2022-04-07 Nr. AB-9241-3-62-3-03416-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1844-822/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03416-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(N)(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo W. K. O. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo W. K. O. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas W. K. O. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 21S38736 (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą Nr. 6K-2125 (toliau – ir Komisijos Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Skunde pareiškėjas nurodė, kad paliko (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini) ir todėl savo kilmės valstybėje patiria diskriminaciją, sunku susirasti darbą, pragyventi. Pareiškėjas pasakojo apie 2014 m. (duomenys neskelbtini) įvykdytas (duomenys neskelbtini) žudynes ir apie tai, kaip jis su šeima spėjo pabėgti (iš (duomenys neskelbtini)) nuo (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojas teigė, kad kurį laiką po (duomenys neskelbtini) užpuolimo 2014 m., gyveno pabėgėlių stovykloje netoli nuo (duomenys neskelbtini) miestų. Vėliau grįžo į (duomenys neskelbtini) kaimą. Prieglobsčio prašytojas, iki pat išvykimo į Lietuvos Respubliką, dirbo vairuotoju.

3. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Pažymėjo, kad asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta. Būtinybė sudaryti prieglobsčio prašytojui teisę būti išklausytam yra fundamentali skaidraus ir teisingo proceso garantija. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimų terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo. Pats atsakovas nenurodė nė vieno argumento, kodėl nusprendė Pareiškėjui nesuteikti teisės dalyvauti skundo nagrinėjime.

4. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – priklausymą (duomenys neskelbtini) ir dėl to Prieglobsčio prašytojas sulaukė tiesioginių grasinimų, kas iš esmės ir kelia pavojų sveikatai ir gyvybei.

5. Pareiškėjo pasakojimą, pasak pareiškėjo, patvirtino kilmės šalies informacija, iš kurios seka, kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini) persekiojimas ir dėl to kyla reali grėsmė pareiškėjo sveikatai ir gyvybei.

6. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, pasak pareiškėjo, nepaneigia potencialios grėsmės.

7. Paminėtos aplinkybės, pasak pareiškėjo, patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

8. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos ir draudimu atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus.

9. Pareiškėjas teismo posėdžio metu prašė skundą patenkinti. Paaiškino ir detalizavo skunde nurodytas aplinkybes. Nurodė, jog apklausos metu Departamentui paaiškino visas aplinkybes.

10. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, Departamentas konstatavo, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, jis neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose.

12. Remiantis Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) 2021 m. gairėmis, įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB gairėse nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Atsižvelgus į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Atsižvelgiant į visą tai, Departamento vertinimu, priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio yra teisėtas bei pagrįstas.

13. Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2016 m. vasario 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

14. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą, pats pareiškėjas jokios informacijos bei duomenų, paneigiančių Departamento išvadas, nepateikė. Pažymėjo, kad kilmės valstybės informacija renkama atsižvelgiant į prieglobsčio prašymo motyvus. Iš sprendimo turinio matyti, kad surinkta pakankama kilmės valstybės informacija, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus.

15. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad išvykimą iš kilmės valstybės bei atvykimą į Lietuvą nulėmė priklausymas (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, kad sunku gyventi, rasti darbą. Pareiškėjas iš esmės neįvardijo jokių priežasčių, dėl kurių jam asmeniškai toliau gyventi (duomenys neskelbtini) būtų pavojinga. Atsižvelgdamas į tai, Departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui atsiradimo jo kilmės valstybėje tikimybės. Pareiškėjo pasakojimo kontekste surinkta kilmės valstybės informacija taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėjui yra kilęs tarptautinės apsaugos suteikimo poreikis. Įrodymų, kurie paneigtų šias išvadas, pareiškėjas skunde nepateikė.

16. Pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatyme 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Tačiau tyrimo metu nebuvo identifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Remiantis EPPB 2021 m. ataskaita, (duomenys neskelbtini) įtraukti į padidintos rizikos asmenų profilių sąrašą, tačiau ne visi šio profilio asmenys susidurtų su tokio lygio rizika, kad jų baimė patirti persekiojimą būtų laikoma visiškai pagrįsta. Individualiai vertinant persekiojimo rizikos tikimybę, reikėtų atsižvelgti į tokią riziką didinančias aplinkybes, į tai, ar asmuo gyvena vietovėje, kur vis dar veikia (duomenys neskelbtini), taip pat, ar asmuo turi dokumentus, patvirtinančius tapatybę, jo lytį. Šiuo atveju nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Pareiškėjo teigimas, kad (duomenys neskelbtini) vis dar kelia jam grėsmę yra tik pareiškėjo daroma prielaida, todėl negali būti vertinamas, kaip egzistuojanti grėsmė jo gyvybei. Pareiškėjas pripažino, kad savo gyvenamoje teritorijoje jis susiduria su sunkumais, tačiau jam nėra grasinama, jis nėra persekiojamas, o iš kilmės valstybės išvyko ieškodamas ramesnio bei geresnio gyvenimo. Turimais kilmės valstybės duomenimis, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, be to jis nėra pažeidžiamas asmuo, paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys.

Vertinant surinktą informaciją buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepriklauso nei vienai iš grupių, kurios, anot EPBB, gali susidurti su padidinta persekiojimo grėsme, jis taip pat nėra pažeidžiamas asmuo, yra jaunas, darbingo amžiaus. Vertinant galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) pastebėtina, jog kilmės valstybėje yra likę asmens giminaičiai (tėvai) , t. y. (duomenys neskelbtini) jis turi giminių, su kuriais bendrauja iki šiol, taip pat asmuo nuo 2016 m. turi darbą ir juo sėkmingai užsidirbdavo pinigų visą šį laikotarpį.

Pareiškėjas visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstamas su vietiniais papročiais ir kultūra. Nuo asmens minimo genocido 2014 m., jis visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini), pats pareiškėjas paklausus ar jam yra kas nors nutikę, dėl to, kad išpažįsta (duomenys neskelbtini) religiją, atsakė, kad „Man asmeniškai ne, bet (duomenys neskelbtini) bendruomenei – taip“. Todėl darytina išvada, kad asmens išvykimas iš savo kilmės valstybės nebuvo sąlygotas jam asmeniškai iškilusios grėsmės. Apklausų metu nurodė, tik 2014 m.

įvykius, nenurodė, kad šiuo laikotarpiu jam kas nors realiai grėstų (duomenys neskelbtini), todėl įvertinus pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jis galėtų (duomenys neskelbtini) saugiai gyventi, nes kaip jau buvo minėta pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė nėra riziką didinantis veiksnys.

17. Departamento surinkta kilmės valstybės informacija, nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybėje šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, Departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo deklaruojama baimė patirti persekiojimą dėl jo išpažįstamos religijos yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje Nr. eA-3776-415/2021 taip pat konstatavo, kad nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Įvertinus šias aplinkybes, nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto.

Atsakant į pareiškėjo teiginius pažymėtina, kad Departamentas surinko visą aktualią, išsamią kilmės valstybės informaciją, ji yra iš skirtingų patikimų šaltinių, įskaitant EPPB informaciją apie (duomenys neskelbtini). Ši informacija buvo įvertinta individualiai pagal „slankiojančią skalę“ (ginčijamo sprendimo 4 lapas), taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vietovė būtų riziką didinantis veiksnys. Pareiškėjas buvo dirbantis, galėjo save išlaikyti, todėl įvertinus jo pasakojimą, yra pagrįsta tikėtis, kad, esant poreikiui, jis galėtų (duomenys neskelbtini) saugiai gyventi (duomenys neskelbtini).

Tyrimo metu nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios sąlygotų prielaidą, jog asmeniui jo gyvenamojoje vietoje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, o pareiškėjo teiginiai nepaneigia informacijos visumos ir individualaus vertinimo, apklausos metu pareiškėjas neįvardijo konkrečių ir individualių patirtos diskriminacijos apraiškų ar grėsmių, o remiantis Departamento surinkta informacija, šiuo metu (duomenys neskelbtini) nesusiduria su realia persekiojimo grėsme.

Departamento surinktą informaciją paneigiančių duomenų skunde taip pat nėra pateikta.

18. Departamento tyrimo metu buvo įvertinta surinkta kilmės valstybės informacija ir buvo nustatyta, kad tiek tarptautinė bendruomenė (Tarptautinė migracijos organizacija, Jungtinių Tautų vystymo programos atstovybė), tiek ir (duomenys neskelbtini) Vyriausybė teikia pagalbą (duomenys neskelbtini): padeda nukentėjusiems nuo (duomenys neskelbtini) grįžti ir įsikurti savo prieš tai gyventose vietovėse, teikia humanitarinę, psichologinę pagalbą, (duomenys neskelbtini) Vyriausybė yra priėmusi įstatymus siekiant integruoti nukentėjusias (duomenys neskelbtini) į visuomenę, (duomenys neskelbtini) bendruomenė, kaip religinė grupė, pripažinta įstatymu ir užregistruota Vyriausybėje, todėl akivaizdu, jog (duomenys neskelbtini) valdžia imasi priemonių spręsti (duomenys neskelbtini) problemas ir nėra duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjų kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais).

19. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, kad pareiškėjo pasakojimas pasižymi trūkumais, Departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų.

20. Įvertinus visas šias aplinkybes, Departamentas tyrimo metu pagrįstai nustatė, kad nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto, nebuvo nustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei tikslų ar motyvų persekioti pareiškėją dėl jo individualių savybių.

21. Pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas. Pirmiausia, į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Sprendimų dėl prieglobsčio prašytojo įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir išvykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), 33 punkte nustatyta, kad esant pagrindui manyti, kad užsienietis gali pasislėpti siekdamas išvengti įpareigojimo išvykti ar grąžinimo, sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti ar grąžinimo nepriimamas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręstą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

22. Remiantis aukščiau pateiktomis išvadomis, konstatuotina, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsnio reikalavimų ir jiems nesuteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

23. Departamentas, prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl ginčijamu sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka Įstatymo numatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Departamento vertinimu, pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

II. 24. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. vasario 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies - pakeitė Departamento 2021 m. lapkričio 10 d. Sprendimo 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui W. K. O. A. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos Sprendimo 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiui W. K. O. A. 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos Sprendimo dalį; likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

25. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Komisijos 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Byloje nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 16 d. buvo atlikta pirminė pareiškėjo apklausa, kurios metu jis nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) negali gyventi kaip laisvas žmogus, nes yra (duomenys neskelbtini). Dirbo (duomenys neskelbtini) 2011 m., kur turėjo alkoholinių gėrimų parduotuvę. Sulaukęs grasinimų iš (duomenys neskelbtini) buvo priverstas uždaryti parduotuvę. 2014 m. Grįžo į (duomenys neskelbtini), kad rastų savo šeimą, kai vyko ataka. Dėl atakų (duomenys neskelbtini) buvo priverstas palikti vietovę. Gyveno palapinėse (duomenys neskelbtini) ir dirbo vairuotoju. Atvyko į Lietuvą iš (duomenys neskelbtini) per Baltarusiją.

27. 2021 m. rugpjūčio 30 d. buvo atlikta nuotolinė antrinė pareiškėjo apklausa. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) žudo (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) bendruomenė neturi teisių. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) nėra gerbiamas. Maždaug prieš savaitę (iki apklausos 2021 m. rugpjūčio 30 d.) vyko užpuolimas, kurio metu buvo nužudyta 10 (duomenys neskelbtini) bendruomenės narių. Pareiškėjas būdamas (duomenys neskelbtini) negali planuoti ateities, negali saugiai dirbti ir gyventi. (duomenys neskelbtini) bendruomenė (duomenys neskelbtini) nepriima, pareiškėjas nesijaučia saugus. Pareiškėjui dėl to, kad jis išpažįsta (duomenys neskelbtini) tikėjimą, nebuvo nieko nutikę. Pareiškėjas nesijautė galintis saugiai gyventi (duomenys neskelbtini) vietovėse.

28. Nustatyta, kad Departamentas Sprendimu nusprendė: nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, privaloma ikiteismine tvarka pateikė skundą. Komisija 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos Sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas, nesutikdamas su Departamento ir Komisijos sprendimais kreipėsi į teismą.

29. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas teigė, kad prieglobsčio prašo, nes jam kyla grėsmė jo kilmės valstybėje, nes jis yra (duomenys neskelbtini) tikėjimo. Pareiškėjui tiesiogiai grėsmės nėra, tačiau jam, kaip ir visiems (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) nuolat atsitinka nelaimės ir jis nenori būti šių nelaimių dalimi. Į Lietuvą atvyko per Baltarusiją.

30. Teismas, įvertinęs pareiškėjo Departamente apklausos metu duotus paaiškinimus, padarė išvadą, jog pareiškėjo pasakojimas nėra detalus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų apie jo galimą paiešką, persekiojimą kilmės valstybėje.

31. Teismas pažymėjo, kad Baltarusija nėra pareiškėjo kilmės valstybė, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, ar suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą dėl grėsmės (duomenys neskelbtini), o ne dėl grėsmės Baltarusijoje.

32. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, jo pasakojimą apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitiko Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.

33. Pareiškėjas nei Departamentui apklausos metu, nei teismo posėdžio metu nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės pareiškėjui. Pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jo subjektyvia nuomone.

34. Teismas konstatavo, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė skundžiamame sprendime. Surinkta informacija buvo aktuali pareiškėjo pasakojimui (pareiškėjas nurodė, kad gyveno (duomenys neskelbtini), todėl informacija surinkta apie jo nurodytą gyvenamąją vietą). Sprendime pagrįstai padaryta išvada, kad (duomenys neskelbtini)mieste nevyksta vidaus konfliktai, nenustatyta, kad šiame regione vyktų beatodairiškas smurtas, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jam galėtų kilti grėsmė. Kitokios informacijos pareiškėjas taip pat nepateikė ir teismo posėdyje. Kiekvienas prieglobsčio prašymas individualus ir dėl jo nagrinėjimui būtinų rinkti duomenų apimties ir pobūdžio spręstina kiekvienu atveju individualiai.

35. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

36. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė ar gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.

37. Teismas įvertino, kad Komisija turi teisę nerengti žodinio posėdžio. Pirma, Tvarkos aprašo 222 punktas nustato, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi, teisės aktai numato skundo nagrinėjimą nekviečiant šalių. Antra, pareiškėjas neįvardijo aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų buvęs būtinas. Trečia, pareiškėjas žodžiu buvo išklausytas apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje. Taigi, pareiškėjo teisė būti išklausytam (įskaitant teisme) visiškai užtikrinta.

38. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas pagrįstai dėl aukščiau aptartų argumentų atmestas kaip akivaizdžiai nepagrįstas bei įvertinus pareiškėjo atvykimo aplinkybes į Lietuvą (žinojo, kad vyks į Europos Sąjungą nelegaliai, neteisėtai kertant Lietuvos – Baltarusijos sieną hibridinės atakos metu, atvyko be dokumentų ir t.t.), prašymo išnagrinėjimą skubos tvarka, teismas daro išvadą, kad ši Sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta. Taigi Departamentas pagrįstai padarė išvadą, kad yra tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

39. Teismas nustatė, kad skundžiamame Sprendime taip pat nutarta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo.

40. Pareiškėjas, skųsdamas priimtą sprendimą nurodė, kad atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Nurodė, kad Departamentas tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

41. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Departamentas nusprendė pareiškėjui penkerius metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai nereglamentuoja konkretaus draudimo atvykti laikotarpio nustatymo kriterijų. Nors Migracijos departamentui ir suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog penkerių metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas.

42. Teismas įvertino, jog nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau teismas daro išvadą, kad atsižvelgiant į individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje, ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Taigi, pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

43. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dvejų metų, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

44. Teismas nusprendė, kad atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo nuostatomis, nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes jo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo argumentai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Motyvuotai (tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek teisės normomis) buvo priimtas Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Tačiau, teismas įvertino, kad nepagrįstai buvo parinkti laikotarpiai dėl uždraudimo atvykti ir duomenų įvedimo į antrosios kartos Šengeno sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį. Teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir sumažina aptartus laikotarpius iki dvejų metų, t. y. pakeisdamas ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus, bei atitinkamą Komisijos Sprendimo dalį. Likusi pareiškėjo skundo dalis atmestą kaip nepagrįsta.

45. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Įstatymo, ir Tvarkos aprašo, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/83/EB „Dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų“ (toliau – ir Direktyva), Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarka) nuostatomis.

III. 46. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visa apimtimi.

47. Teismas, pasak pareiškėjo, padarė nepagrįstą išvadą, kad Pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1- 3 punktus.

48. Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojant bendru, abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertinant asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojant nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrinant įrodymų visapusiško ištyrimo. Aptartos aplinkybės yra reikšmingos, pagrindžiančios pareiškėjo skundą, todėl pareiškėjas prašo jį tenkinti.

49. Pareiškėjas teigia, jog yra religinei mažumai priklausantis asmuo ir tam, kad jis jaustųsi persekiojamas ir jam grėstų persekiojimo rizika, nėra privalu, kad jis konkrečiai (pavyzdžiui, vardu ir pavarde) įvardytų persekiotoją. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) yra susidūrę su prievarta ir genocidu, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi (duomenys neskelbtini) apsaugos sistema, nėra kuriama tolerantiška ir pagarba religinėms mažumoms grindžiama socialinė - kultūrinė aplinka, akivaizdu, kad pareiškėjo išsakyta baimė grįžti į savo kilmės šalį yra 3 pagrįsta. Tai atsiliepia ir visapusiškam (duomenys neskelbtini) gyvenimui (duomenys neskelbtini), kai būtent religiniais motyvais jiems sunku įsidarbinti, jie patiria diskriminaciją (tiesioginę ir netiesioginę), vis dar gali susidurti ir su smurtiniais, tame tarpe – beatodairiško smurto – veiksmais, nes (duomenys neskelbtini) vis dar gan aktyviai veikia ir kontroliuoja pogrindinę veiklą (duomenys neskelbtini), rengia išpuolius.

50. Pareiškėjas mano, jog teismas neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo surinka informacija apie pareiškėjo kilmės šalį, tačiau neatliko gilesnės analizės. Juo labiau, kai pareiškėjas realiai gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš esmės žino tikrąją šios šalies situaciją, o atsakovo pateikti bendri duomenys, neatspindi pareiškėjo kilmės valstybės realijų.

51. Be to, atsakovas, pareiškėjo teigimu, neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Vadovas) 62-63 punktuose nustatyta, kad skirtumas tarp ekonominio migranto ir pabėgėlio kartais neryškus taip pat, kaip ne visada aiškus skirtumas tarp ekonominių ir politinių priemonių pareiškėjo kilmės šalyje. Už ekonominių priemonių, turinčių įtakos asmens pragyvenimui, gali būti rasiniai, religiniai ar politiniai tikslai ar ketinimai, nukreipti prieš tam tikrą grupę. Kai ekonominės priemonės sunaikina tam tikros gyventojų dalies ekonominį egzistavimą (pvz., prekybos teisių atėmimas arba diskriminacinis ar per didelis tam tikros etninės ar religinės grupės apmokestinimas), aukos, atsižvelgdamos į aplinkybes, gali tapti pabėgėliais išvykdamos iš šalies. Manytina, jog šiuo atveju tai vyksta ir su (duomenys neskelbtini) bendruomene (duomenys neskelbtini). Tačiau šių aplinkybių teismas taip pat nevertino.

52. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

53. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

54. Departamentas nesutinka su skundo teiginiais, įvertinus pareiškėjo pasakojimą, Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, kad įžvelgiama grėsmė prieglobsčio prašytojui iš esmės siejama su bendra situacija jo gyvenamojoje vietovėje, o ne su individualiomis aplinkybėmis ar asmeninėmis savybėmis. Tvarkos aprašo 22 punkte nustatyta, kad prašymas suteikti prieglobstį turi būti motyvuotas, jame turi būti išdėstyti faktai, patvirtinantys prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamam arba realų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 str. nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017). Pažymėtina, jog nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją.

55. Pirmiausia, atsakovas pažymi, jog tam, kad asmeniui būtų suteiktas pabėgėlio statusas, visos Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nurodytos pabėgėlio statuso taikymo nuostatos turi būti įvykdytos in corpore (pilna apimtimi), nepakanka įvykdyti tik kelias iš jų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino, kad jo išvykimo iš kilmės valstybės bei atvykimą į Europą nulėmė bendra (duomenys neskelbtini) situacija kilmės valstybėje. Tyrimo metu neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika.

Pažymėtina, kad Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros (toliau – JTPA) parengtame Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadove (toliau – ir JTPA vadovas) nurodoma, kad pabėgėlio statuso suteikimą sąlygoja visų nurodytų objektyvių ir subjektyvių faktorių visuma, o ne atskiros viena ar kelios aplinkybės. Remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, nustatant visiškai pagrįstą baimę vertinamas tik objektyvusis jos elementas, reikalavimo, kad subjektyvusis elementas būtų išpildytas nėra.

JTPA vadove aiškinama, jog apie visiškai pagrįstos baimės pagrįstumą sprendžiama atsižvelgus į objektyvią situaciją, t. y. baimė turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimai ir pan., t. y. prieglobsčio prašytojas turi pateikti individualus pobūdžio aplinkybes, kurios galėtų pagrįsti prieglobsčio reikalingumą. Byloje Y ir Z ESTT patvirtino minėtą išaiškinimą ir nurodė, kad vertinant objektyviąją baimės pusę turi būti atsižvelgiama į individualias savybes bei aplinkybes, kurios sąlygotų pagrįstą riziką („genuine risk“).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2021 m. spalio 13 d. nutartyje (bylos Nr. eA-3776-415/2021) konstatavęs, kad nepaisant to, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini), nebuvo nustatyta aplinkybių, kurios leistų konstatuoti, kad egzistuoja individualios aplinkybės, dėl kurių jam gresia pavojus dėl beatodairiško smurto. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą, Departamentas surinko kilmės valstybės informaciją, kuri nepatvirtina, jog (duomenys neskelbtini) valstybė šiuo metu persekioja (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) kartu su tarptautine bendruomene teikia įvairią pagalbą bei paramą (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini), kuri siejama su (duomenys neskelbtini) persekiojimu (duomenys neskelbtini), nebekontroliuoja jokių teritorijų (duomenys neskelbtini).

Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Šiuo atveju taip pat svarbu paminėti, kad vertinant tarptautinės apsaugos poreikį svarbu identifikuoti prieglobsčio prašytojo persekiotoją, nustatyti jo tikslus ir motyvus, kadangi tarptautinė apsauga pagal savo prigimtį yra surogatas (pakaitalas) nacionalinės (kilmės valstybės) apsaugos požiūriu. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo, tačiau nagrinėjamu atveju Departamentas nenustatė, o pareiškėjas nenurodė persekiojimo vykdytojų ar tai, kad valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo.

Tyrimo metu nenustatyta, kad jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų apsaugoti pareiškėjo kaip (duomenys neskelbtini) nuo tariamo persekiojimo ar nuo iš kitų visuomenės narių kylančios diskriminacijos bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (pareiškėjo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais). Atsižvelgus į tai, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybėje pareiškėjui kyla reali persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta.

Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pažymime, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas skunde nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad Teismas tariamai netinkamai išnagrinėjo jo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti Teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

56. Nepagrįsti yra ir skundo teiginiai, neva Departamento ginčijamame sprendime surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Skundo teiginiai nepagrįsti ir neatitinka nei faktinių bylos aplinkybių, nei teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina tai, kad nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

Tokios pat pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2021 m. kovo 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021 konstatavęs, kad „nors tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjo norimais aspektais“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. vasario 17 d. nutartyje (bylos Nr. eA-1276-492/2022) taip pat pažymėjo, kad nors pareiškėja teigia, kad EPPB 2021 m. ataskaita grįsta duomenimis, surinktais iki 2020 m. spalio mėn., taigi apeliacinio skundo rengimo metu informacija yra mažiausiai 10 mėnesių senumo, tačiau pareiškėja nepateikė byloje duomenų, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti, jog saugumo situacija būtų pasikeitusi tiek, kad pareiškėją grąžinus į kilmės teritoriją, egzistuotų reali grėsmė jai patirti rimtą žalą.

Taigi, atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla. Pasisakydamas dėl Departamento surinktos informacijos patikimumo ir aktualumo, atsakovas pažymi, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš ESPA tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas.

Papildomai pažymėtina, kad priešingai, nei teigiama skunde, jokiame teisės akte nėra nustatyta pareiga Departamentui nagrinėjant kiekvieną prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją ar Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas dėl informacijos apie kilmės valstybę pateikimo. Be to, pareiškėjas nors ir nurodo, kad Departamentas turėjo kreiptis į nurodytas institucijas, nepateikdamas jokių tokius teiginius pagrindžiančių teisės aktų nuostatų, bet ir nenurodo, kokią informaciją, jo manymu, galėtų pateikti šios institucijos, kurios negalėtų turėti ir paskelbti ESPA – už kilmės valstybės informacijos rinkimą ir skelbimą atsakinga agentūra.

Taigi, atsakovas mano, kad nagrinėjamu atveju buvo surinkta visa aktuali ir pakankama kilmės valstybės informacija, o skundo teiginiai, kad Departamentas tariamai nesurinko visos aktualios informacijos, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas nurodė, kad jokių individualių grėsmių kilmės valstybėje jam nekyla.

57. Pareiškėjas taip pat nesutinka su sprendimu jį išsiųsti ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę. Skundo teiginiai nepagrįsti. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti. Departamento vertinimu, skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas turi teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjas pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas.

58. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas neturėjo pateisinamos priežasties neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, kadangi, skubos tvarka išnagrinėjus jos prašymą suteikti prieglobstį, realios rizikos, suponuojančios tarptautinės apsaugos poreikį, nenustatyta. Pareiškėjas taip pat neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti ginčijamame sprendime. Pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka (kaip ir numato Tvarkos aprašo 42 punktas, informacija apie tai, kad prašymas nagrinėjamas skubos tvarka pažymėta asmens byloje – pažymoje dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo, t. y. nepriimant atskiro sprendimo). Prieglobsčio prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, kadangi prašyme suteikti prieglobstį pateikta tik tokia informacija, kuri nėra svarbi nagrinėjant, ar užsieniečiui gali būti suteiktas prieglobstis. Kartu pažymėtina, kad Tvarkos 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas sutrumpino draudimo atvykti laikotarpį.

59. Kartu pažymėtina, kad tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės išvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo Baltarusijoje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybės taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 60. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

61. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

62. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 63. Byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. lapkričio 10 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ir 2021 m. gruodžio 9 d. Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

64. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – sutrumpino draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir Šengeno erdvę bei Europos Sąjungos šalis terminą.

65. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

66. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

67. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

68. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad:1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas;

2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija;

3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

69. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3615-789/2021, 2021 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3776-415/2021).

70. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr. 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

71. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti. Savo ruožtu teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

72. Byloje nustatyta, kad užsienietis, kuris, kaip nustatė atsakovas ir dėl to byloje nėra ginčo, yra kilęs iš (duomenys neskelbtini), baimę būti persekiojamu kilmės valstybėje grindžia teiginiais, jog priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei, o ši (duomenys neskelbtini) persekiojama ir diskriminuojama bei dažnai tampa (duomenys neskelbtini) grupuotės išpuolių ir (duomenys neskelbtini) diskriminacijos taikiniu.

73. Departamentas nenustatė aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali grėsmė sveikatai ir gyvybei.

74. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu. Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad apklausos metu prieglobsčio prašytojas iš tiesų labai daug akcentavo diskriminaciją prieš (duomenys neskelbtini), kaip priežastį, dėl kurios jis bėga iš kilmės šalies. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Departamento darbuotojo paprašius patikslinti, ką turi omenyje sakydamas, kad (duomenys neskelbtini) nemato savo ateities, pareiškėjas atsakė, kad „2014 m., kai prasidėjo konfliktas, jie sunaikino (duomenys neskelbtini) namus ir automobilius, o prieš tai žmonės turėjo butus, kūrė gyvenimus. Dabar dėl konfliktų jie negali nieko kurti ateičiai, nes viskas vėl bus sugriauta. Dauguma šeimų galvoja apie tai, kaip apsaugoti savo vaikus, iš kur gauti maisto – jie gyvena tokiomis sąlygomis“. Be to, kaip teisingai nurodė Departamentas skundžiamame Sprendime, pareiškėjas pripažino, kad savo gyvenamoje teritorijoje jis susiduria su sunkumais, tačiau jam nėra grasinama, jis nėra persekiojamas, o iš kilmės valstybės išvyko ieškodamas ramesnio bei geresnio gyvenimo. Todėl teiginys, kad (duomenys neskelbtini) vis dar kelia jam grėsmę yra tik asmens daroma prielaida, todėl negali būti vertinamas, kaip egzistuojanti grėsmė jo gyvybei.

75. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovas surinko pareiškėjo kilmės valstybės informaciją ir rėmėsi aktualiais šaltiniais. Departamentas vadovavosi aktualiais duomenimis pateiktais tokių autoritetingų organizacijų, kaip EPPB, JAV Valstybės departamento, „Reuters“ spaudos tarnybos, žmogaus teisių organizacijos „Open Global Rights“ duomenimis. Skundžiamame Sprendime teisingai nurodoma, kad įvairiose (duomenys neskelbtini) regionuose yra skirtingas beatodairiško smurto lygis. (duomenys neskelbtini) provincijose nėra ginkluoto konflikto, o (duomenys neskelbtini) provincijose beatodairiškas smurtas vyksta tokiu žemu lygiu, kad nesąlygoja realios rimtos žalos rizikos. 2021 m. EPPB ataskaitoje nurodoma, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

76. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi darbo laikytina socialine priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad socialiniai ir ekonominiai motyvai nėra pagrindas prieglobsčiui suteikti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1389-822-2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017).

77. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normos, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo W. K. O. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė