a445f63a-2403-49eb-8367-0efdfc8da02e · Panevėžio apygardos teismas

Pranešėjas Evaldas VanagasBaudžiamoji byla 1 A – 110 – 491 / 2014Proceso Nr. 1-50-1-00141-2012-8Procesinio sprendimo kategorija : 2.4.6. (S) PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 3 d.PanevėžysPanevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Artūro Ridiko,sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,dalyvaujant :prokurorei Rimai Matulionieneinukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. S. Ž.,nukentėjusiosios atstovui advokatui Žygimantui Rutkauskui,nuteistajam A.

S.,gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundÄ dėl 2013 m. gruodžio 13 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. IÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ teismas NUSTATĖ:A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 21 d. apie 9.30 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), turgaus „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, vairuodamas automobilį ,,VW Jetta“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamo nerÅ«pestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 106, 132 ir 133 p. reikalavimus – važiuodamas turgavietės teritorija ir privalėdamas laikytis visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, privalėdamas pasirinkti tokį važiavimo greitį ir tarpÄ iÅ¡ Å¡ono, kad bet kuriuo momentu galėtų sustoti iki iÅ¡ anksto numatomos kliÅ«ties – turgavietės teritorijoje vaikščiojančių lankytojų, nesilaikė visų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio ir saugaus tarpo iÅ¡ Å¡ono, partrenkė turgavietės pravažiavimo take tarp paviljonų ėjusiÄ pėsčiÄ jÄ R.

S. Ž., padarydamas jai nesunkų sveikatos sutrikdymÄ â€“ jai nustatytas kairės alkÅ«nės sumuÅ¡imas, virÅ¡utinio žandikaulio kairės pusės II-ojo danties lūžis, kairės pėdos I-ojo padikaulio lūžis, IV-ojo juosmens slankstelio pasislinkimas į priekį.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. S. praÅ¡o panaikinti skundžiamÄ teismo nuosprendį ir jį iÅ¡teisinti kaip nepadariusį veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei atmesti nukentėjusiosios R.

S. Ž. civilinį ieÅ¡kinį. Apeliantas cituoja skundžiamÄ apylinkės teismo nuosprendį, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., 301 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimÄ â€žDėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ â€œ, ir tvirtina, jog Å¡is nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamÄ jį ir baudžiamojo proceso įstatymus, vadovaujantis prielaidomis, o taip pat nukrypstant nuo formuojamos teismų praktikos.

Nurodo, jog įvykio metu jokio kontakto tarp nukentėjusiosios ir jo vairuoto automobilio nebuvo, nes susidÅ«rimÄ su nukentėjusiÄ ja turėdamas ilgÄ vairavimo staÅ¾Ä jis bÅ«tų pajutęs. Tokius parodymus jis nuosekliai davė ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu, tačiau apylinkės teismas nepagrįstai juos vertino kaip pasirinktÄ gynybinę pozicijÄ , nors jis pats niekuomet nesiekė iÅ¡vengti atsakomybės. Pabrėžia, jog nukentėjusiosios R. S. Ž. parodymai nėra nuoseklÅ«s ir kelia abejonių, kadangi ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes, t. y. apie smÅ«gio vietÄ , pėdos sužalojimo aplinkybes bei savo judėjimo kryptį bei pobÅ«dį.

Apeliantas taip pat tvirtina, jog teismas nepagrįstai rėmėsi N. K., R. V. ir A. A. J. parodymais, kadangi liudytojos R. V. ir A. A. J. tiesiogiai nematė kaip R. S. Ž. buvo sužalota ir tuo metu net nebuvo įvykio vietoje, o liudytoja N. K. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu davė skirtingus parodymus apie esmines įvykio aplinkybes. Be to, apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog apylinkės teismas nepagrįstai visiškai neanalizavo ir nevertino niekaip bylos baigtimi nesuinteresuotos ir įvykį mačiusios liudytojos G.

K. parodymų, iš kurių matyti, kad jokio smūgio tarp nukentėjusiosios ir jo vairuoto automobilio nebuvo, o R. S. Ž. pargriuvo pastumta prabėgančio jaunuolio. Apeliantas pažymi ir tai, kad aplinkybę, jog R. S. Ž. parkritus jo vairuotas automobilis buvo 1 metro atstumu nuo nukentėjusiosios, tvirtino ne tik jis pats, tačiau ir liudytoja E. Z., kurios parodymų apylinkės teismas taip pat nevertino ir neanalizavo. Mano, kad jo parodymus patvirtina ir tai, kad teisiamojo posėdžio metu atlikus nukentėjusiosios R.

S. Ž. nurodytos nugaros vietos, į kuriÄ galimai atsitrenkė automobilis, bei automobilio priekinės dalies matavimus, specialistas L. A. davė iÅ¡vadÄ , jog nukentėjusiajai R. S. Ž. į nugarÄ 80 – 90 cm aukÅ¡tyje automobilis suduoti smÅ«gio negalėjo, automobilis galėjo suduoti smÅ«gį labiausiai į priekį atsikiÅ¡usia dalimi – priekiniu bamperiu, kuris yra 40 – 50 cm aukÅ¡tyje. Å ia automobilio dalimi automobilis galėjo atsitrenkti tik į R. S. Ž. blauzdas, o į nugarÄ â€“ tik jei ji bÅ«tų tupėjusi, tačiau tokiu atveju jai bÅ«tų buvę padaryti kitokie sužalojimai nei yra nustatyti.

Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausiamas ekspertas G. S. nurodė, kad tyrimo metu nukentėjusiajai R. S. Ž. nustatytas kairės pėdos I-ojo padikaulio lūžis negalėjo bÅ«ti padarytas nukentėjusiosios R. S. Ž. teisme nurodytu bÅ«du, t. y. automobiliui užvažiuojant ant pėdos pirÅ¡tų, o bÅ«tent mažojo pirÅ¡telio, be to, tyrimo metu nebuvo jokių duomenų apie kojos mažojo pirÅ¡telio sutinimÄ . Padikaulio lūžis galėjo bÅ«ti padarytas spaudžiant pėdÄ iÅ¡ virÅ¡aus.

Tokį sužalojimÄ galima padaryti tiek užvažiuojant ant kojos pėdos automobilio ratu, tiek užmynus kita koja. Nukentėjusiajai IV-o juosmens slankstelio pasislinkimas buvo diagnozuotas rentgenologiÅ¡kai tik 2012-11-06, be to, nukentėjusiosios stubure buvo nustatyti liguisti pakitimai, dėl ko IV-o juosmens slankstelio pasislinkimas galėjo atsirasti ne tik nuo gauto smÅ«gio, bet ir dėl pakliuvimo į nepatogiÄ padėtį. Apelianto įsitikinęs, kad nuosprendis nepagrįstas, nes R. S. Ž. nematė, kas jai atsitrenkė į nugarÄ ir tik pargriuvusi pamatė link jos važiuojantį automobilį; liudytoja N. K. taip pat nematė jo vairuojamo automobilio ir R.

S. Ž. kontakto su juo; skundžiamame nuosprendyje O. S. parodymus teismas nurodė tokius, kurie neatitinka teisiamojo posėdžio metu duotų ir protokole užfiksuotų Å¡ios moters parodymų. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja praÅ¡o patenkinti apeliacinį skundÄ . Prokurorė, nukentėjusioji bei jos atstovas praÅ¡o nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.Apeliacinis skundas atmetamas. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta taisyklė, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Å i taisyklė baudžiamÄ jÄ bylÄ nagrinėjančius teisėjus įpareigoja:

1) sprendimÄ byloje priimti tik prieÅ¡ tai nustačius visas įmanomas nustatyti bylai reikÅ¡mingas aplinkybes (iÅ¡samumo reikalavimas);

2) teismo posėdyje laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų objektyviai ištirti visus reikšmingus duomenis (nešališkumo reikalavimas);

3) nuosprendį grįsti tik teisėtais bÅ«dais gautais, patikrintais duomenimis, jokiems įrodymams neteikiant iÅ¡ankstinės galios ar pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitus, o vertinant įrodymų visumÄ (reikalavimas laikytis įstatymų);

4) sprendimÄ byloje priimti nepriklausomai nuo jokios paÅ¡alinės įtakos pagal savo teisines žinias, principus ir vertybes, prieÅ¡ tai intelektualiai įsitikinus dėl byloje iÅ¡tirtų įrodymų įrodomosios vertės ir reikÅ¡mės (reikalavimas vertinti įrodymus pagal vidinį įsitikinimÄ ). Nurodyti iÅ¡ BPK 20 str. 5 d. kylantys reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir daro įtakÄ vienas kitam. Be to, suraÅ¡ydamas apkaltinamÄ jį teismo nuosprendį teismas turi vadovautis BPK 305 str. 1 d. 2 p., pagal kurį tokio nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

Taigi, bet kuris teismo nuosprendis turi bÅ«ti konkretus, logiÅ¡kas, aiÅ¡kus, teisėtas ir pagrįstas. Kartu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismo nuosprendyje įrodymų turi bÅ«ti tiek, kiek jų pakanka neabejotinai iÅ¡vadai apie kaltininko kaltumÄ ar nekaltumÄ . Tik teismas konkrečioje byloje turi nuspręsti kiek byloje surinktų įrodymų yra bÅ«tina pagrįsti ar paneigti konkretaus asmens kaltę, juos iÅ¡dėstyti nuosprendyje, aiÅ¡kiai suformuluoti savo iÅ¡vadas dėl konkrečių įrodymų priimtinumo, jų pagrįstumo bei ryÅ¡io su įrodinėjamomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , skundžiamÄ nuosprendį, apeliacinį skundÄ bei atlikusi papildomÄ Ä¯rodymų tyrimÄ daro iÅ¡vadÄ , jog nors skundžiamas nuosprendis ir turi trÅ«kumų, tačiau Å¡iuo atveju apylinkės teismas vis tik tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė iÅ¡ esmės teisėtÄ ir pagrįstÄ nuosprendį. IÅ¡ skundo matyti, kad nuteistasis neigia paties eismo įvykio faktÄ , t.y. anot jo, nukentėjusiosios R.

S. Ž. jis nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis automobiliu nepartrenkė ir negalėjo sukelti jai pasekmių, kurios nustatytos teisės medicinos specialisto iÅ¡vadoje ir įvertintos kaip nesunkus jos sveikatos sutrikdymas. Beje, pačių nukentėjusiajai padarytų sužalojimų (iÅ¡skyrus gerokai vėliau po įvykio jai nustatytÄ IV – ojo juosmens slankstelio pasislinkimÄ ) pobÅ«džio ir jų mÄ sto apeliantas neginčija. Taigi, tai reiÅ¡kia, jog nukentėjusioji yra teisi nurodydama, kad ji buvo sužalota 2012 m. balandžio 21 d. apie 9.30 val., Panevėžyje, D(duomenys neskelbtini), turgaus „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje.

Specialistas G. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, jog nukentėjusiajai nustatytÄ nesunkų sveikatos sutrikdymÄ lėmė Å¡ie sužalojimai, t.y. kairės pėdos I – ojo padikaulio lūžis ir IV – ojo juosmens slankstelio pasislinkimas. Anot specialisto, slankstelio pasislinkimas yra trauminės kilmės, o ne ligos pasekmė. Taigi, neabejotina, jog Å¡is sužalojimas taip pat galėjo bÅ«ti padarytas įvykio metu, o ne vėliau ar kitomis aplinkybėmis. IÅ¡ 2012-12-19 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto iÅ¡vados Nr. 11-2406(12) matyti, kad pats įvykio mechanizmas buvo toks : nukentėjusiajai R.

S. Ž. bÅ«nant vertikalioje padėtyje ji buvo pastumta lėtai važiuojančio automobilio ,,VW Jetta“ ir nukrito ant kairio Å¡ono, taip į asfaltuotÄ dangÄ susižalodama kairę alkÅ«nę bei nuskeldama virÅ¡utinio žandikaulio kairės pusės II – tÄ dantį. Automobiliui ,,VW Jetta“ toliau tęsiant judėjimÄ Ä¯ priekį, tikėtina deÅ¡inės pusės priekiniu ratu jis pervažiavo per nukentėjusiosios kairės kojos pėdÄ , dėl ko buvo padarytas kairės pėdos I – ojo padikaulio lūžis (1 t., 81 – 82 b. l.).

Specialistas G. S. teisiamajame posėdyje patikslino, kad sulaužyti padikaulį buvo galima veikiant pėdÄ iÅ¡ virÅ¡aus. Jis atmetė galimybę tokį sužalojimÄ nukentėjusiajai pasidaryti pačiai griÅ«nant ir atsitrenkiant į kietus bukus daiktus. Esant tokiems įrodymams belieka atsakyti į vienintelį klausimÄ â€“ kas padarė sužalojimus nukentėjusiajai, t.y. ar iÅ¡ tiesų juos padarė apeliantas, partrenkdamas jÄ automobiliu iÅ¡ nugaros ir užvažiavęs ant jos kairės kojos pėdos, ar jÄ sužaloti galėjo nenustatytas asmuo, prabėgdamas pro Å¡alį ir jÄ stipriai pastÅ«męs, dėl ko ji pargriuvo.

BÅ«tent pastarÄ jÄ Ä¯vykio versijÄ nurodė nuteistojo į teismÄ pakviesta liudytoja G. K.. Tačiau, visų pirma, kaip jau buvo minėta, pagal teismo medicinos specialistų nustatytÄ sužalojimo mechanizmÄ , nukentėjusioji negalėjo taip susižaloti griÅ«dama pati. Jau vien tai eliminuoja nukentėjusiosios G. K. parodymus kaip įrodymÄ , nes parodymai prieÅ¡tarauja specialistų iÅ¡vadoms. Kita vertus, be G. K. niekas kitas iÅ¡ apklaustų įvykio liudininkų nematė, kad nukentėjusioji bÅ«tų buvusi pastumta nenustatyto asmens.

To nematė ir pats apeliantas, kuris kaip vairuotojas turėjo matyti tai, kad vyksta jo automobilio priekyje. Apie tokiÄ Ä¯vykio sekÄ niekada neminėjo ir pati nukentėjusioji. Taigi, vertinti kaip teisingus kitiems bylos įrodymams prieÅ¡taraujančius liudytojos G. K. parodymus kolegija neturi jokio pagrindo, todėl jos parodymai atmetami. Tuo pačiu kolegija iÅ¡taiso vienÄ skundžiamo teismo nuosprendžio trÅ«kumų, nes iÅ¡ tiesų, kÄ visiÅ¡kai pagrįstai pastebėjo ir apeliantas, pirmos instancijos teismas G.

K. parodymų iÅ¡ viso neįvertino ir dėl jų nepasisakė.Bylos įrodymais (paties apelianto, nukentėjusiosios R. S. Ž., liudytojų E. Z., N. K. parodymais) nustatyta, kad E. Z. praÅ¡ymu nuteistasis savo automobiliu vežė gėles turgavietės teritorijoje iki E. Z. prekyvietės. Nukentėjusioji R. S. Ž. vienodai nuosekliai tiek tyrimo metu, tiek teismuose parodė, kad eidama turgaus taku pajuto smÅ«gį į nugarÄ , nuo kurio pargriuvo, susižalojo alkÅ«nę ir matė, kaip automobilis jai užvažiavo ant kojos pėdos (1 t., 21 – 23, 118, 119 b. l., 2 t., 12 – 13 b. l.).

Å ias aplinkybes ji nurodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 25-28 b. l.) bei iÅ¡ esmės patvirtino papildomo įrodymų tyrimo metu apeliacinės instancijos teisme, pažymėdama, kad Å¡iuo metu gali ne viskÄ prisiminti, ir todėl tvirtina pirminius savo parodymus. Apeliantas iÅ¡ dalies teisus skunde nurodęs, kad nukentėjusioji nebuvo visiÅ¡kai nuosekli, t.y. skiriasi jos parodymai dėl to, kÄ tiksliai ji veikė prieÅ¡ pat smÅ«gį, apeliacinės instancijos teisme ji nurodė po smÅ«gio griuvusi ant deÅ¡inio, o ne ant kairiojo Å¡ono, ir pan.

Tačiau, tai pilnai gali bÅ«ti paaiÅ¡kinama jos patirto įvykio netikėtumu bei Å¡oku. Be to, jos parodymų skirtumai nėra esminiai, t.y. jie skiriasi tik atskiros nereikÅ¡mingos jų detalės, kurios esmingai nekeičia pačių parodymų, t.y. paties fakto, kad smÅ«gį ji juto, smÅ«gis buvo į nugaros pusę, ir tik pargriuvusi ji pamatė, jog jos pėda atsidÅ«rė po automobilio ratu. Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir tiesiogiai įvykį mačiusi liudytoja N. K.. Å i liudytoja parodė, jog įvykio metu buvo per porÄ Å¾ingsnių atsilikusi nuo R.

S. Ž. ir matė, kaip ji kairiuoju Å¡onu krito ant žemės. Liudytoja atkreipė dėmesį, kad automobilio ratas buvo prisiglaudęs prie kairės nukentėjusiosios kojos, o R. S. Ž. nukritus ant žemės automobilis sustojo. Be to, N. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė mačiusi patį automobilio ir nukentėjusiosios kontaktÄ , tačiau negali tiksliai pasakyti, kuria dalimi automobilis jÄ partrenkė (1 t., 41 – 42 b.l.; 2 t., 17 – 18 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais liudytojos parodymais, juo labiau kad ji, prieÅ¡ingai nei teigia apeliantas, nurodė iÅ¡ esmės tapačias esmines įvykio aplinkybes.

Nukentėjusiosios ir liudytojos N. K. parodymus, nors ir netiesiogiai, taip pat patvirtina ir liudytojų R. V. bei A. A. J. parodymai. Nors Å¡ios liudytojos tiesiogiai paties įvykio nematė, tačiau jos patvirtino, kad įvykio dienÄ matė sužalotÄ nukentėjusiÄ jÄ . R. V. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad atėjusi į turgavietės takÄ , kuriame įvyko eismo įvykis, iÅ¡ dirbančių moterų sužinojo, jog automobilis, kuris vežė prekes E. Z., partrenkė turgaus taku ėjusiÄ moterį.

Å i liudytoja taip pat parodė, kad tÄ pačiÄ dienÄ apie 13.00 val. į jos darbo kabinetÄ atėjo moteris, tvirtino įvykio metu buvusi sužalota bei prašė pakviesti tÄ prekeivę, kuriai prekes vežusio automobilio ji ir buvo partrenkta (1 t., 32 b. l.; 2 t., 42 – 43 b.l.). Liudytoja A. A. J. ikiteisminio tyrimo ir teisiamojo posėdžio metu parodė, kad paties įvykio ji taip pat nematė, tačiau netrukus po jo matė prie automobilio stovinčias dvi moteris, kurių viena laikė sau rankas prie veido ir paaiÅ¡kino, jog buvo kliudyta taku važiavusio automobilio, o nuo smÅ«gio parkrito ant žemės ir susižeidė.

Å i liudytoja taip pat parodė aiÅ¡kiai mačiusi sužalotÄ moters lÅ«pÄ , tačiau nenorėdama, kad bÅ«tų kviečiami policijos pareigÅ«nai, pati tarėsi su nukentėjusiÄ ja (1 t., 30 – 31 b. l.; 2 t., 49 -50 b.l.). Å iuos parodymus patvirtina ir jau aptartos specialistų iÅ¡vados apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobÅ«dį, lokalizacijÄ bei galimÄ jų padarymo mechanizmÄ . Teisme apklausti specialistai savo iÅ¡vadas tyrimo metu iÅ¡ esmės patvirtino. Taigi nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai ir byloje esančios specialisto iÅ¡vados sudaro bendrÄ visumÄ Ä¯rodymų, leidžiančių konstatuoti, kad bÅ«tent A.

S. įvykio metu partrenkė nukentėjusiÄ jÄ R. S. Ž., o jai padarytų sužalojimų bÅ«tinoji sÄ lyga ir buvo bÅ«tent Å¡is eismo įvykis. Atkreiptinas dėmesys, kad ir pats apeliantas savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu taip pat prisipažino, kad įvykio metu iÅ¡girdęs žmonių riksmus sustabdė automobilį, o iÅ¡lipęs iÅ¡ transporto priemonės bei pamatęs sužalotÄ nukentėjusiÄ jÄ jos atsiprašė. Jis neneigė galėjęs automobiliu jÄ kliudyti (1 t., 96 – 97 b. l.).

Vienintelis apelianto, vėliau tyrimo metu ėmusio neigti savo kaltę, argumentas buvo tas, kad jis turi didžiulį vairavimo staÅ¾Ä ir todėl tikrai bÅ«ti pajutęs užvažiavimÄ ant nukentėjusiosios. Apylinkės teismas pagrįstai tai atmetė. Pažymėtina tai, kad įvykio dienÄ turgavietėje vyko mugė, kurioje kaip taisyklė bÅ«na labai daug žmonių. Pats eismo įvykis įvyko apie 9 – 9.30 val., kuomet žmonės renkasi į turgavietę ir ne veltui automobilių važinėjimas jos teritorijoje yra uždraustas.

Be to, grojo muzika, žmonės Å¡urmuliavo, todėl apeliantas galėjo ir nepajusti kliudęs nukentėjusiÄ jÄ , tačiau tai neatleidžia jo nuo pareigos tokioje sudėtingoje aplinkoje vairuojant transporto priemonę elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundo argumentais, jog apylinkės teismas nuosprendyje neaptarė ir nevertino ne tik G. K. parodymų, tačiau ir liudytojos E. Z. parodymų, o taip pat nepagrįstai įrašė O. S. ne teisiamojo posėdžio metu, o ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei jų taip pat nevertino ir neaptarė.

Tai neabejotini įrodymų vertinimo trūkumai, tačiau jie nedaro esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Pažymėtina, kad nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Remiantis BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali bÅ«ti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra iÅ¡samiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. bÅ«tent už tÄ veikÄ ir ta apimtimi, kuriÄ yra padaręs, kad niekas nekaltas nebÅ«tų nubaustas. Nagrinėjamu atveju nustatyti nuosprendžio trÅ«kumai nepaneigia tinkamai atskleistos nusikalstamos veikos, tinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarytų tinkamų iÅ¡vadų bei iÅ¡spręstų kitų klausimų, t. y. neleidžia teigti, kad nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, juo labiau, kad liudytojos O.

S. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai nėra esminiai sprendžiant A. S. atsakomybės klausimÄ , o liudytojos E. Z. parodymais vadovautis negalima dėl jų nenuoseklumo, prieÅ¡taringumo bei nepatikimumo. O bÅ«tent, E. Z. pirminėje 2012-04-24 ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje nurodė, kad nepažįsta asmens, padėjusio atvežti jai gėles, automobilio valstybinių numerių neprisimena bei tvirtino, jog automobilio modelis buvo „Audi“ (1 t., 43 – 44 b. l.). 2012-05-10 liudytojo papildomos apklausos metu E. Z. jau parodė, kad įvykio metu jai gėles į jos prekybos vietÄ atvežti padėjo bÅ«tent A.

S., kurio prieš tai nenorėjo įvardinti todėl, kad jam nekiltų nemalonumų. Be to, šios apklausos metu liudytoja nenurodė mačiusi patį įvykį, bet pripažino pasiskolinusi 300 Lt iš kitos turguje prekiaujančios moters ir padavusi juos nukentėjusiajai, kadangi jautėsi kalta dėl įvykusio eismo įvykio bei norėjo, kad A. S. kiltų kokios nors problemos (1 t., 45-46 b. l.). O jau teisiamajame posėdyje E. Z. davė parodymus apie paties eismo įvykio aplinkybes, t.y. ji nurodė mačiusi, kaip moteris įvykio metu buvo nugriuvusi maždaug 1 metro atstumu nuo A.

S. automobilio, kad automobilis negalėjo pasiekti nukentėjusiosios. Be to, ji iÅ¡girdo, kaip kažkas nugriuvo ir matė, kaip kažkoks žmogus pakėlė nukentėjusiÄ jÄ , kurios pati atsiprašė ir padavė pasiskolintus 300 Lt (2 t., 19 – 20 b. l.). Taigi liudytojos E. Z. parodymai visų apklausų metu skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių, kas leidžia abejoti Å¡ių parodymų nuoseklumu bei patikimumu. Be to, net pati liudytoja pripažino pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu davusi melagingus parodymus norėdama apsaugoti A.

S., dėl ko jai pagal BK 235 str. 1 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (1 t., 10 b. l.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog pačios E. Z. parodymai, leidžia pagrįstai manyti, kad ji siekia padėti A. S. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės, o įvykio metu atlikti veiksmai – 300 Lt pasiskolinimas ir jų padavimas nukentėjusiajai bei pastarosios atsipraÅ¡ymas, leidžia matyti, kad liudytoja suvokė, jog A. S. sukėlė eismo įvykį, t. y. partrenkė nukentėjusiÄ jÄ bei siekė, kad jam dėl to nekiltų jokių problemų.

Kaip jau minėta, nuosprendyje apylinkės teismas perrašė O. S. parodymus, duotus tyrimo metu, nors Å¡i liudytoja teisme davė kitokius parodymus. Tai neabejotinas Å¡io nuosprendžio trÅ«kumas. Vienok, matyti, kad liudytoja O. S. paties įvykio nematė, apie jį sužinojo tik gerokai vėliau iÅ¡ paties apelianto. Taigi, jos parodymai nėra esminiai vertinant apelianto veiksmus ir jo baudžiamosios atsakomybės klausimÄ . Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su nuteistojo argumentu, jog pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos eksperto G.

S. duoti paaiÅ¡kinimai nėra visiÅ¡kai tikslÅ«s. Å i ekspertas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajai R. S. Ž. be kitų sužalojimų buvo nustatytas ir virÅ¡utinio žandikaulio lūžis. Tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių tokiÄ aplinkybę, juo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu pateiktose Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto iÅ¡vadose Nr. G 912/12(05) ir Nr. pG 912/12(05) dėl nukentėjusiosios įvykio metu patirtų sužalojimų to užfiksuota nebuvo (1 t., 70, 121 – 122 b. l.).

Tačiau nagrinėjamu atveju vien Å¡i aplinkybė neleidžia tvirtinti, kad byloje esančios specialistų iÅ¡vados, kurias pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino apklausti specialistai L. A. bei G. S., yra nepagrįstos. Pagal BPK 284 str. 2 d. ir 285 str. specialistas ir ekspertas, tyrimo metu davęs iÅ¡vadÄ ar atlikęs ekspertizę, į teisiamÄ jį posėdį yra kviečiami tik paaiÅ¡kinti savo iÅ¡vadÄ ar ekspertizės aktÄ , juos patikslinti ar atsakyti į betarpiÅ¡kai dėl pačios iÅ¡vados ar ekspertizės akto proceso dalyviams kylančius klausimus.

Pažymėtina, kad specialisto paaiÅ¡kinimas dėl jo pateiktos iÅ¡vados teismų praktikoje nelaikomas savarankiÅ¡ka įrodymų rÅ«Å¡imi, todėl tokius duomenis apylinkės teismas turi vertinti atsargiai, ypač jei specialistas teisme pasisako dėl naujų aplinkybių ar vertina su jo duota iÅ¡vada tiesiogiai nesusijusius duomenis, t. y. teismas specialisto ar eksperto paaiÅ¡kinimus teisiamojo posėdžio metu vertina byloje pateiktos iÅ¡vados ar ekspertizės akto rėmuose. IÅ¡ bylos matyti, kad specialistas tyrimo metu iÅ¡ esmės teisingai nustatė nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, juos atitinkamai kvalifikavo bei pateikė savo iÅ¡vadas apie pagrindinę sÄ lygÄ eismo įvykiui kilti (1 t., 70, 78-80, 81-82, 121-122 b. l.).Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pagal teisiamajame posėdyje specialisto L.

A. atliktus matavimus nukentėjusioji R. S. Ž. negalėjo bÅ«ti partrenkta A. S. įvykio metu vairuoto automobilio. Jau pirmiau aptartais bylos faktiniais duomenimis galima vienareikÅ¡miai tvirtinti, kad įvykio metu R. S. Ž. pateko į eismo įvykį bÅ«tent dėl A. S. veiksmų. Abu teisme apklausti specialistai patvirtino, kad bÅ«tent A. S. veiksmai lėmė nukentėjusiosios sužalojimÄ , kas reiÅ¡kia, kad jie ir buvo priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiomis pasekmėmis. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog specialistas G.

S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusiajai padarytas kairės pėdos I-mo padikaulio lūžis negalėjo bÅ«ti padarytas eismo įvykio metu bei tokiu bÅ«du, kokį nurodo nukentėjusioji. PrieÅ¡ingai, Å¡is specialistas paaiÅ¡kino, jog sužalojimas nukentėjusiajai galėjo bÅ«ti padarytas nurodytomis aplinkybėmis, eismo įvykio metu, kad pagal bylos duomenis viskas sutampa. Vien ta aplinkybė, jog nukentėjusioji netinkamai įvardijo skausmo vietÄ , t. y. nurodė maÅ¾Ä jį kojos pirÅ¡telį, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nuoseklius jos parodymus dėl eismo įvykio aplinkybių bei objektyviai nustatytus sužalojimus pėdoje ir kitus byloje esančius liudytojų parodymus bei specialisto iÅ¡vadų duomenis, neleidžia tvirtinti, kad eismo įvykio metu jai toks sužalojimas nebuvo padarytas.Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistojo argumentu, kad byloje esančios specialisto iÅ¡vados nėra absoliučiai kategoriÅ¡kos, o dalis jose nurodomų aplinkybių yra sÄ lyginės, t. y. nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai buvo padaryti galimai aplinkybėse nurodyto eismo įvykio metu, kad tikėtina, jog pirminio kontakto su automobiliu „VW Jetta“, vairuotu A.

S., metu, nukentėjusioji R. S. Ž. buvo vertikalioje padėtyje, ir pan. čia kolegija pažymi, jog BPK įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiÅ¡kia, jog jokie teismui pateikti duomenys neturi iÅ¡ anksto nustatytos galios ir nei viena įrodymų rÅ«Å¡is neturi pranaÅ¡umo prieÅ¡ kitÄ . Visi teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti duomenys yra vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Ekspertizės aktas ir specialisto iÅ¡vada vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir bet kokie kiti įrodymai. Ekspertizės akto ir specialisto iÅ¡vados kaip įrodymų Å¡altinio specifikÄ lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai, vertinantys ekspertizės akte ar specialisto iÅ¡vadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, nes prieÅ¡ingu atveju, nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto.

Tačiau tai visiÅ¡kai nereiÅ¡kia, kad esant prieÅ¡ingoms ekspertų ar specialistų iÅ¡vadoms teismas privalo skirti naujÄ ekspertizę. Ä®rodymų teorijoje ir kriminalistikoje jau seniai suformuluotos ekspertizės akto ir specialisto iÅ¡vados vertinimo taisyklės, kurios, atsižvelgiant į Å¡ių įrodymų Å¡altinių specifikÄ , turi tam tikrų ypatumų, lyginant su kitų įrodymų vertinimo taisyklėmis. Vertinant ekspertizės aktÄ ar specialisto iÅ¡vadÄ turi bÅ«ti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sÄ sajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, bÅ«tent: taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos iÅ¡samumas, pakankamumas ir kokybiÅ¡kumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos iÅ¡tyrimo visapusiÅ¡kumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda iÅ¡vadÄ , nustatymo teisingumas.

Vertinant kai kurių specifinių ekspertizių rÅ«Å¡ių aktus ar specialisto iÅ¡vadas, turi bÅ«ti tikrinamos ir vertinamos ir kai kurios kitos ekspertizės. Pavyzdžiui, vertinant ekspertizių, kurių tyrimo objektu yra tam tikrais specialiais teisės aktais reglamentuota žmogaus veikla, bÅ«tina patikrinti, ar ekspertas nevirÅ¡ijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė teisinių klausimų, kurie nėra jo kompetencijoje. Suprantama, tikrindamas ekspertizės aktÄ ar specialisto iÅ¡vadÄ , teismas turi teisę skirti pakartotinę ekspertizę, tačiau jÄ reikėtų skirti tik tuo atveju, kai byloje esantys ekspertizės aktai ar specialisto iÅ¡vados kelia abejonių dėl jų nepagrįstumo.

Pagaliau, net ir gavus pakartotinės ekspertizės aktÄ , jį reikėtų vertinti pagal tas pačias įrodymų vertinimo taisykles. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad teismas Å¡iuo atveju vertino byloje esančių įrodymų visumÄ â€“ pateiktas specialisto iÅ¡vadas lygino su kitais byloje esančiais duomenimis, t. y. nukentėjusiosios bei liudytojų parodymais, bei padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog nuteistasis padarė nusikaltimÄ , už kurį yra nuteistas.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, kad BPK 286 str. numatytos ekspertizės skyrimas yra teismo teisė, o ne pareiga. Svarstydamas, ar nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti ekspertizė yra būtina, teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei proceso dalyvių argumentus, taip pat turi atsižvelgti ir į tai, kad nebūtų paneigti baudžiamojo proceso ekonomiškumo, koncentruotumo bei greitumo principai, kurių tinkamas įgyvendinimas yra reikšmingas, siekiant užtikrinti visų proceso dalyvių teises bei teisėtus interesus.

Å iuo atveju byloje yra pateiktos net keturios tarpusavyje iÅ¡ esmės sutampančios ir kitus byloje esančius įrodymus atitinkančios specialistų iÅ¡vados, kurios atitinkamai buvo įvertintos priimant skundžiamÄ nuosprendį. Tokiu bÅ«du, apibendrindama aukščiau iÅ¡dėstytÄ , kolegija pripažįsta visiÅ¡kai teisinga apylinkės teismo iÅ¡vadÄ , jog bÅ«tent A. S. įvykio metu vairavęs automobilį „VW Jetta“, pažeidė nuosprendyje nurodytus KET reikalavimus bei sužalojo nukentėjusiÄ jÄ , dėl ko jis visiÅ¡kai pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1 d. Apeliantas neskundžia jam skirtos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės. Ä®vertinusi jo padarytos veikos pavojingumÄ , padarymo aplinkybes, apelianto asmenybę bei kitas nuosprendyje nurodytas aplinkybes, reikÅ¡mingas bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės parinkimui ir jų dydžio nustatymui, kolegija laiko, kad jos yra tinkamos ir teisingos.

Todėl, naikinti skundžiamÄ apylinkės teismo nuosprendį apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytais motyvais, kolegija neturi jokio pagrindo. Nukentėjusioji R. S. Ž. papildomai praÅ¡o iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ nuteistojo A. S. 300 Lt proceso iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ nagrinėjant Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacine tvarka. TÄ patvirtina pateiktas 2014-02-17 pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini). Kadangi apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo A. S. skundÄ , kuris yra atmetamas, todėl pagal BPK 106 str. 2 d. nuostatas nukentėjusioji turi teisę reikalauti iÅ¡ nuteistojo atlyginti jos turėtas iÅ¡laidas advokato paslaugoms apmokėti.

Atsižvelgus į tai kolegija mano, jog yra pagrindas iÅ¡ A. S. iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiosios patirtas proceso iÅ¡laidas.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas NUTARĖ:Nuteistojo A. S. apeliacinį skundÄ atmesti. IÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ A. S. R. S. Ž. 300 litų iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ apeliacinės instancijos teisme. Kolegijos pirmininkas             Valdas Petras Meidus Teisėjai              Evaldas Vanagas             ArtÅ«ras Ridikas