrįstas, jame išsamiai ištirtos ir tinkamai įvertintos nustatytos faktinės aplinkybės, pateiktas jų teisinis vertinimas, todėl nėra pagrindo jo naikinti, remiantis APVA skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Teismas nepatenkino APVA prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų, nes nėra pagrindo jų priteisti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d.).

MAATC prašė priteisti iš APVA bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė detalaus prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, todėl teismas išaiškino, kad MAATC ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos turi teisę teismui pateiti prašymą raštu su detaliu išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d.).

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra apeliaciniu skundu (b. l. 163–171) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą ir patenkinti atsakovo skundą; priteisti iš UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškina Sutarties sąlygas bei neteisingai vertina defektinių ir eksploatacinių įsipareigojimų sąvokas, o taip pat nepagrįstai techninio aptarnavimo paslaugas sieja su defektų šalinimu. Teismas neteisingai aiškina teisės aktų nuostatas ir galimybes finansuoti išlaidas, skirtas įsigyti įrangos aptarnavimo po jos pardavimo paslaugas.

2. Teismas sprendime nepagrįstai pritarė pareiškėjo skunde dėl Įsakymo išdėstytai ir VAGK Sprendime nurodytai pozicijai, jog įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos, dėl kurių iš esmės ir kilo ginčas, turėtų būti vertinamos kaip būtinos įrenginių įsigijimui ir susijusios su defektiniais įsipareigojimais, t. y. defektų nustatymo išlaidos, o ne įrenginio eksploatavimo išlaidos. Atsakovas nesutinka su tokiomis išvadomis ir teiginiais, kadangi aptarnavimo garantiniu laikotarpiu po pardavimo paslaugos faktiškai apėmė ne garantinius įsipareigojimus, susijusius su defektų šalinimu, kaip nurodė teismas, o techninę priežiūrą ir aptarnavimą, kurios nėra būtinos objekto įsigijimui, o taip pat kurios nėra siejamos su defektų šalinimu.

Pirma, sutarties 1 priedo „Techninė specifikacija“ 10 dalyje nurodyta, jog „garantinio laikotarpio metu greta garantinių įsipareigojimų sutarties ribose turi būti suteikiamos šios papildomos paslaugos: <...>“. Tai reiškia, jog garantiniai įsipareigojimai sudarė visiškai atskirus įsipareigojimus ir Techninės specifikacijos 10 dalyje nurodytos paslaugos neturi nieko bendra su garantiniais įsipareigojimais, defektų šalinimu. Antra, tiekėjas sutartimi įsipareigojo įrengti tinkamai veikiančius ir visus reikalavimus atitinkančius įrenginius.

Dėl šios priežasties tiekėjas sutartimi taip pat buvo įsipareigojęs neatlygintinai šalinti defektus ir gedimus. Tiekėjas kartu su pasiūlymu pateikė tiekėjo garantinių įsipareigojimų raštą, kuriuo nurodė, jog jis bet kokio gedimo atveju įsipareigoja atlikti remontą be jokio apmokėjimo. Trečia, Sutarties Techninės specifikacijos 10 punkte buvo numatytos šios paslaugos, kurios iš esmės nėra defektų šalinimo išlaidos, kadangi jos buvo įtrauktos į atskirą tiekėjo pasiūlymo ir įsipareigojimų dalį. Ketvirta, negalima sutikti su argumentais, jog techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugos buvo būtinos, jog būtų atlikti derinimo darbai ir paleisti įrenginiai tinkamai veiktų.

Techninėje specifikacijoje buvo numatyti įsipareigojimai, susiję su tinkamo įrenginių veikimo užtikrinimu ir atitinkamu testavimu. Penkta, tiekėjas pačiame einamojo aptarnavimo ir priežiūros (techninių aptarnavimų) grafike nurodė, jog užsakovo (Pareiškėjo) operatorius sali pats nesunkiai atlikti „techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugas“. Taigi Komisija ir teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugos buvo būtinos siekiant įsigyti tinkamus ir veikiančius įrenginius. Minėtos išlaidos buvo būtinos užtikrinti vėlesnę ir tinkamą eksploataciją, tačiau ne įsigijimą.

Taip pat akivaizdu, jog trišalėje sutartyje tarp tiekėjo, pareiškėjo (užsakovo) bei atsakovo (perkančiosios organizacijos) buvo atskirtos dvejopo pobūdžio paslaugos, teikiamos pagal sutartį po įrenginių perdavimo: defektų šalinimas garantinių įsipareigojimų galiojimo laikotarpiu bei įrenginių aptarnavimas, kuriam nėra būtinas defektų atsiradimo faktas ir būdingas periodiškumas. Toks defektų šalinimo bei techninės priežiūros paslaugų atskyrimas yra išdėstytas ir Europos Sąjungos teisės nuostatose. Pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, garantijos teikėjas yra teisiškai įsipareigojęs pirkėjui garantijos dokumente nustatytomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į tai, garantijos dokumente pirkėjas ir pardavėjas susitaria dėl sąlygų, kurias pardavėjas įsipareigoja įvykdyti.

3. Teismas neteisingai aiškina teisės aktų nuostatas ir galimybes finansuoti išlaidas, skirtas įsigyti įrangos aptarnavimui po jos pardavimo. Teismas priėmė klaidingą išvadą, kad ginčo išlaidos (įrenginio priežiūrai ir aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos) turi būti vertinamos kaip garantinio laikotarpio metu pagal techninės specifikacijos reikalavimus patiriamos išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su turto įsigijimu, ir todėl tinkamos finansuoti. Šiuo atveju teismas neįvertino esminio momento, jos ES struktūrinių fondų lėšomis negalėjo būti finansuojamos su eksploatacija ir jos užtikrinimu susijusios išlaidos, nes galėjo būti finansuojamas tik įrenginiu įsigijimas.

Reglamento 23 straipsnyje yra nurodyta, jog išlaidos, skirtos pirkti ar statyti įrenginius ir įrangą, kurie turi būti įrengti ir sumontuoti projekte nuolatiniam naudojimui, yra tinkamos, jeigu jos įtrauktos į už įgyvendinimą atsakingos įstaigos ilgalaikio naudojimo įrangos aprašą ir pagal tipines apskaitos nuostatas yra laikomos kapitalo sąnaudomis. Taip pat minėto Reglamento 35 straipsnyje numatyta, kad projekto arba projektų grupės veiklos sąnaudos nėra tinkamos. Teismas iš esmės neakcentavo minėto momento, o labiau vertino, ar minėtos techninio aptarnavimo ir priežiūros paslaugos buvo reikalingos pareiškėjui, kad įrenginiai tinkamai ir nenutrūkstamai veiktų.

Tačiau teismas privalėjo vertinti ir aiškiai atskirti įrenginių įsigijimo momentą ir prielaidas įrenginius įsigyti bei įrenginių eksploatacijos ir veikimo užtikrinimą. Šiuo atveju teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Standarto 12.13 punktą, kadangi pagal tokią analogiją iš esmės visos išlaidos, kurias patirtų užsakovas po įrenginių įsigijimo, pavyzdžiui, susidėvinčioms atsarginėms dalims, kurui, tepalams ir pan., taip pat galėtų būti priskiriamos prie su turto įsigijimu susijusioms išlaidoms, nes jos yra būtinos tinkamam įrenginių veikimui ir atsiranda po įrenginių įsigijimo.

Tačiau akivaizdu, kad minėtos išlaidos yra vienareikšmiškai susijusios su įrenginių eksploatacija ir laikomos veiklos sąnaudomis (Standarto 29 p.). Remiantis Direktyvoje pateiktu ir VK naudojamu išlaidų bei paslaugų skirstymu, pareiškėjo patirtos išlaidos objektyviai negali būti vertinamos kaip atsiradusios dėl defektų šalinimo ir dėl to netinkamos finansuoti. Aplinkybė, jog techninės priežiūros išlaidos taip pat buvo aptartos sutartyje, skirtingai nuo VAGK teiginių, savaime nesuponuoja fakto, jog jos turi būti finansuojamos lygiai taip pat, kaip ir defektų šalinimo išlaidos garantinių įsipareigojimų laikotarpiu.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 177–191) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad APVA nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino teisės aktų nuostatas ir galimybes finansuoti išlaidas, skirtas įsigyti įrangos aptarnavimo po jos pardavimo paslaugas. Pareiškėjas pažymi, kad visi mokėjimai pagal Sutartį buvo atlikti griežtai ir tiksliai laikantis pačios APVA parengtos Sutarties ir Techninės specifikacijos reikalavimų. Kadangi už Sutarties rengimo ir pasirašymo procedūras buvo atsakinga APVA, kuri, be kita ko, patikrino ir patvirtino atitinkamos Sutarties nuostatų atitikimą Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų (įskaitant teisės aktų reglamentuojančių Europos Sąjungos paramos ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšų skyrimą ir naudojimą reglamentuojančių teisės aktų) reikalavimams, akivaizdu, jog pareiškėjas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo nesivadovauti Sutarties nuostatomis ir (ar) jose nurodytas su Sutarties kainos bei PVM mokėjimu susijusias pareigas laikyti nepagrįstomis ar neteisėtomis.

MAATC visiškai sutinka su sprendime padaryta pagrista išvada, jog ginčo išlaidos siejamos ne su įrenginio eksploatavimu, o su jo įsigijimu ir garantiniais įsipareigojimais. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aptarnavimas ir priežiūra per garantinį laikotarpį leidžia laiku aptikti įrangos defektus ar gedimus ir juos pašalinti. Priešingu atveju, defektams išaiškėjus pasibaigus garantiniam laikotarpiui, jų pašalinimo išlaidos tektų MAATC. Teismas sprendime visiškai pagrįstai nurodė, kad įrenginio aptarnavimui garantinio laikotarpio metu skirtos išlaidos turėtų būti vertinamos kaip defektinių įsipareigojimų nustatymo išlaidos, o ne įrenginio eksploatavimo išlaidos, todėl, nenustačius tariamo pažeidimo sudėties, Komisija sprendimu pagrįstai panaikino APVA priimtą Įsakymą.

MAATC įsitikinimu, teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir teisėtas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį naikinti apeliacine tvarka. Teismas teisingai aiškina teisės aktų nuostatas dėl galimybės finansuoti išlaidas, susijusias su įrangos aptarnavimu po jos pardavimo. MAATC įsitikinimu, teismas tinkamai įvertino ir aiškiai atskyrė įrenginių įsigijimo momentą ir su įsigijimu susijusias išlaidas (kuriomis yra laikytinos ginčo išlaidos) bei įrenginių eksploatacijos išlaidas. Teismas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pirkimo dokumentų - Techninės specifikacijos bei Sutarties - nuostatas, ir padaręs išvadą, jog APVA nepagrįstai ginčo išlaidas vertino kaip įrenginio eksploatacines išlaidas, tinkamai jį motyvavo konkrečiais pirkimo dokumentų punktais.

Kadangi ginčo išlaidos pagrįstai laikytinos susijusiomis su įrenginių įsigijimu ir, kaip bus nurodoma toliau, pagal tipines apskaitos nuostatas yra laikomos kapitalo sąnaudomis, todėl šios ginčo išlaidos galėjo ir pagrįstai buvo finansuotos ES struktūrinių fondų lėšomis. APVA be pagrindo teigia, jog teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Standarto 12.13 punktą. Standarto 12.13 punkte kalbama ne apie išlaidas, būtinas objektui įsigyti, o kitas su turto įsigijimu susijusias išlaidas, t. y. išlaidas, kurios siejamos su įsigyjamu turtu ir yra neišvengiamos.

Todėl teismas sutiko su Komisijos sprendime esančia išvada, kad ginčo išlaidos vertintinos kaip garantinio laikotarpio metu pagal Techninės specifikacijos reikalavimus patiriamos išlaidos, kurios yra tiesiogiai susijusios su turto įsigijimu. Pareiškėjo įsitikinimu, teismas tinkamai taikė ir aiškino aktualių ginčo situacijai teisės aktų nuostatas. Pažymi, kad pradinėje Taisyklių redakcijoje yra įtvirtinta (o taip pat net ir galiojančioje Taisyklių redakcijoje be kita ko yra įtvirtinta), kad projekto vykdytoju, kurio atžvilgiu gali būti priimamas administruojančiosios arba įgyvendinančiosios institucijos vadovo įsakymas grąžinti neteisėtai panaudotas ir (ar) išmokėtas lėšas, yra rangovas, paslaugų teikėjas ar prekių tiekėjas (Taisyklių 2 punktas).

Jeigu teismas nuspręstų, kad Taisyklės yra taikytinos, šių paslaugų teikėju būtų Tiekėjas, kadangi jis tiesiogiai ir gavo visas lėšas, numatytas Sutartyje, įskaitant Įsakyme nurodytas tariamai neteisėtai išmokėtas lėšas. Todėl suprantama, kad jis ir turėtų būti Įsakyme nurodyto sprendimo grąžinti tariamai neteisėtai išmokėtas lėšas adresatas. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad Įsakymas yra priimtas netinkamo subjekto atžvilgiu. Įsakymas yra neteisėtas, nes APVA nepagrįstai konstatavo Reglamento 23 straipsnio 1 dalies pažeidimą ir netinkamomis finansuoti pripažino ginčo išlaidas, kadangi jos buvo būtinos įrengimams įsigyti ir pagrįstai laikomos kapitalo sąnaudomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras Komisijos panaikintu APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. T1-248 (b.l. 66) buvo įpareigotas grąžinti netinkamai panaudotą dalį Europos Sąjungos paramos pagal projektą Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 dėl to, kad apskaitoje registruojant projekto vykdymo metu įsigytą turtą, į šio ilgalaikio turto įsigijimo savikainą nepagrįstai įtrauktos įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidos. Laikyta buvus pažeistą 2003 m. sausio 6 d. Europos Komisijos reglamento Nr. 16/2003 23 straipsnio 1 dalį.

Reglamento 23 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad išlaidos, skirtos pirkti ar statyti įrenginius ir įrangą, kurie turi būti įrengti ir sumontuoti projekte nuolatiniam naudojimui, yra tinkamos, jeigu jos įtrauktos į už įgyvendinimą atsakingos įstaigos ilgalaikio naudojimo įrangos aprašą ir pagal tipines apskaitos nuostatas yra laikomos kapitalo sąnaudomis.

Taigi iš Reglamento 23 straipsnio 1 dalies matyti, kad išlaidos, skirtos pirkti ar statyti įrenginius ir įrangą, kurie turi būti įrengti ir sumontuoti projekte nuolatiniam naudojimui pripažintinos tinkamomis, jei jos:

1) buvo įtrauktos į už įgyvendinimą atsakingos įstaigos ilgalaikio naudojimo įrangos aprašą;

2) ir pagal tipines apskaitos nuostatas yra laikomos kapitalo sąnaudomis.

Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad nesant ką tik paminėtų pastarųjų sąlygų išlaidos negalėtų būti pripažintos tinkamomis. Vadinasi, siekiant paneigti išlaidų tinkamumą kompetentinga institucija turi pateikti įrodymus bent apie vienos iš nurodytų aplinkybių nebuvimą.

Tikrinamoje administracinėje byloje tvirtinama, kad įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidos negalėjo būti pripažintos tinkamomis Reglamento 23 straipsnio 1 dalies prasme, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta išvada nebuvo visiškai teisėta bei pagrįsta.

APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakyme mini techninį aptarnavimą ir priežiūrą, tačiau neįvardija, kokie techninio aptarnavimo ir priežiūros darbai buvo atlikti. Toks atliktų darbų ar suteiktų paslaugų konkretus sąrašas yra reikalingas tam, kad būtų galima patikrinti, ar minėtiems darbams bei paslaugoms išleisti pinigai galėtų būti pripažinti tinkamomis išlaidomis Reglamento 23 straipsnio 1 dalies prasme. Tvirtintina, jog sprendimą dėl lėšų grąžinimo priimanti kompetentinga institucija privalo įvardyti darbus bei paslaugas, kurioms išleisti pinigai negali būti pripažinti tinkamomis išlaidomis. Tai būtų galima padaryti tiek įsakyme dėl lėšų grąžinimo ar su juo susijusiame kitame dokumente, kuris būtų sudėtinė dalis minėto pobūdžio įsakymo ar kito teisės akto dėl lėšų grąžinimo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje apsiribojama bendro pobūdžio teiginiu, kad įrangos techninio aptarnavimo ir priežiūros išlaidos nepagrįstai įtrauktos į materialiojo turto įsigijimo savikainą, t.y. įsakyme nėra konkretumo. O esama abstrakcija negali būti pateisinama, siekiant paneigti teisę į išlaidų pripažinimą tinkamomis. 2012 m. gruodžio 10 d. teisės akte nenurodytas ir joks kitas dokumentas, kurio pagrindu būtų galima identifikuoti techninio aptarnavimo ir priežiūros darbus, kurie negali būti finansuojami iš Europos Sąjungos paramos. Vėliau teikiami paaiškinimai-papildymai galėtų būti priimami, jei būtų pakankamai akivaizdu, jog jie skirti bei nukreipti į panaikinto įsakymo detalizavimą, bet ne papildymą, ko šiuo atveju pasakyti nebūtų galima.

2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas negalėjo būti paliktas galioti ir dėl tos aplinkybės, kad jame nėra nuorodos į tipines apskaitos nuostatas minimas Reglamento 23 straipsnio 1 dalyje. Esant įvardytiems konkretiems techninio aptarnavimo ir priežiūros darbams bei nuorodoms į tipines apskaitos nuostatas būtų aišku, kokius darbus APVA bei kokio teisinio reguliavimo pagrindu negali priskirti Europos Sąjungos finansuojamiems darbams ir tiems darbams išleistus pinigus pripažinti tinkamomis išlaidomis. Vien Reglamento 23 straipsnio 1 dalies, kaip teisinio pagrindo nurodymas, įsakyme nepakankamas, kadangi kaip matyti iš šios teisės normos būtinas ir papildomas teisinis pagrindimas, o šio momento 2012 m. gruodžio 10 d. dokumente nėra.

Nurodomi trūkumai yra esminiai, nes, visų pirma, riboja šalies įpareigotos grąžinti dalį Europos Sąjungos paramos galimybę tiksliai žinoti padarytus pažeidimus bei tinkamai dėl to apsiginti. Antra, užkerta teisinę galimybę visapusiškai bei objektyviai patikrinti, kiek teisėtas bei pagrįstas buvo 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas, todėl Vyriausiasis administracinis teismas daro išvadą, kad būtent dėl šių aplinkybių tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Komisijos sprendimai galėjo lemti neteisingą bylos išsprendimą. Teigtina, jog Komisijos panaikinto įsakymo neatitikimas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams galėjo sąlygoti neteisingą bylos išsprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį yra pažymėjęs, kad: „Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte (2009 m. birželio 11 d. įstatymo Nr. XI-283 redakcija) įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad viešojo administravimo subjekto „veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus“ <...>.

<...>

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-06-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, jei nėra besąlyginių skundžiamo individualaus administracinio akto naikinimo pagrindų, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Priešingu atveju atitinkamas viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimas turėtų būti naikinamas.

Tikrinamoje administracinėje byloje, teisėjų kolegijos nuomone, buvo nustatyti esminiai neatitikimai Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, todėl APVA 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. T1-248 iš principo negalėjo būti paliktas galioti. Tokį sprendimą ir priėmė iš pradžių Komisija, vėliau Vilniaus apygardos administracinis teismas, tačiau ne tokiais motyvais, kurie nurodyti šiame baigiamajame akte. Esama situacija suponuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo keitimą, nes lėšų grąžinimo ar negrąžinimo klausimas negali likti neišspręstas, todėl byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo APVA, siekiant pašalinti nurodytus trūkumus bei priimti atitinkamą sprendimą (bendrine prasme).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą pakeisti ir perduoti bylą Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį (ta apimtimi, kur buvo paliktas galioti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. sausio 28 d. sprendimas Nr. 3R-29 (AG-15/02-2013), kuriuo buvo panaikintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros direktoriaus 2012 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. T1-248 „Dėl PVM lėšų dalies, apmokėtos bendrojo finansavimo lėšomis, vykdant projektą Nr. 2002/LT/16/P/PE/011 „Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas“ grąžinimo“) palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius