A-858-1785-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1785/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01460-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai J. T.,

pareiškėjos atstovei advokatei R. Š.,

trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus atstovei D. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. T. (toliau – ir pareiškėja) su prašymu (b. l. 1-3) ir patikslintu prašymu (b. l. 20-22) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. pripažinti, kad ji terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo K. G. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), bei giminystę įrodantiems dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių;

1.2. atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo K. G. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), pateikti.

Pareiškėja paaiškino, kad jos tėvas K. G. mirė 1988 m. balandžio 18 d., motina K. G. mirė 2006 m. kovo 14 d. Pareiškėja 1991 m. lapkričio 15 d. kreipėsi į Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės agrarinę tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelių Z. G. ir M. G. turėtą 3,77 ha žemės plotą. Pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad ir tėvas K. G. (duomenys neskelbtini), turėjo jam priklausiusią žemę, nes, jeigu pareiškėja būtų žinojusi, kad jos tėvas turėjo nuosavybės teise jam priklausiusį žemės sklypą, pateikdama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių žemę, būtų pateikusi prašymą ir dėl tėvui priklausiusios žemės. Tvarkydama grąžintos senelių žemės dokumentus, 2011 m. sausio mėnesį pareiškėja sužinojo, kad jos tėvas K. G. turėjo jam priklausančią žemę, kuri niekam nėra atmatuota.

Pabrėžė, jog buvusio žemės savininko nuosavybę patvirtinančius dokumentus turi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Ukmergės žemėtvarkos skyrius) ir pareiškėja apie turėtą tėvo nuosavybę sužinojo pasibaigus įstatyme nustatytiems terminams pateikti prašymus, nuosavybę ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, yra teisinis pagrindas, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, jai atkurti nuosavybės teises.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjos prašymą (b. l. 26-27) nurodo, kad teismui nustačius, jog priežastys, dėl kurių pareiškėja praleido terminą prašymui ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti yra svarbios, neprieštarauja, kad praleistas terminas būtų atnaujintas.

Atsiliepime į prašymą nurodė, kad šiuo atveju sprendžiant termino atnaujinimo klausimą būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti savo teises. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos prašymas dėl termino atnaujinimo galėtų būti patenkintas tik konstatavus tokių aplinkybių buvimą. Nurodė, jog nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusio savininko K. G. valdytą nuosavybės teise žemę (duomenys neskelbtini), Ukmergės žemėtvarkos skyrius pateikti negali, kadangi tokios bylos nėra, nes nebuvo gautas pirminis prašymas su giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais.

Teismo posėdyje pareiškėjos J. T. atstovė advokatė R. Š., remdamasi pareiškėjos prašymu, prašė atnaujinti pareiškėjai terminą prašymui ir nuosavybės teisę įrodantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo K. G. turėtą žemę (duomenys neskelbtini), pateikti, nurodė, jog apie žemę duomenų neturi, visus duomenis turi Ukmergės žemėtvarkos skyrius, kuris neprieštarauja termino atnaujinimui, žemė toje vietoje šiuo metu yra laisva.

Teismo posėdyje pareiškėja J. T., remdamasi prašyme pateiktais argumentais, prašė patenkinti prašymą ir atnaujinti praleistą terminą, papildomai nurodė, kad tame žemės sklype ji negyvena, ta žemė yra (duomenys neskelbtini), tai jos tėvo žemė, nes tėvas dažnai sakydavo, kad turi daugiau žemės, tačiau staigiai mirė 1987 ar 1988 metais (tiksliai nepamena) ir nebespėjo konkrečiai paaiškinti.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyriaus atstovė su pareiškėjos prašymu nesutiko, nurodė, jog Ukmergės žemėtvarkos skyriuje nėra pradėta jokia nuosavybės teisių atkūrimo byla pareiškėjos tėvo vardu, nuosavybės teisės atkurtos į dėdės žemę, pareiškėja turėjo kreiptis į archyvus ir pateikti įrodymus, kad ta žemė tikrai buvo prisikirta jos tėvui, žemė, į kurią pareiškėja nori atkurti nuosavybės teises, nėra grąžinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu (b. l. 62-68) pareiškėjos J. T. prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos J. T. (buvusi pavardė – G.) tėvas yra K. G., Z., miręs 1988 m. balandžio 18 d., ir motina yra K. G., mirusi 2006 m. kovo 14 d. Pareiškėja 1991 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės agrarinės reformos tarnybai gražinti Z. G. ir M. G. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę – 3,77 ha (ariama – 2,90 ha, pievų ir ganyklų – 0,85 ha, tvenkinių ir ežerų – 0,02 ha). Prašyme nurodyta, kad: buvęs savininkas – Z. G., sutuoktinė – M. G., įpėdiniai – sūnus K. G., Z., anūkė J. G.-T., K. Ukmergės žemėtvarkos skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2011 m. kovo 1 d. prašymą dėl ieškomo pareiškėjos tėvo K. G. turėto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, 2011 m. kovo 24 d. rašte Nr. 47SD-(14.47.45.)-737 „Dėl K. G. nuosavybės teisių atkūrimo į žemę“ nurodė, kad pareiškėja nepateikė pirminio prašymo su giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais dėl nuosavybės teisių į buvusią K. G. žemę atkūrimo. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, atsakydamas į E. M. 2011 m. spalio 4 d. prašymą, pateikė 2011 m. spalio 11 d. raštą Nr. R4-1618 „Dėl nuosavybės“.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalyje (2001 m. rugpjūčio 3 d. redakcija) buvo numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., kad piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams pateikti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Tuo tarpu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (2004 m. spalio 12 d. redakcija) numatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms, kad piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje (2004 m. spalio 12 d. redakcija) numatyta, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms, kad piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismas nurodė, jog teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino. Pareiškėja J. T., kuri siekia atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti įgaliotoms institucijoms, kaip pati nurodo prašyme teismui, prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. G. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), nėra rašiusi, nes nieko nežinojusi apie paveldimą žemę. Tačiau šiame kontekste labai svarbu nustatyti, kada pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį pareiškėja įgijo teisę į tėvui priklausiusios nuosavybės teisių atkūrimą. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 9 d.) buvo nustatyta, jog nuosavybės teisės pagal šį įstatymą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Teismas nurodė, jog pagal šias nuostatas jau nuo 1997 m. liepos 9 d. pareiškėja galėjo pretenduoti į tėvui priklausiusią žemę. Be to, Atstatymo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte, galiojusiame nuo 1991 m. liepos 31 d., buvo įtvirtinta nuostata, kad, mirus buvusiam savininkui, nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal šias nuostatas jau nuo 1991 m. liepos 31 d. pareiškėja galėjo pretenduoti į jos tėvui priklausiusią žemę.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, pateikti kompetentingai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tenka pačiai pareiškėjai. Pareiškėja turėjo pakankamai daug laiko kreiptis į kompetentingas institucijas dėl informacijos, būtinos nuosavybės teisių atkūrimui, gavimo, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kad nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo laikotarpiu – nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. – savo valios veiksmais siekė nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo K. G. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Teismas nurodė, jog pareiškėja 1991 m. lapkričio 15 d. pateikė prašymą Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės agrarinės reformos tarnybai gražinti Z. G. ir M. G. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę – 3,77 ha (ariama – 2,90 ha, pievų ir ganyklų – 0,85 ha, tvenkinių ir ežerų – 0,02 ha) (prašyme nurodė, kad buvęs savininkas – Z. G., sutuoktinė – M. G., įpėdiniai – sūnus K. G., Z., anūkė J. G.-T., K.). Pareiškėja pradėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu į tėvo K. G. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini) tik 2011 m., t. y. praėjus net devyneriems metams po įstatyme nustatyto termino pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.).

Teismas nurodė, kad teismo posėdyje pati pareiškėja pripažino, jog tėvas dažnai sakydavo, kad turi daugiau žemės, tačiau staigiai mirė 1987 ar 1988 metais (tiksliai nepamena) ir nebespėjo konkrečiai paaiškinti. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad prašyme teismui parašyta netiesa, nes pareiškėja seniai žinojo apie tėvo turėtą žemę, o todėl nuo 1991 m. liepos 31 d. galėjo rūpintis jos grąžinimu. Be to, pareiškėja nurodė, kad, nors ir žinojo apie tėvo turėtą žemę, tačiau ji pabijojusi žemėtvarkos pareigūnų, todėl nieko nerašiusi, nes buvo suklaidinta. Taičiau teismas tokius pareiškėjos paminėtus veiksnius traktavo kaip neįrodytus, taip pat neatitinkančius tikrovės, nes pareiškėja sėkmingai susigrąžino senelio žemę, taigi orientavosi, kaip teisiškai atlikti veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Be to, visos paminėtos aplinkybės, t. y. tai, jog pareiškėja nesiėmė veiksmų, yra susijusios su jos valia ir, teismo vertinimu, paminėti šalutiniai veiksniai, kurie nėra neįrodyti, neapribojo pareiškėjos valios tokia apimtimi, kad juos galima būtų laikyti objektyviomis aplinkybėmis, leidžiančiomis tenkinti pareiškėjos prašymą.

Remdamasis tuo, teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. į tėvo K. G. nuosavybės teise valdytą žemę (duomenys neskelbtini), pateikti tenkinti nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėja J. T. apeliaciniu skundu (b. l. 71-73) prašo pripažinti, kad ji terminą paduoti prašymą su giminystę įrodančiais dokumentais praleido dėl svarbių priežasčių ir atnaujinti terminą prašymui ir nuosavybės teisę įrodančių dokumentų padavimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo K. G. turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad 1991 m. lapkričio 15 d. pareiškėja kreipėsi į Ukmergės rajono Ukmergės apylinkės agrarinę tarnybą su prašymu atkurti nuosavybės teises į senelių Z. G. ir M. G. turėtą 3,77 ha žemės plotą. Pareiškėjai nebuvo paaiškinta, kad ir jos 1988 m. balandžio 18 d. miręs tėvas K. G. (duomenys neskelbtini) turi jam priklausančią žemę. Pareiškėjos tėvo gan reta pavardė, todėl, pareiškėjos nuomone, žemėtvarkos darbuotojai galėjo jai paaiškinti, kad K. G. turėjo žemės.

Pareiškėja pažymi, kad įstatymų leidėjas iki 2004 m. spalio 12 d. pratęsinėjo terminus prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti keisdamas įstatymu nustatytą galutinę prašymo pateikimo datą ir taip suteikdamas papildomas galimybes paduoti prašymus (dokumentus) visiems laiku to nepadariusiems asmenims, nepriklausomai nuo pavėlavimo priežasčių. 2004 m. spalio 12 d. Atkūrimo įstatymu galimybė paduoti prašymą (dokumentus) po 2003 m. gruodžio 31 d. numatyta tik tiems piliečiams, kurie laiku to nepadarė dėl išskirtinių faktinių aplinkybių, teismo pripažintų svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Taigi įstatymų leidėjo pozicija termino prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti klausimu iš esmės pasikeitė ir į tai turi būti deramai atsižvelgta nagrinėjant šią bylą. Pareiškėja nurodo, kad, jeigu ji būtų žinojusi, jog jos tėvas turi nuosavybės teise jam priklausantį žemės sklypą, duodama prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelių žemę, ji būtų pateikusi prašymą ir dėl jos tėvui priklausančios žemės. Tik tvarkydama grąžintos senelių žemės dokumentus, 2011 m. sausio mėnesį pareiškėja tiksliai sužinojo, kad jos 1988 m. balandžio 18 d. miręs tėvas K. G. turi jam priklausančią žemę, kuri niekam nėra atmatuota. Nurodo, kad pareiškėjos tėvui K. G. priklausiusi žemė nėra niekam atmatuota, yra netoli jos dukros namų ir Ukmergės žemėtvarkos skyrius neprieštarauja, kad ji pareiškėjai būtų grąžinta. Pareiškėjos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą pažeidė teisingumo ir protingumo kriterijus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 80-83) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apeliaciniame skunde nėra nurodomi ginčijami klausimai, nepateiktos aplinkybės, kuriomis grindžiamas teismo sprendimo nepagrįstumas.

ata)

vai. vai.

rOTI IKI

TINAI

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ne tik viešojo administravimo subjektą tarnauti žmonėms, bet ir pačiam žmogui veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai. Kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui. Pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šio termino trukmė savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei kitus būtinus nuosavybės teisėms atkurti dokumentus.

Pabrėžia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime akcentavo, jog teismo posėdyje pati pareiškėja pripažino, jog ji žinojo, kad tėvas turėjo žemės, nes pats jai apie tai minėjo. Ukmergės žemėtvarkos skyrius mano, kad argumentas, jog pareiškėja buvo suklaidinta ir bijojo žemėtvarkos pareigūnų, neturi būti laikytinas pakankamu pagrindu terminui atnaujinti, nes pareiškėja turėjo pareigą (ir teisę bei galimybes) veikti aktyviai ir tuo pačiu turėjo realią galimybę pagal tuo metu galiojančius teisės aktus apskųsti institucijos atstovų veiksmus (neveikimą). Pareiškėja tokių veiksmų neatliko ir nenurodė svarbių to neatlikimo priežasčių. Pažymi, kad nebuvo teismui pateikta įrodymų, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėja būtų kreipusis į advokatus (kitus reikiamą kvalifikaciją turinčius asmenis) dėl kvalifikuotos teisinės pagalbos suteikimo nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje keliamas klausimas dėl termino prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Sprendime pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleido teisės aktuose nustatytus prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus, negali būti laikomos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo atnaujinti prašymo pateikimo terminą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris nuo 1997 m. liepos 9 d. pakeitė netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teisėjų kolegija nurodo, kad tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais reglamentuojančiais ginčo santykius nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (žr., pvz., 2009 m. gegužės 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Taip, be kita ko, siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – atkurti nuosavybės teises į žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-748/2010).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjos nurodytos priežastys negali būti laikomos objektyviomis, nuo jos valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, dėl kurių turėtų būti atnaujintas teisės aktuose nustatytas terminas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad žemėtvarkos darbuotojai, atsižvelgdami į tai, kad pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, galėjo paaiškinti, kad ir pareiškėjos tėvo vardu dar yra žemės, taip pat nurodo, kad prašymo iki 2003 m. gruodžio 31 d. ji nepateikė, nes nieko nežinojo apie tėvo nuosavybės teise valdytą žemę (b.l. 71-73).

Kiek tai susiję su pareiškėjos argumentu dėl to, kad žemėtvarkos darbuotojai, atsižvelgdami į tai, jog pareiškėja 1991 m. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, galėjo tuo metu paaiškinti, kad ir pareiškėjos tėvo vardu dar yra žemės, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktai valstybės institucijoms tokios pareigos nenustatė, atitinkamai, manytina, kad apsispręsti, ar kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, buvo pareiškėjos prerogatyva.

Kiek tai susiję su pareiškėjos teiginiu, jog ji nežinojo apie tėvo turėtą žemę, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjos paaiškinimai prieštaringi ir nenuoseklūs. Pareiškime teismui (b.l. 20-22) ir apeliaciniame skunde pareiškėja nurodė, kad iki 2011 m. ji nieko nežinojo apie tėvo nuosavybės teise turėtą žemę, tačiau pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ji pati paaiškino, kad prieš mirdamas tėvas „dažnai sakydavo, kad turi daugiau žemės, tačiau staiga mirė ir nebespėjo konkrečiai paaiškinti“ (b.l. 36). Pareiškėja taip pat nurodė (b.l. 36), kad ji buvo parašiusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo žemę, tačiau žemėtvarkininkei pasakius, kad pareiškėjai ši žemė nepriklauso, ji „taip ir paliko“. Iš nurodytų pareiškėjos paaiškinimų galima daryti išvadą, kad pareiškėja žinojo apie tėvo turėtą žemę, tačiau pati apsisprendė nepretenduoti atkurti į ją nuosavybės teises. Be to, pritartina pirmosios instancijos teismo argumentui, kad pareiškėja nekliudomai atsikūrė nuosavybės teises į senelio turėtą žemę, taigi, turėjo pakankamai žinių apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir galėjo tinkamai realizuoti savo teises ir tėvo žemės atžvilgiu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėja nenurodė kitų objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo turėtą žemę, gauti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko pakankamai ilgą laiką, įstatymų leidėjas nustatė ilgus terminus pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises. Taigi apdairus, rūpestingas, savo teisių įgyvendinimu besirūpinantis asmuo turėjo pakankamai laiko įgyvendinti savo subjektines teises. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos teiginį, kad ją 1991 m. suklaidino žemėtvarkos pareigūnai, taigi šis teiginys laikytinas neįrodytu ir netraktuotinas kaip objektyvi, nuo pareiškėjos valios nepriklausiusi aplinkybė. Bet kuriuo atveju, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji neturėjo galimybės ginti savo teises, apskųsti kompetentingų institucijų neveikimą, atsisakymą atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus, kad kokiu nors būdu iki 2001 m. gruodžio 31 d. būtų siekusi realizuoti aptariamą teisę.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, nenurodė, kuo pirmosios instancijos teismo sprendimas ydingas, kokių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių teismas neįvertino ar netinkamai įvertino, kokius materialinės ar procesinės teisės pažeidimus padarė priimdamas skundžiamą sprendimą.

Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, tinkamai išnagrinėjo ir įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė