2016-12-06 Nr. AB-22865-3-61-3-04140-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3450-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04140-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.3; 9.8; 10.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S. ir Ž. D. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. S. ir Ž. D. (toliau – ir pareiškėjai) 2015 m. rugpjūčio 18 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2015 m. liepos 23 d. sprendimo Nr. 1A-332 „Dėl Ž. D. ir A. S. skundų“ dalį dėl 2 687 Eur muito, 10 219 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) ir 819 Eur PVM delspinigių apskaičiavimo, įregistravimo ir įpareigojimo sumokėti; 2) panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo Nr. 5KM19/48-0475S dalį dėl 2 687 Eur muito, 10 219 Eur PVM ir 819 Eur PVM delspinigių apskaičiavimo, įregistravimo ir įpareigojimo sumokėti.

Pareiškėjai nesutinka su jų atžvilgiu priimtais sprendimais dėl esą neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją iš Baltarusijos Respublikos įvežtų prekių – 519 600 vnt. (25 980 pakelių) cigarečių „Winston“, kurios paženklintos Baltarusijos Respublikos akcizų ženklais – patvirtinto pavyzdžio banderolėmis. Priimant šį sprendimą, buvo remtasi Suomijos muitinės 2015 m. balandžio 17 d. raštu, kuriame nurodyta, jog pareiškėjai buvo sulaikyti Helsinkio uoste keleiviniu laivu specialiai įrengtose slėptuvėse gabenantys kontrabandinį cigarečių krovinį. Pareiškėjų teigimu, priimant sprendimą nebuvo išsamiai ištirta, ar tikrai cigaretės buvo gabenamos ir įvežtos per Lietuvos Respublikos teritoriją. Baltarusija turi sieną ir su Lenkija, Latvija, todėl cigaretės galėjo būti įvežtos ir per šių valstybių teritoriją. Pareiškėjų nuomone, Suomijos muitinės raštas yra nepakankamas įrodymas konstatuoti, kad cigaretės buvo įvežtos ar gabenamos per Lietuvos Respublikos teritoriją, nes yra informacinio pobūdžio, Suomijos teismo sprendimas plačiąja prasme neturi res judicata galios, todėl siekiant išsamiai pagrįsti sprendimą objektyviais duomenimis, turėjo būti išreikalautas ne tik Suomijos valstybės nuosprendis, o visa baudžiamosios bylos medžiaga, kita tyrimo medžiaga. Ištyrus šią medžiagą, būtų galima daryti išvadas, ar tikrai cigaretės buvo gabenamos, ar neteisėtai įvežamos per Lietuvos Respublikos teritoriją.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjams importo mokesčių skolą Kauno teritorinė muitinė įregistravo remdamasi Helsinkio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 14/149346 (baudžiamojoje byloje Nr. R14/852) nustatytais faktais, apie kuriuos Suomijos muitinė 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. 8482/03.01.09.02.04/2014 informavo Lietuvos muitinę. Rašte buvo nurodyta, kad Lietuvos piliečiai Ž. D. ir A. S. 2014 m. rugpjūčio 25 d. Helsinkio Lansisatama uoste buvo sulaikyti, keleiviniu laivu „m/s Star“ mobiliajame name „Hymer“ specialiai įrengtose slėptuvėse atgabenę kontrabandinį cigarečių „Winston“ (2 598 pakeliai) krovinį.

Rašte teigiama: „teismas nustatė, kad buvo įrodyta, jog dėl cigarečių kiekio, cigarečių slėpimo būdo ir su transporto priemone susijusių neteisėtumų (pakeistos konstrukcijos) bei visų kitų dalykų, p. D. ir p. S. kaip „profesionalai“ gabeno cigaretes iš vienos šalies į kitą“, „buvo įrodyta, kad cigaretės buvo gabenamos į Suomiją iš Lietuvos“, o į Lietuvą įvežtos iš Baltarusijos Respublikos, nuslepiant nuo muitinės kontrolės ir jų nedeklaravus nustatyta tvarka. Minėtame Suomijos muitinės rašte aiškiai įvardinti skolininkai bei nurodytos prekės, už kurias, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 1 dalimi, turi būti apskaičiuoti importo mokesčiai.

Atsakovo teigimu, abejoti kitos šalies muitinės administracijos atsiųsta informacija Lietuvos muitinei nėra pagrindo. Atsakovas paaiškino, kad, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Už pareiškėjų sulaikytas ir konfiskuotas cigaretes importo mokesčių skola muitinei atsirado dar iki jų sulaikymo (neteisėto įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu). Pareiškėjai pagristai buvo pripažinti skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies pirmos įtraukos pagrindu, jie taip pat pripažintini importuotojais ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo prasme.

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 94 straipsnio 3 dalimi, būtent jiems tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes). Mokesčių skola už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu (nepriklausomai nuo to, legaliai ar nelegaliai jos įvežamos, kaltas ar nekaltas asmuo jas įvežęs), o ne tada, kai jos yra sulaikomos ar konfiskuojamos, tačiau prievolė sumokėti mokesčius – kai nustatomas skolininkas. Taigi, siekiant išvengti delspinigių mokėjimo, būtina laikytis teisės aktais nustatytų prievolių – įvežamas prekes pateikti muitinei ir jas deklaruoti nustatyta tvarka bei laiku sumokėti mokesčius.

Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjams importo skola muitinei įregistruota remiantis objektyviais, baudžiamojoje byloje nustatytais duomenimis. Pareiškėjai, nesutikdami su muitinės priimtais sprendimais, turėtų savo argumentus pagrįsti konkrečiais duomenimis ir įrodymais, kad skundžiamame sprendime nurodyti faktai ar išvados yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjams baudžiamosios bylos medžiaga žinoma, nes A. S. pats pripažįsta, jog jis buvo nuteistas už nelegalų cigarečių gabenimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinė muitinė atsiliepime paaiškino, kad skundžiamą sprendimą priėmė bei skolą įregistravo remdamasi Helsinkio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendime Nr. 14/149346 ir baudžiamojoje byloje Nr. R14/8523 nustatytais faktais. Pareiškėjai pagrįstai ir tinkamai neargumentavo, kodėl muitinės apskaičiuoti mokesčiai yra nepagrįsti ar neteisingi, kodėl Lietuvos muitinė, įrodinėdama, kad ne Bendrijos prekės (ginčui aktualios cigaretės) anksčiau kirto Bendrijos muitinės teritoriją Lietuvos teritorijoje, nebegali remtis kitos Bendrijos muitų teritorijos šalies pateiktais įrodymais, kai tos šalies teismo nuosprendžiu buvo nustatyti faktai, kad cigaretės buvo gabenamos į Suomiją iš Lietuvos“, o į Lietuvą įvežtos iš Baltarusijos Respublikos. Be to, pareiškėjai nepateikė jokių nustatytus faktus paneigiančių įrodymų, kodėl muitinės priskaičiuotos mokesčių sumos yra neteisingos. Kauno teritorinės muitinės nuomone, pareiškėjų teiginiai dėl įrodymų nepakankamu yra nepagrįsti, deklaratyvūs, tuo tarpu muitinės sprendimai pagrįsti oficialiais kitos Bendrijos muitų teritorijos šalies duomenimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 9 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė, remdamasi Suomijos teritorinės muitinės pateikta informacija dėl pareiškėjų vykdytos cigarečių kontrabandos, vadovaudamasi 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinė kodeksas), 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 ir 3 dalimis, pareiškėjams įregistravo importo mokesčių skolą. Teismas pažymėjo, kad cigaretės buvo paženklintos Baltarusijos Respublikos banderolėmis, šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies. Pareiškėjai muitinei nepateikė cigarečių įsigijimo dokumentų bei dokumentų, numatytų 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 314 c straipsnyje, patvirtinančių prekių turimą Bendrijos prekių statusą ar įrodančių importo muitų ir kitų mokesčių sumokėjimą už šias, iš trečiųjų šalių į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes. Teismas taip pat rėmėsi Helsinkio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu, teigdamas, kad iš jo matyti, jog pareiškėjai suprato apie neteisėtą cigarečių įvežimą per Lietuvos Respublikos teritoriją į Suomiją. Teismas sprendė, kad pareiškėjai dėl tokių savo veiksmų (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis) laikomi skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktą, nes negalėjo nežinoti, jog šios prekės (cigaretės) į Suomiją per Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai.

Teismas pažymėjo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauka nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją, tam, jog jis būtų pripažintas skolininku, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai.

Teismo vertinimu, bylos įrodymai aiškiai patvirtina, kad cigaretės iš Baltarusijos Respublikos buvo įvežtos į Lietuvą, vadinasi, Lietuvos muitinė, o ne Suomijos, pagrįstai ir teisėtai už šias cigaretes apskaičiavo ir įregistravo 2 687,00 Eur importo muito mokesčių skolą.

Įvertinęs PVM nustatantį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Bendrijų teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai pripažįstami importuotojais ir PVM įstatymo prasme, todėl, vadovaujantis PVM įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, būtent pareiškėjams tenka pareiga sumokėti PVM už ginčo prekes (cigaretes).

Teismas pabrėžė, kad Suomijos mokesčių administratorius prašo pagalbos dėl apskaičiuoto akcizo mokesčio išieškojimo, o pareiškėjams už tas pačias neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes Kauno teritorinės muitinės yra apskaičiuotas importo PVM ir muito mokesčiai, todėl šių mokesčių negalima laikyti tapačiais.

Kadangi mokesčių skola už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu (nepriklausomai nuo to, legaliai, ar nelegaliai jos įvežamos, kaltas ar nekaltas asmuo jas įvežęs), o ne tada, kai jos yra sulaikomos ar konfiskuojamos, prievolė sumokėti mokesčius atsiranda tuomet, kai nustatomas skolininkas. Teismo vertinimu, pareiškėjai neįvykdė šių teisės normų imperatyvių reikalavimų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai mokesčius turėjo sumokėti prekių išleidimo į apyvartą dieną, t. y. tą dieną, kai neteisėtai įvežtos cigaretės pateko į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjams buvo pagrįstai priskaičiuoti delspinigiai pagal Mokesčių administravimo įstatymo nuostatas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose pagrįstai nuspręsta priskaičiuoti pareiškėjams muito ir pridėtinės vertės mokesčius, todėl pareiškėjų skundo netenkino.

III. Pareiškėjas A. S. apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai, tinkamai neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų, aplinkybių ir įrodymų, nevykdė pareigos, nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje, pagal kurį teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai reikšmingas aplinkybes, ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas išvadą dėl to, jog cigaretės buvo gabentos per Lietuvos Respublikos teritoriją, įvežant jas iš Baltarusijos Respublikos, padarė remdamasis anksčiau minėtu Helsinkio apygardos teismo nuosprendžiu, nors tokios aplinkybės šiame teismo procesiniame sprendime nebuvo nurodytos. Pareiškėjo nuomone, Suomijos muitinės tarnybos raštas yra informacinio pobūdžio, todėl nepakankamas įrodymas siekiant konstatuoti, jog cigaretės buvo gabenamos per Lietuvos valstybės teritoriją. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir nesiėmė priemonių, kad būtų išreikalauta visa bylai tinkamai išspręsti reikalinga medžiaga iš Helsinkio apygardos teismo bei Suomijos muitinės tarnybos. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, remiantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 2 dalimi, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kur atitinkamos prekės buvo anksčiausiai, tačiau šiuo atveju nėra duomenų, jog cigaretės buvo Lietuvos Respublikoje, todėl negalima ir teigti, kad skola atsirado Lietuvos muitinei.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad nėra surinkta duomenų apie tai, jog cigaretės buvo gabenamos per Lietuvos Respubliką. Šį faktą, atsakovo teigimu, patvirtina Helsinkio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimas baudžiamojoje byloje, kuriame, remiantis pačių pareiškėjų parodymais, nustatyta, jog cigaretės pradėtos gabenti iš Lietuvos teritorijos. Taigi iš Baltarusijos Respublikos neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos cigaretės pirmiausiai atgabentos į Lietuvos Respubliką, o šį faktą paneigiančių įrodymų pareiškėjai nepateikė. Suomijos muitinės tarnyba duomenis Lietuvos muitinei dėl importo mokesčių skolos įregistravimo perdavė remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgus į tai, kur prekės buvo anksčiausiai, kai laikoma, jog skola muitinei jau buvo atsiradusi. Atsakovas pažymėjo, kad atitinkamos Bendrijos institucijos, įskaitant muitines, tarpusavio pagalbą teikia savo iniciatyva ir perduoda visą turimą informaciją, kurios gali sudaryti sąlygas muitinės ar žemės ūkio teisės aktų pažeidimams. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, konkrečiai nenurodė, kokie faktai ar aplinkybės teismo nustatyti neteisingai, kokios teisės aktų nuostatos pritaikytos klaidingai. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai išnagrinėjus visus byloje nustatytus faktus ir aplinkybes, tinkamai teisės aktus bei teismų praktiką.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą, remdamasis anksčiau išdėstytais argumentais, taip pat prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno teritorinė muitinė atsiliepime pabrėžė, kad mokesčių apskaičiavimas grindžiamas Suomijos muitinės administracijos pateiktais įrodymais, minėtoje valstybėje nustačius, jog šiam ginčui aktualios cigaretės buvo gabentos iš Baltarusijos Respublikos į Suomiją, jas neteisėtai įvežus į Lietuvos Respublikos teritoriją. Priešingu atveju tokie duomenys ir įrodymai būtų pateikti ne Lietuvos, o kitos atitinkamos valstybės narės muitinėms. Kauno teritorinės muitinės teigimu, pareiškėjas savo argumentų neįrodė ir byloje nustatytų aplinkybių nepaneigė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimo įregistruoti pareiškėjams A. S. ir Ž. D. skolą muitinei už neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas cigaretes, pripažinti pareiškėjus skolininkais muitinei ir apskaičiuoti jiems mokestinę prievolę, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno teritorinė muitinė 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Nr. 5KM19/48-0475S „Dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo“ pripažino pareiškėjus skolininkais muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų prekių – 25 980 pakelių cigarečių „Winston“, paženklintų Baltarusijos Respublikos patvirtinto pavyzdžio banderolėmis, ir įregistravo jiems atitinkamą mokestinę prievolę. Įregistruodama minėtą mokestinę prievolę, Kauno teritorinė muitinė rėmėsi Suomijos kompetentingos muitinės tarnybos pateikta informacija dėl pareiškėjų nuteisimo už įvykdytą nusikaltimą – cigarečių kontrabandą ir kitą neteisėtą veiką, t. y. šios informacijos pagrindu nustatyta, kad cigaretės iš Baltarusijos Respublikos buvo įvežtos jų teisės aktų nustatyta tvarka nedeklaravus į Lietuvą, iš kur toliau buvo gabenamos iki Suomijos.

Pareiškėjas A. S., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, jog, priimant sprendimą, nebuvo surinkta objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad cigaretės buvo gabenamos ir įvežtos per Lietuvos Respublikos teritoriją, o Suomijos kompetentingos muitinės pateikta informacija nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas šiam faktui konstatuoti.

Bendrijos muitinės kodekso, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Taigi prekės, kurios kirtusios Bendrijos išorės sieną sausuma yra minėtoje teritorijoje jau už pirmosios muitinės įstaigos, tačiau kurios nebuvo pristatytos į šią įstaigą, o už pranešimą muitinei apie šių prekių įvežimą atsakingi asmenys apie tai nepranešė, yra neteisėtai (į šią teritoriją) įvežtos prekės Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio prasme.

Pripažintina, jog ginčo byloje dėl to, kad prekės (cigaretės) nebuvo pristatytos muitinės įstaigai, nėra, todėl darytina išvada, jog jos į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai, dėl ko atsirado importo skola muitinei. Kita vertus, pareiškėjas nesutinka, kad importo skola muitinei atsirado būtent Lietuvos Respublikoje.

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, skola muitinei atsiranda toje vietoje, kurioje įvykdomi jos atsiradimą lemiantys veiksmai, o jeigu tos vietos nustatyti negalima, toje vietoje, kurioje muitinė prekes pripažino esant tokioje padėtyje, kuriai susidarius atsiranda skola muitinei. Taigi, nustačius vietą, kurioje atsirado skola muitinei, galima nustatyti valstybę narę, kuri kompetentinga išieškoti muito mokesčius.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nustatė, kad faktą, jog prekės (cigaretės) buvo neteisėtai įvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos pirmiausia būtent į Lietuvos Respublikos teritoriją, patvirtina Suomijos kompetentingos muitinės tarnybos pateikti duomenys. Byloje pateiktas Suomijos muitinės 2015 m. balandžio 17 d. raštas (b. l. 46–51), kuriuo informuojama, kad pareiškėjai Helsinkio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. R14/8523 buvo nuteisti dėl cigarečių kontrabandos ir kitos neteisėtos veikos, gabenus cigaretes į Suomiją iš Lietuvos, jas Lietuvą įvežus iš Baltarusijos Respublikos nuslepiant nuo muitinės kontrolės ir jų nedeklaravus nustatyta tvarka.

Pasisakydama dėl Lietuvos muitinės teisės remtis kitos Bendrijos muitų teritorijos šalies muitinės tarnybos pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad 1997 m. gruodžio 18 d. Konvencija dėl muitinės administracijų tarpusavio pagalbos ir bendradarbiavimo, taip pat 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 515/97 dėl valstybių narių administracinių institucijų tarpusavio pagalbos ir dėl pastarųjų bei Komisijos bendradarbiavimo, siekiant užtikrinti teisingą muitinės ir žemės ūkio teisės aktų taikymą, įpareigoja valstybių narių kompetentingas institucijas teikti kitų valstybių narių kompetentingoms institucijoms pagalbą, be kita ko, visą reikšmingą informaciją, be išankstinio prašymo. Nagrinėjamos bylos kontekste tokia informacija Suomijos muitinės tarnybos pateikta Lietuvai, nustačius, jog cigaretės į Suomiją neteisėtai įvežtos iš Baltarusijos Respublikos jas gabenant per Lietuvos Respublikos teritoriją, t. y. remiantis Bendrijos muitinės kodekso 215 straipsnio 1 dalimi, konstatavus, jog importo skola muitinei šiuo atveju kilo Lietuvoje. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas šį faktą paneigiančių įrodymų, jog anksčiau minėti veiksmai įvyko ne Lietuvos Respublikoje, nepateikė.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Administracinių ginčų teisenoje teismui yra numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.), tačiau aktyvaus teismo principas turi būti taikomas kartu su visais kitais administracinio proceso principais, tarp jų rungimosi principu, reiškiančiu, kad bylos šalims procese turi būti užtikrintos vienodos galimybės. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, teigiant, jog cigaretės Lietuvoje nebuvo gabenamos, yra deklaratyvaus pobūdžio ir prieštarauja objektyviems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, todėl atmestini. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši teismo išvada buvo grindžiama, be kita ko, Helsinkio apygardos teismo baudžiamosios bylos priimtame sprendime dėl pareiškėjo padarytos veikos užfiksuotais parodymais, šį sprendimą (kartu su jo vertimu į lietuvių kalbą) pareiškėjas buvo pateikęs pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas, apeliaciniu skundu prašydamas išreikalauti iš Suomijos muitinės tarnybos bei Helsinkio apygardos teismo baudžiamosios bylos medžiagą, šio prašymo nedetalizuoja, nenurodo, kaip atitinkami duomenys patvirtins pareiškėjo skundo argumentus, juolab, kad ginčui išspręsti reikšminga medžiaga jau buvo pateikta ir išnagrinėta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, motyvuotas, faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, sprendime pateiktas išsamus, teisės normų analize paremtas skolos muitinei atsiradimo ir atitinkamai pareiškėjo pripažinimo skolininku muitinei vertinimas.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius