2015-11-09 Nr. AB-21551-3-61-3-00628-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2244-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00628-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir atsakovas) 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. sausio 29 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m kameros ploto reikalavimas, nes apie 7,4 kv. m dydžio kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 4 asmenų. Pareiškėjo nuomone, minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto sumažinimas nuo 5 kv. m iki 3,6 kv. m yra draudžiamas bausmės griežtinimas; buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, nes kameros yra užstatytos baldais, jose taip pat įrengtas sanitarinis mazgas. Kamerose šalta, drėgna, nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis. Atvykstant į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumenkinimą ir kt. Pareiškėjas rėmėsi Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2006 metų rekomendacijomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo panašiose bylose suformuota praktika. Pareiškėjo teigimu, EŽTT yra nustatęs orientacinio dydžio priteistinų sumų kompensacijas už kalinimą nežmoniškomis sąlygomis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d. – 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. spalio 3 d. – 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 23 d., 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. lapkričio 5 d. – 2014 m. lapkričio 11 d., 2014 m. lapkričio 27 d. – 2014 m. gruodžio 4 d., 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 17 d., 2014 m. gruodžio 23 d., 2015 m. sausio 9 d. – 2015 m. sausio 11 d., 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 19 d. – 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. sausio 22 d. – 2015 m. sausio 23 d.

Atsakovas pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančių asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo pakankamai neilgai. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjo R. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. sausio 29 d. (klaidingai nurodyta ginčijamo laikotarpio pabaigos data (2014 m. sausio 29 d.) laikytina rašymo apsirikimu) pareiškėjas pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas apie 4 mėnesius. Teismas konstatavo, kad atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymo vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius. Valstybės ribotų finansinių galimybių užtikrinti tinkamas laisvės atėmimo ar suėmimo vykdymo sąlygas teismas taip pat nelaikė pakankamu pagrindu pripažinti, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintu reglamentavimu, EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, padarė išvadą, kad pareiškėjo laikymas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą turėjo neigiamą poveikį jo psichikos būklei, todėl pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau teismas, atsižvelgęs į teismų praktikoje panašiose bylose priteisiamus žalos atlyginimo dydžius, pažymėjo, kad pareiškėjo prašomas priteisti pinginės kompensacijos dydis neproporcingas jo patirtai neturtinei žalai.

Teismas nustatė, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemta nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo ir šių nusiskundimų, kaip savarankiškų žalos padarymo pagrindų, nenagrinėjo. Teismas taip pat nustatė, kad dauguma aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimui konstatuoti. Teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgė į tai, kad ginčijamu laikotarpiu kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus ir pažeidimų nenustatė arba nustatė nežymius pažeidimus, kurie per nustatytus terminus buvo pašalinti. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 550 Eur.

III. Pareiškėjas R. Š. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą: pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, reikšmingas nustatant neturtinės žalos dydį, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Pareiškėjas remiasi Konvencijos 3 straipsniu ir EŽTT praktika, pagal kurią valstybė turi pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų Konvencijos 3 straipsnio nuostatų. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad per pastaruosius metus Seimo kontrolierius ištyrė ne vieną skundą dėl blogų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų ir ne kartą pažymėjo, jog suimtųjų laikymas norminių aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis gali sukelti neigiamus fizinius, psichologinius išgyvenimus, lemti nežmonišką, žeminantį elgesį ar baudimą ir taip pažeisti Konvencijos 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo pareiškėjui buvo daroma objektyviai neigiama žala.

Pareiškėjo nuomone, vertinant dėl pažeidimo patirtos neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į tai, kad kiekvienas asmuo yra atskiras individas, pasižymintis individualiomis psichologinėmis ir emocinėmis savybėmis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam padaryta žala yra didesnė nei paprastai yra laikoma esant minėtam pažeidimui. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-3-371/2003 ir 3K-3-394/2006), pagal kurią, anot pareiškėjo, neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Dėl to pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, yra nepagrįstas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu jo galimybės rinkti reikiamus įrodymus dėl objektyvių priežasčių yra suvaržytos, nes jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, neturi galimybės kreiptis į atitinkamas medicinos įstaigas dėl savo fizinės, psichinės ir emocinės būklės įvertinimo ir konstatavimo.

Pareiškėjas nurodo, kad kai kurių pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime cituojamų administracinių bylų (Nr. A822-1374/2013; A146-140/2014; A756-315/2014) faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, nes asmenys, kurių skundai buvo nagrinėjami minėtose bylose, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomi labai trumpai, t. y. 7 dienas, 19 dienų ir 56 dienas. Minėtomis bylomis buvo nepagrįstai remtasi siekiant motyvuoti priteistą mažesnę sumą, nei buvo prašyta priteisti, nes tokiomis sąlygomis praleistas ilgesnis laikas daro didesnį neigiamą poveikį tiek žmogaus fizinei, tiek ir psichinei sveikatai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. sausio 29 d., nepagrįstai konstatavo, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas apie 4 mėnesius, nes šis laikotarpis sudaro ne apie 4 mėnesius, o 5 mėnesius ir 16 dienų. Be to, pareiškėjo teigimu, minėtas apytikslis laikotarpio įvardijimas yra netinkamas, nes pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktikoje priteistinos neturtinės žalos dydžiais, skaičiuodamas sumas už kiekvieną netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleistą mėnesį.

Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino konkretaus pareiškėjui tekusio ploto, nors šis rodiklis taip pat yra svarbus. Pavyzdžiui, 2015 m. sausio 12 d. pareiškėjas su dar 2 asmenimis buvo laikomas 8,03 kv. m ploto kameroje, t. y. kiekvienam asmeniui teko 2,68 kv. m kameros ploto, įskaitant baldų ir tualeto užimamą plotą, o judėti skirtas plotas šiuo atveju vienam asmeniui sudarė apie 1 kv. m. Pareiškėjo nuomone, tokios laikymo sąlygos negali būti pateisinamos tikėtinomis laisvės atėmimo bausmės pasekmėmis, todėl yra laikytinos žiauriu ir kankinamu elgesiu. Pareiškėjas paaiškina, kad jis šiuo metu ne atlieka laisvės atėmimo bausmę, bet jam yra paskirta kardomoji priemonė (suėmimas), todėl vis dar galiojant nekaltumo prezumpcijai, toks žiaurus elgesys ir žeminančios laikymo sąlygos, kurios yra blogesnės nei laivės atėmimo bausmių vykdymo vietose, gali būti prilyginamos išankstinei bausmei ir yra nepateisinamos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. Š. už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. sausio 29 d. teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygos ginčijamu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad pareiškėjas apie 4 mėnesius buvo kalinamas kamerose, kuriose asmeniui teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme. Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250 straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo teigimu, jam turi būti priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (kamerų drėgme, apšvietimu, temperatūra, atliekamų apžiūrų sąlygomis, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje). Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomo argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Kaip teisingai pažymi pareiškėjas apeliaciniame skunde, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nepaneigia ir pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai apie Seimo kontrolieriaus poziciją dėl blogų laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus, įskaitant judėjimo suvaržymus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl judėjimo galimybių sumažėjimo pagrįstai vertino kaip nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimo dalį.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jis šiuo metu yra ne nuteistasis, o suimtasis, todėl turi būti taikoma nekaltumo prezumpcija, tačiau jo laikymo sąlygos yra blogesnės nei laivės atėmimo bausmių vykdymo vietose. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek suimtieji, tiek nuteistieji turi būti kalinami vadovaujantis jų laikymo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nenurodė jokių ypatingų jo laikymo sąlygų, kurios galėtų pagrįsti pareiškėjo padėties išskirtinumą palyginti su kitų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų padėtimi. Taigi šiuo atveju pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu sąlygos niekaip nepaneigia pareiškėjo nekaltumo prezumpcijos, nes byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą buvo laikomas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. sausio 29 d., tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas minėtos aplinkybės nenustatė. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas ne nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. sausio 29 d., kaip nurodyta skunde, o nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2015 m. sausio 29 d., t. y. daugiau negu 5 mėnesius. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas apie 4 mėnesius. Tai reiškia, kad ne visą ginčo laikotarpį, o tik jo dalį pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Šią aplinkybę patvirtina atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių.

Įvertinusi minėtus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas atsiliepime į skundą pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui: 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2014 m. rugpjūčio 14 d., 2014 m. rugpjūčio 26 d. – 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. rugpjūčio 29 d. – 2014 m. rugsėjo 8 d., 2014 m. spalio 3 d. – 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 23 d., 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 31 d., 2014 m. lapkričio 5 d. – 2014 m. lapkričio 11 d., 2014 m. lapkričio 27 d. – 2014 m. gruodžio 4 d., 2014 m. gruodžio 10 d., 2014 m. gruodžio 17 d., 2014 m. gruodžio 23 d., 2015 m. sausio 9 d. – 2015 m. sausio 11 d., 2015 m. sausio 13 d. – 2015 m. sausio 15 d., 2015 m. sausio 19 d. – 2015 m. sausio 20 d., 2015 m. sausio 22 d. – 2015 m. sausio 23 d. Taigi pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ginčo laikotarpiu iš viso buvo laikomas 170 dienų, iš jų 54 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas vienam asmeniui, o 116 dienų buvo pažeistas teisės aktuose nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto reikalavimas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas apie 4 mėnesius, yra teisinga, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis tokiomis sąlygomis buvo laikomas daugiau negu 5 mėnesius ir kad minėtas apytikslis laikotarpio įvardijimas yra netinkamas, yra nepagrįsti.

Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino svarbaus rodiklio, t. y. konkretaus pareiškėjui tekusio ploto, ir kaip pavyzdį pateikia 2015 m. sausio 12 d. buvusias kalinimo sąlygas. Iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių matyti, kad tomis dienomis, kai nebuvo užtikrinta minimali kameros ploto norma vienam asmeniui, pareiškėjui tekdavo apytiksliai nuo 2,55 iki 2,68 kv. m kameros ploto. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime expressis verbis nedetalizavo, kiek konkrečiai kameros ploto teko pareiškėjui kiekvieną dieną, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės nevertino. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą. Atsižvelgimas į nustatyto pažeidimo mastą būtent ir reiškia, kad pirmosios instancijos teismas vertino, kokia apimtimi buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje vienam asmeniui tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nevertino konkretaus pareiškėjui tekusio kameros ploto.

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu. Pareiškėjo nuomone, skunde prašyta priteisti 4 000 Eur suma yra pagrįsta, nes vertinant dėl pažeidimo patirtos neturtinės žalos dydį turėjo būti atsižvelgta į pareiškėjo individualias savybes, tai, kad neturtinės žalos dydis neturėtų būti įrodinėjamas, o be to, pareiškėjo galimybės rinkti reikiamus įrodymus dėl objektyvių priežasčių yra suvaržytos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai rėmėsi teismų praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Taigi nacionaliniai teismai, spręsdami dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, vadovaujasi nacionaliniais teisės aktais bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2015 m. sausio 29 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis, galiojęs iki 2014 m. rugsėjo 30 d., nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatytas 1 035 Lt (299,76 Eur) minimalus darbo užmokestis, o nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 Eur minimalus darbo užmokestis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama nuo 3 iki 7 Eur (2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-714-442/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1169-442/2015; 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-915-858/2015; 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-985-858/2015; 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-1165-575/2015 ir A-1326-575/2015; 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2849-624/2015)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime rėmėsi teismų praktika, suformuota administracinėse bylose pagal asmenų, kurie Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomi labai trumpai, skundus, nes tokiomis sąlygomis praleistas ilgesnis laikas daro didesnį neigiamą poveikį tiek žmogaus fizinei, tiek ir psichinei sveikatai. Teisėjų kolegija, vertindama minėtą pareiškėjo argumentą, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi ne tik pareiškėjo apeliaciniame skunde minimomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis (Nr. A822-1374/2013; A146-140/2014; A756-315/2014), bet ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (Nr. A520-790/2013; A822-1453/2013; A261-379/2014; A442-464/2014; A442-516/2014; A858-275/2014; A575-622/2014) suformuota praktika. Minėtose bylose nustatyta, kad asmenys neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis buvo kalinami nuo 6 iki 438 dienų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Šiuo atveju taip pat svarbu tai, kad nors pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia teismų praktika, tačiau pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertino atsižvelgęs į individualias nagrinėjamos bylos aplinkybes, įskaitant ir pareiškėjo teisių pažeidimo trukmę.

Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę).

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo kalinamas apie 4 mėnesius kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m erdvės, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Taigi nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščioti gryname ore, pareiškėjas ne visą laiką, kurį praleido Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Pareiškėjas skunde prašė, kad jam būtų priteistas 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios patvirtintų, jog pareiškėjas patyrė būtent tokio dydžio neturtinę žalą. Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja būtinybę vertinant dėl pažeidimo patirtos neturtinės žalos dydį atsižvelgti į jo individualias savybes, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad paties pareiškėjo skundas parašytas pagal šabloną, kuriame pakartoti CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyti neturtinės žalos elementai. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, o skundo argumentas apie depresiją yra nepagrįstas, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, neturi galimybės kreiptis į medicinos įstaigas dėl savo fizinės, psichinės ir emocinės būklės įvertinimo ir konstatavimo, yra nepagrįstas. Šiuo atveju dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime yra suvaržytos tik jo galimybės pasirinkti atitinkamas paslaugas teikiančią medicinos įstaigą, tačiau byloje nėra duomenų, kad būtų buvusi suvaržyta pareiškėjo teisė kreiptis į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo medicinos skyrių su prašymu suteikti būtinas medicinines paslaugas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinės žalos dydis neturėtų būti įrodinėjamas. Kaip jau minėta, neturtinės žalos dydį nustato teismas kiekvienu atveju atsižvelgęs į individualias bylos aplinkybes ir įvertinęs teisiškai reikšmingus kriterijus. Taigi būtent teisiškai reikšmingi kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi būti įrodinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo devintajame skirsnyje įtvirtintomis ir aktualioje teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad teismas atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) padarinius įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas aplinkybes vertino netinkamai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi reikšmingus kriterijus dėl priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo, pareiškėjo nurodomus neigiamus padarinius ir įvertinusi pareiškėjui priteistos sumos dydį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, kitas neigiamas pasekmes jo psichikos būklei ir nustatė teisingą bei adekvatų pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams pareiškėjui priteistinos žalos dydį.

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė