2019-07-10 Nr. AB-14120-3-61-3-00354-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1654-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00354-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. sausio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. jis buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis: nepakako gyvenamojo ploto (turėjo būti užtikrinta 4 kv. m ploto; pažeidimai nebuvo kompensuoti galimybe sportuoti, lankytis renginiuose), neužtikrintas suimtųjų socialinių poreikių tenkinimas (nepakako kultūros, sporto, švietimo ir kitų programų). Dėl neužtikrinto minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjas negalėjo pailsėti, išsimiegoti, laisvai judėti, dėl kamerų perpildymo (nepakankamų vietų prie stalo) tekdavo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo įdarbintas atlikti suvirintojo-šaltkalvio darbus, tačiau darbo sąlygos, jo tvirtinimu, taip pat buvo netinkamos: dėl nuolatinių iškvietimų buvo verčiamas dirbti po darbo laiko ir šeštadieniais (šis laikas nebuvo apmokamas, nepaisyta pareiškėjo poreikio pailsėti), nebuvo išduota darbinė apranga (teko gadinti asmeninius drabužius), be to, darbo vietoje nebuvo ventiliacijos (virinant išsiskiriančios nuodingos medžiagos labai kenkė sveikatai).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas pateikė duomenis apie ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, laikymo sąlygas kamerose, ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, taip pat socialinės reabilitacijos teikiama pagalba ir programomis bei kt. Paaiškino, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti papildomas spinteles, taburetes ir kitus baldus. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovas tvirtino, jog Lukiškių TI-K laikomi suimtieji ir nuteistieji dalyvauja užimtumo programose, organizuojami stalo žaidimų (šachmatai, šaškės, stalo tenisas ir kt.) turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, mišios, įstaigoje taip pat organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, veikia biblioteka, sudaryta galimybė naudotis sporto sale, ribota interneto prieiga, dalyvauti prevencijos programose ir kt. Atsakovas apžvelgė nuteistųjų įdarbinimo Lukiškių TI-K tvarką ir atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad jis dirbo poilsio ir švenčių dienomis, viršijant įstatymo nustatytą darbo dienos trukmę, neaprūpinant darbo apranga ir kt. Atsakovo nuomone, pareiškėjas skundą grindė ne įrodymais, o samprotavimais, jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis neįrodytas. Pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo A. L. skundą, t. y. priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 940 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, įvertinęs pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo iš viso 415 parų, iš jų 394 paras jam nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma. Be to, šiuo laikotarpiu pareiškėjui teko daug mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, todėl konstatuotas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl darbo sąlygų pagrįstumo, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki šio mėnesio pabaigos dirbo maisto dalintoju (iš viso – 7 dienos, 56 valandos, darbo dienos trukmė – 8 valandos). Pareiškėjas 2016 m. balandžio mėn. dirbo šaltkalviu, iš viso 21 dieną, 168 valandas, darbo dienos trukmė – 8 valandos, kas 5 darbo dienas – po 2 poilsio dienas. Iš esmės analogiškai, t. y. neviršijant darbo valandų per dieną ir turėdamas po 2 poilsio dienas kas 5 darbo dienas, pareiškėjas dirbo laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėn. iki 2017 m. balandžio mėn. Pareiškėjas 2017 m. gegužės mėn. dirbo 7 darbo dienas po 8 val.

Duomenys apie pareiškėjo ginčo laikotarpiu dirbtą darbą (laikotarpis, darbo dienos trukmė, poilsio dienos) fiksuoti oficialiuose dokumentuose – darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjas neįrodė žiniaraščiuose pateiktų duomenų ydingumo, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti pagrįstais argumentus, jog jis buvo priverstas dirbti kiekvieną šeštadienį, taip pat po darbo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo teiktas pretenzijas, skundus dėl to, kad jam nebuvo apmokėta už viršvalandinį darbą ar darbą švenčių dienomis, taip pat į Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 13 d. pranešime Nr. 24-1476 nurodytą aplinkybę, kad, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus, ši galimybė reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnyje.

Iš šio pranešimo taip pat matyti, kad pareiškėjas buvo aprūpintas visomis darbui reikalingomis priemonėmis, jam buvo išduoti darbui skirti drabužiai ir avalynė: 2016 m. balandžio 13 d. buvo išduotas džinsinis švarkas (1 vnt.) ir batai (1 pora), 2017 m. gegužės 8 d. – batai (1 pora). Pareiškėjui išduotų drabužių, batų faktą patvirtino ir byloje pateikti pareiškėjo prašymai, lydraštis-žiniaraštis apie Lukiškių TI-K suimtiesiems, nuteistiesiems nemokamai išduotus drabužius, suimtojo (nuteistojo) materialinio buitinio aprūpinimo kortelė.

Batų ir drabužių gavimą pareiškėjas patvirtino savo parašu, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų darbo sąlygų.

8. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo teiginius apie nepakankamą užimtumą už kameros ribų, akcentavo, jog iš minėto 2018 m. vasario 13 d. pranešimo Nr. 24-1476 matyti, kad asmenims, kurie dirba ūkio darbus, pačiose gyvenamosiose sekcijose yra įrengta virtuvė, poilsio kambarys, skalbykla, sporto salė ir kt. Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė ir tai, kad Lukiškių TI-K gyvenantys suimtieji ir nuteistieji turi galimybę dalyvauti sporto programose, mišiose, naudotis interneto prieiga, dalyvauti prevencijos programose ir t. t. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pakankamai plėtojama visuomeninė ir užimtumo programa, ir pastebėjęs, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo teikęs prašymus dalyvauti visuomeninėje ar kitoje veikloje, į kuriuos nebuvo reaguota, priešingus pareiškėjo teiginius pripažino nepagrįstais.

9. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl neįrengtos ventiliacijos, nustatęs, kad Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

10. Teismas, vertindamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas netinkamomis sąlygomis būtų buvęs laikomas tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį jo fizinės ar psichinės sveikatos būklei (pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu buvo abstraktūs), kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo ir didžiąją paros dalį nebuvo gyvenamojoje patalpoje, taip pat į tai, kad sekcijose gyvenantys asmenys turi poilsio kambarį, sporto salę (tai leidžia vertinti, kad skunde išdėstyti nusiskundimai dėl reikalavimų plotui neužtikrinimo negalėjo būti labai intensyvūs, todėl neturėjo kelti labai didelių nepatogumų), bei į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas nusprendė, kad pareiškėjui priteistina 3 940 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.

III. 11. Pareiškėjas A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir visiškai tenkinti jo skundą.

12. Pareiškėjas teigia, kad nors jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 11 d., teismas nepagrįstai ištyrė tik 394 parų laikotarpį. Pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis jo reikalavimams neturėtų būti taikoma, nes reikalavimai kildinami iš jo asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, be to, pažeidimas yra tęstinis. Pareiškėjo nuomone, neturtinės žalos atlyginimo dydis negali būti mažinamas, tai argumentuojant žema minimalia mėnesine alga Lietuvoje. Pareiškėjas tvirtina suprantantis, kad teismas negalėjo objektyviai įvertinti jo darbo sąlygų, kadangi Lukiškių TI-K pareigūnai nuslėpė reikšmingą informaciją.

Pareiškėjas, remdamasis Europos žmogaus teisių teismo praktika, nurodo, Lietuvos valstybė šiurkščiai pažeidė Konvencijos 3 ir 8 straipsnius, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalį, tai sieja su netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K: pareigūnai nėra reguliariai tikrinami ir gydomi nuo sadizmo ir sadistinio asmenybės sutrikimo, neužtikrintas minimalus 4 kv. m gyvenamasis plotas (šį plotą dar labiau mažino įrengti, pritvirtinti baldai, tokiose patalpose pareiškėjas, kaip sergantis žmogus, negalėjo pailsėti, išsimiegoti, judėti), dėl perpildymo tekdavo valgyti atšalusį maistą, nesudarytos sąlygos būti ne kameroje 8 valandas per parą, kamerose ventiliacija nepakankama (vėdinimas vyko tik per langus), dėl įrengtų dvigubų grotų į kamerą patekdavo per mažai gryno oro ir natūralios šviesos, dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus (nuo jo pradėdavo skaudėti galvą, nebuvo galimybės jį išjungti), neįrengta aliarmo sistema, žiemą šildymas nepakankamas; galimybė 1 valandą pasivaikščioti kiemelyje nepakankama (turėjo būti suteikiama ne mažiau nei 8 valandos); kamerų būklė prasta (jos nesuremontuotos), dėl didelės drėgmės jose pūva čiužiniai, veisiasi parazitai ir rūdija metalinės lovos;

čiužiniai nebuvo dezinfekuojami; tualetas įrengtas netinkamai (įrengtas kameroje, atskirtas tik ne aukštesne nei 1,35 m sienele), nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos (kameroje tvyrojo nemalonus kvapas); kamerose pilna tarakonų ir vorų, deratizacija ir dezinfekcija buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, o suimtieji į kamerą būdavo parvedami iškart po atliktų procedūrų (turėjo kvėpuoti nuodais); kol maistas būdavo padalijamas, jis atšaldavo, nebuvo galimybės pavalgyti valgykloje, maistas dažnai dalijamas be higieninių pirštinių, kompotui (arbatai) skirtas indas būdavo tiesiog panardinamas į didelį termosą.

Pareiškėjas tvirtina, kad dėl tokių laikymo Lukiškių TI-K sąlygų jis patyrė fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, sukrėtimą, jis tapo konfliktiškas, grubus, nukentėjo jo orumas ir reputacija ir t. t., tokias sąlygas prilygina kankinimui ir nežmoniškam elgesiui. Pabrėžia, jog Lukiškių TI-K, esant perpildytoms kameroms, nesistengė, kad jis, atsiradus galimybei, būtų perkeliamas į laisvesnes kameras, ir atkreipia dėmesį į tai, jog Lukiškių TI-K suimtieji neturi reglamentuotos judėjimo laisvės bei galimybės užsiimti leistina veikla.

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo A. L. skundą.

14. Atsakovo vertinimu, teismas nemotyvavo, kodėl pažeistai pareiškėjo teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Šiuo atveju teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta objektyviais kriterijais, teismo pozicija neargumentuota. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepaaiškino, kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą, todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

15. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo teigimu, apeliacinis skundas grindžiamas ne įrodymais, o samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, o prašomos atlyginti neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Atsakovas mano, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, o skundžiamoje teismo sprendimo dalyje, kurioje skundas buvo atmestas, teismas tinkamai ištyrė įrodymus, objektyviai įvertino situaciją, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų laikymo ir darbo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo pretenzijas dėl netinkamų darbo sąlygų (darbo savaitgaliais ir po darbo laiko, už kurį neapmokama, neišduodamų darbo drabužių), neužtikrintos ventiliacijos ir užimtumo, tačiau pareiškėjui ne visą laiką buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir tai lėmė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas gausiai cituoja teismų išaiškinimus panašaus pobūdžio bylose, tačiau ne visada juos susieja su konkrečiomis savo paties laikymo sąlygomis, iš esmės pakartoja savo argumentus dėl kamerų perpildymo, taip pat reiškia naujas pretenzijas dėl kitų laikymo kamerose sąlygų. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas gausia teismų praktika bei abstrakčiais, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais yra nemotyvuotas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jo motyvais, pripažįsta tikslinga tik šiuo motyvus papildyti, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus.

19. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų naujų nusiskundimų sąlygomis Lukiškių TI-K kamerose (kamerų būklės, tualeto įrengimo, apšvietimo, temperatūros, drėgmės, aliarmo mygtukų neįrengimo, parazitų, pelėsio ir t. t.), taip pat dėl pasivaikščiojimo lauke trukmės, išduodamų čiužinių būklės, maitinimo tvarkos ir kt., kadangi šios aplinkybės nebuvo išdėstytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, o pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis šių aplinkybių nenurodė ir objektyviai negalėjo nurodyti anksčiau. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės buvo pažeistos ir dėl kitų nei nurodytosios skunde laikymo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu sąlygų, t. y. ne dėl jam kamerose tekusio gyvenamojo ploto, užimtumo ir darbo sąlygų (darbo šeštadienį ir po darbo laiko, kuris nebuvo apmokėtas, darbo drabužių neišdavimo, neįrengtos ventiliacijos darbo vietoje), turi teisę teisės aktuose nustatyta tvarka teismui duoti naują skundą.

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato.

Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo pareiškėjo pozicija, jog jo atžvilgiu turi būti taikoma 4 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2017 m. gegužės 11 d.) pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo 415 parų, tačiau minimalios 3,6 kv. m ploto normos pažeidimas užfiksuotas 394 paras. Šiame kontekste pastebėtina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertino jo kalinimo sąlygas tik 394 parų laikotarpiu, kadangi iš teismo sprendimo turinio akivaizdu, jog ši trukmė (t. y. 394 paros) yra minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo trukmė, o ne teismo vertintas ginčo laikotarpis. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai mano, jog jo reikalavimui buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas (3 metų ieškinio senatis pareiškėjo reikalavimams nebuvo taikyta, todėl teisėjų kolegija plačiau nenagrinėja su tuo susijusių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų). Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo atsiliepime į skundą pateiktus duomenis apie sekcijų, kuriose pareiškėjas buvo laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių, kurių pareiškėjas neginčija, sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad minimali 3,6 kv. m ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 394 paras. Be to, atsižvelgiant į tai, kad visą šį laikotarpį (be pertraukų) pareiškėjas buvo laikomas su 12–14 asmenų, jam teko nuo 1,5 kv. m iki 1,73 kv. m ploto (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – 0,56 kv. m), laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Taigi, Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų bent minimalus gyvenamasis plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

22. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju 394 paras (iš eilės) pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo daugiau nei dvigubai mažesnis už minimalią ploto normą, tokios perpildymo sąlygos taip pat galėjo pareiškėjui sudaryti kliūtis tinkamai pailsėti ir pavalgyti. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

23. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino esąs „sergantis žmogus“, dėl netinkamų laikymo sąlygų patyręs pažeminimą, fizinius skausmus, sukrėtimą, tapęs konfliktišku bei kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai, o pareiškėjo teiginiai apie jo būklę yra abstraktūs (neaišku, kuo ir nuo kada jis serga, kokią reikšmę jo sveikatos būklei turi gyvenamasis plotas). Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

24. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (394 paras žymiai pažeista minimali gyvenamojo ploto norma), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo darbą, todėl kameroje praleisdavo mažiau laiko), taip pat tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs bloginti pareiškėjo laikymo sąlygas ar žeminti jo orumą, bei atsižvelgiant į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 3 940 Eur neturtinei žalai atlyginti laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Nei pareiškėjo, nei atsakovo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nustatytu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu nėra pagrįstas jokiais konkrečiais argumentais, todėl nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui priteista suma nėra teisinga.

25. Šiame kontekste taip pat pastebėtina, kad, pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2008 m. lapkričio 18 d. sprendime byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) už laikymą Lukiškių TI-K apie 3 metus netinkamomis sąlygomis (minimalaus gyvenamojo ploto ir privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimas (Konvencijos 3 str. pažeidimas), korespondencijos cenzūra (Konvencijos 8 str. pažeidimas)) asmeniui priteisė 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 40828/12 ir kt.) už laikymą Lukiškių TI-K 608 dienas netinkamomis sąlygomis (neužtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir tinkamos higienos sąlygos, 201 dieną laikytas su anksčiau teistais asmenimis, 99 dienas laikytas su rūkančiais asmenimis (Konvencijos 3 str. pažeidimas)) V. T. priteisė 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Remiantis šiomis aplinkybėmis, taip pat tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtoje byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą pripažino, jog gyvenimo lygio šalyje sąlygos gali būti reikšmingu kriterijumi vertinant neturtinės žalos atlyginimo dydžio adekvatumą, apeliacinio skundo teiginiai apie nesivadovavimą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nacionalinių teismų diskriminaciją dėl valstybėje esančių ekonominių sąlygų yra atmetami.

26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė