2013-12-18 Nr. AB-10266-3-61-3-06253-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-1056/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06253-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „BMA LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „BMA LT“ skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „BMA LT“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–32), prašydamas panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir LRT komisija) 2013 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. KS-168 „Dėl programų iš ne Europos Sąjungos valstybių narių, Europos ekonominės erdvės valstybių ir kitų Europos Tarybos konvenciją dėl televizijos be sienų ratifikavusių Europos valstybių, sudarančių televizijos programą „PBK Lithuania“, laikino retransliavimo sustabdymo” (toliau – ir Sprendimas). Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (b. l. 1–7) – iki bylos išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti LRT komisijos 2013 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. KS-168 galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė šiais argumentais:

1. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktu skundu ginčija LRT komisijos priimtą administracinį aktą, kuriuo jam paskirta terminuota sankcija – 3 mėnesiams sustabdytos daugelio PBK kanalo programų transliacijos (sankcija sankcionuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartimi ir galioja nuo 2013 m. spalio 15 d. iki 2014 m. sausio 14 d.). Taigi, ši sankcija galioja tik 3 mėnesius, tačiau jau šiuo metu ji sukelia pareiškėjui teisines pasekmes.

2. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės – nesustabdžius Sprendimo galiojimo – pareiškėjui paskirta sankcija bus visiškai įvykdyta teismui dar nepriėmus sprendimo dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisingumo, todėl net palankus pareiškėjui teismo sprendimas nebegalėtų apginti jo teisių ir teisėtų interesų. Vadinasi, byloje ginčijamos sankcijos įvykdymas jau bus sukėlęs negrįžtamas pasekmes.

3. Nesustabdžius Sprendimo galiojimo atsirastų neprotingai dideli finansiniai nuostoliai, susiję tiek su operatyviomis techninėmis programos turinio pertvarkymo išlaidomis, tiek ir su tuo, jog pareiškėjas apskritai prarastų Lietuvos audiovizualinių paslaugų rinkos dalį bei iš jos numatytas gauti pajamas, taip pat sukeltų rimtą grėsmę pareiškėjo dalykinei reputacijai (iš anksto paskleidžiant informaciją apie galimai padarytus pažeidimus, kurie dar nėra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu). Be to, pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo komercinės veiklos praktiką be jokio protingo išankstinio laikotarpio, per kurį galėtų tinkamai pasirengti naujiems veiklos apribojimams, taip pat koreguoti komercinius santykius su audiovizualinių paslaugų teikimo verslo partneriais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi (b. l. 16–18) pareiškėjo UAB „BMA LT“ skundą priėmė, tačiau prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS146-297/11, remiantis Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacija Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės (reikalavimo užtikrinimo priemonės) gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios kompensavimas būtų sudėtingas, ir yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Tai rodo, jog ne bet kokie pareiškėjo patiriami nepatogumai gali būti laikomi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, o tik esminiai padėties pasikeitimai, kurie kartu neigiamai įtakotų teismo sprendimo vykdymo galimybę. Minėtoje nutartyje LVAT teisėjų kolegija nusprendė, kad tas esminis pareiškėjo padėties pasikeitimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymo būtų žymi finansinė žala dėl verslo apribojimo.

Pareiškėjas nurodė, kad galiojant atsakovo ginčijamam sprendimui dėl programos Pirmo Baltijos kanalo retransliavimo sąlygų pakeitimo, siekdamas įgyvendinti jo reikalavimus, turėtų dideliu mastu keisti savo komercinės veiklos praktiką be jokio protingo išankstinio laikotarpio, per kurį galėtų tinkamai pasirengti naujiems veiklos apribojimams, taip pat koreguoti komercinius santykius su audiovizualinių paslaugų teikimo verslo partneriais. Savo ruožtu, neįvykdęs šių pakeitimų, pareiškėjas privalėtų atlyginti žalą, atsiradusią dėl padarytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų. Atsirastų dideli finansiniai nuostoliai, susiję su operatyviomis techninėmis programos turinio pertvarkymo išlaidomis, taip pat su tuo, kad pareiškėjas dėl taikytų apribojimų, prarastų Lietuvos audiovizualinių paslaugų rinkos dalį bei iš jos numatytas gauti pajamas.

Esminis kriterijus sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, yra teismo sprendimo įvykdymo galimybės. Teismas pažymėjo, kad sąlyga reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti yra ne tik teismo sprendimo įvykdymo negalimumas, bet ir ženklus įvykdymo apsunkinimas (tai gali būti susiję su sudėtingais technologiniais procesais, dideliais materialiniais, finansiniais ištekliais ar pan.). Todėl būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Pareiškėjas jokių įrodymų dėl jam gresiančių praradimų nepateikia, iš jo prašymo nėra aišku, kokius papildomus veiksmus jis turėtų atlikti, kiek truktų ir kainuotų šių veiksmų atlikimas, kaip tai neigiamai paveiktų pareiškėjo finansinę padėtį. LVAT taip pat yra konstatavęs (administracinės bylos Nr. AS858-440/2010, AS858-13/2011), jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai, kas aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.). Pareiškėjas prašyme teismui nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo konkrečiais paskaičiavimais, todėl teismas nesiima spręsti, ar tikrai pareiškėjas patirtų bent kiek ženklesnius praradimus, dėl kurių jam gali kilti realių sunkumų. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad galimi pareiškėjo nuostoliai, jeigu atsirastų, galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog teismo sprendimas, patenkinus skundą, būtų tik deklaratyvus ir visiškai neapgintų pareiškėjo teisių. Dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, kad teismui konstatavus, jog atsakovo priimtas sprendimas buvo neteisėtas, pareiškėjas galėtų savo pažeistas teises apginti kitais teisiniais instrumentais. Kaip jau buvo minėta, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemonę būtina atsižvelgti į tai, kad nebūtų pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principas. Teismas, įvertinęs prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, jos įtaką kitiems asmenims, sprendžia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas UAB „BMA LT“ atskiruoju skundu (b. l. 95–111) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – reikalavimo užtikrinimo priemonę taikyti. Atskirąjį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad:

1. Vilniaus apygardos administracinio teismo reikalavimas pateikti konkrečius praradimų paskaičiavimus skundo pateikimo metu yra nepagrįstas teisės normomis ir prieštarauja teisės aiškinimo ir taikymo praktikai. Nei faktinės bylos aplinkybės, nei įstatymas nereikalauja privalomo detalių finansinių praradimų pateikimo teismui skundo padavimo metu. Šiuo metu (atskirojo skundo padavimo metu) pareiškėjas gali pateikti tik preliminarius praradimų dėl LRT komisijos Sprendimo vykdymo patiriamus paskaičiavimus.

2. Pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atsisakė vadovautis LVAT praktika (administracinės bylos Nr. AS525-451/2013, Nr. AS858-752/2010, Nr. AS6-544/2006), kurioje analogiško pobūdžio prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių buvo tenkinti, taip pat nemotyvavo, kodėl nevertino konkrečių jam pateiktų bylos aplinkybių (to, kad skundžiamas Sprendimas jau šiuo metu sukelia pareiškėjui pasekmes). Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas prieštarautų proporcingumo principui ir viešajam interesui. Pareiškėjo teigimu, ši teismo išvada nepagrįsta, nes reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nesukeltų jokių neigiamų pasekmių, todėl ir prieštarauti proporcingumo principui bei viešajai tvarkai negali.

3. Teismas nevertino prie skundo pridėtų įrodymų, pagrindžiančių, jog sankcija daro esminį ir neatitaisomą poveikį pareiškėjo veiklai (realiai buvo sutrikęs „PBK“ kanalo retransliavimas Lietuvos Respublikos teritorijoje; pareiškėjas privalėjo atlikti ir šiuo metu atlieka techninius pakeitimus programų tinklelyje, t. y. privalėjo atsisakyti iš anksto įsigytų „PBK“ kanalo turinį sudarančių audiovizualinių kūrinių (laidų) retransliavimo bei įsigyti naujų papildomų laidų, būtinų užpildyti „PBK“ tinklelį).

4. Reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas pažeidžia ekonomiškumo (nes pareiškėjas bus priverstas inicijuoti naujus teismo procesus nuostolių atlyginimui išsireikalauti) bei proporcingumo (nes pasekmes sukelia ne reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, o jų netaikymas) principą.

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija su pateiktu atskiruoju skundu nesutinka ir atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Skundo padavimas pats savaime pareiškėjui nesuteikia pranašumo atsakovo atžvilgiu ir nesudaro pagrindo teismui taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Sprendimas privalomus įpareigojimus numato ir yra skirtas Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantiems ir Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkoje veikiantiems televizijos programų transliuotojams, o UAB „BMA LT“ nėra asmuo, retransliuojantis visuomenei nepakeistas transliuojamas televizijos programas arba atskiras programas, ir neturi LRT komisijos išduotos licencijos verstis televizijos programų retransliavimu.

2. Sprendimu nėra ribojamas nei UAB „BMA LT“, nei SIA „Pirmais Baltijas Kanals“ galimybės tinkamai veikti, nes SIA „Pirmais Baltijas Kanals“ gali vykdyti PBK televizijos programos transliavimo veiklą ta pačia apimtimi, kokia vykdė iki Sprendimo priėmimo.

3. Klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėjamoje byloje sprendęs pirmosios instancijos teismas vertino ne tik aplinkybes, susijusias su finansiniais pareiškėjo kaštais, bet ir nurodė, jog UAB „BMA LT“ nėra pateikęs jokių įrodymų, pagrindžiančių su ginčijamo Sprendimo vykdymu susijusių technologinių procesų taikymo problematiškumą ir kt. Be to, pats pareiškėjas yra viešai išplatinęs informaciją, kad UAB „BMA LT“ savo verslo pozicijų neprarado, atvirkščiai – PBK žiūrimumas išaugo 1 proc.

4. Sprendimas iš esmės yra prevencinio pobūdžio. Šiuo atveju siekiama apsaugoti viešąjį visuomenės interesą ir viešąją informacinę erdvę nuo tautinę nesantaiką kurstančios ir tikrovės neatitinkančios informacijos. Sprendime pritaikyta sankcija savo esme nėra bausmė. Poveikio priemonės prevencinį pobūdį pagrindžia tai, kad Sprendimu poveikio priemonės buvo pritaikytos Lietuvos Respublikos retransliavimo rinkos dalyviams, nors Visuomenės informavimo įstatymą (19 str. 1 d. 3 p. ir 2 d.) pažeidė PBK televizijos programos transliuotojas SIA „Pirmais Baltijas Kanals“. Sprendimu pritaikytos priemonės baigia galioti sausio 14 d., t. y. iškart kitą dieną po Lietuvos laisvės gynėjų dienos, kuri minima kiekvienų metų sausio 13 d.

Pareiškėjas UAB „BMA LT“ pateikė paaiškinimus, kuriais nesutinka su atsakovo LRT komisijos atsiliepime pateiktais argumentais. Pareiškėjas paaiškina, kad Sprendimas sukelia UAB „BMA LT“ pasekmes ir bendrovė turi teisinį suinteresuotumą, nes UAB „BMA LT“ yra PBK programos distributorius Lietuvoje, atsakingas už programų tinklelį, būtent pareiškėjas derino su LRT komisija PBK programos įtraukimą į retransliuojamų programų sąrašą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai, kad Sprendimu siekiama prevencinių tikslų, niekaip nepaneigia Sprendimo sukeliamų pasekmių. Be to, Latvijos reguliatorius (Nacionalinė elektroninės žiniasklaidos tarnyba) 2013 m. lapkričio 22 d. baigė tyrimą dėl vienkartinio laidos „Žmogus ir įstatymas“ retransliavimo Lietuvos Respublikos teritorijoje ir paskyrė 1 500 latų baudą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo UAB „BMA LT“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestas, teisėtumo.

Nustatyta, kad UAB „BMA LT“ prašė iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje dienos sustabdyti skundžiamo atsakovo Sprendimo galiojimą. Šį prašymą pareiškėjas grindė aplinkybėmis, susijusiomis su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu bei su neigiamomis pasekmėmis, kurios kiltų pareiškėjui nesustabdžius Sprendimo galiojimo. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai nepatvirtino, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas galėtų turėti neigiamos įtakos teismo sprendimo vykdymui, jokių įrodymų dėl jam gresiančių praradimų pareiškėjas nepateikė, o iš UAB „BMA LT“ prašymo nėra aišku, kaip Sprendimo galiojimo nesustabdymas neigiamai paveiktų pareiškėjo finansinę padėtį, kokie galimi finansiniai sunkumai atsirastų ir kt.

Kadangi pareiškėjas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija vertins, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007).

Atkreiptinas dėmesys, jog kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinės bylos Nr. AS442-267/2009, AS146-338/2009), skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis, todėl, sprendžiant skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, iš esmės negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei atskirajame skunde pateikti LVAT praktikos pavyzdžiai (pvz., administracinės bylos Nr. AS525-451/2013, Nr. AS858-752/2010 ir kt.) negali būti vertinami kaip identiški ar bent panašūs į nagrinėjamą situaciją, todėl nuo šiose bylose suformuluotos praktikos pirmosios instancijos teismas nenukrypo. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus laikydamasis ABTĮ 57 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertino įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, iš atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, jog teismas atsakė į visus pagrindinius pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iškeltus argumentus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šios bylos aplinkybes, ginčijamo Sprendimo bei pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, taip pat į bylą pateiktus įrodymus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais (ABTĮ 136 str.), sprendžia, jog šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyta, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti galimai pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Be to, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikta aktualių, išsamių ir visapusiškų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo finansinius praradimus, kuriuos įvertinus būtų galima spręsti apie realią Sprendimo keliamų neigiamų padarinių grėsmę.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad jokie įstatymai skundo teismui padavimo metu nereikalauja pateikti konkrečius praradimų paskaičiavimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti šias priemones (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Tai reiškia, kad asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo ne tik nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bet ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus – taip pat ir įrodymus apie būsimus finansinius praradimus ar kitokias aplinkybes, kuriomis remiamasi prašant taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., 2008 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011). Būtent į tokių įrodymų trūkumą nagrinėjamu atveju atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl Sprendimo galiojimo nesustabdymo jis patirtų bent kiek ženklesnius praradimus, dėl kurių UAB „BMA LT“ gali kilti realių sunkumų.

Pažymėtina, kad verslo interesai taip pat negali būti iškeliami aukščiau už siekį užtikrinti viešąją tvarką (pvz., 2012 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-768/2012).

Kadangi ginčijamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su Latvijos Nacionalinės elektroninės žiniasklaidos tarnybos sprendimu, kuriuo įvertinus tas pačias aplinkybes, dėl kurių priimtas Sprendimas, paskirta bauda.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą aktą, iki jos priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Patenkinus pareiškėjo reikalavimą, dėl tokio sprendimo atsiradusi žala būtų atlyginama teisės aktų nustatyta tvarka, taikant žalos atlyginimo institutą. Taigi, šiuo konkrečiu atveju negalima daryti išvados, jog byloje yra pagrindas taikyti pareiškėjo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl atskirasis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo UAB „BMA LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė