2016-06-14 Nr. AB-12490-3-61-3-01053-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1350-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01053-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. N. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. N. kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (b. l. 51–52, 78), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-895(54); 2) perkelti pareiškėjos atšaukimo iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) kadrų rezervo datą iš 2001 m. rugsėjo 24 d. į 2012 m. sausio 2 d.; 3) įpareigoti VRM pakeisti 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 11SP-39, įskaičiuojant į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 2 d.

Pareiškėja nurodė, kad skundžiamu 2013 m. sausio 8 d. sprendimu jai paskirta valstybinė pareigūno pensija nuo 2012 m. sausio 3 d. Apskaičiuojant jos dydį nebuvo įskaitytas stažas nuo 2001 m. rugsėjo 24 d., kadangi Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 484TE ji buvo atšaukta iš VRM kadrų rezervo, tačiau šis įsakymas yra neteisėtas, tą pagrindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1810/2013 išdėstyti motyvai. Šiame įsakyme taip pat nenurodytas pagrindimas, kodėl išnyko buvimo VRM kadrų rezerve būtinumas. Be to, pensijos santykis yra tęstinis, pensijos išmokos yra periodinės ir skundo padavimas negali būti apribotas laiko terminu absoliučiai, nes turi būti galimybė jį apskųsti bent ateičiai. Įstatymas, suteikia teisę atgauti pensijos nepriemoką, todėl privalo būti galimybė ir ją atgauti teismine tvarka. Apie savo interesų pažeidimą pareiškėja sužinojo 2014 m. rugsėjo mėnesį, kai susipažino su LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A520-1810/2013.

Atsakovas VRM su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 55–58) prašė skundo netenkinti.

Paaiškino, kad įsakymo dalis, kuria pareiškėja atšaukta iš kadrų rezervo, nėra panaikinta ir pareiškėja yra praleidusi jo apskundimo terminą. Pareiškėja apie jos atšaukimą iš kadrų rezervo žinojo, anksčiau į teismą dėl to nesikreipė. Pareiškėja 2001 m. rugsėjo 25 d. – 2012 m. sausio 2 d. ėjo Gyventojų registro tarnybos prie VRM direktorės pareigas. Teisės aktai nenumato galimybės įskaityti į tarnybos laiką pareigūnų ir karių valstybinę pensijai skirti šio pareiškėjos darbo laiko, nes ji ėjo minėtas pareigas nebūdama kadrų rezerve.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendimu (b. l. 88–91) pareiškėjos M. N. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl laikotarpio nuo 2001 m. rugsėjo 25 d. iki 2012 m. sausio 2 d., kuriuo pareiškėja buvo atšaukta iš VRM kadrų rezervo, įskaitymo į tarnybos laiką pensijai skirti. Pareiškėja nurodo, kad šis laikotarpis turi būti įskaitytas į tarnybos laiką, kadangi Vidaus reikalų ministras 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 484TE (b. l. 60–64) ją atšaukė iš kadrų rezervo neteisėtai. Pareiškėjai Vidaus reikalų ministro 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-39 (b. l. 66) nuo 2012 m. gruodžio 1 d. buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Iš pareiškėjos tarnybos laiko apskaitos lapo (b. l. 67–68) matyti, kad skiriant šią pensiją į tarnybos laiką nebuvo įskaičiuojamas laikotarpis nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėja ėjo Gyventojų registro tarnybos prie VRM direktoriaus pavaduotojos pareigas (b. l. 59). Nesutikdama su paskirtos pensijos dydžiu pareiškėja 2014 m. gruodžio 22 d. kreipėsi į VRM, kuri atsakė pareiškėjai 2015 m. sausio 22 d. raštu Nr. 1D-895(54) (b. l. 3). Šiame rašte VRM nurodė, kad Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 484TE dalis, kuria pareiškėja atšaukta iš kadrų rezervo, teisėta, galiojanti ir nėra pagrindo perskaičiuoti paskirtą pensiją, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.

Pareiškėja Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE neteisėtumą grindžia LVAT 2006 m. vasario 15 d. ir 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais (LVAT 2006 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-830/2006, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-1810/2013). Šiose bylose teismas nustatė, kad VRM 2000 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 218 „Dėl Vidaus reikalų ministerijos kadrų rezervo nuostatų dalinio pakeitimo“ patvirtino kadrų rezervo nuostatus (toliau – ir Nuostatai). Teismas nustatė, kad šie nuostatai nustatyta tvarka nebuvo paskelbti, todėl neatitiko norminiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Kadangi Vidaus reikalų ministras priėmė 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 484TE remdamasis šiais nuostatais, teismas panaikino 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalį, kuria minėtose bylose pareiškėjai buvo atšaukti iš kadrų rezervo. Šio įsakymo dalis, kuria iš kadrų rezervo buvo atšaukta pareiškėja M. N., nebuvo panaikinta ir yra galiojanti. Pareiškėja skundu prašo perkelti jos atšaukimo iš kadrų rezervo datą iš 2001 m. rugsėjo 24 d. į 2012 m. sausio 2 d., įpareigoti VRM pakeisti 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 11SP-39, įskaičiuojant į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 2 d. įskaitytinai. Kaip buvo minėta, šį reikalavimą grindžia nurodydama, kad 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 484TE ją atšaukti iš kadrų rezervo, yra neteisėtas.

Ginčijant paskirtos ir mokamos pensijos dydį administraciniame procese paprastai yra vertinamas administracinis aktas, kuriuo pensija paskirta, perskaičiuota ar kitokiu būdu buvo pakoreguotas jos statusas. Nuo šių aktų atlikimo skaičiuojamas ir skundo teismui padavimo terminas (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013). Teismų praktikoje, kuria remiasi ir pareiškėja, sprendžiant pensijos perskaičiavimo klausimą dėl neteisėto atšaukimo iš kadrų rezervo, pensija perskaičiuojama prieš tai išsprendus įsakymo, kuriuo asmuo buvo atšauktas iš kadrų rezervo panaikinimo klausimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A520-1810/2013, 2006 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A502-830/2006). Sprendžiamoje byloje pareiškėjos keliamų reikalavimų nagrinėjimas neatsiejamas nuo Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalies, kuria pareiškėja buvo atšaukta iš kadrų rezervo, teisėtumo klausimo, kreipėsi į teismą 2005 metais, 2013 metais. Pareiškėja skundą teismui pateikė 2015 m. vasario mėnesį.

Pareiškėja skundu neprašo panaikinti Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalies, kuria ji buvo atšaukta iš kadrų rezervo. Teisėtumo principui prieštarautų situacija, kurioje į pareiškėjos tarnybos laiką pareiškėjos pensijai skirti būtų įskaičiuotas laikotarpis nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 2 d., tačiau nebūtų panaikinta įsakymo dalis, kuria pareiškėja nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. buvo atšaukta iš kadrų rezervo. Pažymėtina, kad teismas 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjai siūlė patikslinti skundo reikalavimus papildant juos prašymu panaikinti Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484 TE dalį, kuria pareiškėja buvo atšaukta iš kadrų rezervo, tačiau pareiškėja to nepadarė. Pareiškėja skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad Nuostatai, kuriais remiantis buvo priimtas 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 484TE, nebuvo viešai paskelbti, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad jai buvo žinoma, jog nuo 2001 metų ji buvo atšaukta iš kadrų rezervo – bylos duomenys patvirtina, kad 2001 m. įsakymas su atšauktų iš rezervo asmenų sąrašu buvo išsiųstas į pareiškėjos tuometę darbovietę (b. l. 65). Pareiškėja galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl atšaukimo iš kadrų rezervo jai nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. nebus įskaitomas laikas į tarnybą pensijai skirti, tačiau nesiėmė veiksmų ginti savo interesų. Pareiškėja galėjo ir turėjo žinoti apie atšaukimą iš rezervo, kadangi nuo to momento ji nebelaikė fizinio pasirengimo normatyvų, nebuvo atestuojama, nebuvo taikomos kitos vidaus tarnybos pareigūnų tarnybą reglamentuojančios normos, numatytos Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304), nuo 2004 m. vasario 5 d. – Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute.

Galimybės ginčyti administracinius aktus yra ribojamos skundų padavimo terminais, priešingu atveju, jeigu asmenys gautų laike neribotą galimybę ginčyti administracinius aktus, nukentėtų teisinių santykių stabilumas, administracinio proceso operatyvumas bei vienodos asmenų galimybės ginčyti administracinius aktus ar veiksmus (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 29 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-753/2011). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką ginčuose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų nepriemokų taikomas 3 metų skundo padavimo terminas (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis adm. byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013). Skundžiamu 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-39 pareiškėjai paskirta pensija buvo apskaičiuota tinkamai, o pareiškėjos nurodomas jos interesų pažeidimas kyla iš Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE, tačiau jo dalis, kuria pareiškėja buvo atšaukta iš kadrų rezervo yra galiojanti, sprendžiamoje byloje pareiškėja jos panaikinti neprašo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai paskirta pensija apskaičiuota pagrįstai į tarnybos laiką neįtraukus laikotarpio nuo 2001 m. rugsėjo 24 d., skundžiamu 2015 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1D-895(54) pareiškėjos skundas buvo išnagrinėtas tinkamai ir padaryta teisinga išvada, kad nėra pagrindo perskaičiuoti pareiškėjos pensiją įskaitant minėtą laikotarpį, todėl pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėja M. N. apeliaciniu skundu, kurį patikslino (b. l. 94–5, 99–100), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismo siūlymo patikslinti skundą ir įtraukti reikalavimą panaikinti VRM 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymą, nevykdė, nes panaikinus minėtą įsakymą, jos vidaus tarnybos santykiai atsikurtų ir pareiškėja būtų laikoma statutine valstybės tarnautoja (LVAT 2006 m. vasario 15 d. nutartis adm. byloje Nr. A5-830/2006), tačiau ši situacija būtų neteisėta, kadangi nuo 2012 m. sausio 3 d. pareiškėja tapo tokio amžiaus, nuo kurio pagal Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą statutinėje vidaus tarnyboje tarnauti negalima. Šio aspekto teismas neapsvarstė. Todėl pareiškėja patikslintame skunde prašė ne panaikinti minėtą įsakymą, o jos atšaukimo iš vidaus tarnybos datą perkelti į 2012 m. sausio 2 d. Kadangi įsakymo panaikinimas ir atšaukimo datos perkėlimas į kitą datą yra du skirtingi teisių gynimo būdai, teismo sprendimas atmesti vieną reikalavimą dėl to, kad nepareikštas kitas reikalavimas, yra nelogiškas. Be to, pareiškėjos manymu, teismas nepagrįstai remiasi jos nurodytomis LVAT bylomis pagrįsdamas teiginį, kad pensija perskaičiuojama prieš tai išsprendus įsakymo, kuriuo asmuo atšauktas iš kadrų rezervo, panaikinimo klausimą. Minėtose bylose pensijų priteisimo klausimas išvis nebuvo nagrinėjamas.

Be to, ministro įsakymo išsiuntimas įstaigai, kurioje pareiškėja ėjo direktorės pareigas, nelaikytinas tinkamu jos informavimu. Įsakymas turėjo būti adresuotas būtent pareiškėjai, šiuo atveju – 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymas skirtas plačiam subjektų ratui. Pareiškėjos įsitikinimu, atsakovas (pagal tarnybinių santykių nutraukimo neteisėtumo prezumpciją) taip pat turėjo įrodyti, kad tuo metu pareiškėja nebuvo atostogose, komandiruotėje ar pan. Į kadrų rezervą pareiškėja buvo įtraukta 2001 metų sausio mėnesį, o atšaukta – 2001 m. rugsėjį. Per tą laiką pareiškėja nelaikė jokių normatyvų, nebuvo atestuojama, todėl jai nebuvo žinoma, kaip pasireiškia buvimas kadrų rezerve. Tarnybos pobūdis iki ir po atšaukimo iš kadrų rezervo niekuo nesiskyrė, todėl pareiškėja negalėjo suprasti, kad baigėsi jos buvimas kadrų rezerve.

3 metų terminas kreiptis į teismas (skaičiuojamas nuo sprendimo skirti pensiją dienos) nėra praleistas. Be to, teismas neatsižvelgė į LVAT nutartį byloje Nr. AS-771-492/2015 ir nesprendė pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą terminą.

Atsakovas VRM atsiliepime (b. l. 104–107) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, taip pat sutinka su teismo argumentais. Be to, atsakovas dar kartą pažymi, kad vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalis, kuria pareiškėja atšaukta iš VRM kadrų rezervo, nėra panaikinta. Pareiškėja praleido terminą šiam įsakymui skųsti. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo panaikinti vidaus reikalų ministro 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-895(54).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos M. N. vidaus tarnybos stažo apskaičiavimo, t. y. dėl pareiškėjos reikalavimo įtraukti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 3 d. į jos vidaus tarnybos stažą pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti.

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Vidaus reikalų ministras 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 484TE (b. l. 60–64) atšaukė pareiškėją iš VRM kadrų rezervo. Vidaus reikalų ministro 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 11SP-39 (b. l. 66) pareiškėjai nuo 2012 m. gruodžio 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, į kurią nebuvo įskaičiuojamas laikotarpis nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. (pareiškėjos tarnybos apskaitos lapas, b. l. 67–68). Nesutikdama su minėtu sprendimu, pareiškėja VRM pateikė 2014 m. gruodžio 22 d. skundą, į kurį VRM atsakė 2015 m. sausio 22 d. raštu Nr. 1D-895(54) (b. l. 3). Minėtame rašte VRM nurodė, kad pareiškėjos prašymo panaikinti 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 11SP-39 netenkina, kadangi Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 484TE dalis, kuria pareiškėja atšaukta iš kadrų rezervo, nėra nuginčyta, ji teisėta ir galiojanti, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti paskirtą pensiją.

Pareiškėja 2015 m. vasario 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Iš teismui pateikto patikslinto skundo turinio (b. l. 51–52, 78) matyti, kad pareiškėja teismo prašė perkelti jos atšaukimo iš VRM kadrų rezervo datą iš 2001 m. rugsėjo 24 d. (vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE priėmimo diena) į 2012 m. sausio 2 d. (pareiškėjai sukako Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas amžius, nuo kurio asmuo negali tarnauti vidaus tarnyboje); taip pat pareiškėja prašė įpareigoti VRM pakeisti 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 11SP-39, įskaičiuojant į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 2 d., bei panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2015 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 1D-895(54).

Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimas, kuriuo teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėja savo reikalavimus grindžia iš esmės tuo, jog Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 484TE, kuriuo ji buvo atšaukta iš VRM kadrų rezervo, yra neteisėtas, tačiau šio įsakymo neskundžia. Teismas 2015 m. liepos 8 d. sprendime akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi pareiškėjai buvo siūloma patikslinti skundo reikalavimus, papildant juos prašymu panaikinti Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalį, tačiau pareiškėja to nepadarė. Šiuo aspektu teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjai buvo žinoma, jog nuo 2001 metų ji buvo atšaukta iš kadrų rezervo, kadangi 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymas Nr. 484 TE su atšauktų iš rezervo asmenų sąrašu buvo išsiųstas į pareiškėjos tuometę darbovietę (b. l. 65), o nuo minėtos datos pareiškėja nebelaikė fizinio pasirengimo normatyvų, nebuvo atestuojama, jai nebuvo taikomos kitos vidaus tarnybos pareigūnų tarnybą reglamentuojančios normos, todėl, teismo vertinimu, pareiškėja galėjo ir turėjo numatyti, kad dėl atšaukimo iš kadrų rezervo jai nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. nebus įskaitomas laikas į tarnybą pensijai skirti, tačiau nesiėmė veiksmų ginti savo interesų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės sutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus išsprendė tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškindamas ir taikydamas ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą akcentavęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, teisėjų kolegija iš naujo nekartoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendime išdėstytų argumentų, o tiesiog jiems pritaria.

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo siūlymo patikslinti skundą ir įtraukti reikalavimą panaikinti VRM 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymą neįvykdė, nes panaikinus minėtą įsakymą, jos vidaus tarnybos santykiai atsikurtų ir ji būtų laikoma statutine valstybės tarnautoja, o tokia situacija, pareiškėjos vertinimu, būtų neteisėta, kadangi nuo 2012 m. sausio 3 d. ji tapo tokio amžiaus, nuo kurio pagal Vidaus tarnybos statuto 54 straipsnio 1 dalies 2 punktą statutinėje vidaus tarnyboje tarnauti negalima.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su pastaruoju pareiškėjos argumentu sutikti negali. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendžiant pensijos perskaičiavimo klausimą dėl neteisėto atšaukimo iš kadrų rezervo, pensija perskaičiuojama prieš tai išsprendus įsakymo, kuriuo asmuo buvo atšauktas iš kadrų rezervo panaikinimo klausimą. Tokios praktikos laikytasi ir LVAT bylose, kurias pareiškėja akcentavo tiek skunde, tiek papildytuose skunduose: LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1810/2013 bei 2006 m. vasario 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-830/2006.

Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje Nr. A520-1810/2013 tenkino pareiškėjos I. Ž. reikalavimą panaikinti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 9.4-2746(3.7), kuriuo į pareiškėjos I. Ž. stažą valstybinei pensijai gauti neįtrauktas laikotarpis nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d., taip pat reikalavimą įpareigoti Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentą perskaičiuoti I. Ž. vidaus tarnybos stažą, į šį įskaitant laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2002 m. lapkričio 28 d., tik po to, kai išnagrinėjo ir tenkino pareiškėjos reikalavimą panaikinti atitinkamą Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d.

įsakymo Nr. 484TE dalį dėl išbraukimo iš VRM kadrų rezervo. Administracinėje byloje Nr. A502-830/2006 taip pat iš pradžių išnagrinėtas reikalavimas panaikinti atitinkamą Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymo Nr. 484TE dalį, ir tik panaikinus minėto įsakymo dalį dėl pareiškėjo A. B. išbraukimo iš VRM kadrų rezervo, teismas, be kita ko, tenkino pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją iš naujo svarstyti jo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo.

Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LVAT nutartį byloje Nr. AS-771-492/2015, todėl neišsprendė jos prašymo atnaujinti praleistą terminą. Minėti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamai situacijos esminės įtakos neturi, kadangi, kaip matyti iš minėtoje administracinėje byloje priimtos 2015 m. balandžio 29 d. nutarties turinio (b. l. 40–42), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį tik į tai, jog neišspręstas pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą VRM 2013 m. sausio 8 d. sprendimui Nr. 11SP-39 apskųsti (pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 53) priėmė nagrinėti pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimus, be kita ko, ir reikalavimą įpareigoti VRM pakeisti 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 11SP-39, įskaičiuojant į tarnybos laiką pensijai skirti laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. sausio 2 d.). Prašymo atnaujinti terminą skųsti Vidaus reikalų ministro 2001 m. rugsėjo 24 d. įsakymą Nr. 484TE pareiškėja teismui neteikė (tą patvirtina ir pati pareiškėja apeliaciniame skunde, b. l. 99–100). Nepanaikinus minėto Vidaus reikalų ministro įsakymo, kaip teisingai ir pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju negali būti tenkinami ir pareiškėjos reikalavimai dėl atšaukimo iš VRM kadrų rezervo datos perkėlimo iš 2001 m. rugsėjo 24 d. į 2012 m. sausio 2 d., VRM 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 11SP-39 pakeitimo bei Vidaus reikalų ministro 2015 m. sausio 22 d. sprendimo Nr. 1D-895(54) panaikinimo.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos M. N. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M. N. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė