2025-07-23 Nr. AB-11985-3-61-3-07880-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-364-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07880-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akija“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Akija“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), 391 000 Eur tiesioginių materialinių nuostolių atlyginimą, 25 000 Eur neturtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Žin., 1995, Nr. 44-1073) redakcijoje, kuri įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d., buvo neteisėtai be jokių konkrečių motyvų ir detalių tyrimų išbrauktas leidimas paviljonuose prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru (kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 8,5 procento), alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais. Pareiškėjo teigimu, šiuo draudimu, prisidegdama butaforine kova prieš alkoholio vartojimą ir spaudžiama didelių prekybos centrų lobistų, Lietuvos valstybė nuo 2020 m. sausio 1 d. smulkioms įmonėms, prekiaujančioms paviljonuose, apribojo legalios ūkinės veiklos laisvę, pažemino lygiateisiškumo principą, bei suteikė monopolinę teisę prekybos centrams prekiauti visų rūšių alkoholiu, o Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) be jokių svarių argumentų ir detalių tyrimų ūkio subjektams sudarė nevienodas verslo sąlygas, nors pirkėjų aptarnavimo ar kitos sąlygos yra tapačios tiek prekybos centre, tiek paviljone, skiriasi tik patalpų dydis. Pareiškėjo teigimu, tokiu poelgiu jam buvo padaryta didelė žala remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis.

3. Pareiškėjo vertinimu, Seimas neatsižvelgė ir ignoravo Lietuvoje galiojančius kitus teisės aktus, su jais nederino priimamo įstatymo ir tokiu būdu pažeidė prekiaujančių paviljonuose alumi ir sidru teises, kurios deklaruotos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 dalyje, 46 straipsnio 4 dalyje, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio l dalyje ir 2 dalyje, 41 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 8, 13, 21, 22 punktuose, taip pat Seimas, atlikdamas savo funkcijas, nesivadovavo Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 2 ir 3 straipsniais, 8 straipsnio 13 dalimi, netinkamai atliko šio įstatymo 12 straipsnio l dalies 1 punkto ir 13 straipsnio l dalies 4 punkto įpareigojimus. Pareiškėjas teigė, kad Seimas veikė neteisėtais lobizmo pagrindais, siekdamas ginti didžiųjų prekybos centrų interesus, nes prekybos centrai yra neteisėti šio priimto teisės akto naudos gavėjai, atsižvelgiant į CK 6.246 straipsnio 1 dalį ir minėtus Konstitucijos straipsnius bei kitus įstatymus, atliko neteisėtus ir neadekvačius veiksmus išimtinai nukreiptus prieš smulkų verslą, nes apribojimai yra netaikomi visoms įmonėms vienodai, o paviljonams, kurie įprastai stovi prie prekybos centrų ir šiems sudaro konkurenciją. Pareiškėjo teigimu, dėl šių Seimo veiksmų Lietuvos valstybei atsirado atsakomybė atlyginti pareiškėjo patiriamus ilgalaikius verslo nuostolius. Pareiškėjas pažymėjo, kad Seimas, priimdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktą, ignoravo ir nesivadovavo minėtų teisės aktų straipsniais, jų sąmoningai, tyčia nevertino, buvo nepagrįstai negatyviai nusiteikęs dėl paviljonų bei buvo veikiamas prekybos tinklų lobistų, todėl Seimas laikomas kaltu pagal CK 6.248 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis, tai įrodo, jog Seimas neatitiko kompetencijos, o neatitikimą įrodo faktiniai statistikos duomenys, buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. l d.).

4. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėto konkurencijos ribojimo, monopolinės rinkos kūrimo, lygiateisiškumo principo pažeidimo, kuris nepagrįstas jokiomis loginėmis išvadomis ar normomis bei faktiniais tyrimais, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis atsirado atsakomybė atlyginti žalą, atsiradusią dėl jos valdžios institucijose dirbančių Seimo narių neteisėtų, klaidingų ir galimai tyčinių veiksmų, kurie dengiami butaforine kova su alkoholizmu. Pareiškėjas teigė, kad tai įrodo Lietuvos statistikos portalo lentelė, iš kurios matyti alkoholio suvartojimo duomenys, nes Seimui uždraudus prekiauti paviljonuose alumi ir sidru nuo 2020 metų per du metus alkoholio vartojimas ne tik nesumažėjo, bet išaugo 1 litru suvartoto absoliutaus (100 proc.) alkoholio.

5. Pareiškėjo teigimu, maisto prekes pirkėjams perkant paviljonuose bendras alkoholio suvartojimas buvo mažesnis, nes paviljonuose buvo ribotas alkoholio pasirinkimas – tik alus ir sidras, o nesant alaus paviljone, pirkėjai eina apsipirkti į prekybos centrą, ten užtrunka ilgiau, todėl nusiperka daugiau alkoholio. Pareiškėjo vertinimu, Seimas savo sprendimais ne tik nesumažino alkoholio vartojimo, bet jį padidino, o tai prilygsta užslėpto nusikaltimo vykdymui prisidengiant kova prieš alkoholio vartojimą ir įrodo jo kaltę. Pareiškėjas pažymėjo, kad prekyba alkoholiniais gėrimais Lietuvos rinkoje nėra valstybės monopolizuota, kiekviena įmonė gali gauti licencijas šiai ūkinei veiklai, tačiau šiuo atveju smulkusis verslas neteko tokios galimybės, patyrė diskriminaciją.

6. Pareiškėjas nurodė, kad Europos Sąjungos teisinėje praktikoje priimta, jog valstybė, uždraudusi ar apribojusi įvairiems ūkio subjektams jų verslo galimybes, sužlugdžiusį jų viltis ir teisėtus lūkesčius, išmoka kompensaciją dėl patiriamų nuostolių ar verslo uždarymo (pvz., žvejams). Pareiškėjo teigimu dėl valdžios institucijų priimto ir nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuriuo Seimas apribojo konkurenciją ir sudarė galimybę pareiškėjui atsirasti nelygiateisėje prekybos padėtyje, jis per du metus (2020–2021 m.) patyrė milžinišką žala: negavo 195 410,22 Eur pajamų, o šios pajamos atiteko prekybos centrui, esančiame šalia jo paviljono.

7. Pareiškėjo direktorius ir akcininkas dėl tokio sukurto smulkaus verslo neteisingo ir neobjektyvaus diskriminavimo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, (duomenys neskelbtini), pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitokią neturtinę žalą. Be to, sumažėjus pajamoms, pareiškėjo direktorius privalėjo atleisti sąžiningai dirbusius du darbuotojus, juos atleisdamas jautė gėdą dėl to, kad Lietuvos valstybė diskriminuoja smulkųjį verslą. Pareiškėjo vertinimu, valstybė turėtų atlyginti vidutinę per keturis metus jam susidarančią materialinę žalą – 391 000 Eur ir 25 000 Eur neturtinę žalą.

8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2017 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-394 buvo pakeistas Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas, jį išdėstant taip: „Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama:

2) gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, – automobilinėse parduotuvėse (iš kurių yra aptarnaujami kaimo gyventojai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka)“, numatant, kad pakeista įstatymo nuostata įsigalioja 2020 m. sausio 1 d. Ministerija paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija 2019 m. spalio 21 d. raštu Nr. (28.4.-41)-3-3859 „Dėl įstatymo projekto teikimo“ pateikė Ministerijai derinti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 2, 5, 10 straipsnių pakeitimo ir 1, 3 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektą, o Ministerija 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. (10.1.1.3-414)10-6450 „Dėl išvados teisės akto projektui“ pateikė atsakymą Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, kad nuosekliai laikosi pozicijos dėl Lietuvos Respublikos Seimo 2017 m. birželio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394, kuri yra argumentuotai išdėstyta Ministerijos 2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. (10.1.1.3-413)10-6245, 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. (10.1.1.3-413)10-5954 ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (2.2.4-413)10-5226.

Ministerija 2019 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (2.2.4-413)10-5226 pateikė poziciją, kad prekybos alkoholiniais gėrimais paviljonuose draudimas prisidėtų prie alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimo. Ministerija paaiškino, kad remiantis Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento licencijų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, jog draudimas prekiauti alkoholiniais gėrimais paviljonuose paveiks apie 449 prekybos vietas, kurios turi licencijas, suteikiančias teisę verstis mažmenine prekyba alumi, alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, natūralios fermentacijos sidru, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, taigi, minėtas draudimas prisidėtų prie mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vietų mažinimo.

Ministerijos teigimu, pagal mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais vietų skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų, Lietuva 2017–2018 m. užėmė pirmą vietą tarp kitų Baltijos ir Šiaurės šalių (Suomija, Švedija, Islandija, Norvegija). 2019 m. spalio 14 d. rašte Nr. (10.1.1.3-413)10-6245 „Dėl Kauno miesto savivaldybės mero kreipimosi“ Ministerija nurodė, kad 2017 m. birželio 1 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-394 buvo patvirtintas kompleksas nuoseklių, plačiai išdiskutuotų, įrodymais pagrįstų Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamų priemonių, kuriomis siekiama įgyvendinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje numatytus siekius mažinti alkoholio prieinamumą, vartojimą ir sukeliamą žalą.

O priimtų alkoholio prieinamumo ribojimo priemonių tęstinumo užtikrinimas yra įtvirtintas kaip viena iš ilgalaikės Valstybinės narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos 2018–2028 metų programos, patvirtintos 2018 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XIII-1765, krypčių. Ministerijos teigimu, alkoholio kontrolės priemonės yra orientuotos į žmonių sveikatos ir produktyvumo išsaugojimą, kas teigiamai veikia verslo aplinką, šalies ekonomiką ir gerovę.

10. Ministerija paaiškino, kad 2019 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1116 „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 2, 5, 10 straipsnių pakeitimo ir 1, 3 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“ buvo nutarta pritarti Ekonomikos ir inovacijų ministerijos parengtam Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 2, 5, 10 straipsnių pakeitimo ir 1, 3 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projektui ir pateikti nurodytą įstatymo projektą Seimui, o Seimo nariai, įgyvendindami Konstitucijos jiems suteiktą teisę, 2017 m. birželio 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-394, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, taip pat pasinaudodama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 68 straipsnyje numatyta teise, 2019 m. lapkričio 6 d. priėmė minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 1116 „Dėl Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394 2, 5, 10 straipsnių pakeitimo ir 1, 3 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“, o Ministerija pagal kompetenciją teikė siūlymus aptariamo įstatymo projektui.

11. Ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, jog aiškinant Konstitucijos 29 straipsnio pirmosios dalies nuostatos turinį negalima neatsižvelgti į Konstitucijos 46 straipsnio trečiosios dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, šios nuostatos, viena kitą sąlygodamos, sudaro konstitucines prielaidas leisti įstatymus, kuriais reaguojama į tautos ūkio būklę, ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei kintamumą, taigi konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Ministerija pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 6 d. nutarime yra nurodęs, jog asmens ūkinės veiklos laisvė nėra absoliuti, ją įgyvendinant įvairiais atžvilgiais paliečiami visuomenės interesai, todėl valstybė reguliuoja ūkinę veiklą.

12. Ministerijos teigimu, pareiškėjo nepasitenkinimas, kad jis paviljone nebegali prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, turėtų būti vertinamas Alkoholio kontrolės įstatymo numatyto tikslo kontekste – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui.

13. Ministerija pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymą bei Konkurencijos įstatymą priėmė Seimas, kuris nėra viešojo administravimo subjektas, todėl Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 straipsnyje nurodyta viešojo administravimo subjektų pareiga užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę netaikoma Seimo priimamiems teisės aktams, o Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto pakeitimai galioja visiems Lietuvos Respublikoje veikiantiems paviljonams, ne išimtinai tik pareiškėjo valdomam paviljonui, todėl nėra pagrindo teigti, kad Seimas, priimdamas Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimą, pažeidė sąžiningos konkurencijos laisvę.

14. Ministerijos vertinimu, pareiškėjas, grįsdamas neturtinės žalos dydį išsako deklaratyvaus pobūdžio teiginius, tačiau jokių duomenų (gydytojo išrašų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo direktorius dėl (duomenys neskelbtini) kreipėsi į medikus, jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini), taip pat įrodymų, kad sumažėjo jo galimybės bendrauti, pablogėjo jo reputacija ir t.t.) nepateikia, todėl vien subjektyvūs pareiškėjo išsakomi paaiškinimai nepatvirtina neturtinės žalos egzistavimo. Ministerija pažymėjo, kad paviljonuose panaikinus leidimą prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, pareiškėjo 2020 m. grynasis pelnas buvo didesnis nei 2017 ir 2019 metais, kai šis leidimas dar nebuvo panaikintas ir sudarė 1 142 Eur, pareiškėjo nurodoma suma, įvardinta kaip negautos pajamos (195 410,22 Eur), neatspindi tikrosios situacijos apie pareiškėjo negautas pajamas, todėl pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė žala nėra pagrįsta. Ministerijos teigimu, nėra aišku kokios aplinkybės lėmė tai, kad pareiškėjo verslas buvo nuostolingas tiek iki 2020 m. sausio 1 d., tiek ir po 2020 m. sausio 1 d., panaikinus leidimą paviljonuose prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 proc., todėl nėra pagrindo teigti, kad nuostolius pareiškėjas patyrė dėl panaikinto leidimo.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Akija“ skundą atmetė.

16. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-394 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) buvo pakeistas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktas, jį išdėstant taip: „Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama: 2) gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, – automobilinėse parduotuvėse (iš kurių yra aptarnaujami kaimo gyventojai savivaldybės tarybos nustatyta tvarka)“, numatant, kad ši pakeista įstatymo nuostata įsigalioja 2020 m. sausio 1 d.

17. Teismas aptarė ginčui aktualias Konstitucijos, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), CK bei kitų teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą.

18. Teismas nurodė, kad pagal Ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai) 1 punktą Ministerija formuoja valstybės politiką, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą, o įstatymų numatytais atvejais – ją įgyvendina sveikatos apsaugos ministrui pavestose valdymo srityse. Teismas pažymėjo, kad Nuostatų 7.2 punkte nustatyta, jog Ministerijos tikslas formuoti valstybės politiką visuomenės sveikatos priežiūros, įskaitant alkoholio, narkotikų ir tabako kontrolę, srityje, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą, o siekdama šio tikslo, Ministerija nustato visuomenės sveikatos saugos ir priežiūros reikalavimus, organizuoja ir koordinuoja jų įgyvendinimą alkoholio ir jų pirmtakų kontrolės, alkoholio vartojimo prevencijos srityse. Teismas sprendė, kad Nuostatuose įtvirtinti reikalavimai suponuoja faktą, kad šiuo atveju Ministerija vykdė jai priskirtas funkcijas.

19. Teismas nustatė, kad Ministerija 2019 m. spalio 24 d. raštu Nr. (10.1.1.3-414)10-6450 „Dėl išvados teisės akto projektui“ pateikė atsakymą Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai, jog nuosekliai laikosi pozicijos dėl Seimo 2017 m. birželio 1 d. priimto Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-394, kuri yra argumentuotai išdėstyta Ministerijos 2019 m. spalio 14 d. raštu Nr. (10.1.1.3-413)10-6245, 2019 m. spalio 1 d. raštu Nr. (10.1.1.3-413)10-5954 ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. (2.2.4-413)10-5226; minėtuose raštuose Ministerijos pozicija tokia, kad prekybos alkoholiniais gėrimais paviljonuose draudimas prisidėtų prie alkoholinių gėrimų prieinamumo mažinimo, remiantis Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento licencijų informacinės sistemos duomenimis.

20. Teismas nurodė, kad minėta Alkoholio kontrolės įstatymo nuostata yra įtvirtintas vienas iš prekybos alkoholio produktais apribojimų, kuris atitinka alkoholio kontrolės tikslus, susijusius su alkoholio daromos žalos sveikatai ir visuomenės gerovei mažinimu, kadangi Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Alkoholio kontrolės įstatymo tikslas – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti šiame įstatyme reglamentuojamus alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus, atitinkamai nėra pagrindo minėtą apribojimą laikyti konstituciškai nepagrįstu. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėto apribojimo atsiradimas įstatyme buvo numatytas iš anksto, dar prieš jam įsigaliojant (2017 m. birželio 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-394), todėl tokiu būdu prekybininkams buvo duota laiko prisitaikyti prie naujo reglamentavimo.

21. Teismas pažymėjo, kad minėtu apribojimu paviljonuose negalima prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento, tačiau nėra visiškai uždraudžiama prekiauti alkoholiu. Teismas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymo reglamentavimu ir yra siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui, nustatyti teisės gaminti, parduoti, įvežti, importuoti ir eksportuoti alkoholio produktus suteikimo ūkio subjektams teisinius pagrindus, atitinkamai Ministerija vadovaudamasi teisės aktais bei pačiu Alkoholio kontrolės įstatymu įgyvendino minėtus siekius.

22. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl nėra įrodytas faktas, kad atsakovo atstovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus teisės aktų nustatyta tvarka.

23. Teismas pažymėjo, jog žalos atsiradimo faktą pareiškėjas įrodinėjo pažyma dėl žalos, kurioje matomas išrašas (lentelė) iš 2019, 2020 ir 2021 metų įmonės UAB „Akija“ kasos knygų maisto prekių prekybos apyvartos su alumi 2019 m. ir be alaus 2020–2021 m., tačiau minėta pažyma yra pasirašyta tik pareiškėjo direktoriaus bei nėra niekaip įforminta, kad būtų pakankamu pagrindu nustatyti pareiškėjo nurodomas prarastas pajamas. Teismas sprendė, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, jog pirkėjai, kurie pirkdavo alų ar sidrą neateina, tuo pačiu nenuperka ir duonos, mėsos, žuvies, konditerijos, pieno, nes jiems netikslinga vaikščioti į kelias parduotuves bei pirkti prekes atskirai, tačiau minėtų aplinkybių nepagrindžia jokiais įrodymais. Todėl teismas nenustatė žalos atsiradimo fakto.

24. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl neturtinės žalos atsiradimo, konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytų aplinkybių nepagrindė jokiais įrodymais.

25. Teismas pažymėjo, kad nenustatyta aplinkybių, suponuojančių turtinės žalos atsiradimą, todėl, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų viešo administravimo srityje bei patirtos žalos fakto ir priežastinio ryšio, nesant visų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat yra nepagrįstas ir atmestinas.

26. Teismas likusių proceso šalių argumentų, kaip neturinčių juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, detaliau nevertino ir, kadangi pareiškėjo skundą atmetė, netenkino ir pareiškėjo prašymo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Akija“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą.

28. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių reikalavimų, todėl turi būti panaikintas.

29. Pareiškėjas teigia, kad Seimas, priimdamas Pakeitimo įstatymo, kuris nuo 2020 m. sausio 1 d. uždraudė paviljonuose prekiauti alkoholiniais gėrimais, atvėrė kelią prekybos centrų ir kitų prekybos vietų plėtrai su alkoholio pardavimo skyriais ir išvardija kiek Lietuvoje padidėjo didžiųjų prekybos centrų skaičius nuo 2016 ir 2017 metų iki 2022 metų. Pareiškėjo teigimu, Ministerijos pozicija dėl draudimo prekiauti silpnais alkoholiniais gėrimais paviljonuose nėra motyvuota jokiais Lietuvoje atliktais tyrimais, per penkerius metus iki 2022 metų pastatyta 130 naujų prekybos centrų (parduotuvių), kuriuose galima įsigyti stipraus alkoholio, tokiu būdu valstybė, uždrausdama alkoholio prekybą išskirtinai paviljonams, pažeidė Konstitucijos 28 straipsnį ir 29 straipsnio 2 dalį.

30. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino ir nepateikė motyvų, o Ministerija nepasisakė dėl pareiškėjo pateiktų statistinių duomenų apie alkoholio suvartojimo augimą, taigi įvedus draudimą nuo 2020 m. sausio 1 d. prekiauti alkoholiu paviljonuose alkoholio suvartojimo mažinimo rezultatas nebuvo pasiektas.

31. Pareiškėjo nuomone, Ministerijos veiksmai nekompetentingi ir populistiniai, teismas turi atsižvelgti į netinkamai atliktą Ministerijos vertinimą dėl Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies ir tai pripažinti kaip neteisėtus veiksmus. Pareiškėjas teigia, kad leidimas plėstis ir prekiauti alkoholiu didiesiems prekybos centrams vertintinas kaip neteisėtas ir suinteresuotas veiksmas, kurį atliko valdžios institucijos ar jos darbuotojai tiesiogiai darydami įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą privalėjo veikti, vadovaudamiesi Konstitucijos 28 straipsniu, 29 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 46 straipsnio 4 dalimi, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, taip pat Seimas, atlikdamas savo funkcijas, nesivadovavo Korupcijos prevencijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o pirmosios instancijos teismas to nevertino.

32. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos statistika ir prekybos centrų plėtra paneigia faktą, kad įstatymu nustatytas nevienodas reglamentavimas tam tikrai ūkinei veiklai – paviljonams, yra teisingas siekiant mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams.

33. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktas direktoriaus pasirašytas išrašas apie maisto prekių apyvartas nėra pakankamas įrodymas prarastoms pajamoms pagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai abejoja Lietuvos Respublikos įstatymais ir juridinio asmens, įmonės direktoriaus atsakomybe, o jei teismui kilo neaiškumų – teismas galėjo konsultuotis su Valstybine mokesčių inspekcija. Pareiškėjas teigia nesuprantantis teismo argumentų dėl to, kad jis nepagrindė, jog paviljoną aplanko mažiau pirkėjų, nes prekybos apyvarta pagal prekes fiksuojama elektroniniame kasos aparate, išduodant pirkimo čekį.

34. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl Pakeitimo įstatymo per tris metus nuo 2019 m. iki 2022 m. pabaigos neteko pajamų, todėl Lietuvos valstybė jam turėtų išmokėti kompensaciją pagal CK 6.247 straipsnį už išskirtinį diskriminuojantį legalaus verslo uždraudimą tik smulkaus verslo subjektui, kadangi įstatymo galiojimo terminas neapibrėžtas, todėl kompensacija turėtų prilygti bent keturių metų nuostoliams, t. y. 391 000 Eur.

35. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis nepagrindė neturtinės žalos atsiradimo jokiais įrodymais, nes pareiškėjo direktorius ir akcininkas patyrė priežastinį ryšį dėl Lietuvos valstybės priimto diskriminuojančio teisės akto, kaip to pasekmę pajuto ne tik asmeninį fizinį skausmą, dvasinį išgyvenimą, bet ir sutriko jo sveikata: atsirado (duomenys neskelbtini), patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, patyrė (duomenys neskelbtini) bei kitokią neturtinę žalą, todėl prie apeliacinio skundo prideda tai pagrindžiančius medicininius dokumentus.

36. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu bei atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skundžiasi tuo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje buvo panaikintas leidimas prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento – paviljonuose, tačiau nei savo skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų ar įrodymų apie prieš pareiškėją Ministerijos atliktus neteisėtus veiksmus, tai pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Ministerijos vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas nėra patenkintas reglamentavimu ir jį kritikuoja, nėra pagrindas teigti, kad Ministerija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, nes Ministerija vykdė Nuostatuose jai priskirtas funkcijas, pareiškėjo teisių bei teisės aktų reikalavimų nepažeidė, o Ministerijos veiksmuose nesant neteisėtų veiksmų, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

38. Ministerija nurodo, kad nėra kompetentinga vertinti pareiškėjo direktoriaus susirgimų priežasčių, tačiau nesutinka, kad sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl Ministerijos veiksmų, kurie buvo teisėti. Ministerija pažymi, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti neturtinę žalą atsirasti negali, o nagrinėjamu atveju neteisėtų veiksmų (neveikimo) nėra nustatyta, pareiškėjas neįrodo, kad jam buvo padaryta žala ir, jog ši žala kilo būtent dėl Lietuvos valstybės institucijų ir jos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Byloje kilo ginčas dėl 391 000 Eur turtinės žalos ir 25 000 Eur neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui UAB „Akija“, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų – priimto Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo, kuriuo nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo panaikintas leidimas prekiauti gamyklų supilstytais į tarą natūralios fermentacijos sidru, alumi ir alaus mišiniais su nealkoholiniais gėrimais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija neviršija 7,5 procento paviljonuose.

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė turinės ir neturtinės žalos, t. y. nenustatyta privalomųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visuma.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimų, įsigaliojusių nuo 2020 m. sausio 1 d. jis patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, su apeliaciniu skundu teikia žalą pagrindžiančius įrodymus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus pirmiausia pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

44. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str.), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

45. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su Seimo 2017 m. birželio 1 d. priimtu Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo Nr. I-857 2, 16, 161, 17, 18, 22, 28, 29 ir 34 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-394 (Pakeitimo įstatymas) ir dėl šio įstatymo atsiradusiais alkoholio prekybos apribojimais. Pažymėtina, kad įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymų leidėjo – Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 18 str. 2 d.). Įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju Pakeitimo įstatymas yra galiojantis. Apelianto argumentai dėl Pakeitimo įstatymo prieštaravimo Konstitucijai yra abstraktaus pobūdžio, grindžiami jo subjektyviu vertinimu. Teismas mano, kad Konstitucija suteikia Seimui plačius įgalinimus alkoholio prekybos politikos srityje. Teismas pagrindų kreiptis į Konstitucinį teismą nenustatė. Todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo. Be to, bylos duomenys nepatvirtina ir jokių Ministerijos neteisėtų veiksmų pareiškėjo keliamo ginčo ribose. Nesant vienos iš privalomų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį, todėl skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

46. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl žalos dydžio, pažymi, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

47. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

48. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškovas, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 str.), paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį; žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą; žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020; kt.); teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-241-701/2019; kt.).

49. Negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2022 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-65-469/2022; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; kt.).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismui turėjo pateikti įrodymus, kuriais remiantis būtų galima nustatyti faktą, kad pareiškėjui padaryta jo nurodoma turtinė žala (391 000 Eur negautos pajamos) dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į bylą nepateikė jokių apskaitos dokumentais ar kitais objektyviais duomenimis ar skaičiavimais pagrįstų įrodymų, kurie patvirtintų jo patirtą turtinę žalą. Be kita ko, pareiškėjas net nepateikė jokių duomenų apie tai, kokią licenciją verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėjo iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, nepagrindė, kad būtent dėl Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo pasikeitė jo verslo sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas nepagrindė turtinės žalos padarymo fakto.

51. Teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad pareiškėjas nepagrindė ir jam padarytos neturtinės žalos. Pažymėtina, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Atsižvelgdama į aptartą reglamentavimą bei teismų praktiką, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų apie pareiškėjo direktoriaus patirtus sveikatos sutrikimus, kuriais jis grindžia neturtinę žalą, nes pareiškėjas nepagrindė kodėl jų negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, be to, jų vertinimas neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip jau minėta šioje nutartyje, neturtinės žalos priteisimas negalimas dėl to, kad byloje nėra nustatyta būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos (atsakovo neteisėtų veiksmų). Dėl tų pačių motyvų taip pat nėra pagrindo vertinti ir pareiškėjo su apeliaciniu skundu pateiktos naujos pažymos apie prekybos pajamas.

52. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų vertinimo, tačiau tai, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytus argumentus bei pateiktus įrodymus įvertino ne taip, kaip to pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Akija“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas