a44ee1d0-1d2c-43f8-ae1c-ecbfa3f397c8 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. I-2413-815/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00586-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 16.2, 74 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. gegužės 18 d.Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, sekretoriaujant Aistei Lunienei, raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjo – V. I. praÅ¡ymÄ atsakovui – Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ ,n u s t a t ė : I 1. PareiÅ¡kėjas V. I. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo – Vilniaus pataisos namų dėl taikyto 70 procentų priedų ir priemokų ribojimo už 2007 metų vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius, už 2008 metų spalio-gruodžio mėnesius 1732,49 Lt neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį.

2. PareiÅ¡kėjas skunde nurodo, kad jis yra Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) pareigÅ«nas (statutinis valstybės tarnautojas), Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sÄ jungos narys. Laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) 23 straipsnio 2 dalies bei kitų VTÄ® VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatų taikymo už atliktas pareigas nepagrįstai ir neteisėtai jam buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis (iÅ¡mokėta tik priemokų ir priedų sumos dalis, nevirÅ¡ijusi 70 procentų pareiginės algos).

Iš viso nurodytu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėta už 2007 metų vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius, už 2008 metų spalio - gruodžio mėnesius 1732,49 Lt.Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.2.1. Pagal VTĮ (2007 m. birželio 7 d. redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) 23 straipsnį, priemokos ir priedai yra viena valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sudedamųjų dalių. VTĮ 23 str. 2 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. Å¡is ribojimas netaikomas priedui už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä ir pareiginės algos dydžio vienkartiniam priedui.2.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo pripažinta, kad VTÄ® VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui;

VTÄ® VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduoti virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo VTÄ® 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Taigi minėtu KT nutarimu darbo užmokesčio dalies vidaus tarnybos sistemos pareigūnams neišmokėjimas dėl VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto ribojimo buvo pripažintas neteisėtu.2.3. Nors pareiškėjas yra ne vidaus tarnybos sistemos pareigūnas, o Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – Departamentas) pareigūnas, tačiau, jo manymu, vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) nuostatomis, 2009 m. gruodžio 11 d.

KT nutarimas taikytinas taip pat ir jo atžvilgiu. 2.4. Pagal Statuto (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) 42 straipsnio 1 dalį į nustatytÄ bendrÄ priedų ir priemokų sumos apribojimÄ iki 70 procentų pareiginės algos yra įskaitomas ir Statuto 42 straipsnio 3 dalyje nustatytas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä , todėl Statuto 42 straipsnio 1 dalies nuostata yra prieÅ¡taraujanti VTÄ® 23 straipsnio 2 daliai (galiojusiai nuo 2007 m. spalio 1 d.), nes dar labiau apsunkina teisės į priedus ir priemokas įgyvendinimo galimybę.2.5.

Pagal VTÄ® 4 straipsnio 2 dalį, mokant pareiÅ¡kėjui darbo užmokestį, turėjo bÅ«ti ir buvo besÄ lygiÅ¡kai taikomas VTÄ® IV skyrius, o taip pat ir VTÄ® 23 straipsnio 2 dalis, todėl jis negavo nurodytos jam priklausiusio darbo užmokesčio dalies. Todėl, KT pripažinus VTÄ® VI skyrių prieÅ¡taraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, pareiÅ¡kėjo pažeistos teisės turi bÅ«ti apgintos, o dėl ribojimo neteisėtai jam neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis – iÅ¡mokėta.2.6.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, KT sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Spręsdamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – KTÄ®) 72 straipsnio 4 dalies nuostatos konstitucingumo klausimÄ , KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimu konstatavo, jog „šioje dalyje yra įtvirtintas reikalavimas nutraukti neįvykdytų sprendimų, pagrįstų teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo, vykdymÄ , t. y. draudimas vykdyti neįvykdytus sprendimus. <...> Taigi KTÄ® 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka Å¡ias sÄ lygas: buvo priimti pagal teisės aktÄ iki jo pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti. <...> Tai, ar KTÄ® 72 straipsnio 4 dalies požiÅ«riu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teise taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiÅ¡kindamas KTÄ® 72 straipsnio 4 dalies nuostatÄ , yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedÅ«roje nustatytų faktinių aplinkybių, iÅ¡ kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimÄ , kuris jau negali bÅ«ti ginčijamas. Iki Å¡io momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs bÅ«tino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedÅ«ra nėra baigta.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato iÅ¡imčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visÄ numatytÄ sprendimo priėmimo procedÅ«rÄ , įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo iÅ¡nagrinėjimÄ teisme, kai iÅ¡nyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“ (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-12-219/2004).

Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTÄ® 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, prieÅ¡ingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose.

BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTÄ® 72 straipsnio 4 dalies prasme (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-638-05). 2.7. PareiÅ¡kėjo teigimu, apie savo teisės į teisingÄ apmokėjimÄ pažeidimÄ jis objektyviai sužinojo nuo 2009 m. gruodžio 11 d. KT nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d.

Todėl bÅ«tent nuo Å¡ios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismÄ . Taigi pareiÅ¡kėjas yra iÅ¡saugojęs galimybes teismine tvarka ginti dėl priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas savo teises. Todėl sprendimas (bendrÄ ja prasme) dėl darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimo laikytinas neįvykdytu ir todėl pareiÅ¡kėjo keliamiems reikalavimams yra taikytinas 2009 m. gruodžio 11 d. KT nutarimas bei priteistina visa praÅ¡oma suma, nes ji nevirÅ¡ija Darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsnyje numatyto termino.2.8.

Valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri Å¡io asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (2004 m. gruodžio 13 d. KT nutarimas). Taigi, bendrÄ ja prasme pareiÅ¡kėjo (kaip ir visų valstybės tarnautojų) darbdavys yra Lietuvos valstybė. Tačiau, LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigÄ tinkamai atlyginti pareigÅ«nui už jo atliktÄ darbÄ , įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigÅ«nas tarnavo (pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010).

Remiantis minėtÄ ja praktika, tinkamu atsakovu Å¡ioje byloje laikytinas darbdavys – Vilniaus PN.3. PareiÅ¡kėjas taip pat pateikė teismui praÅ¡ymÄ atnaujinti ieÅ¡kinio senaties terminÄ (b. l. 23-26). PraÅ¡ymas grindžiamas tokiais argumentais. 3.1. PareiÅ¡kėjas sutinka, kad reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikomas bendrasis trejų metų ieÅ¡kinio senaties terminas (DK 27 straipsnio 2 dalis), tačiau, pareiÅ¡kėjo manymu, DK neįtvirtina specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų, todėl sprendžiant ieÅ¡kinio senaties taikymo klausimÄ Å¡ioje byloje, turi bÅ«ti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatomis.3.2.

AiÅ¡kinant CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39 „Dėl ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ buvo konstatuota, kad sužinojimo apie teisės pažeidimÄ momentu laikytina diena, kada asmuo faktiÅ¡kai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami, o „tais atvejais, kada ieÅ¡kovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimÄ sužinojo ne paties teisės pažeidimo dienÄ , teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo prieÅ¡ingai, ir ar ieÅ¡kovas apie teisės pažeidimÄ sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo.

Sprendžiant, kada apie pažeistÄ teisę turėjo sužinoti apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, bÅ«tina nustatyti teisės pažeidimo pobÅ«dį bei momentÄ , nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rÅ«pestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiÅ¡koje situacijoje turėjo iÅ¡siaiÅ¡kinti, jog jo teisė yra pažeista. Reikia atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumÄ atsakovo asmenines savybes, jo veiksmų ar neveikimo įtakÄ ieÅ¡kovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui bei kitas turinčias reikÅ¡mės aplinkybes.

Tuo atveju, jeigu ieÅ¡kovo amžius, iÅ¡silavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog Å¡is asmuo apie savo teisių pažeidimÄ turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, į Å¡ias aplinkybes taip pat turi bÅ«ti atkreipiamas dėmesys nustatant ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžios momentÄ . PrieÅ¡ingai, jeigu ieÅ¡kovo individualios savybės galėjo apsunkinti susidariusios situacijos suvokimÄ , į Å¡ias aplinkybes, nustatant ieÅ¡kinio senaties termino eigos pradžiÄ , atsižvelgti nereikia.

Minėtos aplinkybės gali sudaryti pagrindÄ svarstyti klausimÄ dėl praleisto ieÅ¡kinio senaties termino atnaujinimo“. PareiÅ¡kėjo teigimu, nors atsiskaitymo lapeliuose kiekvienÄ mėnesį bÅ«davo numatyta atitinkama suma, neiÅ¡mokėta dėl VTÄ® 23 straipsnio 2 dalies taikymo, tačiau tuo metu 70 procentų pareiginės algos dydžio priedų bei priemokų sumÄ virÅ¡ijusios darbo užmokesčio dalies nemokėjimas buvo laikomas teisėtu, todėl pareiÅ¡kėjas tuomet nežinojo ir negalėjo žinoti, jog pažeidžiamos jo konstitucinės teisės. Dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimo neteisėtumo faktas buvo pripažintas KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, ir bÅ«tent nuo Å¡io KT nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2009 m. gruodžio 11 d., pareiÅ¡kėjas sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už atliktÄ darbÄ pažeidimÄ .

Todėl mano, jog bÅ«tent nuo Å¡ios dienos jam atsirado teisė dėl savo pažeistų teisių kreiptis į teismÄ , ir Å¡iÄ savo teisę jis įgyvendino nepasibaigus 3 metų senaties terminui. 3.3. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį bei suformuotÄ teismų praktikÄ , tais atvejais, kai ginčo Å¡alis reikalauja taikyti ieÅ¡kinio senatį, teismas, atsižvelgdamas nustatytas faktines bylos aplinkybes, ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias teisės normas turi taikyti net tada, kai nėra ieÅ¡kovo praÅ¡ymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006;

LVAT 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1019/2009). PareiÅ¡kėjo teigimu, dėl taikyto ribojimo darbo užmokesčio dalies neiÅ¡mokėjimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir per visÄ laikotarpį iki kreipimosi į teismÄ teisminės gynybos teisinis reglamentavimas dėl tokio ribojimo nebuvo keičiamas taip, kad neprieÅ¡tarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms. AnalogiÅ¡kais pagrindais teisėjų kolegijos iniciatyva ieÅ¡kinio senaties terminai buvo atnaujinami LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartyje Nr. A-822-1037/2009, 2009 m. lapkričio 19 d. nutartyje Nr. A-756-969-09 ir kt.).

Todėl, pareiÅ¡kėjo manymu, ir Å¡ioje byloje ieÅ¡kinio senaties terminas turi bÅ«ti atnaujintas. 3.4. Tiek teisėjams, tiek valstybės tarnautojams darbo užmokestis yra nustatomas įstatymu, todėl nepagrįstas jo dalies nemokėjimas abiem grupėm sukelia neigiamas ekonomines pasekmes ir pažeidžia konstitucines teises. Kadangi aplinkybės dėl teisinio reguliavimo yra analogiÅ¡kos tiek teisėjų, tiek valstybės tarnautojų darbo užmokesčio neiÅ¡mokėjimo bylose, todėl ir atkuriant pažeistÄ konstitucinę teisę į teisingÄ apmokėjimÄ turi bÅ«ti taikomos iÅ¡ esmės vienodos priemonės, t.y. pirmiausia atnaujinimas ieÅ¡kinio senaties terminas.

PrieÅ¡ingu atveju susidaro situacija, kad esant analogiÅ¡koms aplinkybėms asmenims įstatyminės nuostatos (CK 1.131 straipsnio 2 dalis) taikomos skirtingai, kas lemia nelygybę prieÅ¡ įstatymÄ ir neatitinka Konstitucijos 29 straipsnio.3.5. PareiÅ¡kėjas iki 2012 m. vasario 17 d. buvo Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos narys. 2010 m. Å¡ios profesinės sÄ jungos pirmininkas T. C. jam, kaip ir kitiems Vilniaus PN pareigÅ«nams, profesinės sÄ jungos nariams, žodžiu įsipareigojo paruoÅ¡ti reikalingus procesinius dokumentus dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio prisiteisimo bei suteikti kitÄ reikalingÄ teisinę pagalbÄ .

Kadangi pareiÅ¡kėjas neturi teisinio iÅ¡silavinimo ir nežino teisminį procesÄ reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos pirmininkui T. C. 2010 m. I-II ketvirtį (tiksliai negali nurodyti datos) pateikė Vilniaus PN iÅ¡duotų darbuotojo asmeninių uždarbio kortelių už 2007, 2008 metus patvirtintas kopijas. Kadangi buvo renkamos pažymos paruoÅ¡ti grupinius skundus, be to, T. C. informavo, jog profesinei sÄ jungai atstovauti jos narį ir paruoÅ¡ti procesinius dokumentus nereikia raÅ¡yti jokių atstovavimo sutarčių, pareiÅ¡kėjas juo pasitikėdamas, pateikė pažymÄ be jokio priėmimo-perdavimo akto.

Profesinės sÄ jungos pirmininkas nei pats tiesiogiai, nei per atstovus neinformavo, kad reikia atlikti kokius nors veiksmus, pvz. pasiraÅ¡yti skundÄ , suraÅ¡yti įgaliojimÄ ir pan. Tiek 2010 m. pabaigoje, tiek 2011 metais T. C. teiraujantis apie teisminio proceso eigÄ , buvo teigiama, kad skundai paduoti, bet proceso eiga sustabdyta dėl apygardos administracinių teismų pakartotinio kreipimosi į KT dėl KT sprendimų galiojimo laiko atžvilgiu. 2011 m. pabaigoje, kai kiti Vilniaus PN pareigÅ«nai pradėjo gauti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis dėl trÅ«kumų Å¡alinimo, pareiÅ¡kėjas sužinojo, jog jokie teisminiai procesai dėl jo pažeistos konstitucinės teisės atkÅ«rimo nebuvo pradėti.

Kai kurių Vilniaus PN pareigÅ«nų skundai, dėl esminių procesinių nuostatų nesilaikymo, buvo laikomi nepaduotais (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartis Nr. I-1759/2012, 2012 m. sausio 3 d. nutartis Nr. I-1598/2012). Taigi, pateikęs dokumentus Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos pirmininkui, pareiÅ¡kėjas beveik dvejus metus buvo įsitikinęs, kad jo skundas yra paduotas, o teismo posėdis neskiriamas dėl pakartotinių Å¡io teismo kreipimųsi į KT. Kadangi narystė profesinėje sÄ jungoje yra grindžiama pasitikėjimo principu, pareiÅ¡kėjas, pasitikėdamas Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos pirmininko žodžiu, papildomai į teismÄ 2010-2011 m. dėl proceso eigos nesikreipė.

IÅ¡aiÅ¡kėjus, kad pareiÅ¡kėjui ir kitiems Vilniaus PN pareigÅ«nams teisinė pagalba nebuvo suteikta ir procesiniai dokumentai teismui nebuvo pateikti, jis iÅ¡kart kreipėsi į Vilniaus PN dėl pakartotinės pažymos apie jam neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį iÅ¡davimo ir tik 2012 m vasario mėn. pateikė teismui skundÄ . Dėl Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sÄ jungos netinkamo funkcijų atlikimo bei kreipimosi į teismÄ vilkinimo pareiÅ¡kėjo pažeistos teisės nebuvo apgintos, todėl sumažėjo jo galimybės jas apginti Å¡iuo metu.

Atsižvelgiant į nurodytas objektyvias aplinkybes, pripažinus ieÅ¡kinio senaties terminÄ praleistu, pareiÅ¡kėjas praÅ¡o jį atnaujinti.3.6. PareiÅ¡kėjo manymu, atsakovo praÅ¡ymas vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymÄ yra nepagrįstas, todėl neturėtų bÅ«ti tenkinamas. LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartyje Nr. AS-858-917-11 nurodė: „LAT yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar iÅ¡dėstymas reiÅ¡kia nukrypimÄ nuo bendros sprendimo vykdymo tvarkos, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidarė nepalankios aplinkybės, dėl kurių sprendimÄ Ä¯vykdyti labai sunku (LAT 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1113/2001).

Tačiau vien turtinė padėtis negali lemti bÅ«tino sprendimo įvykdymo iÅ¡dėstymo. Teismas taip pat turi nustatyti, ar, iÅ¡dėsčius teismo sprendimo įvykdymÄ tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas tinkamas sprendimo įvykdymas ar nebus iÅ¡ esmės paneigtas pats teismo sprendimas, ar nebus pažeisti teisėti iÅ¡ieÅ¡kotojo interesai. Taip pat bÅ«tina vadovautis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais (LAT 2001 m. spalio 3 d. nutartis Nr. 3K-3-903, 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis Nr. 3K-3-1113).

Ä® tai atsižvelgusi teisėjų kolegija pažymi, jog Å¡alies sunki turtinė padėtis, kuria yra grindžiamas praÅ¡ymas dėl teismo sprendimo iÅ¡dėstymo, yra vertinamojo pobÅ«džio aplinkybė ir sprendžiant praÅ¡ymÄ dėl sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo ji kiekvienu atveju turi bÅ«ti nustatinėjama atsižvelgiant į konkrečiÄ individualiam ginčui reikÅ¡mingÄ situacijÄ . Sprendimo vykdymo iÅ¡dėstymo bÅ«tinumas turi bÅ«ti pagrįstas konkrečiais duomenimis ir įrodymais“.

Taip pat LVAT yra pažymėjęs, jog „teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateikta įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiÅ¡kėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytÄ darbo užmokesčio dalies dydį, reikÅ¡mingai paveiks atsakovo/trečiojo suinteresuotojo asmens turtinę padėtį. Esant Å¡ioms aplinkybėms bei remiantis LVAT suformuota praktika analogiÅ¡kose administracinėse bylose dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. LVAT 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį Nr. A-261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį Nr. AS-146-236/2011) praÅ¡ymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas“ (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartys Nr. A-575-1856-11 ir Nr. A-575-1857-11; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis Nr. A-575-461-11; 2011 m. lapkričio 1 d. nutartis Nr. A-575-1916-11; 2011 m. gruodžio 5 d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-62-2037-11, Nr. A-62-2063-11, Nr. A-575-2067-11; 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis Nr. A-575-1985-11; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis Nr. A-62-2950-11 ir kt.).

PareiÅ¡kėjo manymu, kadangi nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių jo sunkiÄ finansinę padėtį ir objektyvių galimybių įvykdyti teismo sprendimÄ neturėjimÄ , jo praÅ¡ymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas. Juo labiau, kad pareiÅ¡kėjo praÅ¡oma priteisti suma yra nedidelė ir reikÅ¡mingai atsakovo finansinės padėties nepaveiktų. II Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiÅ¡kėjo skundÄ (b. l. 14-15) praÅ¡o skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ , pateikia tokius argumentus.1.

Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

2. KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTÄ® VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias, Å¡iuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimÄ pareigÅ«nams, prieÅ¡taravo Konstitucijai.

3. Tačiau pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-5-264/2003). Konstitucijos 7 straipsnio nuostata turi bÅ«ti aiÅ¡kinama ir taikoma sistemiÅ¡kai su kitomis Konstitucijos nuostatomis, įtvirtinančiomis teisės aktų konstitucingumo kontrolę bei KT nutarimų teisinę galiÄ . Remiantis Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalimi, Konstitucija yra vientisas aktas. Konstitucijos 102 straipsnio ir KTÄ® nuostatos iÅ¡imtinę teisę spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieÅ¡tarauja Konstitucijai, suteikia KT.

Jokia kita valstybės institucija spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka KonstitucijÄ , nėra įgaliota. KT sprendimai, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 straipsnio 2 dalis). Todėl darytina iÅ¡vada, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTÄ® 23 straipsnio 2 dalies nuostata prieÅ¡tarauja Konstitucijai, VTÄ® 23 straipsnio 2 dalies nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus, mokėdamos nustatytus priedus ir priemokas valstybės pareigÅ«nams.

Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, kuri reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas Vilniaus PN, skaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.4.

Teismui nusprendus patenkinti pareiÅ¡kėjo reikalavimÄ , atsižvelgiant į tai, kad jis praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn., įvertinus, kad skundas teismui pateiktas 2012 m. vasario 22 d., atsakovas praÅ¡o teismo, vadovaujantis DK 27 straipsnio nuostatomis, dėl dalies pareiÅ¡kėjo reikalavimų taikyti ieÅ¡kinio senaties terminÄ .5. Teismui nusprendus tenkinti ar iÅ¡ dalies tenkinti pareiÅ¡kėjo skundÄ , atsakovas praÅ¡o sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,k o n s t a t u o j a :

1. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas – V. I. ginčijamu laikotarpiu dirbo Vilniaus pataisos namuose (Darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2007 metus (b. l. 5, 6-7) bei Darbuotojo asmeninė uždarbio kortelė už 2008 metus (b. l. 8-9)).Darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjui už 2007 m. vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėnesius (b. l.

6) bei 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn. (b. l.

8) susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.Darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2007 metus (b. l.

6) nurodyta ši neišmokėta suma: 2007 m. vasario mėn. – 15,41 Lt, 2007 m. balandžio mėn. – 182,55 Lt, 2007 m. gegužės mėn. – 54,15 Lt, 2007 m. rugpjūčio mėn. – 38,98 Lt, 2007 m. rugsėjo mėn. – 53,92 Lt, 2007 m. gruodžio mėn. – 103,80 Lt (iš viso 2007 m. – 448, 81 Lt), o Darbuotojo asmeninėje uždarbio kortelėje už 2008 metus (b. l.

8) nurodytos šios neišmokėtos sumos: 2008 m. spalio mėn. – 309,33 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 600,51 Lt, o 2008 m. gruodžio mėn. – 373,84 Lt (iš viso 2008 m. – 1283,68 Lt), iš viso – 1732,49 Lt. Taigi, pareiškėjas patvirtintais duomenimis pagrindžia, kad jam už 2007 m.–2008 m. neišmokėta 1732,49 Lt (vienas tūkstantis septyni šimtai trisdešimt du litai ir keturiasdešimt devyni centai), kuriuos pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovo – Vilniaus pataisos namų.2.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį ginčo laikotarpiu reglamentavo ir tebereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (23–26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai:

1) už tarnybos Lietuvos valstybei staÅ¾Ä (toliau – tarnybos stažas);

2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategorijÄ ;

3) už laipsnį;

4) už diplomatinį rangÄ . Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 7 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta, kad Å¡io straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali virÅ¡yti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro:

1) pareiginė alga;

2) priedai;

3) priemokos, o Å¡io straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams mokamų priemokų, inter alia už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ , bendras dydis (suma) negalėjo virÅ¡yti 60 procentų pareiginės algos.Lietuvos Respublikos Seimas 2008 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Ä®statymo papildymo 261, 431 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymÄ , kurio 6 straipsnyje buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) numatė, kad priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos.

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2008 m. gruodžio 9 d. redakcija) priedų ir priemokų suma negali virÅ¡yti 70 procentų pareiginės algos; į Å¡iÄ sumÄ neįskaitomas Å¡io straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbÄ poilsio ir Å¡venčių dienomis, nakties bei virÅ¡valandinį darbÄ ir budėjimÄ bei Å¡io įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal KonstitucijÄ Ä¯statymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbÄ ypatumus, turi diskrecijÄ nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbÄ sistemas, darbo užmokesčio sudedamÄ sias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieÅ¡taravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytÄ teisinį reguliavimÄ vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams dirbti virÅ¡valandinį darbÄ , dirbti poilsio bei Å¡venčių dienomis, o Å¡ie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymÄ ar nurodymÄ . Vertindamas ginčytÄ Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ turėjo bÅ«ti iÅ¡mokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir kitų priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribÄ .

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose Å¡io įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, atlikusiems tam tikrÄ darbÄ , už šį darbÄ negalėjo bÅ«ti apmokama.4. Minėtas Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimas reiÅ¡kia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo bÅ«ti aptarta, kokiais bÅ«dais turėjo bÅ«ti atlyginama už darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių metu, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir iÅ¡mokėtas darbo užmokestis virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytÄ ribÄ .

Tai galėjo bÅ«ti laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas – Vilniaus pataisos namai už faktiÅ¡kai pareiÅ¡kėjo atliktÄ darbÄ poilsio bei Å¡venčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, atlikimÄ iki Å¡iol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs. Tokia situacija prieÅ¡tarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276, kuri yra precedentas Å¡iai administracinei bylai, yra konstatuota, jog tinkamu atsakovu tokiose bylose laikytinos statutinės įstaigos, kuriose pareigÅ«nai tarnauja, o ne Lietuvos valstybė, nes patys tarnybiniai ginčai paprastai yra suprantami kaip ginčai, kilę iÅ¡ valstybės (vidaus) tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų (vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nų) ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba (tarnauja).

Todėl Å¡ioje administracinėje byloje tinkamu atsakovu laikytini Vilniaus pataisos namai.5. Å iame kontekste teismas atsakys į klausimÄ , ar pareiÅ¡kėjas turi teisę į nepriemokos priteisimÄ , kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiÅ¡kėjo kreipimosi į teismÄ . Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali bÅ«ti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.Teismų praktika aiÅ¡kinant minėtÄ situacijÄ pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, publikuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ Nr. 19, 2010, p. 261–276.

Å ioje nutartyje iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad „ginčuose dėl darbo užmokesčio (teisingo atlyginimo už darbÄ ) priteisimo „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situacijÄ , kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismÄ reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta.

Ir prieÅ¡ingai – ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimÄ teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. BÅ«tent iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atlikti apmokėjimai už atliktÄ darbÄ yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“.

Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, jog „tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas“.

Pabrėžtina, kad po Å¡io Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, patvirtino savo administracinės justicijos doktrinines nuostatas, suformuluotas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.Å iame kontekste teismas akcentuoja, kad retroaktyvumo problemos Å¡ioje byloje nėra vien dėl to, kad Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime buvo konstatuota legislatyvinė omisija, o todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, negalima buvo ir nebuvo konstatuota Valstybės tarnybos įstatymo teisinio reguliavimo įvykdymo, nes legislatyvinės omisijos konstatavimas reiÅ¡kė ir įstatyminių pareigų (ir apskritai reguliavimo) nebuvimÄ , o taip pat ir jų įvykdymo negalimumÄ .6.

Tačiau, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo – Vilniaus pataisos namų sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra įvykdyti, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, yra nurodęs, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, o nagrinėjamu atveju V.

I. į teismÄ dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi tik 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundÄ (b. l. 1–4)). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Å¡iame kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieÅ¡kinio senaties taikymo nuostatų. Civilinio kodekso 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos, o teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ .

Å iame kontekste pabrėžtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota bÅ«tent legislatyvinės omisijos prieÅ¡tara Konstitucijai, sužinojimo diena Å¡ioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena.PareiÅ¡kėjas praÅ¡o priteisti neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio nepriemokÄ už 2007 m. vasario, balandžio, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo ir gruodžio mėn. bei 2008 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn., t. y. 1732,49 Lt.

Minėta, kad pareiÅ¡kėjas į teismÄ dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 28 d. (žr. skundÄ (b. l. 1–4)), todėl jis praleido ieÅ¡kinio senaties terminÄ .Dar daugiau, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas atnaujinti ieÅ¡kininės senaties terminÄ (b. l. 23-26) netenkinamas, nes vien aplinkybė, jog pareiÅ¡kėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra priežastis atnaujinti praleistÄ ieÅ¡kininės senaties terminÄ (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1782/2012). Ypač pabrėžtina, kad, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime konstatuota bÅ«tent legislatyvinės omisijos prieÅ¡tara Konstitucijai, pareiÅ¡kėjo sužinojimo apie pažeistas teises diena Å¡ioje byloje laikoma sumų apskaičiavimo asmeniui diena ir įtraukimo į suvestinį lapelį diena, kuri identifikuojama momentu, kai asmeniui iÅ¡mokamas darbo užmokestis.PareiÅ¡kėjo skunde pateikta argumentacija, kad jis dėl savo narystės profesinėje sÄ jungoje nepadavė skundo teismui laiku, o jį apgavo jo profsÄ jungos nariai, tik įrodo, jog pareiÅ¡kėjas nebuvo rÅ«pestingas, netinkamai rÅ«pinosi savo pažeistų teisių gynyba, todėl praleisto ieÅ¡kininės senaties termino negalima atnaujinti ir dėl Å¡ių priežasčių.

Be to, pabrėžtina, kad ginčai, kilę tarp profsÄ jungos narių (be kita ko, pareiÅ¡kėjo) ir profsÄ jungos, spręstini įstatymų nustatyta tvarka.              Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,n u s p r e n d ž i a: pareiÅ¡kėjo – V. I. skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundÄ tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismÄ .

Teisėjas                                                                    Ernestas Spruogis